Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Tre Lap 13, 2019 1:18 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 17 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2
Įvairios religinės ir filosofinės kryptys 

Ar šioje svetainėje randate informacijos asmeniniam dvasingumui kelti?
Taip, šios svetainės turinys neprieštarauja mano pasaulėžiūrai 73%  73%  [ 11 ]
Ne, aš netikintis 0%  0%  [ 0 ]
Taip, randu, tačiau mano pasaulėžiūra su šios svetainės turiniu nesutampa 27%  27%  [ 4 ]
Viso balsų : 15

Įvairios religinės ir filosofinės kryptys 
Autorius Žinutė
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1630
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Kas yra budizmas?

'Budizmas" yra naujas ir nevykęs pavadinimas - geriau sakyti "Budos kelias" (Buddha Dharma), t.y. "prabudusiojo kelias" (pagal Samuel Bercholz. Sherab Chodzin Kohm. Entering the Streams: Introduction to the Buddha and his Teachings).

Pagrindinė jungtis - nepastovumas. Bet kas, bet kuri gyva būtybė ir net Visata, nuolat kinta. Nieko nėra pastovaus. Net ir aš ar tu - mūsų planai, mintys ir svajonės, sapnai ir jausmai, ego, aplinka, visuomenė ir institutai bei religijos. Viskas yra nepastovu. Bet tai ne destrukcija - ši kaina nėra nei bloga, nei gera. Ji tiesiog yra - kaip gimimas ir mirtis, tai nenutrūkstamas karma procesas.

Ir budizmas nei įrodinėja, nei neigia Dievą ar dievus. Ir netiesa, kad budistai netiki Dievu, daugumai jų tiesiog nerūpi šis klausimas.

Siddhartha vieną dieną "prabudo" (praregėjo) pažinęs pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį manome esant. Buda pamatė (per daugelį metų išbandęs įvairius būdus), kad gyvenimas yra pilnas kančių, kurias sukėlė ne Dievas ar dievai, bet, dažnai, patys žmonės. Mes žeidžiame ne tik save, bet ir kitus, tame tarpe kitas būtybes - gyvas ar negyvas - esančias Žemėje.

Išskyrus Budos praregėjimą budizme nėra nei kitų dieviškumo apraiškų, nei trancendentinių ryšių su aukštesniąja sfera. Budos atradimas buvo žmogiškoji būtybė ir jos pastangos. Vienintelis kelias į žmogiškąją ramybę, užbaigtumą ir išsilaisvinimą yra savo jausmų ir minčių kontrolė. Net pradinis budisto tikslas, nirvana (ar 'išsigelbėjimas'), yra suvokimas, kad gyvenimo svarba yra sprendžiama 'čia ir dabar', o ne kažkokioje tolimoje karalystėje ar danguje.

Nušvitęs Gautama pamatė save ir visą ankstesnį gyvenimą kaip tuštumą, nesustojantį tapsmo ir irsmo procesą. Ir šiame amžinajame sraute bei energijos švaistyme jis atrado, kaip iliuziją, individo 'Aš' egzistenciją. Ką mes laikome 'Aš', iš tikro tėra įvairių veiksnių junginys, psichofizinių reakcijų seka, neturinti tikslios ir nekintančios ego-esybės.

Keturios didingos taisyklės

Praregėjęs Buda sužinojo 4-ias esmines ir nekintančias tiesas apie žmogiskąjį gyvenimą:

1. Gyvenimas pilnas kančios. Gimimas yra kančia; sveikatos praradimas yra kančia; sielvarkas, skausmas ir skurdas yra kančia; norai ir troškimai yra kančia; prisirišimas yra kančia.
2. Kančios priežastis yra mūsų troškimai, kurie veda į pasikartojančius malonumų siekimo ir geismų ciklus. Tai daiktų tikrosios priežasties ignoravimas ir nežinojimas. Troškimas peni kančią, o kančia peni troškimus.
3. Begalinį kančios ir troškimų ciklą galima nutraukti. Tai išsilaisvinimas einant teisingu keliu.
4. Kelias prasideda suvokimu ir mčstymu apie mokymąsi ir sistemingą [b]strategiją, kuri turi pašalinti teršalus, sukeliančius kančią.


Kas yra Buda?


