Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 9:49 pm



Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
 Perkūno žodžio kilmė (kalb. versija) 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Perkūno žodžio kilmė (kalb. versija)
DIEVAS IR PERKŪNAS

Straipsnio autorius: DR. PR. SKARDŽIUS
PASKAITA II KULTŪROS KONGRESE

(Tęsinys)

3. Perkūnas, jo daryba ir kilmė
Žodis perkūnas savo daryba ir kilme daug kuo skiriasi nuo dievo: šis pastarasis, kaip matėme, yra didžiai senas, paveldėtas iš ide. prokalbės, dar sutinkamas daugely ide. kalbų ir gali būti išvestas iš vienos bendros prolytės, kurios darysena irgi nesunkiai suprantama; Perkūnas, priešingai, tik kai kuriose ide. kalbose turi apytikrių atitikmenų, o kitose jo pavadinimas didžiai įvairuoja ir nerodo jokios bendros prolytės. Taigi šie žodžiai yra nevienodo amžiaus ir yra kitėję bei plitę įvairiais keliais.

Dabartinis mūsų Perkūnas yra su priesaga -ūna- sudarytas iš šaknies perk-, su ta pačia akūtine priegaide, kaip karaliūnas "karaliaus sūnus, karalaitis", pavardės Medūnas, Norūnas ir priegaidės atžvilgiu taip santykiauja su maigūnas "miegamasis suolas", malūnas, valkūnas "valkata", kaip dirvonas, lavonas, žem. ligonas "ligonis" su kuprönas "kupris", valdonas "valdovas" ir kt., žr. Būga LM IV 421 (arba jo Raštai II 332 t.), mano ŽD 272 tt., 280 Prūsų kalboj jam atliepia percunis "griaustinis, Donner", o latvių pėrkūns arba pėrkūnis (tarmėse retai tesutinkamas). Latvių kalboj dažniausiai vartojamas perkuons arba tarminis pėrkuonis; šalia to dar retkarčiais sutinkamas ir pėrkauns, pėrkaunis. Visų šių žodžių priesagos -ūna- : -uona- : -auna- yra taip tarp savęs susijusios balsių kaitos laipsniais, kaip pvz. mūsų geležūnės "arklių liga, pažandės" (Dusetos, Daugėliškis), geležūnys (Dusetos, Tauragnai), gėležuonės, gėležuonys "t.p." (Nemunaitis, Merkinė) ir gėležaunės, gėležaunys "t.p." (Leipalingis, Kaunas) ir kt., žr. Būga LM IV 422 (arba jo Raštai II 334), KS 189. Atitinkama slavų priesaga tėra tik tariamai panaši: baltų -ūna- turi ilgą ū iš senovės paveldėtą, o slavų priesagos -uno- balsiui u atliepia baltų dvibalsis au, plg. slavų ucho : mūsų ausis ir kt. Taigi slavų priesagai -uno- šiuo garsų dėsniu tegali atliepti baltų -auna-. Vadinas, mūsų perkūnas skiriasi nuo slavų perun ne tik skirtinga šaknimi, bet ir dar skirtinga priesaga; plg. dar Endzeins LGr. 320 t.

Šitą nepaprastą reiškinį kalbininkai yra jau seniai pastebėję ir mėginę jį įvairiai aiškinti. H. Hirtas, Idg. Forschungen (1892) I 479 t. pirmasis ėmė sieti Perkūną ir kt. su lot. quercus "ąžuolas", sen. vok. aukšt. forha "pušis" ir kt. H. Gün-tertas, Über Reimwörter im Arischen und Altgriechischen (1914) 203-223, remdamasis šia etimologija, išvystė ištisą ide. kalbų griaustinio dievo kilmės teoriją. Jo nuomone, šio dievo pavadinimas esąs susidaręs atskirose ide. kalbose, jau ide. prokalbei suskilus, todėl jis ir didžiai įvairuojąs. Mūsų Perkūnas ir slavų Perun esą du įvairios kilmės rimažodžiai (Reimwörter), t.y. du įvairūs rimuojamieji vieno ir to paties griaustinio dievo pažymiai, arba prievardžiai. Perkūnas esąs sietinas su lot. quercus (iš *perqus), got. fairguni "kalnynas" ir kt. ir iš pradžios reiškęs "ąžuolinis, fėgonaios" (iš jėgos "Speiseeiche"), o slavų Perun, kilęs iš *peraunos, esąs sudarytas iš šaknies *per- "mušti, trenkti" (rus. peru, prat', mūsų perti) ir iš pradžios reiškęs "mušėją, trenkėją, Schlagender, Zerschmetternder". Šen. ind. Parjänyas "lietaus ir perkūnijos dievas", minimas tik keliuose Rigvedos himnuose, irgi turįs tos pat reikšmės šaknį *perg-, kaip ir slavų Perun, tik ši šaknis esanti priebalsiu g išplėsta iš šaknies *per-, taigi Parjänyas (iš *perg-enyos) taip santykiaująs su slavų Perun, kaip armėnų supletyvinio veiksmažodžio esamojo laiko lytis harkanem "aš mušu, trenkiu" (iš ide. *perg-) sutinkanti su to paties veiksmažodžio aoristine lytimi hari "aš esu mušęs, trenkęs, ich habe geschlagen" (iš ide. *per-). Plg. dėl to dar Brug-mann, Grundriss der vgl. Gramm, d. idg. Sprachen II 1, 280; W. Schulze, Kleine Schriften 361; W. Vondräk, Vgl. slav. Gramm. I 549 t.; F. Specht ZfvSp XIX 215 t.; W. Hävers Sprachtabu 180; Pokorny Idg. Wb. 918 t.; Vasmer Russ. Wb. II 345 t.
Kitų kalbininkų nuomonės dėl to jau daugiau įvairuoja. Pvz. A. Brückneris savo straipsny "Osteuropäische Götternamen" (ZfvSp, 1922, L 161-197) teigia, kad lietuvių ir slavų vyriausia dievybė buvusi ąžuolo dievas, nes jis senovėj savo buveinę turėjęs ąžuolyne. Senovinis slaviškas Perkūno atitikmuo buvęs *perkyn, kuris vėliau pagal veiksmažodį *per- "mušti, trenkti" buvęs perdirbtas į *peryn, o šis savo ruožtu pagal kitus darinius su priesaga -un pagaliau buvęs paverstas į perun. Panašiai jis galvoja ir savo etimologiniame lenkų kalbos žodyne (Slownik etym. języka polskiego 414): čia jis taria lenkų pierun esant pagal biegun ir kt. perdirbtą iš senesnio *pieryn, *pierkyn, kuris toliau esąs kilęs iš *perky, lot. ąuercus, ir iš pradžios reiškęs "dębowiec".

