Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ant Lie 16, 2019 6:01 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Melskime, kad Dievas atsiųstų mums krovinį... 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Melskime, kad Dievas atsiųstų mums krovinį...
Cituoti:
Melskime, kad Dievas atsiųstų mums krovinį...

Yasur sninga pelenais.

Australijos turizmo firmose galima rasti lankstinukų, kviečiančių apsilankyti egzotiškose Melanezijos salose. Turistams, be viso įprastinio asortimento, siūlomas labai patrauklus pramogų paketas: galima pasigrožėti veikiančiais ugnikalniais ir pajusti, kaip sninga ...pelenais. Galima aplankyti vietinius kaimelius, kur jums bus pasiūlyta išgerti potenciją skatinančio kava gėrimo. Išsirinkti pagal savo skonį paplūdimį - baltą arba juodą. Šie tokie ne nuo naftos, bet susidarę iš lavos... Turistai viliojami susipažinti ir su labai neįprastu tikėjimu, antropologų vadinamu ,,Krovinio kultu“.

Vienas tokių turistinių lankstinukų kviečia aplankyti Tanos salą Ramiojo vandenyno pietuose.

„Krovinio“ belaukiant

Sulpuro Pakrantės (Sulphur Bay) kaimelis tolimoje Tanos saloje kas rytą bunda pažadintas veikiančio ugnikalnio. Jo viršukalnė Yasur trinksi lyg didžiulis verdančios magmos katilas, kartkartėmis išspjaudama juodų pelenų debesis. Pelenai pakalnės miškelius jau seniai pavertė mirties giraitėmis, apsnigtomis anglies sniegu. Kaimelio pakrantėje – juodo smėlio paplūdimys, kurio krantus skalauja garuojantis sraunus kalnų upelio vanduo – pernelyg karštas maudytis, bet labai tinkamas skalbti. Tarp šių dviejų ,,ugnių“ - šiaudinės lūšnelės, išdėstytos gana neįprastai Melanezijos kaimams. Jos sustatytos ne aplink centrinę genties būstinę ar apeiginį medį, bet suręstos aplink taisyklingo keturkampio formos aikštę, atrodančią lyg skirtą paradams. Taip yra neatsitiktinai. Sulpuro Pakrantės kaimas – viena iš gyvenviečių šioje Žemės rutulio dalyje, kur nėra garbinamas misionierių atneštas Kristus, neišpažįstamas ir tradicinis tam kraštui protėvių tikėjimas. Šio kaimelio žmonės bendrauja su savo dievu - mesijo Džono Frumo dvasia.

Džonas Frumas yra Dievo sūnus, bet jis – ne Jėzus. Kas jis – neaišku. Vieni mano, kad vietinis, kiti – kad baltasis arba juodaodis amerikietis. Bet viena aišku – jis pranašas, atėjęs sugrąžinti Tanos žmones į senąjį tikėjimo kelią, iš kurio jie išklydo atvykus misionieriams. Džonas Frumas - pokyčių įsikūnijimas, Budos, Jėzaus ar Mahomedo įpėdinis. Kaip Jėzus – jis svarsto apie sugrįžimą, o gal jau ir yra čia. Džonas Frumas - ir vulkano dievas, turintis mirusiųjų armiją, gyvenančią krateryje, ir dvasia, lankanti Tanos žmones, šiems begeriant svaiginančią kava.

Dar kolonijiniais laikais, kai Džonas Frumas pirmą kartą ,,apsireiškė“, britai manė, kad tai vienas iš vietinių persirengėlių, paistantis nesąmones ir kurstantis maištą. Jis buvo suimtas, pririštas prie gėdos stulpo. Tačiau vėliau vis pasirodydavo naujų ,,įpėdinių“. Nors jie buvo sukišti į kalėjimą, bet jų kalbos padėjo pamatus ,,naujajam“ tikėjimui, virsdamos religiniais pasakojimais apie Džono Frumo apsireiškimus.

Mokslininkams Džonas Frumas tapo ,,Krovinio kulto“, keisčiausio ir egzotiškiausio tradicinės kultūros reiškinio, pavyzdžiu. Visoje Melanezijoje, nuo Naujosios Gvinėjos iki Saliamono salų ir Tanos archipelago, daugybė bendruomenių, nutolusių tūkstančius mylių viena nuo kitos ir kalbančių skirtingomis kalbomis, regis, spontaniškai pradėjo išpažinti keistą tikėjimą. Buvo skelbiama „Naujoji Malonė“: kai tik baltasis žmogus išnyks iš salos, jo krovinys – vakarietiškos gėrybės – bus magiškomis priemonėmis nukreiptas vietiniams žmonėms, nes jie ir yra teisėti jo savininkai. Iš tiesų naujoje religijoje yra susipynusios tiek krikščioniškos, tiek vietinio tikėjimo idėjos. Pavyzdžiui, krikščionišką prisikėlimo po mirties ir lygybės danguje idėją vietiniai suprato kaip pažadą, kad po mirties jie vėl atgims, tik šį sykį baltaodžiais. Salyno gyventojai taip pat manė, kad visi baltieji iš tikrųjų yra vietinių žmonių reinkarnacijos. Vietiniai buvo įsitikinę, jog visos atvykusių kolonistų gėrybės yra gautos iš dangaus dvasių tam, kad būtų išdalintos jiems, kaip teisėtiems savininkams.

