Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Tre Rgs 18, 2019 12:55 am



Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 2 pranešimai(ų) ] 
New-Age, „Naujasis Amžius“ 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė New-Age, „Naujasis Amžius“
Dr. Agnė Budriūnaitė

Tikras ir netikras misticizmas, arba Ką Johnas van Ruysbroecas pasakytų apie „Naujojo amžiaus“ mistinę patirtį?

Visų pirma, noriu priminti, kad daugelio tyrinėtojų nuomone „Naujasis Amžius“, arba trumpiau, New Age, yra ne sekta, ne bendruomenių grupė, net ne judėjimas ar sąjūdis, o mąstymo pobūdis, kryptis. Todėl teisingiau šį reiškinį būtų vadinti „New-Age-izmu“, kaip ir idealizmas, materializmas, populizmas, pliuralizmas ir kiti „-izmai“. Kiekvieno „-izmo“ tam tikrą dalį galime rasti ir savyje. Tuo labiau, „New-Age-izmo“, kuris siekia apjungti visas kultūras, religijas ir dar mokslinį mąstymą.
Kita vertus, New Age yra tiek neapibrėžtas ir neapibrėžiamas, kad tyrinėtojai priskiria jam visiškai skirtingas mąstymo tendencijas. (PhD. Michael D. Langone išskiria 4 pagrindines New Age sroves: 1) „transformuojančio treniravimo“; 2) intelektuali; 3) gyvenimo būdo; 4) okultinė srovės.) Vis dėlto New-Age-izmo pagrindas visur yra mistinė patirtis, kuri čia yra įvardijama kaip vienio ir vienybės, harmonijos su savimi, pasauliu, aukštesnėmis galiomis ir Absoliutu išgyvenimas.
Tačiau, kaip pastebi kone kiekvienas misticizmo tyrinėtojas (ir William James, ir Rudolf Otto, ir W. T. Stace, Paul Mommaers), kasdienybėje žodis „misticizmas“ ir „mistinė patirtis“ reiškia kažką neaiškaus, painaus ir neapibrėžto. Todėl kiekvienas tyrinėtojas ir autorius ieško savojo misticizmo apibrėžimo. Vienas bendriausių ir aiškiausių apibrėžimų yra Evelyn Underhill. Jos teigimu, mistinė patirtis reiškia visišką harmoniją su transcendentine tvarka, kokia teologine formule ta tvarka bebūtų išreiškiama. Ši patirtis palaipsniui apima visą žmogaus sąmonę, kryptingai veikia gyvenimą ir pasiekia savo tikslą/pabaigą tame, kas paprastai vadinama „mistine sąjunga“ arba vieniu.
Tačiau yra ir kitokių mistinės patirties apibrėžimų, kuriuose transcendencija ir teologiniai turiniai yra nebūtini. Pavyzdžiui, psichologijoje (Oxfordo universiteto psichologijos enciklopedijoje) mistinė patirtis priskiriama prie „pakitusios sąmonės būsenų“. Kaip pakitusios sąmonės būsenos įvardijamos ir hipnotinės ar psichotropinių medžiagų sukeltos būsenos, transas, miegas ir kt. Taip pat mistinė patirtis priskiriama ir prie „viršūnės“ patirčių. „Viršūnės“ patirtis gali lemti meilės santykis, gamtos ar meno pajautimas, meditacija, intelekto įžvalga ar fizinis aktyvumas. Tačiau šios patirtys apibūdinamos kaip trumpalaikės, nors ir turinčios pozityvų poveikį (pavyzdžiui, savivertės pagerėjimas, prasmės jausmo sustiprėjimas, kūrybingumas ir pan.).
Tokie apibrėžimai dar labiau paskatina New Age atstovus kalbėti apie savo patirtį kaip apie mistinę, o žvelgiant iš šalies kelia norą aiškiau atskirti klasikinę ir naująją mistinės patirties sampratas.

Kuo čia dėtas Ruysbroeckas, kuris laikomas žymiausiu Flamandų mistiku? Visų pirma, tuo, kad daugelis New Age tyrinėtojų ir pačių New Age priskiriamų autorių teigia, jog, kaip jau minėjau, mistinė patirtis yra New Age pagrindas. Mistikų citatos yra vieni populiariausių New Age tekstų „ramsčių“. Kita ir svarbiausia priežastis, kodėl Ruysbroeckas čia toks svarbus, yra ta, jog Ruysbroeckas rašė savo veikalus polemizuodamas su „Laisvos Dvasios broliais“, kuriems puikiai tiktų New Age judėjimo apibūdinimai. Laisvos Dvasios Brolija buvo 13-14 a. panteistinė ir panenteistinė eretinė bendruomenė, susiformavusi krikščioniškoje aplinkoje. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pagrindinius „Laisvosios Dvasios brolių“ teiginius:
• Senojo Testamento laikas buvo Tėvo era, krikščionybė – Kristaus era, dabar (13 a.) prasideda nauja – Šv. Dvasios era.
• Dievas yra kiekviename kūrinyje, (taip, kaip Kristuje, kaip Eucharistijoje, t.y. visi kūriniai yra dieviški)
• Broliai, t.y. pasiekę vienį su Dievu, yra vienos prigimties su Dievu ir be jokių skirtumų
• Rojus yra mumyse, čia jo ir reikia ieškoti
• Laisvė yra nevaržoma, o tikrovė – nenusakoma
• Nuodėmės nėra, t.y. niekas nebėra nuodėmė po nušvitimo

Taigi, Ruysbroecko tekstai čia turėtų pasitarnauti „tikros“ ir „netikros“ mistinės patirties identifikavimui. Būtent taip mistinė patirtis yra įvardijama Ruysbroecko tekstuose – „tikra“ ir „netikra“. Ir šie tekstai parodo, kad tikrą nuo netikros mistinę patirtį skiria ne laikmečiai, o konkrečios nuostatos, kurias ir noriu apžvelgti.

