Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Tre Lap 20, 2019 11:04 am



Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
 Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2833
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija
Cituoti:
Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija

Romualdas GRIGAS

Problemos pristatymas
Senlietuvio sąvoka – ne mano išradimas. Ji jau seniau kitų autorių buvo pavartota. Kodėl prie jos grįžtame? Kodėl ji neduoda ramybės? Natūralu, kad mus, dabartinius lietuvius, nuo anų laikų, nuo mūsų protėvių skiria ne tiek laikas kiek kultūra, jos pobūdis. Anos kultūros likę tik šukės, iš kurių nebeįmanoma atstatyti natūralaus egzistavusio „puodo“, netgi aiškesnių jo funkcijų... Be kita ko, buitinis daiktas senaisiais laikais socialinių santykių tinklainėje vaidino ne vien pragmatinį (profaninį) vaidmenį... Taip, yra likusi kalba. Bet šiandien nė kiek ne menkiau ją darko mūsų valdininkai, politikai, verslininkai, žurnalistai ir net mokslo pasaulio atstovai. Ne vienas iš jų yra užsikrėtęs „pasaulio piliečio“ sąmone, nebejaučia nei pagarbos protėviams, nei atidos jų pagrindiniam palikimui – kalbai. Antikinės Graikijos gyventojus mes vadiname senaisiais graikais; Romos imperijos laikų Italijos gyventojus – senaisiais italais. Šiuos pavyzdžius suminėjau šiaip sau, dėl bendro vaizdo. O vaizdas, kalbant apie lietuvius, toks, kad bėgant amžiams, veikiant įvairiausioms aplinkybėms, ypač per pastarąjį dešimtmetį, mes, dabartiniai lietuviai, esame atsidūrę tarsi prie ištuštėjusios, aktyviai kitų tuštintos (o dabar ir savų tebetuštinamos) lobių skrynios. Mūsų protėviai atkakliai gynė perimtą paveldą... Tam tikslui rankomis jie supylė tūkstančius piliakalnių; gyveno visu kūnu ir siela įsijautę į gamtą ir jos reiškinius; giedojo ritualines giesmes ir šoko ritualinius šokius – jais buvo palydimi ir visi darbai. Kol turėjo jėgų, kovojo už unikalią, savo dvasiniu (susakralintu) gyvenimu turtingą civilizaciją...

O mes – dabartiniai lietuviai – jau visai kita padermė. Iškilūs mūsų politikai mus vadina jau net ir
ne lietuviais, o „Lietuvos gyventojais“... Mums būdingas visai kitas būdas, išpažįstame visai kitas prasmines vertybes ir vis mažiau save siejame su gimtaisiais namais, su protėvių atmintimi. Tai gal iš tiesų nebus joks semantinis ar loginis suklydimas vadinti juos senlietuviais, tik „daiktų“ į savo
vietą sustatymas? Vargu ar labai bus nukrypta nuo tiesos pasakius, kad tebegyvename veikiami pozityvizmo pozicijas demonstruojančios istorijos. Ji nedrįsta nutolti nuo faktų, nuo dokumentų, kuriuose teisybės esama, betgi ji paliesta, suardyta laiko ėduonies! Žmonių, tautos gyvenimas dažniausiai parodomas apibūdinant asmenybes, nesibaigiančius karus, tarpusavio vaidus, marus. Mums nuolat primenama, kad praeitis buvusi grubi, prieštaringa ir neraštinga. Kad tik pažinę raštą, apsiginklavę šaunamaisiais ginklais ir vietoj medinių pasistatę mūrines pilis žmonės pažengė pirmyn, tapo labiau civilizuoti ir laimingesni. Lietuvos, lietuvių tautos istorija (kaip, beje, ir kitų
šalių) dažniausiai rašoma ir visuomenės priimama būtent kaip archeologinių radinių, įvairiausių įvykių, faktų, veikėjų ir jų santykių istorija. Tačiau be deramo dėmesio pasilieka žmonių dvasinės kultūros, jausenos, pasaulėžiūros vertybių ir jų sistemos – etoso istorija.
Įvykiai, asmenybės ir archeologiniai radiniai turi daugmaž reljefišką išraišką, egzistavusius socialinius santykius sunkiau nusakyti. Kokie jie tada egzistavo? Iš kokių siūlų ir vardan ko jie buvo mezgami? Kokia buvo jų spalvinė gama?
Privalu pastebėti, kad šalia bendruomeninio etoso egzistavo (ir egzistuoja) individualusis, arba supersubjektyvusis, žmogaus pasaulis (kurį Z. Freudas yra pavadinęs „Ego“). Tai – „Aš“ pasaulis, priklausantis tik „man“ ir daugeliu atvejų lemiantis „mano“ dalyvavimo socialiniame
pasaulyje niuansus. Yra dar „jungiškieji“ archetipai – iš kartų į kartas perduodamas žmogaus jausenos kryptingumas, psichikos funkcionavimo būdas – tai, kas ne visai priklauso nuo tuo istoriniu momentu egzistuojančios žmonių kultūros, jų santykių, bet turi neabejotinos įtakos pasaulėžiūrai ir gyvensenai. Archetipai gali taip ir pasilikti pasąmonės lygmenyje, nepanaudoti.
Panašiai, kaip kad žmogus – kad ir kur atsidurtų, su savimi vežiojasi artimųjų, savo tėviškės ir Tėvynės ilgesį. Bet tas ilgesys greičiausiai visada bus proporcingas
tam, kiek jo paties jausena yra suaugusi, susilydžiusi su objektyviuoju, realiuoju, jį supančiu, jį, kaip individualybę, kaip asmenybę formuojančiu pasauliu. Tiesiog įdomu, kokia, pavyzdžiui, susiklostė senlietuvio jausena: trumpalaikė ar ilgalaikė, atvira ar slopinama po to, kai atvykęs baudžiamasis dalinys savojo valdovo prisakymu sunaikina bendruomeninę šventyklą? Kai išniekina
visą čia nuo seno kauptą ir skrupulingai saugotą simboliką ir praktikuotas apeigas?.. Kodėl mums panašiais atvejais neprisiminti senesnių istorinių laikų: 1387 metų krikščionybės įvedimo, 1418 metų žemaičių sukilimo ir jo nuslopinimo?
Na, kad ir švedų kilmės karalių Vazų įsitvirtinimo ir jų „įsiūbuotų“ su Maskva karų, baisiomis bangomis siaubusių lietuvių tautą?...
Vardan pilnesnės, objektyvesnės tiesos mes tiesiog privalome įsijausti, suprasti tą išgyventą žmonių neviltį, dvasinę desperaciją ir visišką nebetikėjimą tais svetimo kraujo ar savais valdovais, kurių elgesys labai dažnai prilygo Darnos bei Dermės, arba Būties, rato ardymui. Na, o kas iš to žmoguje ir likdavo, galėdavo pavirsti elementais, skatinančiais tyliąją rezignaciją. Kalbame apie vadinamąją subjektyviąją istoriją. Būtent už jos skraistės egzistuoja (egzistavo) tikrieji žmonių išgyvenimai: meilė ir neviltis, darnos siekis ir atskirties kančia, išmintis ir Gimtinės – Tėvynės ilgesys.
Už tos trūnėsiais pavirtusios, tarsi rudens ūkas išgaravusios skraistės – tikroji žmones supusių, juos į bendruomenę būrusių socialinių santykių dvasia; tikrasis socialinės organizacijos pobūdis. Užsilikusi autentiška daina gali pasakyti nė kiek ne mažiau nei atkastos įkapės ar dokumente užfiksuota sutartis. Istorijos piešiamo vaizdo patikimumo laipsnis gali būti padidintas atviromis diskusijomis, ,,žvilgsniu iš šalies“, t.y. istorijai artimų mokslų pastanga (ir kvietimu) dalyvauti nebūties tyloje išnykusio žmonių gyvenimo rekonstrukcijoje. Pozityvioji istorija garsiai kalba, o subjektyvioji nedrąsi, tyli. Nebent atsiranda tokių pasišventėlių kaip Simonas Daukantas, Algirdas Julius Greimas, Gintaras Beresnevičius; na kad ir tokių „nutrūktagalvių“ kaip prancūzas Ch. L. T. Pichel arba mūsiškis išeivis Kazys Gedgaudas. Savo talento, nuojautos dėka jie atkreipė dėmesį į tai, arba pasakė tai, ko iš tiesų mums reikėjo ir kas iš tiesų nors iš dalies galėjo tada egzistuoti. Jie priminė mums, kad ir anais laikais lietuvis visais būdais, net reformuodamas savo gyvenseną – tikėjimą, norėjo išlikti lietuviu ir laisvas džiaugtis visatos paslaptimis viliojančiu, žvaigždėtu dangaus skliautu. Žvelgdami į senlietuvių kultūrą, jų gyvenseną, pasinaudojome socialinės organizacijos teorijų, politologijos, sociologijos, kultūrologijos, taip pat ir hermeneutikos teikiama mąstymo metodologija. Ja remdamiesi, galime teigti, jog socialiniame pasaulyje (taip pat ir tautos gyvenime) nuolatos konfliktus gimdo tokios pamatinės priešpriešos kaip gėrio ir blogio, sakrum
(šventumo) ir profanum (buitiškumo, kasdienybės), tvarkos ir chaoso, materialumo ir dvasingumo,
moteriškumo ir vyriškumo... Tai jos visa savo jėga veikiaasmenį: jį moko, mobilizuoja, tramdo... Jos yra smelkte įsismelkusios ir į individualųjį (supersubjektyvųjį) žmogaus pasaulį...
Kai kam iš skaitytojų ši mano kritinė apžvalga gali pasirodyti kaip pesimizmu alsuojanti aimana ar kaip siekis restauruoti praeitį. Nieko panašaus! Kas priklauso istorijai – jai ir paliekame. Tenoriu atkreipti dėmesį į tas mūsų tapatybės detales, kurios gal nėra sulaukusios jų vertos interpretacijos.

