Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 12:26 pm



Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 
 Traktatas apie dvi Sarmatijas 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Traktatas apie dvi Sarmatijas
Cituoti:
Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Motiejus Miechovskis


Maciej Miechovita. Tractatus de duabus Sarmatiis..., 1517 m.

Gerbiamiausiajam tėvui ir šeimininkui,

Ponui Stanislovui Tursonui, Olmuco vyskupui1),
Matvėjus iš Mechovo, menų ir medicinos daktaras, Krokuvos kanauninkas,
Visada pasiruošęs nuolankiai tarnauti ir melstis, o taip pat linkintis dangaus šlovės amžinųjų džiaugsmų.
[Pastaba: 1521 m. leidime vietoje paskutinio – "linki sveikatos"]

Gerbiamiausiasis valdove!

Daugybė rašančiųjų savo ieškojimais ir atradimas išnarstė visą pasaulį, tačiau Sarmatijas2), kaip nežinomas, nutylėjo ir praleido. O pas tuos, kurie pasistengė apie tas šalis savo kūriniuose ar eilėse palikti nors ką nors, kalbama neaiškiai ir (dėl senumo) viskas tamsu, kaip vidurnaktį. Dar labiau nepriimtina, kad nuo savęs pridėjo išsigalvotų dalykų ir niekam tikusių pasakų. Taip, atseit, kad už Sarmatijų prie Šiaurės vandenyno yra Eliziejaus laukai – klimatas ten švelnus, gyvenimas amžinas, pilnas ramybės ir visokių puikumų, kad ten, kai žmonėms po daugelio šimtmečių nusibosta nuobodus gyvenimas, jie nuo uolų šoka į vandenyną, kad paskęstų ir išvengtų gilios senatvės3). Toliau ten pat spėjo iš ten kilus ambroziją, saldžia ir vertinga – atseit ja, kaip rojuje, save pastiprina vietiniai gyventojai. Ten, tarsi, neapsakomai gausu ir aukso, pralinksminančio žmonių širdis, tačiau jį kasti ir išsinešti trukdo baisūs plėšrūs paukščiai, grifai – jie puola žmones ir žirgus, pakelia į orą ir meta žemyn4. Toliau sako, kad ten žvaigždės, saulė, mėnulis ir kiti šviesuliai visada būna danguje ir be paliovos šviečia, padarydami klimatą švelniu ir maloniu. Visa tai vien prasimanymai, kurių tikrovėje nėra ne tik ten, bet ir niekur kitur.

Šių dienų akių muilintojai [frapatores] laiko, kad žiauri totorių tauta, gyvenanti Azijos Sarmatijos stepėse, ten yra per amžius, o iš tikro tai nauja atėjūnų tauta, persikėlusi į Azijos Sarmatiją maždaug prieš 300 m. ar kiek anksčiau, o iki tol [buvusi] nežinoma. Apie tai pasakysiu savo kūrinio pradžioje. Taipogi tvirtino, kad tose šiaurės srityse yra žinomiausi pasaulyje Rifėjų ir Hiperborėjos kalnai, o iš jų išteka žinomos upės, aprašytos ir apdainuotos kosmografų ir poetų: Tanaisas. Borisfenas Didysis ir Mažasis, bei didžiausia tarp upių Volga5).

Visa tai toli nuo tiesos ir nebus per daug, remiantis patirtimi (visuotinu mokytoju), paneigti ir atmesti tai kaip nemandagų ir nepatikrintą teiginį. Žinom ir savo akim regim, kad prieš tai paminėtos trys upės (iš tikro didelės), Borisfenas, Tanaisas ir Volga, prasideda ir išteka iš Moskovijos, o Mažojo Borisfeno, Aristotelio vadinto Hipanisu arba kitaip Mažuoju Borisfenu, ištakos yra viršutinėje Rusijoje, o jis vėliau įteka į Didįjį Borisfeną su juo susiliedamas. Kad ten nėra kalnų, vadinamų Hiperborėjos, Rifėjų ir Alanų, mes žinome tiksliai, kaip kad matome ir tai, kad minėtos upės prasideda ir turi ištakas lygumoje.

Todėl, labiausiai išsilavinęs valdove, noriu kuo teisingiau papasakoti jūsų malonybei ir apie tai, kaip ir daug ką kita, kas randasi Sarmatijose. Pasistengsiu padaryti šį rašinį apie dvi Sarmatijas, mažai žinomas seniesiems autoriams šių dienų pavadinimais, kiek galima trumpesnį. Tegul tai bus stimulu kitiems, kurie daugiau žino už mane ir gali parašyti geresniu stiliumi.

Pietų kraštus ir pajūrio tautas iki pat Indijos atrado Portugalijos karalius. Tegu ir šiaurės kraštai su tautomis prie Šiaurės vandenyno į rytus, atrastos Lenkijos karaliaus karių, taps žinomi pasauliui6).

Sudiev, mano pasididžiavime, pagirtiniausias valdove.


Komentarai

1) Stanislovas Tursonas buvo OlmucoK10 (dabar Olomoucas) vyskupu nuo 1498 m. iki 1540 m. balandžio 17 d. (žr. Gams. Series episcoporum ecclesiae catholicae)

Pirmojoje Rusijoje studijoje apie Miechovskį, išspausdintoje 1854 m. (Oteč.zapiski), teigiama, "kad vyskupas tasai laikėsi graikų tikėjimo", kas, atseit, liudija iš kai kurių knygos vietų. Tai prieštarauja Gamso teiginiams, o vienintelė nors kiek su tuo susijusi vieta (apie graikų tikėjimo chozarus, kuriuos, "mūsų Moravijos legendos žodžiais, į Kristaus tikėjimą atvertė šventieji broliai Kirilas ir MefodijusK9") nesusijusi nei su stačiatikių legenda, nei su graikų tikėjimo šventaisiais.

Toje pačioje studijoje sakoma, kad Tursono tėvas buvo iš Vengrijos kilęs bankininkas, apsigyvenęs Lenkijoje. Tai buvo paimta, ko gero, iš Justo Decijaus "Vetustates Polonorum", išleisto 1521 m. viename tome kartu su Miechovskio "Kronika" (De Sigismundi regis temporibus).

2) Klaudijus PtolomėjusK6) "Geografijoje" (3 5:1; 5 8:1) europine Sarmatija vadina sritį, esančią maždaug buvusios Rusijos dalį iki Dono rytuose, o žemes į rytus nuo Dono vadina Azijos Sarmatija. Taip vadina ir Markianas (apie 400 m., "Europinės Sarmatijos apkeliavimas"), Pomponijos MelaK5) ir kt. Iš vėlesniųjų - Jakopas iš BergamoK2) (1513 m.) bei Enėjas Silvijus PikkolominiK3) (Kosmografija). Tačiau paskutinis jų pastebi, kad dauguma senovės bei vėlesnių geografų bevelija tas šalis vadinti Skitija (skitų žemėmis).

3) Tai mini Plinijus VyresnysisK1) (4.89), SolinasK4), Pomponijus MelaK5), o iš artimesnių Miechovskio laikmečiui – BergomensisK2) ir Enėjas SilvijusK3) (Kosmografija, 3 sk., su nuoroda į Soliną ir pastaba: "Tai išmonė"). Įtikinamiausiai rašė Solinas: "Apie hiperborėjus ėjo kalbos…, tačiau, kai gana sąžiningi ir patikimi rašytojai pateikia vienodas žinias, niekas neturi baimintis dėl apgaulės" (žr. V.V.Latyšev. Scythica et Caucasica, t.2).

Tokio priežastimi galima spėti buvus klaidingą išsiaiškinimą pranešimų apie vasaros metu nenusileidžiančią Saulę šiaurėje, o taip pat nostalgiškas "rojaus" paieškas žemėje.

4) Pirmasis tai paminėjo Herodotas (3:116): "Europos šiaurėje, atrodo, yra labai daug aukso…. Pasakojama, kad vienaakiai žmonės arimaspai jį atima iš grifų". Juo remiasi ir Eustazijus komentaruose Dioniso "Žemių aprašymams" bei PlinijusK1). Apie tai praneša Pomponijus MelaK5), SolinasK4) (apie auksą ir brangakmenius), šv. Augustinas (traktate apie 12 Apokalipsės brangakmenių – tik ne apie auksą, o apie smaragdus, o grifai apibūdinami kaip "pusiau liūtai, pusiau ereliai"), kaip ir Jakopas iš BergamoK2), Enėjas SilvijusK3) (su nuoroda į Soliną), I.Thworz ("Chronica Hungarorum", išvardijant ir įvairius brangakmenius).

M.P.Aleksejevas (Sibiras užsienio keliautojų ir rašytojų paminėjimuose, 1932, rusų kalba) pabandė paaiškinti legendos kilmę. Jis remiasi Tatiščevu [arimaspai – samojedai, primerkiantys vieną akį šaudydami iš lanko], V.P.Klingeriu (Pasakų motyvai Herodoto istorijoje, 1902, rusų kalba), A.I.Sobolevskiu (Rusų-skitų etiudai, 1921, rusų kalba), A.P. Čulošnikovu (Apybraižos apie kazakų-kirgizų istoriją, 1924, rusų kalba – arimaspai yra tiurkai, o grifai išmonė), B.Lauferiu, R.Hennigu (Ein Kapitel zur Klasstellung antiker Wirtschaftsgeographie, 1930).

5) Viduramžiais gyvavo tvirtas, iš senovės autorių perimtas įsitikinimas, kad šiauriau skitų žemių stūkso Rifėjų kalnai, iš kurių išteka didžiosios upės. Apie juos (ir kiek mažiau apie Hiperborėjos kalnus) rašė, pradedant Herodotu, Aristotelis ("Meteorologija", 1 13:20), Hipokratas, Eustazijus komentaruose Dioniso "Žemių aprašymams", PtolomėjusK6), Markianas, PlinijusK1), SolinasK4), Pomponijus MelaK5) ir kiti.

