Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Sek Rgs 15, 2019 4:04 pm



Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
 Naujosios Joninių tradicijos: šašlykai, fejerverkai ir alus 
Autorius Žinutė
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Naujosios Joninių tradicijos: šašlykai, fejerverkai ir alus
delfi.lt informacija
daugiau nuotraukų http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=33829955
Cituoti:
Naujosios Joninių tradicijos: šašlykai, fejerverkai ir alus
Paveikslėlis
Lietuvoje švenčiamos radikaliai skirtingos Joninės, vienos - išrinktiesiems, kitos - masėms. Liaudžiai siūloma šiek tiek tradicijų ir mistikos. Pabaigoje pop grupės pasirodymas su šokiais, alumi, bandymais šokinėti per laužus ir visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis, kurių apstu pošventinėse policijos suvestinėse.

Pastaraisiais metais Jonines papildė dar du elementai – šašlykai ir fejerverkai. Ir nors be jų neįsivaizduojama jokia didesnė miesto šventė, šiemet Joninių skelbimuose minėti dalykai įvardijami jau kaip būtini Joninių atributai.

„Tai dėsningas mūsų kultūros raidos rezultatas. Griuvus sienoms, žmonių sąmonę labai stipriai veikė globalinė kultūra. Kita vertus, teoriškai, fejerverkas pakeičia anksčiau per Jonines degintą pamėklę. Tai tos pačios žmogui svarbios ritualinės ugnys, tad nebūčiau labai prieš Joninių fejerverkus, nors su mūsų žemdirbiška tradicija jie neturi nieko bendro“, – DELFI sakė naująsias Joninių tradicijas tyrinėjantis Vytauto Didžiojo universiteto etnologijos katedros dėstytojas Arūnas Vaicekauskas.

Miestiečiai nori šou

Pasak mokslininko, šiandien dauguma Lietuvos žmonių – miestiečiai, nyksta kaimiškos tradicijos, o ir pats kaimas labai pasikeitęs.

„Miestietis nori šou, nori reginio, o tradicinis ritualas įdomus tuomet, kai jame dalyvauji. Būtent todėl jau 20 a. pradžioje per Jonines daugėjo vizualizacijos: pradėti plukdyti vainikėliai su degančiomis žvakutėmis, nuo kalnų leidžiami saulę simbolizuojantys degantys ratai. Šiandien mūsų kultūros galimybės kurti šou dar didesnės“, – atkreipė dėmesį etnologas.

Dalyviai atskiriami nuo žiūrovų

Paprastai kuriant šiuolaikinę miesto šventę paimami regimuoju požiūriu įspūdingiausi Joninių elementai. Būtinas – Joninių laužas, visų prisimenamas vainikų plukdymas su žvakėmis, kuris dažnai naudojamas, pasirodo folkloro kolektyvai.

„Tačiau jeigu tikrąsias Jonines kuria patys žmonės, iniciatoriai tik vadovauja vyksmui, masiniuose renginiuose labai aiškiai atskiriami šventės dalyviai ir žiūrovai“, – atkreipė dėmesį VDU dėstytojas.

Uždarai švenčiamos folklorinės Joninės pretenduoja į žemdirbiškos šventės tęstinumą, tačiau šiandien gyvename miesto visuomenėje, su visais jos požymiais, tarp kurių A. Vaicekauskas visų pirma mini vartotojiškas nuostatas.

Jo teigimu, masinės šventės potencialą stengiasi išnaudoti prekybininkai, nes tai jiems išsiplėtusi momentinė rinka. „Kadangi pinigai švenčių organizatoriams labai dažnai ateina ne iš kultūrinių institucijų, o per prekybininkus, jiems išduotus leidimus, kultūrininkai negali be to apsieiti. Kita vertus, ir patiems miesto žmonėms reikia prekybininkų paslaugų“, – sakė A. Vaicekauskas.

Iš naujo sukonstruota šventė

Kalbėdamas apie folklorines Jonines, mokslininkas atkreipė dėmesį, kad jos neturi tiesioginio sąlyčio su tradicija, nes tai – iš naujo sukonstruota šventė, romuviečių pradėta minėti tik 1967 metais, surinkus visą turimą informaciją apie Jonines, kiek jos buvo galima rasti rašytiniuose šaltiniuose. Iš jų sudėliota tam tikrų šventinių veiksmų seka, kuri papildyta naujais dalykais.

Iš senosios tradicijos visų pirma perimta Joninių šventimo vieta – 16 amžiaus šaltiniuose minimi prie vandens esantys kalneliai ar kalvos.

„Be abejo, išlieka Joninių ugnis, jaunimo susibūrimas, Joninių šventimo laikas nuo vakaro iki saulėtekio. Tuo pačiu į folklorines Jonines paimami jau 20 amžiaus pradžioje susiformavę elementai, pirmiausiai vainikėlių plukdymas, kuris yra daugiau estetinis, o ne ritualinis veiksmas“, - pasakojo etnologas.