Ruysbroecko ir New Age mistinės patirties skirtumai:
1. Pirmasis aiškus „išorinis“ skirtumas yra juslinės patirties reikšmingumas. Ruysbroeckas nesureikšmina juslinės patirties. Paul Mommaers, Ruysbroecko tyrinėtojas, teigia, kad pats Ruysbroeckas išgyveno tai, kas šiuo metu įprasta vadinti paranormaliais potyriais. Iš tiesų, Ruysbroeckas neatmeta juslinės patirties kaip mistinės patirties dalies. Jis tai vadina „dvasiniu apsvaigimu“, kuris reiškia, kad žmogus gauna daugiau juslinių potyrių ir malonumo, negu kada nors būtų galėjęs trokšti. „Dvasinis apsvaigimas“ sukelia labai keistą žmogaus elgesį. Jis gali imti šokti, dainuoti, garsiai šlovinti Dievą arba verkti iš džiaugsmo, arba tapti visiškai tylus tarsi praradęs visus pojūčius.
Tačiau Ruysbroeckas (savo veikale „The Spiritual Espousals“) pabrėžia, kad tokie potyriai duodami tiems, kurie tik pradeda nusigręžti nuo pasaulio ir (čia Ruysbroeckas cituoja apaštalą Paulių), „jie dar yra silpni ir jiems dar reikia pieno ir švelnaus maisto, o ne stipraus maisto, kuris yra Dievo išbandymai ir nusigręžimas“. („Dievo nusigręžimas“ – vadinama „tamsioji sielos naktis“, aprašoma daugumos mistikų.) Vis dėlto aprašęs įvairius neįprastus, ir vis dėlto nupasakojamus, potyrius, Ruysbroeckas akcentuoja apofatinę, t.y. nenusakomą patirtį, kuri toli peržengia jusles, kurios neįmanoma ištirti.
Tuo tarpu New Age akcentuojama jutiminė patirtis, kuria galima pasidalinti, ją galima nupasakoti, ja galima pasiremti diskusijoje (aš matau spalvas, aš girdžiu pasaulį, aš susulieju su Absoliutu). Bandoma kuo daugiau sieti savo patirtį su šiuolaikinio gamtamokslio pasiekimais, pateikiami „įrodymai“, pvz., auros nuotraukos. Viena vertus, stengiamasi savo teorijose kuo daugiau remtis mokslu, kita vertus teigiama, kad tų teorijų ištirti ar paaiškinti moksliškai neįmanoma.
2. Aš vaidmuo. Iš „Aš“ sampratos išplaukia galima sakyti visi kiti skirtumai. Ruysbroeckas, kaip ir daugelis kitų klasikų mistikų, pabrėžia, kad mistinėje patirtyje Aš nelieka; pirmas žingsnis į vienybę su Dievu – išsilaisvinimas ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo savęs; išsilaisvinimas iš savo jausmų, potraukių, troškimų, idėjų. Taigi, tikras mistikas neturi „savo“ patirties, nes turi išsilaisvinti iš jos, neprisirišti.
New Age pabrėžiamas žmogaus pasiekimai: žmogus medituoja, užsiima kitomis praktikomis – svarbu, kad žmogus kažką daro su savo gyvenimu ir taip žmogus pasiekia vienovę su Absoliutu, t.y. tarsi valdo šį santykį. Žmogaus vaidmuo dažnai yra pabrėžiamas, pvz., į paskaitas ar užsiėmimus kviečiančiuose skelbimuose, „Jei nori valdyti savo gyvenimą, pažinti savo aukštesnįjį Aš, įveikti sunkumus ir t.t., ateik pas mus“.
Tuo tarpu, Ruysbroeckas, kalbėdamas apie netikrą mistinę patirtį, išskiria tris šios patirties formas, kuriose pagrindinis „netikrumo“ bruožas yra nukreiptumas į save, t.y. Aš sureikšminimas: 1) kai siekiama tuštumos savyje (tarsi atsižadėjimo) kaip savitikslės – pati tuštuma yra tikslas; 2) kai aktyviai siekiama savo tobulumo per atgailą ir gerus darbus, bet tikslas ir vėlgi yra pats žmogus; 3) kai gyvenama pagal tokią tuštumos ir aktyvumo sampratą ir nebelieka nuodėmės idėjos: visas gyvenimas atrodo teisingas, nes žmogus laiko save aukštesniu už gerus ir blogus darbus, už Bažnyčią ir šventus raštus. Taip yra, kai žmogus mano, kad: a) vienyje su Dievu jau viską gavo ir niekas, net pats Dievas daugiau nieko nebegali jam suteikti; b) yra tik Dievo instrumentas, taigi, veiki ne jis pats, o Dievas jame.
3. Nuodėmės samprata. Ruysbroeckas teigia, kad pasiekta vienovė su Dievu yra amžina, t.y. radikalus posūkis atgal neįmanomas. Vis dėlto žmogus gali klysti kasdienybėje, tačiau jis niekuomet visiškai nebenusigręžia nuo Dievo. Žmogus tarsi dvigubas veidrodis – viena pusė į Dievą, kita – į žmoniją. Pasak Ruysbroecko, kasdienės klaidos tėra kaip keli vandens lašai ant iki raudonumo įkaitusio paviršiaus. Tokia nuostata, be abejo, buvo ir yra labai patraukli, jei į ją neįsigilinama.
„Laisvos dvasios brolija“ taip pat teigė, kad jų pasiekta patirtis yra amžina ir nekintanti. Wakefieldas ir Evansas savo knygoje „Heresies of the High Middle Ages“ cituoja pagrindines šios brolijos mintis, tame tarpe ir tokią: Nuodėmės nėra. Po to, kai žmogus pasiekia vienovę su Dievu, jo nebevaržo jokie įstatymai, nei įsakymai. Visa kūrinija skirta jam tarnauti, taigi „laisvos dvasios žmogus“ gali naudotis viskuo, kuo tik nori, be jokių apribojimų.
Pagrindinis skirtumas čia yra tai, kad, Ruysbroecko manymu, nuodėmingumas lieka kaip žmogaus laisva valia – galėjimas rinktis blogį, tačiau patyrus vienį su Dievu, nelieka noro daryti bloga. Ir tai ne dėl to, kad gali iškreipti savo šventumo aurą, bet iš meilės Dievui ir kūrinijai. Vis dėlto smulkios nuodėmės yra neišvengiamos, nes klaida – žmogaus prigimtis. Manyčiau, būtent todėl dvasingi žmonės žymiai jautriau reaguoja į savo smulkias klaidas, negu paprasti žmonės.