Tuo tarpu, tiksli jų vieta nebuvo žinoma. Ji būdavo nurodoma tik apytiksliai – "pačioje šiaurėje, už skitų žemių ribų" (Aristotelis, Hipokratas), "virš arimaspų" (Eustazijus, Plinijus), "už arimfėjų" (P.Mela). Kartais tie apibūdinimai buvo tiesiog klaidinantys, pvz., Markianas rašo apie kalnus, "kurie vadinami Ripėjų… ir yra žemyne tarp Meoto ežero ir Sarmatų vandenyno" (t.y., tarp Azovo ir Baltijos jūrų), o Atenėjus iš Naukračio (2 a. pab.-3 a. pr.) laikė, kad senasis Ripėjų pavadinimas keitėsi į Olvėjų, o vėliau kalnus imta vadinti Alpėmis.

Įsitikinimą dėl kalnų šiaurėje galima paaiškinti vyravusia samprata, kad upės išteka iš kalnų, o antra, manyta, kad žemė kyla į šiaurę. XV-XVI a. vyravo Rifėjų kalnų tapatinimas su Uralu. Hiperborėjos kalnai vaizduoti ir žemėlapiuose, pvz., 1489 m. žemėlapyje iš "Santarom…" atlaso, Ruyach žemėlapyje (1508 m.), Valzeemilerio žemėlapyje (1516 m.).

Miechovskis jų atžvilgiu buvo ypatingai kategoriškas – prie Maskovijos (kaip ir kitur) jų visai nėra! Vėlesni autoriai šį teiginį priėmė labai įvairiai. Albertas Kampenzė laiške Klemensui VII apie Moskovijos reikalus (1523 arba 1524 m.) rašo, kad negali "liautis stebėtis įžūlumu geografų, kurie be gėdos ir sąžinės pasakoja neįtikėtinus dalykus apie Rifėjų ir Hiperborėjos kalnus".

Pavelas Jovijus įžangoje į "Knygą apie didžiojo Maskvos valdovo Vasilijaus pasiuntinybę pas popiežių Klemensą VII" (1525 m.) rašo: "Be to nurodomas suklydimas Strabono, Ptolomejaus ir kitų, rašiusių apie geografiją, ten, kur jie mini Rifėjų kalnus, kurių, kaip tikrai dabar žinoma, niekur nėra". Pačioje knygoje, aptardamas Volgos ir kitų upių ištakas, Jovijus nurodo, kad "pelkė, o ne kalnai, yra pakankamas vandens šaltinis; ir kai, nepaisant daugelio kelionių, nerasta jokių kalnų – todėl daugelis, užsiimančių senovės kosmografija, laiko visiška išmone Rifėjų ir Hiperborėjos kalnus, tiek daug kartų pašlovintus senovės autorių". Tačiau prieš tai tas pats Jovijus minėjo, kad "iki jugričių ir voguličių reikia kopti per stačius kalnus, kuriuos senovėje, ko gero, laikė Hiperborėjos [kalnais]".

Tuo tarpu Frančesko da Kollo, buvęs Imperijos pasiuntiniu Maskvoje 1518 m., tikina, kad Jugroje, Karelijoje ir prie Arkties vandenyno randasi Rifėjų ir Hiperborėjos kalnai, ir kad prie aukščiausio Rifėjų kalno Jugoriskos (Jugorischa) yra Dono ištakos [išliko tik itališkas Kollo pranešimo variantas, išverstas jo anūko ir išspausdintas Padujoje 1603 m. pavadinimu "Trattamento di pace tra il serenissimo Sigismondo…."]

Herbenšteinas pasakoja, kad už Pečioros "iki pat krantų stūkso aukštieji kalnai", kurie "visai be miško ir net be žolės. Nors skirtingose vietose turi skirtingus pavadinimus, tačiau visur vieningai vadinami Pasaulio diržu. … Ir Maskvos valdovo valdose galima pamatyti tik šiuos kalnus, kurie, matyt, senovės autoriams buvo Rifėjų arba Hiperborėjos [kalnai].

6) Portugalų nuopelnai "didžiųjų atradimų amžiuje" yra gerai žinomi ir nenuostabu, kad atradimus Miechovskis priskiria Portugalijai, o ne Ispanijai, nes plaukiojimų ir atrastų žemių kiekiu ši aplenkia Ispaniją.

O minėdamas apie lenkų karių atradimus, Miechovskis, ko gero, kalba apie karus Lietuvoje, Žemaitijoje ir Rusijoje.

Papildomi komentarai

K1) Gajus Plinijus Antrasis Vyresnysis (23-79 m.) parašė 37 tomų "Gamtos istoriją" (Naturalis historia). Su Liucijaus Pomponijaus kariuomene žygiavo į Vokietiją, buvo skiriamas į aukštus postus Vokietijoje, Ispanijoje ir Romoje. Žuvo rugpjūčio 23 d. stebėdamas Vezuvijaus išsiveržimą.

K2) Jakopas Filypas iš Bergamo (Iacobus Philippus Bergomensis, miręs 1520 m.), parašė"Papildymą" ("Supplementum chronicorum…", 1482 m.), kuris, nepaisant nelabai sklandžios kalbos ir nekritiško požiūrio, dar autoriui gyvam esant buvo išleistas 9 kartus.

K3) Enėjas Silvijus iš garsios Pikkolomini giminės 1405 m. gimė Korsinjano (Toskana), o mirė 1464 m. rugpjūčio 14 d. Jis buvo žymus humanistas - istorikas, geografas, poetas, diplomatas, teologas ir oratorius. 1458 m. tapo popiežiumi Pijumi II. Įgimti gabumai ir puikus išsilavinimas, aplinka labai padėjo jo karjerai. Bazelio soboras, diplomatiniai skyrimai Vokietijoje, Savojoje, Šveicarijoje, Vienoje, vyskupystė Tieste, o po to Sienoje, nuncijus Austrijoje, Vengrijoje, Bohemijoje, nuo 1556 m. kardinolas – tokie svarbiausi jo biografijos štrichai.

Iš gausių jų veikalų mūsų temą liečia Europos ir Azijos aprašymai, plitę skirtingais pavadinimais:
1) Historia rerum ubique gestarum cum locorum descriptione, 1477;
2) Cosmographia Pii papae in Asiae et Europae eleganti descriptione… 1509;
3) In Europam, scilicet de his, quae sub caesare Frid III …, 1490

Europos aprašyme kalbama ir apie Lietuvą. Pvz., 25 skyriuje pateikiama: "Jo [Vytauto] įpėdinis, Švitrigaila, augino mešką, kuri įprato imti maistą iš jo rankų, tačiau dažnai klaidžiojo ir po mišką. Kai vėl sugrįždavo į kunigaikščio rūmus [thalamum], jai atidarydavo visas duris, nes ten turėjo įprotį, išalkusi, trintis į duris ir belsti letenomis: tada kunigaikštis atidarydavo duris ir duodavo paėsti. Keli kilmingi jaunuoliai surengė sąmokslą prieš kunigaikštį ir, su ginklais, pradėjo, meškos pavyzdžiu, trintis į kunigaikščio miegamojo duris. Švitrigaila, pamanęs, kad ten meška, atidarė duris ir iškart žuvo nuo surengusių pasalą".

Kaip matome, Enėjas iš tikro kalba ne apie Žygimantą Senąjį ir ne apie Vytautą. Galbūt, traktato autorius turi mintyje vieną pamfletų, kuriame Enėjas atmeta ketvirtosios Jogailos žmonos Sofijos karališkąją vaikų kilmę, o tuo pačiu ir Kazimiero III.

K4) Gajus Julijus Solinas parengė žemių aprašymą, kuris buvo kompiliacija remiantis daugiausia Plinijumi. Jos pirmieji leidimai vadinosi "Collectanea rerum memorabilium" arba "De situ orbis". Ši savita enciklopedija labai vertinta Viduramžiais.

K5) Pomponijus Mela, kilęs iš ispanų Tingenteros, parrašė vienintelį Romos laikų vientisą 3 knygų apimties geografijos vadovą "Chorographia" (Žemių aprašymas, apie 44 m.). Pirmųjų spausdintų kopijų pavadinimai buvo "De situ orbis" arba "Cosmographia"

K6) Klaudijus Ptolomėjus (2 a.), vienas garsiausių senovės astronomų ir geografų. Spėjama, kad gimė Fivaidoje, o gyveno ir dirbo Aleksandrijoje. Pravardę "Pelusiota" arba "Feludianus" gavo dėl vertėjų iš arabų kalbos klaidos – užteko praleisti diakritinį ženkliuką, kad būtų perskaityta "Felidieh" vietoje "Keloudieh" (Klaudijus). Parašė "Geografiją" (Kosmografiją) ir "Tetrabblou" (Keturknygę), veikalą apie astrologinę geografiją ir etnografiją. Joje pateikta astronominė dangaus struktūra viešpatavo moksle iki pat Koperniko laikų ir buvo "mokslinės" astrologijos pagrindas. Skirtingos žemės sritys turėjo savo zodiakus ir planetą, "namų valdovą". Jų sąryšis apibūdindavo to krašto žmonių charakterį. Sarmatija buvo Vandenio ir Saturno įtakoje. Pirmasis lotyniškas "Keturknygės" leidimas vadinosi "Liber quator tractatuum et centiloquium Haly". Haly Rodham buvo vienas iš arabų, Ptolomėjaus komentatorių.

K7) Gajus Suetonijus Trankvilis, "Vitae caesarum" aprašęs pirmuosius 12 Romos imperatorių, imperatoriaus Adriano amžininkas (papildomai skaitykite >>>>).

K8) Publicijus Kornelijus Tacitas (54-118 m.), Romos istorikas, respublikos šalininkas, įžvalgus ir ironiškas stebėtojas, parašęs "Germaniją", "Istorijas", "Analus" ir kt. (papildomai skaitykite >>>>).