Nei Zen nei kitos budizmo šakos nelaiko Budos nei Aukščiausiaja Dievybe, nei išganytoju, kurs gelbėjo žmoniją prisiimdamas jos nuodėmių naštą. Jis tiesiog gerbiamas kaip žinanti, tobula žmogiškoji būtybė, išlaisvinusi savo kūną ir mintį vien savo pastangomis be jokios antgamtiškos būtybės pagalbos. Budizmui Šakyamuni nėra vienintelis Buda.

Ir ankstesniais laikas buvo išminčių, pasukusių tokiu pat keliu ir paiekusių tą patį tobulumo laipsnį, kurie skelbė tą pačią Dharmą; ir galės būti kitų Budų kituose pasaulio cikluose, kad nurodytų kelią į išsivadavimą. Tad Buda tebuvo viena grandis Budų grandinėje - tarp praeities ir ateities.

Zen mokyme mes visi esame Budos, nes kiekvienas turi Budos prigimtį, tačiau norėdamas juo tapti, turi nueiti sunkų kelią iki 'nušvitimo', - jei tik nori atskleisti savo vidinį Tobulumą.
http://www.spauda.lt/mitai/buddhism/buddhism.htm

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Pir Lap 14, 2005 12:37 am
Aprašymas WWW
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1630
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Malebranche‘o metafizika

Doc. dr. Dalia Marija Stančienė,
Kultūros, filosofijos ir meno institutas

Nicolas Malebranche‘as gimė 1638 metais Paryžiuje, aristokrato teisininko šeimoje. Gavęs menų magistro laipsnį, pradėjo studijuoti Sorbonoje teologiją. Dar ankstyvoje jaunystėje Malebranche‘as nusprendė tapti kunigu, todėl 1660 metais įstojo į Oratorijos kongregacijos seminariją.

Kaip pasakoja Malebranche‘o amžininkai (Fontenelle), 1664 m. jam atsitiktinai pakliuvo ką tik išleistas Descartes‘o „Traktatas apie žmogų“, kurį pradėjęs skaityti, jis dažnai turėdavo atsitraukti nuo skaitymo, nes jo širdis pradėdavo labai smarkiai plakti. Tuo metu Malebranche‘ui buvo 26 metai ir apie Descartes‘ą jis žinojo tik iš nuogirdų ir iš filosofijos vadovėlyje perskaitytos kritikos. Ši knyga jam buvo atradimas ir visus ketverius metus jis studijavo Descartes‘o veikalus.

Descartes‘o „Traktato apie žmogų“ pradžioje nurodomas tikslas – paaiškinti žmogaus kūno reiškinius grynai mechaniniu požiūriu: „Manau, kad kūnas – ne kas kita, kaip molio statula ar mašina, kurią Dievas tyčia sukūrė taip, kad ji būtų kiek galima į mus panašesnė; todėl jis ne tik suteikė visų mūsų galūnių išorinę spalvą ir pavidalą, bet ir visų reikalingų dalių viduje padarė taip, kad ši mašina judėtų, valgytų, kvėpuotų, pagaliau kad ji vykdytų funkcijas, kurios, kaip galima įsivaizduoti, atsiranda iš materijos ir priklauso tik nuo organų išsidėstymo. Mes regime laikrodžius, dirbtinius fontanus, malūnus ir kitas panašias mašinas, kurios, sukurtos vien tik žmonių, neturi galios savarankiškai judėti įvairiais būdais; man regis, aš nesugebėčiau nei sugalvoti tiek įvairiausių judesių šioje mašinoje, kurią, manau, sukūrė Dievas, nei laikyti jos tokia dirbtina, kad jums nekiltų mintis, kad ji gali būti dar labiau dirbtina“[1]. Toks žmogaus sandaros palyginimas su mašina ir jos pažinumas sukrėtė giliai tikintį Malebranche‘ą. Jam tai buvo tikras praregėjimas, nes paveldėtas iš Aristotelio scholastinis žmogaus sampratos aiškinimas, analizuojant vegetacinę, juslinę ir intelektinę sielą bei kūną, Malebranche’ui atrodė kaip tuščiažodžiavimas. Jis buvo reiklus sąvokoms, apibrėžimams ir nepakentė neaiškaus mąstymo, grynai žodinių pseudoaiškinimų. Descartes‘o įtakoje Malebranche‘as naudos jo metodą ir bendrais bruožais perims jo fizikos supratimą, kurį atitinkamai pakoreguos. Vis dėlto Malebranche‘as nutols nuo kartezianizmo ir sukurs originalią metafiziką, kurios pagrindas – Dievo galybės ir tobulumo garbinimas. Joje susijungs teologija ir filosofija, kur iš vienos pusės, protas siekia paaiškinti apreikštą duotybę, o iš kitos – apreiškimas užpildo grynai filosofinio pažinimo spragas. Įsikūnijimas yra esminis Malebranche‘o metafizikos elementas.

