Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Spa 02, 2020 12:57 am



Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
 Skalviai 

Ar jūsų protėviai yra skalvių genties?
Tik skalviai 0%  0%  [ 0 ]
Skalviai ir kitos baltų gentys 100%  100%  [ 1 ]
Skalviai ir rusai 0%  0%  [ 0 ]
Skalviai ir lenkai 0%  0%  [ 0 ]
Skalviai ir kiti europiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Skalviai ir kiti azijiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Skalviai ir kiti afrikiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Nežinau 0%  0%  [ 0 ]
Viso balsų : 1

 Skalviai 
Autorius Žinutė
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Skalviai
Į pietus nuo kuršių, Nemuno žemupyje, gyvavo dar viena baltų gentis – skalviai. Jų paveldas – su labai gausiomis įkapėmis degintiniai kapinynai, kuriuose pasitaiko ir žirgų kapų, – rodo, kad ši gentis tuo metu klestėjo, vertėsi ne tik žemdirbyste, bet ir prekyba, taip pat plėšdavo kaimynus.

Skalviai

Skalvių genties teritorija išryškėjo jau I tūkstantmečio pradžioj abipus Nemuno žemupio, žemiau Šešupės intako. Pietuose skalvių žemės ribojosi su Nadruvos žeme, rytuose — su aukštaičiais, šiaurėje - su žemaičiais, o šiaurės vakaruose — su Lamatos žeme.

Skalviai savo mirusiuosius laidojo tiktai plokštiniuose kapuose. V-VIII a. vyravo griautiniai kapai, o lygiagrečiai plintantis deginimo paprotys nuo IX a. visai išstūmė seną laidojimo tradiciją ir gyvavo iki pat XIII a. pabaigos. Mirusiųjų deginimas j skalvių teritoriją plito iš Nadruvos žemių. V-VI a. mirusieji laidoti įvairiomis kryptimis, neskiriant jų pagal lytį, tik apie VII-VIII a. imta daugiau laikytis šiaurės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų krypties.

V-VI a. kapuose įkapių labai negausu. Į vyrų kapus beveik visai nededami darbo įrankiai, o tiktai ginklai — po vieną ietį ir dažnai smailų kovos peilį — durklą. VII—VIII a. ginklų dar daugiau — jau dvi trys ietys ir kovos peilis ar trumpas kalavijas. Vyrų rūbai susegami tiktai lankine ilgakoje sege, o ant rankos mūvėta viena apyrankė. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų, o iš darbo įrankių įdedamas tiktai peilis, vėliau ir akmeninis verpstukas, taip pat kaulinės šukos. V-VI a. moterys galvas kartais puošėsi apgalviu, o VII a. ilgu virbo formos smeigtuku. Kaklą dažnai dabino vytine antkakle, rūbą segėsi viena, vėliau ir dviem lankinėmis segėmis. Ant abiejų rankų moterys dėvėjo apyrankes.

Sudegintų mirusiųjų įkapės tokios pačios, tik paprastai jos būna apdegusios, o nuo X a. dar ir apnaikintos: ginklai sulankstyti, o papuošalai - antkaklės, pasaginės segės, apyrankės — sulaužyti. Sudegintų mirusiųjų palaikai kartais randami susukti į drobulę arba laidoti mediniame karstelyje.

VII-X a. kapuose prie mirusiojo kartais randama ne tik žirgo, bet ir ožkos ar avies galva arba tiktai jų dantys.

Si etnokultūrinė grupė palyginti mažai tyrinėta, nedaug žinoma skalvių laidojimo paminklų.
Lietuvos archeologų draugija
Rašykite, ką dar galite pridurti nuo savo genties :?:
http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=24&zn=44


Ket Rgs 23, 2004 11:08 pm
Aprašymas WWW
Ieškantis(i)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Gru 26, 2008 3:39 pm
Pranešimai: 10
Miestas: Kaimas
UNREAD_POST 
Straipsnis parengtas naujos autoriaus knygos „Šiaurės Skalva.

