Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pir Geg 25, 2020 3:59 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 20 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas
Blogis ir Gėris 
Autorius Žinutė
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1631
Miestas: Vilnius
Standartinė Blogis ir Gėris
Blogis ir realybė

ANDRIUS MARTINKUS

Paveikslėlis
Kadras iš filmo "Gražuolė ir pabaisa". Režisierius Jeanas Cocteau. 1945

Duomenys, skelbiami prieš kelis mėnesius pasirodžiusioje monografijoje "Besivienijanti Europa", rodo, kad pusė europiečių nebetiki nuodėmės egzistavimu ir dar daug mažesnė jų dalis tebetiki pragaru. Šiuolaikinėje visuomenėje kalbėti apie metafizinį blogį – vadinasi, rizikuoti būti priskirtam prie seniai atgyvenusio diskurso kūrėjų, prie beviltiškai praeityje įstrigusių moralistų ir pamokslautojų. Mūsų laikų kultūra sąvoką "blogis" geriausiu atveju supranta tik kaip metaforą, taikomą kuriam nors nepageidaujamam įvykiui ar reiškiniui įvardyti. Sekuliari kultūra nelinkusi pripažinti metafiziniam blogiui jo savarankiškos ir šiurpios tikrovės. Mūsų epocha nėra jautri blogiui.

Tai, aišku, nereiškia, kad šiuolaikiniai žmonės yra nejautrūs kančiai ir skausmui, kad jie nebemoka atjausti kitų. Jokiu būdu. Tai reiškia tiesiog tai, kad dabartinė kultūra yra nejautri blogiui ne paviršutiniška metaforiška prasme, bet tikram blogiui, blogiui, kuris spinduliuoja savarankišką ir niūrią tikrovę. Sekuliarizuota kultūra nesugeba (ir nenori sugebėti) atpažinti pasaulyje tamsų blogio veidą.

Skirtingos epochos, skirtingos kultūros ir skirtingi individai labai nevienodu mastu yra jautrūs blogiui. Tiek persai, tiek graikai, savaime suprantama, žinojo, kas yra nusikaltimas ir bausmė, kančia ir užuojauta, o Aleksandras Makedonietis buvo ne mažiau žiaurus užkariautojas nei persai. Vis dėlto persų religinė pasaulėžiūra, visą istoriją interpretavusi kaip nesiliaujančią Gėrio ir Blogio kovą, Ahūros Mazdos ir Angros Mainjaus varžybas, buvo daug jautresnė blogiui ir daug dramatiškiau išgyveno blogį už graikų religinę pasaulėžiūrą su jos nerūpestingų dievų Olimpu.

Formaliai pripažinti blogio egzistavimą, Šėtono, pragaro ir nuodėmės buvimą dar nereiškia būti jautriam blogiui, panašiai kaip pripažinti Dievo buvimą dar nereiškia patirti Dievą per tiesioginį meilės bendravimą. Didesnis arba mažesnis jautrumas blogiui pats savaime nėra nei geras, nei blogas.
Šventasis Tomas Akvinietis, kūręs pakankamai optimistišką filosofiją ir blogį apibrėžęs kaip gėrio trūkumą, ne taip dramatiškai išgyveno blogį kaip šventoji Teresė iš Lizjė, kuriai prieš mirtį, kaip pasakoja liudininkai, teko atlaikyti siaubingą blogio puolimą. Vėlyvasis Solovjovas, kai kurie poetai, menininkai ir šventieji, kai kurie Dostojevskio ir Bernanoso herojai, kai kurie egzorcistai yra apdovanoti ypatinga blogio pajauta. O gal pasmerkti ypatingai blogio pajautai?

Jautrumo blogiui indikatorius yra klausimas, gimstantis mūsų prote kito skausmo ir kančios akivaizdoje. Jautrumas blogiui išsiduoda akistatoje su tragedija. "Kaip jiems tai pavyko? Koks aukų skaičius? Kas tai padarė? Koks bus Amerikos atsakas?" Žmogus, stebintis į žemę smingančius Niujorko dangoraižius ir keliantis sau tik tokius ar panašius "techninio" pobūdžio klausimus, nepasižymi ypatingu jautrumu blogiui, nors, pakartokime dar kartą, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nėra jautrus žuvusiųjų ar jų artimųjų kančioms, kad jis nemoka atjausti. Specialistai, ieškantys tik politinių ir ekonominių karų, genocido, terorizmo priežasčių, bandantys atskleisti siaubo paslaptį besikapstydami tik žudikų maniakų psichikoje, dažniausiai neprisiliečia prie blogio paslapties, blogis jiems neapreiškia savo tikrovės.

