Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Tre Rgs 18, 2019 12:55 am



Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 
Mitologiniai etiudai 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Mitologiniai etiudai
MITOLOGINIAI ETIUDAI
LHPA renginių medžiaga
Rimvydas Budrys

Šie etiudai apie laiką ir erdvę pavadinti mitologiniais, nes čia nesivadovaujama moksliniu pažinimu ir filosofine mintimi. Pats autoriaus mitologijos pateikimas yra kiek kitoks, negu daugelio šiuolaikinių tyrinėtojų supratimas. Todėl pradžioje autorius suformulavo eilę gal kiek neįprastų tezių apie mitus, kurios vienaip ar kitaip atsispindi etiudų tekste. Nors iš esmės tai nieko nekeičia, etiudus galima skaityti ir praleidus tezes.

TEZĖS APIE MITUS

1. Žmogus negali kurti mitų, nes jie yra visų gyvų būtybių prigimtyje
2. Mite nėra nieko išgalvoto, jis paprastas ir visiems suprantamas
3. Žmogus gyvena mitu tol, kol išlieka artimas gamtai
4. Mitas sąmonėje išnyra tokiu pat būdu kaip ir sapnas miegant
5. Mitas – tai realybės sapnavimas, kuris pas visus yra, tik su skirtingo ryškumo sapnais
6. Mitologinis aiškumas priklauso ne nuo įsisąmoninimo pastangų, o nuo priėmimo viso to, kas vyksta aplinkui
7. Pastangos prabusti iš mito veda ne link sąmonės prašviesėjimo, o prie atitrūkimo nuo būties
8. Bandymas kovoti su mitu yra tas pat kaip ir pastangos pabėgti nuo mirties
9. Siekimas suprasti mitologiją negali būti vaisingas, o tik tolina žmogų nuo jo paties būties pagrindo
10. Senovės pasakoriai tik atpasakodavo mitus, bet nepretendavo būti jų autoriais
11. Vakarų kultūroje nuo mitų buvo pradėta tolti tada, kai mitinės istorijos įsigijo autorius
12. Mitais netikima, o tiesiog gyvenama jais kaip su gyvomis gamtos jėgomis
13. Mitologinis susitaikymas su likimu negali būti tapatinamas su dievobaimingu religiniu paklusnumu
14. Mituose nieko nėra simboliško ar alegoriško, nes tai tėra žmogaus proto būdai viską išsiaiškinti
15. Mitas neperduoda praeities paslapčių, o piešia būties reiškimosi dabartyje paveikslą
16. Arčiausiai mito yra ne ieškantys paslapčių intelektualai, o nepretenzinga prastuomenė
17. Susitikti su mitu galima tik atsisakius savęs įtvirtinimo ir išliekant bendrume su aplinka
18. Visiems žinomas mitologinis pasakojimas tėra viena iš jo atradimo formų
19. Iš tiesų mitas perduoda nuotaiką, glūdinčią laikmečio dvasios atsiskleidime
20. Mitas ne aiškina istorinius įvykius, o mezga savo kitokios realybės audinį
21. Mitas nėra ir menu, nors menas remiasi tuo pačiu gamtiniu įkvėpimo šaltiniu
22. Mitui artimiausia yra poezija, nors mitas nėra kuriamas, o egzistuoja pats savaime
23. Mitui nei žodžiai, nei vaizdiniai nėra būtini – jie tėra išoriniu jo pavidalu
24. Mitai nemiršta, o tiesiog išsisklaido kaip rūkas pasitraukdami į amžinybę ir užleisdami vietą kitiems ateinantiems mitams
25. Pasitraukęs mitas užmirštamas arba paverčiamas nebeaktualia sakme arba legenda
26. Graikijoje mitus išstūmė filosofinis noras pažinti pasaulį, o Lietuvoje jų buvo išsižadėta politiniais sumetimais
27. Nežiūrint visokių įtakų, Indijoje iki šiol gyvenama mitais, todėl ten viskas ir dabar taip gyva
28. Dabar žmogus nebepripažįsta mitų, laikydamas juos netikrais, nors vis dar prietaringai prisibijo mitologinių būtybių
29. Mitai šiuolaikiniame pasaulyje yra pakeisti pasakomis vaikams ir mokslais suaugusiems
30. Tikras gyvenimas įmanomas tik mitologiniame pasaulyje, o dirbtiname rojuje galima tik vegetuoti
31. Mitas negali būti tobulas ir išbaigtas, nes jis nepriklauso nuo žmogaus norų ir valios
32. Pirmiausia žmogus nutolo nuo prigimtinio mito, po to nuo įtikėto Dievo, o dabar tolsta ir nuo savęs paties priėmimo tokiu, koks yra
33. Bėgdamas nuo mito, žmogus vis labiau pasineria į savo paties iliuzorines mistifikacijas
34. Mitas žmogui pradėjo kliudyti tada, kai jis patikėjo savo proto kūrybinėmis galiomis
35. Tikrąjį mitą savo mistifikacijose žmogus imituoja simbolika ir fantazijomis
36. Mitologinis laikas ir erdvė buvo pirmosiomis aukomis, įrėminus juos filosofinėmis kategorijomis
37. Viena iš galimybių susigrąžinti mitą, tai realybės demistifikacija, kurią pradėjo Nyčė, Kjerkegoras, Haidegeris...
38. Iš esmės žmogaus požiūrį į pasaulį galima suvesti į du pagrindinius kredo: Alisos – „kuo toliau, tuo keisčiau“ ir Mikės Pūkuotuko – „kuo toliau, tuo linksmiau“. Pirmasis yra pažintinis, o antrasis mitologinis.