Keliautojo Po Pagėgių kraštą žinynas” (Kaunas, 2003; bendraautorė –

J. Almonaitienė) ir M. Jankaus 145-ųjų gimimo metinių proga 2003 m. rugpjūčio 8 d. Bitėnuose skaityto pranešimo pagrindu

Pastaruoju metu daug kalbama ir rašoma apie lietuviškos periodinės spaudos ištakas ir knygnešių takų pradžią. Aptariant šiuos dalykus bene dažniausiai minimos trys vietovės: Ragainė, Tilžė ir Bitėnai. Visos jos yra Mažojoje Lietuvoje, tiksliau – istoriniame Skalvos regione. Kyla klausimas ar tai atsitiktinumas, ar šis kraštas kažkuo išsiskyrė iš kitų Mažosios Lietuvos vietovių. Manau, kad bent dalinai į šį klausimą galima atsakyti pažvelgus į senąją skalvių žemės istoriją.

Skalvių etninė sritis ėmė formuotis pirmaisiais m. e. amžiais abipus Nemuno ties Jūros ir Šešupės žiotimis. Nuo kaimynų ji pirmiausia skyrėsi savitais laidojimo papročiais. Skalvos teritorija rytuose siekė Viešvilės ar Šventosios upes.

Vakaruose skalvių gyventa apytiksliai iki Rusnės gyvenvietės, šiaurėje – maždaug iki Šešuvies ir Jūros santakos bei Ežeruonos, pietuose – iki Nemuno ir Priegliaus takoskyros. Skalvių kaimynai buvo panemunių aukštaičiai, jiems labai artimi Lamatos žemės gyventojai, žemaičiai ir nadruviai.

Svarbiausia skalvių pilis stovėjo Ragainėje, o dvasinis centras buvo Rambyno kalne. Pagal pastaruoju metu vyraujančią V.Mažiulio, Z.Zinkevičiaus ir jiems pritariančių mokslininkų nuomonę, skalviai buvo tarpinė gentis tarp lietuvių ir prūsų, turėjusi ir vienokių, ir kitokių kultūros bruožų.

Jei ne vokiečių agresija, Skalva būtų natūraliai įsiliejusi į Lietuvos valstybę. Istoriko E.Gudavičiaus nuomone, XIII a. viduryje skalviai jau buvo pripažinę Lietuvos karaliaus Mindaugo valdžią. Tą rodo 1259 metų aktas, kuriuo Mindaugas, kad gautų „magistro ir brolių pagalbą“, perleido teisę valdyti Skalvą vokiečių ordinui. Tai ptvirtinančio dokumento autentiškumas kelia abejonių, tačiau jeigu jis ir buvo sufalsifikuotas, tekstas vis tiek rodo, jog Mindaugas laikytas Skalvos valdovu.

1255 metais nukariavę Sembą, kryžiuočiai pasistatė Karaliaučiaus pilį ir ėmė kelti rimtą pavojų skalviams. Keliolikai metų juos sulaikė tik Didysis prūsų sukilimas. Jį nuslopinę ir „iš Dievo malonės užkariavę nadruvius, broliai nukreipė savo ginklus prieš skalvius“.

1275 metais laivais Nemunu atplaukusi kryžiuočių kariuomenė pirmiausia užėmė Ragainę. Per tą patį žygį sugriauta ir Ramigės pilis, kaip spėjama, stovėjusi ant Rambyno kalno. Pasak kronikininko P.Dusburgiečio, „šitai išgirdę, skalviai […] nusprendė pasiųsti į žygį 400 rinktinių vyrų, kurie laivais priplaukę brolių pilį Labguvą, staiga ją apyaušryje užėmė“. Tada kryžiuočiai „surinko stiprią kariuomenę, kuri, įsibrovusi į Skalvos žemę, nusiaubė ją skersai ir išilgai, plėšdama ir degindama, […] daug žmonių išžudė, o moteris ir vaikus surištus išsivarė“.

