www.baltai.lt
http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/

Azartiniai lošimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/viewtopic.php?f=76&t=767
Puslapis 11

Autorius:  BURTONIS [ Ket Rgs 14, 2006 12:24 pm ]
Pranešimo tema:  Azartiniai lošimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Azartiniai lošimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

DOMININKAS BURBA
Paveikslėlis
XVI a. medžio raižinys

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojų pramogos buvo labai panašios į šių dienų Lietuvos visuomenės pasilinksminimus. Ir prieš keletą šimtmečių buvo svaiginamasi alkoholiniais gėrimais, piktnaudžiaujama kūno malonumais, azartiniais žaidimais. Šiandien lošimo potraukiui tenkinti sukurta legali sistema, tačiau sunku patikėti, kad neegzistuoja pogrindiniai lošimo salonai. Kazino pinigai pralošiami automatais, žaidžiant ruletę, prie pokerio stalų. Spaudoje rašyta, kad per 2004 m. Lietuvoje buvo pralošta daugiau kaip 87 000 000 litų. XVIII a. tokios statistikos niekas nerinko, bet teismų bylos rodo, kad problemų dėl potraukio azartiniams žaidimams turėjo ne vienas to meto žmogus.

Teigiama, kad kortos atėjo iš Rytų, konkrečiai – iš Kinijos. Dideli azartinių žaidimų mėgėjai buvo tokie žymūs politikos ir literatūros veikėjai kaip Prancūzijos politikas kardinolas Julio Mazarini, prancūzų rašytojas Alexandre’as Dumas tėvas, rusų klasikas Aleksandras Puškinas, Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis. Iš žymių Lietuvos istorijos veikėjų biografijų žinoma, kad kortomis nemažai pralošė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. XVIII a. antroje pusėje Vilniuje dirbęs vokiečių mokslininkas Georgas Forsteris viename laiške rašė, kad didelius turtus turėjęs vyskupas pralošęs apie 30 000 auksinų ir dėl to skolindavęsis pinigų net iš savo tarnų. Lietuvių literatūros klasikas Jonas Mačiulis-Maironis vinto žaidimui net skyrė eilėraštį. Daugelis žymių praeities žmonių lošimo aistrai buvo neabejingi, tačiau oficiali valdžia ir Katalikų, Stačiatikių, įvairių konfesijų protestantų bažnyčios, musulmonų dvasinė vadovybė atvirai smerkė azartinius žaidimus ir griežtai kovojo su šiuo pomėgiu. Kortos, lošimai kauliukais praeityje buvo siejami su velnio veikla. Pasakoje apie Petrą Munką Wilhelmas Hauffas, pasinaudodamas vokiečių folkloru, teigia, kad azartinius žaidimus, keiksmus, girtybę iš Nyderlandų į Švarcvaldą atvežė Olandas Mikas – piktoji dvasia. Ir LDK laikais lošimas kortomis buvo smerkiamas oficialios valdžios, tai liudija istoriniai dokumentai. Žinoma, kad miesto institucijos kovodavo su miestiečių aistra lošti kortomis. 1764 ir 1765 m. Kretingos miesto bylose minimi atvejai, kai miestiečiai buvo nubausti kalėjimu ir piniginėmis baudomis už žaidimą kortomis iš pinigų ir pasipriešinimą rotušės pareigūnams per suėmimą. Šių bylų tekstuose aptinkama teiginių, kad lošimas kortomis yra itin žalingas jaunosios kartos įprotis, su kuriuo reikia kovoti.1 Iš kortuotojų pasišaipyta ir viename XVIII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikos leidinuke, turbūt išverstame iš anglų kalbos. Pasak jo, vienas kareivis atėjo sekmadienį į bažnyčią ir, vietoj maldaknygės išsitraukęs iš kišenės kortas, skaitė jas bei meldėsi. Tai pastebėjęs seržantas liepė liautis, bet kareivis nesutiko. Po pamaldų seržantas nuvedė kareivį pas majorą ir šis liepęs paaiškinti, kodėl jis taip elgėsi. Kareivis atsakė, kad jis yra neturtingas žmogus, negalintis nusipirkti knygos, todėl kortos jam atstoja Šventąjį Raštą. Jis teigė, kad tūzas jam iškart primena pasaulio sukūrėją Dievą. Dviakė – tai žmogiška ir dieviška natūra, triakė – Švenčiausioji Trejybė, keturakė – keturi evangelistai, penkakė – penkios nuotakos, laukiančios savo mylimojo ir neužgesinančios lempų (Evangelijos siužetas), šešakė – šešios dienos, per kurias buvo sukurtas pasaulis, septynakė – sekmadienis, aštuonakė – tai aštuoni pamaldūs žmonės, kurie išsigelbėjo nuo tvano (Nojus ir jo artimieji), devynakė – devyni išgydyti raupsuotieji, kurie nepadėkojo Jėzui, dešimtakė – Dešimt Dievo įsakymų. Anot jo, dama – tai Šebos karalienė, atvykusi pas Saliamoną iš pasaulio krašto. Karalius, anot kareivio, liepia gerbti žemiškąjį karalių ir jam ištikimai tarnauti. Majoras, išklausęs tokią nuomonę, pasiteiravo, kodėl jis nieko nekalbantis apie valetą. Kareivis prasitarė bijantis majoro pykčio, bet majoras nuramino apklausiamąjį ir tada išgirdo atsakymą, kad ši korta kareiviui primena nedorą seržantą, kuris jį apkaltino nebūtais dalykais. Kareivis dar teigė, kad suskaičiavęs visas kortų akis sužinojo, kad jų yra 365 – lygiai tiek, kiek metuose yra dienų, ir taip pasidarė iš jų kalendorių. 52 kortos – tiek yra savaičių, o dvylika figūrų – tai mėnesiai. Tada kareivis susijaudinęs išrėžė majorui, kad turi ir Bibliją, ir maldaknygę, ir kalendorių vienoje vietoje, o tas nedoras seržantas yra toks kvėša, kad dieną naktį lošdamas kortomis nesupranta, kiek iš jų galima gauti naudos ir kiek jose yra paslapties.2 Tačiau, nepaisant kritikos, skirtos azartiniams žaidimams, jie neišnyko ne tik LDK, bet ir mūsų laikais.