K9) Šv. Kirilas ir Metodijus

Tai broliai iš Saluni (Salonikų), gyv. 9 a., krikščioniškieji slavų švietėjai, slavų abėcėlės sukūrėjai. Jų garbei Rusijoje ir Bulgarijoje švenčia Slavų kultūros ir raštijos dieną. Bulgarija ir Rusijos stačiatikių cerkvė įsteigė Kirilo ir Metodijaus ordinus. Čekijoje ir Slovakijoje liepos 5 d. (laikoma brolių atvykimo į Moraviją diena) yra nacionalinė šventė.

Kirilo (apie 827-869, iki įstojimo į vienuolius 869 m. Konstantinas [Filosofas]) ir Metodijaus (apie 815-885) tėvas buvo Leonas, karininkas; motina Marija. Broliai anksti neteko tėvo; ir jų globėju tapo dėdė Theoktistas, aukštas Bizantijos valdininkas, atsakingas už paštą ir ryšius imperijoje. Taip pat jis, kartu su regentu Bardasu, buvo atsakingas už toli siekiančią lavinimo programą, kurios dėka buvo įkurtas Magnauros universitetas, kuriame ir mokėsi Kirilas, kai 843 m. buvo pakviestas į Konstantinopolį. Theoktistas taip pat parūpino Metodijui slavų administracinio rajono valdytojo vietą.

Kirilas buvo iškilus teologas ir gerai mokėjo arabų ir hebrajų kalbas, todėl jį skyrė jo pirmajai misijai pas abasidų kalifą al-Mutawakkil, kad diskutuotų Šv.Trejybės klausimais su arabų teologais ir sustiprintų diplomatinius ryšius.

Į antrąją misiją 860 m. brolius pasiuntė imperatorius Michailas ir Konstantinopolio patriarchas Photius (buvęs Kirilo profesorius universitete ir vedančioji šviesa ankstyvuoju laikotarpiu).Jie nuvyko Khazar Khaganą, kad sutrukdytų judaizmo ekspansijai. Ji nebuvo sėkminga ir Khaganas priėmė judaizmą kaip valstybinę religiją. Grįžus į Konstantinopolį, Kirilas gavo filosofijos profesoriaus vietą universitete, o Metodijus buvo paskirtas Moni Polychroniou vyskupu.

Brolius 863 m. kunigaikštis Rostislavas pakvietė į Didžiąją Moraviją, kad įvestų tarnavimą dievui slavų kalba. Jie sukūrė senąją bažnytinę slavų kalbą ir iš graikų kalbos į ją išvertė pagrindines tikėjimo knygas.

Kirilas mirė 869 m. Romoje, o Metodijus 885 m. Didžiojoje Moravijoje. Po mirties jų mokiniai tapo misionieriais kitose slavų tautose. Abu broliai buvo kanonizuoti Rytų ortodoksijos bažnyčios kaip "lygūs apaštalams". Popiežius Jonas Paulius II 1980 m. juos paskyrė Europos patronais (žr. Epistola Enciclica). Abiejų brolių paminėjimo diena katalikų, evangelikų-liuteronų ir anglikonų bažnyčiose yra vasario 14 d., o Rytų ortodoksų bažnyčioje Kirilo paminėjimo diena yra vasario 14 d., o abiejų brolių – kovo 11 d. Daugelyje slavų šalių kovo 24 d. siejama su broliais, laikomais mokymo ir mokymosi patronais.

Ilgą laiką manyta, kad jie sukūrė kirilicą (taip pavadintą Kirilo garbei), tačiau dabar laikomasi nuomonės, kad jie sukūrė senesniąją abėcėlę, vadinamąją glagolicą, o kirilicą vėliau įvedė jų mokinys Klementijus Ochridskis.

K10) Olmecas, Olomoucas

Olmecas - senasis Olomouco pavadinimas. Tai miestas (vok. Olmutz, lenk. Olomuniec, lot. Eburum arba Olomucium) Čekijos rytuose prie Moravos upės; buvo Moravijos sostine. Dabar Moravijos religinis centras. Mieste yra Čekijos sausumos pajėgų štabas. Gyvena apie 102 tūkst. žmonių. Mieste gimė arba gyveno daugybė žymių žmonių.

Istorija


Pasakojama legenda, Olomoucas yra senovės Romos tvirtovės vietoje, kurio pradinis pavadinimas Mons Julii laikui bėgant išsikraipė. Vienok, archeologiniai tyrinėjimai rodo čia buvus Markomano karų laikmečio romėnų karinę stovyklą

Olmecas buvo svarbus 9 ir 10 a. pradžios Moravijos didžiosios imperijos centras. 1063 m. čia įkuriama vyskupystė, kuri 1777 m. pakelta iki arkivyskupystės rango. 1306 m. karalius Vaclovas III (Wenceslaus) buvos sustojęs čia pakeliui į Lenkiją, kur norėjo susikauti su Vladislovu I (elbow-high) dėl savo teisių į Lenkijos karūną. Tačiau čia buvo nužudytas ir su jo mirtimi pasibaigė ir Pržemyslidų dinastija.

Trisdešimtmečio karo metu (1618-1648) kelis kartus buvo užimtas švedų (1640 m. – net aštuoniems metams). Po jų liko tik griuvėsiai, tad jis savo svarbą užleido Brno. Olomoucą įtvirtino Maria Theresa karų su Fridrichu Didžiuoju metu. Tasai 1758 m. buvo apgulęs miestą 7 savaitėms.

1848 m. čia imperatorius Ferdinandas atsisakė valdžios, o 1850 m. čia įvyko Austrijos ir Vokietijos valdžios atstovų svarbus susitikimas. Jo metu buvo atstatyta Vokietijos konfederacija ir Prūsija perleido vadovavimą Austrijai.

Dėl religinių ryšių su Austrija, ir ypač Zalcburgu, mieste nuo Viduramžių tebevyravo stipri vokiečių įtaka. Vienok čekų kalba čia buvo naudojama ir net čia atspausdintas pirmasis čekiškas veikalas apie muziką. Habsburgų kultūros įtaka sustiprėjo po Trisdešimtmečio karo. Tačiau čekų kalbos naudojimas neišnyko, tačiau vis mažėjo. 19 a. vokiškai kalbančių jau buvo triskart daugiau nei čekiškai. Miesto taryba iki pat 19 a. pabaigos neleido griauti miesto sienų, nes tada į besiplečiantį miestą būtų plūstelėję čekiškai kalbantys gyventojai. Taryba geriau buvo mažesnis, tačiau vokiškos dvasios miestas.

Laikomas vienu gražiausių senųjų Čekijos miestų ir vadinamas "antrąja Praga", tik tylesne ir ramesne. Pasižymi erdviomis aikštėmis su 18 a. baroko stiliaus fontanais, kurių yra 6. Jų papuošimui naudojami senovės Romos motyvai. Juose vaizduojama Jupiteris, Merkurijus, Tritonas, Neptūnas, Heraklis ir Julius Cezaris (atseit, legendinis miesto įkūrėjas).

1. Žymesnieji objektai: UNESCO paveldui priklausanti 35 m aukščio Šv. Trejybės kolona (1716-1754);
2. Gotikinė 14 a. bažnyčia, pastatyta karaliaus Vaclavo III (kurioje jis ir palaidotas). 19 a. pabaigoje ji buvo perstatyta neogotikiniu stiliumi. Aukščiausias iš trijų jos špilių yra 100 m aukščio. Šalia jos yra Vyskupų rūmai (dar vadinami Pržemyslidų rūmais).
3. Šv. Maurice bažnyčia;
4. 15 a. rotušė. Viename jos šone gotikinė katedra, kurioje dabar įrengtas muziejus. Jai priklauso 70 m aukščio bokštas, kuriame įrengtas astronominis laikrodis;
5. Šv. Jono Sarkanderio koplyčia stovi buvusio kalėjimo vietoje. Trisdešimtmečio karo metu jis buvo apkaltintas bendradarbiavimu su priešais ir čia įkalintas ir kankinamas mirė. Išlikę jo kankinimo suolas ir antkapis. Jonas Paulius II jį kanonizavo vizito į Olomoucą metu (1995).
6. Ant kalvos įsikūrusiame Svaty Kopeček yra puiki barokinė Nekaltos mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. Ją irgi aplankė Jonas Paulius II ir pakėlė į Mažosios bazilikos rangą.
7. 1573 m. įsteigtas Palacky universitetas (antras pagal senumą šalyje). 1860 m. buvo uždarytas, tačiau 1946 m. vėl atidarytas.

Plačiau http://www.lithuanian.net/lt/sarmata/sarmata.htm

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Geg 02, 2007 2:39 am
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją
1 skyrius. Apie tai, kad yra dvi Sarmatijos
Cituoti:

Senovės autoriai skyrė dvi Sarmatijas, esančias kaimynystėje ir susijusias: vieną Europoje, kitą Azijoje 1.

Europinėje yra sritys: rusų arba rutenų, lietuvių, moskų ir kitos su jomis besiliečiančios, tarp Vyslos upės vakaruose ir Tanaiso rytuose, kurių gyventojai kadaise vadinosi getais 2.

Azijos gi dalyje, plotuose nuo Dono arba Tanaiso vakaruose iki Kaspijos jūros rytuose, dabar gyvena daug totorių genčių.

Apie jų valstybės sandarą, kilmę, tikėjimą ir papročius bus parašyta žemiau.

2 skyrius. Apie totorių pasirodymą ir antplūdį

1211-ais viešpaties metais, gegužės mėnesį, pasirodė didelė kometa3, buvusi [danguje] 18 dienų. Ji skriejo virš polovcų (polowczos), Tanaiso ir Rusijos, o uodega tyso į vakarus, pranašaudama totorių atėjimą.

Tada kitais metais totorių gentis, iki tol buvusi nežinoma, tarytum nužudžiusi savo valdovą Dovydą ir nugalėjusi daug šiaurinių tautų, nuo Indijos prieškalnių atėjo pas polovcus 4.