"Kodėl tai apskritai įvyko? Kodėl tai vyksta pasaulyje? Kodėl Dievas tai leido?" Su tokiais klausimais blogis pamažu pradeda traukti skraistę, dengiančią jo bekraujį ledinį veidą. Ir pradeda pulti. Ir rodyti savo galią. "Kodėl Dievas tai leido?" Kiek jautrių sielų, neištvėrusių akistatos su blogiu, nusigręžė nuo Kūrėjo! Už galimybę patirti blogio alsavimą reikia mokėti. Kartais net tikėjimo praradimu. O gal ir išganymu.


Ir vis dėlto ne klausiančiojo, bet nebylaus sukrėstojo tamsios blogio didybės akivaizdoje būsena lydi dar aiškesnį blogio regėjimą. Kai blogis užgriūva sielą visu savo niūriu akivaizdumu, klausimų nebelieka. Tiesa, egzorcistai kartais klausinėja piktąsias dvasias, tačiau tai yra "techninio" pobūdžio klausimai, nesusiję su pačia blogio esme. Keleivinis lėktuvas, dingstantis milžiniškame pastate ir sukeliantis didžiulį ugnies kamuolį... Ar tai nėra tamsi ir provokuojanti blogio didybė? Ir ką čia galėtų pasakyti Dievas? Pats Dievas kreipiasi į žmogaus gailestingumą ir maldauja būti nepaklaustas. Nes bet koks Dievo atsakymas tebūtų apgailėtinas pasiaiškinimas, kuris iš karto sugriautų net ir patį tvirčiausią tikėjimą Dievo gailestingumu. Arba savo auką pjaustantis maniakas. Arba tėvo žmogžudystę užsakęs jaunuolis iš Klaipėdos. Arba jaunuolis, nužudęs visą savo šeimą ir nužudytųjų kūnus sumetęs į šulinį. Arba moteris, gimdanti į iš anksto iškastą duobę, ir jos sugyventinis, žemėmis užverčiantis naujagimį. Arba individai, vaikštantys po vienkiemius ir dėl kelių litų kankinantys ir žudantys senukus. Arba priešmirtinis per klaidą nuteistojo mirti žvilgsnis. Arba "Šindlerio sąrašas". Arba geležinkelio stotis, pilna metalo laužu virtusių vagonų ir žmonių kūnų dalių... Tas, kuris čia mato kažką antžmogiško (kai kuriais iš ką tik išvardytų atvejų galbūt prasmingiau būtų kalbėti ne tiek apie niūrią ir provokuojančią didybę, kiek apie protu nesuvokiamą ir provokuojančią niekšybę, tačiau ir toje pasišlykštėjimą keliančioje niekšybėje yra kažkas antžmogiško, kažkas, ko padedami kai kurie individai sugeba beveik visiškai sunaikinti savyje Kūrėjo paveikslą) ir kuris myli Dievą, nekamantinėja Dievo. Jis verčiau pasirinks būti Dievo apleistas, galbūt net pats pasitrauks kiek atokiau nuo Dievo, kad tik išvengtų pagundos užduoti Dievui nepadorius klausimus.

Tam, kuris bent kartą pažvelgė į juodas nemirksinčias blogio akis, tuos šulinius, kuriuose kunkuliuoja ir staugia išsiveržti geidžianti nebūties bedugnė, kelias prie gyvojo vandens šaltinio, dovanojančio gyvenimo džiaugsmą ir sielos ramybę, bus vingiuotas, akmenuotas, duobėtas ir daug siauresnis nei tam, kuris (galbūt jo paties laimei) nėra toks jautrus blogiui. Yra žmonių, kuriems blogis nėra vien abstraktus principas ar metafora, bet pasaulyje išsikerojusi ir veikli tikrovė, alsuojanti daugybės žmogiškų būtybių veiksmuose ir likimuose, substancija, apsireiškianti atskirų individų darbuose, visuomenės vadinamuose "kraupiais" ir "protu nesuvokiamais", gal net asmeninė tikrovė, asmuo (individualizmo principu grindžiamoje Vakarų kultūroje personifikuoto blogio arba tiesiai šviesiai – Šėtono patyrimas turėtų liudyti ypač intensyvią šios realybės rūšies patirtį, ir jei absoliuti dauguma iš mūsų tokios patirties neturime, tai rodo tik mūsų nepakankamą jautrumą – gal mūsų pačių laimei – šiai realybei). Kai kuriems iš tokių išrinktųjų jų pačių sielos išganymas nuo Dievo nusigręžusio pasaulio akivaizdoje yra kankinanti moralinė problema. Jie taip stipriai jaučia pasaulyje siaučiančio blogio jėgą, kad meilės ir solidarumo vedami yra linkę savo išganymą paaukoti dėl kitų išganymo. Toks yra Bernanoso romano "Po šėtono saule" herojus.

