Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 12:55 pm



Atsakyti į temą  [ 12 pranešimai(ų) ] 
 Viskas apie vantas ir pirtis 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Viskas apie vantas ir pirtis
Oda ir pirtyje naudojamos vantos

PaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlis

Vantų rūšys

Beržinė vanta. Anksčiau žmonės gerai nusimanė apie vantas, vertino įvairias jų rūšis. Bet geriausios visada buvo beržinės.
Senovėje vantos rišimas buvo labai rimtas darbas. Jas rišdavo po Sekminių (antroji birželio pusė) iki Žolinių (rugpjūčio vidurys). Tačiau sveikatai naudingiausios ir geriausios tos, kurias pjauna vasaros saulėgrįžos metu, kai beržo lapai visiškai subrendę.

Vantoms tinka ne visi beržai. Pjauti reikia tik plonas, ilgas, lanksčias, tankiais lapais apžėlusias ir nusvirusias šakeles. Svyruoklių šakų lapeliai tvirtai laikosi, vanta net sausa būna "vikri" ir lengva, o karštame vandenyje gerai iššunta ir pasidaro minkšta. Iš sąžalyno vantų neriškite: čia naujos šakelės auga iš senų šaknų, stiebiasi į viršų, yra šiurkščios ir sausokos, o lapai gysloti, su trumpais ir smulkiais koteliais. Ir sudžiovinta tokia vanta niekam tikusi – sunki, aštri, ilgai šunta, lapai greit nubyra, limpa prie nuogo kūno.

Chemiškai ištyrus beržo lapus paaiškėjo, kad juose yra eterinio aliejaus, raugų, vitamino C, provitamino A. Neatsitiktinai žmonių, vieną du kartus per savaitę besiperiančių beržine vanta, oda elastinga, lygi ir gražios spalvos. Beržinė vanta padeda skaudant raumenims, ypač norint juos atpalaiduoti po fizinių pratimų. Gerai valo odą, greitina žaizdų, nubrozdinimų gijimą. Taip pat gerina nuotaiką, ramina. Jos praplečia mažuosius bronchus, todėl išsipėrus lengva kvėpuoti. Beržinė vanta ypač rekomenduojama ką tik metusiems rūkyti, taip pat sergantiems astma. Vantų nuoviras naudingas galvos odai: stiprina plaukus ir naikina pleiskanas.

Ąžuolinė vanta. Nedaug medžių taip mylimi ir gerbiami kaip ąžuolas. Senovės graikai, romėnai, slavai, taip pat ir lietuviai savo istorijos apyaušryje garbino šį galingą medį, manė jį turint stebuklingos galios. Antai buvo tikima, kad gyvendamas prie ąžuolo nepasensi, o ąžuolinis namas apsaugos nuo piktųjų dvasių... Apie ąžuolą sukurta daug legendų, pasakų, padavimų, dainų.

Ąžuolo lapuose yra daug rauginimo medžiagų. Ąžuolo nuovirais gydomos kai kurios odos ligos, stabdomas kojų prakaitavimas. Daugelį amžių ąžuolo vanta naudojama ir pėrimuisi, ir gydymuisi. Ąžuolo skleidžiamas aromatas ne tik gerina nuotaiką, bet ir yra priešuždegiminė priemonė. Liaudies medicina teigia, kad ąžuolinės vantos padeda sergant reumatu. Taip pat stabdo per didelį arterinį spaudimą. Todėl sportininkams ir linkusiems į hipertoniją rekomenduojama ši vanta.
Ąžuolo vantas reikia rišti rugpjūtį.

Eukalipto vanta dažniausiai naudojama Kaukaze. Ji pranašesnė už kitas tuo, kad eukalipto lapuose yra 1-3 proc. eterinio aliejaus, turinčio daugybę gydomųjų savybių. Bet šios rūšies vanta turi ir trūkumų: šakelės labai plonos, lanksčios, o lapai - ilgi. Periantis tokią vantą sunku "valdyti", nes reikia plačiai užsimoti: tai reikalauja papildomų jėgų, o pirtyje jėgas reikia tausoti. Be to, eukalipto vanta beveik neįmanoma išsitrinti kūno.

Geriausia eukalipto vanta, paruošta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. O gydomajam ekstraktui gaminti eukalipto lapai renkami lapkričio-gruodžio mėnesiais. Eukalipto užpilas ir aliejus pirtyje naudojamas kaip antiseptikas sergant gerklų, trachėjos, bronchų ligomis. Po pirties galima išsitrinti eukalipto aliejaus ir terpentino mišiniu (sergant neuralgija, raumenų uždegimu, taip pat gydant sutrenktus, išnarintus ar geliančius sąnarius).

Dilgėlių vanta. Šią kvapnią vantą pirties mėgėjai taip pat labai vertina. Nežinantys vanojimosi paslapčių pasakys: "Kaip galima pertis svilinančiomis dilgėlėmis?! Tik ranka paliesk, ir neišmanai, kur dėtis. O čia - nuogam plaktis..." Svarbu žinoti, kaip paruošti dilgėlių vantą. Dilgėlių vanta rišama nedidelė, 5-7 šakelių. Dilgėles reikia pjauti ne sumedėjusias, o liaunas – tokias, kurios dar neturi dyglių. Prieš plakdamiesi, 2-4 min. palaikykite karštame, po to 3-4 min. šaltame vandenyje: išsipėrę galite ir išsitrinti. Kai kūnas ims "degti", nusiprauskite po karštu dušu.

Tai gydanti vanta. Ypač naudinga sergantiems reumatu ir tiems, kuriems dažnokai skauda juosmenį, laužo sąnarius. Nuolat periantis dilgėlių vanta, krenta kraujo spaudimas, atslūgsta nervinė įtampa. Tačiau jei norite stipriai "įkaitinti kūną", smarkiai išsiperti, tokia vanta netiks. Ji iš karto "išskys". Dilgėlių vanta nebūtina plaktis, ji dažnai naudojama kūnui įtrinti, arba keli jos daigai įdedami į beržinę ar ąžuolinę vantą.

Jei norite, kad dilgėlės "degintų" (tokią vantą mėgsta pagyvenę žmonės, kurių oda nebejautri) arba įkaitintų juosmenį, tarpumentes, kojų padus, dilgėlių vantą l min. palaikykite karštame vandenyje ir perkitės, prieš tai 4-5 min. pabuvę garinėje. Geriausiai iš pradžių 2-3 min. pasiperti beržine ar ąžuoline vanta, o tada jau 2-3 min. dilgėline.

Spygliuočių (pušų) vanta. Tokią vantą 10 min. pamirkykite labai karštame vandenyje. Kai tik suminkštės, galite pertis. Bet atsiminkite, kad pirmą kartą įėjus į garinę, spygliuočių vanta nesiperiama - galite susižaloti odą. Kai oda gerai sušils, pasidarys elastinga, tuomet perkitės į sveikatą! Spygliuočių vanta nepatartina naudotis tiems, kurių oda labai švelni. Šitokia vanta švelnių kūno vietų (pilvo, vidinių šlaunų pusių) apskritai neperkite. Keletą spygliuočių šakelių galite pridėti prie beržinės ar ąžuolinės vantos.
Pakvėpuoti spygliuočių aromatu – tai tas pats, kas pavaikščioti kelias valandas po Varėnos miškus. Spygliuočių vantai taip pat tinka eglės, kedro, kadagio šakos.

Liepų vanta. Liepų vanta, kaip ir liepžiedžių arbata, nepamainoma tuo atveju, jei jaučiatės truputį peršalę ar galvojate, kad tuoj "pasigausite" gripą (tik jokiu būdu ne sergant). Liepų vanta puikiai šalina galvos skausmą, mankština kepenis (t.y. varo šlapimą), skatina prakaitavimą (norintiems atsisakyti nepageidaujamo viršsvorio). Liepų vantos suteikia odai skaistumo ir grožio.

Ievų vanta ypač gelbsti sergant gripu, geriausiai kovoja su bakterijomis.

Kitos. Be išvardintų, liaudyje naudojamos vantos iš klevo, uosio, lazdyno, netgi jaunų vyšnių šakelių. "Tikri" pirčių mėgėjai labai mėgsta mišrias vantas: prie beržinių ir ąžuolinių šakelių prideda 3-4 eukalipto šakeles, arba ąžuolines sumaišo su beržinėmis, prie beržinių prideda 2-3 pelyno stiebus, serbento šakelę ir pan. Taip pat į vantą galima dėti įvairius vaistažolinius augalus: čiobrelius, ramunėles ir kt.

Vantos šutinimas

Prieš pradedant vanotis, vantas reikia paruošti. Jei vanta "šviežia" (ką tik surišta ar truputį padžiovinta), iš anksto šutinti nereikia. Iššutinta "šviežia" vanta ištęžta, tampa sunki, greitai įkaista, ir oda neištveria deginimo. Sausą vantą, laiku surištą ir laikytą normalioje temperatūroje bei drėgmėje, 15-20 min. reikia palaikyti šaltame, o tada 1-2 min. karštame vandenyje. Vanta visada bus pakankamai kvapni, minkšta, lapai nebyrės, ir jos užteks 2-3 pirtims (žinoma, jeigu teisingai persitės ir tinkamai laikysite po pirties).

Po vantos šutinimo vanduo pasidaro tamsus, savo spalva primenantis žaliąją arbatą. Šiuo užpilu, atskiestu verdančiu vandeniu, laistomi akmenys ar sienos. Garinėje maloniai pakvimpa. Po visų pirties procedūrų tuo pačiu užpilu sveika išsitrinkti galvą (stiprina plaukų šaknis, naikina pleiskanas). O ką daryti, jei nėra kada laikytis teisingos "technologijos", bet vanta perdžiūvusi? Juk nebėgsite iš pirties neišsipėrę. Ir tokiu atveju yra išeitis. Suvilgykite vantą karštu vandeniu ir 1-3 sekundes palaikykite virš karštų akmenų sukinėdami bei purtydami (kad neužsidegtų). Vanduo lašės ir virs garais, puikiai iššutins net ir pačią sausiausią vantą. Šią procedūrą pakartokite 2-3 kartus per 1-2 min. Reikia atidžiai stebėti, kad ant akmenų nenubyrėtų lapai: jiems ėmus degti, teks kvėpuoti svilėsiais. Be to, būkite labai atsargūs – galite nusideginti rankas.

Blogai iššutinta vanta garinėje (o po garinės - ir prausykloje) trintis nevertėtų. Pirma, aštriomis šakelėmis galima susižaloti odą – pirtyje ji tampa labai jautri. Antra, blogai iššutusios vantos šakelės lūžinėja, o lapai byra. Antrajam pėrimuisi tokia vanta taip pat nebetinka. Tai ypač būdinga ąžuolinėms vantoms, kurios neretai būna šiurkščios ir trapios, išskyrus tik jaunas šakeles.

Pėrimosi menas

Įvairiais būdais bandoma moksliškai ištirti, kaip geriau naudotis garine, kada pertis vanta, kiek kartų eiti į vanotuvę ir kiek laiko joje būti, kiek kartų per savaitę maudytis pirtyje ir t.t. Žmonės nuo seno tai bando savo kailiu, klysdami ir kažką atrasdami sukūrė įvairias metodikas.

Senieji pirties žinovai sakydavo: "Ant akmenų šliukštelėjus vandens, garą reikia paskleisti visur po lygiai – naudokite vantą karščiui varinėti po garinę. O tada jau mikliai darbuokitės vanta, išplekšnokite visą kūną, tai šen, tai ten prispaudę palaikykite, o paskui ir vėl, pasimosuodami, kol kūnas įkais, kad vos pakęsite vantos prisilietimą. Po to apsipilkite šaltu vandenėliu – tik tada pajusite palengvėjimą ir tikrą palaimą... O tas, kas gerai išsipėrė, be baimės gali pulti upėn ar sniegan – apie slogą nė negalvokite"!

Taip mokė senovėje. Dabar žinome, kad vantos "masažas" pagerina ne tik odos, bet ir vidaus organų kraujo apytaką, didina prakaitavimą, iš organizmo pašalina nereikalingus šlakus, geriau ima kvėpuoti oda. Visa tai padeda medžiagų apykaitai. Vantos išskiria bakterijas naikinančius fitoncidus. Be to, eteriniai aliejai iš lapų ir šakelių patenka ant odos ir gerina joje medžiagų apykaitą, pakelia odos tonusą, didina gyvybingumą ir apsaugo nuo senėjimo. Oda po pėrimosi įgauna malonią spalvą. Nemažai kas mano: "baisus čia mokslas – išperti"! Bet kad kūnas gerai įkaistų ir garai nenutvilkytų, reikia įgūdžių.