Polovcai5, – tai gentis, gyvenusi šiauriniame Euksinsko jūros krante, už Meotidų pelkių6, kuriuos kiti vadino gotais (Gotthos). Polovcai verčiant į rusų kalbą reiškia medžiotojai arba plėšikai, nes jie dažnai užpuldami plėšė rusus, grobė jų turtą, kaip dabar daro totoriai.

Kai taip totoriai įžengė į polovcų žemę7, tie, išsiuntę pasiuntinius, prašė rusų kunigaikščių padėti visomis jėgomis ir kariais, nes jų, atseit, laukia tas pats pavojus ir tokia pat žūtis, kaip ir polovcų.

Iš paskos pas rusų kunigaikščius atvyko ir totorių pasiuntiniai. Jie siūlė nesikišti į karą polovcų pusėje, o padėti juos išnaikinti kaip rusų priešus.

Rusai (Russitae), veikdami neapgalvotai, sučiupo ir nužudė totorių pasiuntinius, o to išvyko sausuma ir vandeniu8 padėti polovcams. Tarp jų buvo Mstislavas Romanovičius su Kijevo kariauna, Mstislavas Mstislovičius su galicais, o taip pat kiti Rusijos kunigaikščiai: Vladimiras Riurikovičius, Černigovo ir Smolensko kunigaikščiai9.

Susijungę su polovcų kariais, atėjo į Protolcę10, o iš ten, kai kurie raiti, 11 per dvylika žygių pasiekė Kalką (Kalcza) kur jau stovyklą buvo įsirengę totoriai.

Neleidę jiems atsikvėpti, totoriai užpuolė: polovcai buvo sutrypti ir išsibėgiojo, rusų gretos išsklaidytos ir, po didelių pjautynių, į nelaisvę paimti du kunigaikščiai – Kijevo Mstislavas ir Černigorsko kunigaikštis12. Likusius bėgančius (ir sakyti bjauru!) žudė sąjungininkai polovcai, per kurių žemes gelbėjosi bėgliai – žudė raitelius dėl žirgų, pėsčiuosius žudė ir vandenyje skandino dėl drabužių.

Tądien rusai pakliuvo į pikčiausią ir baisiausią pavojų, iki tol negirdėtą rusų žemėse; ir tai buvo pirmasis rusų pralaimėjimas totoriams.

Galicijos kunigaikštis Mstislavas Mstislovičius, pribėgęs laivus, persikėlė per upę ir tada, besibaimindamas totorių persekiojimo, liepė nukirsti laivų prieplaukas13 ir baisioje sumaištyje pabėgo į Galiciją.

Vladimiras Riurikovičius, taip pat išsigelbėjęs bėgdamas, atvyko į Kijevą ir gavo jo sostą.

Visi likę rusai, atbėgę prie laivų ir radę nukirstas prieplaukas, puolė į neviltį ir, neturėdami jėgų įveikti upę, žuvo ten iš bado, išskyrus keletą kunigaikščių ir kažkiek jų karių, perplaukusių upę valtimis.

Vėliau, 1228 viešpaties metais, totoriai dideliais būriais užplūdę Rusiją, plėšė visą Riazanės (Rzesanska, Rzessensem) sritį, nužudė kunigaikštį, užmušė senius ir mažamečius, daugybę kitų išvarė į nelaisvę, o pilį sudegino14.

Tų pačių metų žiemą vėl atėjo totoriai – į Suzdalės žemes< ir, visą ją išnaikinę, užmušė kunigaikštį Georgijų su sūnumis ir daugeliu kitų Suzdalės kunigaikščių, sudegino Rostovo pilį ir gausiai prisiplėšė grobio ir belaisvių. It kitais metais jie atėjo į Smolensko ir Černigovo sritis, naikino jas žiauriausiomis pjautynėmis nesigailėdami jokio amžiaus, degino pilis ir įtvirtinimus, iš kur iš baimės spruko kunigaikščiai ir kariai, ir su daugybe belaisvių grįžo į savo žemes 15.


Komentarai


1 Jas skiria vienas iš didesniųjų autoritetų Viduramžiais Klaudijus Ptolomėjus ir kt. Žr daugiau dedikacijos pastabose >>>>

2 Pagal Straboną P1 (VII 3:12): "Vieną tos genties [getų] dalį vadina dakais, kitą getais. Getais vadina tuos, kurie gyvena prie Ponto6 rytinėje šalies dalyje."

3 Tai 17-as (iš žinomų) Halio kometos pasirodymų, astronominėse lentelėse priskiriamas 1222 m. Ta kometa kinų kometų sąraše Ma Tuan Lina pažymėta paskutine. Iš rusų metraščių ją mini Laurencijaus (1223-iais), Novgorodo 4-sis (1224-ais) ir Gustino (1222-ais). Paskutiniojo tekstas labai panašus į Miechovskio: "Šių metų gegužės mėnesį apsireiškė baisi žvaigždė, švietusi 18 dienų, spinduliai į rytus gana atsikišę; taip žymėjo naują žūtį krikščionims, nes jau po dviejų metų įvyks naujų priešų antpuolis, taigi bedievių totorių, kurių mūsų šalyje nežinojo". Tik reikia pastebėti, kad Gustino metraštis labai vėlyvas, rašytas lenkų įtakoje ir, akivaizdu, panaudojant lenkų šaltinius.

Matyt klaidingą chronologiją Miechovskis paėmė iš Dlugošo "Historiae Poloniae". Tą klaidą pakartojo ir Albertas KampenzėP2, suapvalinęs "apie 1210 m."

4 Ši vieta paimta iš Vincentijaus iš BovėsP3 "Speculum Historiale" (XXX 59 sk.), kurioje perteikiamas Plano Karpini pranešimas: "1203 m., kai kurių manymu, totoriai, pribaigę savo valdovą, išėjo tautų plėšti. Iki tol gyvenę savo žemėse, t.y. Totorijoje, greta Indijos, surengė sąmokslą prieš karalių Dovydą, savo valdovą… ir pribaigė jį piktadariškai".

Palyginimui, Alberto Kampenzės: "atvykę nuo šiaurės Indijos kalnagūbrio papėdės, užėmė visas žemes, esančias virš Meotidų pelkių6 ir Tanaiso ir beveik visiškai išnaikinę ankstesnius gyventojus, getus arba gotus".

5Jau nuo KlaprotoP4 laikų laikoma, kad polovcai (Anos Komnen, bizantiečių, Rubruko ir kt. – komanai; totoriškai kipčakai) buvo tiurkų genties tauta, tos pačios atšakos, kaip pečenegai ir torkai. Rastas Petrarkai priklausęs polovcų kalbos žodynas, kurį išleido Klaprotas, liudija polovcų ir tiurkų kalbų artumą. Polovcų atsiradimas pietų Rusijos stepėse priskiriamas 10 a. (Dlugošas – 1058 m.).

Miechovskio šaltiniai – Jordanas (per Sigibertą), Pavelas Diakonas, Sigebertas ir kt. – minėdami gerokai ankstesnius laikus, polovcų stepėse įkurdina gotus. Gerberšteinas rašo: "Rusai tvirtina, kad, atseit, polovcai buvo gotai, bet aš nepalaikau jų nuomonės" .

Žodžio polovcai reikšmę Miechovskis, matyt, išveda iš polowac, polowannie (rus. polievatj, zapolievatj) – varyti, užspeisti žvėrį. Tačiau kitaip mano Gerberšteinas (gan įdomiai, kaip 16 a., samprotaudamas). Jis polovcų pavadinimą kildina iš polie (rus. laukas) ir aiškina, kad medžiotojai rusiškai yra lovcy (iowatzi), o polovcai reiškia laukininkai.

6 Euksinsko jūra arba Pontas – Juodoji jūra; Meotidų pelkės – Azovo jūra.

7 Visas tolimesnis pasakojimas iki pat 1228 m. paimtas iš Dlugošo.

8 Kiek neįprasta, kad nepanaudotas Dlugošo išsireiškimas "terra marique" (sausuma ir jūra). Gal tai atspindys ir kažkokių kitų (be Dlugošo) metraščių. Palyg. PSRL1, VII, 130: "…atvyko ir galicai laivais Dniestru ir išėjo į jūrą, ir buvo laivų 1000, ir įplaukę į Dnieprą, įveikę slenksčius ir apsistoję prie Chorticos upės sraunumos" bei PSRL1, I, 217: "… ir atvyko žirgais, o galicai atplaukė laivais… ir pasiekę jūrą…"

9 Kunigaikščiai irgi paimti iš Dlugošo.

Mstislavas Romanovičius – sūnus Romano Rostoslavičiaus, Smolensko kunigaikščio, 1173-1175 – Kijevo; Smolensko kunigaikštis, 1212-1224 m. Kijevo soste, žuvo 1224 m. prie Kalkos.

Mstislavas Mstislovičius Udaloj – Mstislavo Rostislavičiaus Drąsiojo sūnus; Toropecko kunigaikštis, vėliau Novgorodo, vėliau Galicijos. Viena ryškesnio to laikmečio asmenybių. Prieš Kalkos mūšį, susipykęs su kitais, pradėjo karinius veiksmus kitų neperspėjęs – tai buvo viena pralaimėjimo priežasčių.

Vladimiras Riurikovičius – g. 1187 m., Riuriko-Vasilijaus Rostislavičiaus sūnus; Perejaslavskio kunigaikštis, vėliau Smolensko, o tada Didysis Kijevo kunigaikštis. 1215-16 ir 1218 m. Mstislavo Mstislovičiaus Udaloj bendražygis kovojant šiaurėje ir su vengrais. 1224 m. prie Kalkos jis buvo "nuo Smolensko".

Mūšyje prie Kalkos dalyvavo Černigovo kunigaikščiai Mstislavas Sviatoslavičius, Sviatoslavo Vsievolodičiaus sūnus, ir jo giminaitis Michailas Vsievolodičius, Sviatoslavo Vsievolodičiaus Čersnojo sūnus, dukart Novgorodo kunigaikštis ir Černigovo kunigaikštis. 1264 m. jį nukankino turkai. Rusų cerkvės kanonizuotas šventuoju.