APIE LAIKĄ

1. „Ar tu matei tekančią upę?“

Atvažiavo kartą į svečius pas Salvadorą Dali į Ispaniją rusų emigracijos intelektualė Galia. Ji ką tik pabėgo iš Paryžiaus nuo jau tada garsaus poeto Polio Eliuaro, ieškodama ko nors įdomesnio. Tuo tarpu, Salvadoras Dali dar buvo tik perspektyviu dailininku. Kad būtų kompanija, pasikvietė Dali savo drugelį poetą Garsiją Lorką. Gėrė jie dieną kitą jauną vyną ir porino vienas kitam visokias istorijas. Kai išseko vyriškos istorijos, paklausė jie Galios, kas naujo Paryžiuje. Ji prisiminė savo naują pažintį su rašytoju Andre Morua, kuris jai papasakojo vieną linksmą istoriją.
Vienas Morua draugas tapytojas niekaip negalėjo išgarsėti, todėl Morua nutarė jam padėti tapti žinomu. Įkalbėjo jį surengti savo darbų parodą, į kurios prezentaciją Morua pakvietė Paryžiaus aukštuomenę. Kad menininkas padarytų įspūdį, prisakė jam elgtis paslaptingai ir nieko apie savo darbus neaiškinti. Jei kas bandys jį kalbinti, ramiai įtraukti pypkės dūmų ir, išpūtus juos tiesiai į pašnekovo veidą, paslaptingai paklausti: „Ar tu matei tekančią upę?“. Daugiau nereikia nieko neaiškinti ir nesileisti į kalbas.
Ir iš tiesų pasirodė, kad toks dailininko elgesys turėjo stulbinantį pasisekimą. Visi gyrė jo darbus ir daug jų nupirko tiesiog jau parodoje. Pasibaigus prezentacijai, kai visi išsiskirstė, Morua priėjo prie dailininko ir jam sako „Matai kaip suveikė mano metodas“. Netikėtai dailininkas jam išpūtė dūmus į veidą ir tarė: „O ar tu matei tekančią upę?“. Taip Morua neteko draugo, o anas tapo žinomu menininku. Tiesa, vėliau Morua atsikeršijo, parašęs apie dalininką apsakymą.
Salvadoras Dali buvo tiesiog sužavėtas šios istorijos. Jis išpūtė akis, ilgai žiūrėjo į Galią ir tarė: „Morua - kvailys, bet toje frazėje kažkas yra. Ir tai gali mums praversti, kad mes irgi taptume žinomais. Kas iš tiesų yra ta tekanti upė? O ar tu matei, kaip ji teka?,- paklausė Garsijos Lorkos.
Nuo tokio įžūlumo Lorka net prarado amą, nors šiaip pasižymėjo kalbumu. Dėlto ir buvo poetu.
Tada Dali tęsė ,-„Ir negalėjai matyti, nes upė – tai laikas. Todėl jos niekas ir negali pamatyti, nes tekančio laiko nesimato. Bet aš jau matau varvančius laikrodžius ir man tereikia juos nutapyti. Tai bus kažkas nerealaus ir tuo pačiu realiu. Todėl tai mes pavadinsime siurrealizmu. Mes pakeisime pasaulį ir mums nereikės Morua protekcijos. Baigiam gerti ir rytoj tuoj pat surašom Siurrealizmo manifestą. O visa kita – technikos reikalas. Bet nė žodžio apie tekančią upę“.
Taip Madride atsirado siurrealizmas, o sužavėta Galia metė tą prancūzų poetą ir neužilgo tapo siurrealizmo pradininko Salvadoro Dali žmona.