Žmonės, patyrę daug nemalonumų lošdami, stengdavosi atsikratyti šio potraukio, viešai pripažindami savo bėdas ir oficialiai patvirtindami, kad kortomis nebežais. Teismų bylose kartais randama atsisakymo žaisti azartinius žaidimus dokumentų. Svaigiųjų gėrimų, taip pat lošimo kortomis, kauliukais, kamuoliais, šaškėmis bei kitų nešlovingų žaidimų 1551 m. atsisakė Kauno miestietis Petras Butkevičius.3 Atrasta panaši byla iš Rusijos imperijos okupacijos pradžios. 1796 m. gruodžio 6 d. Gasparas Gruževskis (Gaspar Gruýewski) teisme davė priesaiką. Jis prisipažino dėl savo potraukio kortoms turėjęs daug nemalonumų, todėl prisiekė Viešpačiui Dievui ir jo Švenčiausiajai Evangelijai, kad daugiau niekada nei savo noru, nei kieno nors paragintas neloš kortomis. Lošti jam buvo nevalia ne tik su ponu Vainausku (Woynowski), su kuriuo žaisdamas kortomis, matyt, patyrė daug nuostolių, bet ir su jokiu kitu žmogumi. Žmogus kreipėsi į Dievą, prašydamas pagalbos laikantis priesaikos.4 Šiandieninėje Lietuvoje tenka girdėti apie kitokio pobūdžio prevenciją prisiekusiems lošėjams, norintiems atsikratyti šio įpročio: jie prašo kazino apsaugos neįleisti jų į lošimo įstaigas.