10 Žr. PSRL1, VII, 130: "…apsistoję prie Chorticos upės sraunumos (protolčji)". I. I. Sreznevskis žodį "protolčj" aiškina kaip "upės siaura vieta, sraunuma". Miechovskis, sekdamas Dlugošu, tai palaikė tikriniu vardu, pavadinimu - Protolce.

11 Nukirsta Dlugošo frazė "kai kurie raiti, kiti valtimis".

12 Černigovo kunigaikščio Mstislavo Sviatoslavičiaus vardo nemini ir Dlugošas.

13 Neaiški vieta. Dlugošas naudojo disrumpi, o ne abrumpi, taigi greičiau "sukapoti" (laivus), o ne "nukirsti prieplaukas". Rusų metraštyje PSRL1, VII, 132: "… gi kunigaikštis Mstislavas Mstislovičius… liepė laivus sudeginti, o kitus sukapoti".

14 Šio įvykio ir likusiųjų iki skyriaus pabaigos pas Dlugošą nėra. Galimas rusų metraščio panaudojimas paaiškintų Rusijos pavadinimo panaudojimą šioje vietoje. Mat Miechovskis griežtai skyrė Rusiją (t.y. pietų ir vakarų Rusią) ir Moskoviją – centro ir šiaurės rytų. Skyriuje apie Moskoviją jis rašo ir apie Riazanę, taigi, laiko Maskvos sritimi.

Riazanės plėšimas priskiriamas 1237 m. Gruodžio 16 d. totoriai apgulė miestą, 21 d. jį paėmė, išžudė gyventojus ir sudegino. Kunigaikštį Igorį Glebovičių nužudė atvedę į Pronską.

15 Suzdalė totorių nusiaubta 1238 m. Jurirus, Vsievolodo Jurevičiaus sūnus, nuo 1217 m. Suzdalės kunigaikštis, nuo 1216 – Vladimiro, buvo sumuštas ir žuvo prie Siti 1238 m. kovo 4 d. Černigovas užimtas ir sudegintas 1230 m. Kunigaikštis Michailas Glebovičius, atvykęs į pagalbą apgultam Černigovui, buvo sumuštas ir pabėgo į Vengriją.

Papildomi komentarai

P1 Strabonas

Strabonas (lot. Strabo, apie 64-24 m. pr.m.e.) – garsus graikų geografas, istorikas ir filosofas, parašęs 17-os tomų „Geographica" (Geografija). Joje aprašė tuo metu mažai žinomų kraštų žmones ir vietoves.

Žodžiu „strabo" vadino žvairius. Taip Pompėjaus Didžiojo tėvas buvo „Pompeius Strabo". Tačiau "strabo" buvo vadinami ir kilę iš Sicilijos, galėję įžvelgti tolimus dalykus. Yra keli Antikos asmenys, turėję pavardę Strabonas.

Strabonas gimė Amasėjoje (dabar Amasya Turkijoje), buvusia Ponto valdovų rezidencija. Mokėsi pas kelis geografus ir filosofus. Vienas pirmųjų mokytojų buvo Pergamo mokyklos gramatikas Tiranionas. Pergamo mokykla garsėjo dėmesiu Homero epams (gal iš čia tokia Homero svarba Strabono raštuose). Nysoje mokėsi pas Aristodemą, kuris gramatikos mokė ir Pompėjaus sūnus.

Vėliau daug keliavo – tame tarpe po Egiptą ir Etiopiją. Filosofinėmis pažiūromis buvo stoikas, o politikoje – Romos imperializmo propaguotojas.

Strabono „Istorija" beveik visa dingusi. Yra išlikęs tik papiruso fragmentas dabar saugomas Milano universitete). Ją citavo pats Strabonas ir kiti autoriai.

Tuo tarpu „Geografiją" galima laikyti jo laikmečio geografijos žinių enciklopedija. Ir ji beveik visa išliko (išskyrus 7 kn. dalis). Ji pasižymi kai kuriais netikslumais: a) nuolatinis Homero, kaip geografinių žinių šaltinio, užtarimas (ir kartu apeinant vėlesnius autorius, tokius, kaip Herodotas); b) neargumentuota kitų autorių kritika; c) apriorinės nuostatos apie faktus.

Jis mums įdomus ir tuo, kad mini tolimos šiaurės gyventojus „...netoli užšalusios srities... vienų naminių gyvulių ir kultūrinių augalų yra stoka, o kitų stygius; ir gyventojai maitinasi sorokėmis ir kitomis žolėmis; turėdami medaus ir grūdų gamina iš jų tam tikrą gėrimą [galime spėti, kad midų arba alų]; ... kadangi trūksta saulės spindulių, grūdus mala erdviuose pastatuose" (IV 5:164-168). Jis tas sritis vadina Thula, nors abejoja, kad šiauriau Airijos kas nors gyvena (I 4:3) – kritikuodamas Eratosfeną, minėjusį, kad „Pytheas sako [ją] esant 6 dienos plaukimo į šiaurę nuo Britanijos ir yra arti užšalusios jūros" (I 4:2)

Ištrauka apie graikų poetės Sapfo nusižudymą:

"Ant Leukadės uolos yra Apolono šventykla ir vieta šuoliui, kuris visų manymu sustabdęs meilės jausmus, kur pirmoji, kaip kalbama, puolė Sapfo, - taip sako Menandras, nuo uolos, regimos iš toli, sekdama išdiduolį Faoną, aistros geluonies kaltininką, tačiau dėl savųjų maldų, O valdove didysai... "

Taigi Menandras sako, kad pirmoji nušoko Sapfo, bet ankstesni iš senųjų rašytojų teigia, jog tai Kefalas, įsimylėjęs Pterelą, Dejonėjo sūnų. Leukadiečiai turėjo paprotį: kasmet Apolono aukojimuose puldavo nuo uolos kas nors iš nusikaltėlių atgailaudamas, pritaisius jam visokiausių plunksnų ir paukščių, galinčių palengvinti krintančiam šuolį, o apačioje daugelis mažomis valtelėmis sustoję ratu griebdavo ir, kiek galima, gelbėdavo sučiuptąjį toliau nuo tos vietos.

Betgi po Sapfo žūties pasakymai "šokti nuo Leukadės uolos" ar "eiti ant Leukadės uolos" tapo noro žudytis, netgi savižudybės sinonimais".

Literatūra:


1. W. Aly. Strabon von Amaseia, 1960.
2. G. Aujac. Strabon et la science de son temps, 1966.
3. ?. Dubois. Examen de la geographie de Strabon, 1891.
4. ?. Honigman. Strabo, 1931.

P2 Albertas Kampenzė

P3 Vincentijus iš Bovės (lot. Vincentius Bellovacensis, m. 1264) – mokslininkas dominikonas, artimas Liudviko IX dvarui, enciklopedijos "Speculum maius" autorius. Viena tos enciklopedijos dalių buvo "Speculum historiale" (Istorijos veidrodis) (žr. Histoire litteraire de la France, 1836). Pilnų "Veidrodžio" leidimų buvo 6: 4 – 15 a., po vieną 16 ir 17 a. Sutrumpinti variantai įvairiomis kalbomis leisti nuo 13 a.

"Veidrodis" buvo laikomas vertinga knyga, pvz., Dlugošas ją, kaip ypatingai vertingą, mini tarp lenkų užgrobtų brangenybių Brodnicos pilyje (1410 m.) ir pamini, kad dalijant brangenybes ta knyga atiteko Krokuvos bažnyčiai.

Apie kai kurių pranešimų išmones pas Vincentijų buvo minima jau 16 a. (ne vien Miechovskio).

P4 Klaprotas

P5 Rubrukas

Viljamas iš Rubruko (William of Rubruck, Willem van Ruysbroeck, Guillaume de Rubrouck, Willielmus de Rubruquis; apie 1220, Rubruke – apie 1293, šiaurės Prancūzijoje) – flamandų pranciškonų misionierius ir tyrinėtojas.

Viljamas lydėjo Liudviką IX 7-ojo Kryžiaus žygio metu (1248). 1253 m. gegužės mėn. Liudviko nurodymu išvyko iš Konstantinopolio į misiją ps totorius. Su juo vyko Bartolomeo da Cremona, intendantas Gosset ir vertėjas Home Dei (Abdullah). Tai buvo ketvirtoji europiečių misija pas mongolus. Prieš tai su misijomis vyko Giovanni da Pian (1245), Ascelin (1247), Andre de Longjumeau (1248). Karalių padrąsino misijai pranešimai apie Nestoro krikščionis mongolų rūmuose.

Viljamas perplaukė Juodąją jūrą, kirto Krymą ir nuvyko rytų kryptimi. Po persikėlimo per Doną praėjus 9 dienoms, jis sutiko Sartak chaną, Kipčako chanato valdytoją. Chanas pasiunt4 Viljam1 pas savo tėvą Batu chaną, buvusį Sarai netoli Volgos. Batu atsisakė kalbėti ir pasiuntė pasiuntinius pas didįjį Mongolą Mangu chaną. Jie pasiekė Karakorum per 1254 m. Velykas. Čia pabuvę kurį laiką, grįžo namo nepasiekę tikslo. Jie atvyko į Kiprą 1255 m. pavasarį.

Grįžęs parengė karaliui išsamią ir aiškią ataskaitą "Itinerarium fratris Willielmi de Rubruquis de ordine fratrum Minorum, Galli, Anno gratia 1253 ad partes Orientales". Joje aprašė Kinijos ypatybes ir pateikė daug geografinių duomenų. Jis atsakė į senai kankinnusį klausimą nurodydamas, kad Kaspijos jūra yra uždara jūra ir neteka į Arkties vandenyną. Tai buvo pirmas mokslinis Vidurio Azijos aprašymas. Be gausių antropologinių pastebėjimų įdomus jo nustebimas apie islamą paplitimą.