Laisvos dvasios broliams laisva valia reiškė nebe laisvą ir atsakingą rinkimąsi tarp gėrio ir blogio, bet anarchiją. Blogio nėra, nuodėmingumas išgydomas tarsi liga, užpildomas tarsi žinių trūkumas. „New-age-izmui“ vienareikšmiškai priskirti benuodėmingumo idėjos negalima, nes bendruomenių yra labai įvairių. Manau, kad daugelis nėra taip aklai tikintys savo benuodėmingumu. Vis dėlto manau, kad kai kuriose bendruomenėse (pvz., Ošo ar Visariono) gyvuoja artima „Laisvos dvasios broliams“ nuodėmingumo išnykimo idėja.
4. Skiriasi ir pasiekiamo vienio su Dievu samprata. Ruysbroeckas sako, kad net visiškoje vienovėje su Dievu, žmogus su Juo nesusilieja substancialiai. Dievas lieka Dievu, o žmogus lieka žmogumi. Sąjungoje su Dievu žmoguje nuolat kaitaliojasi visiškos ramybės ir aistringo troškimo, Dievo siekimo būsenos, t.y. Dievas net ir pasiekus vienio su Juo būseną, lieka visiškai Kitas. Be abejo, mistikai pabrėžia Dievo asmeniškumo išnykimą mistinės patirties metu, tačiau Dievo asmeniškumas ir kitoniškumas išlieka po patirties. Tuo tarpu New Age nėra asmeninio Dievo nei prieš, nei po mistinės patirties; čia pabrėžiamas visiškas susiliejimas, ištirpimas. Galiausiai, ir tai, jog New Age bendruomenėse dažniausiai nelieka jokios konkrečios dievybės – nei Budos, nei Kristaus, nei Alacho. Visa suslieja į vieną visatos energiją, su kuria susilieja patiriantis mistinę patirtį, ir visa tampa viena tiesiogine to žodžio prasme.
5. Taigi, skiriasi pati Dievybės samprata. Klasikiniai mistikai (kad ir kokio tikėjimo jie būtų) pabrėžia savo tikėjimo sutvirtėjimą. Nors kalba apie Dievą ir apie savo santykį kaip apie viską apimančią vienovę, jų kalboje (jei jau imasi apie tai kalbėti) Dievo vaizdinys niekada nepraranda tam tikrų konkrečios religijos bruožų. Pvz., Eckhartas ir Ruysbroeckas daug dėmesio skiria švč. Trejybės aptarimui, Kristui, Mergelei Marijai; Zen meistrai ir toliau vartoja budizmo sąvokas. Tuo tarpu New Age iš įvairių religijų ir tradicijų susipina Dievybės apibūdinimai: energija, Absoliutas, Visata, Universali Sąmonė, Kosminis Kristus ir kt.
6. Skriasi tikėjimo ir praktikos santykis. Mistikai, tame tarpe ir Ruysbroeckas, visų pirma kviečia tikėti, tuomet melstis, daryti gerus darbus ir lankyti bažnyčią. T.y. visų pirma ir visiškai atvirai yra kalbama apie tikėjimą. New Age dažnai pradedama nuo veiklos, sakoma, kad tai tik praktika, tik meditacija, tik mankšta. Jums visai nebūtina kuo nors tikėti. G. Beresnevičius straipsnyje „Programavimas ir okultizmas“ taip pat pastebi, kad New Age žymiai daugiau dėmesio skiriama metodui, negu objektui, t.y. energijai, Dievui ar kosminei sąmonei.
Tačiau kartu vartojamos sąvokos, turinčios konkrečią religinę prasmę ir taip su praktika nejučia smelkiasi ir tam tikras religinis tikėjimas. Pvz., neįmanoma ilgai praktikuoti jogos vien kaip sveikatai naudingos mankštos ir nesusipažinti su dvasiniu jogos mokymu. O tokiose praktikose kaip meditacija išvis vargu ar galima išvengti pamatinės nuostatos apie Dievybę. Įvairūs dvasiniai tobulėjimo metodai suponuoja aukštesnę galią, todėl kiekvienas žmogus tą galią priskiria savo išpažįstamam dievui arba abstrakčiai visatos energijai. Net jeigu meditacija užsiimama tik kaip autogenine treniruote, tuomet Dievybės vietą užima paties žmogaus Aš.
7. Virš-natūralios ir kasdienės patirties santykis. Ruysbroeckas aptaręs daugiasluoksnį kelią į vienį su Dievu ir jo vaisius, pabrėžia, kad svarbiausia yra net ne pati mistinė patirtis, o kasdieninis gyvenimas po jos, tiksliau, kasdienis gyvenimas, persmelktas tos patirties. Svarbus kasdieniškumas. New Age svarbus išsiskyrimas: visi klysta, tu gali neklysti; tavo gyvenimas nuo šiol pasikeis (patirtine prasme) – kasdien patirsi neįsivaizduojamų potyrių. Ruysbroeckas tai vadina „dvasiniu rajumu“, kuris kaip ir puikybė, godumas ir aistra kyla iš meilės, kurios galutinis tikslas yra ne Dievas, o pats žmogus.
Tendenciją į „dvasinį rajumą“ galima nesunkiai pastebėti New Age judėjime apskritai ir Lietuvos žmonių tarpe konkrečiai. Nuo vienos dvasinės patirties puolama prie kitos, nuo vienos praktikos prie kitos, trečios, ir niekaip nepavyksta numalšinti to dvasinio troškulio.
8. Nušvitimas mistikui – viso gyvenimo procesas (beje, Rytų tradicijose, pvz., budizme gali būti ir kelių gyvenimų procesas). Taigi mistikai nesiekia savo klausytojų staiga atversti, jie siekia nusakyti savo patirtį, parodyti savo kelią į Dievą. Atitinkamai mistikai negarantuoja išganymo. New Age nušvitimas gali būti suprantamas kaip apibrėžtos trukmės kursų rezultatas. Įvairūs kursai žada trumpo darbo greitus vaisius, beveik užtikrina mistinę patirtį:
6-8 valandų kursai ir turėsite gydančiąją energiją visam gyvenimui; galimybę padėti pasveikti ir kitiems. 6-8 valandų kursai ir turėsite: įpatingą ryšį su Visatos gydančiąją energija. Jei norite išmokti valdyti savo gyvenimą, pasiekti harmoniją su savo aukštesniuoju Aš.... ir t.t., ateikite pas mus.
Žinoma, ne visi mokytojai kalba apie greitą rezultatą; kiti primena, kad būtinos nuolatinės žmogaus pastangos tobulėti, pabrėžia šio proceso ilgalaikiškumą. Taigi, viskas priklauso nuo mokytojo. Vis dėlto New Age dažniausiai siūlo greitą rezultatą, nušvitimą ir išsilaisvinimą, pasiekiamą bet kam už pinigus. Mistikų kelias yra aiškiai sunkesnis – reikia daug dirbti, daug ko iš tiesų atsižadėti, o rezultatas nėra garantuotas ir greitas.

