Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 8:08 pm



Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
 Baltai – demokratiška gyvybės religija 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Baltai – demokratiška gyvybės religija
Cituoti:

2007 gruodžio 5 VU TSPMI studentų laikraštis
Baltai – demokratiška gyvybės religija
Kalbino Gabrielė Čibiraitė
Paveikslėlis
Lietuvos Romuvos krivis Jonas Trinkūnas ir Vilniaus Romuvos seniūnė Inija Trinkūnienė.
Senosios pagoniškosios religijos yra neatsiejamos nuo gamtos ir ilgametės tradicijos. Kaip šiandieninėje visuomenėje jaučiasi baltų religiją išpažįstantys žmonės? „Post Scriptum“ kalbina Lietuvos Romuvos krivį Joną Trinkūną ir Vilniaus Romuvos seniūnę Iniją Trinkūnienę.


Post Scriptum.: Sakykite, kaip vadinate save, savo judėjimą?

Jonas Trinkūnas: Mūsų judėjimas visų pirma savo teologiją grindžia gyvąja tradicija. Esame įsitikinę, kad baltiška tradicija visokiais pavidalais išliko iki mūsų dienų, niekas jos nesunaikino. Patys patyrėme ją ekspedicijose, per folklorą, perimdami dainas, kurios dar prieš tūkstančius metų buvo dainuojamos. Mes „pagonių“ vardo nevartojame, nes tai tradiciškai sakoma su neigiamu atspalviu, pirmiausia reiškia „nekrikščionis“, bet kai mus taip pavadina, labai nepykstame. O kas mums labai nepriimtina – tai „neopagonys“, nes yra dviguba neigiama prasmė: negana to, kad čia pagonybė, bet dar yra kažkas tarsi išgalvota – „neo“. Dabar oficialiai išpažįstame baltų religiją, o trumpiau savo judėjimą vadiname Romuva.

P.S.: Kokia yra vidinė Romuvos struktūra?

J.T.: Lietuvoje yra keli tūkstančiai žmonių, kurie yra su mumis. Mūsų atrama yra vietinės romuvos (jų yra apie dvylika) – bendruomenės, kurioms vadovauja vaidilos. Yra vaidilų ratas, jie išrinko mane atstovauti Romuvai, man suteikė Krivio vardą.

Inija Trinkūnienė: Turime struktūrą – tarsi valdybą, tik tiek, kad čia yra lietuviški pavadinimai: „Vaidilų ratas“, „Krivis“. Valdyba reguliariai renkama, organizacija paremta demokratiškais principais.

P.S.: Ar siekiate plėstis, pritraukti naujų žmonių?

I.T.: Mūsų religija nėra mesianistinė, kuri skelbia tikėjimą, žada išganymą. Dabar atsiranda vis daugiau žmonių – jie visiškai nepriklausomi nuo mūsų, bet remiasi ta pačia tradicija. Neturime tikslo juos sujungti, centralizuoti, monopolizuoti.

J.T.: Jie kreipiasi į mus patys, jei kas neaišku. Matote, mes nesame kažkoks sugalvotas mokymas ar sistema. Esame giliai įsitikinę, kad dalykai, kurie mums yra svarbūs, yra būdingi visiems lietuviams, mes nesame tikėjimo – ar naujo, ar seno – nešėjai. Tai yra daugiau etnologinio pažinimo problema.

P.S.: Pagonybė – demokratiška religija?

I.T.: Pagonybė yra tolerancijos religija, taip yra dar nuo Gedimino laikų, kai jis kvietė atvažiuoti visų tikėjimų žmones. Tais laikas tai buvo tolerancijos viršūnė: visa Europa buvo netolerantiška. Mes dabar tęsiame Gedimino tradiciją.

P.S.: Ar Romuva turi kažką panašaus į tikėjimo tiesų sąvadą?

J.T.: Mes iš esmės neturime konkretizuotos teologijos, neturime dogmų, nes mūsų pažiūrų ir filosofijos šaltinis yra liaudies tradicija, kuri yra labai įvairi ir turininga. Kai manęs klausia, „kur jūsų Šventasis Raštas?“, aš parodau liaudišką dainyną.

I.T.: Dabar religinės bendruomenės yra vertinamos pagal naująsias monoteistines religijas, kurios yra pagrįstos Šventuoju Raštu. Bet jeigu žiūrėtume antropologiniu požiūriu, religija neturėtų būti suprantama tiktai kaip Šv. Raštas. Reikalaujama dogmos, kad viskas būtų surašyta, sudėliota į lentynėles. Etika yra monopolizuojama monoteistinių religijų ir mes turime atitikti tuos reikalavimus, tarkime, 1992 metais buvome įregistruoti Teisingumo ministerijos ir turėjome kažką jiems pateikti, bandyti susisteminti baltiškas vertybes. Jos iš tikrųjų yra, bet mes negalime ir nenorime jų sutraukti į septynis ar penkis sakinius – tai būtų supaprastinimas.