Pertis geriausia dviese – paeiliui vienas kitą (10-15 min. pailsėjus prausykloje ar rūbinėje). Kaip jau sakyta, periamasis turi gulėti (ant plauto, suolo), tada kūną vienodai veikia oro temperatūra. Net ir geriausiai įrengtoje garinėje periantis stovint, temperatūros skirtumas galvos ir kojų aukštyje bus maždaug 20°C. Tai kenkia bendrai termoreguliacijai, galva gali per daug įkaisti. Antra, gulint labiau atsipalaiduoja visos kūno dalys, raumenys, raiščiai, sąnariai. Be to, gulinčio žmogaus pulsas vidutiniškai 8-10 tvinksnių retesnis, vadinasi, širdies ir kraujagyslių sistemai tenka mažesnis krūvis. Tai ypač svarbu žinoti naujokams ar neseniai sirgusiems. Jei atsigulti nėra kur, perkitės sėdėdami, tik pasistenkite, kad kojos būtų tokiame pat aukštyje, kaip visas kūnas. Dažnai besiperiantieji vienas kitą tiesiog iškankina, o iš vantos lieka stagarai. Čia svarbiausia ne jėga, o išmanymas.

Pagal pageidaujamą karštį parinkę plautą, paguldykite draugą (klientą) ant pilvo, būtinai kojomis į krosnį, o galva ten, kur daugiau oro; rankos turi būti ištiestos palei kūną. Perti pradedama "glostinėjant". Pirmiausia dviem vantomis lengvai perbraukite nuo pėdų iki galvos ir atgal – pirmiausia vantos prispaudžiamos prie pėdų, o po to iš lėto braukiama blauzdų raumenimis, šlaunimis, sėdmenimis, nugara iki kaklo. Atgal viena vanta braukiama vienu, kita – kitu šonu, dubeniu, šlaunimis ir blauzdų raumenimis iki pėdų. Taip "glostoma" 2-3 kartus. Po to vantas reikia kilstelėti į viršų, tartum pasigriebiant karštesnio oro, nuleisti ant juosmens ir ranka prispaudus palaikyti 2-3 sek. Tokie pat judesiai daromi menčių, kelio sąnarių srityje. Visas pratimų kompleksas kartojamas 3-4 kartus. Vantos būtinai turi liesti kūną. Jei garinėje oro temperatūra per didelė ir odai per karšta, vantomis reikia braukyti lėtai, nekeliant į viršų. Jei oda "dega", tą nemalonumą galima pašalinti ranka, o dar geriau vanta, pamirkius ją vėsiame vandenyje. Tokiu būdu vėsinant, "glostymo" procedūra nenutrūksta, raumenys ir sąnariai pakankamaiįkaista. Vantos kotas turėtų būti plonas, gerai apvyniotas marle ar kita minkšta medžiaga. Šito nepaisant, net ir labai įdiržusiuose delnuose gali atsirasti vandeningos nuospaudos. Apsisaugoti galima ir pirštinėmis.

Antras pėrimosi etapas – čaižymas. Čaižoma greitai ir nestipriai vantų galais apie 1 min.. Iš pradžių lengvai padaigstoma nugara, po to – juosmuo, dubuo, blauzdų raumenys ir pėdos. Ši procedūra baigiama "paglostymu", bet judesiai jau turi būti kur kas greitesni nei pirmiau. Šiai procedūrai taip pat skiriame 1 min.

Po to periamasis apsiverčia ant nugaros, ir visos procedūros kartojamos. Paskui vėl verčiasi ant pilvo – 2 min. "glostoma" ir čaižoma. Tada jau galima imtis svarbiausios procedūros – plakimo ir vantos kompresų. Vantą reikia kilstelėti į viršų (pagriebiant karščio) ir 2-3 kartus paplekšnoti nugaros raumenis, prispaudžiant vantą ranka, t.y. darant kompresą. Tokiu pat būdu plakamasjuosmuo, sėdmenų raumenys, išorinė klubų dalis, blauzdos, pėdos. Kelių duobučių paprastai neplakame, nes jų oda labai jautri. Tik kai reikia iškaitinti kelio sąnarį, didinti jo elastingumą ar atstatyti pažeistas funkcijas, prie jo prispaudžiama vanta, o koja spyruokliuojančiais judesiais atsargiai lenkiama, kol pėda pasiekiamas dubuo. Toks kompresas labai naudingas traumuotoms vietoms, skaudamiems raumenims (po didelių fizinių krūvių), sergant radikulitu, podagra ir pan.

Jeigu periatės antrą (trečią) kartą, procedūros kartojamos, bet pirmi du pratimai ("glostymas" ir čaižymas) turi būti trumpesni. Pėrimąsi vantomis baigiame išsitrynimu: viena ranka (dažniausiai kaire) laikomas vantos kotas, o kitos rankos delnu, palengva spaudžiant lapuotą dalį, trinama nugara, juosmuo, dubens sritis ir t.t. Liemenį galima trinti įvairiomis kryptimis, o rankas ir kojas - išilgai. Jei po pėrimosi nesimasažuojate, tai masažuotis su vanta (plaktis ir trintis) reikia energingiau, ypač nugarą, juosmenį, krūtinę ir klubus, kelių ir pėdų sąnarius.

Prieš kiekvieną vanojimąsi garinėje būtina 15-30 min. pailsėti: 5-7 min. prausykloje, po to rūbinėje (gerai apsisiautus rankšluosčiu, jausitės šiltai ir numesite svorio). Vanta pertis rekomenduojama ne daugiau kaip 2-3 kartus (atsižvelgiant į sveikatą, amžių, savijautą ir t.t.). Reikia pridurti, kad tai nėra vienintelė pėrimosi metodika, tikriausiai atsiras ir savaip besiperiančiųjų. Tačiau visuomet naudinga praplėsti akiratį ir sužinoti kažką naujo.

Jei pirtyje esate vienas...

Jei pirtyje esate dviese ar trise, tai efektyviausias tarpusavio masažas. Na, o ką daryti, jei atėjot vienas? Puikiausiai galite išsiperti pats save. Gulkitės ant nugaros ir pertis pradėkite nuo kojų. Pirmiausia "glostykitės" nuo pėdų iki dubens, braukydami vanta tai vieną, tai kitą koją ir iš viršaus, ir iš apačios. Taip darykite 3-4 kartus. Jei garinėje aukšta temperatūra, vantas judinkite lėtai, neatitraukdami nuo kūno. Jei norite padidinti karštį, nuo vienos kūno dalies ant kitos vantas pertraukite greičiau, vis jas kilstelėdami.

Toliau "glostykite" klubus, pilvą, krūtinę ir šonus (5-7 kartus). Po to 4-5 kartus vanta perbraukite liemenį, pakelkite į viršų vieną ranką ir 4-6 kartus braukite nuo plaštakos link peties sąnario (suprantama, viena vanta). Nugarą, krūtinę, dubens sritį galima pasiperti gulint ant šono, sėdint arba stovint. Kitas vanojimosi pratimas - čaižymasis daromas tokia tvarka, kaip ir "glostymasis". Ant kojų, rankų ir dubens klubo sąnarių galima uždėti kompresus. Pėrimąsi reikia baigti lapuotąja vantos dalimi išsitrinant kūną.

Savarankiškas pėrimasis kai kuo yra pranašesnis už draugo pėrimą. Lengviau galite pajusti, kaip stipriai pertis; antra, ėmus deginti, vantą tuoj galite perkelti į kitą vietą. Jei norite labiau įkaitinti kurią kūno dalį, galite padidinti karštį, nebijodami nudegti – puiki fizinė mankšta, kurios krūvį nesunku dozuoti.

Vantos paruošimas ir saugojimas

Paruošti ir gerai išlaikyti vantą – ne taip jau paprasta. Vanta turi būti tvirta, "smagi", lapota. Tos savybės nuo daug ko priklauso: kada pjautos šakelės, kaip ruoštos (džiovintos) prieš surišant, kur pjauta – tankmėje ar pamiškėj, o svarbiausia – kur vanta buvo laikoma.

Jei norite šią žiemą turėti gerų, gydomųjų savybių nepraradusių vantų, jas ruoškite tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje – miško pakraštyje arba tankmėje. Tvirtesnės ir platesnės šakos auga arčiau žemės. Jas nupjovus, reikia ten pat palikti 1-2 dienom (neišrūšiuotas galima parsinešti namo ir 1-2 dienas palaikyti pavėsyje), tik nereikia duoti šakelėms susigulėti. Šakoms gerokai apvytus, rūšiuojame pagal ilgį ir rišame. Vieni mėgsta pertis trumpomis, kokių 45 cm. ilgio vantomis, kiti mano, kad 60 cm. ir ilgesnė vanta yra patogesnė. Kad vanta ilgiau nesusidėvėtų, toje vietoje, kur surišama (kotas), rykštes reikia kruopščiai nuvalyti, nepaliekant šakelių ar lapų.

Nereikia pamiršti ir vantos svorio. Sunkia vanta ne kiekvienas galės pertis, nes reikia vikrumo ir jėgos. Kai kurie apskritai riša per dideles vantas, nežinodami, kad tokiomis sunkiau pertis. Reikia siekti visai ko kito – kad vanta būtų paklusni, patogi, lengvai valdoma. Šio mokslo reikia išmokti. Pirties žinovai savo paslaptis saugo ir perduoda tikriems pirties mėgėjams.

Kai šakos apvysta (bet ne išdžiūva), reikia atrinkti jas pagal ilgį, lapų gausumą ir tvirtumą ir tuomet rišti minkštą, lanksčią vantą. Kartais lieka "vandeningų" šakelių (yra beržų rūšių, kurių šakos ilgos ir sultingos kaip ievos), tuomet tarp šitų šakelių įterpkite perdžiūvusią rykštę su mažomis šakelėmis, ir ji taps tarsi vantos stuburas. Tokia vanta irgi bus minkšta, čaiži ir tvirta - patogi ir pertis, ir masažuotis.

Vantos kotas turi būti nei per storas, nei per plonas. Nuo storo koto greitai pavargs rankų pirštai ir negalėsite teisingai atlikti vanojimosi pratimų. O jei jūsų plaštaka didelė, nepatogus bus plonas kotelis - vis sukiosis delne, nė nepajusite sutrynę nuospaudą (primename: nuo pūslių, nuospaudų, nusideginimo garais apsaugo pirštinės). Kai kas vantas riša viela. Tačiau periantis tokia vanta galima susižaloti, o prireikus sunku bus ir perrišti. Patogu rišti vidutinio pločio marle. Ji tvirta ir netrina odos.

Surištos vantos 1-3 dienom pakabinamos patalpoje, kurioje pastovi temperatūra ir gera ventiliacija. Dar geriau, jei yra galimybė, jas laikyti šieno ar šiaudų kaugėje. Kartu su apdžiūvusia žole į kauges kraunamos ir vantos: sluoksnis šieno ir sluoksnis vantų. Šitaip dedant, lapotosios vantų dalys turi būti plokščios, išskleistos lyg vėduoklė. Vantos dedamos kotais į kaugės išorę. Taip suguldytas, lengviau ištrauksite, o plokščia vanta – patogesnė ir malonesnė.

Vantos puikiai išsilaikys, jei 15-20 valandų palaikysite pavėsyje arba žalias įkišite į celofaninius maišelius ir užšaldysite šaldiklyje. Porą valandų prieš pirtį vantas iš šaldiklio ištraukite ir atitirpdykite kambario temperatūroje. Tokios vantos galite ir nešutinti.