Galiausiai nenoriu sudaryti įspūdžio, jog visuose New Age priskiriamuose judėjimuose ar mokyklose vyrauja „netikras“ misticizmas, kad absoliučiai visi jų nariai patiria tik „netikrą“ mistinę patirtį. Taip pat nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog mūsų laikais nebėra „tikrų“ mistinių patirčių. Todėl pabaigai noriu pateikti pagrindinius Ruysbroecko teiginius apie tikrą ir netikrą mistinę patirtį.
Tikroje mistinėje patirtyje žmogus yra apsuptas tamsos ir apimtas nenusakomo neapibrėžiamo jausmo, tarsi būtų visiškai išnykęs; jis praranda galią stebėti visus daiktus jų skirtingume [...]; niekume jis netenka bet kokio aktyvumo, kadangi yra apimtas Dievo meilės aktyvumo; jo dvasiai nusilenkiant prieš švytinčią palaimą jis apima Dievą ir tampa su Juo vienos dvasios. Taip toks žmogus pasiekia Dievo esmę. Taip žmogų užpildo neišmatuojami Dievo turtai. Šią tuštumos ir palaimingos tamsos būseną keičia aktyvus troškimas siekti Dievo per savęs tobulinimą, gerus darbus, skleidžiant meilę. Aktyvumo ir ramybės keliai papildo vienas kitą ir sustiprina. Dvasia nuolat atsinaujina ramybėje ir nuolat išsipildo aktyvume. Žmogus nuolat trokšta ir alksta Dievo ir nuolat Jį „skanauja“. Nuolat nurimęs ilsisi ir užsidegęs dirba meilės darbus. Toks žmogus nulat kelyje ir nuolat namie. Dievo palaimos kupinas gyvenimas tęsiasi amžinai, nes po žemiško gyvenimo jis transformuojamas į aukštesnį būvį.
Netikrus mistikus Ruysbroeckas lygina su puolusiais angelais, nes ir vieni, ir kiti veikia be meilės ir išminties, be Dievo garbinimo ir dėkingumo Jam, be mylinčio atsidavimo. Visi „šie žmonės nori būti laisvi nesekdami Dievo įsakymais ir nepraktikuodami dorybių; nori būti tušti ir vienyje su Dievu be meilės ir atjautos. Jie taip pat nori būti kontempliatyvūs nenukreipdami savo dėmesio į meilę ir nori būti švenčiausi iš gyvųjų neatlikdami šventumą lydinčių darbų. Jie teigia esą rymo tame, ko nemyli, ir yra pakylėti iki to, į ką nenukreipia nei savo valios, nei troškimo. [...] Jie sutinka, kad Dievas yra visų kūrinių Kūrėjas ir Viešpats, bet nenori Jo garbinti nei jam dėkoti. Jie sutinka, kad Jo galia ir turtai yra begaliniai, tačiau teigia, kad Jis nieko negali jiems duoti ar iš jų paimti, ir jie patys negali daugiau tobulėti ar nusipelnyti. Kiti laikosi priešingos nuomonės ir sako, kad yra nusipelnę labiau, negu bet kuris kitas žmogus, nes tai Dievas veikia per juos“.
Jeigu šie žmonės taptų pirminiu vieniu Dievuje, kuomet dar nebuvo jokių skirtumų, ir taptų tokie tušti kaip tuomet, kai dar neegzistavo, (kaip jie teigia), „tuomet jie būtų ne daugiau nusipelnę, palaiminti ar šventi kaip akmuo ar medžio gabalas. [...] Todėl visa, ką jie sako apie savo tuštumos ir vienio su Dievu būvį, yra tik apgavystė“.
Kadangi New Age yra tokia didžiulė bendruomenių ir ideologijų įvairovė, kiekvienu atveju mistinės patirties įvertinimas, remiantis Ruysbroecko tekstais, gali būti kitoks. O ir kas imtųsi vertintojo vaidmens?...