Šią ataskaitą sudarė 40 skyrių. Pirmuosiuose 10-yje bendri pastebėjimai apie mongolus ir jų papročius, kiti aprašo Viljamo kelionę. Tai buvo labai svarbus Viduramžių geografinės literatūros kūrinys.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Geg 02, 2007 2:41 am
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją
3 skyrius. Apie totorių žiaurų Lenkijos ir Vengrijos nusiaubimą

Cituoti:
Po pasakyto reikia, pagal dėstymo tvarką, pereiti prie totorių bauginančių niokojimų.

1241 viešpaties metais totoriai atėjo į Rusiją ir iki pamatų sugriovė didžiausią miestą Kijevą, puikiąją rusų sostinę.

Tas miestas turėjo stiprius vartus ir bokštus, o virš kai kurių vartų žvilgančius paauksuotus stogus. Iki to laiko buvo jame ir metropolitas rusų ar graikų tikėjimo, daugelio valdovų (wladicis) ir vyskupų, pradedant nuo Dunojaus – Moldavijoje, Valachijoje, Rusijoje ir Moskovijoje – tačiau Kijeve, po sugriovimo, jis daugiau negyvena.

Mieste buvo per 300 turtingiausių cerkvių. Kai kurios jų stovi dar iki šiandien apleistos tarp paparčių ir krūmynų, kaip prieglobstis žvėrims. Dvi cerkvės - šv. Marijos ir šv. Michailo – iki šiol išsaugojo kai kuriuos paauksuotus stogų ruožus: totoriai, atvykstantys grobio, žvelgdami į jas, vadina Altym basina, t.y. auksagalvėmis1, nes dalis jų stogo paauksuota.

Mūsų laikais ant kalvos, ant kurios kadaise stovėjo Kijevo pilis, lietuviai, valdantys tą vietovę, turi platų įtvirtinimą, pastatytą iš ąžuolinių rąstų.

Taip sutriuškinę visą Rusiją su jos sostine bei visą Padalę ir ketindami pulti Vengriją, totorių imperatorius Batyjus (Bathus) pasiuntė kunigaikštį vardu Petas su skaitlinga kariuomene niokoti Lenkiją2.

Lenkai sako, kad totorių valdovas Batyjus niokojo Lenkiją, Sileziją ir Moraviją. Teisingiau, vienok, dėstoma pas tuos, kurie, kaip Vengrijos kronika, praneša, kad ne pats Batyjus buvo Lenkijoje, o jo kunigaikščiai.

Nugalėję rusų valdytojus ir kunigaikščius bei prisiplėšę grobio LiublinoK1), ZavichostoK2) ir gretimuose miestuose, totoriai parsivežė jį į Rusią. Tada paskubomis grįžę, jie užėmė SandomirąK3) su pilimi ir ten nužudė Pokrživnicos [vienuolyno] abatą su brolija3 ir daug kilnių ir paprastų žmonių abiejų lyčių, suėjusių į Sandomirą gelbėdamiesi.

Išeidami iš ten per Vyslicą, jie atėjo į Skarbimiriją, o kai jie jau grįžo atgal, veždami grobį į Rusiją, ir stovėjo prie Čarnos upės, netoli kaimo, vadinamo Didžiuoju Tursku4, juos užpuolė paladinasK4) [karvedys] Vladimiras su Krokuvos kariais. Kol vyko mūšis, visi belaisviai išsibėgiojo ir išsislapstė aplinkiniuose miškuose, tačiau negausų Krokuvos būrį sugniuždė totorių skaitlingumas. Tačiau ir totoriai, patyrę nuostolius, pasitraukė į Rusiją per Stremecho mišką, o tada, pasikvietę į pagalbą daugybę kitų, su triukšmu ir įpykę vėl nuėjo į Lenkiją. Savo milžinišką kariauną jie, priėję Sandomirą, padalijo pusiau. Mažesniąją dalį, vadovaujamą Kadano, lenkų vadinamo Kaidanu, nukreipė į LenčicąK5), Seradzą ir Kujavą ir, nesutikę pasipriešinimo, su nuožmiausiu žiaurumu naikino tas sritis ugnimi ir kalaviju.

Didesnioji kariaunos dalis, vadovaujama totorių kunigaikščio Petos, nuėjo į Krokuvą, pakeliui naikindama ugnimi ir kalaviju visus kaimyninius kraštus. Prieš juos Chmeliko kaimelyje, netoli Šidlovo5, stojo paladinas Vladimiras ir Klementas, Krokuvos kastelanas, Pakoslavo paladinas ir Jakovas Raciborovičius, Sandomiro kastelanas, su kilmingaisiais ir Sandomiro bei Krokuvos kariais. Prasidėjo mūšis su totorių būriu, it kai jis, nusilpęs, atsitraukė ir susijungė su kitu, stambesniu, lenkai, nuvarginti ankstesnio mūšio, krito, krūtine sutikę skaitlingesnio priešo smūgį, o dalis spruko ir išsigelbėjo žinomais keliais. Šiame susidūrime krito neužmirštami Christinas Sulkovičius iš Nedzvedia, Nikolajus Vitovičius, Albertas Srampotičius, Zementa, Grambina, Sulislavas – nuostabūs kariai, ir daug kitų puikių. Šis pralaimėjimas sukėlė tokią baimę, kad žmonės ėmė bėgti kur tik gali, o gyventojai su turtu ir galvijais pasislėpė pelkėse, miškuose, nepraeinamose vietose.

Bėgo ir Boleslavas Kuklusis, Krokuvos ir Sandomiro kunigaikštis6, su motina Gržimislava ir žmona Kinga – iš pradžių Vengrijos kryptimi į Pianinų pilį netoli Sandeco miesto, o vėliau į Moraviją, cistercų vienuolyną.

O totoriai, laimėję prieš lenkus prie Chmeliko, pirmąją didžiojo pasninko dieną atėjo į Krokuvą ir, radę tuščią miestą, kadangi visi gyventojai pasislėpė, iš įniršio sudegino bažnyčias ir namus.

Jie apsiautė, apipylę pylimais, Šv. Andrejaus bažnyčią, tada stovėjusią anapus miesto sienų, bet kadangi lenkai, gausiai ten susirinkę, energingai ir drąsiai atmušinėjo atakas, gindami save ir savo turtą, totoriai jos paimti nesugebėjo ir atsitraukė į Braclavą7. Ir tą miestą jie rado ne tik paliktą gyventojų, kaip Krokuvą, bet ir sudegintą. Mat miestiečiai, metę iš baimės beveik viską ir paskubomis paėmę tik pačius vertingiausius daiktus, visi pabėgo, o kunigaikščio Henriko žmonės, tai matę iš tvirtovės, nusileido ir surinko į tvirtovę turtus ir maisto atsargas, o miestą su jo statiniais sudegino.

Nieko neradę mieste, totoriai apgulė pilį, tačiau po kelių dienų, atmušti, kaip kalba, dėka ašaringų Česlovo, predikatorių ordino prioro, ir jo brolių, buvusių pilyje, maldų, nutraukė apgultį ir atsitraukė.

Tuo tarpu, antrą Velykų dieną atėjo totoriai, nusiaubę Kujavą, ir visi jie, susijungę, nuėjo į Legnicą. Kunigaikštis Henrikas II, šv. Jadvygos sūnus8, tuo metu ten rinko iš Didžiosios Lenkijos ir Silezijos kilmingųjų ir paprastųjų karines pajėgas. Atvyko ir kunigaikščiai su savo kariais: Mečislovas Kazimirovičius, Opolsko kunigaikštis, Boleslovas, išvytojo Moravijos markgrafo Degtoldo sūnus, pravarde Sepiolka; Pompo de Hosterno, kryžiuočių magistras iš Prūsijos, su ordeno broliais, o kartu ir daug kitų kryžiuočių.

Kai kunigaikštis pradėjo išvesti kariauną iš Legnicos ir jojo jiems priešais, nuo šv.Marijos smailės nukrito akmuo ir vos nesuskaldė jam galvos, kas, neabejotinai, buvo blogas ženklas.

Išėję už Legnicos prieigų, jis karius sustatė 4 būriais. Pirmajam – iš kryžiuočių savanorių, Goltbergo miesto9 aukso ieškotojų ir kitų atvykusių karių – vadovavo Boleslovas Sepiolka, Moravijos markgrafo sūnus.

Kitą būrį sudarė Krokuvos ir Didžiosios Lenkijos kariai. Jį vedė Sulislavas, Krokuvos paladino Vladimiro, nukauto prie Chmeliko, sūnus.

Trečio būrio vadu buvo Mečislovas, Opolsko kunigaikštis. Jame buvo Opolsko kariai ir Pompo, Prūsijos magistras su broliais ir kariais.

Ketvirtam būriui iš šauniausių Silezijos ir Didžiosios Lenkijos karių bei samdinių vadovavo pats kunigaikštis Henrikas.

Tiek pat buvo ir totorių būrių, tačiau daug stambesnių galia ir skaičiumi, nes vienas jų būrys viršijo visus lenkų. Ir štai plačiame, iš visų pusių atvirame lauke, vadinamame Geruoju lauku10, balandžio 9 d., t.y. antrą dieną po Velykų savaitės, susikovė abi kariaunos.

Pirmiausia totoriams galingai smogė kryžiuočių ir aukso ieškotojų būrys, tačiau nuo totorių strėlių palinko, kaip švelnios varpos nuo krušos. Tada du kiti būriai, vadovaujami riterio Sulislavo ir Opolsko kunigaikščio Mečislavo, pradėjo kautis su trimis totorių būriais ir padarė jiems tokį didelį nuostolį, kad tie atsitraukė ir ėmė bėgti.