2. Įbristi į tą pačią upę

Susirinko vienais metais Nobelio premijos komitetas į posėdį apsvarstyti, kam reikėtų skirti mokslines Nobelio premijas. Atsinešė pirmininkas glėbį gražiai apiformintų papkių su mokslininkų darbais. Varto jas ir tyliai keikiasi – „Vėl tas pats per tą patį. Nieko fundamentalaus – visi kasa tą pačią duobę ir kiekvienam atrodo, kad jo svarbesnė. Reikėtų ko nors sukrečiančio, nes kitaip diskredituosime Nobelio vardą“. Staiga jam šovė į galvą išganinga mintis ir jis tarė kitiem komisijos nariam: „Nieko naujo šiuose darbuose aš nematau, todėl siūlau šįmet pakeisti vieną iš Nobelio premijos nuostatų, kad premija yra skiriama šių laikų moksliniams darbams. Siūlau šįmet ją skirti kokiam nors senųjų laikų mokslininkui, kurio atradimas iš tiesų pakeitė pasaulį. Tai turėtų sudrausminti dabartinius plunksnagraužius. Pagalvokite, kas iš praeities mokslo vyrų galėtų pretenduoti, ir rytoj pristatykite savo pasiūlymus. Kad būtų moksliškiau, kiekvienas gali pasiūlyti po 5 kandidatus, o po to panaudosime reitingo procedūrą“.
Susirinko kitą rytą komisija, sumetė į urną savo kandidatus. Po to prie visų akių sekretorė ištraukė juos ir suskaičiavo, o sudarytą reitingų sąrašą padavė pirmininkui. Jis permetė akimis visą sąrašą ir komisijai pranešė, kad didžiausiu visų laikų mokslo vyru tapo Heraklitas iš Antikinės Graikijos. Todėl jam šiais metais ir bus paskirta garbės Nobelio premija, nes jis jau senai miręs. Dabar visiem komisijos nariams reikia nuspręsti, už kokį mokslinį pasiekimą jam bus paskirta Nobelio premija.
Ir prasidėjo diskusija, nes antikoje mokslo dar nebuvo ir net filosofija buvo dar tik įsčiose. Padėtį tuo labiau komplikavo tai, kad Heraklitas beveik jokių darbų neparašė, arba jie tiesiog neišliko. Bet visi komisijos nariai žinojo, kad Heraklitas mėgo sėdėti ant upės kranto ir ten kažką kontempliuoti. Nes visi Graikai buvo originalai ir ką nors mėgo. Taip viena jo kontempliacijų pasibaigė didžiausiu moksliniu perversmu. Jis kažkokiam kitam Graikui įrodė, kad į tą pačią upę dukart negalima įbristi. Tas kitas Graikas tai bandė padaryti daug kartų, kol galiausiai pasidavė ir paskelbė visiem kitiem Graikam apie fundamentalų Heraklito atradimą. Demokritą dar bandė apstumti kitas graikų sofistas Zenonas su savo lėtaeigiu vėžliu, bet tai turėjo mažesnį atgarsį, nes visi vis dėlto matė, kad Achilas sugeba aplenkti vėžlį, nors anas visaip įrodinėjo vėžlio greitumą. Jei vėžlys padarė įspūdį tik kiek trenktiems logikams, tai upės srovės niekas negalėjo nuneigti ir galiausiai Heraklitas galėjo užmigti ant laurų.
-„Dabar, jau po jo mirties, mes paskirsime Heraklitui premiją už, pavyzdžiui, hidrologinius tyrimus, kurie padėjo mokslininkui vėliau atrasti atomistinį laiką, be kurio nebūtų buvę klasikinės fizikos ir atitinkamai viso to, kas yra susiję su atomais. Ko gero, iki šiol būtume gyvenę prie žvakių, jei ne Heraklito upė“,- tarė komisijos pirmininkas.
–„Tarp kitko, Heraklitas yra kažkodėl iki šiol apeinamas kompiuteriniuose teksto redaktoriaus failuose. Vakar mano kompiuteris Heraklitą nuolat taisydavo į Heraklį. Heraklio, kurio iš viso ir net nebuvo, kažkodėl visi žino, o Heraklitas visai tapo užmirštas. Taigi, mūsų premija tą klaidą ištaisys.
Bet pirmininko prisiminimus netikėtai nutraukė jo sekretorė, tarusi:
- Žinote, vakar vakare aš buvau saunoje ir po jos kelis kartus pasinėriau į tą patį baseiną. Ir vandens niekas nekeisdavo po mano pasinėrimų. Ar Heraklito laikais nebuvo dar baseinų ir todėl jis sukūrė tokią keistą teoriją?
„Kvaila višta“,- pagalvojo pirmininkas,- „Bet ji gali viską sugadinti, juk dar laukia balsavimas“.
-„Tais laikais Graikijoje buvo ne baseinai, o termikai, bet tai reikalo nekeičia,- tarė jis. –„Vis vien po jūsų nardymų baseine, vanduo jame pasikeitė. Kad ir nuo jūsų prakaito. Ir tas pasikeitimas – yra laikas“,- kiek įmanoma parasčiau paaiškino jis.
- Kuo jūs mane laikote!- pasipiktino sekretorė,- aš tiek neprakaituoju, kad po manęs reikėtų keisti vandenį. Gal po jūsų ir taip, ir gal todėl jūs taip mėgstate upes, kaip anas Heraklitas,- atsikirto sekretorė.
„Kaip visada viską sugadina moterys“,- liūdnai pagalvojo pirmininkas ir atsidavė balsavimo likimui.
Prabalsavus Heraklitas taip ir netapo Nobelio premijos laureatu. Ir net niekas nesužinojo, kad jo kandidatūra buvo rimtai svarstoma. Liko tik protokolai vidiniuose komisijos archyvuose.

