Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 7:45 pm



Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 
Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika 
Autorius Žinutė
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1634
Miestas: Vilnius
Standartinė Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika
Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika

ALA NIKITINA

Daugelis folkloro tyrinėtojų (A. Afanasjevas, D. Zeleninas, Ch. Klingeris) pažymi, kad pagrindiniai mitologizuoto gegutės įvaizdžio bruožai yra pranašavimo dovana ir virsmo ratas. Tačiau toks bruožų derinys būdingas daugumai mitinio konteksto gyvūnų ir paukščių, pakanka paminėti varną, vilką, arklį, gulbę. Gegutė visų pirma žinoma kaip bėdos ir nelaimės pranašė. Apie gegutės raišką medžiagos galima rasti nemažai, pavyzdžiui, D. Zelenino darbuose.

Šio straipsnio tikslas – nustatyti išmintingosios gegutės ir jos funkcijų specifiką.

Gegutės-pasiuntinės įvaizdį sąlygiškai galima išskirti į gegutę-šauklę ir išmintingąją gegutę. Gegutė-šauklė išpranašauja blogas žinias. Paprastai tai būna pranešimai apie mirtį tiek tiesiogine, tiek perkeltine (vestuvės, rekrūtai) prasme. Kaip pavyzdį galima pateikti rytų slavų baladžių siužetus, pavyzdžiui: mirštantis sūnus prašo gegutės pranešti motinai apie jo mirtį; mergina prašo gegutės pranešti mylimajam, kad išteka už kito.

Abiem atvejais gegutė yra ne paprasta pranašė, o veikiau pasiuntinė.

Išmintingosios gegutės įvaizdis labiau paplitęs. Visų pirma gegutė išpranašauja būsimąjį derlių. Teisingiau pasakius – nederlių, kadangi dauguma su gegute susijusių rusų prietarų būtent tai ir teigia. Pavyzdžiui: "Gegutė kukuoja sausame medyje – šaltis"; "Ankstyvoji gegutė – badas"; "Jeigu gegutė kukuoja ir po Petro dienos – pats užkukuosi" ir pan.

Antra,
jeigu gegutė skraido po kaimą – pranašauja gaisrą. Vadinasi, gegutė gali pranašauti ir stichines nelaimes.

Trečia, derėtų nepamiršti taip pat ir iki šiol pasitaikančio tikėjimo, kad gegutė kukuoja – skaičiuoja likusius žmogaus gyvenimo metus:
Gegute pilkoji, pranašauk drąsiai:
Kiek metų gyventi, kada mirti?

Taip pat čia galima priskirti ir mergaičių prietarą: kiek gegutė iškukuos, tiek metų liko iki vestuvių (esmė čia ta pati, juk vedybos – mirties ekvivalentas).

Klausimas, iš kur gegutė tai žino, kodėl ji gali būti orakulu, yra glaudžiai susijęs su jos persikūnijimu. Tikėjimas gegutės galia keisti pavidalą grindžiamas visų pirma jos išoriniu panašumu į vanagą.

Žmonės įsivaizdavo, kad šis paukštis savo išvaizdą gali keisti pagal pageidavimą. Kas, beje, ir įsitvirtino priežodžiu "Iškeitė gegutę į vanagą" (t. y. "ylą į muilą").

Visa vestuvių simbolika persmelkta ornitomorfinių paralelių. Jaunosios ir gegutės gretinimas užima ypatingą vietą. Kai pagal paprotį per vestuves yra verkiama, galima įžvelgti evoliuciją nuo jaunosios iki ištekėjusios moters, pilkosios gegutėlės. Vestuvių, rekrūtų, laidotuvių ir kai kurių raudų medžiaga tik pabrėžia įvaizdžio dvilypumą: gegutės paralelė – jaunoji, rekrūtas, mirusi jaunosios motina, taip pat jaunosios sesuo, verkianti jos, arba rekrūto motina, arba duktė prie motinos kapo. Taigi gegutė iškyla arba kaip asmens, išgyvenančio, išsikalbančio apie savo skausmą, arba kaip dvasios-paukščio (vėlės, atskrendančios pasiguosti artimiesiems, be to, ir norinčios atkeršyti) įvaizdis. Tai yra gegutė – neapibrėžta esybė, esanti tarp abiejų pasaulių, tarpininkė tarp ano ir šio pasaulio. Išorinių formų kaita – tokiai būtybei įprastas reiškinys. Pranašiškoji ypatybė susijusi su gegutės ryšiu su anapusiniu pasauliu, su mirusiaisiais.

