www.baltai.lt
http://baltai.lt/kurono_forumas/

KALĖDOS TADA IR KALĖDOS DABAR
http://baltai.lt/kurono_forumas/viewtopic.php?f=30&t=380
Puslapis 11

Autorius:  Baltas [ Pen Gru 09, 2005 2:24 am ]
Pranešimo tema:  KALĖDOS TADA IR KALĖDOS DABAR

KALĖDOS TADA IR KALĖDOS DABAR


Mes artėjame prie tokio metų laiko, kai visas krikščioniškas pasaulis ruošiasi švęsti vieną iš žymiausių savo švenčių – krikščioniškos religijos įkūrėjo gimimą. Kai šis straipsnis pateks vakarų prenumeratoriams, kiekvienuose namuose bus šventiška ir linksma nuotaika. Šiaurės vakarų Europoje ir Amerikoje kiekvienas namas bus papuoštas dygialapiais bugieniais ir gebenėmis. Bažnyčias papuoš visą laiką žaliuojantys augalai; tai paprotys, atėjęs iš senųjų pagoniškų druidų tikėjimų: „miško dvasios gali telktis visą laiką žaliuojančiuose augaluose, tada jų nepažeis šaltis iki atšilimo“. Romos katalikų šalyse kūčių vakare ir naktį į bažnyčias susirenka minios žmonių, norinčių pasveikinti vaškines Dieviško kūdikio ir jo Mergelės-motinos, išpuoštos kaip „Dangaus karalienė“, figūrėles. Ši aukso ir nėrinių gausybė, išsiuvinėti perlais satino ir aksomo apdarai bei brangenybėmis puoštas lopšys analitiniam protui atrodo paradoksaliai. Jeigu prisiminti varganą, purviną, kirvarpų išgraužtą, lopšį, nes žydų šalyje geresnio nebuvo, kuriame, kiek mes tikime Evangelija, gimė būsimasis „Atpirkėjas“, negalima atsisakyti įtarimo, kad nepatyręs tikintysis apakintas brangakmenių spindesio nebegali įsivaizduoti tikro tvarto vaizdo Betliejuje. Kalbant pačiais kukliausiais išsireiškimais, šis ryškus reginys visiškai neatitinka Žmogaus sūnaus, neturinčio kur galvos priglausti, demokratinių jausmų ir tikros dieviškos paniekos turtuoliams. Vidutiniam krikščioniui darosi vis sunkiau suprasti pasakymą „kupranugariui lengviau išlysti pro adatos skylutę, nei turtuoliui patekti į Dangaus karalystę“, – tai jau kažkas daugiau nei retorinis grasinimas. Romos bažnyčia veikė išmintingai griežtai drausdama savo parapijiečiams patiems skaityti arba aiškinti Evangeliją, ir labai ilgai nesudarė galimybės biblines tiesas skleisti kita, ne lotynų kalba, paversdama jas, tas tiesas, „šaukiančiojo balsu tyruose“. Čia ji perėmė praeitų amžių arijų patirtį: nei šiuolaikinis indusas nė žodžio nesupranta sanskrito, nei šiuolaikinis parsas nežino iš Zendo nė vieno garso, lygiai taip pat kaip ir vidutiniam katalikui lotynų kalba yra tas pats kas ir hieroglifai. Viso to sekoje visi trys – brahmanų Šventikas, zoroastrų Mobedas ir Romos katalikų Popiežius – sudarė neribotas galimybes atsirasti naujoms religinėms dogmoms, iškylančioms iš jų fantazijos ir leidžiančioms suklestėti jų bažnyčioms.

