Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 10:47 pm



Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Įvairios šventės 
Autorius Žinutė
Paslapčių ieškotojas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 203
Miestas: Vilnius
Standartinė Įvairios šventės
Švęsti, ar ne Šv. Valentino dieną?
Autorė: Svetlana Malevič (Šaltinis: medportal.ru)

http://www.supermama.lt/content/view/2259/80/

2006 vasario 09
Šią mielą šventę galima palyginti su auditoriaus atvykimu... Staiga išaušta diena, kai visiems prisireikia pademonstruoti, kad:
a) asmeniniame gyvenime yra viskas puiku!
b) ir net šauniau nei pas kitus (paprastai pateikiami daiktiniai įrodymai, blogiausiu atveju – nuotraukos)
c) išsiaiškinate pagaliau savo jausmus: „myliu aš „tą nevidoną“, ar nemyliu?! O jei myliu, tai kodėl turėčiau atsisakyti šventės?“

O Vokietijoje Šv. Valentinas laikomas psichinių ligonių globėju. Šią dieną psichiatrinės ligoninės išpuošiamos rožiniais kaspinais, o maldos namuose laikomos specialios mišios už visų „dvasios ligomis“ sergančių sveikatą.

Japonijoje Šv. Valentino diena – savotiškas vyriškas „kovo 8-osios“ variantas. Šią dieną vyrai nuo moterų gauna sveikinimų ir dovanų. Be standartinių vyriškų dovanų (kaklaraiščiai, skutimosi reikmenys, tualetinis vanduo, piniginė), japonės būtinai dovanoja šokolado. Šokoladas būna dviejų rūšių: „giri“ – dovanojamas visiems draugams ir kolegoms, bei „chonmei“ – ypatingas šokoladas, dovanojamas tik pačiam mylimiausiam asmeniui.
<......>
Amerikiečiai, kurie ir kalti dėl paplitusių po pasaulį šios šventės „saldybių“, patys pirmi nuo to ir nukentėjo. Pastaraisiais metais JAV pastebimos naujos tendencijos: draugystė arba santuoka nutraukiama būtent Šv. Valentino dieną. Statistika rodo, kad net 50 proc. porų taip nutraukia ryšius. Priežastis analizavęs psichologas dr. Kiuglom savo disertacijoje rašo, jog kaltas....
<....>
Vis dėlto pasiryžote švęsti Valentino dieną. Turite 2 gyvybiškai svarbias užduotis: išrinkti nebanalią dovaną ir sugalvoti nebanalų scenarijų. Universalių patarimų nedalinsime, nes universalių ir nėra. Kam tinka šis būdas? Nepataisomiems romantikams ir įsimylėjėliams

_________________
Gyventi čia ir dabar


Pir Vas 13, 2006 4:32 pm
Aprašymas
Standartinė 
Ieva Čepulkauskaitė
Sociologijos specialybės magistrantė, Vilniaus universitetas

Meilės istorija
Paveikslėlis
Meilė - neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan.

Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos priemonės mums kasdien pateikia įprastus meilės įvaizdžius.

Nors vakarietiškos meilės sampratos užuomazgos siekia antikinę Graikiją, tačiau laikui bėgant ji gerokai keitėsi. Įdomu, kad kadaise „meilė“ dažniausiai apibūdindavo homoseksualius santykius. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje meile buvo vadinami vyrų ir jaunų berniukų santykiai, o minėtieji Sapfo „meilės ligos“ simptomai apibūdino vienos moters jausmus kitai. Senovės Romoje meilė jau reiškė heteroseksualius santykius, tačiau ji neturėjo nieko bendro su vedybomis. Meilė buvo neatsiejama nuo apgavystės ir svetimoteriavimo - tai įrodo garsaus I amžiaus romėnų poeto Ovidijaus veikalas „Meilės menas“, mokantis žaidimo, kurio svarbiausios taisyklės buvo apgavystė bei meilikavimas. Viduramžius žymi „garbinančios“ meilės idealas. Ši meilė apėmė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas dievinimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai siekiai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Beje, žinomiausi šios meilės pavyzdžiai - „Tristanas ir Izolda“, „Lanselotas ir Ginevra“ - tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama už santuokinių ryšių ribų. Garbinanti meilė suformavo nuomonę, kad meilė - abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, susiformavusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis.

