www.baltai.lt
http://baltai.lt/kurono_forumas/

Gėrio transcendentalija
http://baltai.lt/kurono_forumas/viewtopic.php?f=36&t=191
Puslapis 11

Autorius:  Šešėlis [ Pir Lie 18, 2005 12:49 am ]
Pranešimo tema:  Gėrio transcendentalija

Gėrio transcendentalija
Doc. dr. Dalia Marija Stančienė,
Vilniaus pedagoginis universitetas

Transcendentalijų teorija, neatskiriama metafizikos dalis, plačiau buvo pradėta vartoti XII a., aiškinant bendrąsias esaties savybes. Šios teorijos pradmenų esama jau Aristotelio, Platono, Plotino filosofijose, o patį terminą transcendentalia randame Augustino ir Boetiaus darbuose. Terminas transcendentalija (lot. trans – už, anapus; scandre – kilti) pirmiausia parodo transcendentalinių terminų santykį su kategoriniais, t.y. kad transcendentaliniai terminai reiškia tas esaties savybes, kurių atžvilgiu kategoriniai terminai yra per siauri. Transcendentalijos nurodo pačius bendriausius esaties buvimo būdus (modus essendi) ir iškyla virš kategorijų, pranokdamos visus apibrėžimus. Transcendentalijų neįmanoma apibrėžti, nes apibrėžiant būtina įvardinti giminę ir rūšies skirtingybę, kitaip tariant, mąstyti kategorijų ribose. Transcendentalijos yra apibūdinamos ir suprantamos metafizinės analogijos pagalba. Metafizinė analogija susideda iš analogono (bendras analogijos turinys, kokia nors tobulybė arba santykis), analogatų (subjektų, kuriuose proporcingai realizuojasi analoganas) ir santykio tarp analogono ir analogatų (tarp turinio ir jo turėtojų)[1]. Metafizinė analogija remiasi transcendentalinėmis sąvokomis, išreiškiančiomis esmingiausius esaties aspektus: vienovę, tiesą ir gėrį. Dažniausiai yra minimos penkios transcendentalijos: vienis, daiktas, kas nors, tiesa ir gėris. Pirmasis, pabandęs suklasifikuoti ir aprašyti transcendentalijas buvo Filipas Kancleris (Philippus Cancellarius, miręs 1236m.) traktate "Summa de bono". Šis veikalas iki šiol nėra publikuotas, išskyrus I dalies klausimą "Apie sielą", paskelbtą 1937 L.W. Keeler'o Munsteryje[2]. Traktate, remdamasis Aristotelio "Metafizikos" trečia, ketvirta ir dešimta knygomis apie vienovę ir tiesą bei arabų komentarais ir išvadomis, Filipas Kancleris papildė transcendentalijas, joms priskirdamas res (daiktas) ir aliquid ( kas nors). Tačiau pagrindinį dėmesį jis skyrė transcendentalijai bonum (gėris). Arabų įtakoje Filipas Kancleris išvystė teoriją apie transcendentalijų tapatumą ir sukeičiamumą (konvertabilumą)[3] bei apie jų supratimo skirtingumą (secundum rationem). Gėris ir esatis susikeičia tarpusavyje, tačiau vis dėlto, gėris kai ką esačiai suteikia. Gėris, tai esatis, suvokiama kaip tobulybė, pažymi Filipas Kancleris[4]. Tuo metu gėriui buvo skiriama daug dėmesio, nes iš persų manichiejų ir gnostinių krikščionybės krypčių paplito, ypač katarų tarpe, dualistinė erezija, kad egzistuoja du pradai - gėris ir blogis, vadinasi blogis nėra atsitiktinis. Todėl scholastai ir ėmėsi įrodinėti, kad metafiziniame lygmenyje vienis, gėris ir tiesa nėra atsitiktinybės, t.y. atsitiktinai įkūnijamos vertybės, bet būtent jos yra glaudžiai susijusios su esatimi ir visa kas egzistuoja yra viena, teisinga ir gera[5]