Reikia pridurti, kad, jei nusprendėte vantų pasiruošti pats, nepamirškite, kad gamtos turtais reikia naudotis taupiai ir protingai. Miškas labai kenčia nuo žmogaus rankos. Kartais vantų "brakonieriai" barbariškai nuniokoja visą beržų giraitę. Taigi ruošdami vantas laikykitės įstatymo ir miškų ūkio taisyklių bei rūpinkitės gamta.

pirtis/ ligos.lt

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Paskutinį kartą redagavo Baltas Pir Bir 05, 2006 5:16 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Pir Bir 05, 2006 5:00 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Kelios pastabos dėl pirčių

Žiniasklaidoje, turizmo ir kelionių kataloguose, internete radau tūkstančius pasiūlymų naudotis rusiškomis pirtimis. Pabuvojau visose vietose, o rusiškų pirčių taip ir neregėjau, kaip tyčia ten visur būdavo įrengtos lietuviškos garinės pirtys.
Supratau, kad lietuviai visi be išimties per sovietmetį ir rusinimo politiką yra praradę atmintį ir šiandien nė vienas nebesuvokia kas yra kas.

Pirmiausia išsiaiškinkime kas yra ta rusiška pirtis.

Tiek Vakarų, tiek Rytų, ypač arabų keliautojai, jau nuo XII amžiaus rašė apie tai, kaip rusai prausiasi ir maudosi. Rusuose iš vis nebuvo mados praustis ir juolab maudytis. Netgi jų priimta pravoslaviška tikyba, rūpindamasi tautos sveikata ir higiena, įsakmiai liepė praustis po darbų ir bent du kartus metuose maudytis.

Tai būdavo atliekama vasarą per pagonišką šventę Kupalą (Jonines), nors tiesa, tai būdavo ne maudymosi, bet visuotinio paleistuvavimo šventė, matyt išlikusi nuo matriarchato laikų, tusių atsineštos į dabartinę Rusijos teritoriją. Per Kupalą rusės ne tik maudydavosi upėse ir ežeruose, bet turėdavo teisę patenkinti savo geidulius ir aistras bei pačios galėdavo kaip galima daugiau pasimylėti ir netgi išprievartauti vyrų.

Antrasis maudymasis, būdavo prieš Sačielnik (Kūčias), - apie jį susižavėję rašė Rusijoje buvę keliautojai,- visi kaip vienas jie rašė apie tai, kaip rusai žiemą įsikaitinę voliojasi sniege.

Deje, nė vienas keliautojas iki 18 amžiaus nemini žodžio „bania“. Yra aprašyta, kaip rusai šiaudais (šiaudų suodžiai netepa) įkaitina krosnies tuštumą, kurioje yra laikomos ar džiovinamos malkos, ten įlenda su visais rūbais, kaitinasi (paritsia) iki tiek, kiek gali ištverti, paskui puola laukan ir voliojasi sniege, nusivelka rūbus ir iš jų iškrato nuo karščio ir šalčio permainų nukeipusias utėles ar dar kai kokius parazitus.

Taigi, rusiška pirtis iš tiesų yra duonkepės krosnies malkų anga, įkaitinta šiaudais ir ten (toje angoje) reikia kaitintis (paritsia) su visais rūbais. Šiandien ieškantiems netikėtų pramogų, tokia pirtis būtų įdomia atrakcija.
Aišku, rusų kunigaikščiai, lankydamiesi Lietuvoje naudojosi garinėmis pirtimis, kurios Lietuvoje buvo labai populiarios ir mėgiamos. Nėra išlikę rašytinių duomenų, kaip naudojosi pirtimis Rusijoje gyvenę Algirdaičiai, Daumantas, valdęs Pskovą, Lietuvos vietininkai, valdę daugelį Rusijos miestų, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karinės įgulos slaviškosios dalies pilyse. Reikia manyti, kad statydami didžiules iki mūsų dienų dar tebestovinčias pilis, pirtis savo reikmėm jie tikrai buvo surentę.

Slavams toks maudymasis ir pėrimasis pirtyse buvo iš vis nesuprantamas. Prisiminkite, kaip lenkams buvo nesuvokiamas, netgi virtęs pasityčiojimu karaliaus Jogailos įprotis vanotis pirtyje. Beje, atkreipkite dėmesį į dar vienus įdomius istorinius faktus: vaidai, nepageidaujamų žmonių ir konkurentų žudynės būdavo vykdomos ten, kur žmonės būdavo mažiausiai atsargūs, atsipalaidavę, aptingę. Slavuose ir germanuose žudynės būdavo rengiamos puotų metu, o lietuviai sąskaitas suvedinėdavo pirtyse.

Didžiausią įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Petrui I-jam. Vykdamas į Olandiją mokintis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažą laiko.

Aišku, kitose Europos šalyse pirčių jis nerado, nes tuo metu Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose. Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose buvo ne tik maudomasi, bet ir smagiai bei daug paleistuvaujama.

Grįždamas namo, Petras I-asis, vėl buvo apsistojęs Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia apkrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus pirtyse.

Grįžęs į Maskvą, Rusijos caras savo bojarinams įsakė pakeisti rūbus, nusimauti aukštąsias sabalų kepures, kurios iš tiesų buvo ne tiek valdžios ženklu, kiek slėpė klaikiausius koltūnus, nukirpo jiems barzdas ir specialiu įsakymu privalomai liepė statyti garines pirtis, tačiau, pamiršęs lietuvišką žodį „pirtis“, jis liepė jas vadinti iš Olandijos atsivežtu žodžiu „vana“ – vonia, kuris tautoje vėliau virto „bania“. Suprantama tiek bojarinai, tiek ir rusų tauta ilgai priešinosi naujų papročių įvedimui, bet prie tinginio įpratusiai tautai vėliau šis įrenginys tapo labai mėgiamu ir garbinamu, o XIX-jo amžiaus pabaigoje ir ypač XX-jo amžiaus pradžioje pirtys buvo pradėtos statyti visuomeniniam naudojimui ir kituose Rusijos miestuose. Sibire pirmąsias pirtis pradėjo statyti į Sibirą ištremti 1863 metų Lietuvos sukilėliai, ir nors nuo Petro I-jo laikų galiojo įsakymas statyti pirtis visose Rusijos gubernijose, kai kurie Sibiro valdininkai lietuvių pastatytas pirtis liepdavo nugriauti, „ibo nebilo by smuty v narode“...

Tuo tarpu Lietuvoje XIV amžiuje vien Vilniuje buvo per 60 visuomeninio naudojimo pirčių. Šiandien Vilniaus valdžiažmogiai, higienistai, medikai ir šiaip visokie veterinarai, valdininkų išmone patapę higienos ir sveikatos šulais, sukritę į vonias savo tingiomis smegenėlėmis negali suvokti pirčių naudos lietuvių tautos savasčiai, gyvensenai, buičiai, sveikatai ir higienai...

Kad garinė pirtis Rusijoje yra naujas reiškinys, rodo ir pirčių terminija. Rusai „v baniach paritsia“, - pirtyse tiktai kaitinasi. Lietuviai savo garinėse pirtyse ir maudosi, ir prausiasi, ir kaitinasi, ir garinasi, ir vanojasi, ir periasi. Rusai periasi „venikami“,- jie „venikais“ ir grindis šluoja. Lietuviai grindis šluoja šluotomis, o periasi ir vanojasi vantomis. Jei rusai pėrimuisi naudoja daugiausia beržines vantas (su laiku išmoko pertis ąžuolinėmis, kadaginėmis bei dilgėlių vantomis), tai lietuviai vieninteliai visame pasaulyje pėrimuisi naudoja net 54 gydomųjų augalų vantas!!!

Lietuviai vieninteliai pasaulyje savo garsiosiose garinėse pirtyse profilaktikos ir gydymo tikslams darosi medaus masažą, garinėms inhaliacijoms naudoja įvairų vandenį – pelkių, šaltinių, upių, ežerų, lietaus, taip pat girų, alų, midų, degtinės, 60 vaistažolių nuovirų ir antpilų skiedinius (geri pirtininkai iki šių dienų žino tų skiedinių proporcijos, beje, jos žinomos ir man). Tik visiški nemokšos ant įkaitintų akmenų pila gryną alų ar midų, - iš kart matyti, kad apie lietuviškas garines pirtis tokie žmogeliai nieko neišmano. Be to lietuviai savo pirtyse mėgsta ir naudojasi kontrastinėmis oro ir vandens procedūromis, apsipylimais šaltu vandeniu, maudymosi eketėse, voliojimosi sniege.

Lietuviai vieninteliai pasaulyje moka statytis žemines pirtis, juodąsias (dūmines) pirtis, baltąsias pirtis iš rąstų arba molio su šiaudais pirtis su krusnimi, ant kurio įkaitusių akmenų pilamas vanduo garui susidaryti, žemaičiai iki mūsų dienų dar naudoja ir kubilines pirtis, t.y. į bet kurioje iš aukščiau minėtų pirčių į būtinai karšto vandens kubilą meta iš upių ištrauktus iki raudonumo įkaitintus akmenis (čia irgi reikia žinoti kokie tai turi būti kubilai, koks vanduo ir kokie akmenys).

Aišku, pats didžiausias pirtininkų menas yra vantų paruošimas, surišimas, išdžiovinimas, šutinimas, kad periantis nenukristų lapai.

Apie patį pėrimąsi net ir kalbėti būtų šventvagiška, - čia jau visų lietuviškos garinės pirties menų viršūnė. Kam teko pasinaudoti gero vanotojo paslaugomis, tas jau amžiams nebepamirš šios palaimos. Kažin kodėl Lietuvoje niekas, net darbo birža nesteigia pirtininkų akademijos?...
Bet kodėl lietuviai patys nežino apie savo fantastines garines pirtis, kodėl jie nemoka taip reklamuotis ir girtis savo pirtimis, kaip tai daro suomiai su estais, po visą pasaulį išgarsinę savo karšto oro pirtis – saunas?..

Rusams okupavus Lietuvą, jos patriotai pradėjo partizaninį karą. Lietuvos kaimuose, vienkiemiuose beveik prie kiekvieno namo buvo pirtis, dažnai jos būdavo kaimo pakraščiuose, palei upes ar ežerus ir jose dažnai apsilankydavo partizanai, čia ir nusiprausdavo, ir pasišildydavo. Todėl KGB specialiu įsakymu liepė nugriauti visas kaimų ir vienkiemių pirtis, retai kur jos išliko, tad ir naujosios kartos lietuvaičiai apie lietuviškas garines pirtis nieko jau nebežino, o rusiškomis jas pradėjo vadinti tada, kai sovietmečiu buvo pradėtos statyti visuomeninės pirtys miestuose, miesteliuose ir net kolchozuose. Šiose pirtyse būdavo prausiamasi, maudomasi ir kartais, jei mokėdavo geriau įrengti pėrykla, net periamasi. Prausiamasi būdavo iš rusiškų metalinių „tazikų“, kuriuose žmonės atsinešdavo karštą ar šaltą vandenį.

Senieji žmonės, dar puikiai atmindami tikrųjų lietuviškų garinių pirčių teikiamus malonumus ir neapsakomą palaimą, pasityčiodami tas visuomenines sovietines pirtis vadindavo „rusiškomis pirtimis“.

Va, taip ir prigijo patyčiomis vadintų visuomeninių sovietinių pirčių pavadinimas „rusiškomis garinėms pirtims“. Prie šio pavadinimo išplitimo prisidėjo ir sovietinės nomenklatūros, ypač kolchozų pirmininkų ir partorgų įrengiamos prašmatnios pirtys, kuriose savaitgaliais komunistiniai šulai ne tiek garindavosi, kiek keldavo daugiadienes orgijas girtuokliaudami ir paleistuvaudami.
Šiandien, kai verslininkai savo garines pirtis reklamuodami vadina „rusiškomis pirtimis“, taip ir norisi jų paklausti - ar tai yra duonkepės krosnys, ar tai yra ypatingai prasti patyčias sukeliantys įrenginiai?

Suprantu, kad tokia pirtis būtų įrengta Grūto parke kaip sovietizmo reliktas su visa atributika, slidžiomis gliaumotomis grindimis, visą laiką muilinais suolais, aplamdytais, aprūdijusiais „tazikais“, supjaustytais skalbimo muilo gabalėliais, neužsidarančiomis pėryklos durimis, dirbančiais arba tik karšto, arba tik šalto vandens kranais su aplūžusiomis rankenomis, vos lašančiais, kalkėtais dušais, neužsidarančiomis aplūžusiomis rūbų spintelėmis...
Kodėl Lietuvoje nei vienas verslininkas, nei vienas kaimo turizmo atstovas nenori įsirengti tikros lietuviškos garinės pirties?