Nepavyko sužinoti, kokių konkrečių bėdų turėjo lošti atsisakę žmonės, tačiau kai kurie LDK gyventojai patyrė tikrai daug vargo. Iš straipsnyje pateikiamos pirmosios istorijos galima sužinoti, kad vienam XVIII a. vidurio žmogui dėl savo pomėgio teko atsidurti Vilniaus pilies kalėjime, saugomam pilies (įgulos) sargybos, o jo sėbrui net atsisveikinti su šiuo pasauliu. Lietuvos valstybės istorijos archyvo Senųjų aktų fonde saugomi įdomūs dokumentų rinkiniai – Vilniaus pavieto pilies teismo einamųjų reikalų ir dekretų protokolai ir įkalinimo registrai. Pilies teismas LDK daugiausia nagrinėdavo su bajorijos luomu susijusias kriminalines bylas. Šiuose protokoluose, be teismo sprendimų ir bylų santraukų, yra gana daug parodymų asmenų, kurie kalėjo pilies kalėjime. Tardymo medžiagoje dažnai žmonės pasakodavo savo gyvenimo istoriją nuo gimimo, minėdavo savo kelią į kriminalinį pasaulį. Tai monologinis tekstas, galima spėti, kad šie žmonės buvo tardomi (galbūt net kankinami), bet teismo pareigūnų klausimų šiuose dokumentuose nėra. Registruose yra bylų santraukų, minimi Vilniaus pilies kalėjimo kaliniai, jų nusikaltimai, teismų sprendimai dėl paleidimo arba išlaikymo įkalintiesiems suteikimo.

Tarp tardomųjų pasitaikė ir aistringas lošėjas – XVIII a. vidurio Vilniaus gyventojas Jonas Ganserauskas (Jan Gąsierowski). Per apklausą jis prisipažino, kad į tuometinės teisėsaugos akiratį pateko ne sykį ir net trejetą kartų jam teko kalėti Vilniaus pilies kalėjime. Pirmą kartą J. Ganserauskas pateko į šį kalėjimą, kai sumušė ir apiplėšė smuklininkę. Vėliau jis pateko į kalėjimą „už sukčiavimą lošiant kortomis su sukčiais“. Bet tąkart sukčiautojui pasisekė ir jis net netardytas buvo paleistas ir išvyko iš sostinės tarnauti įvairiems ponams. Vėl J. Ganserauskas į Vilnių atvyko 1753 m. Ten atsiliko nuo savo pono Lenkijos Karalystės raitelio (draugo) Jono Čiapskio (Jan Czapski). Tuo metu LDK sostinėje buvo prasidėjusi LDK Vyriausiojo Tribunolo kadencija. Vilniuje J. Ganserauskas jokios tarnybos neturėjo, o pragyvendavo sukčiaudamas kortomis. Kartu su bendru Ignotu Cikausku (Ignacy Cichowski) juodu apgaudinėdavo žmones. Sukčiai pardavinėdavo už sidabrinius pinigus specialius žetonus (lenk. liczman; už konsultaciją padedant išsiaiškinti šį terminą dėkoju Varšuvos istorikui Przemysùawui Romaniukui), nuolatos sukčiaudavo kortomis. Kartą 1753 m. kovo 1 d. juodu nuėjo į kubilininko Cichanavičiaus (Cichanowicz) namus (stancja) ir ten, kaip įprasta, apgaudinėjo žmones. Vieną valstietį jie apmulkino parduodami žetonus, bet apie tai sužinojo LDK vėliavininko Jeronimo Florijono Radvilos (Heronim Florian Radziwiùù) jurisdikos vaitas ir sukčiai pateko į šio pareigūno rankas. Jis tris valandas mušė ir įvairiais būdais juos kankino, ir dėl šių sužalojimų I. Cikauskas mirė.5

Tą patvirtino ir kitas pilies sargybos saugomas asmuo – Jonas Skibickis (Jan Skibicki). Jis teigė, kad LDK vėliavininko jurisdikos vaito namo šeimininkė Mamonovičienė (Mamonowiczowa) iš vaito žmonos išgirdo, esą jos vyras mušdamas nužudė minėtąjį sukčiautoją.6

Taigi dviejų vyrų potraukis sukčiaujant lošti kortomis ir kitokie žmonių apgaudinėjimai liūdnai baigėsi. Įpykęs miesto jurisdikos pareigūnas vieną kortuotoją žiauriai sumušė, o kitą net nužudė. Vargu ar jis buvo nubaustas už šį nusikaltimą. Nežinia, koks likimas laukė pilies kalėjimo kalinio J. Ganserausko, galbūt jam buvo skirta mirties bausmė. Būtent tokio nuosprendžio po metų sulaukė kitas aistringas kortų mėgėjas.

