www.baltai.lt
http://baltai.lt/kurono_forumas/

Fantastika ir religija, panašumai ir skirtumai
http://baltai.lt/kurono_forumas/viewtopic.php?f=30&t=244
Puslapis 11

Autorius:  Baltas [ Pir Spa 24, 2005 1:03 pm ]
Pranešimo tema:  Fantastika ir religija, panašumai ir skirtumai

Ar jums neatrodo, kad katalikai pradėjo savintis net fantastikos kūrinius, savaip interpretuodami moralines ir dorines vertybes, kurias gynė burtininkai? Prieš tai burtininkai buvo blogiečiai, o kai filmas užkariavo pasaulį ir uždirbo 3 milijardus dolerių, staiga tapo toks "krikščioniškas". Gaila, kad gale nebuvo nukryžiavimo scenos, tada katalikų triumfas atsispindėtu ir Tolkieno kūryboje. Rašoma, kad Tolkienas buvo krikščionis, tai apie mane irgi sakys, kad gimė krikčioniškoje šeimoje ir buvo pakrikštytas :lol:

Tolkieno dorybės, arba krikščioniškas gyvenimas pagal „Žiedų valdovą“
Paveikslėlis

04-01-06 Holger Lahayne

Tolkieno "Žiedų valdovas" mus įveda į fantazijos pasaulį, tačiau savotiškai ir į tokį pasaulį, kuris gan tiksliai atspindi mūsiškį, tikrąjį. Ir net daug tiksliau negu kai kurie "realistiniai" kūriniai. Tolkieno pasakojimas pilnas "Tiesos skambesio", nes parašytas pasakotojo, tikėjusio ta Tiesa.
Jeffrey Overstreet

"Žiedų valdovas" – žymiausia britų profesoriaus ir rašytojo J. R. R. Tolkieno (1892–1973) knyga, priskiriama prie paklausiausių XX amžiaus kūrinių. Literatūrologas T. Shippey'is fantastinės literatūros tėvą Tolkieną net drąsiai pavadina "amžiaus rašytoju". Tiek paties autoriaus, tiek jo kūrinio vardą naujai išgarsino režisieriaus P. Jacksono sukurtas filmas (2001–2003). Jau pirmoji dalis "Žiedo brolija" padengė visos trilogijos išlaidas, taigi planuojamas bendras 3 mlrd. dolerių pelnas dabar, regis, visiškai realus.

Tolkienas buvo praktikuojantis katalikas ir palaikė ryšius su daugeliu krikščionių, pavyzdžiui, C. S. Lewisu. Tikėjimas, žinoma, turėjo įtakos ir "Žiedų valdovui". Viename iš savo laiškų Tolkienas rašė: "Aš siekiau, kad "Žiedų valdovas" atitiktų krikščioniškas mintis ir įsitikinimus". Visgi paralelės su krikščionybe jo kūrinyje jokiu būdu nėra akivaizdžios. "Žiedų valdovo" niekaip nepavadinsi tikėjimo alegorija, kaip, pavyzdžiui, kai kurias Lewiso "Narnijos kronikos" dalis. Tolkienas visą laiką priešinosi tiesmukam krikščionių bandymui nusavinti jo kūrinį. Tačiau kai kuriais atžvilgiais jis sutiko:

"Be abejo, "Žiedų valdovas" iš esmės yra religinis ir katalikiškas kūrinys, pirmiausia nesąmoningai, bet retrospektyviai žvelgiant – sąmoningai... Aš atsisakiau visko, kas bent kiek bylotų apie religiją... Religinis elementas glūdi pačioje istorijoje bei jos simbolikoje."