Malebranche‘as, kurdamas metodą tiesai pažinti ir, aplamai savo metafizinę sistemą, sekė Descartes‘u, sakydamas, kad „Descartes‘as buvo toks pat žmogus, kaip ir mes, todėl galėjo suklysti. Bet niekur kitur nėra tiek pagrįstumo, tikslumo, užmojų platumo ir proto skvarbumo kaip jo kūriniuose... Atmetus Descartes‘o filosofavimą, nelieka abejonės dėl jo teiginių pagrįstumo“[2]. Malebranche‘as kritikuoja taip vadinamus pseudomokslininkus, kuriems Descartes‘as atrodo pernelyg paprastas, nes jam Descartes‘o gyvenimas buvo filosofinio gyvenimo pavyzdžiu.

Savo metodo taisykles Malebranche‘as suformulavo beveik, kaip ir Descartes‘as „Samprotavime apie metodą“, kur pagrindinis kriterijus – akivaizdumas. Malebranche‘as teigia, kad „Pagrindinis visų šių taisyklių principas – samprotavimai visada turi būti akivaizdūs, kad būtų galima atskleisti tiesą, nesibaiminant suklysti. Iš šio principo kyla bendroji taisyklė: mąstyti turime tik apie tuos dalykus, apie kuriuos turime aiškų supratimą; turime pradėti nuo paprasčiausių bei lengviausių dalykų ir tik gerai juos apmąsčius imtis sudėtingesnių bei sunkesnių“[3]. Akivaizdumas – tai aiškus ir tikslus visų objekto dalių ir visų santykių matymas[4]. Mąstymo objekto aiškumas – ne kas kita, kaip jo integralus buvimas pažįstančio proto akivaizdoje, priešpastatomas neaiškumui, kai protas nepajėgia tiksliai apibrėžti, ką mato. Skirtybė (distinctio), kuri priešpastatoma painumui, – tai gebėjimas teisingai įžvelgti visas mąstymo objekto dalis bei jų santykius. Aiškumas – tai realus objekto buvimas, skirtybė – galimybė įžvelgti jo sudėtinių dalių išsidėstymą, o neaiškumas – tai buvimo iliuzija, nebūtis, kurią klystantis protas laiko realybe. Dėl šių dalykų, teigia Malebranche‘as, kyla taisyklės, reikalingos problemų sprendimui: „Pirmoji iš šių taisyklių tokia: reikia labai aiškiai suvokti klausimą, kurį rengiamės spręsti. (...) Antroji taisyklė: proto pastangomis reikia atrasti vieną ar kelias vidurines idėjas, kurios gali tapti bendruoju matu, padėsiančiu pažinti jų santykius“[5]. Vidurines idėjas Malebranche‘as apibrėžia, kaip tarpines idėjas, kurių trūksta mūsų sprendžiamo klausimo supratimui ir, kurias reikia atrasti, kad sudarytumėm ištisinę, tai yra pilnai suprantamą, seką problemos išsiaiškinimui. Pagal pirmąją Malebranche‘o taisyklę paprasčiausiai reikia aiškiai suformuluoti problemą, o antroji – atkartoja šeštąją Descartes‘o taisyklę, randamą jo traktate „Proto vadovavimo taisyklės“[6], kur filosofas pateikia proporcinio vidurkio pavyzdį. Pagal trečiąją taisyklę – reikia atmesti visa tai, kas nesusiję su tuo, ko ieškome. Pavyzdžiui, kalbos elementai dažniausiai būna dviprasmiški, ir iš visų reikšmių svarbi tik ta, kuri susijusi su ieškomu objektu: tarkime, jeigu keliame klausimą, ar siela yra nemirtinga, nereikia imti domėn visų šio žodžio reikšmių, – „siela“ šiuo atveju reiškia tik „substanciją, kuri mąsto“[7]. Ketvirtoji taisyklė bendrais bruožais atkartoja trečiąją Descartes‘o „Samprotavime apie metodą“[8] suformuluotą taisyklę: išskaidyti sunkią problemą į atskiras dalis ir nagrinėti jas vieną po kitos pagal natūralią tvarką. Penktoji ir šeštoji taisyklės, kurios paremtos septintąja iš Descartes‘o „Proto vadovavimo taisyklės“[9] ir ketvirtąja iš Descartes‘o „Samprotavimo apie metodą“[10] taisyklėmis, nurodo, jog būtina apžvelgti visą ieškojimų darbą, aprėpti jį vienu žvilgsniu (Dekartiškoji intuicija) ir įsitikinti, kad buvo laikomasi loginės tvarkos ir, kad nėra nieko nereikalingo.