1756 m. Vilniaus pilies sargybos saugomas Simonas Kochanauskas Krocikas (Szymon Kochanowski Krocik) papasakojo teismui savo gyvenimo istoriją. Jis teigė, kad per apklausą jam buvo 25 metai. Žmogus, kilęs iš Minsko, atvyko į Vilnių tarnauti, bet po dvejų metų, tapęs klajūnu, susidėjo su valkatomis ir piktadariais ir vertėsi apgaudinėdamas paprastus žmones, išduodamas jiems kortų žaidimo žetonus ir imdamas raudonuosius auksinus. Vėliau nutraukė tokią savo veiklą ir ėmė tarnauti Telšių seniūnui Jurgiui Semaškai (Jerzy Siemaszko), bet po dvejų metų pabėgo nuo savo pono, grįžo į Vilnių ir keturias savaites gyveno lošdamas kortomis bei kitokius žaidimus. Vėliau jis vėl gavo tarnybą kito pono dvare, bet nuo jo po 7 mėnesių pabėgo, susidėjo su senais bičiuliais valkatomis ir buvo sučiuptas, atsidūrė Vilniaus įgulos (pilies) kalėjime. 1750 m. pilies teismo sprendimu nusižengėlis buvo nuplaktas 200 rykščių, ant kaktos jam įspaustas ženklas, liudijantis kartuves, ir jis budelio išvarytas iš miesto. Pasak teismo dekreto, pasirodžius Vilniuje, S. Kochanauskui Krocikui, kaip ir kitiems jo sėbrams, grėsė mirties bausmė. Vis dėlto dar 3 savaites nuteistasis paslapčiomis gyveno LDK sostinėje, vėliau nukeliavo į Kauną, ten dirbo mūrininku, plukdė vytinėmis prekes į Karaliaučių, Tilžę, Merkinę, Gardiną, prekiavo, klajojo po LDK, tačiau toliau lošė kortomis. Po keleto metų su pono Chomičiaus (Chomicz) vytine jis atplaukė į Vilnių ir buvo priimtas dirbti pas vienuolius misionierius, vėliau vertėsi taisydamas židinius ir krosnis, atlikdamas kitus padienio darbininko darbus, tačiau pinigų žmogui trūko. Nors per apklausą pats kaltinamasis neprisipažino, bet vienoje byloje surasta informacija liudija, kad 1754 m. jis vėl buvo pakliuvęs Vilniaus pilies sargybai į rankas. Tuomet už tai, kad grįžo į LDK sostinę, nors neturėjo tam teisės, S. Kochanauskas Krocikas buvo dar sykį išvytas iš Vilniaus ir budelis jam dar turėjo įkirsti šimtą kirčių rimbu. Jei jis bent kartą vėl būtų išdrįsęs grįžti, jam būtų buvusi paskirta griežta bausmė.7 Vis dėlto LDK sostinė šį žmogų ir toliau traukė ir jis į ją grįžo, nors ir žinojo, kad tai negalima. Kartą, išėjęs iš Šv. Dvasios bažnyčios, jis sutiko pažįstamą maskolių (matyt, į LDK pabėgusį Rusijos imperijos gyventoją) Ivaną (moskaù Iwan), šis pakvietė jį išgerti midaus į žydės Juozapienės (Józefowa) smuklę. Sužinojęs apie liūdną S. Kochanausko Krociko finansinę padėtį, maskolius pasiūlė dar išgerti ir sumokėjo už midų raudonuoju auksinu. Pamatęs, kad pažįstamas turi pinigų, S. Kochanauskas Krocikas krautuvėje už 10 grašių nusipirko kortas ir pakvietė Ivaną lošti. Bijodamas, kad nepatektų pilies kareiviams į rankas, iš smuklės Savičiaus gatve jis nusivedė Ivaną į nepavojingą vietą prie Misionierių bažnyčios, ten iš jo daug išlošė, tačiau vėliau juodu grįžo į smuklę, gėrė midų, o paskui vėl lošė kortomis „nepavojingoje vietoje“. Ivanas vis norėjo atsilošti, bet netekęs kantrybės S. Kochanauskas Krocikas trenkė jam ir atėmęs visus pinigus pabėgo. Po kiek laiko jis nusprendė pasitraukti iš Vilniaus, bet Kaune jį suėmė Vilniaus įgulos kareivis Antanas Simanavičius (Antoni Simanowicz), sekęs bėglį. Nusikaltėlis buvo pristatytas į Kauno rotušę. Ten tardomas jis dar spyrėsi, esą pinigai jo uždirbti, bet tuo pareigūnai nepatikėjo ir nugabeno suimtąjį į Vilnių, ten jis prisipažino, kad daug pinigų pagrobė iš Ivano.8 Teisme paaiškėjo, kad pinigai, išlošti iš Ivano, priklausė Vilniaus pilies kareiviui A. Simanavičiui, todėl šis ir sekė S. Kochanauską Krociką. Galiausiai teismo pareigūnams nusikaltėlis parodė vietą Vilniaus griuvėsiuose, kur užkasė dalį įsigytų pinigų – 68 raudonuosius auksinus. Pinigai buvo atiduoti kareiviui A. Simanavičiui.

