Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Sek Lap 17, 2019 11:38 am



Atsakyti į temą  [ 91 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 3, 4, 5, 6, 7
 Techniniai klausimai 
Autorius Žinutė
Ieškantis(i)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Gru 28, 2017 1:03 am
Pranešimai: 11
Šalis: Lietuva
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Rusnė
mano pomėgiai: žvejyba
UNREAD_POST Re: Techniniai klausimai
Norėjau atsakyti į Marijos Gimbutienės straipsnį, bet neleidžia, todėl pabandysiu išsakyti savo nuomonę čia
Pažiūrėjęs aurorės naudotus raštus nematau senesnio , kaip XX a. , todėl dėl objektyvumo iškart iškyla įtarimų. Tai ne todėl, kad raštai būtų fassifikuoti, bet todėl, kad kuo raštas toliau nuo įvykių, tuo tam raštininkui sunkiau suprasti praeities įvykius, o be to jie būna parašyti remiantis dar kitų raštinikų. Paimkim dabar tokią situaciją, prieš 40 metų Lietuvoje aukštesnių klasiu kiekvienoje klasėje buvo vienas mokinys būgninkas, vienas trimitininkas ir vienas vėlevnešys. Ir jei paklaustumėme dabartinių mokinių, įdomu kiek išgirstumėme teisingų nuomonių kam to reikėjo, pastarieji aprašytų, kokiu tikslu buvo ir paskui dar po 20 metų, kiti bandytų paaiškinti iš jau turimų nuomonių. Garantuoju, jog 99,9% nuomonių nebūtų teisingos ir nei vienas nepasakytų jog vykdavo ,,Žygio ir dainos konkursai“ Va taip ir čia, skaitant to meto metraštininkus negali būti garantuotas, kad supranti teisingai, o vadovaujantis perrašytais tikimybė artėja prie nulio.
,, Senąja religija suprantame prieškrikščioniškąją religiją, kuri yra tiek sena, kiek sena yra lietuvių kiltis ir drauge kiek seni yra baltai (aisčiai) ir tas kamienas, iš kurio jie išsivystė.“
Anot garsaus lietuvių mokslininko S. Daukanto Lietuvoje buvo vienas dievas, vėliau pereita prie pagonybės (multidievai) ir vėliau vėl monodievas (krikščionybė). Tą greičiausiai patvirtina ir laidojimo papročiai, pradžioje buvo laidojama, vėliau deginama ir paskui vėl laidojama. Jis nurodo, kad tuometiniai metraštininkai nesuprasdami lietuvių kalbos, dievo ypatybes arba tai ko žmonės prašė, palaikė atskirais dievais.
,, „Perkūnali dievali, nemušk žemaičio, o gudą kaip šunį rudą.“ Tą girdėdami prašaleičiai, bet nepermanydami jų kalbos, parašė, jog lietuviai perkūniją už dievą turintys ir garbinantys. Lygia dalia ir visus kitus Perūno dievo privalumus, viršiau minavotus, ypatingais dievais pramanė, nes jei anie būt permanę lietuvių kalbą, tad būt žinoję, jog jų kalboj kas kitas yra Perūnas, arba Perkūnas, o kas kitas perkūnija, kaipogi Perūnas yra įkūrėjas viso pasaulio, beje, kursai išperėjo arba įkūrė visą pasaulį, o perkūnija yra jo galybė, kurią jis reiškia Perūno privalumai yra ne ypatingi dievai, nes jo privalingieji vardai, kuriuos girdėdami prašaleičiai ir jų kalbos nepermanydami tarė juos dievus savo minavojant: kaipogi pats Strijkauskis, praminęs žemaičių dievais šluotražį, raugą, pryparšes, bestiją, ant galo, stokodamas jų vardų, parašė, jog žemaičiai 30 šimtų dievų senovėj turėję. Kad tuo tarpu visi žino, jog pačių žodžių nėra tiek jų kalboje, kiek jis dievų nori jiems įbrukti.
Ką viršiau apie Perūną pasakojau, sekdamos pačia lietuvių kalba, tą patį randam ir visų senuosiuose raštininkuose: kaipogi Herodotas rašo, jog kailinuočiai (Scythae)( Bayer, Comment. Societ. Petropol., 1, p. 385.)savo dievą Papiu ir Tėčiu vadinę ir ugnį garbinę, ir taip tais pačiais vardais tuo kartu jau vadinę dievą, kuriais šiandien dar kuržemininkas ir žemaitis tebvadina savo Perūną dievą senu įpročiu Tičiu ir Papiu, bet, kaipo prašaleitis, nepermanydamas lietuvių kalbos, parašė ženklą už lyčių, beje, ne tą, kurs ugnį davė, bet pačią ugnį pasakė garbinę, kurią, kaip viršiau sakiau, ne už patį dievą, bet už ženklą jo gerybės turėjo.
Antrasis raštininkas, paskiau rašąs, sako(Plinius, lib. 4, 26): „Žemaičių pajūriuose (Sarmatorum) yra žmonės garbinantys savo dievą, vadinamą Kuros, beje, saulė, ant kurio garbės tuoįtimpos ugnį kūrinantys, nuo ko ir patys kuriais vadinantys.“ Kad tuo tarpu regėjom viršiau, jog žemaičiai Perūną vadino Kūrėju ir jį patį, ne saulę, garbino.
Trečiasis raštininkas, dar paskiau gyvenąs, rašo(Justinus, Histor., lib. 1., cap. 2), jog kailinuočiai, stirvelėdami su egipčionimis apie pirmumą kilties savo tautos, būk stigavoję, jog ugnis šį pasaulį paperėjusi, ir tas taip pat ženklą už lyčių parašė, kad tuo tarpu regėjom viršiau, jog lietuviai, arba kailinuočiai, ne ugnį, be patį Perūną, arba įkūrėją šio pasaulio, vadino ir ugnia jį garbino.
tą dar priminti, jog patys grekonys tarė šį pasaulį nuo šilimos kilusį. Jog lietuviai senovėj turėjo su graikais ne vien pačias pažines, bet ir vieną kiltį, ką pats pavėdumas į vieną antrą jų kalbų stigavoja(Vater, Vergleichungstafeln der Europ. Stammsprachen, Halle, 1828, P. 4. 13 seq.). Taip pat indijonų tauta, visų akyloji senovėj tarp visų kitų tautų, vadino įsikūnijimą savo didžiojo dievo Višnu, vadinamojo Adivarage Perunal (v. Bolen, in 1. c.). Nuo to regima yra, jog lietuviai, atsidangindami iš tolimų rytų į šios dienos buveinę, ne vien buvo atsinešę tokią nuomonę apie dievą, kokią jų praprobočiai indijonys turėjo, bet ir patį žodį Perūnas užlaikę.“
Taip pat nurodo, jog jau XII a. buvo nutolę nuo monodievo ,, Ir taip jau pradžioje dvyliktojo amžiaus atėję teutonų vokiečiai į Žemaičių pajūrius kardu lietuvių krikštyti sako, jog Parusny radę jau šėtrą po dideliu ąžuolu, visados žaliuojančiu, pas kurį žyniai, arba kunigai, amžiną ugnį kūrinę ąžuolo medžiais. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose trys dievai, arba medžio stabai, įstatyti stovėję. Čia jau regim, kaip toli buvo atsitolinę kalnėnai ir žemaičiai nuo savo pirmosios nuomonės apie dievą Perūną, ir taip regim jau, jog ne vieną dievą, bet kelis dievus godoję.“