Atliepdamas to meto didžiajai mokslo revoliucijai – patyrimui pritaikyti matematinius metodus – Malebranche‘as pareiškia, kad „aritmetika ir algebra – tai tikroji logika, kurios dėka galima atskleisti tiesą ir suteikti protui tiek galios, kiek tik šis gali turėti... Šie du mokslai – visų kitų pagrindas, tai būdas, leidžiantis perprasti visus tiksliuosius mokslus“[11]. Jo manymu, algebra ir aritmetika pranašesnės už geometriją, nes pastarojoje reikia pasitelkti vaizduotę. To meto matematikai siekė peržengti ribas, kurias Descartes‘as vadino neįveikiamomis, o Malebranche‘as, priešingai Descartes‘ui, teigė, kad baigtiniai daiktai tėra savarankiškos būties neturintys begalybės fragmentai, kas paskatino netrukus Leibnicą pritarti šiai idėjai ir žengti toliau. Nuo jo neatsiliko ir Niutonas. Tuo pačiu metu, 1676 metais, Leibnicas ir Niutonas pagrindžia diferencialinį-integralinį skaičiavimą. Šis atradimas paskatino algebros taikymą geometrijoje ir atvėrė naujas galimybes. Malebranche‘as tvirtina, kad erdviškumas gali būti pažinus, nes analitinė geometrija sujungia grynąjį pažinimą ir geometrinį juslumą, ir, jeigu įmanoma tokį mokslą pritaikyti jusliniam pasauliui apskritai, tada atsiranda nauja fizika, tokia pat pažini, kaip ir matematika. Prisilaikydamas šios koncepcijos, Malebranche‘as kritikuoja fiziką, kurią scholastai perėmė iš Aristotelio. Juslių pateikti duomenys negali būti mokslo elementai, nes jie nepaaiškina, koks objektas yra pats savaime, o be to, jie dažnai būna apgaulingi. Netgi regėjimas, kilniausia ir daugiausiai aprėpianti mūsų juslė, Malebranche‘o nuomone, mus dažnai suklaidina. Pavyzdžiui, mikroskopu galima pastebėti objektų savybes, kurios neprieinamos normaliam regėjimui, tad savaime kyla klausimas: kas gali nuspręsti, kokios yra pačių objektų savybės? Malebranche‘as pateikia visą eilę juslinių klaidų, daugelį kurių dažnai minėjo skeptikai, kaip pavyzdžiui, „akys mums rodo, kad Saulė ir Mėnulis yra pėdos ilgio, tačiau nereikia įsivaizduoti, kaip tai darė Epikūras ir Lukrecijus, kad jie tikrai yra tokio ilgio“[12]. Parodęs regėjimo, vienos iš patikimiausių ir aiškiausių mūsų juslių, nepatikimumą, Malebranche‘as prieina išvados, kad kitos juslės bus dar mažiau patikimos. O dėl teiginio, kad juslinės savybės nėra objektyvi realybė, Malebrancheas remiasi tvirtinimu, kad kiekvienas individas, o kartais ir tas pats individas, skirtingai suvokia to paties objekto savybes: „tai, kas vienam atrodo kartu, kitam – saldu, kas žmogui atrodo karšta tada, kai jam šalta, atrodys šalta, kai bus karšta“[13]. Malebranche‘as pateikia daug panašių argumentų, sakydamas, kad šie jusliniai duomenys tėra sielos būsena, kad jie yra grynai subjektyvūs. Todėl išvada aiški, kad jais negalima remtis moksliškai aiškinant fizinius reiškinius. Toliau jis tvirtina, kad Aristotelio pasekėjai daro ne tik šią klaidą, laikydami subjektyvų įspūdį objektyvia realybe, bet ir pasinaudodami bendraisiais logikos terminais, tuščiažodžiauja, nes šiais terminais labai lengva aiškinti, visai nesuprantant kas bandoma paaiškinti. Pasak Malebranche‘o „Aristotelis siūlo ir bet kokį klausimą išsprendžia šiais gražiais žodžiais: giminė, rūšis, veiksmas, galia, prigimtis, forma, gebėjimai, savybės, savaiminė priežastis, atsitiktinė priežastis. Jo pasekėjai niekaip nesuvokia, kad šie žodžiai nieko nereiškia, ir kad netampi protingesnis nei anksčiau, iš jų išgirdęs, kad ugnis išlydo metalą, nes pasižymi gebėjimu išlydyti, ir kad žmogus nevirškina dėl silpno skrandžio arba dėl to, kad jo gebėjimas apdoroti maistą blogai atlieka savo funkcijas“[14].