3. Dar vienas Borcheso sapnas

Ostapo Benderio svajonių miestu buvo Rio de Žaneiro. Bet jis nežinojo, kad netoliese yra dar vienas svarbus miestas - Buenos-Aires. Jame gyveno didžiausias XX amžiaus mistikas Chorche Borchesas, kuris buvo rašytoju ir dirbo Nacionalinės bibliotekos direktoriumi. Borchesas ne tik rašė, bet ir labai domėjosi erdve bei laiku. Kadangi buvo silpnaregis ir pasaulį matė per miglą, tai pagrindinai tyrinėjimus vykdė savo sapnuose. Juose jis viską gerai matė, todėl Borchesui sapnai labai patiko. Ir, aišku, jis dar turėjo galimybę skaityti retas knygas apie laiką, erdvę ir dar kai ką iš savo bibliotekos spec. Fondų. Nežiūrint to, iki jo bibliotekos iš tolimos Rusijos dar nebuvo atkeliavusi Ilfo ir Petrovo knyga, ir todėl Borchesas nežinojo, kad gyvena šalia O.Benderio svajonės. Bet vieną dieną viskas pasikeitė.
Vieną naktį Borchesas sapne susitiko su keistu vyriškiu, kuris Borchesui pasirodė kiek avantiūristiškos išvaizdos. Jis avėjo geltonus pusbačius ir vilkėjo šviesias kelnes. Nieko neįprasto, kaip ir pas daugelį Buenos-Aires gatvėse. Vyriškis sėdėjo lauko kavinėje, iš lėto gerdamas rytinę kavą ir rūkydamas kvapnias cigaretes. Tas kvapas ir atkreipė Borcheso dėmesį, nes jis buvo toli pažengęs savo sapnuose ir juos visada skirdavo nuo realybės. Tiesiog sapnuose jis viską gerai matydavo. „Įdomu“-, pagalvojo Borchesas,- „pirmą kartą savo sapne aš kažką ir užuodžiu“. Todėl jis ir atkreipė dėmesį į tą vyriškį. Kitaip būtų praėjęs pro šalį, ieškodamas ko nors įdomesnio. Ilgai nesvarstydamas, prisėdo šalia ir užsisakė kavos, prisiminęs, kad sapne dar niekad nebuvo jos gėręs. „Reikia naudotis proga“-, pagalvojo jis.
– „Gal galima pasivaišinti jūsų cigaretėmis“,- netikėtai sau pačiam, paprašė jis vyriškio.
- „Konečno“,- atsakė anas.
- „Tai jūs iš Rusijos?“,- nustebęs rusiškai paklausė Borchesas vyriškio, nes buvo originale skaitęs Dostojevskį.
- „Taip, aš – Ostapas ibn Benderis, malonu susipažinti. Kaip suprantu, aš patekau į Rio de Žaneiro, o jūs esate vietinis aborigenas“,- tiesmukiškai prisistatė vyriškis.
- „Borchesas - rašytojas ir poetas“,- kiek priblokštas atsakė jis. -„Ne jūs sulydote, jūs esate Buenos-Aires, nors iš tiesų, aš jus sapnuoju“,- atsikirto Borchesas dėl aborigeno.
- „Vis dėlto tai ne Rio... Nors neaišku, kas ką sapnuoja. Aš ką tik aš dėl svarbių reikalų turėjau išsiskirti su savo žmona, poeto svajone madam Gricacujeva. Pamaniau, kad patekau į savo svajonių miestą. Iš še tau, pasirodo čia ne Rio de Žaneiro, o pirmas sutiktas rašeiva dar sako, kad manęs nėra. Rusijoj man irgi sakė, kad mane sugalvojo du tokie tipai Ilfas su Petrovu. Iš tiesų, jie tik manim pasinaudojo savo rašliavose, kasnakt mane sapnuodami“.
- „Neteko apie juos nieko girdėti. O ką jūs esate tikras ir gyvenate Rusijoje?,- nustebęs paklausė Borchesas.
- „Tikresnis už tikrus, kaip Leninas gyvesnis už gyvus“. O Ilfas su Petrovu dabar irgi Amerikoj, tik šiaurės – Jungtinėse Valstijose. Kažką vėl rašo“,- paaiškino Benderis. -„O apie mane galite pasiskaityti jų knygose“.
- „Tai jūs irgi dabar sapnuojate?,- nustebęs paklausė Borchesas.
- „Anksčiau aš prisisapnuodavau aniems rusų rašytojams, o dabar jums. Gal irgi sukurpsite kokį vieną kitą romaną apie mano nuotykius Amerikoje?“ - paklausė Benderis.
- „Aš romanų nerašau. Tik noveles. Ir ne nuotykių, o mistines. Negaliu nieko pažadėti“,- prisipažino Borchesas. -„Tai kas gi jūs esate? Gyvenate Rusijoje, pavardė turkiška, sapnuojatės rašytojams...?“.
- „O kaip jums mano turkiškos cigaretės?“ - netikėtai paklausė Benderis.
- „Tikrai kvapnios ir skanios. Pirmą kartą sapnuodamas rūkau ir nuo to mano sapnas tapo dar realesnis“, - prisipažino Borchesas.
- „Džiaugiuosi, nors tiek jums padėjęs. Pasirodo, ir Buenos-Aires yra su kuo pasišnekėti. Malonu buvo susipažinti. O dabar man laikas grįžti pas savo gyvanašlę, o tai vėl pradės ieškoti. O, atsibudę, paskaitykit amerikonų laikraščius.
Prabudo Borchesas lauko kavinės krėsle, kuriame buvo užsnūdęs. Aplinkui dar tvyrojo kvapnaus tabako kvapas. Apsižvalgęs aplinkui, Borchesas nuėjo į savo biblioteką ir su šūsnim amerikietiškų laikraščių užsidarė savo kabinete. Kiek juos pavartęs, greitai užtiko vieno žurnalisto straipsnį apie tai, kaip du žinomi rusų rašytojai Ilfas su Petrovu keliauja po Ameriką. Naivus amerikiečių žurnalistas labai domėjosi, kada gi Ostapas Benderis pasirodys Amerikoje.
Dabar tik Borchesas žinojo, kad Benderis jau pabuvojo Amerikoje, nors kitoje jos pusėje ir inkognito. Dėl to Borchesas nusprendė apie šį savo sapną nieko nerašyti savo novelėse. Vis prisimindamas apie savo susitikimą su Benderiu, jis pagaliau atkreipė dėmesį į paslaptingąją madam Gricacujeva, kurios taip prisibijojo paslaptingas vyriškis. Kad daugiau apie ją sužinotų, užsisakė bibliotekai šių rusų rašytojų knygas ir slapta jas perskaitė. Niekas jam nuo to nepaaiškėjo, bet jis tapo akylesniu moterų atžvilgiu. Neužilgo jo akiratyje pasirodė kita poeto svajonė, kuri galiausiai tapo Borcheso žmona. Taip netikėtas susitikimas sapne su Ostapu Benderiu pakeitė Borcheso gyvenimą.