Taigi yra išrinktųjų, paskirtų arba pasmerktų ypač intensyviai blogio patirčiai. Paradoksalu, tačiau didžiausi niekšai, kraupiausių žmogžudysčių vykdytojai, žiauriausi tironai ir tikriausiai dauguma religinių fanatikų pasižymi keistu nejautrumu blogiui, kuris, atrodo, sunkiai dera prie plika akimi matomos blogio didybės (arba protu nesuvokiamos niekšybės), spinduliuojančios iš jų piktadarysčių, didybės, kurią diagnozuoti gali net vidutiniu jautrumu blogiui apdovanotas žmogus. Šiuo atžvilgiu ypatingi storžieviai yra politikai. Savo niekšybėse jie ypač mėgsta drąsinti save ir savo sekėjus apeliuodami į "racionalumą", "istorinę situaciją", "objektyvius istorijos dėsnius", "pažangą", "tautos pašaukimą", "kovą už būvį" ir kitokias nesąmones. Ne ką mažesni storžieviai yra tie, kurie XX a. istoriją yra linkę aiškinti "vien tik proto ribose" ir Hitlerio bei Stalino piktojo genijaus paslapties atskleidimo ieškoti vien Adolfo vaikystėje ir fakte, kad Josifas buvo išmestas iš stačiatikių kunigų seminarijos. Nepataisomiems racionalistams masinis XX a. žmonių naikinimas pasitelkus naujausius mokslo ir technikos laimėjimus bei galingą biurokratinį aparatą, kaip ir nepaprastai racionaliai paruošti ir įvykdyti Rugsėjo 11-osios išpuoliai, tėra įvykiai, kuriuos įmanoma racionaliai paaiškinti ir kuriems būtina racionaliais veiksmais neleisti pasikartoti ateityje. Tačiau yra žmonių, kurie, žiūrėdami "Šindlerio sąrašą" arba stebėdami Rugsėjo 11-osios įvykių kroniką, sugeba įžvelgti šį tą daugiau. O būtent: įspūdingai racionalios masinio žmonių naikinimo sistemos, teroro genijų ir kai kurių serijinių žudikų sunkiai perprantama logika (bet vis dėlto logika!) prieina racionalumo ribą. Šiuose reiškiniuose racionalumas persisotina savimi pačiu tiek, kad virsta grynu įspūdžiu ir sukrėtimu. Šie reiškiniai yra per daug racionalūs, nepadoriai racionalūs; juose racionalumo kiekybė perauga į kokybę, ir racionalumas virsta savo priešybe. Racionalumas virsta iracionalumu (tarkime, nesuvokiamu ir keistu žiaurumu). Tokiame racionalumo ir iracionalumo mišinyje kaip tik ir apsireiškia niūri blogio didybė. Ribos tarp racionalumo ir iracionalumo ištrynimas apnuogina chaoso kunigaikščio veidą. Šiose tokio nepadoriai blaivaus racionalumo ir provokuojančio iracionalumo jungtuvėse jautresnės sielos sugeba atpažinti šėtonišką blogį.

Tačiau, kaip ką tik pažymėjome, individai, kurie dažnai laikomi pačiu blogio įsikūnijimu, paprastai apie blogio tikrovę nutuokia ne kažin ką. Jie nėra tie išrinktieji, kuriems skirta sąmoningai išgyventi blogio tikrovę, kurie yra pasmerkti užsikrauti tos tikrovės naštą. Tuomet kas jie yra? Jie yra blogio įrankiai, o kai kurie iš jų – gal net tobuli blogio įrankiai.

Vakarų krikščioniškojoje tradicijoje sutarties su velniu sudarymas ir savo sielos pardavimas buvo laikomi kone didžiausia blogybe, kuri gali nutikti žmogui, ir kone baisiausia bei įžūliausia nuodėme Dievo meilei. Tačiau atrodo, kad įspūdingiausių laimėjimų blogis pasiekė pasinaudodamas kaip tik tais savo įrankiais, kurie išdidžiai niekino krikščioniškąjį mokymą apie blogį ir neigė patį Šėtono egzistavimą. Juk tas, kuris sudarė sutartį su velniu, bent jau turėjo gerbti pagrindinio blogio kūrėjo autorines teises. Tas, kuris savo krauju pasirašė sutartį su nelabuoju, turėjo kuklumo ir nusižeminimo bent jau tiek, kad nedrįso laikyti savęs didžiausiu karo su Dievu strategu ir įžūliai nevogė iš Šėtono jo teisių. Tačiau kaip tik todėl tokią sutartį pasirašęs negalėjo būti tobulu Šėtono įrankiu, nes pats sutarties faktas laidavo tam tikrą tarno autonomiją tamsybių valdovo atžvilgiu. Tarnas žinojo, kad, pasirašęs sutartį, jis nebėra sau šeimininkas... Tuo tarpu tobulas blogio įrankis demoniškų veiksmų autoriumi laiko ne demonų kunigaikštį, bet save patį. Jo puikybė begalinė. Pats sau jis yra alfa ir omega. Nebėra jokios sutarties, o tai reiškia, kad nebelieka jokių žaidimo taisyklių. Tačiau kaip tik todėl blogio įrankis netenka bet kokios autonomijos chaoso architekto atžvilgiu. Taip kaip jis pasisavina Šėtono autorystės teises, taip ir Šėtonas ignoruoja visus įrankio autonomijos likučius ir dar šioje žemėje, dar nelaimingajam gyvam esant, pasiima jį visą. Ir tada prasideda blogio siautėjimas. Be jokių sutarčių, be jokių įsipareigojimų. Tuomet pragaras nusileidžia ant žemės, nes jis jau yra įrankiuose ir jam nereikia laukti fizinės įrankių mirties – taip būdavo tais laikais, kai būdavo sudaromos sutartys ir sielos atitekdavo velniui po nelaimingųjų mirties.