Kritikuoja Malebranche‘as ir Aristotelio judėjimo sampratą, kurioje kalbama apie natūralų judėjimą, kaip dangaus kūnų arba keturių pagrindinių pasaulio elementų judėjimą link „natūralios vietos“ t.y., kylant aukštyn ir leidžiantis žemyn. Ugnis ir oras juda aukštyn, žemė ir vanduo – žemyn. Kita judėjimo rūšis šioje sampratoje yra „prievartinis judėjimas“, kai įsikiša išorinis veiksnys, kuris pašalina elementą iš jo natūralios vietos. Aristotelio klaidingai suformuluota judėjimo koncepcija, trukdžiusi skleistis mokslo pažangai, kaip pažymi lenkų filosofas Tatarkevičius[15], gyvavusi daugiau kaip tūkstantmetį, buvo atmesta XVII amžiuje. Niutonas, kaip ir Galilėjus, atsisako aristoteliškos metafizinės mokslo sampratos ir, šiuo esminiu mokslui raidos etapu, gimsta šiuolaikinis mokslas. Malebranche‘as negailestingai puola Aristotelio mokymą: „Norint tapti protingu, šią doktriną reikia užmiršti“[16], o patį Aristotelį apibūdina, kaip: „tas niekingas ir apgailėtinas filosofas“[17].

Malebranche‘as, susipažinęs su Dekarteškuoju žmogiškojo pažinimo objektyvumo kriterijumi, savąjį aiškinimą grindžia visiškai kitaip. Jis nesiremia metodine abejone bei visų žinių pervertinimu, kad galėtų vėl pradėti pažinimą nuo nulio. Teologinio pobūdžio veikale „Metafiziniai pokalbiai“ (1688) dialogo dalyvis Teodoras pradeda aiškinti tiesą, remdamasis racionalumu: „Nebūtis neturi savybių. Mąstau, vadinasi, egzistuoju“[18]. Apie Cogito Malebranche‘as kalba visai kitame kontekste, nei Descartes‘as, kuris pažinimo patirtį viskuo abejojant transformuoja į intelektualinį santykį. Malebranche‘as tvirtina, kad Aš nėra nebūtis, ir į didžiąją premisą, laikomą pirmąja akivaizdžia tiesa, – „nebūtis neturi savybių“, – įjungia mažąją – „aš mąstau“,– kuri tiesiog išreiškia egzistavimo suvokimą. Malebranche‘o manymu, savęs suvokimas, kuris pagal Descartes‘ą yra mąstymas: „Žodžiu „mąstymas“ (cogitatio) aš suprantu visa, kas mumyse vyksta taip, kad tai suvokiame patys savaime“[19], vis dėlto nėra tikras pažinimas, nes mes savyje neturime savo sielos idėjos. „Metafiziniuose pokalbiuose“ Teodoras šią mintį gyva forma įrodo Aristui. Jis švelniai patrina savo pašnekovo ranką ir paklausia, ką šis jaučia. Aristas atsako: „Šilumą arba kažką panašaus į malonų kutenimą“. Teodoras patrina smarkiai, ir Aristas sušunka: „Ai! Teodorai, man skauda! Trinate pernelyg stipriai. Jaučiu labai nemalonų skausmą“[20]. Tai reikėtų suprasti, kad spaudimui padidėjus grynai kiekybiškai, atitinkamai grynai kokybiškai padidėja pojūtis. O savybės – šiuo atveju, malonumo ir skausmo pojūčiai – pačios savaime yra paprastos, neskaidomos visumos, kurios nesietinos vienos su kita, redukuojant į paprastą kiekybinį santykį. Savybių neįmanoma tiksliai įvertinti, nes tai neaiškios mintys, jausmai, kurios nėra žinios. Kad geriau tai suprastumėm, Malebranche‘as vaizdžiai parodo, kaip tai būtų, jeigu norėtume kiekybiškai apibrėžti muzikinių garsų santykius. Pavyzdžiui, tvirtintumėme, kad oktavos intervalas lygus kvartos ir kvintos intervalų sumai, tai reikštų, jog tikslų naudojamo instrumento stygų ilgio santykį (tai dydžio santykis) sumaišome su išgirstų garsų, palietus stygas, santykiu. Patys savaime garsai yra originalios savybės, kurias lyginti galima, remiantis ne jomis pačiomis, bet tik poveikiu, kurį jos daro klausytojui. Pirmasis savo paties suvokimas irgi tėra neaiškus jausmų kontinuumas, o ne pažinimas. Jeigu kartais kiekybiškumą ir galima laikyti tiksliu pažinimu, tai tik todėl, kad patirtų dalykų santykis pakeičiamas išorinių priežasčių santykiu.[21]