Naudota literatūra:
Beresnevičius G. „Programavimas ir okultizmas“. Šiaurės Atėnai. 2003 07 05.
Encyclopedia of Psychology. Ed. in Chief Alan E. Kadzin. New York: Oxford University Press. 2000. Vol. 1., 6.
James W. The Varieties of Religious Experience // Writings 1902–1910. New York: The Library of America. 1987.
Mommaers P. The Land Within. The Process of Possessing and Being Possessed by God According to the Mystic Jan van Ruysbroeck. Transl. by Smith, David N. Chicago: Franciscan Herald Press. 1935.
Otto R. Mysticism East and West. A comparative analysis of the nature of mysticism. Trans. by Bracey B. L., Payne R. C. New York: The Macmillan Company. 1972.
Ruusbroec J. „The Spiritual Espousals“ in Ruusbroec J. The Spiritual Espousals and Other Works. New Jersey: Paulist Press. 1986.
Stace W. T. Mysticism and Philosophy. London: MacMillan. 1973.
Underhill E. Mysticism. New York: E. P. Dutton & Co. 1961.
Wakefield, Walter and Evans, Austin (Heresies of the High Middle Ages, Columbia University Press, New York, 1991.

lhpa.lt

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Geg 31, 2006 2:45 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
New Age formavimosi apžvalga
Paveikslėlis
Parašė Gediminas Pulokas
2004-10-23
Turinys:
NA istorinės ištakos
a) Dvasingumo šaltiniai: Europa ir Artimieji rytai
b) Rytietiškieji NA šaltiniai
c) Teosofija – Naujojo Amžiaus pirmtakė.
Kultūrinės ir politinės sąlygos
[b]Kaip NA vystėsi

a) NA augimas
b) NA krizė
c) Kitas amžius (Next Age)?[/b]
Esama daugelio požiūrių į Naujojo amžiaus (New Age) fenomeną, tačiau nei vienas iš jų negali visiškai jo paaiškinti. Į religinę sferą „Naujojo amžiaus“ (toliau – NA) terminas pateko XX a. 7 – ojo dešimtmečio pradžioje. Kai kurios grupės tuo metu ėmė propaguoti tikėjimą, jog Saulės sistemai iš Žuvų žvaigždyno perėjus į Vandenio žvaigždynoįtaką, – kas įvyksią netrukus, – pasaulyje įsigalės naujas „aukso amžius“, truksiantis apie 2000 metų. NA terminą vartoja bei save juo apibūdina skirtingos kilmės grupės, neturinčios jas vienijančio centro ar struktūros. Kita vertus, jei vienos grupės ar pavieniai žmonės save tiesiogiai identifikuoja su NA (šis straipsnis ir bus siejamas pirmiausia su šia kategorija), tai kiti (ne tik astrologine literatūra susižavėjusių ar pas būrėjas lakstančių moteriškių tuntai, bet ir ekonominiai, politiniai bei ekologiniai sąjūdžiai), iš esmės besivadovaujantys šiam fenomenui priskirtinų idėjų atspindžiais, dažnai net nesuvokia ar nenori pripažinti, jog vis dėlto patenka į savitą NA religinių sistemų lauką. Gal būt šis „laukas“ palygintinas su puzzle paveikslėliu, lipdomu krūvon iš daugybės paskirų gabalėlių. Dėl to tinkamai apibrėžti NA nėra lengva, o gal būt net ir neįmanoma.

Veikiausia šiam fenomenui galima būtų bandyti taikyti ne ką mažiau definicijų, nei religijai apskritai. Tačiau gal ir ne visada būtina pateikti aiškius įvairių reiškinių apibrėžimus, – kartais galima pasitenkinti savitu vaizdų, pagautų žvelgiant iš skirtingų rakursų, aprašu. Geras aprašymas, tyrinėjant NA, dažnai gali būti naudingesnis už apibrėžimą. Dėl to čia bus stengiamasi trumpai aprašyti šį sąjūdį, pateikti jo istorinį kontekstą, iš kurio būtų galima suprasti, jog daugelis siūlomų idėjų ir praktikų nėra naujos. Tačiau tai nereiškia, kad pačiame NA nėra nieko nauja; į jį galima žiūrėti kaip į pavienių ideologijų ir pratybų, – kurios pačios savaime nėra naujos, tačiau daugeliu atveju įgijusios savitą naują reikšmę, – kombinaciją.

NA istorinės ištakos
a) Dvasingumo šaltiniai: Europa ir Artimieji rytai
Daugelis tyrinėtojų įžvelgia NA panašumų su helenizmo šviesoje gimusiu bei savo laiku turėjusiu nemenką įtaką gnosticizmu. Šis judėjimas gyvavo keletą amžių po Kr.; dažnai pažymimas ir to laikmečio politinių, kultūrinių bei religinių konjunktūrų panašumas į mūsų laikų situaciją. Bažnyčiai sustiprėjus ir tapus oficialia Romos imperijos religija (IV a. pab.), gnostinės grupės pamažu buvo išstumtos, tačiau neišnyko: tapusios pogrindiniais judėjimais, jos tik dingo iš viešumos. Per kitus amžius įvairios gnostikų idėjos retkarčiais prasimušdavo į dienos šviesą per naujas ir iš dalies slaptas religines grupes. Savitais mūsų dienų ir gnosticizmo tarpininkais kažkuria prasme galėtų būti laikytini tamplieriai, katarai, albigiečiai, rozenkreiceriai, masonerija, teosofija ir kt. Tačiau visa tai tėra vienas iš šaltinių įtakojusių mūsų laikų Naująjį amžių. Kita vertus, reikia pabrėžti, jog gnosticizmas - dualistinė pasaulėžiūra, kuri vis dėlto neįtelpa į didžiąją NA monistinės „savimonės“ dalį. Tačiau, jame aptinkamos idėjos yra vienas reikšmingiausių NA įtakojusių šaltinių.