O kaip yra su tais, kurie, atlikdami demoniškos didybės vertus "žygdarbius", mano tarnaują Dievui? Juk atrodo, kad bent jau kai kurie iš jų nuoširdžiai įsivaizduoja atlieką pareigą aukštesnei už juos galiai. Negana to, kai kurie iš jų mano, kad kovoja su blogiu. Tačiau mūsų laikų religinis fanatizmas blogio tikrovei, giliausiai blogio esmei yra taip pat stebėtinai nejautrus. Norint prisiliesti prie blogio paslapties, gal ir nebūtina įkopti į mistikos aukštumas, bet šiek tiek būti mistiku reikia. Tuo tarpu mirtį sėjantis teroras, nors ir spinduliuoja niūrią demonišką didybę, per savo vykdytojus yra sudaręs sutartį vien tik su nepadoriai blaiviu racionaliu apskaičiavimu ir su keistai suprantamu teisingumu, atpildu, kažkokiu šiurpą keliančiu Įstatymu. Net jei sėjantieji mirtį nuoširdžiai įsivaizduoja kovoją su blogiu, jų sielos yra taip apakintos žiauraus jų dievo šviesos, kad tapo visiškai aklos blogio tikrovei. Jos sklidinos keršto, neapykantos ir įstatymo raidės dievo švytėjimo, ir jose nebeliko jautrių blogiui vietų. Visiška nejautra blogiui, visiška nejautra skausmui – savo ir kitų. Visiška narkozė. Viską užtvindė žiauri ir nepermaldaujama dievybė. Toks fanatizmas blogį supranta vien tik kaip abstraktų principą, atsietą nuo konkrečių žmonių egzistencijos ir kančių, todėl fanatikas gali būti nuoširdžiai įsitikinęs, kad Niujorke, Balyje ir Madride buvo suduotas smūgis "blogiui", "didžiajam Šėtonui" ir pan., bet likti visiškai nejautrus konkrečiai aukų kančiose pulsuojančiai blogio tikrovei. Fanatizmas pripažįsta blogio egzistavimą protu, bet neįstengia prisiliesti prie jo siela. Sakoma, tobulybei ribų nėra. Bet fanatiko siela yra pernelyg tobula – ji yra iki kraštų pilna žiauraus jo dievo švytėjimo, pernelyg vienalytė ir paprasta, kad galėtų "pačiupinėti" tokius subtilius dalykus kaip blogis.

"Ar vaizdo ir reginių kultūra neprisideda prie jautrumo blogiui slopinimo? Ar smurtas ir žiaurumas "virtualioje" realybėje, "simuliakrų" pasaulyje negeneruoja smurto ir žiaurumo tikrovėje, visuomenėje?" – klausimai, neduodantys ramybės moralistams, psichologams, vaiko teisių gynėjams ir kai kuriems politikams. Atsakyti griežtai būtų nedovanotinas supaprastinimas. Žmogaus silpnybė žiauriems reginiams yra sena kaip ir žmonijos istorija. Pakanka prisiminti panem et circenses ir perpildytus romėnų amfiteatrus, kuriuose šalia kitų žiaurumų buvo vaidinami (simuliuojami) ir "realioje" istorijoje vykę žymūs mūšiai, kaudavosi "romėnai" ir "kartaginiečiai", "legionai" ir "barbarų" būriai. Arba viešas viduramžių ir vėlesniųjų amžių egzekucijas, pritraukdavusias minias smalsuolių. Įvairiose kultūrose ir įvairiose epochose žiaurūs reginiai lyg magnetas traukdavo mases.

XVIII a. Beccaria ir kai kurie kiti nusikalstamumo tyrinėtojai bei bausmių teoretikai suabejojo mitu apie pamokančią ir atgrasančią žiaurių ir viešų egzekucijų vertę. Jie teigė, kad į aikštes, kuriose liejasi kraujas, žmones traukia ne noras pamatyti, kas jų laukia, jei jie elgsis blogai, bet tiesiog noras paspoksoti, tiesiog pats reginys. Jie teigė, jog klysta tie, kurie tiki tiesioginiu reginio poveikiu vėlesniam individų elgesiui. Egzekucijos žiūrovas jau kitą rytą gali įvykdyti nusikaltimą. Bet gali ir neįvykdyti nusikaltimo visą likusį gyvenimą.