"Žiedų valdove" autorius nei pamokslauja, nei tiesiai skelbia kokias nors religines tiesas. Ši trilogija visų pirma yra tiesiog labai gerai parašytas pasakojimas. Tad kur gi tas Tolkieno minėtas religinis elementas? Kadangi pats autorius į šį klausimą neatsakė, tai mums tenka pasikliauti savo įžvalga ir patiems išsiaiškinti. Vienas kelias galėtų vesti per Tolkieno sąsajas su klasikine anglų bei Europos literatūra ir filosofija. Nuo antikos laikų (Platono, Aristotelio), germanų, keltų mitologijos iki dabarties išlikęs vienas dalykas, pagal kurį ortientuojasi dauguma autorių – tai etinės dorybės. Tačiau nemanau, kad pas Tolkieną viskas pasibaigia tik dorybių propagavimu. Todėl šioje vietoje drįstu žengti kitą žingsnį ir, subjektyviai pasirinkęs septynias iš trilogijos dorybių ir pavadinęs jas "pamatinėmis dorybėmis", apmesti eskizą tų vertybių, kurios nepaprastai svarbios krikščionio gyvenime. Kadangi Tolkienas nebuvo labai skeptiškas dėl savo kūrinio ekranizacijos (tik labai nemėgo Holivudo), tai savo apžvalgoje daugiausiai remsiuosi dviem jau parodytomis filmo trilogijos dalimis – "Žiedo brolija" (ŽB) ir "Dvi tvirtovės" (DT). [Didžioji straipsnio dalis parašytas 2003 m., todėl apie paskutinę dalį "Karaliaus sugrįžimas" (KS) kalbama mažiau].

Sunkiame kelyje

Frodo kelias į Mordorą yra ilgas, pilnas sunkumų ir pavojų. Netgi toks sunkus, kad iš pradžių jį visi laiko neįmanoma užduotimi. "Žiedų valdove" nėra jokio triumfalizmo, jokio nugalėtojų žygio per priešo žemes. Priešingai – daug visiškos bejėgystės, nusivylimo ir kitokių begalo sunkių momentų. Kančia ir problemos yra ne tik Frodo kelionės, bet ir mūsų gyvenimo palydovai. Šitoks artimumas tikrovei, be jokios abejonės, smarkiai prisidėjo prie knygos populiarumo.

Taigi per visą trilogiją eina kelionės motyvas. Veiksmas vystosi vienos ilgos ir sunkios kelionės, nuolatinio judėjimo į tikslą metu. Kelias, kelionė, bėgimas, kova – tai ir bibliniai krikščioniško gyvenimo simboliai. Žmogus, radęs tikėjimą, nors jau turi amžinąjį gyvenimą, vis dėlto lieka gyventi čia, žemėje, ir turi šventėti, panašėti į Kristų. Tai reiškia, kad viskas dar tik prasideda. Žmogus, radęs tikėjimą, leidžiasi į kelionę. Kelionėje jo tikėjimas išbandomas. Išbandymui reikia progų, todėl Biblija sako, kad kančia ir problemos nėra vien blogai, kadangi jos ugdo mūsų ištvermę ir kantrybę. Apaštalas Jokūbas patvirtina:

"Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kai pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys" (Jok 1,2–4).

Dėl ištvermės Jokūbui pritaria ir Laiško hebrajams autorius:
"Todėl ir mes... nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia!" (Hbr 12,1–3).

Krikščionis tikėjimo lenktynėse nepailsta tik dėl to, kad bėgdamas žiūri į Kristų, ima iš jo pavyzdį ir žino, kad jame veikia Šventoji Dvasia (žr. pabaigą). "Žiedų valdove", žinoma, viso to nėra. Frodas netiki, kad kokia nors antgamtinė jėga jam padės pasiekti tikslą. Tačiau tiek jį, tiek visą broliją palaiko labai svarbi varomoji jėga – tikslo siekimas. Jie visi aiškiai žino, kad žiedas turi būti sunaikintas. Tas žinojimas juos stiprina ir veda į priekį.