Bet dar didesnius pinigus atneštų visas lietuviškų garinių pirčių kompleksas su žemine, juodąją (dūmine), baltosiomis (rąstine ir moline), žemaitiška kubiline pirtimis, kur būtų siūloma 54 gydomųjų augalų vantos su ypatinga pėrimo procedūra, 60 vaistažolinių augalų nuovirų ir antpilų, giros, alaus, medaus sveikatinančios inhaliacijos, įvairių medų masažai, kontrastinės oro ir vandens procedūros.
Paveikslėlis
Kodėl neįsirengus dar didesnio pirčių komplekso, - prie lietuviškų garinių pirčių būtų galima įrengti suomišką sauso oro pirtį, infraraudonųjų spindulių pirtį, turkišką pirtį, indėnišką pirtį su sausa vaistažolių inhaliacija, rusišką pirtį (krosnį), japonišką ofuro ir sento pirtis, karšto gydomojo purvo baseino, įvairiausius dušus, baseinus, vonias – visas pasaulis važiuotų atgauti gyvastį ir sveikatą....

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas


alutis.lt

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Bir 05, 2006 5:15 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Sauna – filosofija ir gyvenimo būdas
Sauna – filosofija ir gyvenimo būdas

(Apie suomišką sauną iš Laimos Lavaste knygos „Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“)

Dažnai lietuvis suomišką sauną įsivaizduoja šitaip: sausa, be garo pirtis, kurioje lyg mikrobangų krosnelėje spirga neištikimi vyrai su svetimomis žmonomis. Pati tikriausia suomiška sauna yra ir su garu, ir su vanta. Jos ypatumas tas, kad įkaitęs sausas oras drėkinamas ant įkaitusių akmenų pilant vandenį. Ir gera ventiliacija – viduje nuolat turi cirkuliuoti oras: šaltas patenka pro ventiliacijos angą apačioje, o įkaitęs išeina pro angą viršuje. Tik tada saunoje susidaro nevarginamas, sielai ir kūnui malonus mikroklimatas – o tuo garsėja suomiška sauna. 5,2 milijono suomių turi 1,5 milijono saunų.

Pirma - sauna, po to - namas

Suomiai sako, kad jų sauna – sena kaip civilizacija. Žodį sauna, kuris neverčiamas į kitas kalbas, jie kildina iš žodžio savu („dūmas“), nes pirmoji sauna buvo žemėje išrastas dūmų pilnas urvas, kuriame būdavo įkaitinami akmenys.

Viduramžiais saunos buvo populiarios ir Europoje, bet XVI-XVII amžiuje, kilus sifilio epidemijai, jas liautasi ręsti, mat buvo manoma, kad sifilis plinta jose maudantis. Saunos išliko tik Suomijoje, kuri, būdama Europos pakraštyje, buvo toli ir nuo Europos nuodėmių. Dabar saunos yra didžiausia Suomijos eksporto prekė.

„Tik barbarai į sauną eina vien praustis“, - sako suomiai. Šioje šalyje sauna yra ir gyvenimo būdas, ir filosofija. Kad ir kur suomis atsidurtų, pirmiausia pasistato sauną, po to – namą. Prie Arkties vandenyno ji būdavo renčiama iš atplukdytų lentgalių ir akmenų, kare – įrengiama palapinėje, keliaujant – autobusuose ir traukiniuose

Dar visai neseniai suomių gyvenimas prasidėdavo ir baigdavosi saunoje. Čia gimdydavo vaikus, nes būdavo šilta, švaru, tamsu ir pakakdavo vandens. Čia šarvodavo ir nuprasdavo paskutinei kelionei. Čia gydydavo, rūkydavo žuvis ir mėsą, džiovindavo grybus. Saunoje būdavo pradedami vaikai – tik čia tėvai galėdavo pabūti dviese toliau nuo sausakimšų namų.

Ne paslaptis, kad sauna buvo slaptas Suomijos ginklas prieš Rusijos valdininkus. Suomijos vyriausybė ir dabar kartą per savaitę susitinka saunoje. Suomijos prezidentės Tarjos Halonen rezidencijoje – net keturios saunos.

Kur ir kokias statyti saunas?

Tik ne ten, kur esame įpratę – namų rūsiuose, šalia statybų šiukšlių. Čia niekada nebus geros ventiliacijos. Lipkime iš rūsių ir statykime saunas, kaip suomiai pataria, jei ne ant jūros kranto, tai bent ant žemės paviršiaus. Populiariausios Suomijoje stovi ant keturių akmenų ar trinkų, o vanduo nubėga tiesiai pro grindų plyšius. Čia ir ventiliacija paprasčiausia – iš apačios oras patenka pro plyšius ir išeina pro pravertą langelį ar kaiščiu užstumiamą angą.

O kaip žiemą? Žiemą sėdėdami saunoje pro grindų plyšius galėsite gėrėtis pripustytu sniegu, o jūsų kūną glamonės iki 100 laipsnių įkaitęs oras ir garai.

Kokio dydžio sauna geriausia?

Jei sauna skirta šeimai, išmatuokite sklypo pakraštyje 3,5 metro pločio bei 3,5 metro ilgio plotą ir kampuose sustatykite trinkas. Šiame plote tilps kaitinimosi patalpa, prieškambaris nusirengti ir veranda poilsiui. Suplanuokite verandą taip, kad ją galėtų nutvieksti vakaro saulė. Kaitinimosi patalpa – 4 kvadratinių metrų ploto ir 2-2,2 metro aukščio. Čia jūs ir nusiprausite.

Kaitinimosi suolai

Paprastai suolai renčiami trijų eilių. Ilgis – 1,5-1,8 metro, plotis – 45-90 centimetrų. Pirmas suolas trumpesnis, nes jo gale įrengiama krosnelė, suolų aukščių skirtumas – 30 centimetrų. Nuo aukščiausio suolo iki lubų turi likti 1 metro tarpas. Sėdint ant šio suolo kojos turi būti krosnelės akmenų aukštyje, antraip jos ims šalti.

Suolai renčiami iš alksnio, drebulės, uosio, nes šie medžiai ne taip įkaista ir neturi sakų.

Koks medis tinkamiausias?

Vidaus sienų ir lubų apdailai – eglė ir pušis, neturinčios šakų. Jei pasitaikė šaka, ant galvos jums geli imti kapsėti įkaitę sakai. Išlašėjusius sakus nugramdykite.

Tarp išorinės sienos ir vidaus apdailos lentelių klojamas izoliuojamosios medžiagos sluoksnis, o iš vidinės sienos pusės – ir folija, kuri neleidžia drėgmei kondensuotis ant izoliuojamosios medžiagos ir pūdyti medienos. Ypač gerai turi būti izoliuotos lubos.

Grindų temperatūra neviršija 30 laipsnių karščio, todėl čia tinka visos dangos, skirtos drėgnoms patalpoms. Kad nepraleistų drėgmės, turi būti izoliuotos bituminėmis medžiagomis. Paprasčiausios yra grindys su plyšiais, pro kuriuos išbėga vanduo.

Kuo padengti medieną saunos viduje? Niekuo. Nuo puvimo ją apsaugos ventiliacija ir vėdinimas. Bet jei labai norite, grindis, langų rėmus galite patepti apsaugos priemonėmis. Tik ne aliejinėmis!

Nepamirškite lango!

Pamirškite savo belanges saunas rūsiuose! Ir prieškambaryje, ir kaitinimosi patalpoje turi būti po langelį. Pro jį sklindanti šviesa suteikia saunai jaukumo, ją optiškai padidina. Langas gali būti iškaltas žemai, kad šviesa kristų ant grindų. Elektros lemputė paslepiama po laiptais, atitveriama medinėmis grotelėmis. Saunoje turi būti prieblanda. Jokios ryškios šviesos!

60 centimetrų pločio, paprastai niekuo neizoliuojamos saunos durys atsidaro į išorę. Nekalkite slenksčio ir nepamirškite: rankena – tik medinė. Jei bute įrengta elektrinė sauna, nors durys į prieškambarį turi būti stiklinės.

Krosnelė – saunos širdis

Ar gerai išsimaudysite, priklausys nuo to, kaip krosnelė įkaitins akmenis, orą, sienas, kaip drėkins orą ir spinduliuos karštį.

Pati seniausia krosnis būdavo akmenų krūva, po kuria kūrendavosi ugnis. Pirmykštėje saunoje dūmtraukio nebūdavo, ir patalpa prisikaupdavo dūmų. Po pusdienio kūrenimo sauna būdavo išvėdinama, ir tada – kaitinamasi. Specialistai sako, kad odai tai – pati maloniausia sauna. Dabar dūminės saunos statomos geriausiuose vasaros kempinguose.

Patobulinta dūminė sauna turi dūmtraukį su anga. Akmenys (120 kilogramų) čia sukrauti krosnelės viduje ir nuo ugnies atskirti metalo plokšte. Iškūrenus krosnį, pro viršutinę angą vanduo užpilamas ant akmenų, suodžiai nuo jų su garais pakyla pro angą, ji užstumiama sklende – ir jau galima kaitintis. Šios krosnies privalumas – ji išlaiko šilumą net iki ryto. Bet ją kūrenti reikia kantrybės – tai trunka 3-4 valandas.

Populiariausios yra suomiškos krosnelės saunai, kurių galima nusipirkti ir Lietuvoje už 1000-1600 litų. Kad nedidelėje patalpoje per 15 minučių oras įkaistų iki 70 laipsnių, užtenka sukūrenti glėbį beržinių malkų. Dūmtraukyje sklendės nėra, ir tokią krosnelę galima kurstyti visą laiką.

Krosnelės statomos ant grindų, ant nedegios plokštės. Nuo medinių sienų jos turi būti atitvertos 7 milimetrų nedegia cemento ar kalcio silikato plokšte, paliekant 30 milimetrų oro tarpą. Specialistai pataria ant akmenų nestatyti atvirų indų vandeniui kaitinti, nes kylantis garas pažeidžia oro drėgmės pusiausvyrą.

Kaminas

Kaminas gali būti metalo vamzdis arba plytinis. Mažiausias jo skersmuo – 100 milimetrų. Jei reikalinga sklendė, ji įrengiama 1,6-1,8 metro aukštyje. Per kaminą, kertantį lubas, kylantys dūmai įkaista iki 350 laipsnių, todėl jis neturi liestis su medžiu.

Elektrinės krosnelės

Elektrinės krosnelės populiariausios miestų butuose. Jomis lengva naudotis, jos greitai įkaista, bet greitai ir atvėsta. Elektrinė krosnelė kabinama tiesiai ant sienos tokiame lygyje, kad ant viršutinio suolelio sėdinčiojo kojos būtų akmenų aukštyje. Ji pagaminta taip, kad papildomai apsaugoti sienos nereikia.

Elektrinei krosnelei kaistant atsiranda daug teigiamų jonų, dėl to būtų gerai patalpoje pastatyti oro jonizatorių, gaminantį neigiamus jonus. Tada oras būna daug malonesnis kvėpuoti. Ar galima pilti vandens ant elektrinės krosnelės? Taip, netgi būtina, jei nenorite iškepti sausame ore. Jei manote, kad sausa elektrinė sauna yra tikroji sauna – labai klystate.

Atkreipkite dėmesį, kad kaitinimosi spirales visiškai dengtų akmenys – vandenį pilkite ant akmenų, o ne ant spiralių.

Akmenys ir garas

Naudojami tik specialūs akmenys, kurių galima nusipirkti. Tinka akmenys iš upės dugno, ilgai skalauti vandens. Jų dydis – nuo 5 iki 15 cm. Didesni kraunami apačioje, mažesni – ant viršaus. Po 200-300 kaitinimo valandų akmenis reikėtų pakeisti. Kad garas būtų geras, viršutiniai turi iki 300-400 laipsnių.

Pilti vandenį ant akmenų yra šeimininko pareiga ir menas: reikia šliūkštelėti vienodai ant visų akmenų. Dalis pakilusių garų įsiskverbia tiesiai į kūną, dalis – nuo sienų nusėda ant odos. Krosnies akmenys per 15 minučių mažoje saunoje išgarina 1 litrą vandens. Pilamas tik karštas vanduo. Ar galima pilti alaus? Taip, bet tik du šaukštelius.

Ventiliacija

Saunoje oras per troškus, imate dusti, išdžiūva burna, o pasikaitinę jaučiatės lyg maišu trenkti? Viskas aišku – jūs pamiršote įrengti ventiliaciją, kuri daro kaitinimąsi malonų. Apačioje, prie krosnelės, turi būti įrengtas ventilis šaltam orui įeiti. Oras sušyla, pakyla ir išeina laukan pro priešingame kampe prie lubų įrengtą antrą ventilį. Kaitinantis oras turi pasikeisti 6-10 kartų.