Teismo sprendimas buvo griežtas – už tai, kad nusižengė įstatymams ir grįžo į miestą, iš kurio buvo išvytas, kaltinamajam skirta mirties bausmė pakariant, o egzekucija privalėjo pasirūpinti pats A. Simanavičius. Kaip sunkinančią aplinkybę teismas nurodė ir tą faktą, kad žinodamas, kieno pavogti pinigai, nusikaltėlis negrąžino jų „iki trimito“, t. y. iki aušros (?), teisėtam savininkui.9 Nežinia, ar pilies kareivis pasirūpino teismo nuosprendžio įvykdymu, kadangi budelio paslaugos buvo ganėtinai brangios. Galbūt nuteistasis buvo numarintas badu pilies kalėjime, galbūt išvengė bausmės ir buvo paleistas. Vargu ar kada pavyks tai sužinoti. Vis dėlto ši istorija parodo, kaip žmogų gali užvaldyti lošimo aistra, kad net gresiant mirtinam pavojui būti sugautam pilies sargybos jis vis tiek neatsispyrė pagundai, o vėliau dar ir įvykdė kriminalinį nusikaltimą – sumušė lošimo partnerį.

Praėjus keliasdešimčiai metų – 1792 m. – Vilniuje įvykdytas dar vienas nusikaltimas, susijęs su azartiniais žaidimais. Ši byla buvo rasta Vilniaus pavieto konfederacijos teismo protokoluose. Tai nebuvo apklausa kaip pirmuoju ir antruoju atveju, o tiesiog skundas teismui. Provianto raštininkas Antanas Virlavičius (Antoni Wirùowicz) teismui skundėsi, kad jį nuskriaudė Žemaitijos rotmistras Laurynas Jočys (Wawrzyniec Jocz) ir buvęs Vilniaus įgulos seržantas Jonas Žakevičius (Jan Zakiewicz). Besiskundžiantysis teigė vieną vakarą užsukęs į L. Jočio namus (stancja). Anot raštininko, Žemaitijos rotmistras žinojo, kad svečias turi nuosavų ir iždo pinigų, todėl stengėsi juos išvilioti girdydamas degtine. Svečiui atsisakius gerti trečią taurę, kaltinamasis iš pradžių ėmė grasinti, bet vėliau apsiramino ir gražiuoju pasiūlė vakarienės nueiti į Vilniaus įgulos seržanto J. Žakevičiaus dvarelį, kuris buvo netoli pilies vartų. Ten juodu sutiko vaznį (teismo pareigūną, antstolį) Steponą Naumavičių (Stefan Naumowicz). Besiskundžiantysis teigė pastebėjęs, kaip seržantas mirktelėjo L. Jočiui, kad šis paduotų kortas. Abu pradėjo girdyti A. Virlavičių degtine. Tiesa, kortas padavė ne jis, o vaznys, ir prasidėjo lošimas. Byloje minima, kad kortos buvo prancūziškos. Žaidimas vadinosi „Kwindecz“. Žaista iš trijų grašių už partiją. L. Jočys iš pradžių pasiskolino iš besiskundžiančiojo nemažą sumą. Kai L. Jočys laimėjo keletą grašių, abu su J. Žakevičiumi ėmė reikalauti A. Virlavičiaus, kad šis parodytų, kiek turi pinigų. Būdamas neblaivus, raštininkas išsitraukė iš kišenės ir parodė savo ir iždo pinigus. Jis jau norėjo eiti, bet kaltinamieji neleido. Jie prievarta nuvedė žmogų į ankštą kamarėlę, uždarė langines ir ten vertė žaisti toliau. A. Virlavičius išbėrė visus savo pinigus ant stalo, o to laukęs Žemaitijos rotmistras nužėrė pinigus ant grindų, užgesino žvakę ir juos atėmė. Žmogų išlaikė uždarytą visą naktį ir tik 10 valandą ryto paleido. Jis reikalavo grąžinti pinigus, bet nusikaltėliai pagrasino, kad paskųs raštininką instigatoriui (LDK teismų pareigūnui), gąsdino, kad jį suims Vilniaus pilies sargyba. Nematydamas galimybės atgauti pinigus, A. Virlavičius apsiverkė, nuėjo į kavinę, buvusią vienuolių rokitų patalpose, išgėrė kavos. Paskui jis vėl verkdamas ėjo Vilniaus gatvėmis. Savičiaus gatvėje jį sutikęs J. Žakevičius pakvietė į valgyklą, pavalgydino pietumis, prisipažino, kad yra skolingas 42 raudonuosius auksinus ir 60 lenkiškųjų auksinų. Po kelių dienų L. Jočys grąžino tik 5 auksinus ir 30 rusiškų pinigų. Anot jo, kitus turėjo grąžinti J. Žakevičius. Tad provianto raštininkas liko nukentėjęs.10