Populiarumo neprarandantys burtai

Anot jo, vainikėlių plukdymas išauga iš būrimo apeigų, kurios buvo būtinos kiekvienoje žemdirbiškoje šventėje. Vainikėliai per nugarą mėtyti į medžio šakas, tikint, kad kuo ant žemesnės šakos užsikabins vainikas, tuo anksčiau ištekėsi, kuo aukščiau užsikabins – tuo vėliau ištekėsi.

Metant vainiką į vandenį veikia jau kitas maginis principas – svarbu, ar vainikai, kuriems suteikiami vyrų ir moterų vardai, suplauks į krūvą. Jei kurios merginos vainikas susiglaudžia su vaikino vardu pavadintu vainiku, ji pirmiausia tekės ir t. t.

Paklaustas, ar burdavosi tik merginos, A. Vaicekauskas sakė, jog tuo užsiimdavo ir vaikinai. „Tačiau kadangi visa mūsų etnografinė informacija iš esmės užrašyta iš moterų, jos dažniau pasakoja, ką pačios darydavo. Todėl. skaitant etnografinę informaciją, atrodo, kad burdavo tik merginos, nors taip nebūdavo“, – komentavo mokslininkas.

Vyrai pasitraukė į politiką

Jo teigimu, 20 a. pradžioje mūsų tradicija smarkiai moteriškėjo, nes vyrukai pradėjo užsiimti visai kitais reikalais, dalyvauti visuomeninėje, politinėje veikloje, pagaliau – nieko nedaryti, kaip ir šiandien kaime. „Kadangi vieni užsiėmė aktyvia veikla, kiti tapo pasyvūs, tradicija perėjo moterims,vėliau vaikams ir tai – natūralus tradicijos raidos etapas“, – komentavo dėstytojas.

Vis dėlto, per Jonines su vainikais burdavo tik merginos, nes pats vainikas – merginos simbolis. Jis ne tik puošmena, bet ir, kaip ištekėjusiai moteriai nuometas, kaip vestuvinis žiedas, kaip žmogų juosianti juosta, apsauginis elementas.

„Žvakučių deginimas ir plukdymas su vainikais Joninėse atsiranda tik 20 a. pradžioje, kaip tradicijos transformacija. Tačiau čia būrimo elemento nebelieka“, – pasakojo etnologas.

Esi lietuvis – privalai švęsti Jonines

Kaip pastebi A. Vaicekauskas, laikotarpyje tarp abiejų Nepriklausomybių Joninių etninė tradicija keitėsi labai panašiu būdu. 20 a. pradžioje nauja valstybė buvo kuriama to meto tautiškumo supratimo fone, kai tautiškumas tapatintas su kalba. Tuomet būtent lietuvių kalba iškilo į pirmą planą, o kaip žinia, 20 a. pradžioje lietuviškai kalbėjo pirmiausia valstietiškoji tautos dalis.

„Tautinio tapatumo kūrimas tuo metu buvo labai suaktualintas ir, skirtingai, nei šiandien, jame intensyviai dalyvavo visos visuomeninės, politinės organizacijos, tad Jonines visoje Lietuvoje populiarino Šauliai, kai kurios religinės organizacijos, pavyzdžiui, Kazimieriečių draugija“, - pasakojo mokslininkas.

Anot jo, tuomet supratimas buvo toks: jei esi Lietuvis, turi švęsti Jonines. Ir buvo aiškiai pasakoma, kaip tai daryti. Būtent tuomet kito piliakalnių erdvės suvokimas, atsirado patriotinis aspektas, siejantis šventės vietą su garbinga tautos praeitimi. Joninės pradėtos švęsti ne šiaip ant kalnelių, o istoriniu požiūriu svarbiose vietose, ant piliakalnių.

„Patriotinis aspektas papildo ir folklorines Jonines: šalia piliakalnių papildomai atsiranda pilkapiai ir taip toliai. Atsiranda ir visiškai naujų elementų. Pavyzdžiui, šventiniai, žolynais papuošti vartai su žirgeliais, kuriuos šiandien matome Joninių nuotraukose“, - pasakojo etnologas.

Netikėta Jonių vartų kilmė

Įdomu tai, kad tie Joninių vartai visiškai neseni, 20 a. pradžios jaunimo pasilinksminimuose atsiradę dėl labai praktiško sumetimo: gegužinėms pradedami samdyti muzikantai, tad kyla būtinybė aptverti erdvę, kad jaunimas neitų nesusimokėjęs.

„Taigi taip Joninėse atsiranda vartai, kurių niekada jokiuose istoriniuose šaltiniuose nerasime. Taip po truputį toliau konstruojama šventė“, - dėstė mokslininkas.