Anglijoje ir žemyne vidurnaktį linksmai skamba varpai, pranešdami apie šios didžios dienos pradžią. Po šventiškų mišių Prancūzijoje ir Italijoje puikiai išpuoštose bažnyčiose kulto tarnams „ kad lengviau galėtų pakelti naktinį nuovargį, yra įprasta dalyvauti naktinėje vakarienėje (reveillon),“ – sakoma bažnytinių apeigų knygoje. Ši krikščioniško pasninko naktis primena Šivos kulto pasekėjų Šivaratri naktį – sunkių pergyvenimų ir pasninko naktį, kuri būna 11-tą indusų metų mėnesį. Tik šiuo atveju griežtai laikomasi pasninko tiek prieš, tiek ir visos nakties budėjimo metu. Šivos kulto pasekėjams nėra naktinių vakarienių, ar kitokių kompromisų. Bet juk jie tik nuodėmingi „pagonys“, ir todėl jų išsigelbėjimo kelias turi būti daug sunkesnis.

Nors mūsų laikais visose krikščioniškose šalyse Jėzaus gimimo metinės švenčiamos gruodžio 25-a dieną, tačiau taip buvo, toli gražu, ne visuomet. Pirmaisiais krikščionybės amžiais tai buvo viena iš „judriausių“ šventinių dienų, Gimtuvės (Kalėdos) dažnai buvo painiojamos su Prisikėlimo švente ir buvo švenčiamos pavasarį, balandyje ar gegužėje. Kadangi nei visuomeninėje, nei bažnytinėje istorijoje niekada nebuvo autentiško įrašo arba šio įvykio (Jėzaus gimimo) identifikacijos, tai šios dienos pasirinkimas ilgą laiką buvo laisvas. Tik IV amžiuje, reikalaujant Kirilui Jeruzaliečiui, popiežius Julijonas I nurodė savo vyskupams ištirti šį klausimą ir, galų gale, susitarti dėl numatomos nekilnojamos Kristaus gimimo dienos. Buvo pasirinkta gruodžio 25-a diena, ir tai buvo, kaip vėliau paaiškėjo, pats prasčiausias pasirinkimas.

Š.F.Diupiuji (Dupuis, 1742 – 1809), o po jo ir K.F.Volne (Volney, 1757 – 1820) smogė pirmuosius smūgius šiai gimimo datai. Remdamiesi akivaizdžiais astronominiais faktais jie įrodė, kad daug amžių prieš mūsų erą beveik visos senosios tautos kaip tik šią dieną šventė savo Saulės dievų gimimą. „Diupiuji įrodė, kad Mergelės ir Kūdikėlio dangaus ženklas egzistavo iki Kristaus gimimo jau keletą tūkstantmečių“, – savo „Anakalapsis“ pažymi Godfri Higins (Higgins Godfrey „Anacalypsis, an Attempt to draw aside the Veil of the Saitic Isis“, London 1836). Kadangi Diupiuji, Volne ir Higins būsimoms kartoms išliko žinomi kaip ateistai ir krikščionybės priešai, tai būtų prasminga pacituoti krikščionių vyskupą, „labai mokytą žmogų, kurį sukūrė viduramžiai“, dominikoną Albertą Didįjį iš Ratisbonos. „Dangaus Mergelės ženklas pakyla virš horizonto tuo momentu, kai mes pažymime Dievo Jėzaus Kristaus gimimą“, – rašo jis „Recherches historiques sur Falais, parlangevin pretre“. Adonis, Bakchas (Dionisas), Oziris, Apolonas ir t.t. – visi jie gimė gruodžio 25-ą dieną. Gimtuvės (Kalėdos) prasideda per žiemos saulėgrąžą, kai dienos pačios trumpiausios ir Tamsa uždengia Žemės veidą labiau negu kada nors. Pagal įvairius tikėjimus visi Saulės Dievai kasmet gimsta šiuo metu, nes nuo šios dienos jų Šviesa pradeda vaikyti Tamsą, kiekviena diena tampa vis šviesesne, Saulės valdžia vis stipriau įsigali.