Ši byla parodo, kokią žalą žmogui gali padaryti girtavimas ir lošimas kortomis. Beje, apie tai jau rašyta ir anksčiau pateiktoje byloje.

Straipsnyje aprašytos istorijos liudija, kad LDK visuomenėje egzistavo rimtos problemos dėl žmonių potraukio lošti. Be abejo, bylų informacija negalima visiškai pasitikėti, bet lošimo problema jose atsispindi. Šie pasakojimai pamokantys, kadangi leidžia suprasti, kad dėl potraukio azartiniams žaidimams galima smarkiai nukentėti, prarasti turtus, laisvę ar net gyvybę. Kita vertus, reikėtų konstatuoti faktą, kad tokių bylų nėra itin gausu, o tai rodo, kad šis įprotis nebuvo visuotinai paplitęs, būdingas absoliučiai daugumai LDK gyventojų.
__________________________
1 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, Vilnius, 2001, p. 653–654.

2 Gra duchowna z listów angielskich wyjęta, Roku 1790, Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyrius, Sign. IV 40745. Už šią nuorodą reiškiama padėka literatūros istorikei Kristinai Mačiulytei.

3 Kiaupa Z., „Karčema prie karčemos. XVI a. vaizdai“, Ritualas, blaivybė, kultūra, Vilnius, 1989, p. 21–22.

4 1796 m. Vilniaus pavieto žemės teismo knygos, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), senieji aktai (toliau SA), byla 4243, l. 1706–1706v.

5 1754.III Jono Ganserausko apklausa saugant Vilniaus įgulos sargybai, 1751–1754 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretų protokolai, LVIA, SA, b. 4829, l. 67v–68.

6 1754.III Jono Skibickio apklausa saugant Vilniaus įgulos sargybai, ten pat, l. 68.

7 1754.V.22 Vilniaus pavieto pilies teismo sprendimas, 1753–1754 m. Vilniaus pavieto pilies teismo įkalinimo registras, LVIA, SA, b. 5032, l. 178.

8 1756.III.6 Simono Kochanausko Krociko apklausa saugant Vilniaus įgulos sargybai, 1755–1758 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretų protokolai, LVIA, SA, b. 4830, l. 7v–8.


9 1756.III.9 Vilniaus pavieto pilies teismo sprendimas, 1755–1758 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretų protokolai, LVIA, SA, b. 4830, l. 9–9v.

10 1792 m. skundas Vilniaus žemės teismui, 1792–1793 m. Vilniaus pavieto konfederacijos teismo einamųjų reikalų protokolai, LVIA, SA b. 4397, b. 21v–23.


Šiaurės Atėnai. 2006-09-10 nr. 812

Puslapis 11 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
http://www.phpbb.com/