Vanta

Geriausias laikas prisirišti vantų yra Joninės ir savaitė po jų. Tai visada būdavo moterų darbas. Vantos ilgis – 40-50 centimetrų. Į ją vidinės beržų šakelės glaudžiamos taip, kad apatinės lapų pusės būtų išorėje, o išorinių šakelių viršutinės – atsuktos į išorę. Neriškite jų sintetiniu siūlu, geriau – lanksčia šakele.

Plakimasis vanta pagerina kraujo apytaką. Prieš plakdamiesi pamirkykite vantą šaltame vandenyje. Žiemai jų galite prisidžiovinti arba užšaldyti šaldymo kameroje. Džiovintą reikia išmirkyti šiltame vandenyje. Jei šlapią vantą papurtysite virš akmenų, po sauną pasklis malonus beržų kvapas.

Meilė? Tik ne ant viršutinio plauto!

Maudytis saunoje – maloniausias būdas leisti kūnui prakaituoti. Į ją einame jau švarūs, prieš tai apsiprausę. Po jos – jokio muilo! Saunoje įšylame, pilame vandens ant akmenų ir garinamės, einame atvėsti ir apsiprausti drungnu vandeniu, pailsime ir vėl kartojame viską iš pradžių. Vanta periamės kaitindamiesi antrą kartą.

Uždarius saunos duris pamirštami visi kasdieniniai rūpesčiai. Čia netriukšmaujama – tai susikaupimo, meditacijos vieta. Išsimaudę apsipilame vėsiu vandeniu, įsisupame į chalatą, pasėdime prie židinio, pasiklausome ramios muzikos. Jokio skubėjimo! Kūnas trokšta tik poilsio. Jei turite mažai laiko ir žvilgčiojate į laikrodį bijodami pavėluoti – geriau į sauną nevažiuoti. Jai reikia skirti mažiausiai tris valandas.

O kaip meilė? Tik, mielieji, ne ant viršutinio plauto! Suomiai juokiasi, kad visi jų vaikai pradėti penktadienio vakare po saunos.

Pataria suomių autoritetai

Nuo 1937 metų Helsinkyje veikia Suomijos saunų draugija. Jos pirmininkas gydytojas Lasse Viinikka sutiko duoti patarimų knygos skaitytojams.

- Kokia temperatūra saunoje geriausia?

- 80-100 laipsnių karščio – ne aukštesnė.

- Kiek laiko galima kaitintis?

- 5-15 minučių, po to – 10 minučių pertrauka. Ciklą kartojame, jei patinka, 3-4 kartus.

- Lietuvoje manoma, kad visi suomiai po saunos teškenasi eketėse. Ar tai sveika?

- Labai nesveika. Net ir turintiems stiprią širdį iš pradžių patartina atsivėsinti drungnu vandeniu, tik po to eiti maudytis. Suomiai nėra dideli maudynių eketėje mėgėjai.

- Ar tiesa, kad saunose visi maudosi nuogi?

- Nuogi maudosi tik vienos šeimos nariai. Jei yra svetimų žmonių, moterys ir vyrai maudosi atskirai. Pirmos kaitintis eina moterys...

- ...kad galėtų padengti stalą, kol vyrai maudosi? Kiek, ko ir kada galima valgyti išsirengus į sauną?

- Valandą prieš sauną geriau nieko nevalgyti. Pertraukėlėmis tarp kaitinimosi galima išgerti butelį alaus ir užkrimsti ko nors sūraus, nes organizmas praranda druskos. Po saunos – daug skysčių, lengvų užkandžių. Sočiai valgyti nereikia, nes kūnas trokšta tik poilsio.

- Kieno pareiga kaitinti sauną?

- Tai garbingas ritualas. Suomijoje sauną įkaitina tėvas arba vyriausiasis sūnus – paprastai visada tas pats žmogus. Regis, ši tradicija išlikusi nuo tų laikų, kai žiemą sauną kūrenti buvo ypač sunkus darbas: nukasti sniegą, iškirsti eketę, prinešti vandens. Tai užtrukdavo visą dieną.

- Ar galima maudantis saunoje sublogti?

- Jei kaitinsitės saunoje ilgai, numesite vieną kilogramą, bet tuoj pat vėl jį priaugsite.

- Ar sauna nekenkia širdžiai?

- Lipti laiptais apsunkina širdį labiau negu sauna. Sėdint šilumoje kraujagyslės išsiplečia, širdis ima dirbti lengviau. Negaluojantys žmonės turėtų vengti karštos saunos ir po jos iš karto nešokti į šaltą vandenį.

- Ar tiesa, kad ėmus gripuoti reikia išsikaitinti saunoje – ir ligą kaip ranka nuims?

- Netiesa. Jei žmogus karščiuoja, liga tik paūmės.

- Kokios ligos saunoje nuslopsta ir kokios paūmėja?

- Saunoje palengvėja kvėpavimas sergant nesunkiomis plaučių ligomis, sumažėja kraujo spaudimas, nuslopsta raumenų, sąnarių skausmai. Chroniški ligoniai, nėščios moterys turėtų kaitintis su saiku. Sauna nesukelia nė vienos ligos. Vienintelė, kuria galima užsikrėsti – tai kojų grybelis, todėl sauną visada reikia švariai išplauti.

- Ar gali kaitintis saunoje maži vaikai ir seneliai?

- Suomijoje jau penkių mėnesių kūdikius moterys pasiima į sauną. Žinoma, temperatūra neturi būti aukštesnė kaip 70 laipsnių. Seni žmonės gali kaitintis tol, kol jiems tai malonu.

- Suomiai vyrai juokauja, esą vaikus jie pradeda penktadienį, po saunos, nes tik čia pamato savo žmoną nuogą. Ar sauna turi ką nors bendro su erotika?

- Suomių kultūroje ji tikrai nesiejama su erotika. Yra posakis: saunoje dera elgtis kaip bažnyčioje.

Daugiau apie suomišką pirtį skaitykite:

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Bir 05, 2006 5:33 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Pėrėsi ir valdovai, ir valstiečiai. Šaltiniai
Martynas Užpelkis, 2004-05-02

Pėrėsi ir valdovai, ir valstiečiai

Nežinoma, kada atsirado Lietuvoje pirmosios pirtys ar panašios paskirties patalpos. Tačiau iš rašytinių šaltinių nemažai sužinome apie pirtį lietuvių buityje viduramžiais.

Pirmą kartą lietuvių pirtis paminėta Ipatijaus metraštyje, kuriame rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas “einantis į mylnicą”, t.y. pirtį. Treniota valdė Lietuvą vos porą metų (1263–1265 m.), todėl galima manyti, kad toji “mylnica” buvo statyta dar jo pirmtako Mindaugo laikais (1236–1263 m.).

Ne viename metraštyje rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas pėrėsi Vilniaus pilies pirtyje su vienu stačiatikiu, kuris vėliau buvo paskelbtas kankiniu ir šventuoju. Kankiniu jis tapo ne dėl karštos Algirdo iškūrentos pirties, nors nepratusiam pirtis iš tiesų gali būti kankynė.

Štai, Livonijos kronikoje vaizdžiai pasakojama, kaip 1245 m. du domininkonai vyko iš Falkenavo vienuolyno (dabartinėje Latvijoje) į Romą pas popiežių skųstis dėl blogo maitinimo ir nepakeliamų pirties procedūrų (turbūt nedaug kuo skyrėsi lietuvių ir latvių tradicinės pirtys).

Lietuvos valdovai buvo ištvermingesni. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas mėgavosi pirtimi beveik kasdien, o Švitrigaila negalėjo išbūti be pirties net sekmadieniais. Bažnyčia draudė kaitintis pirtyje šventadieniais, dėl to jam teko išsirūpinti specialų Romos popiežiaus leidimą. Anot Teodoro Narbuto, senovėje turtingieji lietuviai mėgo šiltose maudyklėse maudytis kartais net kelis kartus per dieną.

Yra žinių, kad pirties garu mėgavosi ne vien valdovai. Turėjo pirtis ir valstiečiai. Pavyzdžiui, prūsai pirtyse maudydavosi kas dieną, ir tai darydavo iš pagarbos savo dievams. „Prūsijos lietuviai ant įkaitintų krosnių taip ima pilti vandenį ir prišildą patalpą tiek, kad nepratęs prie tokios pirties tikriausiai numirtum. Dideliame karštyje išsivanoję vantomis, išprakaitavę, bėga laukan ir šoka į šaltą vandenį – prūdą, ežerą ar upę“ - taip XVII a. su nuostaba rašė Motiejus Pretorijus.

Pirtis - ne vien malonumas

Šiandien daugeliui pirtis tapo egzotiška pramoga. Seniau gi ji atliko daugybę reikšmingų funkcijų ir buvo turbūt pats svarbiausias statinys visame ūkyje. Naujakurys, prieš pasistatydamas būstą, susiręsdavo pirtį.

Visų pirma, tai buvo švaros namai. Dar ir šiandien, nors kiekvienuose namuose yra dušas ar vonia, tikras pirties gerbėjas pasakys, kad taip gerai kaip pirtyje niekur kitur nenuplausi ant kūno nusėdusių dulkių, bei pečius užgulusio nuovargio. Vienur perdavosi kas savaitę, kitur - kas dvi, retai kur - kas tris. Būtinai pirtyje prausdavosi baigus sunkiausius žemės ūkio darbus.

Pirtis buvo neatsiejama švenčių papročių dalimi. Seniau sakydavo: „pirty numeti nuo savęs dulkes ir nuodėmes“, todėl pirtį kurdavo ir prieš didžiąsias šventes, bei vietos atlaidus.

Pirtis buvo ir bendruomenės susitikimo vieta. Manyta, kad bendruomenės kūnas ir siela švarūs, kai švarūs visi jos nariai, todėl į pirtį kviesdavosi tuos, kurie savos neturėjo, pakeleivius ir elgetas. „Nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą“, - amžiaus pradžioje rašė Jonas Basanavičius.

Pirtis buvo bene didžiausia svetingumo išraiška: lietuviai svečiui visuomet iškūrendavo gerą pirtį.

Dar XIX a. kai kur Lietuvoje pirmą kartą gimdančios moterys eidavo gimdyti pakūrenton pirtin, - patogu (šiltas vanduo visuomet šalia) ir ne taip skausminga. Etnologai tame įžiūri ir ritualinę prasmę: švarus, nenusidėjęs žmogus gimsta švarioje aplinkoje.

Pirtis buvo ir puikiausia gydykla bei pirmas vaistas nuo daugybės ligų: reumato, virškinimo sutrikimų, drugio ir net silpnaprotystės ar nevaisingumo.

Senoji pasartiškų pirtis
Turbūt didžiausias pirčių tankumas tebėra išlikęs Aukštaitijoje, o ypač ežeringose Dusetų apylinkėse. Senąją Sartų ežero apylinkių pirtį 1941 m. išsamiai aprašė kraštotyrininkas Antanas Mažiulis. Jūsų dėmesiui pateikiame kiek sutrumpintą jo straipsnį (Straipsnis pilnai išspausdintas leidinyje “Mūsų kraštas”, 1992 m., Nr.1.).

Pirtys

Seniau būta trijų tipų pirčių: žeminių, molinių ir medinių. Žeminės pirtys, taip vadinamos “zemliankos” seniau buvę gana dažnos ir būdingos kaimo varguomenei. Tai daugiausia buvo kalno atšlaitėje iškasta duobė. Jos sienos buvę išpintos stačiais ar gulsčiais statiniais. Iš lauko pusės sienos ir stogas buvo apdėti skaldytų alksnių pliauskelėmis ir užpilti žemėmis. Molinės pirties konstrukcija taip pat buvo gana paprasta: mediniai griaučiai, išpinti gulsčiais žabais, buvo iš abiejų pusių apkrečiami moliu.

Molinės pirtys buvę labai retos, nes jų labai prastas garas. Senoji medinė pirtis buvo statoma iš vidutinio storumo 20 - 25 cm skersmens rąstų ir turėdavo 10 - 12 vainikų. Tai buvo keturkampis trobesys apie 3 - 5 m pločio, 6 - 8 m ilgio.