Pats ,,Krovinio kulto“ įkarštis – 1950 metai, tačiau šio reiškinio pėdsakus galima atsekti jau nuo 1890-ųjų. Pavadinimą šiam tikėjimui suteikė australų antropologas Peteris Lorencas (Peter Lowrence), 1949 metais tyrinėjęs atokų Naujosios Gvinėjos kampelį. Mokslininkas, studijuodamas vietinį gyvenimą, pastebėjo, kad jo buvimas bendruomenėje vietinių suvokiamas kaip religinio tikėjimo dalis. Aplink nuolat sklandė gandai, kad netrukus pas jį atvyks krovininis laivas su didelėmis gėrybių atsargomis – vietos gyventojai jo prašė padėti jiems prižiūrėti nusileidimo aikštelės išvalymą. Kai Lorencas paklausė, kam ši nusileidimo aikštelė skirta, jam buvo atsakyta, kad turėtų atskristi krovininiai lėktuvai ir atgabenti džiovintos mėsos, ryžių, tabako bei įrenginius elektrai gaminti. Kai jis paklausė, kas siunčia šį krovinį, vietiniai atsakė – ,,Dievas danguje”. Lorencas pradėjo tirti šį reiškinį ir padarė išvadą:

,,Krovinio ritualai” – nauja religinė praktika, susieta su kroviniu. Apeigų metu magiškai pakartojamas veiksmas, kai šį krovinį gauna baltasis žmogus. Be to, salos gyventojai ,,krovinio gavimo“ dieną nustodavo dirbti, valydavo nusileidimo takus džiunglėse, iš bambuko statydavo radiolokacinių įrenginių imitacijas. Net sėdėdami ir mandagiai gerdami popiečio arbatą, jie savo šventose knygose ieškodavo paslėptų pranešimų. Tanos salos gyventojai manė – jei toks elgesys padėdavo baltajam sulaukti krovinio, turi padėti ir jiems.

Baltieji tokį vietinių elgesį laikė tamsumu, prietaringumu bei nenoru dirbti. Liberalesni kolonistai bandė vietiniams aiškinti, kad kroviniai yra ne dievo siuntiniai, bet sunkaus darbo vaisius ir sudėtingų, iš kartos į kartą tobulintų technologijų rezultatas. Vienintelis būdas gauti krovinių – juos užsidirbti. Tačiau Melanezijos visuomenei buvo viskas aišku, ką baltieji nori pasakyti tarp eilučių: jie tiesiog mandagiai atsisakinėjo išduoti savo krovinių paslaptį.

Džono pranašystės

Egzistuoja daugybė viena kitai prieštaraujančių istorijų apie Džono pranašystes. Viena oficiali kolonijinė versija teigia, kad ,,beprotybė“ prasidėjo 1940 metais, kai keletas vietinių pradėjo dažyti veidus baltai, dėvėti skrybėles, rodytis naktimis savo draugams, plonu balsu pranašaudami apie artėjantį baltųjų išvarymą ir didžiulio kiekio krovinių atvykimą.

1941 m. nebeliko jokių abejonių, jog kažkas vyksta. Buvo suimtas vienas ,,pranašas“, vėliau vis daugiau ir daugiau. Tuomet atskriejo didžioji naujiena: kaimyninėje saloje apsistojo didžiulis amerikiečių karinis dalinys. Šie atvykėliai ne tik atsivežė negirdėtą kiekį krovinių – tankų, ginklų, valčių, maisto ir vaistų, bet daugelis iš jų buvo juodaodžiai. Juodaodžiai amerikiečiai vietinių buvo laikomi kadaise į vergiją patekusių gentainių palikuonimis ar Džono Frumo nuosavu daliniu JAV armijoje. Pranašiškos aistros užvaldė salos gyvenimą ir vieną sekmadienio rytą naujasis judėjimas pasirodė atvirai – pilietinio nepaklusnumo aktu, kuris išgąsčio bangomis nuvilnijo per baltųjų visuomenę. Vietiniai vieningai ignoravo privalomas Presbiterionų bažnyčios pamaldas, – jie iškilmingai grupėmis patraukė į baltiesiems priklausantį prekybos punktą ir atsargiai nuo visų prekių nuėmė kainas.