Šiais laikais televizijos ir kino industrijos siūloma produkcija taip pat neretai demonstruoja žiaurumą. Negana to, tam tikra prasme ji taip pat yra labai vieša – ji yra masinė. Ir panašiai kaip Beccarios laikais nemažai moralistų tikina, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp demonstruojamo žiaurumo ir vėlesnio individo elgesio. Kita vertus, moralistų oponentai teigia, kad tokio ryšio nėra, ir du tokią pačią virtualaus žiaurumo porciją gavę individai gali padaryti visiškai priešingas moralines išvadas ir sukurti visiškai priešingą savo visuomeninės egzistencijos kokybę. Remdamasis tiek savo, tiek kitų patirtimi, su malonumu pritarčiau moralistų oponentams, jei ne vienas "bet".

Michelis Foucault klausė, kur galėtų susitikti katė, ką tik išpylusi pieną, ir katė, plonu teptuku nutapyta ant šilko. Jo atsakymas buvo: tik diskurse. Tik diskursas, tik kalba ir baltas popieriaus lapas, išmargintas mažais juodais ženkleliais, vadinamas "tekstu", yra tas tiltas, ant kurio kūnas ir kraujas gali susitikti su šilku ir dažais. Vienintelis "tikros" katės ir jos atvaizdo bendras vardiklis yra tai, kad mes galime apie jas kalbėti, rašyti, samprotauti. Katės ir jos simuliakro esmę išstumia kalbėjimas. Foucault kačių bendrystės terpė yra ne atsakomybės, įsipareigojimo, kančios ir aistros pasaulis, bet diskusijos realybė, vienintelė tikra realybė. Tik tiek? Deja, tik tiek. Ir būtent tas "tik tiek" neleidžia nerūpestingai numoti ranka į moralistų argumentus.

Postmoderni kultūra, leidžianti Foucault katėms susitikti tik diskurse, etiką linkusi aukoti dėl estetikos. "Nebūna gerų arba blogų knygų. Knygos būna gerai arba blogai parašytos", – rašė Oscaras Wilde’as. Postmodernioje kultūroje ne tiek svarbu, kas pasakoma, kiek kaip pasakoma. Ženklas, reklama ir įvaizdis nustelbia esmę, o pats gyvenimas tam tikra prasme tampa žaidimu, improvizacija ir, pasitelkiant beveik sakralią tapusią frazę, menu prisiderinti prie nuolat kintančių aplinkybių. Istorijoje nedaug buvo epochų ir kultūrų, kurios taip akcentuotų savęs realizaciją kaip mūsų epochos kultūra. Postmodernioje kultūroje pats gyvenimas tampa menu. Geresniu arba prastesniu. Juk kas yra visos tos muilo operos, jei ne į televizoriaus ekraną perkeltas kasdienis gyvenimas?

Postmodernioje kultūroje išsitrina ribos tarp etikos ir estetikos, "tikros" ir "virtualios" realybės, o vienintele įmanoma kūno ir kraujo susitikimo su šilku ir dažais vieta tampa kalba ir tekstas, ne tiek etinė, kiek estetinė tikrovė. Ir čia tyko pavojus. Juk kraujas televizoriaus ir kino ekrane taip pat tėra "tik" dažai, o virtualūs smurtas, kančia ir mirtis tėra "tik" kūrėjo vaizduotės ir meninio projekto realizacija. Ir todėl kultūra, ne itin jautri realaus / virtualaus perskyrai, atsiduria keblioje padėtyje, kai yra priversta turėti reikalų su individais, per daug įtikėjusiais, kad gyvenimas yra vien tik teatras ir menas, o visi kiti individai tėra medžiaga tokių gyvenimo menininkų vaizduotei, priemonė realizuoti daugiau arba mažiau įspūdingus meninius projektus. Tokiems individams kraujas ne kažin kuo skiriasi nuo raudonų dažų, išpiltų ant balto lapo, o pranešimai apie žiaurius nusikaltimus tėra juodais ženkleliais išmargintas popierius, vadinamas "tekstu". Kol tokių individų bus, moralistai turės ką veikti, ir jų argumentų nebus galima lengvabūdiškai ignoruoti.