Tokios kovos Skalvoje vyko apytikriai iki 1278 metų, kol vokiečiai užėmė visą šį kraštą ir išlaikė jį savo valdžioje apie 650 metų.

Nukariauti skalviai tapo Ordino pavaldiniais.

Vokietijos archyvuose išlikę daugiau nei dvidešimt 1281-1383 metais išduotų privilegijų, kuriomis už karinę tarnybą ir kitas prievoles kilmingiems skalviams Beitai, Spudui, Praikai, Drabilgai, Sambiliui, Tulevirdui, Vuntaikiui, Mišeikiui suteikiama teisė valdyti žemės plotus Pagėgiuose, Šereiklaukyje, Pageldyniuose, Pleikiškiuose, Meižiuose ir kitose Skalvos vietovėse.

Lietuviškai supratusius skalvius kryžiuočiai stengėsi panaudoti kare prieš Lietuvą, tačiau šie, jausdami kraujo ryšį su lietuviais, kartais atsukdavo ginklus į priešingą pusę. Štai 1285 metais skalvis Girdila, gavęs šimtą karių, patraukė į žygį prie Aukaimio pilies (dabar Batakiai, Tauragės raj.). Pilėnai, Girdilo iš anksto perspėti, „staiga juos užpuolė ir nukovė visus, išskyrus kelis“.

Dalis skalvių paliko gimtinę ir pasitraukė į Lietuvos valstybę. Kai 1365 metais į Skalvą atžygiavo Kęstučio ir Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė, „800 tenykščių gyventojų pasidavė lietuviams“. Pabėgėliai buvo apgyvendinti Rodūnios ir Pelesos apylinkėse. Čia susidarė net atskira administracinė dala – Skalvių vaitystė – minima dar 1637 metų dokumente. Tokių gyvenviečių Lietuvoje buvo ir daugiau.

V.Marburgiečio kronikoje užsimenama apie skalvius, gyvenusius prie Paštuvos (Kauno raj.). Kažin ar ne skalviai bus įkūrę Tilžės bažnytkaimį prie Drūkšių ežero.

1540 metų dokumentuose dar paminima, kad keliasdešimt skalvių šeimų gyveno prie Ragainės, 71 šeima – prie Tilžės. Pastarajam miestui plečiantis, 1553 metais skalviai ištremti už Nemuno, į užliejamas lankas, kur įkūrė Prūselių kaimą.

Nuo 1563 metų istoriniuose šaltiniuose skalviai nebeminimi – dauguma jų sulietuvėjo, kiti suvokietėjo.

Bet istorinis Skalvos pavadinimas vartotas dar ilgai. Jį savo 1576 metais išleistame Prūsijos žemėlapyje užrašė K.Henenbergeris, jį regime net 1753 metais išspausdintame J.B.Homano žemėlapyje „Regnum Borussiae“.

Skalvos sąvoka buvo įprasta. Štai nuo Ragainės (galbūt iš Luobelių) kilęs studentas F.Lobelis, 1644 metais įsimatrikuliuodamas Leideno universitete, užsirašė kaip „lietuvis iš Skalvos“.

Šiandien skalvius akivaizdžiausiai primena materialūs jų kultūros paminklai – piliakalniai, senosios gyvenvietės, alkakalniai, kapinynai.

Skalvių kalba tebeaidi Merguvos, Gėgės, Lumpės, Vilkės, Viešvilės, Gilandos upėvardžiuose, Greižėnų, Šereiklaukio, Pageldynių, Pleikiškių ir kituose seniausiuose gyvenamųjų vietų pavadinimuose. Skalvių pasaulėžiūra atsispindi turtingoje krašto tautosakoje.

Ką galima būtų pasakyti apibendrinant šią istorinę apžvalgą?