Krikščioniškojo ir „pagoniškojo“ pasaulio konfliktas: esmės išklotinė

Būkime laisvesni nuo mums įprastų vidinių susivaržymų, kultūrinio mentaliteto „primestų“ draudimų ir dar kartą pamąstykime: kas gi senlietuvius stūmė nuo krikščionybės, kuo krikščionybės mokymas jiems labiausiai buvo nepriimtinas? Drąsesnis (gal įžūlesnis) atsakymo ieškojimas savaime verčia užimti „laisvamanio“ poziciją...

Lotynų kalbos žodis paganus, reiškęs kaimietį, tą, kuris gyvena tyruose, t.y. toli nuo civilizuotų, urbanizuotų centrų, ilgainiui įgijo gana neigiamą konotaciją. 1 Tam didžiausią įtaką darė krikščionybė, pati užgimusi ir savo stiprybę įgijusi būtent Romos imperijos urbanizuotuose centruose. O jie tada atrodė kaip intensyviausiai funkcionuojantys, įvairiausių genčių, tautų
ir kultūrų maišymosi katilai, kuriems iš tiesų reikėjo visus vienijančio „skiedinio“ – universalios, nuo „nacionalizmo“ apvalytos, bet urbanizuotą pasaulį sakralumu praturtinančios ir jo socialinį tvarumą skatinančios ideologijos. Sustiprėjusi ir savo šaknis pirmiausia miestuose suleidusi krikščionybė „paganus“ sąvoka be jokių skrupulų ėmė ženklinti ne tik tas tautas, kurios gyveno Gamtoje ir Gamta, bet tuos miestų gyventojus ir net tas urbanizuotas civilizacijas, kurios priklausė „nekrikštams“. Miestuose visada kaupiasi modernybės jėga. Miestų socialinė organizacija visada grindžiama labiau išryškintu utilitarizmu (pragmatiškumu) ir sakralumo (šventumo) atotrūkiu nuo Gamtos, nuo gyvenamosios vietos. Dėl to miestuose įsitvirtinusi krikščionybė savo jėgą ir gausino, ir nesulaikomai suko ekspansyvumo kryptimi. Žodžiu, krikščionybė, apjungusi labiau urbanizuotas
gentis ir visuomenes, pati skatinusi tolesnę urbanizaciją, kitas vertino kaip gyvenančias už civilizacijos ribų. Todėl ir taisytinas ar net naikintinas. Jai tuomet mažai rūpėjo, kad tos „tyrlaukiuose“ gyvenančios tautos turėjo gal nė kiek ne menkesnę žmonių dvasinio gyvenimo, apskritai socialinės organizacijos tradiciją. Žinia, viduramžiais (ir vėliau) mūsų protėviai, kaip niekaskitas iš Europos tautų, paganus sąvoka buvo labiausiai stigmatizuoti (paženklinti). Senlietuviams primesta paganus stigma vaizdžiai buvo parodyta prieš keletą dešimtmečių Lietuvos ekranus pasiekusiame lenkų epopėjiniame filme apie Žalgirio mūšį. Pagal istorinius šaltinius, pagrindinį kryžiuočių smūgį atlaikę ir didžiausias aukas paaukoję žemaičiai buvo pavaizduoti
kaip pusiau laukiniai, kuokomis apsiginklavę ir kailiais apsirėdę žmonės. Toks miškuose, dykrose gyvenančio lietuvio įvaizdis buvo Europai siūlomas neatsitiktinai. Tuo norėta sustiprinti lenkų vykdytos krikščioniškosios misijos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vaidmenį.