A. Mayeris ZfvSp (1948) LXX 81 tt. įrodinėja, kad got. fairguni, sudarytas iš *fairgus ar *fairhus, lot. ąuercus, iš pradžios reiškęs "ąžuolyną", vėliau "(mišku apaugusį) kalnyną" ir savo daryba atitinkąs mūsų perkūniją, sudarytą iš perkūno, kuris dabar reiškiąs "žaibą, griausmą", bet seniau buvęs "perkūnijos dievas, Gewitter-gott" ir galėjęs būti suprantamas kaip "ąžuolo dievas", nes jis buvęs alkuose garbinamas prie šventojo ąžuolo. Čia pat priklausąs ir sen. isl. Fjdrgynn "dangaus deivės Friggos vyras", Fjor-gyn "Thoro motina". Sen. indų Parjdnyas turįs išplėstinę šaknį *perg-, bet šalia to nesą panašios išplėstinės šaknies *perk-. Taigi, norint mūsų dabartinį perkūną "griaustinį" susieti su šaknimi *per- "mušti, trenkti", esą tektų pripažinti, kad griausmo dievo vardas turėtų būti gavęs pridėtinį priebalsį k iš ąžuolo dievo vardo, ir tuo būdu čia būtų supuolusios dvi įvairios šaknys — *per- ir *perk-.

Pagal W. Porzigą, Die Gliederung des idg. Sprachgebiets (1954) 120, 196 ide. audros, perkūnijos dievas buvęs "ąžuolo dievas, Eichen-gott". Jo vardas išlikęs tik baltų kalbose (mūsų Perkūnas ir kt.) ir dar slypįs tolimesniuose keltų germanų vediniuose (keltų Hercynia silva, got. fairguni ir kt.). Slavų Perun'e mūsų Perkūnas esąs susikryžiavęs su graikų keraunos atitikmeniu.

K. V. Jaskevičius, Studi Baltici (1952) IX 92 t. mano, kad perkūnas, daugiausia reikšdamas "griausmą, griaustinį", tesąs sietinas su periu, perti "mušti, trenkti". Tokie posakiai kaip perkūnas įspyrė, nuspyrė rodą pirminę šaknies reikšmę. Ta nuomonė, kad Perkūnas jungtinas su lot. ąuercus "ąžuolas", esanti kilusi iš Simono Grunau, kuris, norėdamas per prūsus įrodyti artimą vokiečių ir skandinavų giminystę, sugalvojęs panašią kaip skandinavų ir prūsų religiją. Kaip reikėtų aiškinti šaknų per- ir perk- skirtumą, jis nieko nepasako.

E. Fraenkelis Lit. Wb. 575, rašydamas apie perkūną, iš esmės beveik nieko naujo nepasako, tik, remdamasis K. V. Jaskevičium, mano, kad perkūnas nebegalįs būti toliau siejamas su lot. ąuercus ir, panašiai kaip Endzelynas MV III 209, taria jį esant sudarytą iš išplėstinės šaknies *per-k- "schlagen", panašiai kaip sen. indų Parjdnyas turįs išplėstinę šaknį *per-g>; sen. isl. Fjorgyn esanti išskirtina iš šios giminystės.
Pagaliau V. V. Ivanovas savo straipsny "K etimologii baltijskogo i slavianskogo nazvanij boga groma", 1958 m. išspausdintame TSRS Mokslų Akademijos Slavistikos Instituto rinkiny 111) stengiasi viską draugėn suimti, kas kitų jau anksčiau buvo tvirtinama: iš vienos pusės jis lot. ąuercus, langob. fereha, keltų herkos (erkos) "ąžuolynas" sieja su got. fairguni, keltų Hercynia (silva), iš kitos pusės šį ąžuolo pavadinimą , lygina su baltų griaustinio dievo vardu (mūsų Perkūnas, latvių Pėrkuons), nes esą apsčiai išlikusių žinių, rodančių šio dievo kulto sąryšį su ąžuolo kultu. Ir toliau jie prie šios grupės dar prijungia sen. rusų Peryn' (vienos Perun'ui pašvęstos augštumos pavadinimą, 988 m. minimą trečiajame Naugardo metrašty), Supraslio rankrašty paliudytą pregyni (vienos kalnuotos vietovės pavadinimą), lenkų Przeginia (kaimo vardą) ir net hetitų perunaš "uola". Tuo būdu jis konstatuoja tris šaknis: *per- (rusų Perynia), *perg-(sen. slavų pregyni) ir *perk- (mūsų perkūnija). Šaknys (jis sako: kamienai, osnovy) *perg- ir *perk- esančios pridėtiniais priebalsiais g ir k išplėstos iš *per- "mušti, trenkti".