Kilusi iš aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir pasmerkė aristokratų santuokinę neištikimybę. Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Tačiau tik XVIII amžiuje, kai vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą lemiančia jėga, romantiškos meilės idėją visuotinai pradėta sieti su vedybomis. XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima labai svarbią vietą žmonių gyvenime.

Vienas to įrodymų - įvairios su meilės jausmu siejamos tradicijos bei įvaizdžiai, kurių Vakarų kultūroje tikrai gausu. Bene žymiausia šiai progai skirta šventė - Šv. Valentino diena, kuri jau daugelį amžių švenčiama vasario 14 dieną. Šios meilės šventės ištakos siejamos dar su Senovės Roma. Romos imperijoje vasario 14 diena buvo Junonos, Romos dievų ir deivių karalienės, švente. Junona taip pat buvo moterų bei vedybų deivė. O vasario 15 dieną Romos gyventojai švęsdavo Luperkalijas. Pasak legendos, Romos galybės priešaušryje būsimo galingo miesto apylinkėse klajoję daugybė piktų vilkų, ir romėnai kreipęsi į Luperkusą, avių ir piemenų dievą, prašydami jo pagalbos ir apsaugos. Ši diena buvo ir pavasario šventė, kadangi tuometinis kalendorius skyrėsi nuo mūsų dienų, ir vasaris buvo pavasario pradžia. Romos armijoms įsiveržus į dabartinės Prancūzijos bei Britanijos teritorijas I a. pr. Kr., čia taip pat prigijo Luperkalijų papročiai, tarp jų - ir „meilės loterija“.

Na, o Valentino dienos atsiradimas siejamas net su dviem Valentinais. Pasak vienos legendų, Valentinas buvo vienas pirmųjų krikščionių. Tada naujoji religija reiškė pavojų ir mirtį. Už pagalbą krikščionių kankiniams jis suimtas, nuteistas ir pasodintas į kalėjimą. Kalėdamas jis išgydęs aklą prižiūrėtojo dukrą. Sužinojęs apie šį stebuklą, žiaurus imperatorius įsakęs nukirsti Valentinui galvą. Savo mirties rytą jis nusiuntęs prižiūrėtojo dukrai atsisveikinimo laiškelį, kurį pasirašęs: „Nuo tavo Valentino“. Kitas istorijos minimas Valentinas gyvenęs imperatoriaus Klaudijaus II laikais, kuomet Roma dalyvavo daugybėje kruvinų ir nesėkmingų kovų. Klaudijui Žiauriajam nuolatos trūkę karių. Imperatorius nusprendęs, kad to priežastis - Romos vyrų nenoras palikti savo šeimas ir mylimąsias, todėl įsakęs tuojau pat nutraukti visas sužadėtuves bei uždraudęs kariams tuoktis. Gerasis Valentinas nepaklusęs imperatoriui - jis padėjęs krikščionių kankiniams bei slapta tuokęs įsimylėjusias poras; už šiuos gerus darbus Valentinas buvęs suimtas ir Romos prefekto nuteistas mirti. Jo aplankyti kalėjime atėję daugybė jaunuolių, kurie pro langą į vienutę jam mėtę gėles ir raštelius. Jis s nukankintas 269 metų vasario 14 d.

Taigi Valentino mirties diena sutapo su senųjų Luperkalijų švente. Įsigalint krikščionybei, jaunos religijos autoritetai siekė išstumti pagoniškus dievus bei jų garbinimo šventes. Žmonės nenoriai atsisakydavo įprastų švenčių bei tradicijų, todėl dažnai senosioms šventėms tik būdavo suteikiamas naujas vardas ir prasmė. 496 m. popiežius Gelazijus paskelbė vasario 14-ją. Šv. Valentino diena. Taip Luperkalijos tapo Valentino diena.