Taip suvoktas Malebranche‘o Cogito atskiria sielą nuo kūno. Pasak Malebranch‘o, šis mąstymas, kuris tėra neaiškus egzistavimo suvokimas, negali priklausyti kūnui, kuris yra grynas dydis: „Argi ilgis, plotis ar gylis gali samprotauti, trokšti, jausti? Be abejo, ne, kadangi tokio dydžio būtis tėra atstumo santykiai ir akivaizdu, jog šie santykiai toli gražu nėra suvokimai, samprotavimai, malonumai, troškimai, jausmai, vienu žodžiu – mintys“[22]. Bet ši kūno ir sielos perskyra nėra tapati Descartes‘o sampratai. Malebranche‘o Cogito nėra pirmoji akivaizdi tiesa, kuria remiantis bus įrodytas Dievo egzistavimas ir patikimumas bei pateisintas žmogiškojo pažinimo objektyvumas (tai, kas gali būti atskirta pažinime, gali būti atskirta ir realybėje). Malebranche‘o Cogito bei jo taikymas suponuoja to objektyvumo pripažinimą. Cogito kyla iš pirmosios akivaizdžios tiesos – nebūtis neturi savybių, o jo taikymas sielos ir kūno atskyrimui implikuoja, kad tai, kas išskirta sąmonėje, išskirta ir realybėje.

Iš tiesų Malebranche‘ui žmogiškojo pažinimo objektyvumas yra ne metafizinė, bet deontologinė problema. Malebranche‘o pažinimo sampratoje idėja iš karto suvokiama kaip objektyvi. Descartes‘o manymu, idėjos, netgi įgimtos, tokios kaip sielos ir Dievo idėjos, yra sielos savybės, tačiau reikia vidurinio dėmens – Dievo patikimumo, – kuris užtikrintų, kad jos taip pat yra būdingos daiktams. Priešingai nei Descartes‘as, Malebranche‘as, remdamasis šv. Augustinu ir Platonu, mano, kad idėjos pačios savaime yra absoliuti realybė. Kadangi idėjos yra aiškios ir atskiros, o apie sielą žinoma labai neaiškiai, tai savaime kyla klausimas, kaip idėjos galėtų būti žmogaus sielos būsenos? Remdamiesi savo pojūčiais, mes nieko negalime sužinoti apie sielos savybes, ir šio teiginio patvirtinimui Malebranche‘as sako, kad mes nejaučiame, ar siela yra nemirtinga. Priešingai, geometrinis dydis, kurį suvokiame aiškiai, turi begalę savybių. Idėjos, pasak Malebranche‘o, egzistuoja netgi tada, kai nustojama apie jas mąstyti. Trikampis išlieka trikampiu, o jo savybės lieka tokios pat, net jeigu nustojame jas nagrinėti. Be to, tvirtina Malebranche‘as, kad idėjos pasižymi pastovumu, kuris kartais prieštarauja jo valiai, nes jis ne visada mąsto taip, kaip norėtų mąstyti: „Manote, kad jūsų idėjos jums nesipriešina? Tada raskite man apskritime du nelygius skersmenis arba tris lygius elipsėje. Raskite man 8 kvadratinę šaknį ir 9 kubinę šaknį. Padarykite taip, kad būtų teisinga kitam daryti tai, ko nenori, kad tau pačiam darytų, arba kad dvi suvokiamo dydžio pėdos taptų viena pėda. Žinoma, šio dydžio prigimtis to nepakęstų. Ji priešinasi jūsų protui. Todėl nė kiek neabejokite jos tikrumu“[23]. Malebranche‘as idėjas apibudina, kaip beribes, apimančias begalę objektų; būtinas, nes jų turinys savaime įtrauktas į žmogaus mąstymą; universalias, nes jų turinys būdingas visoms individualioms būtybėms, su kuriomis jos siejasi; amžinas, nes jos visada yra. Kitaip tariant, Malebranche‘ui idėjos egzistuoja Dievuje ir čia filosofas Malebranche‘as grįžta prie tikėjimo.