4. Eliadės nuotykiai Indijoje

Kaip žinoma, savo gyvenimo pradžioje Mirčė Eliadė buvo eilinis rumunų mokslininkas, nors didelis savo šalies patriotas. Kadangi jis dar turėjo ir menininko gyslelę, tai be to jis domėjosi mistika, kurios Rumunijoje netrūko. Iš pradžių jis gana gerai susipažino su čigonų pasauliu, o po to ėmėsi Transilvanijos vampyrų. Vienai vampyrei nepavykus jo suvilioti, jis išvyko į Indiją, kuri tuo metu buvo pats mįslingiausias kraštas, išskyrus gal būt Tibetą, į kurį visada buvo sunku pakliūti. Išvyko kaip religijotyros mokslininkas, bet kažkodėl pradėjo ieškoti tikro jogo. Matyt jo mokslas to reikalavo. Juk svarbiausia yra pirminiai šaltiniai, o ne kokie nors tekstai. Todėl jis norėjo sutikti tikrą Jogą, kurių visada Indijoje netrūko, bet kuriuos nebuvo taip lengva rasti. Indijoje tada sukinėjosi daug visokių paslapčių ieškotojų. Tame tarpe ir madam Blavatskaja, kuri irgi ieškojo pirminių šaltinių. Bet jie ten nesusitiko. Kitur taip pat jie nebuvo susitikę, nors Eliadė apie ją buvo girdėjęs. Mat Blavatskaja jam nebuvo neįdomi kaip moteris. O Eliadei tai buvo svarbu. Todėl jis susirado kitą moterį, kuri be to buvo indė, o ne kažkokia kosmopolitė. Bet meilė tarp jų buvo nelaiminga, ir gyvenimas neužilgo Eliadei prarado prasmę. Ir būtent tada jis be jokių pastangų surado tikrą Jogą. Tai iš tiesų buvo kietas senelis, iš karto perkandęs Eliadės tikrąsias intereso ištakas. Jogas mintyse Eliadę apibūdino trumpa išvada – „Jaunystė – kvailystė“ ir todėl sutiko jam padėti.
Pirmiausia Jogas supažindino Eliadę su slaptais budistiniais tekstais. Nuo jų Eliadė kurį laiką vaikščiojo kaip apdujęs, bet atlaikė. Tai pastebėjęs, Jogas jam pasakė: „Pirmą išbandymą tu atlaikei, ar nori tęsti mokymą?“. Eliadė sutiko. Tada Jogas Eliadę vieną naktį nuvedė į anglų kapines ir ten jį paliko. Pasakė, jog čia jis susitiks su mirusiomis dvasiomis, kurios taip ir nesugebėjo iškeliauti. Čia Eliadė patirs tai, kas yra praeitis. O, kad galėtų iš tiesų būti dabartyje, turės ir pats numirti. Šiam reikalui Jogas užrašė mirties mantrą, kurią Eliadė turės sugiedoti, kai pasirodys mirtis.
– „Ar esi tam pasirengęs?“,- paklausė Jogas.
- „Taip. Aš galiu mirti, nors ir šiandien, nes nebėra man dėl ko gyventi“- atsakė Eliadė ir pasiliko kapinėse.
Taip visą naktį Eliadė bendravo su anglų ir anglių dvasiomis. Bet jis jau turėjo tokią patirtį iš Rumunijos laikų, todėl nieko nebijojo ir dėlto sužinojo daug visokių nelaimingos meilės istorijų. Nuo to jam žymiai palengvėjo ir tada pasirodė pati mirtis. Tai buvo senyva moteriškė, bet kažkodėl be dalgio.
- „A, Atropos“,- prisiminė Eliadė, ir pradėjo giedoti mirties mantrą. Mantra iš tiesų pasirodė veiksminga, viskas aplinkui jam pradėjo plaukti, o pats pasijuto kaip pamažu tirpsta erdvėje. Ir visai išnyko.
Atsipeikėjo, pajutęs, kad kažkas jį už peties purto. Pramerkė akis ir pamatė prieš save policininką.