Kas vis dėlto lėmė senlietuvių ir krikščionybės antagonistinį konfliktą? Šiandien erdvesnio, demokratiškesnio mąstymo sąlygomis tikrai nepakanka apsiriboti formaliu teiginiu, jog pagrindinė priežastis glūdėjo pačių lietuvių priešinimesi krikščionybei, nešusiai ne tik „teisingiausią tikėjimą“, bet ir modernybę. Vardan savo protėvių atminties, vardan savo tapatybės ir nacionalinės savivokos pabandykime pasikapstyti giliau – pasidomėkime pačiomis šaknimis. Pabandykime žvilgsnį nukreipti į tuometines abiejų pusių pasaulėžiūros sistemas, teisingiau – į socialinės organizacijos
(gyvensenos) pamatinius principus. Diskusijos pradžiai pastebėsiu tik tiek, kad baltiškasis pasaulėvaizdis, pats gyvensenos būdas (etosas) labai skyrėsi nuo tuometinės krikščionybės propaguojamo būdo netgi pagal tokius pamatinius socialinės organizacijos elementus kaip visuotinė Darna, Dermė ir tolerancija kitoniškumui. Na, o jeigu šia kryptimi kai ką įžūlaus (laisvamaniško) jau pasakėme, išdrįskime eiti ir toliau. Nukreipkime sociosofinį analitinį žvilgsnį į kai kurias (iki šiol neakcentuotas) aplinkybes, lėmusias krikščionybės pasaulėvaizdinę doktriną, jos kategorišką
nusiteikimą prieš „pagonybę“...

Neteko įsitikinti, kad judaizmo – žydų religijos pasekėjai, net ir anais kovingos krikščionybės laikais, būtų kiek nors ilgėliau arba su tokiu pat kategoriškumu pravardžiuoti pagonimis. Verta susimąstyti… Gal dėl tos, sakytume, elementarios priežasties, kad pati krikščionybė ne tik užgimė judaizmo „įsčiose“, bet ir tos kultūros nešėjų veikiama skleidė savo įtaką. Krikščionybė nuosekliai laikėsi (ir tebesilaiko) judėjų mitologijos ir istorijos – t.y. Senojo Testamento.
„Prisipažinsiu, man svetima Senojo Testamento, ypač jo pirmosios pusės Dievo („Izraelio Dievo“) sąvoka: rūstaus Dievo, negailestingo, žiauraus; Dievo, raginančio kitatikius užmušti akmenimis, už tėvų nuodėmes keršijančio vaikams ligi trečios ir ketvirtos kartos; Dievo, kuris skelbia kerštą: akis už akį, dantis už dantį..,“ – dalijasi savo apmąstymais rašytojas Vytautas Bubnys. – „Ar ne su tokio Dievo paveikslu viduramžiais vyko kryžiaus karai, krikščionybės plėtra su kalaviju rankose, inkvizicijos teismai ir laužų liepsnose šviesiausių epochų protų deginimas, pagaliau net fašistinės Vokietijos karių, ant kurių diržų sagčių puikavosi žodžiai „Gott mit uns“, kruvinas žygis per Europą? Man vis atrodo, kad tai „nebe tas Dievas“, kurį įkūnijo Jėzus Kristus.
Aš noriu tikėti Dievą – Meilę“.2 Betgi žinoma, kad nuo pat savo apaštalavimo pradžios
Jėzaus Kristaus mokinys Paulius, bene labiausiai iš apaštalų išprusęs, sunkiai, neretai pralaimėdamas, bylinėjosi už Dievą – Meilę – taip, kaip mokė Mokytojas. Bet Pauliaus balsas, jo užrašyti žodžiai vis dėlto tais laikais nesutramdė krikščioniškojo pasaulio,
kuris su įniršiu ir su kalaviju rankose puolė mūsų protėvius, išpažinusius tą patį Dievą – Meilę. Tik gal kita forma...
Judaizmas, kaip religijos ir pasaulėžiūros teiginių bei įsitikinimų sistema, buvo labiausiai atsiplėšęs nuo Gamtos, nuo tos jausenos, kurią žmogus išgyvena būdamas natūraliame vienyje su Gamta. Anot G. Hegelio, žydai pirmieji iš civilizuotų tautų išgrynino savo protą ir dvasios pradus, atsiribodami būtent nuo Gamtos. Nuo to, kas baltams, senlietuviams sudarė Amžinybės ir Absoliuto
(Dieviškumo) išgyvenimą, supaprastintai suvedamo ir aiškinamo dar kaip Būties ratas. Gerai įsiklausykime į įžymiojo filosofo suformuluotas mintis! Anot jo, išsivadavus nuo Gamtos skatinamo juslingumo, žydo sąmonei atsivėrė „grynas mąstymo produktas, savimąsta ir dvasinis produktas išvysto savo kraštutinį apibrėžimą kaip gamtos ir vienybės su ja priešingybę“. Žydų gyvenime „dvasinis pradas tiesiogiai išsižada juslinio, o gamta nužeminama iki tam tikro išoriško ir nedieviško prado“. 3 Taigi Gamta čia atskiriama nuo Dievo, nuo Absoliuto. Joje įžvelgiamas „nedieviškas pradas“, kuris gali būti sukurtas ir kontroliuojamas Dievo priešininko Šėtono. Išsilaisvinę nuo Gamtos „diktuojamo“ juslinio prado, judėjai – žydai gyveno ne pagal ciklinį, t.y. atsikartojantį (arba Būties ratu besisukantį), bet pagal linijinį laiką, kuris tarsi savaime diktavo ir kitokį, pragmatinį žmogaus nusiteikimą ir veiksmą. Linijinio laiko, sakyčiau gal nesąmoningą supratimą ypač pripažino ir skleidė protestantizmas, aiškų pragmatiškumą akcentavusi krikščionybės atmaina.
Vakarų Europa nuo seno puošėsi miestais, kuriems „arčiau dūšios“ buvo linijinis laikas – pragmatikos (profanum) variklis. Todėl ir judėjų – krikščionybės ideologija jiems buvo visai priimtina. Tuo tarpu senlietuviai tvirtai tebesilaikė archajinės tradicijos – ciklinio laiko, bylojančio apie Amžinybės (Būties) ratą; apie atsikartojančią, savo spalvas (bet ne dvasią) keičiančią Gamtą – Absoliuto tvariniją ir įsikūnijimą...
Vargu ar įmanoma nuginčyti, kad būtent Gamtos ir su ja susijusios žmogaus jausenos (ypač jos sudvasinimo) ignoravimas labai aiškus ir krikščionybės doktrinoje. Ar galime surasti ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente bent kiek ženklesnį akcentą žmogaus prigimtiniams namams – Gamtai? Paprasčiausiai ten, sekant judėjų – žydų tradicija, jai neatsirado vietos. Na,
gal išskyrus keletą atvejų: Adomo ir Ievos gyvenimą Rojuje (atspindys to, kad ir judėjai kadaise buvo gyvenę darnoje su Gamta, amžinai žaliuojančiame, drėgme ir šiluma subalansuotame klimate); Jėzaus Kristaus atsiskyrimo ir ilgadienio pasninkavimo Alyvų kalne; ritualinio
palmių šakų nešiojimo Velykų proga... Bet greičiau čia jau atsitiktiniai, foniniai dalykai... O štai Nazareto ežeras vaizduojamas jau vien kaip žvejybos plotas, kaip Jėzaus stebuklingo ėjimo jo paviršiumi vieta; šaltiniuotas upelis – kaip žmonių krikštui tinkama priemonė ir pan.
Klausimą dėl krikščionybės santykio su Gamta, skrupulingai pažeisdami „normatyvinį“ mąstymą, aiškinamės – priminsiu – dėl pamatinio dalyko. Tai yra bandome esmingiau susigaudyti, kodėl mūsų protėviai taip atkakliai, visa savo esybe ir, palyginti, taip ilgai priešinosi naujajai religijai? Neatmetame: ji tais laikais neabejotinai nešė humanistinį, žmones į vieningesnę pasaulinę bendruomenę telkiantį užtaisą. Betgi turime teisę susimąstyti, kodėl krikščionybė, ypač jos
vakarietiškoji, t.y. Romos kurijos puoselėjama atmaina visų pagonių, visų nekrikščioniškų civilizacijų atžvilgiu buvo tokia tiesiog nesuprantamai nepakanti, nesusitaikanti – vos ne gryna priešingybė baltų civilizacijai?
Tai gal iš tiesų mūsų protėviams buvo nepriimtina, kad krikščionybė „nesuprato“, jog gyvenimas
Gamtoje ir Gamta reiškia ne tik visuotinį Darnos deklaravimą, bet ir žmogaus atsisakymą užimti išskirtinę, su ja konfliktuojančią poziciją? Gal krikščionybė, suabsoliutindama Dievą – Sutvėrėją, ženklino perdaug aiškius tarp Jo ir žmogaus riboženklius? Iš to sektų ir toks teiginys... Ar žmogus, suvokęs save tik kaip subjektą, nuolat kontroliuojamą Dievo ir dėl to nuolat verčiamą
atgailauti, neatsisako Darnos kaip Visatos organizavimosi principo ir neiškrenta iš Būties rato, kuriame nėra prievartinės kontrolės, o tik įgimta, nes pati Gamta jo buvo suprantama dar ir kaip prigimtinis apsisprendimas ir laisvė? Štai taip, laisvamaniškai samprotaudami, galime eiti ir toliau...
Tuometinė krikščionybė pripažino žmogui duotą pažinimo alkį, bet čia pat jį ir draudė. Prisiminkime kad ir žalčio (piktos dvasios) sugundytus Ievą ir Adomą dėl nuskinto pažinimo vaisiaus ir kas iš to išėjo...
Martinas Liuteris (Martin Luther) Romos katalikų bažnyčios buvo koneveikiamas dar ir už tai, kad atsisakė pažinimą vertinti kaip šventvagystę. Bet kita vertus... Tokio draudimo panaikinimas netruko pavirsti „džino iš butelio“ išlaisvinimu, o tiesiai pasakius – ne tik technologinių sistemų dominavimu visuomenėje, jos valios paralyžiavimu, bet ir vis labiau ryškėjančiais globalinės katastrofos ženklais. Gal iš tiesų šioje vietoje derėtų suprasti ankstyvesniais laikais rodytą Katalikų bažnyčios ideologų atsargumą?..