Bet jei kultūra, vadinama postmoderniąja, kūną ir kraują sutuoktų su šilku ir dažais ne vien diskurse, ne vien kalboje ir tekste? Juk katė, ką tik išpylusi pieną, ir katė, plonu teptuku nutapyta ant šilko, susitinka dar ir tame, kas mano atžvilgiu yra ne aš, bet kažkas kita. Foucault kačių bendras vardiklis yra kitoniškumas ir šiuo atžvilgiu išpiltas pienas, šilkas ir teptukas, taip pat kūnas ir kraujas bei šilkas ir dažai yra antraeilės realybės. Lygiai taip pat kitas televizoriaus ar kino ekrane ir kitas "tikrovėje" pirmiausia yra kitas ir tik tada – "tikras" arba "virtualus", šių dienų arba praeityje gyvenęs, tikrai egzistavęs arba išgalvotas kitas. Kultūra, balansuojanti tarp tikrovės ir virtualumo, tarp tikrovės ir vaizdo, galėtų būti jautresnė virtualaus kito lemčiai ir pripažinti ją ne vien estetikos, bet ir etikos objektu, nes realybė yra ne vien tai, kas vyksta ar įvyko "tikrovėje", bet yra visa tai, kas nutiko kitam, kas ištiko kitą, ir visai nesvarbu, tas kitas yra "virtualus" ar "tikrovės" kitas. Kas buvo Rugsėjo 11-oji – "tikrovė" ar katastrofų filmas? Ir kaip atsakytume, jei visą pasaulį apskriejusius vaizdus būtume išvydę 2001 metų rugsėjo 10-ąją?

O blogis? Ar jam rūpi griūvanti siena, skirianti tikrovę nuo jos virtualiosios sesers dvynės? Žmogus, bent kiek jaučiantis realybės pulsą, žmogus, neapsaugotas nuo pasaulio krokodilo odos šarvais, plokščiame ekrane mirguliuojančioje nespalvotoje "Šindlerio sąrašo" virtualioje realybėje ne mažiau aiškiai nei suniokotuose vagonuose Madrido geležinkelio stotyje, toje sudraskytų metalinių konstrukcijų ir žmonių kūnų bei kūnų dalių maišalynėje, mato sustingusį ar besivaipantį, bet nepermaldaujamai realų blogio snukį ir plačiai pražiotus jo nasrus. Toks žmogus pasijustų stovįs priešais blogio realybę net ir tuo atveju, jei nieko nebūtų žinojęs apie Holokaustą. Ir net jei Holokausto niekada nebūtų buvę, jei tikrovė kažkokiu būdu būtų išvengusi tokio siaubingo savęs išniekinimo, net ir tokiu atveju jautrus blogiui realybės stebėtojas "Šindlerio sąraše" būtų nedvejodamas diagnozavęs blogį, o ne vien meninį sprendimą ir pasakojimą, ne vien vaizdą ir tekstą. Ir jis būtų teisus. Nes blogis iš tikrųjų yra ten.
Pagal .culture.lt/ "Šiaurės Atėnai"

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Pir Sau 02, 2006 3:14 am
Aprašymas WWW
Paslapčių ieškotojas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Bir 22, 2005 5:31 pm
Pranešimai: 224
Miestas: Šiauliai
Standartinė 
Cituoti:
Ir todėl kultūra, ne itin jautri realaus / virtualaus perskyrai, atsiduria keblioje padėtyje, kai yra priversta turėti reikalų su individais, per daug įtikėjusiais, kad gyvenimas yra vien tik teatras ir menas, o visi kiti individai tėra medžiaga tokių gyvenimo menininkų vaizduotei, priemonė realizuoti daugiau arba mažiau įspūdingus meninius projektus.


Va šitai ir baisu...

_________________
Pasaulis bus gražus jei TU padarysi jį bent truputį gražesnį...


Pir Sau 02, 2006 7:16 pm
Aprašymas WWW
forumo burtininkas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Geg 14, 2005 10:42 am
Pranešimai: 304
Miestas: Buvusi sostinė
Standartinė 
Cituoti:
"Kodėl tai apskritai įvyko? Kodėl tai vyksta pasaulyje? Kodėl Dievas tai leido?" Su tokiais klausimais blogis pamažu pradeda traukti skraistę, dengiančią jo bekraujį ledinį veidą. Ir pradeda pulti. Ir rodyti savo galią. "Kodėl Dievas tai leido?" Kiek jautrių sielų, neištvėrusių akistatos su blogiu, nusigręžė nuo Kūrėjo! Už galimybę patirti blogio alsavimą reikia mokėti. Kartais net tikėjimo praradimu. O gal ir išganymu.

Taip išeina, kad blogis kelia klausimus, kitaip tariant, tas kas kelia klausimus, tai protas. Iš tiesų, ezoterikoje protas gimdo demonologiją, o jausmai meilę, šilumą, grožio pajautą. Bet ar protas yra blogis ir jausmai gėris?