Gėris ir esatis

Metafizikoje gėris suvokiamas kaip esaties tobulybė, kaip visatos pirmoji priežastis ir visų esinių tikslas. Atkreipdamas dėmesį į sąvokas gėris ir tikslas, Stanisùaw Kowalczyk pabrėžia, kad „gėrio ir tikslo sąvokos skiriasi tik logiškai: gėris turi galią žadinti norą, o tikslas aktualiai traukia prie savęs“[6]. Gėris realizuojasi kaip tikslo priežastis, nes kiekvienas konkretus gėris yra kieno nors trokštamas tikslas. Kaip tikslo priežastis, gėris skatina veikti ir tokiu būdu susisieja su veikiančiąja priežastimi. Priežastis Tomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis, skirsto į vidines ir išorines: „materija ir forma vadinamos vidinėmis daikto [priežastimis], nes jos yra daiktą sudarančios dalys; veikiančioji ir tikslo vadinamos išorinėmis, nes jos yra daikto išorėje“[7], o jų paaiškinimui naudoja varinės skulptūros pavyzdį. Varis, iš kurio atsiranda skulptūra, yra materija arba materialioji priežastis, o pavidalas, dėl kurios varis vadinamas skulptūra, yra forma arba formalioji priežastis[8]. Tačiau, kaip pažymi Tomas, pats varis nedaro savęs skulptūra, vadinasi turi būti veikiantysis[9] arba, kitaip tariant, skulptorius, kuris veikia ko nors siekdamas, t.y. turėdamas tikslą[10]. Vadinasi, medžiaga ir forma yra skulptūros materialioji ir formalioji, t.y. vidinės priežastys, o apspręstos tikslo – veikiančioji ir tikslo, yra išorinės priežastys. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad laiko atžvilgiu veikimas vyksta dabar, o tikslas bus pasiektas ateityje, nors tikslas yra veikimo „priežasčių priežastis“[11]. Siekimo atžvilgiu tikslas yra pirmiausias, o realizavimo atžvilgiu – paskiausias. Skulptorius pasiekia tikslą padarydamas skulptūrą, t.y. medžiagai suteikdamas pavidalą, arba Tomo žodžiais tariant: „materija priima formą tik dėl tikslo, o forma tobulina materiją irgi tik dėl tikslo“[12]. Materija ir veiksnys yra pirmesni daiktų radimosi kelyje, o forma ir tikslas – pirmesni tobulėjimo kelyje. Pripažinęs, kad pasaulyje viskas turi savo priežastis ir viskas vyksta tikslingai, Tomas Akvinietis formuluoja universalų esaties dėsnį: „kiekvienas veiksnys veikia dėl tikslo“[13]. Tačiau tikslingumo dėsnis, kuris jau atrandamas neorganiniame pasaulyje, neleidžia teigti, kad kiekvienas veiksnys pažįsta arba svarsto apie tikslą. Gamtos kūnai veikia pagal prigimtinį polinkį, nesirinkdami veiksmų. Tomas Akvinietis pabrėžia, kad dažniausiai natūralūs kūnai veikia tuo pačiu būdu[14], kad kuo geriausiai pasiektų jiems skirtą tikslą ir tokį veiksmų pastovumą jis vadina gamtos dėsniais. Tikslingumą tiek gamtoje, tiek žmogaus veikloje išreiškia dėsniai, kurie yra ne kas kita, kaip sistemos vystymosi išraiška apspręsta kryptimi. Pavyzdžiui, obels žiedo formavimasis yra orientuotas į vaisiaus užsimezgimą ir t.t. Tie, kurie pažįsta tikslus ir sąmoningai siekia kurio nors iš jų, jie siekia protaudami, t.y. intelekto pagalba. Vadinasi, žmogų tikslas gali traukti į save, kai yra suprastas ir trokštamas kaip tobulumas arba gėris.