Tuo metu kažkas, greitai pralėkęs aplink abi kariaunas, suriko baisingu balsu: "Biegaicie, biegaicie!", kas reiškia "bėkite, bėkite" ir pasėjo baimę tarp lenkų11. Išgirdęs tą riksmą, Opolsko kunigaikštis Mečislavas liovėsi kautis, pabėgo ir paskui save nusivedė didelę savo karių dalį. "Gorzey sie nam stalo" sudejavo, tai matydamas kunigaikštis Henrikas, t.y. "Sunkiau ir blogiau mums pasidarė". Įtraukdamas į mūšį savo drąsiausių karių būrį, jis sumušė ir privertė bėgti tris totorių būrius, išsklaidytus dviejų lenkų būrių. Tačiau tada, vienok, atėjo ketvirtasis didžiausias totorių būrys, vadovaujamas Petos, ir su baisia jėga puolė į mūšį. Vėl prasidėjo žiauriausia kova abiejose pusėse. Kai totoriai didesniąja dalimi buvo sumušti ir ruošėsi bėgti, kažkoks vėliavnešys su milžiniška vėliava, kurioje buvo graikiška Chi raidė (taip: X), o koto viršuje pavaizduotas liūdnas juodas veidas su ilga barzda, pradėjo dainuodamas kratyti šio atvaizdo galvą. Tada iš jos debesiu ant lenkų nuslinko baisūs dūmai su nepakeliamu dvoku, ir jie ėmė dusti, nusilpo ir negalėjo kautis. Totorių kariauna, atsisukusi su baisiu riksmu į lenkus, pramušė iki tol buvusias stiprias jų gretas ir sukėlė didelį pralaimėjimą.

Ten žuvo Moravijos markgrafo sūnus kunigaikštis Boleslovas, pravarde Sepiolka, ir Pompo, Prūsijos kryžiuočių magistras, su daugeliu šaunių karių.

Kunigaikštį Henriką apsupo totorių žiedas. Pavojus buvo iš užpakalio ir iš priekio. Galų gale aplink jį liko tik keturi kariai: Sulislavas, velionio Krokuvos paladino Vladimiro brolis, Glogovo paladinas Klementas, Konradas Konrovičius ir Joanas Ivanovičius. Kiek užteko jėgų ir pastangų, jie bandė išvesti Henriką iš mūšio įtikinėdami bėgti, tačiau jo žirgas buvo sužeistas ir sustodinėjo. Todėl totoriai, raiti paviję jį, apsupo jį su trimis paminėtais kariais (ketvirtasis, Joanas Ivanovičius, atsiskyrė nuo jų); ir kunigaikštis kurį laiką kovėsi su jais. O Joanas Ivanovičius, paėmęs naują žirgą pas kunigaikščio patarnautoją Roscislavą, prasimušė pro priešų gretas ir atvedė jį Henrikui. Užsėdęs ant žirgo, kunigaikštis nusekė Joaną Ivanovičių, skynusiam jam kelią tarp priešų, bet kai tasai šuoliuojantis buvo sužeistas ir dingo, kunigaikštis vėl buvo pavytas ir trečiąkart apsuptas. Jis didvyriškai kovėsi su totoriais, tačiau, kai pakėlė kairę ranką12 kirčiui priešais esančiam priešui, gavo nuo kito mirtiną žaizdą ietimi į pažastį ir, nuleidęs ranką nusmuko nuo žirgo. Totoriai sučiupo jį su nežmonišku ir laukiniu riksmu ir, nutempę iš mūšio lauko dviejų balistos šūvių atstumu, kardu13 nukirto jam galvą, o kūną, nuplėšę visas insignijas, paliko nuogą.

Šiame mūšyje žuvo daugybė kilmingų lenkų, tarp kurių pažymėtini ir šlovingi: Krokuvos paladino Vladimiro brolis Sulislavas, Glogovo paladinas Klementas, Konradas Konratovičius, Stefanas iš Virbnos su sūnumi Andrejum, Andrejaus iš Pelcnicos (Pelcznicza) sūnus Klementas, Tomas Piotrkovičius, Petras Kuša ir kt.

Kunigaikščio Henriko kūną po mūšio vargais negalais rado jo žmona Ana ir atpažino tik iš šešto piršto ant kairės kojos. Jis palaidotas chorų viduryje šv. Jakovo bažnyčioje Braclave pas pranciškonis.

Tame pačiame šv. Jakovo vienuolyne Braclave palaidoti ir Prūsijos magistro Pomponijaus bei puikių anksčiau minėtų karių kūnai. Moravijos markhrafo sūnaus Boleslovo palaikai palaidoti Lubnoje (Lubens) konversų choruose, o virš kitų krikščionių kūnų, palaidotų kautynių vietoje, pastatyta ir iki šiol stovi bažnyčia.

Laimėję didelę pergalę prieš kunigaikštį Henriką ir lenkus bei surinkę grobį, totoriai kiekvienam kritusiam nupjovė ausį, kad žinotų žuvusiųjų skaičių, ir taip pripildė 10 didelių maišų.

Kunigaikščio Henriko galvą jie iškėlė ant ilgos ieties, atnešė prie Legnicos pilies (miestas iš totorių baimės buvo sudegintas) ir pareikalavo atidaryti vartus, nes kunigaikštis negyvas. Pilies gyventojai išdidžiai atsakė, kad vietoje vieno žuvusio kunigaikščio yra daug kitų ž žuvusiojo vaikų; ir totoriai, išnaikinę ir sudeginę kaimus aplink Legnicą, nuėjo į Otmuchą, apsistojo ten 15 dienų ir nusiaubė visą apylinkę.

Iš ten jie patraukė į Ratiborsko kraštą, 8 d. pasiliko Bolešiste, po to atsitraukė į Moraviją ir, kol Bohemijos karalius Venceslavas laikėsi stovykloje, daugiau kaip mėnesį ugnimi ir kalaviju naikino šalį. Pagaliau nuo Olmiuco (Olomuncz) 7 perėjimais pasiekė Vengriją ir susijungė su didele paties Batyjaus orda, į ten atėjusia anksčiau.



Komentarai

1 Altyn, altun – auksas, bas, baš – galva.

2 Apie Peto žygį į Lenkiją savo kronikoje mini Rogerijus Vengras (Rogerius Hungarus). Ji pirmąkart išleista 1488 m. kartu su Ioh. Thwrocz kronika.

Visas tolimesnis pasakojimas iki skyriaus pabaigos – pagal Dlugošą.

3 Koprživnica arba Pokrživnica įsikūrusi apie 31 km nuo Sandomiro. Apie ąąūį m. Nikolajus Bagoryja, Sandomirsko karvedys, ten įkūrė cistercų abatiją. 1241 m. ją išnaikino totoriai.

4 Dlugošas apibūdina tiksliau: "prie Polanco miesto prie Čarnės upės", iš kur aišku, kad kalbama apie Vyslos intaką, ištekantį prie Cizuvo kaimo Kelecko valsčiuje.

Didysis Turskas – tai kaimas Wielkie Tursko, esantis 32 km nuo Sandomiro - Sventokržisko vaivadijoje, Stašovsko paviete, Osieko gminoje.

Čarna (Juodoji, lenk. Czarna, Cedronem) - upė pietryčių Lenkijoje, kairysis Vyslos intakas. Išteka iš Sventokržisko kalnų (Jasienieco gminoje); teka per Sventokržisko vaivadiją. Į Vyslą įteka netoli Polaneco miesto. Ilgis 61 km. Ties 34-uoju kilometru - Chančos vandens saugykla. Kanalais sujungta su upėmis Kraska (prie Boglewice) ir Jeziorka (prie Kielbaska).

5 Šidlovas – miestas Stopnicko valsčiuje, 7 km į vakarus nuo Čarnos upės.

6 Boleslavas Kuklusis, Lignico, Sandomiro ir Krokuvos kunigaikštis 1226- 1279 m., Lieškos Baltojo ir Gržimislavos Ingvarevnos sūnus.

7 Braclavas – buvęs Podolsko gubernijos užvažiuojamasis miestas prie Bugo upės 260 km nuo Kamenco ir 4 km nuo Rachnos geležinkelio stoties. Nuo 1569 m. buvo Braclavo apskrities sostinė. Čia kalbama apie Breslau (Vroclavą), Žemutinės Silezijos centrą.

8 Henrikas II Dangiškasis (Pobožny), Silezijos kunigaikštis (1191-1241), Henriko Barzdotojo sūnus ir įpėdinis. Jo motina Jadvyga, Henriko Barzdotojo žmona, mirė 1241 m., o kanonizuota 1267 m. Henrikas buvo jos trečiasis sūnus.

9 Goltbergas, Goldbergas – Zlotoryja, Lignicos valsčiaus užvažiuojamasis miestas. Dlugošas jį mini jau 1105 m. garsėjus turtais.

10 Dlugošas paaiškina: "pavadintas taip arba dėl dirvos derlingumo arba todėl, kad plačiai nusidriekia į visas puses".

11 Dlugošo pasakojimas kiek švelnesnis lenkams: "… kažkas iš totorių pusės, bet neaišku, rusas ar totorius… šaukė … o totorius totoriškai įkalbinėjo atkakliai kautis".

12 Dlugošas: "… nunc laeva, nunc sinistra (!) … dimicat… Verum dum manu dextra elevate…"

13 Žodį "framea" Mechovskis naudoja ne įprasta prasme "ietis, durtuvas", o "kardas". Taip daro ir Herbenšteinas.

Papildomi komentarai

K1) Liublinas

Liublinas (lenk. Lublin) - Lenkijos miestas prie Bystricos upės (Vepžo intako), vaivadijos centras. Beveik 360 tūkst. gyventojų.

Pirmoji gyvenvietė įkurta 6 a. ant Čvarteko kalvos. 10 a. įrengta medinė, vėliau akmeninė gynybinė užtvara. Rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1198 m. 1260 m. dominikonai pastatė archangelo Mykolo bažnyčią. Miesto statusą gavo 1317 m. (valdant Vladislavui I Loketkai). 1341 m. prie miesto Kazimieras Didysis sumušė totorius.