O mūsų protėviai, senlietuviai? Jų išmintis teigė (o ji labai akivaizdi mitologijoje, užsilikusiose dainose), jog pasaulis surėdytas iš daugybės elementų, kurie, būdami kokybiškai netgi labai skirtingi, yra susieti į vieningą sistemą, kurią nuo pačių seniausių laikų vadino Visa – ta ( visa – tai)...
Vėlgi sugrįžkime prie judėjų – žydų istorijos. Ši tauta nuolat ir nuolat atsidurdavo kieno nors nelaisvėje ir būdavo priversta keisti net gyvenamąjį kraštą. Įsivaizduokime kad ir Mozės laikus – bėgimą iš Egipto nelaisvės ir, pasak šio istorinio – legendinio naratyvo, žydų tautos gyvenimą pusdykumėje. Jis tęsėsi ne vieną dešimtmetį...
Gamta, kaip sudvasinta ir teritoriškai apibrėžta Tėvynės dalis, turėjo pakeisti savo socializuojantį,
žmogaus jausmų, taip pat socialinių santykių paletę formuojantį, ugdantį vaidmenį. Ji turėjo (privalėjo) tapti antriniu, o pusdykumės sąlygomis – dar ir primestiniu dalyku (išvarymo iš Rojaus nuoskaudos priminimą šaltiniu). Analitinę mintį plėtokime toliau... Jutiminis, jausminis judėjo – žydo santykis su Gamta negalėjo išlikti socialinės organizacijos pamatu dar ir dėl tos visuotinai žinomos priežasties, kad ši tauta (krikščionybei perleidusi labai ženklią savo kultūrinio paveldo
dalį) nuo seniausių laikų gyveno būtent tame regione, kuris buvo labiausiai urbanizuotas. Ne tik gyveno, bet ir esmingai prisidėjo prie urbanizuotų civilizacijų plėtojimo. Čia, palyginti kad ir su Europa, buvo labiausiai išplėtotas miestų – politinių ir administracinių centrų tinklas, lėmęs socialinių ir religinių santykių pobūdį. Ši tauta buvo prisitaikiusi gyventi urbanizuotoje aplinkoje
ir jos visa mąstysena bei elgsena buvo nukreipta būtent šia linkme.
Krikščionybės užgimimo ir įsitvirtinimo laikais to meto miestas gyveno praktikuodamas vergų ir pusvergių darbą. Ši, kaip dabar priimta vadinti, socialinė neteisybė atsispindėjo tuometinėje krikščionybės doktrinoje, jos teiginiuose apie žmogaus nuolankumą, apie jo žemiškas kančias ir per tai – jų kaupiamą žmogaus nuopelnų kapitalą pomirtiniam gyvenimui. Atsispindėjo ir mokyme apie nuolatines pastangas atgailauti ir melsti iš Dievo Jo atleidimo ir palaikymo. Iki šių dienų mano ausyse tebeskamba paauglystėje kunigų iš sakyklos ne kartą skaityta frazė: „Greičiau kupranugaris
pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę“... Ji guodė neturtėlius. Bet kartu man jau tada atrodė keista, kodėl prie pat altoriaus, presbiterijoje, būtent per iškilmingas pamaldas sėdėdavo kaip tik turtingiausi parapijos žmonės... Šiandien šios frazės bažnyčioje nebegirdime...
Visa tai senlietuviams buvo svetima. Kadangi pirmiausia jie gyveno darnoje su Gamta, suvokė Visatos dieviškumą, tai tuo pačiu sutarė ir su savimi, su bendruomene. Nebuvo jokio reikalo konfliktuoti, išskyrus tuos piktybiškus savųjų elgesio atvejus (kurių negalėjo nebūti!), į kuriuos įsikišdavo pati bendruomenė, taip pat tradicinio gyvenimo sergėtojai – žyniai ir kunigaikščiai,
suteikdami piktadariui „garbę“ pačiam pasikarti...
XVI a. prancūzų filosofas M. Montenis (M. de Montaigne) yra rašęs: „Apie Lietuvos kunigaikštį Vytautą pasakojama, jog kadaise jis išleido įstatymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį, nes jis neįsivaizdavo, kaip nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų“.4
Man regis, kad šis filosofo pastebėjimas liečia ne tik didįjį kunigaikštį Vytautą, jo politiką, bet pastangą pratęsti senlietuvių praktikuotus papročius, jų dorovinę kultūrą. Dar ir mūsų laikus yra pasiekęs priežodis, metamas pikta padariusiajam: „Imk virvę ir pasikark...“ Tai gali būti užsilikusi egzistavusios mūsų protėvių dorovinės kultūros skeveldrėlė. Gana savitai krikščionybę (anuometinę) vertina žinomas mūsų filosofas akad. A. Šliogeris. Jo įspūdinga knyga „Būtis ir Pasaulis“ alsuote alsuoja maištingąja senlietuvio dvasia. Skaitytojui pateiksiu tik keletą profesoriaus
minčių, kurios susišaukia (suprantama, abstraktesne forma) su manosiomis. „Tai, kad būtent barbarai ir vergai (tik paviršutiniškai romanizuoti) itin lengvai ir noriai priėmė krikščionybę, yra aiškiausias jos natūralizmo įrodymas,“ – teigia filosofas. Anot jo: „Krikščionybė nė kiek netrukdė vešliai išsiskleisti barbarų natūrai ir vergo natūralizmui. Neatsitiktinai kultūros atsiradimas
pačių europiečių buvo pavadintas renesansu: jis buvo sąlygotas graikiškųjų krikščionybės intarpų, pirmiausia – sakralinio daiktiškumo atgaivinimo. Galima sakyti, kad krikščionybė buvo barbarų-natūros maištas prieš kultūrą, t.y. prieš saitus ir ribas, pastatytas žmogaus, puoselėjančio būties įstatymą į daiktą.“5
Pasirinkome krikščionybės ir baltų bei senlietuvių antagonistinio konflikto aiškinimo per santykį su Gamta kelią. Šiuo atveju pravartu priminti ir kitą judėjų – žydų istorinį mitinį atvejį, patekusį į krikščioniškos bažnyčios „apyvartą“. Tai Dievo rūstybę užsitraukę Sodomos ir Gomoros miestai. Juose dorovinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, jog Aukščiausiasis nusprendė juos nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mitologijos specialistų nuomone, panašios istorijos (kurios yra atlaikę
civilizacijų kaitas, tūkstantmečių išbandymus) visada arba beveik visada turi tam tikrą gana realų pagrindą.