Kas yra trokštamas gėris, Tomas Akvinietis patikslina „Teologijos sumos“ I-osios knygos šeštajame klausime: „teigiant, kad ‚gėris yra tai, ko visi nori‘, turima omeny ne tai, kad kiekvienas gėris yra visų norimas, o tai, kad visa, kas norima, turi gėrio prigimtį“[15]. Vadinasi, galime daryti išvadą, kad esinys yra susijęs su gėriu, o norėjimas su tobulybe, kitaip tariant, noras nėra gėrio priežastis, bet esinio tobulumo pasekmė. Daikto gerumas atsiranda ne todėl, kad jo norima, bet, atvirkščiai, jis norimas todėl, kad yra geras. Nustatę, kad daikto norime dėl jo gerumo, galime daryti antrąją išvadą, kad esiniškumas yra gėrio pagrindas. Vadinasi, mes negalime kalbėti apie gėrį, kaip apie savaime esantį, bet žiūrime kaip į transcendentalinį santykį, susijusį su esatimi. Koks yra gėrio ir esaties susietumas Tomas aiškina „Teologijos sumos“ I-osios knygos penktajame klausime: „Ar gėris realiai skiriasi nuo esaties“[16]. Kaip transcendentalijos, gėris ir esatis realiai yra tapatūs, tik jų apibrėžime Tomas mato loginį skirtumą. „Gėris, – rašo Tomas, vadinamas norėjimo pagrindu, o esatis nevadinama šiuo pagrindu“[17]. Taigi skirtumą mes randame palyginę gėrio ir esaties objektus. Formalus gėrio objektas savyje turi santykį, o esaties formalus objektas – esmė, yra absoliutus t.y. nepriklauso santykių rūšiai.

Tačiau, jei mes į gėrį pažiūrėsime kaip į jo paties gerumą, tai tuo atveju jame nebebus jokio sudėtinumo, ir toks gėris savo esme yra Dievas[18] arba Aukščiausiasis Gėris. Tomas Akvinietis rašo: „Dievo gerumas nėra kas nors iš šalies pridėta prie Jo substancijos, bet pati Jo substancija yra Jo paties gerumas“[19]. Taigi gėris, kaip aukščiausiasis gėris, yra absoliutus, nepriklausąs nuo nieko ir yra siekiamas dėl jo paties. Būdamas aukščiausiasis, absoliutus gėris, jis yra šaltinis gėrio, kuris yra netobuluose esiniuose. Kiekvieną atskirą gėrį Akvinietis aiškina, kaip panašų į aukščiausiąjį gėrį ir esantį dėl dalyvavimo. Dalyvavimas čia suprantamas, kaip tam tikras santykis tarp Kūrėjo ir kūrinio, arba priežasties ir padarinio: „visa, kas dalyvauja, nulemta dalyvavimo būdo“[20]. Dažniausiai kaip dalyvavimo pavyzdį Tomas nurodo ugnį: „Tas, kuris priskiriamas per esmę, yra priežastis visų tų, kurie priskiriami per dalyvavimą, kaip ugnis yra visų karštų daiktų priežastis tiek, kiek jie yra karšti“[21] arba „geležį sakoma, kad ji yra deginanti tiek, kiek dalyvauja tam tikrame panašume į ugnį“[22], arba „dalyvavimo būdu, kaip karštis kitiems kūnams iš ugnies“[23]. Taip Tomas Akvinietis atskleidžia transcendentinį santykį tarp aukščiausiojo gėrio ir atskirų gėrių, pabrėždamas, kas yra tikrasis gėrio šaltinis.
Gėrio rūšys

Tomas Akvinietis gėrį rūšiuoja labai įvairiai, kaip pavyzdžiui: absoliutų ir santykinį, esminį ir dalyvavimo, visuotinį ir dalinį, substancinį ir atsitiktinį, tikrą ir apsimestinį. Vienas iš bendriausių suskirstymų yra metafizinis, fizinis ir moralinis gėris.

Metafizinis gėris yra tapatus esačiai ir gali būti dalinamas į dešimt kategorijų, tačiau, pažymi Tomas Akvinietis, taip dalinama tik gėrio substancinė forma[24], t.y. substancija yra gera, jei atitinka savo prigimtį. Tokį gėrį Tomas Akvinietis vadina fundamentaliu. Tačiau pažiūrėję į metafizinį gėrį, kaip į esaties ir noro santykį, mes matysime, kad esinys yra geras tiek, kiek atitinka tą paskirtį, kurią jam numatė Kūrėjas. Toks gėris yra formalus. Kaip norėjimo objektas gėris yra virtualus.