17 a. nuo epidemijos miršta apie 5 tūkst. gyventojų, jį plėšia kazokai, o vėliau švedai. Atsigauti neleidžia vykstantis Šiaurės karas. Tačiau 1703 m. Augustas II suteikia jam teises analogiškas Krokuvai. Miestas pradeda atsigauti. 1792 m. miestą užima rusai. Po trečiojo Lenkijos padalijimo jis atitenka Austrijai. 1809 m. miestas įeina į Varšuvos kunigaikštystę, o 1815 m. į Lenkijos karalystę Rusijos sudėtyje. Pirmo pasaulinio karo metais miestą buvo užėmę Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos kariai.

K2) Zavichostas

Zavichostas (lenk. Zawichost) - Lenkijos miestas Sventokšinsko vaivadystės Sandomiro paviete, gminos centras. Jis yra įsikūręs ant Vyslos kranto. Gyvena apie 1900 gyventojų.

Nėra aišku, kada gavo miesto statusą, tačiau jį išsaugojo iki 1888 m. ir vėl atgavo 1926 m. Buvo ir seniūno rezidencija. 1206 m. prie jo prieš mūšį Lešką Baltąjį pralaimėjo ir pats žuvo rusų kunigaikštis Romanas Mstislovičius. Kazimieras Didysis čia pastatė įtvirtintą vienuolyną ir pilį. Miestą 1241, 1259 ir 1500 m. griovė totoriai, 1655 m. švedai, o 1657 m. - transilvaniečiai.

K3) Sandomiras

Sandomiras (Sudomiras, lenk. Sandomierz) - Lenkijos miestas prie Vyslos upės, įsikūręs ant 7 kalvų (todėl vadintas "mažąja Roma), pavieto centras. Beveik 26 tūkst. gyventojų.

Miesto statusą gavo 1227 m. Tarp architektūrinių paminklų išsiskiria gotikinio stiliaus katedra (1360-82).

K4) Paladinas

Paladinas (lat. palatinus, nuo Palatino kalvos Romoje) – tam tikras aukšto rango pareigūnas daugelyje Viduramžių ir Naujųjų laikų Europos šalių. Pradžioje ši pozicija buvo įsteigta senovės Romoje kaip imperatoriaus kanclerio ir rūmų apsaugos vadovo Diokletiano vadintos Pretorijų sargyba. Ankstyvaisiais Viduramžiais prasmė pasikeitė į popiežiaus tarnybos pareigūną bei vieną pagrindinių Romos imperijos kilmingųjų. Rytų Europoje juo vadino didelės svarbos valdininkus, kaip "vaivada", krašto karinis valdytojas. Panašūs titulai buvo 19 a. Vengrijoje bei Vokietijoje ir 20 a. pradžioje Jungtinėje Karalystėje.

Viduramžių literatūroje paladinai arba 12 perų buvo vadinami ilgamečiai Karlo didžiojo tarnai. Iš čia, šiuo terminu pavadinami ir pagarsėję riteriai, kas būdinga šiuolaikinei "fentezi" literatūrai. Skirtingose šalyje kiek pakito jo rašyba: Prancūzijoje jis tapo palaisin ir su normanais pateko į Angliją kaip paladin(e), kaip ir Vokietijoje - Paladin (čia jis buvo karaliaus rinkėjas ir privalėjo turėti teritoriją (Pfalz), kad parodytų galįs jį remti).

Istorija

Imperatoriaus apsaugos paladinai buvo vadiname dėl kaimynystėje buvusios Scholae Palatinae, gavusios pavadinimą iš Palatino kalvos, laikomos Romos įkūrimo vieta. Čia buvo dvi Karo dievo Marso Salii brolijos dvi mokyklos, kurių simbolius perėmė imperatoriaus, o vėliau popiežiaus tarnybos.

Konstantino laikais šiuo vardu buvo vadinami ir išskirtinis kariuomenės būrys, Pretorijų apsauga, galėjęs ginti imperatorių karinių veiksmų metu. 12-os šventikų ir Pretorijų apsaugos tradicijos netrukus susijungė sukurdamos įtakingo pareigūno įvaizdį.

Viduramžiais paladinais vadinti įvairūs pareigūnai. Kaip reikšmingiausi paminėtini comes palatinus, rūmų paladinai, Merovingų ir Karolingų laikais (5-10 a.) buvo monarchų rūmų pareigūnai, ypač teisininkai. 9 a. Karolingų valdymas ėjo į pabaigą. Po šimtmečio titulą atgaivino Otto I, kai imperijos centru tapo Vokietija. 10-12 a. paladinai turėjo įvairias pareigas: buvo karalių atstovais provincijose, tvarkė ūkinius rūmų reikalus, atstovavo teisinę sistemą atskirose kunigaikštystėse (pvz., Saksonijoje, Bavarijoje, Lotaringijoje). Vėliau šias teises perėmė kunigaikščių dinastijos, atskiros šeimos arba, kaip Italijoje, vyskupai. Pavadinimas atgijo valdant Karlui IV, tačiau teturėjo tik kai kurias garbės funkcijas.

Viduramžiais judices palatini ([popiežiaus] rūmų teisėjai) buvo aukščiausi popiežiaus tarnybos pareigūnai.

Vengrijoje ši pareigybė buvo nuo 10 a. (vengr. nadorispan, nador) Tai buvo curia Regis (karaliaus rūmų) administratorius, atsakingas už rūmų ūkį ir vidaus tvarką. Nuo 11 a. tą funkciją perėmė kilmingieji. 12 a. paladinai tapo ir karalių patarėjais teisiniais klausimais. Jie buvo visų "laisvų" asmenų (žemvaldžių, kilmingųjų, karaliaus pareigūnų ir pan.) teisėjais (tiesa, 1222 m. kilmingieji buvo išbraukti iš jų jurisdikcijos). 15 a. jie buvo karaliaus vice-regentais. Jie galėjo vadovauti kariuomenei ir valdyti karalystę karaliaus vardu. Po 1526 m., Habsburgams tapus valdytojais ir turkams užėmus didelę karalystės dalį, paladino rezidencija buvo iškelta iš Vengrijos ir iš pradžių buvo Prahoje, o vėliau Vienoje. 1608 m. vice-regento ir paladino funkcijos buvo atskirtos. Paladino titulas po 1848 m. teturėjo tik simbolinę reikšmę, tačiau oficialiai tebebuvo iki 1918 m.

Anglijoje palatinate titulas buvo skiriamas grafysčių, pavaldžių karaliui, valdytojams. Todėl ir Anglijos kolonijos Šiaurės Amerikoje turėjo paladinus: Baltimorės valdytojui Cecilius Calbert paladino teises suteikė 1632 m.

19 a. Britanijoje ir Vokietijoje paladinas buvo oficialus garbės laipsnis, suteikiamas pasižymėjusiems imperatoriaus tarnyboje. Tai buvo riteris su papildomais titulais.

Trečiojo Reicho metais H. Geringas taip pat gavo "Paladino" titulą, tuo pažymint jo, kaip antrojo žmogaus valstybėje, padėtį.

Literatūroje

Viduramžių chansons de geste ir romansuose paladinais vadinami legendiniai Karlo Didžiojo tarnai arba 12 perų. Jų vardai įvairiuose romansuose skiriasi. Visose pasakojimuose randame Rolandą ir Oliverį (Rolando varžovą). Kadaise tie pasakojimai populiarumu varžėsi su pasakojimais apie Karalių Artūro ir Apvaliojo stalo riterius.

K5) Lenčica

Lenčica (lenk. Kroliewskie Miasto Lęczyca – Karališkasis Lenčicos miestas; kiti pavadinimai Lęczyca Plonskie, Leczuk, Lentschutz, Luntschitz) - vienas seniausių Lenkijos miestų. 1182 m. minimas kaip pirmo lenkų atstovų susirinkimo (seimo) vieta. Priklauso Lodzės vaivadijai; jame gyvena per 18 tūkst. gyventojų.

13 a. buvo Lenčicos kunigaikštystės centras, vėliau (14-18 a.) – vaivadijos. 1331 m. miestą apgulus teutonų riteriams, daug pastatų, tarp jų ir dvi bažnyčios, buvo sudeginta. Po kelių dešimtmečių, valdant Kazimierui Didžiajam Lenčica buvo apjuosta galinga akmenine 7 m aukščio siena (nugriauta prūsų valdymo metu) ir ilis – pietrytinėje miesto dalyje. 1656 m. miestą užėmė švedai, tačiau atsikovojo Janas-Kazimieras. Tačiau miestas smarkiai nukentėjo ir jo nuopuolis tęsėsi iki pat Padalijimų.

Mieste yra pravoslavų cerkvė, dvi bažnyčios mokytojų seminarija, vilnos verpimo, popieriaus ir tabako gaminių fabrikai. Veikia garinis malūnas. Išlikę senosios pilies (14 a.) bei miesto sienos griuvėsiai. Kitos išskirtinos vietos: šv. apaštalo Andriaus (1425 m.) bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas (dabar kalėjimas), cistercų bažnyčia ir vienuolynas (1636- 1643). Už poros kilometrų ura Kolegijos bažnyčia ir Viduramžių Tumo gyvenvietės kasinėjimų vieta.

Sieradz-Lenčicos kunigaikščiai:
1228-1232 m. – Henrikas I Barzdotasis (Henryk I Brodaty);
1232-1247 m. – Konradas iš Mazovijos (Konrad Mazowiecki);
1247-1260 m. – Kazimieras I iš Mazovijos (Kazimierz I Mazowiecki);
1260-1275 m. – Ležekas Juodasis (Leszek Czarny);
1275-1294 m. – Kazimieras II iš Lenčicos (Kazimierz II). Padalinta į dvi, Sieradzo ir Lencicos, kunigaikštystes;
1294-1297 m. – Vladislovas Žemasis (Wladyslaw Lokietek);
1297-1305 m. – Vaclovas II iš Bohemijos (Waclaw II Czeski).

Po 1305 m. kunigaikštystė tapo suvienytosios Lenkijos karalystės dalimi vasalo teisėmis; po 1343 m. Kazimiero III Didžiojo įtraukta kaip Lenčicos vaivadija.

E1 Rogerijus Vengras

E2 Ioh. Thwrocz.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Geg 02, 2007 2:42 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 3 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007