|
Puslapis 1 iš 1
|
[ 1 pranešimas ] |
|
ETNINĖS ARCHITEKTŪROS KOMPOZICIJA
Autorius |
Žinutė |
Baltas
Jungiantis (-ti)
Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm Pranešimai: 2786 Miestas: Vilnius
|
ETNINĖS ARCHITEKTŪROS KOMPOZICIJA
Rekomenduotinas darbasTRADICIJOS PERĖMIMO GAIRĖS: ETNINĖS ARCHITEKTŪROS KOMPOZICIJA AISTĖ ANDRIUŠYTĖ Vilniaus Gedimino technikos universitetas Cituoti: A r t u m a s g a m t a i Vienas raiškiausių etninės architektūros požymių – jos integralumas aplinkos atžvilgiu, kitaip tariant, artumas gamtai. Gamtos kokybių pratęsimas į gyvenamąją erdvę, tradicinės architektūros tarsi ištirpimas kraštovaizdyje reiškia pagarbą aplinkai, darnos su ja radimą, – ir tai pagrindas, kuriuo remiasi tradicinės architektūros sandara. Žmogui skirta erdvės dalis sutvarkoma, struktūriškai suderinant ją su bendru pasaulėvaizdžiu. Šis bene mitinis artumas gamtai skleidžiasi visais lygmenimis: kaimavietės įsiterpimu į reljefą, sodybos sandara, jos erdvių išdėstymu, pastatų formomis, proporcijomis ir puošyba, medžiagų taikymo, jų konstravimo būdais, mažosiomis architektūros formomis ir interjero elementais, taip pat, žinoma, želdiniais, gausybe želdinių. Siluetų švelnumas, nuoseklūs formų, dydžių, spalvų perėjimai, perspektyvų, mastelių įvairovė, vaizdo pilnatvė – tai tinka sakyti ir kalbant apie Lietuvos gamtą, ir apie senąjį kaimą. Švelnus mūsų krašto reljefas, turtinga nuolat besikeičiančių vaizdų, miškinga ir vandeninga aplinka suformavo daug kuo panašią, bet ir gana aiškai besiskiriančią nuo kaimynų statybos tradiciją. Negalima būtų sakyti, kad artumas gamtai yra išskirtinis lietuvių etninės architektūros bruožas; tai būdinga kone viso pasaulio tradicinei kaimo statybai, tai natūrali šalia gamtos nuolat gyvenančio žmogaus kultūrinė raiška. Skirtumus lemia būtent gamtinės aplinkos savitumas ir įvairovė: ne šiaip sau stogų nuolydis statėja ten, kur gausiau kritulių. Tai lemia ir lokalius regioninius skirtumus. Tradicinės architektūros tyrinėtojai pažymi: Parenkant vietą pagal reljefą, yra pastebimi tokie būdingi bruožai: lygumose kaimai ir sodybos kuriami aukštesnėse vietose, kalvutėse; kalvoto reljefo plotuose kaimai ir sodybos išsidėsto slėniuose ar atšlaitėse. <...> Nelygaus reljefo plote sodybų pastatai buvo mažesni (trumpesni), kaip lygumose, kur pakako lygaus paviršiaus dideliems bei ilgiems pastatams (LLA I 26–27). Jie pastebi ir skirtumą tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos kalvų charakterio, dėl kurio aukštaitiškos sodybos matomesnės, atviresnės, tuo tarpu žemaitiškų buvimą dažnai nurodo bevingiuojantis kelias, pačios sodybos atsiveria tik iš visai arti. 122 1 pav. Sodyba Buteliūnų k., buv. Veisiejų r. (LII; neg. nr. 9704) Regioniniai skirtumai šiame straipsnyje nebus pabrėžiami, nes ieškoma bendriausių būdingų bruožų. Tačiau abu minėti pavyzdžiai rodo esminę derinimosi prie aplinkos savybę, sveiku protu suvokiamą kaip natūralią, bet kažkodėl retai būdingą šiuolaikinėms statyboms. Apibendrintai galima sakyti, kad artumą gamtai išreiškia kone visos kompozicijos priemonės, kurias galima įvardyti kalbant apie tradicinę architektūrą. Tiesioginė gamtinės aplinkos įtaka reiškėsi pirmiausia sodybos vietos parinkimui, tūrio formoms ir statybinėms medžiagoms, o tai savo ruožtu darė įtaką konstrukcijoms. Paprastai sodybos formuojamos ant aukštumėlės, bet ne ant pačios aukščiausios kalvos Valstiečiai sodybų nestatydavo kalnų viršūnėse dėl to, kad ten sunku būtų jas apsaugoti nuo vėjo, o trobesius nuo perkūno. <...> Valstiečiai vengdavo sodybas įrengti drėgnose vietose (Butkevičius 1971: 134). Stogų nuolydis (42–48°) buvo pritaikytas greitam lietaus vandens nutekėjimui, sniego nuslinkimui ir nesudarė didelio pasipriešinimo vėjo jėgai, [todėl] išsivystė senajai mūsų liaudies architektūrai būdingas keturšlaičio stogo tipas, kuris labai gerai atlaikė vėjo spaudimą, nes turėjo aptakią formą ir rėmėsi į visas keturias sienas. Nuo lietaus ir vėjo medinių sienų konstrukciją gerai apsaugojo visu pastato perimetru nuleistos žemos ir plačios pastogės (Minkevičius, Baršauskas 1960: 296–297). O r i e n t a c i j a Ir praktiniu, ir simboliniu požiūriu architektūroje svarbi orientacija pasaulio šalių atžvilgiu. Jei tik sodyba neįsprausta į labai siaurą plotą (taip dažnai būna rėžiniuose kaimuose), gerasis kiemas ir gyvenamojo būsto durys atgręžiamos į pietus arba bent 123 2 pav. Žemaitiškos padrikos sodybos Medsėdžių k., Skuodo r. planas (LLA I; 21 pav.): 1 – troba, 2 – svirnas, 3 – tvartas, 4 – kluonas, 5 – vištidė jau – ne į šiaurę. Dėl to kiemas būna ne tik saulėtas, bet ir apsaugotas nuo vyraujančių vėjų, o šalia esantis svirnas, prieangiai, dažnai ir medžiai teikia reikiamą pavėsį (2 pav.). Pietryčių (taip pat pietų ir rytų) kryptis buvo laikoma šventa, tai turėjo reikšmės ir gyvenamojo būsto planui, ir padėčiai, nes šioje pusėje stengtasi įrengti krikštasuolę. Atsisiųsti visą darbą http://www.llti.lt/failai/13_Andriusytes.pdf
_________________ Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.
|
Sek Spa 17, 2010 2:06 pm |
|
|
|
|
Puslapis 1 iš 1
|
[ 1 pranešimas ] |
|
Dabar prisijungę |
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 7 svečių |
|
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite prikabinti failų šiame forume
|
|