Kaip ir Descartes‘as, Malebranche‘as kalba apie Dievo patikimumą, bet visai kita prasme: „Jeigu, pavyzdžiui, daryčiau prielaidą, kad Dievui patinka mane vedžioti už nosies, esu tvirtai įsitikinęs, kad jis negalėtų suklaidinti mano paprasčiausio pažinimo, tokio kaip žinojimas, kad aš egzistuoju, apie ką mąstau arba kad 2 kart 2 yra 4. Nes net jeigu iš tiesų manyčiau, jog yra toks Dievas – toks galingas, kokį tik galiu įsivaizduoti, – jaučiu, kad net ši keista prielaida nepriverstų manęs suabejoti, kad aš egzistuoju ar kad 2 kart 2 lygu 4, nes šiuos dalykus suvokiu, paprasčiausiai juos regėdamas, o ne naudodamasis atmintimi“[24]. Malebranche‘o manymu, Dievuje esančios racionalios idėjos turi savąjį akivaizdumą, nekintantį kaip pats Dievas, todėl šis akivaizdumas negali jo suklaidinti. Descartes‘as mano priešingai, kad būtent Dievas sukūrė idėjas ir perkėlė jas į žmogų. Kai iš Cogito lieka nebe realus jo pajautimas, bet tik prisiminimas apie jį, tada Descartes‘ą užplūsta abejonės, jog visagalis Dievas galėjo padaryti taip, kad akivaizdumas, kurį jis laikė tikru, matydamas jo realumą, iš tiesų yra klaidingas. Todėl jo nuomone, tiesa yra Dievo kūrinys, nes Dievas, būdamas visagalis, gali jam suteikti ir akivaizdumo jausmą. Tokiu atveju, teigia Descartes‘as, kai nebesuvokiama tiesiogiai, o tik prisimenama apie buvusį akivaizdumą, visai pagrįstai galima baimintis, kad Dievas gali būti sukūręs akivaizdumo jausmą be tiesos suvokimo. Todėl Descartes‘ui iškyla klausimas dėl tiesos ir akivaizdumo santykio. Malebranche‘ui, priešingai, tiesa nėra Dievo kūrinys, bet yra pats Dievas, o akivaizdumas – tai Dievo, tiksliau, jo santykio su žmonėmis, suvokimas. Kadangi Dievas yra nekintantis, tai pasak Malebranche‘o, klaidingas akivaizdumas gali kilti tik dėl jo paties kaltės, dėl jo neteisingų įžvalgų: „Jei mąstyčiau, akivaizdžiai nesuvokdamas savo samprotavimų principų ir tik prisimindamas, jog kažkada juos akivaizdžiai įžvelgiau, ir jei apgaudinėjantis Dievas susietų tą prisiminimą su klaidingais principais, – jis galėtų tą padaryti, – tada visi mano samprotavimai būtų klaidingi“[25]. Vadinasi, Malebranche‘o įsivaizduojamas apgaudinėjantis Dievas iškraipytų ne patį akivaizdumą, bet jo prisiminimą apie akivaizdumą, t.y. apgavystė glūdėtų ne tiesos ir akivaizdumo, bet akivaizdumo ir jo prisiminimo apie akivaizdumą santykyje. Anot Malebranche‘o, Didysis Apgavikas galėtų jį suklaidinti, priversdamas manyti, jog kažkada jis įrodė, kad 9 kart 9 lygu 72, nors iš tiesų jis įrodė, kad jų sandauga lygi 81. Descartes‘as teigia priešingai. Jis prisimena tiesą, jog 9 kart 9 lygu 72, tačiau jam gali dingtelėti mintis, kad Didysis Apgavikas galėjo jam suteikti klaidingą šios tiesos pajautimą. Skirtingai nuo Descartes‘o, Malebranche‘as teigia, kad pažinti Dievą ir įsitikinti, kad jis neprimeta klaidingų mokslo pagrindų, reikia ne tam, kad galėtum nustatyti aiškių ir atskirų mokslo idėjų objektyvią vertę, bet kad būtum tikras, jog žmonės neklysta samprotaudami ir prisimindami (čia nekalbama apie išsiblaškymą ir pamiršimą). Taip pat, pasak Malebranche‘o, mes žinome, kad Dievas nėra apgavikas, ir žinome tai savaime, visai nesamprotavę: „Aiškiai matyti, kad Dievas nėra apgavikas, nes žinodami, kad jis be galo tobulas ir kad begalybė negali būti netobula, aiškiai suvokiame, kad jis nenori mūsų suklaidinti ir kad net negalėtų to padaryti, nes jis gali tik tai, ko nori, arba ko sugeba norėti“[26]. Vadinasi, samprotauti galima, nes klysta tik pats mąstantysis.

