Na, į temą, krikščionys labai aktyviai garbina paveikslus, na, pavyzdžiui, Aušros vartų paveikslas, jis net pačiu buvimu kažką ten labai gero duoda, kitus paveikslus gatvėmis tampo.... Ikonos taip pat laikomos šventomis, čia pas pravoslavus, jie taip pat krikščionys

Antra, krikščionis, kai meldžiasi ir kažko prašo, jis kreipiasi ne į Dievą, o į šventuosius, na, žiūrint, ko reikia, į Petrą, Povilą ar Anuprą.... Na, tipo, nubėk užtark už mane žodelį, o aš jau tau tokią storą žvakę pastatysiu
Beje, ir aukų atnašavimas taip pat ne Dievui ar trejybei, bet tiems patiems šventiesiems, kad užtartų

Nu jau toksai tas žmogėnas viską per pažintys pripratęs daryti, o reikėtų tiesiai į DIEVĄ kreipti, tam aš pritariu, o visos tos rinkliavos kunigams ir jų gerovei, nu biškis nukrintą ir bažnyčių pastatų išlaikymui, bet niekas neverčia, nepasitiki neaukoki bažnyčiai.............., nepasitiki neprašyki Petro ar Povilo, o kreipkis į DIEVĄ tiesiai......................



*****************
O ką padarysi, kad aš KARČEMOJE daugiau laiko praleidžiu, tai toksai ir mano adresiokas.

Na tu visai teisus, kamgi aukoti, juk geriau tuos pinigelius pragerti , karčiamoje:)

*************
Ne atvirkščiai - aš pragertus surenku, nes ten dirbu DIRIKAUJU..............

Taip žmogus atėjęs į naują, nepažįstamą vietą, ją tyrinės. Manau, net jeigu pasirodytų vienas iš Šventųjų, jis nesuprastų šito, bet smalsiai spoksotų, kas vyksta.
Elektra, o kaip tu pakomentuotum sakymus, kad lietuviai buvo pagonys, meldėsi Ąžuolui (medžiui, laukui, ąžuolų giria jiems buvo Šventa).

Laisvūne, senovės baltai nebuvo pagonys. Na, bet ne apie tai eina kalba. Mane dominantis klausimas ir iš jo išsirutuliojusi diskusija yra susiję su konkrečia Šventojo Rašto vieta, tikliau vienu iš dekalogo punktų, minėtų ankstesnėse mano žinutėse. Kas liečia meldimąsi šventose vietose, tai taip pat atskira kalba.

****************

Nes LIETUVIS jau tada suprato reinkarnaciją, kad dvasios isikūnija ir medžiuose, o medis tavęs nenuskriaus, o žmogus gali nuskriausti, kad ir kokiu šventuoju jis save laikytų, tai ir meldėsi galiūnui AŽUOLUI, kad ir jis pats stipresnis taptu.

Laisvune : Ne medžiui ar giriai meldėsi, meldėsi kartu Paparaščiausiai senovės pasaulėjautoje buvo visi gamtos elementai sudavasinti - turintys siela... Jie tokie pat kaip mes su tavimi, gyvi ne tik biologine prasme, o turi sielą, asmenybę, individualumą... Žmogus nebuvo laikomas išskirtiniu padaru... O ąžuolas buvo greičiau mokytoju, todėl meldėsi ne jam konkrečiai, bet su juo kartu, kaip su stipriu ir išmintingu mokytoju

Vigintai, kokiais šaltiniais remiantis išsakėte šias savo mintis Man jos labai artimos ir norėčiau paskaityti plačiau

Brigita : Keltų Gyvenimo ir Mirties knyga (iliustruota keltų išminties rinktinė) lietuvių kalboje, labai grąžiai iliustruota ir t.t. Labai šviesi knyga, čia į pavadinimą nekreipk dėmesio, greičiau jinai apie magišką pasaulį, apie užkeikimus pakelenčius nuotaika ir magiškus prieskuonius verdant barščius, ar kitą kasdienią sriubą
Dar gera knyga apie senovinį suvokimą - Anam Cara keltų dvasinis..... dabar jos neturiu po ranka, pasiėmė dukros kadras Nors knygą parašė airių katalikas, kunigas, bet pusę teisybės visdėlto parašė Knyga nagrinėja tik vieną savoka anam cara - verčiasi kaip sielų artumas, o dar tikliau - "noriu tavęs" kužda mylintys vyras, tau į ausį aistros akimirką.... ir tie patys žodžiai pats baisiausias kovos šūkis pas keltus, beisesnio nebūdavo
O geriausias šaltinis apie medžius ir mišką, apie jo dvasią - nueik ir pati pasikalbėk su medžiais, su mišku Jie labai geri ir kantrūs mokytojai

Vigintai, ačiū Varčiusi „Keltų Gyvenimo ir Mirties knygą“.. . Galvojau, gal kas iš lietuvių autorių rašė. O knygą John O‘Donohue „Anam Cara keltų pasaulio dvasinė išmintis“ turiu nuosavą. Priminėt ką tik susiradau tą knygą ir dar kartą perskaičiau skyrių ANAM CARA. Tai tikrai nuostabi knyga, siūlau visiems ją paskaityti O su medžiais aš pasikalbu

Krikščioniškas paveikslų gerbimas (šis žodis lietuvių kalba labiau čia tinka, siekiant atskirti vienam Dievui skirtą garbinimą nuo pagarbos Jo sekėjams) remiasi pačiu pagrindiniu krikščionių tikėjimu, kad Jėzus (Jošua) iš Nazareto, nuo kurio gimimo, nors ir klaidingai, skaičiuojame metus, yra įsikūnijęs Dievas. Tad jeigu Dievas nebijojo priimti kūnišką pavidalą, vadinasi, galima ir bandyti jį atvaizduoti, ir tai nesikerta su Vienatinio Dievo garbinimu. O išskirtinis vaizdo garbinimas, manau, būdingas ir visai mūsų šiandieninei kultūrai... Turbūt, svarbiausia, kokį turinį tuo vaizdu garbini, o ne tiek pats vaizdas, ar ne?

Labai teisingas pastebėjimas ir stiprus argumentas diskusijose, kuriose vyrauja klausimai, kodėl krikščionių tikėjimas taip garbina atvaizdus. Ačiū!