Jiems lietuviai, prūsai ir kiti mūsų giminės buvo "pasibaisėtini pagonys, nepažįstą tikrojo Dievo"
Na gal ir ne visai taip ,, Helmoldus. Chron. Slavor., 1. 1, c. 5, p. 2: Multa poterant dici de hoc populo laudabi monbus, si haberent solam fidem Christi... - Apie šios tautos papročius būtų galima daug pagirtinų dalykų pasakyti, jei tik ji pripažintų vienintelį Kristaus tikėjimą (lot.)
Dangus primityvų žmogų veikė dvejopai: 1) kaip nekeičiamas dėsningumas, besisukąs apie savo ašį (tada dar nežinota, kad žemė sukasi), slepiąs savyje judesio, garso ir šviesos reiškinius, ir
2) kaip spontaniškos jėgos šaltinis, turintis ypatingos reikšmės žemės gyvenimui. Dėl to jis paslaptingas, dieviškas. Ir kalbotyra rodo, jog seniau dangus buvo vadinamas "dievu"

Čia manyčiau labai diskutuotini teiginiai, manau teisingai būtų galima atsakyti, tik išsiaiškinus ką reiškė dievas žmonėms, kurie įvedė terminą dievas. Galbūt apie tai nebėra jokių šaltinių, bet man nuojauta sako, jog senovėje žmonėms dievas reiškė žodį sąlygos, ty sąlygos leidžiančios žmogui egzistuoti.
Primytivus žmogus, kas tai? Jei išsireikštume grubiau, turbūt reikėtų sakyti neseniai iš medžio išlipusi beždžionė, tai parodo, kad žmonės žiūri per XXa ar XXI a akinius t.y. vadovaujasi stereotipais, nors faktai tvirtina ką kitą, jau prieš 2,5 tūkst. metų žmonės žinojo, jog medžiagos sudarytos iš atomų, tai protingos bedžionės, išlipo iš medžio ir pastatė egipto piramides.
,,pavasarį (paprastai šv. Jurgio dieną) arkliai dar iki mūsų laikų buvo maudomi ir puošiami“ O kodėl tuo reikėtų stebėtis, ar jūs savo automobilio neplaunate šiandien?
,, Eiklus žirgas, papurtęs pilną žvangučių galvą, darė galingą įspūdį, galintį naikinti blogį“ na iš kur tokie išvedžiojimai, galbūt galėjo būti žemiškesnių priežasčių puošti žvangučiais, kad ir sakykim pasimetus žirgui galėtum jį lengviau rasti ir t.t.?
Tiek folkloras, tiek daugelis istorinių šaltinių liudija labai gyvą ugnies ir vandens kultą. Bizantijos šaltiniai lietuvius vadino "ugnies garbintojais" ("pyrsolat-rai"). Kronikininkas Dlugošas, aprašydamas žemaičių ir augštaičių krikštą, 15 amžiaus pradžioje mini, jog nuolat kurstoma ugnis degė augšta-me upės kalne prie Nevėžio ir Vilniuje, dvasininkų prižiūrima.
Nesutinkčiau su teiginiu, jog ugnis buvo garbinama, ji paprasčiausiai buvo būtina. Viena iš paskirčių tai buvo ryšio priemonė, kuri nakties metu didele ugnimi arba žara, o dieną dūmais pranešdavo apie priešus.
Pabandykime pamąstyti, ar buvo tuo metu degtukų, centralinis šildymas, apšvietimas? Todėl dar galėjo būti šiuolaikinės parduotuvės prototipas, jei sakykime kokioj sodyboj po dienos darbų užgesdavo ugnis, žmonės galėjo ateiti ir greitai gauti ugnies, užuot vargus ją įkuriant, taip pat turėjo baidyti nuo žvėrių nakties metu, o kad ji buvo kūrenama šventyklose, anaiptol nereiškia, jog pati ugnis šventa.


Pen Vas 02, 2018 2:10 am
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 91 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1 ... 3, 4, 5, 6, 7

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007