Priminėme šią istoriją, nes ji susijusi su urbanistine civilizacija, kuri iš tiesų buvo gryna priešingybė
baltų, senlietuvių kultūrai, savaip interpretavusiai indoeuropiečių civilizacinį, pasaulėvaizdinį paveldą ir savaip jį išplėtojusiai. Jie sėsliai gyveno toje klimatinėje zonoje, kuri buvo ypač spalvinga nuolatine, žmogaus jausmų pasaulį ugdančia cikline metų kaita. Kosmologiškai suvokiamas žmogaus Būties ratas prisipildydavo dar ir nuostabiausių Gamtos – savo tikrųjų
namų išgyvenimo spalvų. Šioje apžvalgoje palietėme tik principinį senlietuvių gyvensenos klausimą, būtent gyvensenos, kurią tik gana santykinai galėtume vadinti religinių (ar tikėjimo)
pažiūrų sistema. Vargu ar ginčytina, kad toji gyvensena (etosas) gana esmingai skyrėsi nuo visų tuometinių tikėjimų- etosų, įgavusių, kaip dabar sakytume, transnacionalinį mastą. Skyrėsi dar ir tuo, kad ji buvo teritoriali, o anos (krikščionybė, islamas, budizmas, judaizmas) – eksteritorialios. Mišias Dievui galima atnašauti bet kuriame Žemės kampelyje, o senlietuvių apeigos buvo „pririštos“ prie gimtinės. Jokiu būdu neatmetame: anų religijų eksteritorialumas reiškė pažangos kryptį jau vien dėl tos priežasties, jog klojo pamatą vienytis išsiskaidžiusiai žmonijai, padėjo telkti jos jėgas sugyvenimui ir bendriems veiksmams (žinia, ne visada geriems). Betgi jos tada rodė ypatingą ekspansyvumą. Eksteritorialumas buvo vos netolygus kitoniškumo nepakantai. Tuo
tarpu anų, istorinių laikų baltų superetnosas, skirtingai ne tik nuo žydų, bet ir nuo germanų ir slavų, laikėsi savo teritorijoje. Senlietuvių gyvensena, tarsi ąžuolo šaknys, buvo suaugusi tik su savo žeme, todėl neturėjo ir pasaulėžiūrinio ekspansinio užtaiso (gal tai ir buvo viena iš pradinių istorinio pralaimėjimo priežasčių?). Jam neleido išsiplėtoti ne tik prisirišimas prie protėvių žemės, bet ir aiški, pabrėžtina tolerancija kitoniškumui. Jeigu kas ir „atslinkdavo“ – jie šioje teritorijoje pasilikdavo, ištirpdavo, asimiliuodavosi, palikdami vienokį ar kitokį mažiau ryškų ar ryškesnį pėdsaką.
Kaitos prieštaringumas
Laikai keitėsi. Jeigu tikime filologais, teigiančiais, jog lietuvių kalba susiformavo apie V–VI a. po Kr., tai galime žengti ir toliau. Galime manyti, kad tam dalykui (kaip ir baltų religinei reformai, pradėtai VI a. viduryje) impulsą davė grėsmingai išsiliejusi tautų kraustymosi banga. Ji daug ką pakeitė. Griovė ilgus amžius egzistavusius socialinės organizacijos (gyvensenos) pamatus. Ardė nusistovėjusius ryšius tarp plačiausiai išsidriekusių erdvių bei kultūrų. Esama nenuginčijamų įrodymų, kad tarp Indijos (arijų) bendruomenėse senaisiais laikais praktikuotos dvasinio gyvenimo kultūros (atskirais židiniais bei elementais tebepraktikuojamos ir šiandien) ir senlietuvių gyvensenos būta nemažai bendrumo, paralelių. Jos tebebyloja apie egzistavusį pradinį bendrą pamatą, apie išlikusį dvasinės kultūros gyvybingumą. Senlietuvių praktikuotame ir iki vėlesnių laikų dar užsilikusiame pagrindinių darbų atlikimo pobūdyje gali slypėti raktas, kuriuo galime atrakinti lobių skrynią – čia guli neįtikėtina gausybė liaudies dainų, stebuklingu būdu užsilikusių žmonių atmintyje, nuolat ją siaubiant karams, marams, badmečiams, valdžių kaitoms ir pan. Tie, kurie yra pabuvoję ilgesnį laiką Indijoje, pastebėjo, jog ten „tebedainuojama, giedama dirbant laukų darbus ar namų kiemeliuose ką nors veikiant, ilsintis medžių pavėsyje ar važiuojant buivolų traukiamu vežimu“.6 Prisimenu savo motulę, kuri net ir sunkiausiomis gyvenimo dienomis, dirbdama kokį nors neįtemptą darbą, niūniuodavo senobiškas daineles...
Kai kurie apibendrinančio pobūdžio šaltiniai byloja, jog arijai į Indiją įsiveržė iš šiaurės apie 1500 m. pr. K. Kad tai galėjo būti ir žmonės, kilę nuo Baltijos. Arijai sukūrė ir paliko vadinamąją sanskrito kultūrą – savo turiniu nuostabius tekstus, o kalba – vietomis panašius į lietuvių kalbą... Įdomu pastebėti, kad mitinis arijų karalius – dievas Indra aiškinamas kaip „tvirtovių griovėjas“ (urbanizuotos kultūros priešininkas?).7
Indijoje sakoma: Devas adât datas, Devas dâsyat dhânâs. O Lietuvoje: Dievas davė dantis – Dievas duos ir duonos...
Senlietuvių valdovas Gediminas, kviesdamas iš užsienių meistrus ir jiems suteikdamas privilegijas, jau puikiai suvokė, kad valstybė elementariausiai negali egzistuoti be plėtojamos miestų kultūros. Bet pats dar pasiliko aiškiu archajinės kultūros sekėju, jos įkaitu.
Tikiu: didysis kunigaikštis norėjo savo tautą krikščionybės padedamas „įvesdinti“ į tuometinę modernumu alsuojančią Vakarų Europos civilizaciją. Ji kaip kempinė buvo sugėrusi graikų, romėnų, judėjų, germanų, keltų ir kitų etnosų civilizacinį bei kultūrinį paveldą. Bet Gediminas negalėjo susitaikyti su mintimi, kokiu žiauriu, tiesiog barbarišku būdu tuomet buvo skleidžiama krikščionybė.
Mes galime kitaip pamąstyti ir apie tai, kodėl Mindaugas, telkdamas lietuvių genčių žemes, savo žvilgsnio ir pastangų nepasuko į Pietų pusę. Na, kad ir į nadruvių ir skalvių pusę... Mūsų artimiausi giminaičiai tuomet krauju plūdo gindami savo kraštą, ir – savo protėvių kultūrą...
Greičiausiai tai ir buvo pagrindinė tokį Mindaugo žingsnį sulaikiusi priežastis. Jo planuose buvo apsikrikštijimas ir karaliaus karūnos įgijimas. Krikščionybės klausimu pietiniai giminaičiai buvo nesukalbami...
<...>

