Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Lap 21, 2019 10:15 am



Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
 Dvi giesmės – du tautos himnai 
Autorius Žinutė
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Dvi giesmės – du tautos himnai
Šiaurės Atėnai. 2009-03-27 nr. 934
Cituoti:
Dvi giesmės – du tautos himnai

VACYS BAGDONAVIČIUS

Gretinant dvi toje pačioje tilžiškėje Otto von Mauderodės spaustuvėje išspausdintas giesmes – 1898 m. sukurtą Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir 1909 m. Vydūno (Vilhelmo Storosto) „Lietuvių giesmę“, – krinta į akis gana ryškus jų panašumas. Visų pirma jos abi „himniškos“, skirtos ne lengvai pasidainuoti, o iškilmingai giedoti. Jose šlovinamos vertybės yra tokios, kokiomis, kaip atrodė jų autoriams, turėtų vadovautis savimonės nepraradusi, gyva ir veikianti tauta. Ne koks nors luomas, organizacija, konfesinė bendruomenė, o tauta. V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ pirmiausia buvo paskelbta kaip proginis kūrinys „Varpo“ dešimtmečiui paminėti, tačiau ji tapo iš pradžių tautos, o vėliau – ir valstybės himnu. Jos gimimą įkvėpė noras nelabai vieningai tada besireiškusias šviesuomenės pajėgas kviesti kartu stiprinti tautą. Reikėjo byloti apie tai, kas tas pajėgas konsoliduotų, mobilizuotų, kad pabudusi tauta permainų skersvėjuose nepasimestų, neprarastų savasties, neužsisklęstų naujovėms besipriešinančių senųjų tradicijų rate. „Tautiška giesmė“ labai koncentruotai ir taikliai išreiškė tuos siekius ir idealus, kuriems puoselėti buvo skirtas pats „Varpas“.

Kaip žinome, tautos himnu ši giesmė tapo ne iš karto ir nebuvo vienintelis kūrinys, galėjęs juo tapti. Tarp pretendentų į tautos himną buvo tokie didelio populiarumo sulaukę XIX a. pab.–XX a. pr. kūriniai kaip Antano Baranausko „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėle“, Maironio ir Česlovo Sasnausko „Jau slavai sukilo“, „Kur bėga Šešupė“, Maironio ir Juozo Naujalio „Užtrauksim naują giesmę“, Jurgio Zauerveino ir Stasio Šimkaus „Lietuvninkai mes esam gimę“. V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ šiuos kūrinius, nors ir ne iškart, nurungė dėl ypač taiklaus vertybinių akcentų sudėliojimo ir lakoniškomis priemonėmis pasiektos emocinės ir intelektinės įtaigos. Tai, kas joje pasakyta, atrodė, veržėsi iš kiekvieno tautiškai atsibudusio lietuvio sielos pačių gelmių. „Ir nenuostabu, kad ji lietuvius sužavėjo ir tebežavi ne tiek savo melodija, kiek minties gilumu ir kilniomis idėjomis, kurios, galima sakyti, yra amžinos“, – taip „Tautiškos giesmės“ įtaigos galią apibūdino V. Kudirkos biografas Aleksandras Merkelis.

Ši giesmė ne tik konstatavo tautos nubudimą ir jį aktyvino, ne tik ragino lietuvį likti lietuviu, ne tik kreipė jo žvilgsnį į praeities didybę bei gimtos šalies grožį ir taip žadino meilę tėvynei Lietuvai. Ji kartu kvietė tautietį aktyviai veikti, kurti naują Lietuvą, besirūpinančią dvasine ir materialine žmogaus gerove, galinčią įsikomponuoti į besikeičiantį dinamišką pasaulį bei prisidėti prie tos kaitos. Pamatinė tos kūrybos sąlyga – tautos susitelkimas, vienybė. Toji vienybė buvo suvokta ir kaip svarbiausia galia tautai siekiant laisvės. Nors atvirai apie tą laisvę „Tautiškoje giesmėje“ nieko nepasakyta, jos siekis yra suprantamas tarsi savaime, nes tas vertybes, apie kurias kalbama, visa galia tegali puoselėti laisva tauta. A. Merkelio teigimu, „Vincas Kudirka, žadindamas lietuvių tautinę sąmonę, keldamas juos iš priespaudos ir paniekos, ugdydamas jų kūrybos galias ir polėkius, vedė tautą į laisvę ir brandino ją amžinybei“. Tautos kelyje į laisvę „Tautiška giesmė“ labiausiai ir įkvėpė.