Iš visų šių čia trumpai atpasakotų nuomonių jau galima matyti, kad vienos ir visuotinai priimtos perkūno etimologijos lig šiol vis dar nėra pavykę surasti. Kaip matėme, daugumas kalbininkų mėgino tai visų pirma spręsti darybos atžvilgiu: jiems atrodė, kad perkūnas gali būti su priesaga -na- sudarytas iš kamieno *perku-, kuris savo forma sutinkąs su lot. ąuercus (iš *per-ąus); plg. mūsų Medūnas : medūs, lot. Portūnus "uostų dievas" : (u-kamieno) portus "uostas" ir kt. Bet nei baltų, nei kaimyninėse slavų kalbose nėra išlikusių jokių *perkaus "ąžuolo" pėdsakų; taip pat iš šio kamieno nėra sudaryto griaustinio bei perkūnijos dievo vardo ir kurioj nors kitoj ide. kalboj. Visi tolimesnieji dariniai (keltų Hercynia, got. fairguni. . .) tik iš dalies formaliai tegali būti lyginami su perkūno kamienu *perku-, nes lot. ąuercus, vienintelis bendrinis žodis, kuris savo forma galėtų atitikti baltų *perku-, yra neaiškios kilmės (plg. Ernout-Meillet Dict. 838), ir todėl pvz. J. Pokorny Idg. Wb. 822, panašiai kaip ir A. Brūckneris, siedamas perkūną su šiuo žodžiu, slavų perun'ą jau taria esant analogiškai perdirbtą pagal veiksmažodį *per- "mušti, trenkti", o Kluge-Gotze Et. Wb. 219 iš tos grupės net visai išjungia ne tik perkūną, bet ir sen. isl. Fjdrgynn. Taigi V. V. Ivanovas, jungdamas perkūną su lot. ąuercus ir tuo pat metu tardamas šaknį *perk- esant kilus iš *per- "mušti, trenkti", eina pertoli. Be to, jo ir kiti tvirtinimai yra abejotini; pvz. Perkūno ąžuolas "Kupiškio vis. Bėdos ganyklų ąžuolas išpuvusiu viduriu", kurį jis toly-gina su rusų vienam 1302 m. šaltiny minimu kalnu Perunov Dub, vargiai yra senas, nes, pasak žmonių, jis taip vadinamas dėl to, kad buvęs griausmo (perkūno) sudaužytas. Panašiai kaip Perkūno ąžuolas, dar pažįstamas ir Perkūno akmuo, Perkūno klonys ir kt. Taip pat ir Bretkūno perkūne "audra, perkūnija" (žr, mano ŽD 282), kurią V. V. Ivanovas lygina su sen. isl. Fjörgyn "Thoro motina" (jis ją kildina iš *perkuni), kitur nėra paliudyta, todėl gali būti tik Bretkūno raštų kalbos dalykas arba tiesiog rašymo klaida; plg. dar jo *langa "langas" (duota vs.vt. lytis: langoje), *perkūna "perkūnija" ir kt., žr. Bez-zenberger, Beiträge zur Geschichte der lit. Sprache (1877) 66, 98 t. Pagaliau sen. slavų pregyni, rusų pereginia "neišeinama miško vieta, negyvenamas kraštas" ir kt. veikiausiai kildintina iš proslav. *pergybni ir sietina su rusų gnut' "lenkti", sen. slavų gybati "lankstyti", latvių gubt "linkti" ir kt. (Vasmer Russ. Wb. II 338) ir todėl išskirtina iš betkokios perkūno giminystės.

Kildinant perkūną iš *perku- "ąžuolas", šalia darybinės nėra visai be priekaištų ir reikšminė pusė. Visų pirma kyla klausimas: jei Perkūnas "griausmo ir perkūnijos dievas" iš pradžios yra buvęs "ąžuolo (ar ąžuolų, ąžuolinis) dievas, Eichengott, Zeus fėgonaios", tai ką senovėj yra reiškęs dabartinis mūsų perkūnas "griausmas, griaustinis"? Kurio šių žodžių reikšmė yra senesnė? O galbūt vieno iš jų reikšmė yra išriedėjusi iš kito? A. Schröderis AR I 531 kaip tik ir buvo linkęs manyti, kad perkūnas "griaustinis" esąs antrinės raidos. Bet daugelis atvejų rodo, kad gamtos reiškinių ir šiaip bendrinės reikšmės pavadinimai ilgainiui gali būti pradėti garbinami, dievinami ir vėliau paverčiami pačių dievybių vardais; plg. sen. indų dyäus "dangus" ir Dyäus "dangus dievas, dangaus dievas", sen. isl. thorr "griaustinis, thunder" ir Thorr "griausmo dievas" ir kt. Antra vertus, siejant Perkūną su *perkus "ąžuolas", nebelieka jokio aiškaus etimologinio santykio su slavų Pe-run'u: vieni kalbininkai, kaip matėme, slavų griaustinio dievo vardą tiesiogiai kildina iš *per- "mušti, trenkti", o kiti jį taria vienokiu ar kitokiu būdu esant analogiškai perdirbtą iš slaviško mūsų perkūno lygmens. Visai ypatingai ir kategoriškai dėl to pasisako A. Brūckneris: "Es gibt keine sprachliche Vermittlung zwischen perun und perkūnas, beide Namen: der Schläger und Eichler, berühren sich nur sachlich; es gibt keine lituslavische Gottheit — die Mythologien beider Völker gehen völlig auseinander, berühren sich in keinem Punkte" (AfslPh, 1925, XL 17).

Šitoks griežtas A. Brücknerio pasisakymas vargiai yra teisingas: viena, slavai, kaip ir baltai, jau nuo senovės yra pažinę griausmo ir žaibų dievą Perun'ą, kurį senovės rusų rašytiniai šaltiniai jau mini nuo X a., pvz. 907 ir 945 metų sutartyse, žr. I. I. Sreznevskio Materialy dlia drevnerusskogo jazyka (1895) II 920; antra, netenka daug abejoti, kad tiek mūsų Perkūnas, tiek slavų Perun, kaip jau H. Gūntertas anksčiau yra pastebėjęs, buvo vienos ir tos pačios dievybės pavadinimas, tik įvairiai sudarytas. Yra visiškai galimas dalykas, kad šitie abu artimai savo reikšme susiję žodžiai yra ir artimos kilmės, būtent — slavų Perun gali būti tiesiogiai su priesaga -uno- sudarytas iš *per- "mušti, trenkti", o Perkūnas irgi gali turėti tos pat reikšmės išplėstinę šaknį *per-k-, kuri, nors ir nepaliudyta baltų kalbose, visdėlto gali būti lengvai pateisinta; plg. mūsų jauti "rausti, versti, maišyti, daryti netvarką" ir jaukti "t.p." ir kt. Šituo atveju Perkūno kilmė pasidaro visiškai aiški ir gerai dera ne tik su slavų Perim'o, bet ir kaikurių kitų ide. "griaustinio" ir "griausmo bei perkūnijos dievo" vardo kilme; plg. vok. Donner, sen. vok. augšt. thonar, sen. isl. thorr "griaustinis, perkūnas" (ir tuo pat metu griaustinio dievo vardas) šalia sen. indų tanvati "ošia, dunda, griaudžia", lot. tonare "griausti" ir kt. Taigi Perkūnas galėjo būti sudarytas tuo pat būdu, kaip pvz. dundulis "perkūnas, griaustinis" šalia dundėti, bil-dünas "bildukas, kaukas, Poltergeist" šalia bildėti ir kt.