Stogas iki šio amžiaus ketvirto dešimtmečio būdavo keturšlaitis, dengtas šiaudais, o ežerų pakraščiuose kartais dar nendrėmis ir meldais. Vėliau vis dažniau imta pirtis dangti dvišlaičiu stogu, o šiaudus pakeitė lentos, skalos, skiedros ir kitos ugniai atsparesnės medžiagos. Pirties kampe buvo iš akmenų sukrauta krosnis. Dūmai išeidavo pro stoge paliktą ertmę, čiukuru vadintą, duris arba langelį, sprindžio aukščio ir dviejų sprindžių pločio išpjovą tarp sienojų. Vėliau krosnis imta mūryti iš plytų, perdedant skersai geležies gabalus akmenų sampilui krauti.

Pirtys daugiausia buvo statomos prie didesnio vandens (ežero, upelio). Jei vandens nebuvo šalia, prie pirties buvo kasama sodžiauka, rečiau - šulinėlis. Geriausiu pirčiai vandeniu laikomas ežero, upelio, balos vanduo, nes „geriau prausiasi“ (minkštas), o šaltinio ir šulinio vanduo laikomas menkesniu. Seniau buvo kalbama, kad „po šaltinio vandeniu praustos pirties“, net utėlės apstojančios, nors kiti teigdavę, jog šaltinio vanduo geriausias – „esą grynas, tai ir kūną grynai nuprausia“.

Vandenį šildydavo įkaitintais akmenimis. Pirtims akmenų pasirinkdavo visiems metams rudenį ir supildavo pirties pašalyje. Geriausiai tinka stambesnio grūdo granitas, nes toks įkaitintas akmuo įmestas į vandenį rečiau trūksta ir vandens neištaško.

Pirties bendruomenė

Seniau ne kiekvienas pasartiškių ūkis turėjo savo pirtį, bet viena pirtimi naudojosi kelios artimų giminaičių ar kaimynystėje gyvenančios šeimos. Pirtį kūrendavo visos šeimos paeiliui. Tik kaimo neturtingieji pirties nekūrendavo. Turtingesnis pirties savininkas, turintis daugiau miško, dažnai pakurdavo pirtį be eilės ir sukviesdavo kitus. Susidarydavo gana pastovios pirčių bendruomenės.

Vienos pirties visa bendruomenė tarpusavyje vengdavo susipykti, ypač su pirties šeimininku. Susipykus dviems vienos pirties kaimynams, kiti žmonės stengdavosi juos pirtyje sutaikyti. Ilgiau pykti kaip iki pirties buvo laikoma negražiu dalyku, ir kuris nesusitaikydavo, buvo pravardžiuojamas bizdėlium, pikčiurna ir pan.

Pirties kūrenimas

Pirties kūrenimo dažnumą apspręsdavo pati tos pirties bendruomenė. Viename kaime – kas savaitę, t.y. šeštadieniais, kitame – kas antrą (dažniausiai), ir tik retai kur – kas trečią savaitę. Pirtis visada būdavo kuriama po rugiapjūtės, linaminės, kūlės ir prieš visas didžiąsias šventes bei vietos atlaidus. Kai kur iš seno buvo išlikęs vengimas pirtį kurti pačioje pilnatyje, mat tikėta, kad tada gyviai smarkiai vista.

Gera pirtis, t.y. gerai iškūrenta, sveiko ir gero garo bei tam tikro karštumo, buvo būtinybė. Kiekviena šeima, kada jai tekdavo kūrenti bendruomeninę pirtį, visomis išgalėmis stengėsi geriau ją iškūrenti. Senųjų žmonių teigimu „pirčiai pakūrenti reikia daug mokslo ir priepročio“. Todėl bendruomeninę pirtį kūrendavo pats pirties šeimininkas arba šeimos, kuriai buvo eilė kūrenti, vyriausias vyras.

Moterims šis darbas būdavo patikimas tik tuomet, kai pirtį kūrė tik savo šeimos reikmėms. Apskritai, iš moterų kūrentos pirties būdavo juokiamasi ir vyrai tokion pirtin nenorėdavo eiti – „bobiškoj pirty kelnių reikia“. Gabus pirties kūrentojas buvo žinomas ne tik savame bet ir kitame kaime. Toks kūrentojas buvo “pamačlyvas” ir prieš didesnes šventes arba kam sunegalavus pasikviečiamas ar net iš toliau vežte atsivežamas.

Prieš pakuriant pirtį, visada ji būdavo švariai iššluojama vanta, palikta po praėjusios pirties. Užkurtą ugnį peržegnodavo. Šiek tiek daugiau įsikūrus, uždėdavo storesnių malkų, o užkrosnę apliedavo vandeniu, kad „ugnelė neišsivogtų“.

Kūrenant pirtį, kūrentojas toli nuo pirties nenueidavo: saugodavo nuo ugnies per didelio įsiliepsnojimo ir nuo pikto žmogaus, kuris gali kuolgaliu pakurti arba drignę bei durnažolę užmesti. Seniau, kūrenant pirtį vasaros metu, talkon ateidavo ir kiti kaimo senukai. Susirinkę prie pirties kortomis sužaisdavo, pasišnekėdavo. Apie senesnį kūrentoją visada susimesdavo būrelis vaikų – pasakų pasiklausytų.

Sudeginęs 2 - 3 glėbius gerų malkų, kai akmenys (vandeniui šildyti) įraudonija ir krosnis, vandens užpylus, spraga (mažai kūrenta šnypščia), sukasa gražiai nuodėgulius, išmaišo žarijas žarstekliu, truputį užpila vandens (“išpila nesveiką garą”), ir pirtis pakūrenta.

Ėjimas pirtin

Vyrai ir moterys, dažniausiai, į pirtį eidavo atskirai. Kadangi pirmas garas būna karščiausias, pirma eidavo vyrai, paskui – moterys: „moteriška galva šilumos nepakelia“. Pirtin motinos vaikus pradėjo neštis kokių trijų metų. Vyresni berniukai nuo penkių – septynių metų pirtin eidavo su vyrais.

Pačius pirmuosius iš namų pirtin išruošdavo senelius. Jie beveik vieni susirinkdavę „pirmajam garui“ ir išsiprausdavo, kol dar visi vyrai nesueina, kol pats karščiausias vanduo. Žiemos metu, kuomet senam žmogui sunku per pusnis bristi, vienas kuris iš turtingesniųjų ūkininkų pasikinkydavo arklį ir suveždavo pirtin visus arklių neturinčius kaimo senelius. Po pirties juos vėl išvežiodavo.

Vasaros metu pirtin vyrai eidavo vienmarškiniai. Kitu metu, kas turėjo ilgus kailinius, apsivilkdavo juos ir susijuosdavo juosta. Išeidami pirtin namuose palikdavo visas brostvas (įvairius šventintus kryželius ir pakabukus), „Dievo pirtim nekaitysi“. Einančiam į pirtį vyrui moterys paduodavo medinį kibirą su šiltu šarmu, naują vantą, švarius rūbus, vėliau ir muilo gabalėlį.

Moterys taip pat išleisdavusios pirma seneles, kurias žiemos metu vienas kuris ūkininkas suveždavo ir po to išvežiodavo, nors daugiausiai išvežiodavo kuri nors viena iš moterų. Pirtin eidamos moterys pasiimdavo taip pat šarmo, šilto vandens, po vantą ir skalų (dažniausiai jau būdavo tamsu). Jos pirtin nesiskubindavo, kad vyrų be kelnių nerastų, nes „vyrus užtūpusios“ buvo pajuokiamos.

Kaitinimasis pirtyje

Patys pirmieji, drauge su seneliais ateina paprastai pirties savininkas ir kūrentojas. Vienas kuris iš jų paruošdavo vandenį, t.y. sudėdavo į vandenį karštus akmenis. Sušildyti akmenimis vandenį reikėję didelio patyrimo. Iki raudonumo įkaitusį akmenį žarstekliu įrisdavę kaušan. Tada akmenį papučia, toks geriau šildąs, nepašėlstąs, ir palengva pamerkia, kad neplyštų ir neištaškytų vandens. Taip sudėdavo kelis akmenis, kol vanduo pakankamai įšildavo.

Pamažu susirinkdavo ir kiti vyrai. Pirtin įeidamas kiekvienas žmogus turi esančiuosius pasveikinti: „skalsų šilimai“, „prašom skalson“, o jei randa vanojantis, sako: „skalsų beržo lapui“, „skalsų lapienei“. Jiems atsakoma: „Prašom. Šilumos užteks“, arba „Sušalėliam pakūrenom …“.

Viršutiniai rūbai būdavo paliekami priepirtyje, o apatiniams dažnoje pirtyje būdavo skiriama kartelė virš krosnies, kad „gyvas sutvėrimas“, šilumos išsigandęs, nenuropotų, kur jo neprašo, t.y. naujuosna skalbiniuosna, bet nukritęs ant karštų akmenų sudegtų.

Iš pat pradžių pirtyje susirinkusieji iškaista, t.y. sulipa senieji ant palų (pirties gale žmogaus krūtinės aukštyje pritvirtintos lentos) ir užpylę vandens ant krosnies akmenų šildosi gare. Po kurio laiko, kai prakaitas jau smarkiai bėga, jie nulipa ir leidžia kitus. „Garui pilti reikia mokslo“, - sakydavę senieji žmonės. Garą pildavo, paprastai, vienas iš senesniųjų: pirties savininkas, kūrentojas arba kuris nors kitas jų paprašytas asmuo. Kaušą šalto vandens užverčia į vidurį krosnies, o, kad susidarę garai nenudegintų arti esančiųjų, perspėja: „Saugokitės! Piliu garą“.

Vanojimasis

Gerai iškaitę ir sutarę vanotis, pamerkdavo vantas į šiltą vandenį ir iš eilės prieidami prie krosnies vantą pakepindavo. Po to užpila gerai vandens garui ir ima luptis. Lupdamiesi turi „sutarti“, t.y. išlaikyti ritmą, kuris sudaro „kūlimo mokslą“, kitaip tariant, tiek kūlimas (spragilais), tiek vanojimasis turi vieną ir tą patį sutartinį ritmą. Senesnieji ir svečiai susirinkusiųjų išvanojami, t.y. gulė ant palų ir vieno ar dviejų buvo vanojami.

Eidamas į pirtį kiekvienas nešdavosi sau naują vantą. Vantos būdavo rišamos iš beržo šakelių iki šienapjūtės. Žiemos metu pritrūkę beržinių vantų, naudodavo kadugines.

Tiek vyrai, tiek moterys vanodavosi stati. Pirma lupdavo nugarą, mat ji „didžiausią šilumą paneša ir daugiau niežti“, paskui - šonus, šlaunis ir, jei yra vietos, pasilipę ant palų – kojas. Kad vanojantis „galvos šiluma nesuimtų“ (neapsvaigtų galva), laikas nuo laiko galvas suvilgo šaltu vandeniu, o kad nenualptų, vilgo šaltu vandeniu krūtinę.

Užpylus garo ir glaudžiant (nešeriant) vantą prie kūno, veik visi, sustoję vanotis, džiaugiasi: „U…te-te-te-te, U…te-te-te-te“. Pasidžiaugę ir gerai įniršę vanotis, pradeda antrą šūksnį. Vienas iš senesniųjų surinka: „Na, vyrai, valy, valy, valy …“. Tada vanojasi ir dauguma sutartinai šerdami ima tarti: „Valy, valy, valy …“.

Išsivanoję ir perkaitę bėga pro duris tik visiems baigus, o šiaip tegali tik atsitūpti ir laukti galo. Garui ataušus, išsivanoję eina ataušti. Pirtyje likusieji tėvai ima vanoti vaikus. Drauge vanojasi ir paaugliai. Vaikus vanoja suguldytus ant palų po du (suduria galvomis) kol tie ima verkti.

Išsivanoję vieną kartą, visi prausiasi kol ateina naujų, arba sutaria dar kartą išsilupti. Didieji šilumos mėgėjai susitaria dar ir trečią kartą išsivanoti.

Moterys, kaip ir vyrai, pirtyje seniau daug vanodavusios. Bet jos žinojo ir bendrąją pylą, t.y. vieną stovinčią vanodavo penkios, šešios.