Atlikta Didžiajame Vilniaus Seime 1909 m. gruodžio 3 d., „Tautiška giesmė“ paplito po Lietuvą ir buvo giedama visuose iškilmingesniuose lietuvių susibūrimuose, taip ji tapo faktiškuoju tautos himnu. Po pusmečio ji nuskambėjo ir Mažojoje Lietuvoje. 1910 m. liepos 10 d. Tilžėje buvo švenčiamos „Birutės“ draugijos 25-ųjų ir Žalgirio mūšio 500-ųjų metinių sukaktys. Šios draugijos choras tada atliko ne tik „Tautišką giesmę“, bet ir vėliau himnu pasirinkti siūlytąją J. Zauerveino ir S. Šimkaus giesmę „Lietuvninkai mes esam gimę“. Ši tapo faktiškuoju Mažosios Lietuvos himnu.

„Tautiška giesmė“ nebuvo dažna mažlietuvių rengiamų švenčių ar koncertų repertuare. „Birutės“ choras ją atliko dar vieną kitą kartą, ir tiek. Minėtame repertuare nuo 1895 m. nuolat skambėdavo kiti muzikiniai V. Kudirkos kūriniai – šio choro atliekamos dainos iš pirmosios rinkinio „Kanklės“ dalies ir polkos, valsai, mazurkos, atliekami Tilžės dragūnų orkestro. Tačiau nuo 1909 m. pradžios įvairiose Mažosios Lietuvos vietose rengiamose šventėse ar koncertuose beveik nuolatos ima skambėti kita – „Lietuvių giesmė“, daug kuo primenanti „Tautišką giesmę“. Ją atlikdavo nuo 1895 m. gyvuojančios ir labai aktyviai Mažosios Lietuvos kultūriniame gyvenime besireiškiančios Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choras. Tos giesmės žodžių autorius – šios draugijos vadovas, režisierius ir dirigentas, rašytojas ir filosofas Vydūnas. Beje, jis dirigavo ir minėtajam „Birutės“ chorui, pats jam parinko V. Kudirkos dainų. „Lietuvių giesmės“ muzikos autorystė šiek tiek mįslinga. 1909 m. rudenį išleistame savo sudarytame dainų rinkinėlyje „Lietuvos varpeliai“ apie giesmę Vydūnas pasako, kad ji parašyta mišriam chorui. Muzikos autoriaus nenurodo. Pirmą kartą ji buvo atlikta 1909 m. vasario 21 d. Tilžėje vykusioje Žieminėje lietuvių šventėje. Šventės programoje nurodoma, kad žodžiai yra Vd., t. y. Vydūno, o „4 balsams pritaisė Ismer“. Kaip melodijos autorius Ismer minimas dar kelių renginių programose. Šiuo pseudonimu, matyt, pažymėtas Vydūno talkininkas Elko karališkosios muzikos mokyklos mokytojas Karlas Janzas. Kaip „Lietuvių giesmės“ muzikos autorius K. Janzas nurodomas 1910 m. liepos 24 d. Tilžėje ir rugsėjo 18 d. Klaipėdoje vykusių koncertų programose. Kitose Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengtų švenčių ir koncertų programose (kaip ir „Lietuvos varpeliuose“) šios giesmės muzikos autorius nenurodomas. Visų kitų kūrinių autorystė nurodoma. Matyt, dėl šios giesmės melodijos komponavimo būta nesutarimų ar nesusipratimų, tad taip ir liko abejotina kūrinio muzikinės dalies autorystė.