Visos mūsų senosios tradicinės šventės išaugo iš žemdirbiškų ritualų ir turėjo konkrečią paskirtį – kad išaugtų derlius, kad būtų geri orai, kad sektųsi su gyvuliais, žmonės būtų laimingi ir pan. Tačiau, kaip pastebi A. Vaicekauskas, jau 20 a. pradžioje jaunimas jei ir dalyvavo tradicijoje, nebetikėjo agrarine magija, todėl keitėsi ritualų reikšmės.

Naudoja trejų-devynerių magiją

Pavyzdžiui, anksčiau Joninių išvakarėse praktikuotas vaistinių žolynų rinkimas buvo siejamas su raganomis, kurios pasirodo sulaukę Joninių vidurnakčio ir po kurių siautėjimo, kaip tikėta, vaistinės žolės netekdavo didesnės dalies gydomųjų galių.

„Dabar praktinis žolių rinkimas nebe toks aktualus, tad atsiranda žolių būrimas pagal tam tikrą mitologizuotą principą. Sukuriamos griežtos taisyklės: devynias žoles reikia surinkti kas devynis žingsnius, trijuose, o geriau – devyniuose laukuose. Kitaip sakant renkant žoles naudojama trejų-devynerių maginė formulė, o paskui iš tų žolynų buriama žmonių ateitis“, – pasakojo etnologas.

Tas pats su Jonių laužais: anksčiau jie deginti dėl to, kad žmogui būti naktį mitologiškai pavojinga. Laužai pakeisdavo saulę tačiau, pasak mokslininko, jie ne tik apšviesdavo šventės erdvę: ugnis visuomet sieta su naikinamąja galia – tiek neigiama, tiek teigiama.

Šoksi per laužą – nesirgsi

„Pavyzdžiui, per laužą šokinėjama, kad žmogus nesirgtų – ugnis panaikintų ligas. Lygiai taip pat anksčiau, sukūrus Joninių laužą, jame buvo deginamos pasėlių laukų piktžolės, tikintis, kad jos neišsisės arba Joninių laužo pelenais barstomi pasėliai, kad būtų derlingesni ir mažiau piktžolėti laukai“, – pasakojo dėstytojas.

Dabartinėse folklorinėse Joninėse buvęs piktžolių deginimas transformavosi į laukuose surinktų žolynų aukojimą ant ugniakuro. Pasak A. Vaicekausko, tai neturi jokios ritualinės reikšmės, tik gražus veiksmas, įkomponuotas į šventės struktūrą.

„Viena vertus, folklorinėse Joninėse mes turime visus elementus, kurie buvo žinomi žemdirbiškoje tradicijoje, kita vertus, jie sukomponuojami į naują seką ir naują struktūrą, pradedant nuo šventės dalyvių sutikimo ir įleidimo pro Joninių vartus, kai kur – nuo sutikimo su rankšluosčiu ir vandeniu, nes, tradiciškai, žmogus į šventę turėjo ateiti nusiprausęs ir apsirengęs naujais drabužiais“, – kalbėjo mokslininkas.

A. Vaicekauskojo nuomone, šiandieninėse Joninėse aktualumo nepraranda Joninių ugnių deginimas, dar vienas būdingas šio laikotarpio (pradedant nuo Jurginių) bruožas – laukų lankymas, kuris pavirsta įspūdinga procesija su deglais, tačiau lankomi jau ne tik pasėliai, bet ir visos svarbios vietos: piliakalniai, pilkapiai, upeliai, ąžuolai, prie kiekvieno dainuojant tam tikro turinio dainas, parinktas kuriant folklorinį švenčių modelį.

Saugo šventę nuo profanacijos

„Folklorines Jonines švenčiantys žmonės brėžia aiškia skirtį – Joninės sau ir Joninės masėms. Ši skirtis labai ryški ir nepasakyčiau, kad gera, – atkreipė dėmesį mokslininkas. – Viena vertus, dejuojame, kad visuomenė tolsta nuo tradicijos, kita vertus, kai švenčiame Jonines sau, patys nuo jos nusisukame“.

Pagrindinis motyvas, kodėl taip daroma – noras išvengti Joninių profanacijos ir besišlaistančių neblaivių žmonių, kurie lydi masines šventes.

„Tai didelė šiandieninės situacijos, į kurią pakliuvusi etninė tradicija, problema. Norėdami nuo išsigimimo apsaugoti Jonines, mes turime izoliuotis. Kita vertus, didžiulę visuomenės dalį paliekame be varianto, naudingo tradicijos palaikymui“, – pripažino etnologas.

Vis dėlto, A. Vaicekauskas pastebi, jog žmonės jau pradeda pasisotinti griuvus sienoms atsivėrusiomis galimybėmis ir gali grįžti prie savęs pačių, pasižiūrėti, kaip Lietuva atrodo taip viliojančios Europos fone ir kuo pati gali išsiskirti.

„Nesu pesimistas, manau, kad išmoksime Jonines švęsti ir miesto aplinkoje“, - sakė VDU etnologijos katedros dėstytojas.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Bir 24, 2010 11:53 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 1 pranešimas ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007