P.S.: Visgi kokiomis vertybėmis remiasi jūsų tikėjimas? Kokia gamtos reikšmė?

J.T.: Svarbiausias yra darnos principas. Darna – tai harmonija, dermė su aplinka, gamta, žmonėmis, apskritai su pasauliu. Iš to išplaukia ir etika, ir buvimas pasaulyje. Darna būna ne tada, kai dera panašiai galvojantys ar panašiai dainuojantys: reikia sugebėti suderinti priešingus dalykus. Krikščionys turi meilės principą – mylėti savo priešus. Mes vis dėlto nemanome, kad priešus reikia mylėti. Reikia sutarimo, darnos su priešais: ne kovoti, o derėtis, ieškoti būdų, kaip susitarti. Po to galima smulkiau detalizuoti, etika, dorovė yra iš dalies panaši į krikščioniškąją. Senųjų religijų išskirtinumas – aiškiai nurodytas derinys su gamtos stichijomis. Tautosakoje sakoma neteršti vandens: „nespjauk“, „negadink vandens“, lygiai tas pat su ugnimi: neteršti, nemušti ugnies, taip pat pagarba medžiams: negalima medžio kirsti be reikalo ir ne laiku. Yra gyvybės gerbimo ir globojimo nuostata, dėl to kartais savo pasaulėžiūrą vadiname gyvybės religija.

P.S.: Kiek šios vertybės yra aktualios šiandieninėje visuomenėje?

J.T.: Dabar žmonės mažai tuo vadovaujasi, yra įsigalėjęs utilitarinis požiūris į gamtą: medžiai, akmenys – tai gera statybinė medžiaga. O juk akmenys išsaugoję daugybę senovės atminimų. Mūsų sodyboje Dvarciškių kaime turime gamtos šventovę. Prieš kelis dešimtmečius tame kaime gyveno apie 200 žmonių – buvo gyvas, stiprus kaimas. Jo pradžioje buvo didžiulis akmuo, tarsi sargas, šventykla. Pasirodo, vyrai sugalvojo, kad reikia tą akmenį susprogdinti. O už 7 km yra didelis, gyvas Miežionių kaimas, kuriame yra likęs senasis akmuo. Tą akmenį lankydavo, net aukas aukodavo, su juo susiję padavimai. Miežioniškiai akmens nesusprogdino, ir kaimas gyvena. Dvarciškės sunaikino savo šventą akmenį, ir kaimas išnyko: pernai paskutinė močiutė iškeliavo į senelių namus. Visa senoji tradicija turėjo savo šventenybes: tai gali būti ąžuolas, didelis medis, didžiulis mitologinis akmuo, išsaugotas šaltinis.

P.S.: Koks yra jūsų, kaip religinės bendruomenės, požiūris į valstybę?

J.T.: Valstybė, pati valstybės idėja – saugoti tautą, padėti jai egzistuoti. Mes labai gerai žinome, ką reiškia gyventi be valstybės. Tave būtinai kas nors niokos, spaus visokiais būdais, kad nustotum būti lietuviu. Valstybė padeda išlikti tautai, tautos tradicijoms ir, galų gale, baltų tikėjimui. Čia susidaro derinys: viena vertus, mes gerbiame savo valstybę ir savo lietuviškumą, bet mūsų pagrindas yra baltų tradicija. Tai reiškia, kad mes remiamės daug didesne teritorija, daug platesniais šaltiniais. Lietuva dabar suprantama tam tikrose geografinėse, administracinėse ribose, bet mes manome, kad baltai buvo vieningi, ir mūsų kultūra, tradicija išaugo iš bendro baltų paveldo. Tik istoriniai įvykiai mus suskaldė, privertė tapti atskirais nuo latvių, nuo prūsų.

P.S.: Kaip jūs vertinate tuos procesus, kurie dabar vyksta valstybėje? Ar jums svarbu, ar jūs reaguojate? Galbūt baltai yra apolitiški?

I.T.: Baltai nėra apolitiški, tiesiog mes, kaip religinė organizacija, nesame įsipareigoję jokiai partijai ir nenorime turėti tokių įsipareigojimų, kadangi jungiamės ne politiniu pagrindu. Tiesa, kai kurios politinės partijos labiau atsižvelgia į mūsų teigiamus dalykus. Mūsų organizacijoje yra labai įvairių žmonių: ir apolitiškų, ir politiškai aktyvių, jie priklauso įvairioms partijoms.