_________________
Tiesa, kaip šešėlis po tavo kojom...
Aš esu, vadinasi tu gyvas<:)


Pen Sau 06, 2006 1:36 pm
Aprašymas
Bendraujantis (-i)

Užsiregistravo: Sek Lap 20, 2005 9:37 pm
Pranešimai: 154
Miestas: Vilnius - Raseiniai
Standartinė 
Šešėlis rašė:
Taip išeina, kad blogis kelia klausimus, kitaip tariant, tas kas kelia klausimus, tai protas. Iš tiesų, ezoterikoje protas gimdo demonologiją, o jausmai meilę, šilumą, grožio pajautą. Bet ar protas yra blogis ir jausmai gėris?

bet ar jausmai gali "gimdyti meilę, šilumą, grožio pajautą" :?: juk jie ir yra jausmai. beje, jausmai gali būti ir blogi. ir negi protas nekuria gerų jausmų :?: painiava :?

(dažniausiai) manau, kad nėra nei gėrio, nei blogio, nes nėra to blogo, kas neišeitų į gerą :) taigi kokia prasmė viską spalvinti juodai baltai :?:

_________________
Jei kelionės tikslas tobulas, tai dar nereiškia, jog visą kelią tobulumo nebus.


Pen Sau 06, 2006 7:45 pm
Aprašymas
Paslapčių ieškotojas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Bir 22, 2005 5:31 pm
Pranešimai: 224
Miestas: Šiauliai
Standartinė 
Cituoti:
optiMiste
(dažniausiai) manau, kad nėra nei gėrio, nei blogio, nes nėra to blogo, kas neišeitų į gerą :) taigi kokia prasmė viską spalvinti juodai baltai :?:


Geriausia viską matyti spalvotai. Juk jei vienam žmogui juoda nereiškia, kad kitam irgi bloga...
Stengiuosi mokytis. Noriu kiekvieną klaidą vertinti, kaip patirtį, nes tik taip kažką išmoksiu.[/quote]

_________________
Pasaulis bus gražus jei TU padarysi jį bent truputį gražesnį...


Pir Sau 16, 2006 12:09 am
Aprašymas WWW
Standartinė 
Nei protas, nei jausmai nėra blogis. Atvirkščiai galima sakyti, kad jausmai gali buti blogis, jei žmogus daro viską tik tam, kad realizuoti savo jausmus (tarkim pyktį), tai priklauso nuo to, kokiu būdu jis tą pyktį realizuoja. Kiti jausmai gali būti priskirti gėliui - meilė, užuojauta. O būdą jausmams realizuoti kontroliuoja protas. Vienu žodžiu protas ir jausmai turi būti suderinti, papildyti vienas kitą ir neperžengti kažkių normos ribų.


Ant Sau 17, 2006 5:06 pm
senbuvis(ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Vas 23, 2005 3:36 pm
Pranešimai: 69
Miestas: Kaunas
Standartinė 
Laivas rašė:
... protas ir jausmai turi būti suderinti, papildyti vienas kitą ir neperžengti kažkių normos ribų.


Taip, sutinku, kad harmonijos reikia siekti. Bet manau, kad dažniausiai būna, jog protas vadovauja jausmams. Ir tik duok valią...-protas užims vadovo poziciją visur. Tik leisk, ir jis tau nuolat skaitys paskaitas, vertins, kreips tave pagal įgytą ir nusistovėjusią pasaulėžiūrą, pagal suformuotus stereotipus.
Na o jeigu galėtumėme viską pasukti atvirkščiai...? Tada vedimi jausmų stačia galva nertume į gyvenimo sūkurių verpetus...į meilę be protingo vertinimo (atsargumo), pasitikėtume viskuo lyg "mažutėliai".
Dažnai analizuoju šį klausimą. Pati svyruoju lyg svarstyklių lėkštėje tarp tų vidinio vadovo prioritetų. Ir vis labiau įsitikinusi, kad protas turėtų būti tik pagalbinis įrankis vesti mus gyvenimo keliu: jis įsijungtų paprašytas, duotų savo galimus sprendimo variantus ir tylėtų neklausiamas. Tada būtų teisingas vadovavimo postų paskirstymas ir galėtų kalbėti dvasia.


Ket Sau 19, 2006 12:33 pm
Aprašymas
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1631
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Marija, jei pažvelgtumėme į neurofiziologiją, tai tą patį pamatytume :)
PaveikslėlisPaveikslėlis
http://www.med.harvard.edu/AANLIB/cases/caseNA/pb9.htm
Juk taip smegenys suformuotos: visi impulsai į aukštesniuosius sąmonės centrus (protą) patenka per viduriniąsias smegenis, limbinę sistemą (tai emocinės smegenys). Pasigrožėkit jomis :)
http://da-atlases.biostr.washington.edu ... besmid.mov
http://da-atlases.biostr.washington.edu ... instem.mov

