Kažkas sumaišė Žiemužei takus,
Pavasario dvelkimas pumpuruos.
Taip pasiilgom mes visi pūgos,
Kad blaškomės juoduos laukuos.

Juodai žemei atsvara vanduo.
Pavirtęs baltom žiemos snaigėm.
Baltais drabužiais pasidengs liemuo,
Aplipęs kristalinėm deivėm.

Ir Žemę nuramins pūga,
paslėpusi jos iškankintą veidą.
Šiltai guolyje miegos meška,
Sapnuos ji saldžią laimę.

Balta - tai ne spalva,
Balta - tai visos spalvos viename.
Dabar aplinkui tvyro pilkuma
Ir rūkas juodą žemę dengia.

Visi suspėjom pasiilgt žiemos
Baltai nukloto sniego kelio.
Kažkas šį vakar neįleido jos
Į mūs šiaurinę šalčio žemę.

O spalvos suplaukė nūnai į pilkumą,
Paskendusios tenai tada
Praradusios žaismingą savo toną
Tapo sutrintų kirminų ir lapų košeliena.

Žiemos lengvučiai patalai,
Kasmet aplanko žemę,
Ja turi džiaugtis ir mylėt vaikai,
Kurie vis lipdo mielą sniego senę,
Tačiau žmogus vis eina pamažu puikyn,
Ir jo nedžiugina žiemužės šaltis,
Nedžiugina ir patalai balti,
Nes būna baisiai baisiai šalta.
Žiema galvojo tyliai sau viena ramiai
Kol pagaliau tvirtai nusprendė,
Nemylit jus manęs, na ir gerai:
- Aš išeinu atostogų, jūs be manęs gyvenkit...

Tai kur jūs burtininkės buvot,
Kai žiemužė atostogų sumanė?
Ledinės meilės ar pritrūkot,
Gal ją purvais aptaškėt?

Mylėti baltą spalvą reiškia
Priimti vaivorykštės tiltus.
Pasiuskyt mintį aiškiai,
Žiemužei atveriam vartus.

Kviečiu jus susijungti šventei,
Pakelkime baltas rankas.
Dievybė tykiai sklendžia,
Klausydama šventas maldas.

Be miego, be sapnu ir be tylos
Ursula danguj pasiusti gali.
Neradus žemėj baltos spalvos
Pavasarį užvėlins mūsų šaliai.

Neatsivers vaivorykščių tiltai
Pranešdami lietaus galia,
Jei žiemužei gyvent šaltai
Neleisim išvarydami mes ją.

Naujų 2005-ųjų nakty
Balti vilkai užstaugė
Kodėl žali gaidžiai
Lietuvišką Vilką smaugia?

Ar kinų išmintis didesnė,
Ar noras kopijuoti
pavirs mada šviežesne?
Vilkams tik pasijuokti:)

Kurono rėda 32-eji
Balto Vilko
Iš eilės jau ketveri.
Išmintis atvyko.

Sveiki sulaukę Saulės
Ji gryžta su nauja jėga.
Ir be jokios apgaulės
Pasveikina šviesa.

Sugrubę pirštai nuo šalnos
Palies dar sudaužyto smuiko stygą,
Dar vienąsyk ji sudejuos
Ir mirs tarp meilės ir kančios paklydus...

Ir toj mirties giesmėj paskendus,
Ugnies upe nuplauksiu užmarštin,
Atmerktom neregio akim pažvelgus
Tiek kartų išraudotos sielos praeitin...

Melsvais rūkais užkloję žemę,
Tą šaltą naktį leisis žvaigždės.
Nebylios lūpos klaus, ką lemia
Ant sudaužytų šukių raidės...

O alkanas praeivis pabandys
Išduoti tas slaptas dievų mintis...
Ir ausys kurčios išklausys,
Tiktai vienintelė pravirks širdis...

Ji vėlei pabandys išraut geluonį,
Užnuodytą sušąlusios vilties
Ir kaukę gal būt žiaurią, gal malonią
Ant nužudytos meilės užsidės...

Akys tavo - vandenai,
Nosis - Neringos smelynai,
Ant kaktos sėdės dažnai,
Laiko rašmenų gėlynai.

Ir atūžusi banga
Vardą Ervino dejavo.
Nukentėsi Lietuva,
Lūžtančiom šakom mojavo.

-Ar seniai tave plakiau?
Audra krantui pagrūmojo.
-Pasiduoki, bus blogiau,
Šėldama bangom vėl tvojo.

Kas norėtų būt auka,
Kai gyvybės laikas tyli?
Pasiims neklausdama
Erviną ji klaikiai myli.

Bet praūžusi audra
Nuskalavo vieną skruostą.
Neringos ilgam veide
Nepalietus meilės uosto.

"Pajacas"

As pajacas,
Kuris juokina minia.
Ir manyje juodvarnis,
Kuris rekia ir klykia.

As juokinu zmones,
Nes jiems to reikia.
Turiu astuonias kaukes
Ir visos jos veikia.

As pabundu jau paruoses vaidinima -
Pasiruoses vaidinti kas diena.
O vienisa nakti kiekviena
Tyliai saukiuosi as Dieva.