Kitas vakarietiškas kultūros ir religijos sroves, padariusias įtakos NA, yra sudėtingiau užčiuopti (jos buvo mažiau paplitusios ar labiau „lokalios“ nei gnosticizmas). Tačiau neišleistina iš akių tai, jog astrologija, okultizmas, misticizmas, magija, kabalizmas, skirtingos pagonybės atmainos (pvz., - šamanizmas, keltų religija, skandinavų mitologija ir kt.) buvo kitas svarbus šaltinis šio sąjūdžio idėjoms rastis. NA aplinkoje nepaliaujamai tęsiasi senų tradicijų, kurios galėtų būti naujų grupių, terapijų, praktikų, draugijų įkvėpėjomis, paieškos. Ο visame tame galima atrasti tiek dualistinių, tiek ir monistinių idėjų bei praktikų.

Daugeliu aspektų svarbią įtaką NA padarė taip pat ir krikščionybė. Tačiau čia turima omenyje ne doktrininė krikščionybė, kokią mes turime šiandien, bet veikiau jos ezoterinės ar mistinės tradicijos (atstovautos Dykumos tėvų, Teresės Avilietės, Kryžiaus Jono, Hildegardo Bingeniečio, etc.). Kitaip tariant, NA tarytum bando užčiuopti krikščionybės tradicijoje nutrūkusias jos atmainų gijas.

b) Rytietiškieji NA šaltiniai
Induizmu, budizmu kai kurie vakarų filosofai domėjosi jau XVIII – XIX amžiuose (Šopenhaueris, Hegelis, etc.). Tačiau Europoje plačiau žinoma rytų kultūra tapo tik XIX a. pabaigoje. Galbūt tam pasitarnavo 1875 m. rusų teosofės Jelenos Blavatskajos ir jos pasekėjų įsteigta Teosofijos Draugija. Antra vertus, vakarų dėmesį į rytus atkreipė ir 1893 m. Čikagoje įsteigtas Pasaulinis Religijų Parlamentas. Taip pat Rytų religijas bei dvasingumą (tiesa, dažnai iškreiptu pavidalu) Vakaruose populiarino daugelio 19 a. į oriento šalis siųstų misionierių aprašymai. Kaip bebūtų, rytietiško religingumo įtaka (taip pat ir meditacinės praktikos, kai kurių terapijų propagavimas) Vakaruose palaipsniui augo. Tačiau „pakeliui“ į Vakarus šio religingumo idėjos įgavo kitokių atspalvių, ar net ryškių pokyčių (daugumos rytų religijų negatyvus požiūris į pasaulį nelabai derinosi su vakarietiškom pasaulio pažangos idėjom, utopišku aukso amžiaus laukimu ir pan.). Kartais Vakaruosna atkeliavęs bei čia transformavęsis rytietiškas dvasingumas jau nauja forma vėl grįždavo tėvynėn.

Septintame bei aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Vakarus aplankė nemažai guru, o kai kurie jų steigė ir savo ašramus. Daugelis vakariečių keliaudavo į Rytų kraštus, dažnas jų namo „parsigabendavo“ tų kraštų dvasingumo. Taigi šiuo laikotarpiu kilo daug savitai Rytų ir Vakarų tradicijas derinančių dvasingumo pavidalų.

c) Teosofija – Naujojo Amžiaus pirmtakė.
Gal būt visi anksčiau minėtieji dvasiniai fenomenai ir įtakos, atsidūrę greta, sudarytų visiškai padriką kratinį, jei nebūtų atsiradę juos apjungiančio veiksnio. Dažno tyrinėtojo nuomone, tai padarė teosofija su Alice A. Bailey (1880 –1949), – kuri praktiškai ir sukūrė sintezę dabar žinomą kaip NA, – priešakyje.

Pagrindinė moderniosios teosofijos idėja teigia, jog visų pasaulio didžiųjų religijų ezoterinis mokymas yra tas pats. Skirtumas tarp jų remiasi tik ezoteriniu lygmeniu. Senosios Rytų išminties bei vakarietiškojo žinojimo (γνωσις) pagrindas, anot teosofijos, esąs tas pats. Šis pagrindas (ar „slaptoji doktrina“, - kaip dažnai jį „krikštija“ teosofija) leidęs atsirasti bei vystytis visoms religijoms ir visiems tikriesiems mokslams. Todėl bet kuris siekiantysis pažinti „tikrąjį mokslą“ turįs studijuoti ezoterinius mokymus bei slaptąsias doktrinas. Vis dėlto šis pažinimas pats savaime nėra pakankamas, - paprasti žmonės nėra pajėgūs pažinti paslėptąjį pasaulį, taigi jie yra priklausomi nuo mokytojų, guru, mahatmų ir pan. O šie susibūrę į Didžiąją Baltąją Broliją (The Big White Brotherhood) ir tik per juos, aukštą sąmoningumo lygmenį pasiekusius asmenis, Visatos ezoterinės paslaptys gali būti atskleistos.

Antroji Teosofijos draugijos prezidentė Annie Besant laukė naujojo adepto, pasaulio mokytojo; 1909m. C. W. Leatbeater’is atrado keturiolikmetį berniuką vardu Jidda Krishnamurti. Besant ir Leatbeater’is jį ėmė mokyti ir tuo pat metu įkūrė „Rytų Žvaigždės ordiną“, idant būtų paremtas ateinantis pasaulio mokytojas. Tačiau 1929 m. Krishnamurti paliko savo mokytojus ir Teosofijos draugiją. Vis dėlto, pati pasaulinio mokytojo idėja ir toliau buvo propaguojama dar keletą dešimtmečių.

