Baltoji iltie!
Gili tava mintis
Žmonėm ji teikia vilti
Eilėse,amžiu slypi išmintis

Gruodžio pasaka balta,
Miškas dunkso tolumoj,
Mėnesio šviesa šalta,
Švyti girios gūdūmoj.

Takas tarp tamsių kamienų,
Veda Šiaurėn paslapčia,
Žvilga, spindi mėnesienoj,
Mena Žvėrį jis nakčia.

Skaidraus Speigo skambesy,
Pasigirsta girgždąs sniegas,
Ir spyglių ant tako šnaresy,
Spaudžias pėdos To, kuris nemiega.

Baltas pasišiaušęs kailis,
Gruodui artimos spalvos,
Kojos bėgančios be baimės,
Tvirtai stoja ant kalvos.

Žvilgsnis alkanas gilus,
Lekiantis strėle į dangų,
Sielos kauksmas toks ilgus,
Virpa šautas Dvasios lanko.

Kuomet pavargęs ir išsekęs būnu,
Ir nebėra visai jėgų,
Tarp sienų keturių netūnau,
Ir kylu eiti aš Šventu Taku.

Keliauju aš pro ežerėlį mažą,
Tylus vanduo man sielą nuramina,
Panardinu rankas į tekantį upelį gražų,
Ir Tyras gurkšnis Dvasią atgaivina.

Į Kalvą kylu Ąžuolų,
Jaučiu kamienų jų tvirtumą,
Užlietoje paukščių giesmių,
Sieloje bunda vėl linksmumas.

Einu toliau Miško Taku,
Ir mano žingsniai vis lengvėja,
Girdžiu Ošimą aš aukštų pušų,
Pažadina jis mano Dvasios Vėją.

Ir skrieja mano Siela vis greityn,
Taku smėlėtu ir saulėtu,
Keliauju jau plačiais laukais tolyn,
Vėl jausdamas po Saulę savo vietą.

Vidurnakty išmuša laikrodis,
Ir pilnatis šviečia danguje.
Girdi kaip loja šuo tolumoj,
Ir girdi kaip kažkieno vaikas verkia.

Girdi kaip žiurkės bėgioja po grindim,
Ir tarakonai žaidžia po lova.
Ir kažkas vaikšto po langais,
Ir maldauji dievo kad dabar šviestų saulė.

Nes niekas tavęs nepasigestu
Jei papultum manijaukui y rankas.
Ir niekas neišgirstu tavo klyksmo
Kai pajustu peily nugaroj.

Išsigandusi yjungi šviesą,
Ir kažkas tau neduoda ramybės.
Koks ten triukšmas už lango?
Kas per šešėlis ant sienos?

Ir išsigandusi apalpsti,
Vaidenas tau visokie gyviai.
O ryte anksti pabudus,
Supranti kad tai buvo sapnas...

Nakties tyloj ištirpsta laikas,
Mintis keliauja tyliai į žvaigždes,
Ir atveria plačiai paslėptas,
Ramybės kupinas erdves.

Tamsoj tūnot viena išmokau,
Palaimą siela ar suras?
Atėjęs nerimas man kelia juoką,
Ar kas paklydusią savy suras?

Kodėl save aš sunkiai atpažįstu,
Kas sukelia širdy gilias žaizdas,
Kodėl kalbėti tiesiai nebemoku
Ir nerimo barstau birias skujas?

Ar rožė žydinti ant mano lango,
Spyglius nušalo per šitas dienas?
Ar į save sugrįšti vėl išmokau?
Jei taip, tai ar mane kiti supras?

Atverki savo Dvasią Vėjui,
Kai Siela dega Ugnimi,
Mintis pasiųski Tu Kūrėjui,
Lai Svajos plaukia Dangumi.

Širdis karšta ištirpdo Ledą,
Griausmu ataidi dūžiai Jos,
Tvirta Valia tolyn vis veda,
Praskrieja Tamsą prarajos.

Kalbėki Širdimi su Saule,
Mintim dalinkis su Žvaigždėm,
Sielą atverk Gyvam Pasauliui,
Meilę pasiųski Tu Visiem.

Tegul neblėstanti Šviesa,
Parodo Kelią tiems kas ieško,
Ji švyti Tavo Akyse,
Tikėjimu ir Meile Tiesai.

Saulė pakilus aukštai,
Šviečia melsvam danguje,
Debesys balti plaukia lengvai,
Vidurdienio šiltoje tyloje.

Žemė alsuoja kaitra,
Mirga, raibuliuoja virpantis oras,
Vėjas savo lengva ranka,
Paliečia švelniai ką tik tai nori.

Aukštom pušimis pasipuošęs kalnas,
Dunkso vilnijančioj pievoj plačioj,
Žvelgiant nuo jo visa tartum ant delno,
Ežero veidas plyti ramus apačioj.

Aukštai viršum šio nuostabaus krašto,
Išskleidęs plačiai savo galingus sparnus,
Dangaus gelmėje dailiai suka rato raštą,
Spirale kyla aukštyn Griausmo Paukštis kilnus.

Klyksmas jo ištęstas žaibu perveria širdį,
Sudunda ji tartum būgnas kovos,
Siela pabudusi Dvasios kvietimą vėl girdi,
Keisti šiurpuliai laksto ant nugaros.