Prausimasis

Išsivanojus pirmą kartą, kartais tik įšilus, buvo trenkama galva. Galvą trinkdavo šarmu tol, kol plaukai imdavę gurgždėti. Po galvos išsitrinkimo, paprastai, buvo antras pasivanojimas ir tik tada visai prausdavosi ir nusitrindavo vanta, skepeta ar „ragaže“ kaklą, nugarą, šonus ir t.t.

Po nusitrynimų, o šilumos mėgėjai dar po kokio vieno pasivanojimo, imdavo praustis. Prausdavosi visi sutūpę aplink bendrą lovį, rankomis semdami vandenį. Pirmieji nusiprausdavo senesnieji, o patys paskutiniai – vaikai. Iš savų indų imta praustis tik XIX a. pabaigoje.

Prausimosi metu seniau buvo sekamos pasakos, pasakojama įvairi „teisybė“: sakmės, padavimai, vaiduoklių regėjimas, ir kalbamasi įvairiais reikalais. Pirtis buvo savotiška pasitarimų vieta. Kartais senieji, vaikams ir paaugliams negirdint, patardavo nesenai vedusiems, atskleisdavo įvairių seksualinių paslapčių. Ypač tokie patarimai buvo gausūs moterų bendruomenėje, kur mokė visa ko jaunamartes.

Po pirties

Namo sugrįžę ir įėję pirkion kiekvienas pasako: „Dėkui užu šilumu“: „Un sveikatos“. Numetę viršutinius drabužius, tuojau atsiriekia duonos, užsipila druskos ir valgo. Ir tik suvalgę vieną riekę, geria vandenį. Šį paprotį senieji aiškina tokia sakme: „Susisprečijo aniuolas su velniu, ką žmonės darys tuoj iš pirties parėję. Velnias sakąs: „Gers vandenį“. Aniuolas: „Valgys duoną su druska“. Žmonės atėję ir pasiėmę duonos, užsipylę druskos ir valgę. Velnias sprečką prakišęs.“

Gydymas pirtyje

Pirtis gydymui buvo kuriama bet kurią dieną. Tokią pirtį kūrendavo tik kietų medžių malkomis. Kiekvienai ligai buvo atskiras būdas.

Gydant nuo reumato, sąnarius vanodavo labai karštu garu, o paskui ant jų dėdavo karštame vandenyje sumirkytas paklodes. Kartais visą žmogų į tokias paklodes įsupdavo ir kurį laiką šutindavo, o išvynioję vėl vanodavo. Reumatizmo geliamus sąnarius apipildavo karštu smėliu, avižomis, ir kai viskas ataušdavo, dar gerai gerai išvanodavo.

Virškinimui sutrikus vanodavo pilvą ir dar braukydavo (masažuodavo) rankomis, paprastai, nykščiu ratais prieš saulės judėjimo kryptį.

Vanojimu bei braukymu gydydavo moterų ligas. Braukant sukdavo delną žemutine pilvo dalimi iš kairės į dešinę, prieš saulės judėjimo kryptį. Menstruacijų sutrikimams (skausmingoms ir ilgoms menstruacijoms) pašalinti be braukymo ir vanojimo buvo dedami šildomieji kompresai.

Pirtyje buvo gydoma ir nuo geltos, maliarijos, mėšlungio, tymų, džiovos, nevaisingumo ir netgi nuo silpnaprotystės.

XIX a. pradžioje pirtyse dar buvo labai išplitęs kraujo leidimas, kaip priemonė plaučių uždegimui, galvos svaigimui ir daugeliui kitų ligų gydyti, bei kraujo spaudimui reguliuoti. Leidžiant kraują, žmogų pasodindavo arba paguldydavo ant palų, jo kairę ranką patiesdavo ir netoli riešo arba alkūnės linkime specialaus kirstuko ašmenimis įkirsdavo veną. Kraujo kiekį nustatydavęs pats ligonis ar jo artimieji. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais kraują imta nuleisti dėlėmis.

Sava pirtis

Tikras pirtininkas nesuabejojęs pasakys, kad nėra nieko geriau, nei turėti savo pirtį. Nusprendus statyti ar įsirengti savą pirtį tereikia įvertinti visas savo galimybes: kai ką galbūt geriau daryti patiems, kai ką - patikėti profesionalams. Galima ir pilnai įrengtą pirtį nusipirkti. Kad lengviau būtų apsispręsti - keletas patarimų statant pirtį.

Daugiau apie tikrą lietuvišką pirtį ir jos statybą:

Pagal pirtyje.lt

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Bir 05, 2006 5:48 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO
Į S A K Y M A S

DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 39:2005 „PIRTYS: ĮRENGIMO IR PRIEŽIŪROS SAUGOS SVEIKATAI REIKALAVIMAI“ PATVIRTINIMO

2005 m. liepos 21 d. Nr. V-595
Vilnius
Siekdamas užtikrinti saugias sveikatai pirčių paslaugas:
1. T v i r t i n u Lietuvos higienos normą HN 39:2005 „Pirtys: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“ (pridedama).
2. P a v e d u ministerijos sekretoriui pagal administravimo sritį šio įsakymo vykdymo kontrolę.

SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS ŽILVINAS PADAIGA
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2005 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-595

[url=http://www3.lrs.lt/cgi-bin/getfmt?C1=e&C2=260223]LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 39:2005 „PIRTYS:
ĮRENGIMO IR PRIEŽIŪROS SAUGOS SVEIKATAI REIKALAVIMAI“
[/url]

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Bir 05, 2006 5:54 pm
Aprašymas WWW
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Čigonų pirtis
Čigonų pirtis

Paveikslėlis

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Bir 08, 2006 6:29 pm
Aprašymas WWW
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Pirtys Latvijoje

http://www.viss.lv/index.php?ek=1&Rez=o ... ree=_0_194

Paveikslėlis
Paveikslėlis
[img]http://www.viss.lv/dati/mezasalas/pirts%20lâva.JPG[/img]

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Bir 08, 2006 6:33 pm
Aprašymas WWW
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Lauko kubilai
Lauko kubilai

Japoniška pirtis (kubilas)

Kubilas, arba naminė japoniška pirtis yra gana paprastas įrenginys. Tai – paprasta, medinė statinė su karštu vandeniu. Kaitinamasi tokioje pirtyje sėdomis arba pusiau atsigulus, atidžiai žiūrint, kad širdies plotas liktų virš vandens. Vanduo įkaista iki 45-50°C . Viena iš svarbiausių sąlygų – medinė statinė turi būti švarioje, vėsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke, po atviru dangumi. Seniau kubile vandens dažnai nekeisdavo. Tame pačiame vandenyje maudydavosi visi šeimos nariai arba svečiai. Ant galvos labai dažnai užmaunama šaltu vandeniu suvilgyta kepuraitė. Po 10 minučių kaitinimosi jūsų pulsas gali pakilti iki 120 dūžių per minutę, todėl neįpratusiems gali šiek tiek svaigti galva. Po šios pirties rekomenduojama pailsėti. Japoniškos pirties procedūra prasideda nusiprausimu duše arba gausiu apsipylimu iš rėčkutės. Tik po to einama į kubilą. Po pirties rekomenduojama maždaug valandą pagulėti. Tik įsivaizduokite – jūs lepinatės karštame vandenyje, aplinkui – snieguoti laukai, tolumoje ežero iš lėto leidžiasi raudona saulė... Šioje situacijoje labai tinka ir taurelė brendžio, plaukiojanti ant medinio padėkliuko vandens paviršiuje.

Medikai išsiaiškino, kad tokia paprasta procedūra turi puikų profilaktinį poveikį nuo gripo, slogos, o taip pat padeda sergant reumatu, nervų ir širdies – kraujagyslių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais.

Kubilą kūrenant gerai išdžiovintomis malkomis, kubilas prikaista per 2-4 val., priklausomai nuo oro temperatūros. Pečių rekomenduojama valyti kas trečią pakūrimą, su specialia lopetėlę - per viršų. Įvertinant gaminio kokybę, pakuros daryti iš šono nerekomenduojama, kadangi tai trukdytų kubilo išbrinkimui ir po kelių metų toje vietoje medinė kubilo dalis gali suskilti. Norint, kad gaminys būtų patvaresnis, rekomenduojama kubilą impregnuoti bent kartą per metus. Taip pat reikėtų bent 15 centimetrų pakelti kubilą virš žemės, įrengiant polius.
http://www.krosandra.com/Krosandra-LT/index.htm
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis

Apkūrenamas kubilas

Paveikslėlis
PaveikslėlisPaveikslėlis
Paveikslėlis

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Paskutinį kartą redagavo BURTONIS Tre Bir 28, 2006 4:14 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Ket Bir 08, 2006 6:43 pm
Aprašymas WWW
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
TURKIŠKA PIRTIS

http://www.viss.lv/index.php?ek=1&persp ... sID=118223
Paveikslėlis

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Bir 08, 2006 6:48 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Kvapai pirtyje - ne vien malonumas, bet ir sveikata

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių dalį laisvalaikio mėgsta praleisti pirtyje. kai kurie savaitgalio neįsivaizduoja be pasėdėjimo karštoje pirtelėje. Galima pastebėti, kad ir pirtinimosi kultūra keičiasi, pirtis tai jau ne pasilinksminimo, išgėrimų, bet poilsio, atsipalaidavimo vieta.
Paveikslėlis
Siekiantys kuo maloniau praleisti laiką pirtyje ieško papildomų teigiamus pojūčius sukeliančių priemonių.

Viena labai svarbi, tačiau šiandien dar neypatingai paplitusi priemonė - kvapo naudojimas. Tinkamas aromatas padeda atsipalaiduoti, sumažina galvos ar raumenų skausmą, pagerinti kraujotaką, sušvelninti peršalimo simptomus. Tiesa, prieš naudojant vieną ar kitą eterinį aliejų, reikia žinoti ir jo kvapo savybes. Tai mūsų parduotuvėse yra skurdus eterinių aliejų pasirinkimas, šiltuose kraštuose galima susidurti su neįtikėtinu kiekiu eterinių aliejų rūšių.

Asmeninė patirtis su kvapais buvo labai atsitiktinė, tačiau keli sėkmingi bandymai paskatino aktyviau susidomėti kvapų panaudojimu. Jau daugiau kaip penkiolika metų beveik visus savaitgalius pasidžiaugiu pirties teikiamais malonumais, pirtindamasis kartais naudojau parduotuvėse perkamus pirčiai skirtus eterinius aliejus. Sklindantys kvapai įspūdžio nedarė. Tačiau viskas pasikeitė 2005 metų vasarą apsilankius Kryme už porą šimtų litų įsigijus įvairių augalų eterinių aliejų.

Pirkdami eterinius aliejus ruošėmės juos pritaikyti kvėpinant butą. Tačiau išėjo taip, kad nuvažiavus į sodybą vienoje iš kuprinės kertelių užsimėtė suvenyrinis eterinių kvapų rinkinukas. 0,5 ml rožių aliejaus "mėginuką" įsinešėme į pirtį. Daug efekto nesitikėjome, nes parduotuvėse surandamų kvapų išnaudoji vos ne 5 ml kartui ir tai nelabai to kvapo jauti. Užrašas ant įpakavimo rekomendavo pirtyje vienu kartu į karšto vandens dubenėlį įlašinti 3-4 lašus. Tai buvo fantastiška, nuo tokio eterinio aliejaus kiekio užkvipo visa pirtis, kvapas buvo neaštrus, tiesiog švelniai masažavo šnerves ir laikėsi po 2 užėjimus. Savijauta po pirties išties buvo pakili ir jautėsi neįprastas lengvumas.

Po to karto visi nupirkti kvapai kas savaitgalį buvo aktyviai bandomi. Dar papildomai išbandėme jazminų, ajerų, kipariso, ilang ilag, bergamoto, neroli (laukinio apelsino), kadagio kvapus ir dar beveik dešimtį kitų kvapų. Kaip maloniausius išrinkome rožių, jazminų, ajerų, kipariso ir kadagių kvapus. Išrinkome ir geriausią būdą skleisti kvapams. Labiausiai pasiteisino 8 cm skersmens molinis indelis, su 45 laipsnių kampu pasvirusiomis sienelėmis ir plokščiu dugnu. Pripylus pusę tokio indelio karšto vandens, padėdavome jį ant įkaitusio pirties krosnelės metalo ir įlašindavome 3-4 lašus, po 2 išėjimų įlašindavome dar tiek pat. Geriausia būdavo kai indelis būdavo tarp akmenų ir mūsų, ir užmetus ant akmenų vandens kartu su garu dar papildomai atslinkdavo ir kvapo debesis.