4. Perkūno reikšmė ir jo prievardžiai
Dabar perkūnas daugiausia vartojamas bendrine reikšme "griausmas, griaustinis": perkūnas griaudžia, dunda, trankosi; perkūnas trenkė į medį ir t.t. Bet liaudis jį dar įsivaizduoja ir kaip tam tikrą dievybę. Seniau, sako, jis gyvenęs žemėj, buvęs visų žmonių gerbiamas, bet vėliau už gerus darbus buvęs paimtas į dangų. Dabar jis gyvenąs danguj, debesyse arba tiesiog ore. Pirmiau jis valdęs visą pasaulį, bet dabar tos valdžios jau nebeturįs, jis valdąs tik griausmą bei žaibus, duodąs lietaus ir žemei teikiąs vaisingumą. Kartais jis pasirodąs žemėj kaip senis su ilga žila barzda arba kaip senas medžiotojas, ugniniu vežimu važinėjąs po debesis, rankoj laikąs kirvį (arba kūjį, strėlas) ir pastebėjęs ką nusikalstant, tuojau sviedžiąs tą kirvį, kuris žybtelėjęs vėl grįžtąs atgal. Apskritai imant, jis esąs didžiai rūstus, bet teisingas, persekiojąs velnius, juos trenkdamas, ir šiaip baudžiąs nusikaltėlius^ vagis, melagius ir kt.), juos žaibu nudėdamas arba jų namus sudegindamas. Dainų kalboj Perkūnas dar pasireiškia ir kaip šeimos ištikimybės saugotojas; pvz. L. Rėzos paskelbto j "Mėnesio svodboj" jis kardu perdalijęs Mėnulį už tai, kad šis, vedęs Saulužę "pirmą pavasarėlį", vėliau pamilęs Aušrinę ir tuo būdu pasidaręs ne-beištikimas savo žmonai (žr. L. Rėzos Liet. liaudies dainos, Vilnius, 1958, 92 psl.). Ryšium su tuo įdomu dar pastebėti, kad mūsų liaudis Perkūną dar įsivaizduoja kaip gražų jaunikaitį, kaip dievaitį arba tiesiog kaip Dievą. Toliau žr. J. Balys TD III 149 tt., VI 5tt., TSk II 7-14, LE XXII 303-305.
Yra galimas daiktas, kad kaikurie šie mūsų liaudies Perkūno įsivaizdavimai yra seni, nes jų panašių randame ir kitose tautose. Pvz. latvių Pėrkuons važinėjąs juodais ar baltais žirgais, jo įrankiai esą žaibai, kalavijas, botagas, strėla arba kulka, esąs baisus, bet neblogas dievas, duodąs lietaus ir parūpinąs derlių, danginėse vestuvėse pasirodąs kaip piršlys arba dovanų dalytojas ir tt. Panašiai kaip mūsų Perkūnas, jis esąs priešas visokių priešgynų arba žaimotojų, piktų dvasių arba velnių, kuriuos jis persekiojąs; jis persekiojąs taip pat ir piktus, nedorus ponus, o vienoj pasakoj jis net teisiąs žmones už nedėkingumą (žr. K. Straubergs, Latviešu konversa-cijas vardnica, XVI 31645-47). Taip pat nemaža panašumo randama tarp Perkūno ir skandinavų griausmo dievo Thoro; pig. R. M. Meyer, Alt-germ. Religionsgeschichte (1910) 2811., J. Balys LSk II 8.

Mūsų vadinamieji perkūniniai vietovardžiai nedaug ką tepasako apie paties Perkūno kaip dievo pobūdį, pvz. Perkūnai, Perkūniškiai, Per-kūniškė, Perkūnkaimis (kaimai) Perkūnkalnis (piliakalnis), Perkūnija (upė) ir kt. Kaikurie iš šių vietovardžių, tiesa, yra žmonių pasakojimais siejami su Perkūno garbinimo vieta, šventove ar pn., bet tie pasakojimai tėra tik blankūs padavimai ar prisiminimai. Galimas daiktas, kad kaikurie šios rūšies pavadinimai yra atsiradę, kaip jau minėta, ryšium su perkūno trenkimu kurioj vietoj, su Perkūno (tuo vardu vadinto žmogaus) gyventąja vieta (plg. Perkūniškė ir Butrimiškė) ar pn.

Kiek konkretesnių žinių apie Perkūną teikia senieji rašytiniai šaltiniai. Visų pirma dievas Perkūnas, kuriam buvo aukos aukojamos, minimas XIII a. antros pusės Malalo pasaulinės kronikos prieraše: prinositi žrtvu skvernym bogam Andaevi i Perkunovi rekše gromu (Mh 58 ). 1547 m. M. Mažvydo katekizmo lotyniškoj pratarmėj tvirtinama: Sunt qui Percuno vota fa-ciant (Yra tokių, kurie Perkūnui įžadus daro), žr. G. Gerullis, Mosvid, 1923, 5 psl. Taip pat ir M. Daukša savo 1595 m. katekizmo vertime sako: "Šitie... garbina ugnį, žemyną... perkūną, medžius, alkus (E. Sittig, Der poln. Kateehismus des Ledezma . . . 1929, 73 psl.). Jėzuitas St. Ro-stowskis rašo Lithuanicarum societatis Jesu hi-storiarum provincialium (Vilnia?, 1768 ) I 118 po 1583 metais: Antiquae colonis superstitiones: Jupiter ille fulmineus, vulgo Perkūnas; quercus annosae...; Perkūno ignem in sylvis sacrum . .. perpetuum alebant (Perkūnui miškuose laikydavo šventą . . . nuolatinę ugnį), arba 270 psl.