- „Tai aš nenumiriau?- Nustebo Eliadė.
- „Jei nori žudytis, tai eik į kalnus, o čia pas mus naktys šiltos ir žvėrių nėra“,- atsakė jam policininkas. -„O šiaip nėra ko senutes gąsdinti ir anksčiau laiko jas į kapus varyti“.
Pasižadėjo Eliadė daugiau taip nedaryti, ir paleido policininkas jį namo. O ten jau jo laukė Jogas.
- „Likimas tau palankus, ir antrą išbandymą tu praėjai. Ar jautiesi kad dabar esi kaip naujai atgimęs?“- paklausė jo Jogas.
- “Nežinau. Tik dabar kažkodėl mane purto drebulys. Ir daugiau aš į kapines neisiu“,- atsakė Eliadė
- „Ir nebereikės eiti. Tau beliko paskutinis išbandymas – susitikimas su savo reinkarnacijomis. Po to būsi laisvas“,- tarė Jogas. –„Rytoj ryte būk pasiruošęs. Eisime į kalnus medituoti“.
Kitos dienos popietę jie jau sėdėjo vieno kalno viršukalnėje ir Eliadė grožėjosi atsivėrusia panorama.
- „Nebūk turistu, ne dėl to čia mes lipome, sugrąžino jį į realybę Jogas. Dabar tu pasinersi į amžinybę, nes laiko nėra. Jis tik iliuzija kaip ir šis vaizdas. Žiūrėk ir būk su tuo, kas pas tave ateis iš amžinybės“.
Neužilgo sudundėjo žemė ir pasirodė didžiulis dramblys.
- „Nekreipk dėmesio. Tai mamutas – toks kartais pasitaikantis artefaktas. Bet jo pasirodymas reiškia, kad tu esi teisingam kely. Tau svarbūs tik žmonės ir ypač moterys. Būk akylus“.
Ir tikrai, neužilgo išniro vidutinio amžiaus moteriškė mongoloidiškais veido bruožais.
- „Kas tu tokia?“- paklausė Eliadė.
- „Madam Blavatskaja“,- atsakė ji. -„Ant šito kalno aš jau ne pirmą kartą. Šitą senelį aš jau pažįstu, o jūs kas būsite?“,- pasidomėjo ji.
- „Mirčė Eliadė – mokslininkas iš Rumunijos.
- „Jei jau taip nutiko, kad jūs susitikote, tai matyt buvo lemta jūsų inkarnacijom“,- tarė Jogas“.- Manau, kad turėsite, ką vienas kitam pasakyti. Taigi, kelionę po amžinybę laikysime baigta šiuo susitikimu“.- Ir Jogas pasišalino.
Visą vakarą Eliadė kartu su Blavatskaja išsėdėjo ant kalno. Ten madam Blavatskaja dalinosi savo gyvenimo patirtimi ir ezoterinėmis paslaptimis. O tai Eliadei buvo svarbiausia. Ir jis tiesiog tirpte tirpo, girdėdamas netikėtas analogijas ir paraleles tarp egzotiškų religijų.
Kadangi buvo labai savarankiškas, Eliadė netapo Blavatskajos pasekėju ar gerbėju. Bet jis ant to kalno atrado savo kelią. Taip jų susitikimo pasėkoje gimė lyginamoji religijotyra. Bet nenorėdamas nieko kompromituoti, jis šį savo nuotykį laikė paslaptyje ir niekam nepasakojo. Be to iš šaltinių sužinojo, kad Blavatskaja jau senokai yra mirusi. Tai jį kiek pašiurpino, bet vis tiek susilaikė ir nieko apie tai nerašė. O ką suteikė šis mistinis susitikimas madam Blavatskajai niekas irgi nesužinojo, nes pas ją tokių susitikimų su gabiais jaunuoliais pasitaikydavo dažnai. Eliadė gi, neužilgo grįžo namo į Rumuniją, parašė gausybę knygų ir tapo žinomu mokslininku. Niekas nežino kodėl, bet daugiau į Indiją jis nebevažiavo.