"Žiedų valdovas" mus paakina būti realistais: nepaisant visų džiaugsmų, palaimos ir net suteiktos vilties, krikščionio gyvenimas yra sunkus. Ir kad reikia išbandymų mūsų ištvermės ugdymui, charakterio šlifavimui, idant vis labiau ir labiau panėšėtume į Kristų. Be to, mums reikia tikslo. Kad nepailstume, kad išlaikytume. Kelionei reikia tvirtų vertybių; ir štai pereiname prie pirmosios – pasiaukojimo.

Pasiaukojimas


Rivendeilo susirinkime Frodas jau įgavęs pakankamai patirties, ką reiškia nešti tą žiedą. Nepaisydamas to, jis stoja ir pirmas iš besipešančių ir besiginčijančių pasisako keliausiąs į Mordorą ir sieksiąs tikslo. Frodas, kaip ir kiti jį lydėję hobitai, žymiai mieliau apsisuktų ir kuo greičiau grįžtų atgal į grafystę, tačiau vardan tikslo, dėl nepaprasto užduoties svarbumo savo norus paaukoja. Žinome, kiek tai kainuoja namisėdai Semui. Kiek tai kainuoja Frodui, iš Galadrielės išgirdusiam, kad ta užduotis jam kainuos gyvybę (iš tiesų Frodas nepagydomai sužeidžiamas, dėl to priverstas palikti savo draugus ir Grafystę ir iškeliauti su kitais žiedo Nešėjais). Pasiaukojamai elgiasi ir kiti personažai: Boromiras grumiasi su urughajais ir žūsta (ŽB); Helmo Daubos gynyboje žūsta elfai (DT). Markas Eddy Smithas rašo:

"Hobitai palieka viską, kas miela ir pažįstama. Boromiras, Legolasas ir Gimlis palieka pavojaus ištiktas gimtąsias žemes. Aragornas jau metų metus negali būti kartu su Arvena ir dar kartą ją palieka Rivendeile" ("Tolkien's Ordinary Virtues", IVP 2001).

Kokie tai seni geri pavyzdžiai! Įsivaizduokime, kaip visa tai atrodytų kokioje nors dabartinėje populiarių istorijų autoriaus knygelėje: ne kas kita, kaip grumtynės dėl saviraiškos arba pripažinimo. Teologas S. Holthausas savo knygoje "Trends 2000" apie "Malonumų visuomenės" formavimąsi rašo:

"Ką tai reiškia? Šitokį skirstymą nulėmė nauja tendencija, kai žmogus bet kokia kaina trokšta gyventi gražų, įdomų, malonų ir kupiną žavesio gyvenimą. Šiais laikais gyventi reiškia pajusti, kad gyveni. Gyvenimas jau nebėra darbas, pastangos, vargas, taupymas, nepriteklius, pareiga. Šiuolaikinis gyvenimas yra malonumai, gebėjimas atsipalaiduoti, asmeninė laimė, gera nuotaika, susitelkimas į save. Savęs realizavimo troškimas išstumia pareigos jausmą."

"Žiedų valdovo" mintis kita: svarbiausia ne veikėjų norai, o žiedas! Visų likimo vardan jis privalo būti sunaikintas. Tam reikia nesavanaudiškų pastangų, kovos, ištvermės ir, be abejo, pasiaukojimo.

"Žiedų valdovas" neskelbia aklos askezės. Hobitai išlaiko gebėjimą džiaugtis, juokauti ir linksmintis. Tolkieno skelbiamas nesavanaudiškumas reiškia, kad asmeninė laimė nėra svarbiausias dalykas. Yra dalykų ir tikslų, dėl kurių verta paaukoti net ir tai, kas mieliausia.

Šią mintį ne kartą randame ir Naujajame Testamente. Geriausias to pavyzdys yra pats Jėzus. Jis nesilaikė savo dieviško gyvenimo, o tapo žmogumi (jau atsisakymas ir pasiaukojimas!) ir netgi leidosi nukryžiuojamas (Fil 2, 5–11). Paulius daug kartų mini Jėzaus pasiaukojimą, o Laiške romiečiams ir krikščionis ragina:

"Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtume suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 12,1–2).