Pirmiausia tai, kad Bitėnuose ir visame Pagėgių krašte po velėna glūdi labai tvirtas baltiškas pagrindas. Neabejotina, kad garsūs šio krašto šviesuoliai Martynas Jankus, Vydūnas, E.Jagomastas ir kiti čia gyvenę žymieji lietuvininkai jį gerai jautė, rėmėsi į jį.

Bent iš dalies tas pagrindas skatino ir šiek tiek aktyvesnę nei kitose Mažosios Lietuvos srityse kultūrinę raišką.

Antroji išvada, kad visas skalvių paveldas vertintinas kaip ypač reikšmingas. Deja, valstybės ir visuomenės dėmesio jam dar trūksta. Kaip pavyzdį galima pateikti faktą, kad Lietuvos Respublikai priklausančioje Šiaurės Skalvoje išlikę septyni skalvių piliakalniai, bet nė vienas iki šiol nėra pritaikytas lankyti.

Bitėnų pašonėje dunkso didingas Šereiklaukio piliakalnis ant kurio XIII a. stovėjo skalvių kunigaikščio, galima sakyti - šio krašto didvyrio, Šareikos pilis.

Kaip rašoma P.Dusburgiečio kronikoje, maždaug 1276 metais Šareika norėjo įvilioti į spąstus Klaipėdos komtūrą, tačiau buvo išduotas ir pats pateko į nelaisvę. Tada “Šareika, be galo stiprus vyras, sutraukė pančius, kuriais buvo pririštas prie medžio, ir, nutvėręs kalaviją, nužudė vieną brolį bei tris ginklanešius, kitam nukirto ranką, tačiau ir pats šioje kovoje padėjo galvą“. L

]ietuvoje yra tik keliasdešimt tokių istoriškai reikšmingų piliaviečių, kalbėdami apie kurias tiksliai žinome ir čia stovėjusios pilies, ir jos valdovo vardus.

Trečioji išvada, kad į tą skalvišką pagrindą reikėtų tvirčiau remtis ir šiandien.

Pirmiausia siūlytina:

-apibūdinant Lietuvos Respublikai nūnai priklausančią šiaurinę skalvių žemės dalį, vartoti Šiaurės Skalvos pavadinimą. Tai ypač reikšminga naujajai Pagėgių savivaldybei,

kuri turi realų pagrindą tiek Lietuvoje, tiek Europoje save pristatyti kaip savitą kultūrą turintį istorinį regioną;

- tam, kad aptarto baltiškojo pagrindo egzistavimas būtų akivaizdesnis, vertėtų pagalvoti apie Bitėnų muziejaus plėtimą arba atskirą Pagėgių muziejų ir juose eksponuoti bent nedidelę dalį tų archeologijos radinių, kurių aptinkama skalvių kapinynuose, tačiau jie iki šiol išvežami į Vilniaus, Klaipėdos arba Kauno muziejus.

Istorinį skalvių palikimą galima iškelti ir kitaip. Kodėl, pavyzdžiui, Pagėgiuose negalėtų atsirasti skalvių gatvė? Arba kodėl, tarkim, pasienio policijos užkarda, prižiūrinti ruožą ties Šereiklaukiu ir Bitėnais, negalėtų būti pavadinta kunigaikščio Šareikos vardu?

Galbūt pagaliau reikia pripažinti Panemunės reikšmę ir pastayti čia paminklą paskutiniam skalviui?

Arba kodėl tragiška bei tuo pat metu didvyriška skalvių istorija negalėtų tapti dailininkų plenero Bitėnuose tema?

Tokių siūlymų galima pažerti dar visą saują. Bet svarbiausia, kad kuo didesnė visuomenės dalis suvoktų, jog Skalvos praeitis nusipelno ne tik pagarbos. Tai ir istorinė patirtis, kuria verta pasinaudoti kuriant šiandieną.

Paimta iš mažoji-Lietuva taškas lt


Sek Gru 28, 2008 12:14 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 2 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007