5. Laikrodininko paslaptis

Vieną kartą vieno miestelio laikrodininkas susitiko su to miestelio raktininku. Abu jie buvo gerai žinomi ir gerbiami miestelėnai, bet tarpusavyje nebendravo. Mat vienam priklausė visa tai, kas yra erdvėje, o kitam, kas yra laike. Kaip dviejų skirtingų gildijų atstovai, jie nesidomėjo vienas kitu ir tarpusavyje nekonkuravo. O susitiko jie visai netyčia vaistinėje. Kiek šnektelėję apie ligas, nutarė pokalbį pratęsti miestelio kavinukėje. Ten užsisakė alaus ir prisiminė savo jaunas dienas. Miestelio raktininkas pradėjo pasakoti savo bėdas, kad laikai keičiasi, raktai darosi vis sudėtingesni, elektroniniai ir ne tik nuo durų, bet ir nuo mašinų. Kad būtų reikalingas, jam nuolat tenka aiškintis naujas spynas ir visokius naujus užraktus. Nors raktus žmonės ir dabar pameta, todėl darbo jam užtenka.
- „O kaip jūsų reikaliukai su laikrodžiais. Jie turbūt ir toliau genda?“- paklausė jis laikrodininko.
- „Kur gi jie dėsis negedę. Pas mane kita bėda, kad žmonės jų nebetaiso, o tiesiog išmeta. Laikrodžiai tiek atpigo, kad nebeapsimoka jų taisyti. Ateina tik tie, kurie turi brangius laikrodžius, bet anie labai retai genda. Nebėra klientų. Liko tik visokios smulkmenos kaip dirželiai, baterijų keitimas. Iš to juk nepragyvensi. Ir neįdomu. Matyt, nueina nuo arenos mano profesija ir man reikės išeiti į pensiją“,- pasiguodė jis.
- „Ir ne tik tavo“,- prisiminė raktininkas. –„Štai nebėra juvelyro ir dar kažko...Tik nebegaliu prisiminti ko...“,- susimąstė raktininkas.
- „Kalvio“,- priminė laikrodininkas. –„Tik jis pasitraukė kiek anksčiau ir dėlto nebeprisimeni. Pasitraukdamas jis man papasakojo vieną dalyką apie mano ateitį. Todėl aš dabar ramiai sutinku savo likimą“.
- „Ir ką jis tau pasakė?“- susidomėjo raktininkas.
- „Jis man pasakė, kad pasitraukia ne dėl to, kad nebėra užsakymų kalviui, o dėl to, kad pasibaigė herojų epocha, kurių atributas buvo ginklai - kardas, špaga ir kitokie šaltieji ginklai. Herojai išnyko ir žmonėms jau nebereikėjo tų atributų. Herojinėje epochoje žmogui svarbus buvo veiksmas ir žygis. Žmonės gyveno trumpai, bet dėlto laiko nė kiek nesijaudino, nes nebijojo mirties. Pagal kalvį, iš tiesų tai buvo kardo epocha, o herojai tebuvo to kardo laikinu priedu. Ir herojai dažniausiai žūdavo, kai kardai užsimanydavo susikryžiuoti.
- „Suprantu. O kaip tada su moterimis? Mūsų miestelio psichoanalitikas man kartą bandė paaiškinti, kad mano raktai reiškia mano vyriškumą. O kardai – tai juk dar didesnis vyriškumo simbolis“,- susimąstė raktininkas.
- „Neklausyk to mūsų psichoanalitiko. Tais laikais bet kokia save gerbianti moteris nešiodavosi nors mažą peiliuką, nes to reikalavo kardo epocha. Ir dėl to peilio ji juk netapdavo vyru“,- atsakė laikrodininkas.