Šiaip ar taip Gimtuvių (Kalėdų) šventimas, kurį krikščionys išlaikė iki XV amžiaus, buvo daugiau pagoniško charakterio. Mums atrodo, kad net šiuolaikinėms bažnytinėms apeigoms labai sunku išvengti kaltinimų, kad jos tiesiogiai kopijuoja Egipte ir Graikijoje anuo metu atliekamas misterijas Ozirio ir Goro, Apolono ir Bakcho garbei. Ir Izidę, ir Cererą vadino „Šventomis Mergelėmis“, o dieviškas Kūdikėlis gali būti rastas kiekviename tikėjime. Dabar mes pateiksime du epizodus iš Linksmųjų Kalėdų; vienas iš jų vaizduoja „gerus senus laikus“, o kitas – dabartinę krikščioniško kulto padėtį. Nuo tos pačios dienos, kai šia data buvo pradėtas Gimtadienio šventimas, tuo pačiu metu tai buvo ir kaip šventų atminų diena, ir kaip labai brangi šventė: ji buvo skiriama ir maldai, ir beprotiškoms linksmybėms. „Kalėdinių švenčių metu būdavo švenčiamos ir taip vadinamos kvailių arba asilų šventės, groteskinės saturnalijos (puotavimas, lėbavimas), kurių metu viskas, kas buvo rimta tapdavo burleskiniu (komišku, juokingu), visuotinai priimtos normos virsdavo savo priešingybe, padorumo taisyklės buvo išjuokiamos“, – rašo vienas senųjų kronikų sudarinėtojas. „Ši diena viduramžiais buvo pažymima linksmomis, fantastiškomis ir dramatiškomis misterijomis (spektakliais), kuriuose personažai būdavo su groteskinėmis kaukėmis ir neįprastais kostiumais. Paprastai Naujagimį jie vaizduodavo Mergelės Marijos, Švento Juozapo, jaučių galvų, angelų, Rytų Magų ir įvairių ornamentų aplinkoje“. Kalėdinių himnų giedojimas privalėjo priminti piemenėlių giesmes, gimus Kristui. „Vyskupai ir kleras (dvasininkija) dažnai kartu su liaudimi giedodavo šiuos himnus, dainas pagyvindavo šokiai ir būgnų, gitarų, violončelių, bei vargonų muzika...“ Mes galime papildyti, kad tokios misterijos su marionetėmis ir lėlėmis prieš Kalėdas vyksta pietų Rusijoje, Lenkijoje ir Galicijoje; čia jas vadina „kaliadki“ (Kalėdų giesmė). Italijoje, Kalabrijos menestreliai iš kalnų nusileidžia į Neapolį ir Romą, susiburia Mergelės Marijos garbinimo vietose ir šlovina ją savo laukine muzika.

Anglijoje šventės prasidėdavo Kūčiomis ir, dažniausiai, tęsdavosi iki grabnyčių (vasario 2d.), be to, iki Trijų Karalių (sausio 6d.) kiekviena diena buvo šventinė. Turtingų žmonių namuose buvo skiriamas „kvailių baliaus ponas“ arba „kalėdinių linksmybių abatas“, kurio pareiga buvo kvailiojimų organizavimas. „Kamaros būdavo pilnos kaplūnų (romytų gaidžių), vištienos, kalakutienos, žąsienos, antienos, jautienos, avienos, kiaulienos, pyragų, pudingų, riešutų, slyvų, cukraus ir medaus“... „Ryškiai deganti didelių pliauskų ugnis, iš kurių pati didžiausia buvo vadinama „kalėdine pliauska“ arba „kalėdine kalade“, galėjo degti iki Kūčių vakaro, saugodama nuo šalčio. Gausios vaišės buvo lydimos muzikos, ginčų, žaidimų, išdaigų; žaidimų, kai iš indo su degančiu spiritu reikėjo paimti razinas; pokštai, juokai, sąmojus, žaidimas fantais ir šokiai“.