Malebranche‘o pažinimo metodas skiriasi nuo dekartiškojo. Malebranche‘as nesiremia dekartiškąja metodine abejone, bet, apjungęs teologiją ir filosofiją, siekia paaiškinti apreikštą duotybę. Jam pavyko suderinti metafiziką su pažinimo tyrimų išvadomis ir parodyti, kad tiesa nėra Dievo kūrinys, bet yra pats Dievas, o akivaizdumas – tai Dievo, tiksliau, jo santykio su žmonėmis, suvokimas. Pats mąstymas nėra objektyvumo kriterijus pažinime, bet tik jo taikymas suponuoja to objektyvumo pripažinimą. Būtent toks mąstymo supratimas leido Malebrancheui perskirti kūną ir sielą, parodant, kad dvi, savo prigimtimi skirtingos, substancijos neveikia viena kitos, bet jos abi yra veikiamos dieviškos valios. Tokiu būdu žmogui yra prieinamas aiškus ir tikslus gamtos pažinimas, o siela yra ne proto, bet tikėjimo sritis.



[1] Descartes. Traité de l’homme // Descartes. Œuvres philosophiques, t.1. Textes établis et présentés par Alquié. – Paris : Classiques Garnier, 1988, p. 179-180.
[2] Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité , kn. 6., 2d., sk. 9. // Œuvres de Malebranche, France: Rodis-Lewis, NRF, Bibliothèque de la Pléiade, 1979, t. 1, p.: 763, 769.
[3] Ten pat, kn. 6, 2d. sk. 1, p. 632.
[4] Ten pat, kn.1, sk. 1, p. 30.
[5] Ten pat, kn.6, 2d. sk. 1, p. 632
[6] Renė Dekartas. Proto vadovavimo taisyklės // R. Dekartas. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1978, p. 21-97.
[7] Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité..., kn. 6, 2d., sk. 7, p. 711.
[8]Renė Dekartas. Samprotavimas apie metodą..., p. 112.
[9] Renė Dekartas. Proto vadovavimo taisyklės..., p. 41.
[10] Renė Dekartas. Samprotavimas apie metodą..., p. 112.
[11] Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité..., kn. 6, 1d., sk. 5, p. 563.
[12] Ten pat, kn. 1, sk. 6, p. 65.
[13] Ten pat, kn. 6, 2d. sk. 2, p. 637.
[14] Ten pat, p. 640.
[15] Wladyslaw Tatarkiewicz, Filosofijos istorija, I t., Vilnius: Alma littera, 2001, p.128.
[16] Nicolas Malebranche. Préface aux Eclaircissements à la Recherche de la vérité…, p.793
[17] Ten pat. 15 Eclaircissements à la Recherche de la vérité…, p. 987.
[18] Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (1er entretien).... Pléiade, t.II, p. 672
[19]Renė Dekartas. Proto vadovavimo taisyklės... p. 231.
[20]Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (3ème entretien, a. 15).... p. 715.
[21] Žr. ten pat.
[22] Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques (1er entretien, a. 1).... p. 672.
[23] Ten pat. (a. 8)..., p.: 580-681.
[24] Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité..., kn. 6, 2 d., sk. 6, p. 696.
[25] Ten pat, p. 697.
[26] Ten pat.

© Dalia Marija Stančienė, 2005

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Pen Lap 25, 2005 3:13 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 17 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007