Kad bent vienas zingsnis
Butu be sukiu -
Juk kelio galas dar toli,
O as jau basas slubuoju.

Taciau kasdien
Juodvarnis vis klykia ir rekia,
Nes pajacas ir vel
Siandien juokina minia.

Kaip tyliai krinta sniegas baltas,
Taip kalba dvasioj gruodas šaltas,
Tik ašara karšta nukris žemyn,
Nuplaus šešėlius užmarštin,
Ir atrakins kietumą sieloj,
Pakils liepsna i viršų vėlei,
Nušvies mintis, atmerks akis,
Akmuo krūtinės žemėn kris,
Žymėdamas nueitą kelią.

Kartais...
taip tuščia...
...apakina erdvė...

Tyliai verkia smuikas...
mano ašaros
...krinta
kaip lietus...
Aš vis klausiu...
Kodėl?..

Kai Drakonai iseina

As matau,
Kad mano akys
Vis dar uzmerktos,
Todel dabar zinau daugiau
Nei bet kada anksciau.
Ir patraukit nuo manes tuos veidrodzius -
Visvien jie kreivi ir ten ne as.
Jie tik parodys,
Kaip kas ryta
Seseliai tiesia i mane rankas.
Bet niekada neatspindes,
Kaip kas vakara
Dievo as saukiuos.
Ir viskas, ka galiu dabar -
Plasnoti sulauzytu sparnu.
Nes tik jis ir tikejimas man liko,
Kai Drakonas iskeliavo uz vakariniu kalnu.

Drakonu patikėt
Kaip krokodilo ašarom
Geriau Dievą mylėt
Nespringsi meilės ašakom.

Ne tau Martynai
Mėlynas dangus
Ne tau Drakonas
Mielas bus

Drakonas gimsta
Jis dar bus
Rytuose švinta
Kraujuose dangus.

Bendrauti su Drakonu
Galėsi gal ir tu,
Jei drakonėt pradėsi
kalbėsi kalba jų.

Iššaus strėlė tolyn balta,
Mintis šviesi, mintis greita,
Aštresnė nei širdies rauda,
Sielos kančias palikdama.

Nuskries tolyn, ten kur rytojus,
Kur kyla saulė viršum klonių,
Kur žemę laimina Dvasia,
Šviesia ir mylinčia ranka.

Prašys strėlė dvasios stiprybės,
Suteikti širdžiai jo ramybę,
Įpūsti viltį dar kaitriau,
Sustiprint sielą dar tvirčiau.

Kad nenuleistų jis galvos,
Užkoptų drąsiai ant kalvos,
Iškeltų dangui jis rankas,
Pasveikintu visas dvasias.

Dievu as tikiu,
Tik Jis palaiko mano sviesa.
Nes visi, kuriuos mylejau,
Kasdien praranda savo tiesa.

Tik Jis neleidzia man prazuti
Atsidurus saltoj, tamsioj nakty.
Ir nors as beldziu i duris,
Nieks nenori man ju atidaryt.

Todel tik Dievas liko
Mano atskaitos tasku.
Ir zinau, kad suklupes atsistosiu,
Nes visa sirdim as juo tikiu.

Sušąlusiais keliais grįžtu
Į šimtametę girią, kur antai,
Išvarginti likimų ir vardų,
Šventi dar tebestūkso ąžuolai.

Prie to vienintelio, nebetikėjusi,
Kad jį pašauksiu galdru užgintu.
Grįžtu, ne vieną kart išsižadėjusi
Ir mintyse prie aukuro aš vėlei suklumpu...

Užgęsęs aukuras - palaimintai ramus...
Vestalių basakojų kenčianti dvasia
Maldauja vėl atvert jausmus,
Kur užrakinti medy ir akmenyje.

Maldauja akmenys šalti kaitros
Ir šiaurės vėjų išblaškytos meilės -
Tiesa jau nebegali kęst tylos,
Ir nesuvaldomos jau liejas eilės...

Tik rankos prisiliest negali
Prie to vienintelio, sustingusio rimty...
Žiūriu - jau pirštai, grubūs ir sušalę,
Šakom įaugę lajos apsupty...

Ir žengti žingsnio negaliu, kur šaukia,
Maldauja grįžti sielos ugnimi,
Žiūriu - jau kojos šaknimis įaugę
Ir mintys gęliančios pavirtę lietumi...

Tuo lietumi čionai grįžtu
Tai vėlei palieku, neradusi ugnies,
Uždegti aukuro aš nedrįstu...
O gal ne aš...o gal manęs čia nėr...

O gal įaugus ąžuole ir uždaryta
Aš siela - klaidžiojanti, užkeikta,
Vilke pavirstanti, sulaukus ryto,
Medžiu - vos tik išblėsta sutemų žara...

Palaiminu aš dangų šakomis,
Šaknim - tamsos dievų vardus
Ir vėl maldauju uždaryta šerdimi
Išlaisvinti paklydusius jausmus...

Tik vėlei nusisukus nuo lemties,
Raganių burtais pasmerkta,
Negalinti uždegti aukuro ugnies,
Aš - gal tik siela užkeikta...