Nauja


Delnais į žemę
Varpais į dangų
Bičių kailiais išklota
Žvėries irštva tuščia

Vėjų veidais tik paliesk
Upių bėgiais nuglostyk

Girdi ką jie kalba
Ir magai suklumpa
Tik prieš save
Baimė ugnies suviliota
Rūgštimi išsiėda
Juodai baltuose sapnuose

Dar atnešk ir padėki
Gabalėlį šalia
Savo smalsumo alkį
Kaip bado dievai
Nepasotinamą

Ir tik tada
Skimbčiojant šalčiui
Subyra rasa
Smilkstančio rūko
Deivė balta
Tave į amžinybę išsiveda
Dabar tu nauja.

Sudegt, ištirpt, lietum iškrist,
Vaivorykšte žydėti, plaukti debesiu, upe,
Pavirst paukščiu, su vėju skrieti,
Į saulę degint širdį,
Susprogt į begalę dalių, iššaut strėle, lėkti žaibu,
Dundėt griausmu, suplėšyt grandines,
Kvėpuoti laisva krūtine,
Giesme išlieti širdį saulei,
Mušt būgną, šokti šokį,
Su šėlstančia banga kanopų bildesy,
Ir dulkių sūkūry lėkt sparčiai,
Pavirsti laisve, vėju, lekiančiu laisvai,
Per žydinčius gėlėm laukus,
Paukščiu pakilusiu aukštai,
Saulės lietus man glosto plunksnas,
Jaučiu sparnai kaip liečia vėją,
Širdies giesmė plaukia aukštyn,
Nakčia sustaugt vilku,
Išlėkti į žvaigždėtą jūrą,
Ištirpt erdvėj, laike plukdyti sielą,
Amžinybės alsavimas ir šnabždanti Dvasia,
Sugrįšiu aš dar čia...

Kai abejonė širdyje gyvena,
Nebegaliu kvėpuot ramiai,
Sapnuot nebegaliu-
Erškėčiais žydi, žiežirbom rusena-
Elgiuos tada kvailai
Ir šansų neturiu.

Paklausiu jos, kur užsidarius kiūto-
Ko rytas be sparnų,
Išdžiūvę ežerai,
Norėdama atkast pasėtą grūdą,
Nebežinau tik jo vardų,
Nebejaučiu - turbūt giliai.

Gal šaknimis jisai įsikabinęs,
Kaip dilgėlė rūsti
Jau nuo rudens vėlai.
Gal kardas virtęs karabinu -
Prieiti negali
Ir pastangos bergždžiai.

Kišenės tuščios - švilpia pykčio vėjai,
O veidrodis vos ant silpnos vinies-
Žvilgsniu paliest baugu.
Ir trypia širdį abejonė, kad galėjai...
Vandens gal per mažai, per daug ugnies.
Tikriausiai per vėlu...

Tenoriu būt Žemės vaiku
Nesvarbu, ar
Nusileidusiu is žvaigždzių...

Noriu vaišint tave
Apeiga
Dubysos slėnio arbata
Pasaldinta
Mana šypsena.
Tylėt su Žemės dievais
Rymojančiais po ąžuolais.
Kalbėt naktyje
Su ugnele
Laužo žarija
Apšvietusia mane...
Dainuot su niūniuojančia upele
Krykštaujančia jos srovele.
Dalintis su tavim
Žiedelių skridinėliais
Nubučiuot
Bitučių paplotėliais.
Tirpti lietaus glamonėse
Mūsų šiltų
Rankų svajonėse.

Ir šokti
Gyvenimo meilės šokį
Saulės žvejonėse...

---liūto ir šaulio šokis---


Subridę lig šerdies
Į verdantį ledą,
Gaurais ir strėlėm
Dailiai išsipuošę,
Šokdina jie nuodus -
Vylingus žodžius
Ir meta į viens kitą
Žvilgsnius vylingus,
Ir neša per ugnį
Kits kitą glėbiais.

Kova siekia amžius:
Sulydytom oro pilim
Aistra nemari išsilieja -
Kartojasi tai,
Ko dar niekad nebuvo,
Žus tie,
Kurių niekad nebus.

Pramyniau dilgėlių lauke takelį siaurą,
Nudegino rankas ir kojas jų liepsna,
Susirinkau i puokšte apgavystes ir apgaulę,
Ir paskandint panorau ryto žaroje.

Gyvenimui ilgai ir nelemtai mokėtą duoklę,
Gražino sakalo sparnai tvirti,
Jausnystės tviskančios nualintos sūpuoklės,
Paskendo lengvo rūko apsupty.

Suulbo liepoje aukštai varnėnas pilkas,
Prisiminimų juostą nutiesė kely,
Rasa ant pienės pūko žvilga,
O mano kojos mirksta prūdo vandeny.

Grįžau atgal taku pramintu dilgėlyne,
Susirinkau į saują rytmečio ūkus,
Paskendo mintys tolimam beržyne,
O pievos patarė surast širdies namus.

Nerima agniala
Betekant saulala
Tėvuželi jaunaj
Pastikt skubeja

Nerima širdela
Skubia susopėja
Pasnorėj tamsnoj
Pasilsėt labio

Nerima tėvelis
Prismins sunel
Panorėj namučia
Apkabint labi

Nerima nuvyja
Greita atsikėla
Nuskuodė namučia
Apkabint sunela

Dainuojančiu lietum
Linguodamas žengiu,
Peršokdamas balas
Betelkšančias šalia,

Dažnai vėl paslystu
Purvuosna aklinai,
Vis gena tik viltis -
Dainuojančio lietaus...

Klampiuos beribiuos toliuos
Man kelrodė viltis - Nida.
Vėl švyturys styprybę kelia
Bei gainioja po kopas šešėlius,
Padėdamas ir vėl surasti kelią
Į laiką, erdvę viename....

Dainiuojančiu lietum
Žengiu jau drąsiai,
Nors garso negirdėt -
Bet aidi vis daina.