Fizinis gėris reiškia, kad daiktas turi visus tobulumus, kurių reikia jo prigimčiai, kaip pavyzdžiui: geras yra nesutrešęs medis. Kada daiktui pradeda trūkti kokių nors jo prigimčiai derančių tobulumų (pavyzdžiui: namui stogo, žmogui regėjimo), tada fizinis gėris dingsta.

Moralinis gėris savo apimtimi yra siauriausias, nes egzistuoja visuomenėje, kurioje įvairūs žmonių santykiai ir su jais susiję reiškiniai yra vertinami protu, valia ir sąžine. Moralinis gėris nėra visuotinis, kaip metafizinis, nes remiasi žmogaus veiklos ir dorovės normų atitikimu, reikalaudamas teisingumo. Pats žmogus, kaip protingas kūrinys, yra atskiras gėris, tačiau nėra determinuotas jokiam kitam gėriui ir gali pasirinkti tarp atskirų gėrių, t.y. turėdamas protą ir valią jis yra atviras kiekvienam gėriui. Galimybė pasirinkti kurį nors gėrį atskleidžia laisvės esmę, nes „valia, kuri yra pažinto tikslo norėjimas, ko nors siekia tik vadovaudamasi gėrio samprata“[25], t.y. pati valia laisvai apsprendžia savo veiksmus.

Blogio problema

Gėrio transcendentalijos samprata padeda išspęsti blogio problemą. Kadangi gėris yra tapatus esačiai, todėl blogis kaip gėrio priešingybė yra priešingas esačiai. O kiekvienas daiktas yra esatis tiek, kiek jame yra jo prigimčiai deramo buvimo. Tačiau, kaip rašėme, daiktas gali turėti ne visą jam iš prigimties deramą buvimą. Tame daikte (nesvarbu, ar tai visa kūrinija, ar vienas atskiras kūrinys), ten, kur iš prigimties turėtų būti tam tikras buvimas arba esatis, yra “tuštuma”, buvimo trūkumas. Ši „tuštuma“ arba ne-esatis kaip iš prigimties privalomo buvimo neigimas ir yra blogis. Tačiau, pati savaime ne-esatis nėra nei blogis, nei gėris, o niekas. Ne-esatis yra blogis tik esinyje. Taigi ji neturi subsistencijos arba savarankiško ontinio statuso. Kadangi yra daugybė daiktų su daugybe įvairiausių trūkumų, todėl yra aibės blogių. Tomistinė etika, pripažindama blogio egzistavimą pasaulyje, paaiškina jo kilmę ir prigimtį. Tomui Akviniečiui nepriimtinas teiginys, kad egzistuoja pirmasis visų blogybių ontinis pradas. Toks blogis būtų substancialus ir jį reikėtų įtraukti į transcendentalijų sąrašą. Tada esatis taptų pati sau priešinga, pati save griaunanti, arba pirmąjį esinį reikėtų sudvejinti, pripažinti, kad yra du pirmieji esiniai, taigi ir du Dievai. Apie tai kalbėjo manichejai, perso Mani (III a. po Kr.) pasekėjai, teigdami, kad visų daiktų pradžioje yra du aukščiausi substanciniai pradai: vienas geras, kitas blogas. Tačiau šį požiūrį sukritikavo Aurelijus Augustinas, o vėliau ir Tomas Akvinietis, sakydamas, kad blogio realumas grindžiamas ne abstrakčia gėrio priešingybe, o konkrečiam esiniui deramo gėrio stoka[26]. Taigi tomistinė metafizika ir etika neigia, kad yra pirmasis ontinis blogis.