Luperkalijos buvo ne tik pavasario, bet ir meilės šventė. Šios dienos išvakarėse buvo žaidžiama „meilės loterija“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Jaunuoliai traukdavo jų vardus ir tapdavo merginos palydovu šventės metu. Kitas šios šventės paprotys buvo jaunų kilmingų Romos vyrų šėlimas Romos gatvėse, švaistantis ožkos odos rimbais. Jaunos moterys būriuodavosi gatvėse, laukdamos šventų rimbo kirčių, nes buvo tikima, jog taip jos taps vaisingos. Šie ožkos odos rimbai buvo vadinami februa, o plakimas - februario. Abu šie pavadinimai kilę iš lotyniško žodžio „tyrumas“. Iš šio žodžio kildinamas ir daugelio pasaulio kalbų vasario mėnesio pavadinimas.

„Meilės loterija“ išliko ir viduramžių riterių laikais - Anglijoje merginų ir jaunuolių vardai būdavo surašomi, įdedami į dėžutę ar vazą ir traukiami poromis. Kiekviena pora keisdavosi dovanomis, o mergina tapdavo vaikino Valentina tiems metams. Ant savo drabužių rankovės jis nešiodavo prisisegęs jos vardą, ir jo pareiga buvo rūpintis ir ginti savo damą. Šis be galo senas paprotys vasario 14 d. traukti mylimojo vardą ilgai buvo tikra meilės pranašystė, kuri neretai baigdavosi vedybomis. Todėl nepaisant religijų ir dievų kaitos, vasario 14 d. per amžius išliko meilės, dovanų ir prisipažinimų švente.

Istorija mini meilės laiškų tradiciją, siekiančią XV amžių. Jaunasis Orleano hercogas, mūšio metu paimtas į nelaisvę, daugelį metų kalėjo Londono Taueryje. Savo žmonai jis rašė vieną meilės poemą po kitos, ir jos buvo vadinamos „Valentinais“. Britų muziejuje iki šiol išsaugota apie 60 šių poemų.

Gėlės Valentino tradicijos dalimi tapo pora šimtų metų vėliau, XVII amžiuje, kuomet Prancūzijos karaliaus Henriko IV duktė surengė puotą Šv. Valentino garbei. Jos metu kiekviena dama gavo po nuostabią gėlių puokštę iš vyriškio, kurį pasirinko savo Valentinu. Taip Italijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje gėlių bei meilės raštelių siuntimas tapo tradicija.

Įprastas meilės simbolis, ypač dažnai sutinkamas Valentino dieną - širdis. Širdies formos saldumynai, dėžutės, žvakės, atvirutės… Širdys šokoladinės, popierinės, medžiaginės, puošiančios įvairiausius daiktus ir net drabužius.Beje, senovėje meilę simbolizuojanti žmogaus kūno dalis buvo visai ne širdis, o kepenys. Tačiau pamažu pripažintu meilės simboliu širdis - matyt, tai lėmė jos plazdėjimas, pamačius mylimąjį. Beje, mokslininkų teigimu, meilę atitinkančios emocijos gimsta visai ne širdyje, o smegenyse.
http://www.cartolineparlanti.net/templa ... 3_8_cp.swf
Kitas neatsiejamas meilės įvaizdis - mažas angeliukas, padaužiškai laidantis meilės strėles. Kupidonas, apskritaveidis cherubinas, į mūsų kultūrą ateina iš senovės graikų mitų. Antikinėje Graikijoje jis buvo vadinamas Erosu. Tai graikų meilės deivės Afroditės sūnus. Daug graikų kultūros elementų perėmę romėnai meilės deivę pavadino Venera, o jos sūnų - Kupidonu. Lotyniškai Cupido reiškia „troškimas“.

Kupidonas - motinos, meilės deivės pasiuntinys, kurio strėlė sužeidžia ir priverčia pamilti net šalčiausią širdį. Vasario, meilės mėnesio ir artėjančio pavasario proga linkime savo skaitytojams - pasisaugokite! Gal šis padykęs angelas kur nors netoli?

w.sociumas.lt


Ant Vas 14, 2006 1:48 pm
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 2 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007