Amerikiečių karininkai turėjo aiškinti vietiniams, kad Džonas Frumas neturi nieko bendra su JAV armija, o jei jie nori krovinio – turi būti pasiruošę jį uždirbti. Tanos gyventojai buvo prislėgti. Regione pradėjo kartotis ritualai, jie spontaniškai plito – Džono Frumo kulto pasekėjai pradėjo naikinti visą turėtą vakarietišką nuosavybę, į jūrą išmesdami ir savo sunkiai uždirbtus pinigus.

Ši krizė atvedė į neįtikėtiną situaciją: Džonas Frumas su žadėtu kroviniu taip ir neatvyko, bet Tanos saliečiai į bažnyčias ir misionieriškas mokyklas irgi nebesugrįžo. Sulpuro Pakrantės kaimelyje ir jo apylinkėse vietoje šeštadienio (presbiterionai švenčia ne sekmadienį, bet šeštadienį) buvo pradėtas švęsti penktadienis - diena, kai Džonas Frumas garbinamas dainomis, šokiais ir kava gėrimu. Kolonijinė administracija neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik toleruoti tokias religines praktikas. Galiausiai 1957 metų vasario 15 dieną su visomis ceremonijomis buvo pakelta JAV vėliava ir pasauliui oficialiai paskelbta naujoji religija. Iškilmingas vėliavos pakėlimas ir šiandien yra svarbiausias Džono Frumo dienos minėjimo akcentas.

Dabar įprasta, kad, vos tik išaušus šventės dienai, šimtai žmonių jau stumdosi mažame barake paradinės aikštės kampe giedodami himnus Džonui Frumui. Nors giesmės kiek panašios į krikščioniškas giesmes, tačiau pati ceremonija neturi nieko bendra su krikščionybe. Maldininkai iškėlę pirštus apeigų kulminacijos momentu šventykloje deda gėles. Įdienojus šventės šurmulys persikelia aplink ,,Centrinį štabą“ – aplamdytą metalinę būdelę kitoje aikštės pusėje. Ji yra viso regiono svarbiausias maldos centras. Vyriausieji Džono Frumo pasekėjai pasirodo apsirengę senomis amerikiečių armijos uniformomis. Kai kuriems ant krūtinių blizga medaliai, kiti pasipuošę drapanomis, pasiūtomis iš senų drabužių su ,,Greenpeace“ logotipais, amerikietiškojo beisbolo žvaigždėmis ir t.t. Dalis vyresniųjų prisistato kaip tikrųjų Džono Frumo pranašų ainiai. Šioje ceremonijos dalyje pagal senus vietos papročius gali dalyvauti tik vyrai. Tokių apeigų metu dar labiau sutvirtinami tradiciniai slaptieji vyriškos bendruomenės saitai. Galiausiai prasideda pati mistiškiausia apeigų dalis. Klano vyresnieji ,,Centriniame štabe“ susėda aplink televizorių su vaizdo grotuvu, veikiantį saulės baterijos pagalba, ir žiūri prancūziškai subtitruotą kino filmą apie Apskritojo stalo riterius.

Vėliau minia renkasi aikštėje. Vyresnieji žmones sustato į tvarkingas gretas. Iš ,,Centrinio štabo“ išnešamos dvi vėliavos – sena karinė JAV ir vietinė, menanti pasipriešinimo kolonistams laikus. Vėliavos iškilmingai pakyla saliutuojant susirinkusiesiems. Netrukus prasideda Džono Frumo armijos paradas – iš džiunglių kaimelio pakraštyje išnyra 40 jaunų vyrų, dėvinčių tik džinsus, ant nuogų krūtinių ir nugarų ,,magiška“ ryškiai rožine spalva išsipiešusių raides U.S.A. Kiekvienas neša bambukinį ,,šautuvą“ – ilgą raudonai dažytą lazdą nusmailintu galu. Ginklais jie pagerbia vyresniuosius. ,,Kareiviams“ žygiuojant aikšte, pakeliamas antrasis vėliavų rinkinys – Amerikos karo laivyno ir JAV Džordžijos valstijos vėliavos. Vyresnieji ragina ,,armiją“ šūksniais ir švilpimu – jaunųjų karių žygiavimas kepinant saulei ir krentant ugnikalnio pelenams tampa panašus į siautulingą ritualinį šokį. Šio reginio įtaigumas gali vienodai sujaudinti tiek vietos kaimelio gyventojus, tiek atvykėlius.

Paskui ,,armija“ grįžta į džiungles. Vėliau, paskutinėje apeigų dalyje, ,,kareiviai“ prisijungia prie gitarų skambesio ir švilpimo lydimo bendro genties ritualinio šokio, kurį užbaigia dainos ir dalijama lipni košė. Jie vis dar laukia krovinio...


http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/pri ... ini-110676

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Rgs 23, 2009 9:37 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007