tęsinys žemiau

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Sau 14, 2010 10:10 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2833
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija
Tęsinys2
Cituoti:
Kitoks, į Gediminą nepanašus buvo didysis kunigaikštis Vytautas. Jau nebuvo toks ištikimas duotam gyvam žodžiui; netgi protėvių kultūrai. Aplinkybės jį vertė tapti suktu diplomatu. Atrodo taip, tarsi jis niekad nemėgo savo paties motinos genties – žemaičių. Vėlgi ta pačia priežastimi galėjo būti jų (kaip ir prūsų) ištikimybė protėvių kultūrai, tradicijoms. 1418 metų žemaičių sukilimą (nukreiptą prieš prievartinį krikštą ir su tuo susijusių socialinių santykių kaitą) Vytautas su Jogaila
nesidrovėjo žiauriai nuslopinti, nužudydami apie 60 iškiliausių to sukilimo vadovų. Tokia buvo tuometinės urbanizuotos krikščionybės ir valstybės valia...
Istorinių procesų spiriama, lietuvių tauta priėmė krikščionybę. Bet – labai prieštaringai. Senlietuvių aristokratijai Rytuose tą procesą lydėjo dinastinis įsitvirtinimas, susigiminiavimas su įtakingomis gudų, ukrainiečių ir rusų kunigaikščių šeimomis, o kiek vėliau – su Pietuose gyvenusiais, ženklią prūsų bei jotvingių – sudūvių žemių dalį aneksavusiais ir ta pačia svetimų žemių aneksija toliau sirgusiais lenkais. Bet sąjunga su jais visų pirma reiškė garantuotą priklausymą tuometiniam
„Europos Sąjungos“ prototipui. Krikščionybė reiškė archaizmo įveikimą, modernybės sklaidą, socialinį ir ypač politinį tapsmo „tikraisiais“, pripažintais europiečiais mechanizmą. Todėl aristokratija skubėdama kratėsi paganus stigmos. Betgi, paliesta dar ir Rytų politikos
patirties, ji paspartintai tolo ir nuo savo etninės tautos. Dinastiniai, turtiniai interesai, didžiulės daugiatautės valstybės tvarkymas juos buvo pavertęs ne tik politinės tautos subjektais, bet ir jos aiškiais įkaitais. O jų vasalai – valstietija? Pagrindinė tautos dalis? Ji dar keletą šimtmečių liks ištikima protėvių kultūrai, praktikuos senąjį tikėjimą, neišsižadės pasaulėjautos, kuri gaivino žmogaus dvasią ir jos pagrindu tvarkomus bendruomenės santykius. Bet ši pasaulėjauta (siauriau kalbant – tikėjimas), praradus savo vedlius: savuosius vaidilas ir krivius, ištikimus protėvių tradicijai kunigaikščius ir net bajoriją, sunaikinus alkakalnius ir kitas šventas vietas, su kiekvienu dešimtmečiu vis labiau primityvės, fragmentės ir bus iš visų pusių dar piktybiškiau puolama. Ir vis dėlto dar kelis šimtmečius išsaugos gyvenimą skaidrinančios, egzistencinėmis prasmėmis užpildančios gamtatikystės paveldą, jos dvasią. Štai mūsų įžymiajam semiotikui ir mitologui Algirdui Juliui Greimui net ir „stebuklinės pasakos dažnai atrodo kaip mitinių pasakojimų degradacijos“. Anot jo, net ir „papročiai daugumoje atvejų gali būti aiškinami kaip prasmės
netekusių apeigų stereotipiniai pasikartojimai“.8
Lietuvių tautotyros baruose, natūralu, egzistuoja įvairūs požiūriai ir hipotetiniai teiginiai. Baltų-senlietuvių etoso rekonstrukcijai daug nusipelnė prof. Pranė Dundulienė. Bet jai galima papriekaištauti už tai, kad savo ieškojimuose pernelyg sureikšmino tarp liaudies, eilinių žmonių egzistavusį pasaulėvaizdį – aiškiai suprimityvintą pasaulio supratimą.