Šia giesme paprastai būdavo užbaigiamas renginys. Savąjį tautiškumą branginantys Prūsų lietuviai skirstydavosi tarsi sustiprėję dvasia, pakylėti, pasiryžę „garbėn kelti lietuviškumą“, o svarbiausia – jo neprarasti. Panašiai, keldama žmogaus dvasią, veikė ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Abi giesmės panašiai sukonstruotos – talpios ir lakoniškos, akcentuojančios kelias pamatines vertybes, kuriomis turinti būti grįsta tautos būtis. Tos vertybės abiejose giesmėse didele dalimi sutampa. Tasai sutapimas ir panaši abiejų giesmių struktūra leidžia spėti, kad Vydūnas savąją giesmę kūrė nusižiūrėjęs į V. Kudirkos giesmę. Vydūno giesmė atsirado dešimtmečiu vėliau už V. Kudirkos giesmę. Tasai kūrimas nebuvo į akis krintantis pamėgdžiojimas. Tai, apie ką kalba V. Kudirka, Vydūnas pasako visai kitaip ir taip, kaip tik jis gali pasakyti. Atpažinti, kad kalbama apie tą patį, galima tik atidžiai įsiklausius ar įsiskaičius. Atidesnis žvilgsnis gali fiksuoti ir kai kuriuos vertybinių akcentų skirtumus. Tad kaip atrodo tie sutapimai ir skirtumai?

Vertybių išdėstymo struktūra abiejose giesmėse skirtinga, todėl jų analogiškumas ne taip lengvai pastebimas. Tautinės tapatybės akcentą V. Kudirka išreiškia pradžios žodžiais „Lietuva, tėvyne mūsų“, Vydūnas irgi pradžioje – žodžiais „Mes, Lietuvos vaikai“. Tautinę savimonę stiprinantį tautos ryšį su garbinga praeitimi išreiškiančius V. Kudirkos žodžius „tu, didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ atitiktų Vydūno frazė „Ir seksim probočius, į šviesą tikinčius“. V. Kudirkos dorovinį imperatyvą „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“ Vydūnas išreiškia dviem svariais žodžiais – „tvirta dora“. V. Kudirkos akcentuojamą nesavanaudišką žmogaus atsidavimą tautai ir viengenčių labui – „tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei“ – Vydūnas nusako taip: „skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu gyvensime ir šviesime iš bočių mylimą tėvynę Lietuvą.“ Pozityvistinio atspalvio šviesos ir tiesos imperatyvas išreiškiamas V. Kudirkos posmu: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina. / Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Vydūnas tam imperatyvui suteikia religinį atspalvį ir jį pasako taip: „Ir seksim probočius, į šviesą tikinčius. / Akis šviesop, širdis Dievop. / Gražiai nušvis visa tėvynė Lietuva.“ Tėvynės meilę nusakančius V. Kudirkos žodžius „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“ turėtų atitikti Vydūno žodžiai „O meilė, ką yra pati aukšta šviesa, lai šventina ir laimina visus ir Lietuvą, tėvynę Lietuvą“. Abiejų giesmių autoriams ypač svarbi vertybė yra tautos vienybė, apie kurią kiekvienas pasako irgi savaip. V. Kudirka: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“ Vydūnas: „Mes, Lietuvos vaikai, stovėsim vienširdžiai [...] rankoj ranka, visi už Lietuvą, tėvynę Lietuvą.“