Jei Blavatskaja kalbėjo apie galėsiančius nušviesti tikrąjį kelią mahatmas, tai A. Besant išvystė idėją, jog Didžiosios Baltosios Brolijos mokytojai nustelbė kitus aukštą dvasingumą pasiekusiuosius, idant suteiktų naujas kryptis ateinančiam naujam laiko periodui. Ji skelbė, jog aukščiausia visų pasaulio religijų mokytoja yra ta pati esybė, savyje talpinti skirting us to paties pasaulinio mokytojo vardus. Taigi, Viešpats Mitra, Viešpats Krišna, Viešpats Buda ar Viešpats Kristus yra tik skirtingi tos pačios esybės vardai.

Alice A. Bailey šią idėją išplėtojo dar labiau. Šią moterį ir galima pavadinti trūkstančia „jungiamąja grandimi“ tarp klasikinės teosofijos ir NA. Ko gero ji nebuvo pirmoji panaudojusi „Naujojo amžiaus“ sąvoką, tačiau buvo pirmoji suteikusi šiam terminui specifinį turinį. Dėl to ją netgi galima pavadinti NA judėjimo motina. Neįmanoma suprasti NA judėjimo nežinant A.Bailey mokymo (beje, “tikrasis” jos knygų autorius, anot pačios A. Bailey, yra tibetietis Djual Kuhl). Didžioji Baltoji Brolija (kuriai atstovavo ir Blavatskajos teosofija), Bailey tvirtinimu, padedanti pasauliui žengti į kitą, Naująjį amžių. Nors visą šį pasaulio vystymosi planą žino tik Brolija, tačiau kai kurias šio plano dalis Ji yra apreiškusi ir keletui žmonių žemėje. Šios Brolijos vadovas yra Kristus, kuris, atėjus laikui, sugrįš į žemę. Jam reikalingi dvasingi žmonės žemėje, idant jų padedamas Jis galėtų sukurti naują dvasinę pasaulio struktūrą. Dėl to Brolija išmokė Bailey „Dižiosios maldos“ ir ji renkanti „Naują pasaulio tarnų grupę“ tam, kad naudojant šią, - ypač veiksmingą per pilnatį, - maldą, būtų medituojama. Ši, besiremianti kiekvienos religijos ezoteriniu mokymu, grupė būsianti naujos pasaulinės religijos pradininkė. Anot A.Bailey, Kristus ir Jėzus Kristus nėra tas pats, tai du skirtingi asmenys. Jėzus buvo pranašas, Kristaus įsikūnijimas. Dabar jis yra tik mokytojas Jėzus.

Teosofija, kaip Rytų ir Vakarų religinių idėjų sintezė, savitai sprendžia prieštarą tarp NA įkvepiančių gnostinės-dualistinės dalies bei rytietiškos-monistinės dalies. Kaip? Anot jos, dualizmas yra tik išankstinė sąlyga patirti gyvenimą. Iš esmės, dualistinio pasaulio idėja yra tiesiog iliuzinė, tačiau ji būtina norint pasiekti evoliuciją.

Kultūrinės ir politinės sąlygos
Žvelgiant į septintąjį bei aštuntąjį dešimtmečius galima pastebėti palankią kultūrinę ir politinę dirvą NA judėjimui iškilti. Materializmas, susvetimėjimas, šaltasis karas, atominių ginklų pavojus, ekologinės nelaimės, vis didėjanti Vakarų pasaulyje pabėgėlių masė iš pilietinių karų, bado ir kitų negandų niokojamų pasaulio kraštų. Kiekvienas reiškinys vien jau savo įvardijimu yra pakankamai iliustratyvus.

Be to verta prisiminti mokslinį vystymąsi su einšteiniškomis reliatyvumo teorijomis, kvantinę Niels’o Bohr’o ir kitų mechaniką, skrydžius į mėnulį, NSO „stebėjimus“, genų technologiją, psichiatrijos bei psichologijos spartų, Jung’o idėjomis paremtą, plėtojimąsi bei vėlesnį naujų jų sričių atsiradimą (transpersonalinė psichologija, etc.), kompiuterizaciją, internetą ir pan.

Šių dalykų dėka daugelyje pasaulio vietų susikūrė savotiškas dvasinis vakuumas, kuriame trokštama atsakymų į prasmės klausimus. Galiausiai tie dalykai, patraukdami daugelį nematerialistinių pasaulėžiūrų bei praktikų, jas supindami kartu į savitą sintezę, ir pagimdė NA. Be abejo, visa tai atsirado ne per vieną dieną, tam reikėjo bent jau 40 ar 50 metų. Kita vertus, galima išryškinti ir liūdnai ironišką paradoksą: naujaamžininkų judėjimai kažkuria prasme kilę kaip opozicija vartotojiškumui, patys labai stipriai tapo jo paveikti: jų propaguojamos sėkmės bei visuotinio gėrio idėjos kartais ima atrodyti tarsi TV reklamoms nukaldinto šablono pritaikymas dvasinės pasaulėjautos „modeliavimui“ (juk „optimizmas“ aptinkamas tradicinėje krikščionybėje, ar net vienoje ar kitoje alternatyvioje religijoje yra orientuotas į anapusybę, o ne į „rojaus žemėje“ laukimą; o daugumos rytietiškų religijų, kurios apskritai atmeta pasaulį čia net ir minėti neverta). Apie tiesioginį NA susikomercinimą šiame straipsnyje dar bus kalbama.