Antai mokslininkė kaip vieną „iš seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atsiradimą“ pateikia pasakojimą-sakmę, kurioje kalbama apie tai, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet, įsinorėjusi lesti, nuskridusi ieškoti maisto...“
Tuo tarpu lizdas sudrėkęs nuo lietaus, jo vietoje atsivėrusi skylė, „pro kurią kiaušinis iškritęs“, atsitrenkęs į debesį perskilo į tris dalis. „Iš trynio atsiradusi žemė iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis...“9
Arba štai kad ir toks pačios profesorės rankomis užrašytas kaimo žmogaus (nuo Švenčionių) pasakojimas, pagal kurį, anot etnologės, „Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia šviesa, esanti
virš kupolo. Šis susisiekiantis su Žeme taip, kad žmogus galėjęs lengvai patekti į dangų...“10
Prisipažinsiu: man labiau priimtinos kito tautotyrininko – Vinco Vyčino mintys. Jis teigia, jog anuometinė krikščionybė, nepasižymėjusi „kitoniškumo“ tolerancija, „labai destruktyviai atsisuko prieš mūsų protėvių gilios prasmės mitines sampratas ir sužalojo kultūrinius jų buities pamatus. Negana to! Ji žalojo ir patį jų gyvenimo būdą, jų kalbą ir jų savitą aistišką-tautinę – sąmonę.“11
Anais, kad ir Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikais senlietuvių tradicinė (prigimtinė) gyvensena ir tikėjimas degradavo nuosekliai. Tautinę kultūrą niveliavo ne tik krikščionybė. Ir ne tik ją Lietuvoje apaštalaujanti polonizacija. Ir ne tik nuo dar senesnių laikų plitusi rusifikacija. Senlietuvių kultūra buvo nuolat siaubiama savųjų ir nesavųjų jėgomis išprovokuotų karų ir atsikartojančių marų. Neatmeskime ir tos aplinkybės, kad lietuvio apsigyvenimas besisteigiančiuose miestuose ir miesteliuose buvo vos ne tolygus tradicinės gyvensenos išdavystei, gal net analogas tuomet pagal savo standartus suvokiamai lietuvio socialinei degradacijai.
Naujoji, t.y. urbanistinė erdvė sąmoningai ir nesąmoningai buvo palikta svetimtaučiams. Tai per juos savo ypatingas galias – visai priešingą mąstyseną bei gyvenseną ėmė rodyti savo prigimtimi kosmopolitinis kapitalizmas. Iki pat 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo miestas pasiliks nesavas. Bet paskui, to akto ir pagaliau nuo polonizacijos išsivadavusios bažnyčios dėka, vis labiau suartės su pagrindiniu, pamatiniu valstybės subjektu – etnine lietuvių tauta. Tie du tarpukario dešimtmečiai, kai miestas buvo fundamentaliau pajungtas lietuvybei modernizuoti, deja, buvo
tik istorinė valandėlė… Lietuviai, savo prigimtimi valstiečių tauta, gavusi nedidelį dviejų dešimtmečių atokvėpį, vis dėlto nespės pasiruošti globaliam urbanizacijos iššūkiui.
O kas ir buvo padaryta – bus išblaškyta arba net sunaikinta... Pripažinkime: sovietų valdžios dešimtmečiai šį tą davė. Netgi pastebimai. Tačiau pats metodas buvo ydingas: gesinantis žmogaus galias, nedemokratiškas, netinkamas natūraliai sąjungai su vakarietiško, krikščioniško tipo civilizacija.
Tai, apie ką čia kalbame, tarsi savaime bylotų, jog dera atsisakyti neretai rodomos (ypač jaunosios kartos autorių) negatyvios konotacijos, kai kalbama apie tradicinį lietuvio konservatyvumą. Teisingiau būtų įsigilinti į jį maitinusius šaltinius, pagaliau ir į rezultato pobūdį. Būtent to konservatyvizmo dėka kai kas buvo ir laimėta. Mūsų išeivijos poetas Jonas Aistis yra rašęs: „...Gal ir mes klaidingai elgiamės, dėdami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai glūdi visas gyvastingumas ir stiprybė? Ir tai kalbu visai be ironijos. Margiris atsparos tautiniu mastu neišsprendžia.“12 Žinomas etnologas Jonas Trinkūnas mums primena, kad ir Vydūnas visa savo kūryba sprendė savo tautos „atsilikimo“ problemą, ieškodamas ir rasdamas savo kultūroje reikšmingų vertybių, kurios dažniausiai ir slypėjo tame atsilikime“.13
Tokį „atsilikimą“ taip pat lėmė tautinio atgimimo laikais atsigavusi valstietiškoji, o ne dvarų kultūra. Valstybinei kalbai reikėjo skinti takus per užžėlusį ir kitų paniekinamai tryptą dirvoną...
Plėtodami mintį apie senlietuvių–lietuvių santykio su krikščionybe pobūdį galėtume kitu kampu pažvelgti ir į tai, kodėl vis dėlto mūsų aristokratija, įsitvirtinus Martyno Liuterio įsiūbuotai reformacijai, pasirinko būtent jos, o ne savo sąjungininkams („vyresniems broliams“) būdingos katalikybės kelią? Ieškodami atsakymo galime kelti įvairias hipotezes. Na, kad ir tokią...
Natūralu, kad sulenkėjusi aristokratija krikščionybę pirmiausia vertino kaip modernybės, kaip valstybingumo įtvirtinimo skraistę. Tuo tarpu reformacija rodė didesnę pagarbą žmogaus laisvėms ir toleranciją kitoniškumui, t.y. tam, kas buvo arčiau baltiškosios kultūrinės tradicijos.
Gal nederėtų suabejoti ir tuo, kad būtent reformacijos įtvirtinimu buvo siekiama sustiprinti ir LDK nepriklausomybę, jos savarankiškesnį kelią. Deja, vėlesni įvykiai, jungtinės respublikos su lenkais įtvirtinimas ir dėl to vykdomas karaliaus bei lenkų didikų ir bažnyčios spaudimas vertė lietuvių aristokratiją (kuri, natūralu, buvo labai suinteresuota savo dinastinėmis valdomis ir statusu valstybėje) atsisakyti reformacijos, nors jos pasėta sėkla atskiromis salomis dar ilgam išliko. Bet, kaip žinome, net ir anuo pradiniu laikotarpiu aristokratija su savo pasirinkimu išliko vieniša, t.y. atsiplėšusi nuo tautos kamieno; savo etnokultūrinį ir net politinį potencialą išbarsčiusi suburtos imperijos išlaikymui. Vis dėlto, sekdama kitų Europos šalių pavyzdžiu, ji paspartintai steigė parapijines mokyklas liaudžiai. Bet pastaroji ir toliau užsispyrusi tebepraktikavo baltišką – senlietuvišką gyvenseną ir tikėjimą. Archajinė jausena buvo labai gyvai suleidusi šaknis. Tai bus dar viena iš priežasčių, kodėl lietuvių aristokratija, taip pat gana žymi dalis bajorijos, kartu su naujos formos valstybingumo įtvirtinimu ir modernizacija toliau tolo nuo savo tautos
pagrindo – liaudies.
Bet, kaip žinome, jau vėlesniais laikais ir liaudyje būta labai aiškių katalikybės proveržių. Na, kad ir po 1831-ųjų, 1863-ųjų metų sukilimų. Po vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangų paskleidžiant Blaivybės sąjūdį. Na, kad ir po Kražių skerdynių (1893 m.). Tačiau tuos proveržius galėtume vertinti dar ir kaip prigesusios, užslopintos senlietuvių dvasios prasiveržimą, tik kitu (modernesniu) rūbu aptaisytą. Plėtodamas štai tokią, gal ir kontraversišką mintį, nenorėčiau be išlygų sutikti su teiginiais, kad XIX a. „Lietuvos valstiečiai buvo sąmoningi katalikai“, kad jau tame amžiuje „susiformavo saviti katalikiški agrariniai papročiai, perpinti ryškiomis krikščioniškomis apeigomis“, kad tokį katalikišką uolumą rodydavo valstiečių įprotis parsivežti kunigą tam, „kad šis pašventintų žemę“; arba kad į laukus sėti nuėjęs ūkininkas „sėtuvėje smiliumi nubrėždavo kryžių, grūdus pašlakstydavo švęstu vandeniu“ ir t.t., ir pan.14 Jokiu būdu viso to nenuneigiame. Kaip nenuneigiame ir to Lietuvą išgarsinusio fakto, jog būtent nuo XIX a. vidurio kaip iš sėtuvės pasipylė kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai; rūpintojėliai ir šventųjų medinės skulptūrėlės... Neatmetame ir to akivaizdaus fakto, jog kryžių iš tiesų buvo daug ir „įspūdingai ornamentuotų medžio drožiniais“, taip, kad jie „iš karto patraukdavo į šalį atvykusių užsieniečių dėmesį,
kaip savitas, estetiškai vertingas Lietuvos peizažo komponentas“. Apie visa tai pamatuotai teigiama tai temai skirtoje apibendrinančioje studijoje.15 Panašiais pavyzdžiais operuoja daugelis mūsų kultūrologų bei religijotyrininkų, pripažįstančių teiginį apie išimtinį lietuvio valstiečio katalikiškumą; apie Lietuvą kaip šv. Mergelės Marijos žemę...
Bet, siekdami būti savikritiški, susimąstykime: kur šiandien tas katalikiškumas? Argi jis panašus į lenkų, išgyvenusių tą pačią komunizmo – bolševizmo ideologiją, o dabar išgyvenančius tą patį supermodernėjantį pasaulį? Pasiliekame teisę ieškoti atsakymo, kodėl palyginti taip staigiai ištuštėjo kadaise, prieš kokį pusšimtį metų, žmonių nesutalpinusios bažnyčios? Kodėl nustojo gaudę, į dvasinėmis vertybėmis grindžiamą bendruomenę kvietę varpai? Tai kodėl atsakymo variantas (vienas iš pagrindinių!) negalėtų būti kad ir toks... Katalikiškumas etninėje lietuvių tautoje gilesnių šaknų taip ir nesuleido. Kad jo proveržius galėjo „maitinti“ ne tik labai jau reali surusinimo, nuo senesnių laikų užsilikusi rytų slavų slinkimo baimė.
Bet ir neužgesusi, it ugnis pelenų žarijose rusenusi prigimtinės (senosios) religijos ir gyvensenos dvasia. Kad toji dvasia buvo gyva ir tik laukė ar brendo legalizuotam, tuometinei civilizacijai priimtinam prasiveržimui, kartu šaukdama žmogaus ir tautos laisvės obalsius. Gamtiškoji juslinė lietuvio prigimtis katalikybės rūbe prasiveržė palyginti staiga (žvelgiant istoriniu žvilgsniu), panašiai kaip potvynis, laužiantis vandens kelyje esamas užtvaras. Bažnyčiai noromis nenoromis
teko pripažinti ir staiga masiškai paplitusius rūpintojėlių ir šventųjų „stabus“, ir saulutėmis išpintus Vinco Svirskio kryžius, ir berželiais puošiamas bažnyčias bei laidotuvių palydas, ir daugelį, daugelį iš „pagonybės“ užsilikusių kitų rudimentų. Štai šioje vietoje matau aiškią būtinybę pastebėti,
kad visa tai buvo dar ir pradžia gražaus, natūralaus bažnyčios ir etninės lietuvių tautos suartėjimo. Netgi susiliejimo... Taip, tas aktyvus, žmogaus dvasingumą gyvinantis dialogas atsikartojo jau mūsų ne per seniausiai išgyvento Atgimimo metais. Bet, dorai net ir neįsitvirtinęs, užgeso... Apie tuos dalykus gal ir nekalbėtume, jei ne viena gana reikšminga aplinkybė... Intensyvių socialinių persitvarkymų laikotarpiais visad kinta ir tautos tapatybė, jos etnokultūrinis veidas. Ir anie, ir vėlesnieji laikai lietuvio tapatybę labai ženkliai sudarkė.
O dabar? Jis, ko gero, tapo laisvas nuo protėvių dvasios, nuo tradicijos... Betgi taip pat – ir nuo dorovinių įsipareigojimų ne tik kitiems, bet ir sau. Katalikybės šaknų nebuvimas tokį atsipalaidavimą nuo atsakomybės tik sustiprina. Kitais žodžiais tariant, „visuotinė laisvamanybė“ sustiprina lietuvio marginalumą, t.y. gyvenimą civilizuotos visuomenės pakraštyje, o gal ir jos užribyje...