Minėjome, kad A. Merkelis V. Kudirkos veikimą apibūdino kaip tautos brandinimą amžinybei. Tos amžinybės dvelksmas jaučiamas ir abiejose giesmėse. Vydūno veikla irgi ištisai yra skirta tautą brandinti amžinybei, ugdyti jai tai, kas ją artintų prie Dievo. Šis tautos prie Dievo artinimo motyvas ryškus Vydūno giesmėje, tačiau jo nesigirdi V. Kudirkos kūrinyje. Tuo šios giesmės kiek ryškiau ir skiriasi. V. Kudirkos ir Vydūno pozicijos religijos atžvilgiu nesutapo, ir tai atspindėjo tiek jų veikla, tiek kūryba. Abiejų giesmės tąjį nesutapimą taip pat fiksuoja. V. Kudirka nedeklaravo savo religingumo ir visoje savo raiškoje stengėsi būti jo atžvilgiu indiferentiškas. Todėl ir „Tautiškoje giesmėje“ nepaminimas Dievo vardas, o tautos likimas nesiejamas su jo malone. Tautos stiprybė čia siejama su žmonių meile ir atsidavimu jai, dorumu, susitelkimu bendromis pastangomis kurti jos, kartu ir savo pačių žinojimu ir teisingumu grįstą gerovę. Čia galime įžvelgti pozityvistinio V. Kudirkos nusiteikimo atspindį. Vydūnui žmogaus ir tautos ryšys, jų sąveika taip pat yra ypatingos svarbos dalykai, tačiau tą svarbą Vydūnas pasaulėžiūriškai grindžia kitaip negu V. Kudirka. Sąsajas su tauta nutraukiantis žmogus, anot Vydūno, iškrypstąs iš natūralaus prigimimo sąlygoto savo dvasinės raidos kelio, todėl netenkąs daugelio sveikai ir harmoningai asmenybei būdingų savybių ir galių – mąstymo skaidrumo, tauraus dorovingumo, nuoširdumo, meilės artimui ir pan., t. y. sumenkinąs savo žmoniškumo potencialą. O tautos ir žmogaus tikslas – ėjimas Dievop. Teisingai tuo keliu einant sulaukiama paties Dievo palaiminimo ir pagalbos. Dievas Vydūno yra traktuojamas pagal indiškąjį vedantizmą – panenteistiškai, kaip visa apimantis ir kartu virš visko esantis dvasinis Absoliutas, iš kurio visa atsirado ir į kurį visa grįžta. Todėl ir „Lietuvių giesmėje“ jaučiama, kad tautos būtis yra susieta su taip suprasto Dievo valia. Būdamas absoliuti meilė, „pati aukšta šviesa“, kurioje viskas esti, Dievas gali „šventinti ir laiminti visus ir Lietuvą“, reikia tik to laiminimo nusipelnyti. Į tai, į tikėjimo gaivinimą turinčios būti nukreiptos tautos žmonių pastangos – „akis šviesop, širdis Dievop, skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu gyvensime ir šviesime iš bočių mylimą tėvynę Lietuvą“.

Savo giesmėje Vydūnas, pasitelkdamas Dievą, neakcentuoja savaiminės, vien tik pamaldumu pelnomos jo malonės žmogui ir tautai. Kaip ir V. Kudirka, Vydūnas iškelia paties žmogaus pastangų, veikimo, darbo, doros lemiamą vaidmenį siekiant savo ir visos tautos dvasinės ir materialinės gerovės – „tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei“ (V. Kudirka), „galingu veikimu gyvensime ir puošime tėvynę Lietuvą“ (Vydūnas). Tik Vydūnui atrodo, kad nuoširdžios paties žmogaus pastangos bus palaimintos ir „pačios aukštos šviesos“, t. y. Dievo. V. Kudirka tokio palaiminimo lūkesčio nedeklaruoja.

V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ linkėjimai ir šiandien lydi mūsų žingsnius ir nėra nė vienos iš tuose linkėjimuose įvardytų vertybių, kurios nebereikėtų siekti. Siekio poreikis, matyt, ir yra tautos gyvumo ir kelio amžinybėn slėpinys. Vydūnas regi ir to kelio svarbiausią tikslą – „pačią aukštą šviesą“, kurią einančiai tautai reikia išvysti. Tuo regėjimu jis tarsi sukonkretina didžiojo varpininko pasakytų žodžių – „ir šviesa“ – prasmę.

Pažymėtina, kad Vydūno „Lietuvių giesmė“ struktūra, minties talpumu ir akcentuojamomis vertybėmis, jų apibendrinimu V. Kudirkos „Tautiškai giesmei“ yra daug artimesnė negu į tautos himną „kandidatavęs“ J. Zauerveino ir S. Šimkaus kūrinys „Lietuvninkai mes esam gimę“, nors šis ir buvo labiau paplitęs nei Vydūno kūrinys. Taip, matyt, atsitiko todėl, kad Vydūno „Lietuvių giesmė“ suskambo gerokai vėliau ir Didžioji Lietuva jos „nebepasigavo“. Nuo 1988 m. „Lietuvių giesmė“ skamba kaip Vydūno draugijos himnas.


Pir Geg 11, 2009 6:01 pm
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 1 pranešimas ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007