Sunku būtų išskirti pojūčius, todėl kvapų poveikį pateiksiu žemiau naudodamasis iš Krymo atsivežtąja kvapų terapijos literatūra:

Rožė
Rožės aromatas stabilizuoja elgesį, šalina neurozes, didina darbingumą. "Karališkas" aliejus jaunina, regeneruoja, išlygina odą bei didina jos tamprumą ir elastingumą, normalizuoja riebalinių ir prakaito liaukų darbą, mažina randus, suteikia odai lygią ir gražią spalvą. Jis taip pat šalina uždegimus ir šerpetojimą, pykinimą, silpnumą, migreną, galvos skausmą, galvos svaigimą.
Rožės aromatas normalizuoja endokrininių liaukų darbą, šalina sklerotinius organizmo pokyčius, atjaunina ir regeneruoja ląsteles, normalizuoja virškinimo trakto darbą, šalindamas fermentinį skrandžio nepakankamumą.
Moterims nuskausmina pilvo apačią; normalizuoja gimdos išskyrų kiekį menstruacijų metu, padeda išvengti vaginito.
Naudojimo būdai: aromatinės lempos – 3 lašai, masažas – 4-5 lašai dešimčiai gramų aliejaus; saunos, vonios – 5-6 lašai; 1-2 lašai aliejaus įpylus į 0,3 litro vandens – tepti odą 1-3 kartus per dieną vatiniu tamponu; 1-3 lašai rožinio aliejaus vienam litrui vandens – esant parodontozei 1-3 kartus per dieną skalauti burną.

Jazminas
Viduržiemio jūros šalyse jazminų aromatas laikomas aromatų karaliumi. Turi raminančių, antistresinių savybių, todėl pirmiausia naudojamas kaip oro aromatizatorius. Sudaro "jausmingų" eterinių aliejų sudedamąją dalį, kurį naudojama intymioje aplinkoje. Būtinas brangiausių prancūziškų kvepalų komponentas.
Naudojimo būdai: aromatinės lempos – 2-3 lašai; masažas – 3-4 lašai 10-15 gramų aliejaus.

Kiparisas
Eterinį aliejų išgauna iš kankorėžių, lapų ir jaunų daigų, apdorojant vandens garais. Stiprina kraujagyslių sieneles, padeda išvengti aterosklerozės, šalina nemalonų odos kvapą, gydo plaukų retėjimą.
Naudojimo būdai: 2-3 lašus gerti su medum arba su spiritiniu tirpalu 2-3 kartus per dieną; išviršinis: vandens tirpalo 5% tinktūra arba skystas tirpalas skalavimams, 1-2 lašai į ausį 4-5 kartus per dieną esant kokliušui.
Inhaliacijos: 1-2 lašai, procedūros trukmė 4-7 minutės
Masažas: 5 lašai dešimčiai mililitrų augalinio aliejaus. Šiltus kompresus su 5 aliejaus lašais dėti ant skaudančių vietų, esant aštriam skausmui.

Kadagys
Pagal baktericidines savybes šis aliejus neturi lygių. Juo gydo ir šviežias, ir pūliuojančias žaizdas, viršutinių kvėpavimo takų ligas, tuberkuliozę, niežus; gonorėją, impotenciją, vėžines žaizdas. Eterinis kadagių aliejus naudojamas esant šlapimo takų, inkstų infekcijoms, esant cirozei, podagrai, artritui, reumatui, aterosklerozei. Galima gydyti paralyžiaus, egzemos pasekmes.
Naudojimo būdai: 2 lašai aliejaus vienam arbatiniam medaus šaukšteliui, ištirpdyti ½ stiklinės šilto vandens 2 kartus per dieną; vonios, saunos – 2-3 lašai; aromatinės lempos – 2-3 lašai; masažas – 5-6 lašai dešimčiai-penkiolikai gramų aliejaus; kompresai – 4 lašai.

Neroli ("Apelsinų žiedų")
Eterinį aliejų išgauna iš kartaus apelsino žiedų, veikiant garais. Naudojamas malšinti neurozei, aritmijai, išeminei širdies ligai gydyti, nemigai, depresijai slopinti. Naudojimo būdai: vonia – 12 lašų, masažas – 5-6 lašai dešimčiai gramų augalinio aliejaus; vynų ir arbatos aromatizacija po 8 lašus, patalpų aromatizavimas.

Ajeras
Aliejus naudojamas kaip raminanti priemonė esant nervinei įtampai; esant inkštirams, plikimui, odos grybeliui, piodermijai. Naudojamas, kaip antiseptikas, padedantis užgydyt žaizdas. Rekomenduojamas esant bronchitams, anginoms. Naudojamas kaip varantis skysčius, šlapimą, tulžį. Be to, aliejus efektyvus prie reumato, podagros, skrandžio opos, dvylikapirštės žarnos opos. Stiprina lytinį potraukį, gerina atmintį, regėjimą, klausą.
Naudojimo budai: aromatinės lempos – 2-4 lašai; inhaliacijos – 1-2 lašai, seanso trukmė 4-5 minutės, vonios – 3-7 lašai; masažas – 3-5 lašai penkiolikai gramų aliejaus; valgant – 1-2 lašai ant cukraus gabalėlio 2-3 kartus per dieną prieš valgį; kompresai – 4-5 lašai ant servetėlės ir pridėti prie skaudančios vietos 4-6 valandoms.

Kvapai Lietuvoje
Kodėl prieš tai kvapai nedarė įspūdžio supratau pabaigus Krymo ir iš anksčiau turėtus Bulgarijos eterinius aliejus. Bijau, kad susidomėjimas ir jums gali nuslūgti išbandžius mūsų parduotuvėse nusipirkus kvapus. Kokybiškas aliejus negali būti pigus, pavyzdžiui 5 ml jazminų eterinio aliejaus jau Kryme kainavo 40 lt. Mūsų parduotuvėse 5 ml jazminų eterinio aliejaus taip pat panašiai kainuoja. Tiek, kad tuose 5 ml "natūralaus" jazminų ar rožių eterinio aliejaus, gryno jazminų eterinio aliejaus bus keliskart mažiau nei kaip parduodamų Kryme. Kitą dalį eterinio aliejaus sudaro pigesni aliejai ar sintetiniai - pusiau sintetiniai komponentai. ir iš vis baisūs 8-10 lt kainuojantys ir praktiškai visur parduodami lietuviški "natūralūs" eteriniai aliejai. Keista, kad net mėtos kvapas, kurios aliejų galima pasidaryti vietoje, sunkiai primena natūralų mėtos kvapą. Šie kvapai gali būti stiprūs, kai kurie ir ilgai išsilaiko, bet kvėpuojant jo niekados nepavadinsi švelniu ir derančiu.

Tikriausiai būsiu apkaltintas Krymo aliejų reklama ir tuo, kad perskaitytas straipsnis yra nenaudingas neturint galimybių įsigyti šiuos kvapus (kiek žinau nei Krymo, nei Bulgarijos eterinių aliejų Lietuvoje įsigyti neįmanoma), tačiau pasistengsiu pasiūlyti kitus būdus įkvėpinti savo pirtį.

Šią vasarą tikrai sėkmingai pavyko surišti vantas. Kas riša vantas pats manau žino, kad rišimo laikas vos ne loterija ir tas, kad rekomenduojama surišti vantas iki Joninių dažnai prasilenkia su realijomis. Iš tiesų svarbu jausti vantos lapą kada jis maksimaliai tvirtas ir turi daugiausiai eterinio aliejaus. Šiais metais vantas rišau liepos mėnesį ir skyniau šakeles prieš pietus. Dvi užplikytos vantos skleidžia puikų aromatą. Papildomai esu paruošęs kelias kadagių šakeles kurios taip pat skleidžia stiprų, bet švelnų aromatą.

Jau seniai papildomam pirties įkvėpinimui naudoju ajero šaknį, prieš užplikant šaknį verta išilgai "suketvirčiuoti". Kartas nuo karto panaudoju eukaliptinę vantą.

Ir neabejotinai būtų puiku jei kiti pasidalintų savo patirtimi, gal kas surado Lietuvoje kokius įdomius kvapų pardavėjus. Sėkmės visiems, gero garo, gero kvapo.

Pirtininkas
anonsas.lt

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Bir 14, 2006 12:31 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Garinė pirtis – apsupti garų malonumo

Garinė pirtis buvo populiari senovės Graikijoje, o vėliau šią tradiciją perėmė romėnai. Turkijoje ši pirtis žinoma tūkstantmečius. Čia senovėje motions net išrinkdavo tinkamiausią nuotaką savo sūnui. Nors šiandien ypatingų tradicijų nebeliko, garinė pirtis išpopuliarėjo visoje Europoje.
Paveikslėlis
Garinėje pirtyje visai kitokios sąlygos nei lietuviams gerai pažįstamoje saunoje: temperatūra tarp 43-46 °C, o drėgmė – 100 procentų. Tokia garinė pirtis ne tik sveika, bet ir skatina atsipalaiduoti, sukelia energijos antplūdį.

Tiesa, asmenys, turintys širdies patologijų, turėtų vengti garinės pirties malonumų, tačiau visiems kitiems garinė pirtis – puikus atsipalaidavimo metodas. Sergantiems bronchine asma ar kitomis kvėpavimo takų ligomis, besiskundžiantiems nestipiriais reumato ar sąnarių skausmais, prastai miegantiems ar turintiems lėtą medžiagų apykaitos sistemą garinė pirtis ypač rekomenduotina.

Gulint ant akmeniniu ar keramikinių plokščių bei suolų, karštis nevargina, o drėgmė maloniai glamonėja kūną. Tad garinė pirtis puikiai tinka ir tiems, kuriems sunku ištverti karštoje saunoje., o garinės pirties efektas bus dar geresnis.

Garinė pirtis taip pat ir puiki odos gražinimo priemonė. Drėgmė stimuliuoja kraujo tėkmę, tokiu būdu intensyviai valydama odą, atverdama poras, nuimdama negyvas odos ląsteles ir nešvarumus. Oda tampa minkšta, švari ir švelni kaip šilkas.

Tiesa, norint pasiekti teigiamą efektą, visą garinės pirties procedūrą reikia atlikti teisingai, nes kitaip galite patirti ir šilumos smūgį. Kadangi temperatūra garinėje pirtyje yra kur kas žemesnė nei saunoje, o dėl drėgmės garinėje pirtyje neatodo taip karšta, galite per ilgai joje užsibūti ir sutrikdyti savo organizmą.

Kaip teisingai garintis tokioje pirtyje? Prieš eidami į garinę pirtį nusiprauskite po vėsiu vandeniu. Užėję į pirtį pirmą kartą, nesėdėkite joje ilgiau nei 15-20 minučių. Išėję atvėskite, atsivėsinkite vandeniu. Neikite į garinę pirtį daugiau nei 2-3 kartus. Nepamirškite, kad prieš eidami į pirtį antrą ar trečią kartą, turite pakankamai atvėsti, kad neapkrautumėte kraujo cirkuliacijos. Jei teisingai mėgausitės garinės pirties malonumais, ji padės atgauti jėgas ir atsipalaiduoti.
ANONSAS.LT

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Bir 14, 2006 12:35 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Viskas apie vantas ir pirtis
Lietuviškų garinių pirčių senovė

Cituoti:
Lietuvių pirtis pirmą kartą paminėta ne kieno kitų, bet pačių rusų, vadinamajame Ipatijaus, metraštyje, iš kurio sužinome, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas „einantis į mylnicą" (dar vienas įrodymas, kad rusai neturėjo pirties, o lietuvišką pirtį vadino jiems suprantamu žodžiu - mylnica), t. y. pirtį.

Po Mindaugo mirties 1263 m. Treniota užėmė Lietuvos sostą ir gyveno, kaip manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare. Lietuvą jis valdė tik iki 1265 m., t. y. apie dvejus metus, todėl galima prielaida, kad toji pirtis galėjo būti statyta dar Mindaugo valdymo laikais (1236-1263). Pirtis buvo atskirame pastate ar atskiras trobesys, nes iš gyvenamojo namo (rūmų) reikėjo eiti į ją per sodybą.


AINA.lt

Plačiau http://www.baltai.lt/?p=2101&preview=true

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Sau 10, 2011 6:10 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 12 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007