Tai kodėl katalikybei drąsiau nepasisukus lietuviškosios tapatybės akcentavimo link? Kodėl nepaėmus pavyzdžio kad ir iš savo artimiausių kaimynų lenkų? Nesakau, kad per Bažnyčią būtų įtvirtinamas politikavimas bei nacionalizmas... Kalbu apie žmogaus dvasinio potencialo ištakų, tautinio kultūrinio sąmoningumo, o per tai – ir dorovingumo gaivinimą. O impulsas tam tikrai buvo. Bet jis buvo neįvertintas, atstumtas dar ir pačios bažnyčios nenaudai...
2007 m. rugpjūtis–rugsėjis.

NUORODOS:
1. Paganus sąvokai yra artima angliškoji heathen sąvoka, reiškianti
barbarą, nemokšą, nekultūringą žmogų.
2. KURKLIETYTĖ, E., BUBNYS, V. Slaptingoji Prema, Kaunas:
Santara, 1992, 252 p.
3. HĖGELIS, G. Istorijos filosofija. Vilnius: Mintis, 1990, p.
219–220.
4. MONTENIS, M. Esė. Vilnius: Mintis, 1993, p. 133–134.
5. ŠLIOGERIS, A. Būtis ir Pasaulis. Vilnius: Margi raštai, 2006,
p. 210.
6. KURKLIETYTĖ, E., BUBNYS, V. Slaptingoji Prema. Kaunas:
Santara, 1999, p. 268.
7. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1997.
8. GREIMAS, A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius–Chicago,
1990, p. 25.
9. DUNDULIENĖ, P. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius:
Mokslas, 1988, p. 8.
10. Ten pat, p. 4.
11. VYČINAS, V. Didžiosios Deivės epocha. Vilnius: Mintis,
1994, p. 7.
12. AISTIS, J. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius, 1991, p. 384.
13. TRINKŪNAS, J. Baltų civilizacija šiandien. Iš: Romuva,
2004, Nr. 2, p. 6.
14. USAČIOVAITĖ, E. Dėl senosios baltų religijos tyrinėjimo
metodų. Iš: Senovės baltų kultūra. Gamta ir religija. Kultūros,
filosofijos ir meno institutas. 2005, p. 43.
15. USAČIOVAITĖ, E. Ten pat, p. 47.
www.e-library.lt

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Sau 14, 2010 10:29 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 2 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007