Kaip NA vystėsi
a) NA augimas
A. Bailey pasėtos sėklos pradėjo dygti ketvirtam ir penktam dešimtmečiuose ir lėtai brendo teosofinėse grupėse bei besidominčių teosofija ir ypač ezoterika žmonių tarpe (be abejo, septintame bei aštuntame dešimtmečiuose suklestėjusi alternatyvi jaunimo kultūra, hipių judėjimas taip pat buvo palanki erdvė naujaamžiškoms idėjoms tarpti). Tačiau tų sėklų daigams subujoti bei išaugti padėjo ir kiti personažai. Johannes’as Hansen’as savo knygoje apie NA išskiria tris pagrindines figūras, įtakojusias NA augimą:

David Spangler (g. 1945 m.) pradėjo savo mokymą apie NA jau 1964 m.. 1970 – 1973 m. jis gyveno NA bendruomenėje Findhorne (Škotija) ir gavo esybės, besivadinančios „Begaline Meile ir Tiesa“ apreiškimų. D. Spangleris ir Findhorno bendruomenė padarė milžinišką įtaką NA. Nėra abejonės, jog jis žino A.Bailey veikalus bei jie didele dalimi yra jį įtakoję. Jo knygos: Revelation ir Towards a Planetary Vision.

Merilyn Ferguson (g. 1938 m.) yra žurnalistė bespecializuojanti proto ir sąmonės tyrimų aprašyme. 1980 m. pasirodžiusioje jos knygoje The Aquarian Conspiracy, NA apibūdinamas kaip tinklų tinklas (Network of Networks) ar „Meta tinklas“. Pagrindinė jos mintis glūdi tame, jog gamta turi savo pačios dinamiką ir visi pokyčiai kils iš jos pačios, o ne dėl politinės, kultūrinės ar socialinės situacijos. Politinė, kultūrinė, socialinė situacija pasikeisianti tada, kada visi žmonės kolektyviai bus pasikeitę. The Aquarian Conspiracy tapo, ko gero, labiausiai skaitomu, cituojamu ir palankiausiai priimamu NA „šventraščiu“.

Fritjof Capra (g. 1939 m.) yra branduolinės fizikos specialistas. Jį smarkiai įtakojo dvidešimtojo amžiaus mokslo paradigmų kaita. Jis žengė toliau nei dauguma jo kolegų, interpretuodamas paradigmų kaitą kaip esminį tašką sąmoningumo vystymęsi bei pabandė apjungti branduolinę fiziką su senosiomis religijomis, ypač su Tao ir Budizmu. Parašė dvi knygas tapusias NA „šventraščiais“: The Tao of Physics (1975) ir The Turning Point (1982).

Be abejo, esama ir kur kas daugiau NA įkvėpėjų, o kai kurie jų patys net nėra naujaamžininkai. Tačiau šie trys žmonės yra žymiausi šiuolaikiniai NA ideologai. Vis dėlto, dar kartą pasakytina, jog labai dažnai tik nedaugelis žmonių, susijusių su NA, iš tiesų žino jo ideologiją.

Be abejo, NA augimą įtakojo ir psichologinės priežastys, susidomėjimas alternatyviu gyvenimo būdu septintajame dešimtmetyje, žavėjimasis gydomaisiais kristalais, okultizmu, magija aštuntajame dešimtmetyje, domėjimasis netradicine medicina ir gydymu devintajame dešimtmetyje, įtrauktumas į senovinį dvasingumą ir religingumą bei individualios saviugdos tendencijos paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje.

NA krizė
D. Spangler’is savo knygoje Reimagination of the World rašo, jog apie 1990 m. NA buvo ištikusi rimta krizė dėl sukomercėjimo. Tačiau tuo metu krizei atsirasti buvo ir kitų priežasčių. Svarbiausia jų ta, jog pranašauti ženklai apie aukso amžių nepasitvirtino. Vandenio era taip ir neatėjo. Daugelis naujaamžininkų atsisakė minties apie pasaulinį aukso amžių ir teigė, jog aukso periodas esąs individualus reiškinys tik tiems, kurių sąžinė-sąmonė pakankamai švari dalyvauti jame. NA buvo savotiškai individualizuotas bei privatizuotas. Aukso periodo Žemėje vizijos atsisakė tikrai nemažai naujaamžininkų.

Kitas amžius (Next Age)?
Idant būtų paaiškinta „kito amžiaus“ sąvoka, galima pasitelkti Massimo Introvigne pranešimo After the New Age: Is there a Next Age? ištraukas.

„Next Age“ sąvoka pirmą kartą panaudota Italijoje dešimto dešimtmečio pradžioje apibrėžti naujai Naujojo amžiaus muzikos bangai. Vėliau šią sąvoką pasiskolino naujaamžininkų dalis, jautusi, jog jai reikalingas naujas terminas įvardinti save, idant būtų atsiribota tiek nuo visiško sukomercėjimo, tiek nuo žlugusių „klasikinio“ Naujojo amžiaus utopijų...

Iš esmės, „Next Age“ buvo naujaamžiško kalbėjimo būdo kaita: užuot vartojus trečiąjį asmenį, imta kalbėti pirmuoju. Jei Naująjį amžių galima būtų apibūdinti kaip „asmens sudievini mą“, tai „Next Age“ apibūdintinas veikiau kaip „savęs sudievinimas.“ Klasikinis utopinis NA įtikinėjo, kad visa žemės planeta juda link aukštesnės kolektyvinės sąmonės ir laimės. Next Age pripažįsta, jog NA kolektyviai neišsipildys ir neapims visos žemės. Vis dėlto, išlieka galimybė, kad nušvitusi mažuma, pasitelkusi tam tikras praktikas bei pratimus, pasieks savo asmeninį Naująjį amžių.

Nepaisant to, jog NA buvo ir yra tam tikroje krizėje, apie Kitą amžių (Next Age) kalbėti dar anksti. Matyt, jį kaip NA tąsą būtų galima svarstyti tik tuo atveju, jei pastarojo ideologija visiškai sužlugtų. Tačiau kol kas taip dar toli gražu nėra. O tai, kaip NA vystysis, parodys ateitis.

religija.lt


Daugelis krikščionybės atstovų ir kunigų romuvos judėjimą priskiria New Age judėjimui. Ar jūs tam pritariate?

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pir Lie 17, 2006 6:51 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 2 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007