po 1618 m. praneša, kad Kražiuose ordino narių buvę iškirsti lietuvių Perkūnui pašvęsti ąžuolai (in Krozy exsectae Perkūno Jovi illi devotae ųuercus), žr. A. Brūckner AfslPh IX 33. J. La-sickio knygelėj "De Diis Samagitarum", apie 1580 m. parašytoj ir 1615 m. Bazely išspausdin-toj, rašoma: Percunos Deus tonitrus illis est... hisce verbis alloquitur: Pecune deuaite (t.y. Perkūne Dievaiti), žr. G. Gerullis, Senieji lietuvių skaitymai, 1927, 208 psl. M. Praetorius savo rankraštiniame veikale "Deliciae Prussicae" pasakoja, kad Perkūnas, žmonių vadinamas Dievu arba Dievaičiu "ein Gott, ein Gottes Sohn", buvęs žymiausias senovės lietuvių dievas, jam buvęs laikomas šventas ąžuolas, buvę jam aukojama ir audros metu meldžiamasi (W. Pierson leid., 1871, 17 tt.). Perkūną Dievaitį pažįsta ir Maž. Lietuvos žodininkai. Pirmasis jį savo žodyne mini J. Brodovskis: Kad tave Deivaitis (Perkūnas)! P. Ruigio (Ruhigo) žodyno pirmojoj daly Dievaitis vadinamas "Donnergott, Juppi-ter" (Dievaitis griauja "es donnert") ir antrojoj daly vok. "Donner" verčiamas "Perkūnas, Dievaitis", o Milkaus (Mielckės) žodyne (I 50), be to, dar pridėtas sakinys: Dievaitis jį numušė "Der Donnergott hat ihn erschalgen". Pagaliau Perkūnas Dievaitis dar sutinkamas ir vėly-vesniais laikais; pvz. apie Raseinius seniau buvusi kalbama tokia maldelė: Perkūne Dievaiti, susimilk ant mūsų, nustumk tą tamsybę, o mes būsim tau paklusnūs iki svieto pabaigos (J. Balys TSk II 8 t., LE XXII 304).

Šiaipjau dabar Perkūnas Dievaičiu beveik niekur nebevadinamas: didžiajame "Liet. kalbos žodyne" (II 351), be augščiau minėtųjų šaltinių, šios reikšmės dievaitis iš niekur kitur neduodamas; J. Balys TD III 160-61, minėdamas visą eilę Perkūno (griausmo) prievardžių, tarp jų Dievaitį mini tik vieną kartą, ir iš tų pačių Raseinių, iš kur yra ir anksčiau minėtoji maldelė Perkūnui. Iš dabartinių Perkūno (griausmo) prievardžių daugiau pažįstamas Dundulis (arba Dundusėlis), o visi kiti jo pavadinimai rečiau vartojami ir yra labai įvairūs, pvz.: Bruzgulis (Burzgulis), Burbulis, Dryžulis, Dudutis, Poškulis, Stungis, Šarkutis, Tarškulis, Tarškutis, Trenktinis, taip pat Akmeninis Kalvis, Dievo Rykštė, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis ir kt. Šitie pavadinimai yra ne kas kita, kaip liaudiniai Perkūno apibūdinimai: Dundulis yra dundantysis griausmas (plg.: perkūnas, griausmas dunda; jau girdėt dundulis dunda — bus lietaus); Burbulis, Poškulis, Tarškulis, Tarškutis visų pirma yra tas, kas burba, poška, tarška (plg. burbulis "burbek-lis, burblys, plepys", tarškiitis "barškutis, barškulis, Kinderklapper" ir kt.); Trenktinis yra panašios darybos kaip griaustinis (t.y. trenkiantysis) ir tt.

et ką iš tikrųjų galėjo reikšti Perkūno prievardžiu ar jo pavadinimu vartotasis Dievaitis? Tas žodis, kaip rodo jo daryba, negalėjo būti iš pradžios tiesioginis Perkūno vardas. Kaip matyti iš pavyzdžių, jis visų pirma buvo vartojamas Perkūno priedėliu — Perkūnas Dievaitis, ir tik ilgainiui šis priedėlis galėjo tapti visos priedėli-nės žodžių grupės, Perkūno Dievaičio, pakaitu — Dievaičiu "perkūnu, griaustiniu". Tai galėjo atsitikti maždaug panašiai, kaip ir vienam subatė-nui, pavarde Karaliūnas, kuris pasigėręs ar šiaip kalbėdamas mėgdavo dantimis griežti, todėl jis buvo pramintas Karaliūnu Griežėle, o ilgainiui buvo pradėtas vadinti ir trumpai — tiesiog Griežėle, ypač norint jį greičiau ir lengviau atskirti nuo kitų prievardinių Karaliūnų, pvz. Karaliūnas Ponaitis (jis dažnai dėdavosi apyponis), Karaliūnas Stepukas (jo tėvas buvo Stepas) ir kt. Plg. dar trauko žolė "traukažolė, traukutis, gyslotis (Plantago)" ir traukas "t.p.", žr. mano ŽD 558.

Kadangi Perkūnas, kaip matyti iš senųjų šaltinių ir vėlyvesnių jo pėdsakų tautosakinėj kalboj, buvo viena iš žymiausių senovės lietuvių dievybių (plg. Schroeder AR I 531), nuo kurios daug priklausė jų būtis, jie į jį žvelgė su baiminga pagarba, jį garbino, jam aukas aukojo, meldėsi ir, norėdami jam daugiau įsiteikti arba jo neužrūstinti, į jį dažnai kreipdavosi ne tiesioginiais, bet perkeltinės reikšmės vardais, visų pirma įvairiais epitetais. Štai sasnaviškiai seniau vengdavę žodžio Perkūnas, nes jis galįs supykti, ir todėl jį vadindavę Perkūnėliu; Šiaulėnų apylinkėj senieji žmonės drausdavę vaikams sakyti Perkūną ir jo vietoj liepdavę vartoti griaustinį; Perkūną tegalėję tarti tik suaugę žmonės, ir tai su didele pagarba, kad jo neužrūstintų, ir tt. Be Perkūnėlio, kaip jau matėme, Perkūnas dar vadinamas ir kitais maloniniais vardais, pvz. Dun-dusėliu, Tarškučiu ir kt., žr. J. Balys TD III 160 t. Latvių dainų kalboj Pėrkuons irgi vadinamas maloniniu (mažybiniu) daiktavardžiu Dievins, pvz.:
Dievins rūc, Dievins rūc,
Zibšhus met ozola.