Kadangi blogis nėra esatis, jis negali būti veikiančioji priežastis, nes „kiekvienas veiksnys veikia tiek, kiek jis yra akte“[27]. Tikslo priežastimi jis irgi negali būti, nes visi siekia ko nors pozityvaus: gėris yra tai, ko visi siekia[28]. Jeigu nėra nei veikiančiosios, nei tikslinės blogio priežasties, tai kaip jis atsiranda? Blogis turi materialiąja ir šalutinę veikiančiąją priežastį: medžiagos neadekvatumą formai ir antrinio veiksnio galios nepakankamumą. Todėl akivaizdu, kad blogis atsiranda kaip prasilenkiantis su veikiančiojo ketinimais (Kūrėjas čia neturimas omeny) atsitiktinis rezultatas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad gėris yra absoliutus, o blogis reliatyvus. Gėris yra ontinis blogio buvimo pagrindas, todėl visoje visatoje nėra visiškai blogo dalyko.

Išvados


1. Scholastinėje filosofijoje transcendentalijos reiškia bendrąsias esaties ypatybes ir yra tapačios bei viena su kita sukeičiamos. Transcendentalijų sukeičiamumas yra siejamas su esatimi. Gėris ir esatis susikeičia tarpusavyje, tačiau gėris papildo esaties supratimą. Gėris, tai esatis, suvokiama kaip tobulybė ir tikslas, kurio visi trokšta ir siekia. Esatis yra vienis, nes ji neskaidoma. Gėris yra santykis, o esatis – absoliutas.

2. Gėris remiasi daikto esiniškumu, kurio pagrindas yra buvimas. Dievas, kaip tobuliausias esinys ir grynas buvimas, yra aukščiausias gėris bei visų dalinių gėrių šaltinis. Protingos būtybės galimybė pasinaudoti daliniu gėriu, kaip priemone, siekiant aukščiausiojo gėrio, atskleidžia laisvės esmę.

3. Gėrio transcendentalija leidžia spręsti blogio problemą. Blogis gali egzistuoti tik gėryje, kaip savo substancijoje, t.y. stokojanti substancija yra materialioji blogio priežastis.

Blogis atsiranda kaip šalutinis ir atsitiktinis gėrio rezultatas.
--------------------------------------------------------------------------------

[1] Stanislaw Kowalczyk. Bendroji metafizika, Vilnius: Logos, 2001, p. 57.
[2] Etienne Gilson. History of Christian Philosophy in the Middle Ages, London: Sheed and Ward,1989, p. 251.
[3] Umberto Eco. Menas ir grožis viduramžių estetikoje,Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 37.
[4] Ten pat.
[5] Ten pat, p. 36.
[6] Stanislaw Kowalczyk. Bendroji metafizika..., p. 92.
[7] Šv. Tomas Akvinietis. Apie gamtos pradus, Vilnius: Logos, 2003, p.45.
[8] Ten pat, p. 23.
[9] Ten pat, p. 37.
[10] Ten pat, p. 39.

[11] Ten pat, p. 57.
[12] Ten pat.
[13] S. Thomae Aquinatis. Summa Theologiae I, Madrid: La Editorial Catolica, 1955, q. 44, a. 4 in c.
[14] Ten pat, q. 2, a. 3 in c.
[15] Ten pat, q. 6, a. 2 ad 2.
[16] Ten pat, q. 5, a. 1.
[17] Ten pat, q. 5, a. 1 in c.
[18] Šv. Tomas Akvinietis. Suma prieš pagonis, I kn. Vilnius: Logos, 1999, p. 91.
[19] Ten pat, p. 147.
[20] Ten pat, p.133
[21]Šv. Tomas Akvinietis. Suma prieš pagonis, II kn. Vilnius: Logos, 2003, p. 37.
[22] Šv. Tomas Akvinietis. Suma prieš pagonis, I kn...., p.151
[23] Šv. Tomas Akvinietis. Suma prieš pagonis, II kn. ..., p. 217.
[24] S. Thomae Aquinatis. Summa Theologiae I ..., q. 5, a.6 ad 3.
[25] S. Thomae de Aquino. Summa Contra Gentiles, Roma: Commissio Leonina, 1934, p. 241, [cap.16].
[26] S. Thomae Aquinatis. Summa Theologiae I ..., q. 49, a.1 in c.
[27] Šv. Tomas Akvinietis. Suma prieš pagonis, II kn. ..., p. 161.
[28] Aristotelis. Nikomacho etika //Aristotelis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1990, p.: 61-273.

Puslapis 11 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
http://www.phpbb.com/