J.T.: Politika užsiimame kiek ir paprasti žmonės, kaip rinkėjai, bet mes kai kuriose srityse esame aktyvesni: mums rūpi tautos tradicijų išlaikymas. Pavyzdžiui, norėtume, kad jaunimas mokyklose būtų supažindinamas su baltiška tradicija.

I.T.: Šešiolika metų buvo kalbama apie pilietinę visuomenę, apvalytą nuo bet kokių tautiškumo pasireiškimų. Buvo propaguojamas visiškas kosmopolitizmas, o tautiškumas buvo tapatinamas su nacionalizmu (dar buvo sugalvotas etnocentrizmo terminas). Jei jaunimas vyktų į Vakarus turėdamas tas vertybes, suprasdamas, ką reiškia būti lietuviu, galbūt emigracija ir nebūtų blogai, juk vis tiek gyvename globaliame pasaulyje.

P.S.: Baltų tikėjimas kartais vadinamas ekologine religija. Ar turite ką bendra su „Žaliųjų“ judėjimu?

I.T.: Nemažai mūsų žmonių aktyviai dalyvauja Žaliųjų veikloje. Gaila, kad nėra Žaliųjų partijos, nes kuo toliau, tuo bus aktualesnės ekologinės problemos. Manau, kad baltų pasaulėžiūra yra labai aktuali šiuolaikinėje visuomenėje. Netgi, sakyčiau, žmonių, kurie laiko save krikščionimis, pasaulėžiūros dalį turėtų papildyti baltiškos vertybės, gyvenimo būdas.

P.S.: Ko, jūsų manymu, labiausiai trūksta šiuolaikinėje visuomenėje?

J.T.: Ko labiausiai linkėčiau Vakarų pasauliui, tai senojo indiško religingumo. Krikščionys irgi religingi, bet senovinis religingumas yra susijęs su gamta. Pavyzdžiui, tame Indijos mieste, kuriame buvau, kiekvienas didesnis medis yra gerbiamas, žmonės praeidami jam pasimeldžia. Vanduo, ugnis taip pat yra garbinami. Žinoma, yra tam tikra teologija, žmogus ne tik akmenį gerbia, o įprasmina: tai protėvių palikimas, protėvių dvasios buveinė, akmuo akumuliuoja, saugo visą protėvių patirtį. Jeigu tą patirtį išlaikai, tarsi išlaikai ryšį su protėviais. O jei neturi ryšio su protėviais, esi tik mechanizmo varžtelis, neturi išėjimo į kosmosą, arba dievišką pasaulį.

P.S.: Kaip atrodo ideali valstybė jūsų akimis?

J.T.: Dar iki kryžiuočių karų, prieš Mindaugo Lietuvą, egzistavo gentys – natūralūs dariniai, kur buvo tradicijos, būdingos tik tai teritorijai. Visur buvo tolerancija: čia yra mūsų tradicija, o ten, už upės, yra kita. Tai tokia būtų ideali, jei dabar būtų įmanoma, visuomenės organizacija.

I.T.: Europos Sąjungos regionalizmo politika irgi skatina savivaldą, tik mes pamirštame savo buvusią savivaldą. Tarkime, dabar yra užmirštamos kaimo bendruomenės, viskas kuriama iš naujo, tarsi mes neturėjome kaimo bendruomenių tarpukariu.

P.S.: Baltų tikėjimui svarbu bendruomeniškumas, bičiulystė. Koks šių vertybių santykis su laisva rinka, kapitalizmu?

I.T.: Į kapitalizmą mes tiesiog esame „įmesti“, ir turime kapstytis, taigi jokio ypatingo požiūrio nėra. Baltų tikėjimas mums yra natūralus gyvenimo būdas, kuris padeda išgyventi šiame pasaulyje.

J.T.: Kuo toliau, tuo labiau viskas yra matuojama pinigais. Pažiūrėkite, kokios vertybės mums yra sistemingai brukamos: „Eik ir pirk, turtink savo aplinką“ – tai nesibaigiantis procesas. Nėra saikingumo, kas yra mums svarbi vertybė, nėra kuklumo, nėra apsiribojimo naudojant gėrybes. Žmonės lenda į maišą, iš kurio neišlips.

Kalbino Gabrielė Čibiraitė


.postscriptum.lt/

Komentarai čia

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Gru 05, 2007 5:29 pm
Aprašymas WWW
Forumo šviesuolis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ant Bir 06, 2006 5:00 pm
Pranešimai: 325
Miestas: Vilnius - Telšē
UNREAD_POST 
Veizont vėn i straipsnė - smagç, ka dâ raša šėta tema :) Vuo kuomėntars, ka čė NEW AGE - nepritaro, nes vėn dvasė, katra tebie, jau îr tė̅stėnoms.

_________________
Vėsas opės akmenůtas...


Pir Gru 10, 2007 2:32 pm
Aprašymas ICQ YIM
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 2 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007