Krikščionys privalo visiškai atsiduoti Dievui: savo kūnu ir dvasia, savo širdimi ir protu, savo mąstymu ir veiksmais. Privalo atsisakyti pasaulio vertybių – argi tai ne auka! Privalo savo gyvenimo centru padaryti Dievą, o ne savo norus ir net ne savo reikmes.

Ištikimybė

Tikrasis "Žiedų valdovo" herojus veikiausiai yra ne Frodas, o jo ištikimas bičiulis Semas. Jis nuo pat kelionės pradžios yra Frodo palydovas ir juo išlieka iki pat galo. Paskutinėje ŽB scenoje jis net savo gyvybe rizikuoja – ištikimybė iki mirties! Tokią nepaprastą ištikimybę paaiškina pats Semas: "Pasižadėjau – ‚nepalik jo'. Ir aš nesiruošiu palikti" (trečiojoje dalyje (KS) Semui išgirdus Frodo piktą pavarymą "eik namo", jo ištikimybė patiria vieną iš pačių didžiausių išbandymų!). Semas pažadėjo būti ištikimas ir savo pažado nesulaužo.

Ištikimybė akcentuojama ir kitų personažų pokalbiuose. Štai Gimliui ėmus laikyti brolijos misiją žlugusia, Aragornas nesutinka ir patikina: "Brolijai pavyks, jeigu liksime ištikimi". Aragorno ir Frodo santykius taip pat grindžia ištikimybė. Jis Frodui pažada: "Būčiau su tavimi iki galo". Tokie žodžiai iškart sukuria pasitikėjimą, ir Frodas tik trumpai atsako: "Žinau". Panašiai kaip Semas, Aragornas irgi pasižada ginti Frodą . Ištikimybės jausmo nepraradęs netgi Boromiras. ŽB pabaigoje mirdamas jis atiduoda pagarbą Aragornui: "Mano vadas, mano karalius". Nuostabu matyti, kaip DT atkakliai ir ištvermingai dėl Merio ir Pipino su urughajais grumiasi Legolasas, Gimlis ir Aragornas. Jie labai ištikimai stoja gelbėti savo naujuosius draugus.

Draugystė yra viena iš pagrindinių "Žiedų valdovo" temų. Šią temą, apskritai draugystės esmę bei paslaptį išsamiausiai atskleidžia ir apibūdina būtent tas vienas žodis ištikimybė. Draugai yra vienas kitam ištikimi.

Taip išskirtinai akcentuodamas ištikimybę, Tolkienas ir vėl pasirodo kaip seniai užmirštų laikų "moralinis dinozauras". Šiandien pučia visai kiti vėjai. Šiandien šlovinama kaita, įvairovė, naujovės. Kokia čia dar ištikimybė?! Ištikimybė sutuoktiniui, šeimai, darbui, net bendruomenei beveik baigia visiškai išnykti. Be abejo, tai pirmiausiai susiję su tuo, kad modernusis žmogus nusigręžė nuo Dievo, kuris ir yra Ištikimasis.

Biblijoje labai smarkai akcentuojama Dievo ištikimybė. Dievas nesikeičia. Jis nuo pradžios iki amžių amžinųjų išliks toks, koks yra, ir viską, ką yra pažadėjęs, įvykdys. Jėzus pademonstravo tobulą ištikimybę, išlikdamas "klusnus iki mirties" (Fil 2, 8). Šia prasme jis buvo ir liko ištikimas savo draugams – mokiniams, visiems krikščionims:

"Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš Tėvo girdėjęs" (Jn 15,13.15).

"Žiedų valdovas" ragina būti ištikimiems savo draugams, pavestoms užduotims ir tikslams. O perkeltine prasme ir ištikimiems tikėjime. Dievo ištikimybę, mūsų ištikimybę jam bei per tai visiems broliams ir seserims Laiško hebrajams autorius sujungia į vieną sakinį: "Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus" (Hbr 10, 23–24).
Tęsinys http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-123.htm

Puslapis 11 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
http://www.phpbb.com/