"Dievulis dunda, Dievulis dunda,
Žaibus sviedžia ąžuolan."

Taigi netenka daug abejoti, kad Dievaitis, vartotas Perkūno prievardžiu, irgi bus buvęs maloninis arba, kaip Haversas op. cit. 147 sako, re-spektyvinis diminutyvas. Taip pat panašiai galvojo ir A. Brūckneris ZfvSp L 169, tarydamas Dievaitį (Perkūną) buvus ne ką kita kaip maloninę formą (Koseform, Gottchen), tos pat rūšies, kaip sen. rusų Svarožič, kuris buvęs ne Sva-rog'o sūnus, bet pats Svarog'as "vyriausia rusų pagonių dievybė".

Bet ar tai yra senas dalykas? Latviu mažybiniai daiktavardžiai su -inš (pvz. bėrzinš "berželis" ir kt.) yra kilę iš senesnių būdvardžių su -inis, kurių priklausomybinė reikšmė mūsų kal-boi dar eana plačiai pažįstama (plg. auksinis, beržinis ir kt.), žr. mano ŽD 246 tt.; šios reikšmės pėdsaku vra kiek išlikę ir pačioj latvių kal-boi. pvz. lavins vainadzinš (liaudies dainoj) "lapinis (t.y. iš laoų nupintas) vainikėlis", kaiminš (t.y. kaiminis) "to paties kaimo gyventojas, kaimynas" ir kt.. žr. Endzelins LGr. 313 t., Rūk'e-Dravina. Diminutive im Lettischen (Lund, 1959) 185 tt. Iš kitos pusės, mūsų priesaga -aitis yra balsių kaitos laiosniais susijusi su -ietis ir -ytis plg. giminaitis ir giminiėtis, šiaulietis ir šiauly-tis ir kt., žr. mano ŽD 358, Endzelins LGr. 388 t., Rūk'e-Darvina op cit. 239) ir iš dalies yra tos pat reikšmės kaip -ynas, -inis ir kt. (plg. mūsų kaimynas ir latvių kaiminš, mūsų kaiminis "kas iš kaimo, kaimietis" ir kt.), todėl yra visai galimas daiktas, kad ir šios priesagos reikšmė iš pradžios yra buvusi priklausomybinė. Bet šalia to jau nuo seniai tiek senųjų raštų, tiek dabartinėj kalboj priesaga -aitis yra dar ir mažybinės bei maloninės reikšmės, pvz. balandditis "balandžio vaikas" (Gargždai), brolditis "brolio sūnus, brolėnas" (Raseiniai), kalvaitis "kalvio sūnus" (Jušk. žod. II 22) ir brolaitis "brolelis, brolytis" (Bretkūno Post. I 77), kūosaitis "mažutė kuosa" (Kuršaitis), žvirblaitis "žvirbliukas" (Mielcke Wb. I 351) ir kt. Kad dievaitis būtų "dievo sūnus, dievynas, dievonis", nerodo nei mūsų dabartinė, nei senovinė raštų kalba. 1600 m. Margaritos Theologicos XVIII dievonis "dievo sūnus" yra knyginis, teologinės kalbos darinys, niekur kitur nepaliudytas, o dzūkų dievynas "t.p.", žinomas tik iš Kaniavos, Varėnos aps., atrodo, yra sporadinis žodis, kuris kiekvienu metu gali būti sudarytas, ypač tautosakinėj kalboj, plg.: Noriu, kad aš būčiau dievas, mano pati dievienė, o mano vaikai dievynai (kitur dievukai). Šis pastarasis darinys, dievynas, lengvai galėjo atsirasti dar ir dėl to, kad pietrytinėj Lietuvos daly priklausomybinė priesaga -ynas šiaipjau plačiai pažįstama, plg. genynas "genio vaikas" (Ratnyčia, Alytaus aps.), laumynas "laumės vaikas" (Leipalingis, Varėna) ir kt., žr. mano ŽD 267. Antra vertus, nei dievonis, nei dievynas minėtose vietose visai nesiejamas su Perkūnu. M. Praetoriaus Dievaitis "Dievo sūnus" kitų šaltinių nepatvirtinamas, todėl jis galėjo šiam žodžiui duoti ir savo sukurtą reikšmę, nes jo veikale "Deliciae Prus-sicae" yra ir daugiau nesusipratimų; pvz. prūsų vs. šauksmininkas panike "ugnelė" nesupratingai jo buvo paverstas Ponike "Herrin (Frau)", žr. Aidai, 1954, 222. Taigi iš kalbinių duomenų neįmanoma susekti labai gilios Dievaičio, Perkūno prievardžio, senovės. Bet visdėlto netikėtina, kad kalbamoji Dievaičio reikšmė būtų susidariusi tik krikščionybės įtakoje, kaip kad A. Sennas, Die Sprache 3, yra linkęs manyti. Dievaičiu Perkūnas veikiausiai buvo pradėtas vadinti dar tais laikais, kada jis buvo garbinamas ir juo tikima, ne tada, kada jis buvo pradėtas vartoti ir keikiamuoju žodžiu, t.y. kaip Perkūno prievardis, jis veikiau yra prieškrikščioninių laikų palikimas, ne krikščioninės įtakos padaras. Plg. dar F. Specht ZfvSp (1951) LXIX 120.

Ryšium su tuo dar tenka pastebėti, kad panašiai kaip Perkūnas iš dalies dabar pietrytinėj Lietuvos daly (pvz. Pelesoj, Nočioj, Rodūnėj ir kt.) Dievaičiu tebėra vadinamas ir Mėnulis. Kadangi Mėnulis mūsų ir latvių liaudies dainose pasireiškia tokia pat suasmeninta dievybe kaip Saulė arba Perkūnas (plg.: Mėnuo Saulužę vedė pirmą pavasarėlį, Rėza 95, arba: Mėness nėma Saules meitu, Pėrkans jąja vedibas, Barons 33 845) ir lig šiol išlikusiose maldelėse į Mėnulį kreipiamasi tokiais maloniniais vardais kaip Mėnesėlis, Mėnulaitis, Dievaitėlis ir kt. (plg.: Mėnuo, Mėnuo, Mėnulėli, dangaus Dievaitėli ir kt., žr. J. Balys TSk. II 47), tai ir Dievaitis "mėnuo, mėnulis", be abejonės, yra panašios rūšies ir kilmės, kaip Dievaitis "perkūnas, griausmas", t.y. seniau yra buvęs maloninis, arba respekty-vinis, prievardis.