Mūsų laikais vyskupai ir kleras neprisijungia prie viešų parapijiečių giesmių ir šokių, „kvailių ir asilų“ šventė dažnai vyksta nuošaliai, toliau nuo akylų reporterių. Ir vis tik visame krikščioniškame pasaulyje švenčių pagrindu išlieka valgis ir gėrimai. Per kalėdines ir velykines šventes, be abejo, įvyksta daugiau netikėtų mirčių dėl persivalgymo ir nesusilaikymo, nei kitu metų laiku. Be to, šios krikščioniškos apeigos kas metai tampa vis didesne apgaule. Tas beširdis veidmainiavimas ne kartą buvo smerkiamas, bet niekada, kaip mums atrodo, tai nevyko su tokiu realizmo jausmu, kaip nuostabaus sapno istorijoje, kuri pasirodė „New York Herald“ leidinyje prieš šias šventes. Pagyvenęs žmogus, pirmininkaujantis viešame susirinkime, pasakė, kad jis, naudodamasis palankia proga, norėtų papasakoti įvykį, kurio liudininku jis buvo praėjusią naktį:

„Jam atrodė, kad jis yra pačioje didžiausioje ir gražiausioje katedroje, kokią kada nors yra matęs. Prieš jį buvo šventikas ar pastorius, o šalia jo stovėjo angelas su lentele ir pieštuku rankoje; jo pareiga buvo fiksuoti kiekvieną nuolankumo ar maldos aktą, įvyksiantį jo akivaizdoje ir tinkamą aukai Dievo sostui. Visa bažnyčia buvo pilna turtingai apsirengusių ir pasipuošusių vyrų ir moterų. Labai iškilminga muzika, kokios jis nebuvo iki šiol girdėjęs, užpildė visą erdvę melodijomis. Įspūdingos bažnytinės apeigos, tarp jų iškalbingo ir talentingo bažnyčios tarno pamokslas, keitė viena kitą, bet, nežiūrint to, angelas neprisilietė prie lentelės ką nors pažymėti. Pagaliau pastorius baigė apeigas malda, sudaryta iš puikių žodžių ir lydima Dievo palaiminimo. O angelas vis tiek nieko neparašė!“

„Lydimas angelo, pasakotojas išėjo iš bažnyčios paskui turtingai apsirengusius parapijiečius. Vargšė vargana moteriškė stovėjo nuošaliai prie lietaus nubėgimo latako, ištiesusi blyškią, paliegusią ranką nebyliai išmaldai. Praeidami parapijiečiai pasitraukdavo nuo vargšės Magdalenos, o moterys ypač saugojo savo puošnius šilkinius sijonus, kad neišsiteptų, prisilietę prie jos.“

„Kaip tik tada, kita gatvės puse svirduliuodamas ėjo apgirtęs jūreivis. Ties vargše išmaldos prašytoja perėjęs gatvę, priėjo prie jos, iš kišenės ištraukė keliolika pensų ir įspraudė į jos ranką sakydamas: „Paimk tai, vargšele!“ Angelo veidas nušvito dangiška šviesa ir jis tuoj pat lentelėje pažymėjo mielaširdingą jūrininko poelgį, kaip tinkamą dievui auką“.

Galima sakyti, kad čia kalbama apie Biblinį moters, įtartos paleistuvybe, paniekinimą ar pasmerkimą. Tegul taip; tačiau šis atvejis meistriškai parodo krikščioniškos visuomenės stovį.

Pagal kūčių tradicijas galima pamatyti klūpančių ir lyg tai besimeldžiančių jaučių; taip pat „žinoma Glastonbergo abatijos bažnyčios šventoriuje žymioji gudobelė, kuri visada aplimpa pumpurais gruodžio 24-ą dieną, o 25-ą pražysta“. Kadangi Bažnyčios tėvai šią dieną pasirinko atsitiktinai, o kalendorius keitėsi iš seno į naują stilių, tai šie faktai rodo stulbinantį gyvulių ir augalų įžvalgumą. Yra bažnytinis padavimas, mums išsaugotas Upsalos arkivyskupo Olafo, kad gimimo švenčių metu „žmonės, gyvenantys šaltuose šiaurės kraštuose, staiga ir keistu būdu virsta vilkais; kai kuriose vietose sutinkami dideli jų būriai ir jie taip aršiai puola žmones, kad šie nuo jų kenčia labiau, negu nuo tikrų vilkų.“ Metaforiškai kalbant, su žmonėmis tai atsitinka dažniau, nei kada nors anksčiau, ir ypač tarp krikščioniškų tautų. Matomai, nebūtina sulaukti Kūčių, norint pamatyti, kaip ištisos nacijos virsta „laukiniais žvėrimis“, ypač karo metu.