Jeigu iš naujo sugrįžtume prie baladžių, galėtume pateikti daugybę siužetų, į kurių schemą įeina pastovi gegutės ir žmogaus vilkolakio sąsaja (siužetai pagal J. Smirnovą). Galima išskirti du pateiktų siužetų ir jų variantų tipus: transformacija dažniau vyksta su vaikais, gegutėmis dažniau tampa merginos arba moterys (viename iš siužetų – motina); siužetinė linija "motina išsižada savo vaiko".

Antrasis tipas nurodo persikūnijimo į gegutę priežastį. Dera pabrėžti, kad pasirenkamas būdingas pageidavimo realizavimo būdas – valtimi keliaujama upe, t. y. į aną pasaulį. V. Jeriominos knygoje "Ritualas ir folkloras" pateikiama išsami dukters-paukštelio įvaizdžio analizė. Todėl čia dera dar kartą pabrėžti, kad persikūnijimo priežastis yra motinos kaltė (tabu pažeidimas), ir nusižengimai vaikams yra baudžiami (potencialaus keršto motyvas).

Iš faktų galima spręsti, koks stiprus tabu pažeidimas yra piktas žodis kūdikiui, tuo labiau motinos prakeiksmas. Kaip įprasta, tai veda į dvasios pražūtį. Kaip kiekvienas, numiręs nenatūralia mirtimi, toks kūdikis tampa įkaitu-vėle. Iš visų įkaitų-vėlių tipų (nešvarių, keršijančių gyviesiems) ypatingą dėmesį gvildenama tema patraukia vadinamieji poterčata (Ukraina), jie taip pat – navi, nekreštenci, navki (Karpatai), naviaci (Bulgarija) ir t. t. – analogus turi visi slavai. Tai – kūdikiai-įkaitai. Taip vadinami: nepakrikštyti numirę vaikai; vaikai, pagimdyti merginų ir našlių (ir numarintieji); mirtinai primušti vaikai. Tokiu būdu pražudytieji – nepageidautini vaikai, jų siekiama išvengti, jie vienu ar kitu būdu pražudyti savų motinų. Pražudytieji yra aktyvūs ir turi visas savybes, būdingas suaugusiųjų įkaitų vėlėms. Tiesa, jie keršija visų pirma savo motinoms.

Galima prisiminti dar vieną būdingą gegutės bruožą: ji nesuka savo lizdo, o kiaušinius deda į svetimus lizdus.

Tam, kad būtų suteikta ramybė mirusiesiems įkaitams, pavasarį vykdavo specialios visiems mirusiesiems įkaitams skirtos apeigos. Toji savaitė buvo vadinama skirtingai: "zadušnije pominki", "kukuški". Pirmasis pavadinimas, be abejo, susijęs su minėtomis apeigomis, o antrasis – su tuo, kad tam laikotarpiui buvo priskirtas pietų rusų paprotys "gegutės krikštynos ir laidotuvės". Jis įeina į tam tikrą apeigų visumą ir turi mirusiųjų įkaitų ir augalų kulto elementų. Veikale "Rusų mitologijos bruožai" D. Zeleninas išsako nuomonę, kad šis paprotys skirtas visų pirma pražudytiesiems. Be to, jis pateikia prietarą, pagal kurį, jeigu būtų pakrikštytas, pražudytasis atgautų dvasią, nustotų buvęs mirusiuoju įkaitu, daugiau nebekeršytų ir rastų savo vietą aname pasaulyje.

Mitologizuoto gegutės įvaizdžio specifika tokia: gegutė, kaip pasiuntinė, pranašauja tik prastas žinias, kurios būtinai yra susijusios su esminėmis žmogaus gyvenimo (vestuvės, rekrūtai, mirtis) ir gamtos (žemės derlingumas) realijomis. Gegutė – tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių; gegutė esti ties riba tarp šio ir ano pasaulio, ji dažnai identifikuojama su vienu mirusiųjų tipu – pražudytaisiais.

Gegutei suteiktų bruožų paplitimas įvairiuose folkloro šaltiniuose gali liudyti senovinę tokio įvaizdžio kilmę. Jo ištakos gali būti pagoniškasis "gegutės krikštijimo ir laidotuvių" papročio pagrindas.

Iš: "Bilgaristični proučvanija", 1995
Vertė Jolanta Viburytė

ve.culture.lt/ saltinis

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Pir Sau 09, 2006 2:49 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007