5. Reikšminiai senovės Dievo ir Perkūno santykiai
Įvedus krikščionybę, senovinio Dievo reikšmė ilgainiui iš esmės pakito, išblanko, ir dabar mes iš likusių autentiškų žinių tik šį tą begalime patirti apie jo gilesnę senovę. Tikrai seną jo reikšmę "dangus" mums atskleidžia somų ir latvių kalbos, bet ir ši reikšmė visdėlto nėra seniausioji: viena, jos nerandame paliudytos nei vienoj kitoj ide. kalboj; antra, kaip rodo šios rūšies išvestinių žodžių daryba, ide. *deiwos, būdamas būdvardis, iš pradžios veikiausiai yra buvęs "danginis", vėliau "danginė būtybė, danguonis, Himmlischer" ir pagaliau "dievas, deus, god". Baltų *deivo reikšmė "dangus", kaip jau minėta, veikiausiai yra susidariusi baltų kalbose nykstančio arba išnykusio ide. *djėus "dangaus" įtakoje. Taigi vienu ar kitu atveju baltų *deivas savo reikšme siekia labai tolimus laikus, kada vienu ir tuo pačiu žodžiu galėjo būti vadinamas gamtos reiškinys (dangus) ir atitinkama dievybė (dangus dievas, dangaus dievas)

Perkūnas, kaip jau matėme, mūsų ir kitose baltų kalbose lig šių laikų yra išlaikęs bendrinę reikšmę "griausmas, griaustinis"; bet tuo pačiu žodžiu senovėj buvo vadinamas ir griausmo bei perkūnijos dievas, kuris buvo tapęs viena iš žymiausių baltų dievybių.

Tad dabar kyla klausimas: kokie yra buvę Dievo bei Perkūno santykiai senų senovėj ir kaip tie santykiai iš tikrųjų galėjo vystytis? Ar tos dievybės yra buvusios visai skirtingos, savaimingos, ar jos kokiu nors būdu viena nuo kitos kada nors yra priklausiusios? Kokie tų dievybių santykiai yra buvę su kitomis dievybėmis?

Kaip rodo religijų istorija ir mitologija, pirminė dangaus dievo reikšmė yra buvusi daug senesnė ir platesnė, kaip skyrium besireiškiančio griausmo bei audros dievo. Dangaus dievui tuomet buvo priskiriama visa antgamtinė galia, pasaulio bei gamtos reiškinių, jų tarpe ir griausmo (perkūno) valdžia, ir todėl jis buvo vadinamas tėvu, viešpačiu, karalium ar pn. Ši dievybė buvo taip pat geriausia būtybė: ji žiūrėjo teisybės bei tvarkos ir persekiojo piktąsias dvasias bei baudė šiaip nusikaltėlius. Be to, dangaus dievas, kaip gamintojas bei rūpintojas, buvo dar siejamas su žeme motina (plg. sen. indų dydvd-prthivi "dangus žemė" ir kt.). O Perkūnas tokios visuotinės galios nėra turėjęs: savo veikla pasi-reikšdamas metuose tik ribotą, trumpesnį, laiką, jis senovėj buvo laikomas tik viena danginęs dievybės dalimi, be savaiminės, individualinės būties. Kaip skirtinga dievybė jis tik vėliau ėmė reikštis, ir tai nevienodai. Pvz. sen. graikų Zeus ir romėnų Juppiter, ilgainiui tapę vyriausiais suasmenintais dievais, tarp ko kito buvo pasilikę ir perkūno (griausmo) valdovais, o skandinavų Thorr, viena iš populiariausių senovės šiauriečių germanų dievybių, jau buvo gerokai nutolęs nuo pirminio dangaus dievo sąvokos ir vėliau daugiausia besireiškė kaip griausmo dievas; tai rodo ir jo pavadinimas; plg. sen. isl. thorr "griausmas, perkūnas", sen. ang. saksų thunar "t.p." ir kt.

Remiantis šitokiu samprotavimu, galima būtų manyti, kad ir mūsų Perkūnas iš pradžios bus buvęs visuminio dangaus dievo dalis, ir tik vėliau ilgainiui jis bus pradėjęs reikštis kaip skirtingas dievas. Bet šitai Perkūno reikšmės raidai pavaizduoti mums trūksta tiek kalbinių duomenų, tiek senesnių autentiškų rašytinių šaltinių; to kaip reikiant mums neparodo ir šių laikų tautosakinė medžiaga. Tai yra dėl to, kad Dievo ir Perkūno sąvokos yra pradėjusios formuotis labai tolimų amžių glūdumoje, gal prieš kelis tūkstančius metų, o mūsų tikresnės žinios apie juos siekia vos tik kelius šimtmečius, taigi tarp to yra didelis nežinios tarpas, kurio dabartinis mokslas vis dar neįstengia perkopti, nors jis į šią sritį jau ir nemaža šviesos yra įnešęs.

Štai R. Biezais, tyrinėdamas latvių liaudies religiją ir savo potyrius daugiausia remdamas liaudies dainų šaltiniais, prieina išvadą, kad latvių liaudies Dievs, įsivaizduojamas kaip stambus ir pasiturintis ūkininkas, esąs tokia pat suasmeninta dievybė, kaip pvz. Saulė arba Perkūnas, ir, lyginamas su kitomis dangaus dievybėmis, jis savo padėtim atrodąs kiek daugiau iškilęs, bet visai nematyti, kad jis būtų koks nors valdovas (žr. jo op. cit. 54-55, 134-35, 239). Taip pat ir mūsų tautosakoj, ypač sakmėse, vaizduojamas Dievas Senelis, kurį atitinka latvių pasakų ve-cais virins, irgi yra suasmeninta, ribotos galios dievybė, gyvenanti tarp žmonių ir galvojanti panašiai kaip mūsų kaimiečiai ūkininkai. Bet tiek latvių liaudinis Dievs, tiek mūsų Dievas Senelis, yra paskesnių laikų liaudies įsivaizduojamosios dievybės, kurių gilesnės senovės, ypač jų reikšmės raidos, dėl autentiškų senesnių duomenų stokos tuo tarpu tikrai negalime plačiau nušviesti. Tatai ypač apsunkina dar ta aplinkybė, kad šis liaudinis Dievo vaizdas nemaža dalimi galėjo būti (ir, be abejonės, yra) paveiktas naujojo krikščionių Dievo; bet to dabar, kol dar trūksta specialių nuodugnesnių šios srities tyrinėjimų, neįmanoma visur aiškiau atskirti.