„Teosofas“ 1879 gruodis. J.P.Blavatskaja


Medžiaga paimta iš siauliai.mok.lt

Autorius:  Hestija [ Ant Gru 20, 2005 8:57 pm ]
Pranešimo tema: 

Įdomus ir naudingas straipsnis.

Autorius:  Sebestijonas [ Tre Gru 21, 2005 11:03 am ]
Pranešimo tema: 

Linkiu JUMS....................

Kūčių vakarą - ramybės sielai, Kalėdų rytą - džiaugsmo širdžiai. Naujųjų Metų naktį - spindinčios laimės, Visą gyvenimą - dievo palaimos!

Autorius:  Baltas [ Pir Gru 26, 2005 9:53 pm ]
Pranešimo tema: 

Kaip jūs atšventėte Kalėdas, kaip norėjote ir kaip pavyko. Kaip norėtumėte pakeisti šią šventę ir ką pasiryžę patys padaryti, kad ši šventė išties taptu Dieviškos Šviesos grižimo švente? Ko labiausiai pasigendate savo aplinkoje švesdami Kalėdas? Pasipasakokite ir gal norėtumėte kartu suorganizuoti tokio lygio šventę. Mielieji, mes laukiame jūsų minčių, jausmų ir pirmojo žingsnelio Dieviško savęs pažinimo link :)

Autorius:  optiMiste [ Ant Gru 27, 2005 1:49 am ]
Pranešimo tema: 

mano Kalėdos kaip visada praėjo prie stalo su giminėm :roll: žinoma, smagu matyt tuos retai matomus veidus visus vienoje krūvoje (kartais net pasiseka pajusti tą giminės bendrumą, kraujo ryšį), tačiau negera, kai dažniausiai vyresnieji (tėvai) ima "bėdavotis" ir kalbėti apie buitiškus reikalus. bet pamenu kaip būdavo anksčiau, kai senelis dar buvo ne toks senas ir šviesaus proto: jis mums vis pasakodavo (arba skaitydavo iš savo dienoraščių) savo įspūdingo gyvenimo nuotykius (nuo pat vaikystės iki išgyventų pasaulinių karų). tie pasakojimai suburdavo visos giminės dėmesį ir emocijas :) nuostabus jausmas ir visa atmosfera :)
man per Kalėdas ir Kūčias trūksta tos šventinės dvasios pajautimo ir tradicijų, papročių laikymosi. deja mūsų šeimoje jos laikosi labai silpnai :( tai aš viena vis kokį burtelį suorganizuoju :)
beje, manau, Kūčių ir Kalėdų šventimas labai pasikeis, kai turėsiu savo šeimą (ten bus daug lengviau įdiegt senąsias tradicijas, nei dabar mūsų šeimoj ir tuo labiau giminėj).

Autorius:  ašvienis [ Šeš Gru 31, 2005 4:03 pm ]
Pranešimo tema: 

Deja pažystamas jausmas. Mes Kalėdas taip pat praleidome su artimaisiais. Pasigedau šventiškumo, gavosi beveik kaip eilinis susibūrimas kartu. Tiesa, šiokia tokia dalelė paprocių buvo - tai lėkštutė mirusiesiems per Kūčias ir per naktį paliktos gėrybės ant stalo.
Norėtųsi surasti koks šventimas būtų mielas ir artimas mums. Sužinoti bent tą kibirkštėlę papročių, tradicijų kurios dar yra išlikę. Bet kokia pagalba būtų sveikintina.

Puslapis 11 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
http://www.phpbb.com/