- „O kas tada pakeitė herojinę kardo epochą? Gal pistoletai ir patrankos?“- Toliau domėjosi raktininkas
- „Taip daugelis ir galvoja, bet iš tiesų, kardus pakeitė visai ne kokie nors kiti ginklai. Atskleisiu tau kalvio paslaptį. Kardo epochą pakeitė laikrodžio epocha, o vietoj herojų atsirado veikėjai. Veiksmą ir žygį pakeitė veiklumas ir užsiėmimas. O laikrodis čia tapo būtinu atributu, kad suspėtum, kad galėtum laiku atvykti... Svarbiausia, kad niekas taip ir nepastebėjo, jog veikėjai iš tiesų tėra laikrodžių priedėliais, kuriems smagu susitikti ir kartu patiksėti. Bet veikėjai pradėjo branginti savo laiką ir visaip jį taupyti. Net ir moterys vietoj peiliukų pradėjo nešioti laikrodžiukus“.
- „Bet moterys vis tiek vėluodavo į pasimatymus“,- prisiminė raktininkas.- „Tai reiškia ir laikrodžių epocha jau nueina, jei tau nebelieka darbo?“
- „Apie tai man ir kalvis sakė, kad ir mano laikas kada nors baigsis. Taip ir atsitiko – neseniai prasidėjo nauja epocha. Laikrodžius išstūmė mobilūs telefonai, nors žmonės kol kas dar ir nešioja laikrodžius. Telefonams jau nebesvarbu susitikti kaip kokiems laikrodžiams, užtenka tik susirišti, susijungti ir taip pabūti kartu. Žmonės - Veikėjai jau nebereikalingi, nes ryšio palaikymui reikalingi žmonės, norintys ilgam atitrūkti nuo realybės. Mobiliakai užkariavo pasaulį per kelis metus ir juos jau beveik visi turi. Dabar telefonams svarbu susijungti su kompiuteriais ir tapti viena daiktu“.- Užbaigė laikrodininkas.
- „Nu ir ateitį tu nupiešei“,- tarė raktininkas.- „Bet man vis tiek neaišku, kokie žmonės pakeis veikėjus? Ir ar jiems bus reikalingi raktai?“.
- „Raktai būtų buvę reikalingi net komunizme. Taip kad gali nebijoti. O dėl žmonių, tai jie jau niekur nebeskubės, nes iš tiesų bus pasinėrę į kitą savo pačių kuriamą pasaulį. Taigi, tuos būsimus žmones bus galima vadinti sapnuotojais. Jei veiksmo epochos žmogui svarbus buvo atlikti reikalus, tai sapno epochos žmogui svarbiausia taps keitimasis vizijomis.
Tokia išvada pasibaigė raktininko ir laikrodininko pasisėdėjimas kavinėje.
„Trenktas tas mūsų laikrodininkas. Visai laikrodžiai jam galvą susuko. Gerai, kad mano raktai tyli ir jokių vizijų nekelia“,- pagalvojo raktininkas, eidamas namo.
„Greitai pasibaigs ir raktininkui katino dienos, kai visi sėdės užsidarę savo namuose. Kam tada bus reikalingi tie raktai. Nebent virtualūs. Bet tokiom spynom raktininkas juk nereikalingas. Ir nepadės jam jokie psichoanalitikai...“,- toliau svarstė, eidamas namo laikrodininkas.

Etiudai skaityti LHPA konferencijoje „Laikas ir laikinumas“ 2005 m. lapkričio 5 d.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Geg 31, 2006 2:52 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007