Šiuo tarpu galime aikštėn iškelti tik vieną kitą mūsų senovinio Dievo ypatybę, kuri vargiai gali būti išaiškinta krikščionybės būdu. Vienas iš tokių dalykų yra pvz. mūsų liaudies dainose minimieji Dievo sūneliai, Dievo (Saulės) dukrytės (žr. Rėza I 172, 282) arba latvių Dievą deli "Dievo sūnūs", Saules meitas "Saulės dukterys" ir kt. Šitie Dievo sūnūs, kurie latvių dainose dažnai tuokiasi ir žaidžia su Saulės dukterimis, iš dalies primena sen. graikų Dioskūrus (Dios kouroi "Zeuso sūnūs") ir sen. indų Ašvinius, kurie buvo vadinami divo-ndpdtd "dangaus nepuočiai, arba sūnaičiai" ir Vedose pasireiškia kaip Sūrijos (deivės Saulės) dukterų vedliai arba vyrai. O šios Saulės dukterų sutuoktuvės toliau nėra skirtinos nuo senųjų danginių vedybų, kurios pažįstamos beveik visoms senosioms ide. tautoms. Taigi šitas liaudies dainų Dievas, latvių liaudies dainose dažnai dar vadinamas Debestėvs "dangaus tėvas" (plg. sen. indų Dyduspitd "dangus tėvas", graikų Zeus patėr, lot. Diėspiter, Jūpiter) drauge su savo sūnumis, be abejonės, yra senųjų baltų dievybė, ir baltai ją savo ruožtu veikiausiai bus paveldėję iš ide. protautės; plg. P. Šmits, Latvieši 164 ir Latviešu mitologija (L. Beržinio redaguo-toj "Latviešu literatūras vėsture", 1935, I 123 t.). Šituo būdu mes semasiologiškai per ide. *deiwos

priartėjame prie senovinio *djėus "dangus". Tačiau tai konstatuodami, visdėlto negalime, bent tuo tarpu, ką nors tikriau pasakyti apie to Dievo vyresnybę arba jo kokią nors didesnę galią kitų dievų tarpe. Šis klausimas dar laukia nuodugnesnių tyrinėjimų, jeigu, žinoma, jis iš viso kada nors galės būti kaip reikiant išspręstas.

Santrauka ir išvados
Mūsų dabartinis Dievas per baltų *deivas yra kilęs iš ide. *deiwos, kuris, iš pradžių būdamas būdvardis, su priesaga -wo- yra sudarytas iš šaknies *dei-, — jos pirminė reikšmė lig šiol dar nėra kaip reikiant išaiškinta, — ir visų pirma yra reiškęs "danginis; danguonis", vėliau "dangus dievas, dangaus dievas" ir pagaliau "dievas". Baltų *deivo reikšmė "dangus" yra specifiškai baltiškas padaras. Sprendžiant iš kitų ide. kalbų duomenų ir baltų kalbose išlikusių tam tikrų reminiscencijų, šis *deivas senovėj galėjo būti kokia vyresnė dievybė (dangus tėvas), bet jo vyresnybės dabar dėl duomenų stokos negalime aiškiau apibrėžti.

Mūsų Perkūnas irgi yra didžiai senas, bet visdėlto vėlesnio kilimo kaip Dievas. Jis veikiausiai su priesaga -ūna- yra sudarytas iš išplėstinės šaknies *per-k- ir iš pradžios reiškęs "mušėją, griaudėją". Senoviniam *deivui ilganiui vis daugiau blankstant, Perkūnas buvo pasidaręs viena iš ryškiausių ir žymiausių baltų dievybių; bet nėra jokių žinių, kad jis kada nors būtų buvęs tolygus *deivui ar šiaip kokia vyriausybe pasižymėjęs.

Apskritai tenka pastebėti, kad iš vienų kalbinių duomenų yra neįmanoma susidaryti pilnesnio tiek senovinio, priešistorinio, Dievo, tiek Perkūno vaizdo. Bet kalba visdėlto mums padeda žymiai giliau įžvelgti šių žodžių ir jų reikšmių raidą kaip kas kita. Ji rodo, kad dabartinio Dievo kilmė ir daryba siekia dar ide. prokalbę, o griausmo ir perkūnijos dievo pavadinimas, priešingai, yra tik vėliau ir skirtingomis formomis pasireiškęs atskirose ide. kalbose. Kada Perkūnas yra susiformavęs kaip skirtingas, savaimingas dievas, dabar jau nebegalime tikrai pasakyti, nors tas procesas. atrodo, galėjo vykti pamažu ir ilgai. Iš pradžios Dievo ir Perkūno sąvokos, be abejonės, yra buvusios skirtingos, bet ilgainiui šiais žodžiais žymėtų dievybių funkcijos gerokai pakito, lyg suartėjo, ir todėl vėliau jos (tos dievybės) galėjo būti vienodai vadinamos — Dievu arba Dievaičiu (latvių Dievs arba Dievins). Visai kitas klausimas yra, kokios rūšies šių dievybių pavadinimai yra buvę senovėj ir vėliau. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Dievas ir Perkūnas seniau yra buvę tikriniai vardai ir tik vėliau jie pasidarę bendriniai. Šis didžiai įdomus klausimas irgi dar tebėr kaip reikiant neišspręstas ir laukia tolimesnių nuodugnių tyrinėjimų.

http://aidai.us/index.php?option=com_co ... Itemid=278

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Vas 02, 2009 4:10 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 1 pranešimas ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007