Todėl niekada protas nebuvo pirmas. Pradžioje refleksas, tik po to apdorotos informacijos grįžtamieji procesai. Paprasčiau tariant, gyvūnai, tame tarpe ir žmogus, yra emocinė būtybė. Pradžioje per emocines smegenis gautą informaciją apdorojame (apgalvojame) smegenų žievėje, o suvokimai ateina į kaktos sritį, kur suvokiame ką per 5 pojūčius gauname. Ir kaip čia nelieka čia jokios filosofijos. Tačiau įsiskaitykime į straipsnį atidžiau:
Cituoti:
"Kodėl tai apskritai įvyko? Kodėl tai vyksta pasaulyje? Kodėl Dievas tai leido?" Su tokiais klausimais blogis pamažu pradeda traukti skraistę, dengiančią jo bekraujį ledinį veidą. Ir pradeda pulti. Ir rodyti savo galią. "Kodėl Dievas tai leido?" Kiek jautrių sielų, neištvėrusių akistatos su blogiu, nusigręžė nuo Kūrėjo! Už galimybę patirti blogio alsavimą reikia mokėti. Kartais net tikėjimo praradimu. O gal ir išganymu.

Kas gi yra blogis? Blogis lietuvių kalboje semantiškai kyla iš blogti, liesėti, kūsti, nykti. Tai priešybė Pilnatvei, pilnumui, storumui. Tekste lyg bandoma prisiliesti prie TO, kas artima ar tapatu mirčiai. Klausime "kodėl Dievas Tai leido?" turima omenyje sunykimą, blogėjimą, išnykimą.
Cituoti:
Kiek jautrių sielų, neištvėrusių akistatos su blogiu, nusigręžė nuo Kūrėjo!
Tai tos sielos, kurios pripažįsta tik baltą ir nenori matyti darnos dėsnio - pusiausvyros.
Cituoti:
Už galimybę patirti blogio alsavimą reikia mokėti. Kartais net tikėjimo praradimu. O gal ir išganymu.

Kas tai yra ( įsileisti blogį)? Jei tikėjimas prarandamas, tai kas yra tas blogis, kuris užima gėrio vietą? Ar tai galima sieti su mąstymo procesais, ar su emocinėmis reakcijomis? Jei kalbėti apie mirties procesą, tai siečiau su emocinėmis smegenimis, kai prarandamas tikėjimas, pasitikėjimas, gyvenimo prasmingumas, tada atsiranda depresija, neurozės ir t.t. Tai pavadinčiau įsileisti BLOGĮ, tada prarandi ir tikėjimą, nes mirties momentu negali būti sąmoningas ir išeiti su Dievo vardu lūpose ar mintyse. Vadinasi prarandama susiliejimas su Pirmaprade šviesa (prarandamas išganymas).

Bet ar GYVENIMO ir MIRTIES pusiausvyra yra vienoda?

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Ket Sau 19, 2006 8:06 pm
Aprašymas WWW
Standartinė 
Baltas rašė:
Kas tai yra ( įsileisti blogį)? Jei tikėjimas prarandamas, tai kas yra tas blogis, kuris užima gėrio vietą? Ar tai galima sieti su mąstymo procesais, ar su emocinėmis reakcijomis? Jei kalbėti apie mirties procesą, tai siečiau su emocinėmis smegenimis, kai prarandamas tikėjimas, pasitikėjimas, gyvenimo prasmingumas, tada atsiranda depresija, neurozės ir t.t. Tai pavadinčiau įsileisti BLOGĮ, tada prarandi ir tikėjimą, nes mirties momentu negali būti sąmoningas ir išeiti su Dievo vardu lūpose ar mintyse. Vadinasi prarandama susiliejimas su Pirmaprade šviesa (prarandamas išganymas).
Bet ar GYVENIMO ir MIRTIES pusiausvyra yra vienoda?


Nors Baltas nieko kategoriškai ir netvirtina (bent jau man taip atrodo), bet vistiek norėčiau paprieštarauti šioms jo mintims.
Kodėl manote, kad mirties momentu negali būti samoningas? Man atrodo priešingai, kad mirties momentu tampi samoningesnis nei buvai gyvenime. Mirtis - tai ramybės ir susivokimo akimirka, kai suvoki ką "užgyvenai", o suvokimui reikia daug samoningumo..

Apskritai, blogio ir gėrio savokų, kaip tokių, nelabai suprantu, niekad nesupratau ką tie žodžiai reiškia. Suprantu, kad gali būti geras ar blogas oras (kažkam konkrečiai), gali būti geras ar blogas daiktas (taip pat kažkam konkrečiai), bet kažkokio absoliutaus, globalaus gėrio ar blogio egzistavimo negaliu suprasti. Man atrodo tai tik paprastos žmoniu sugalvotos ir išpūstos labai abstrakčios sąvokos. :?

Ar jūs 100% įsitikinę, kad pirmapradė buvo Šviesa, o ne Tamsa? :roll:


Pen Sau 20, 2006 9:43 pm
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1631
Miestas: Vilnius
Standartinė 
"Amaras"
Cituoti:
Ar jūs 100% įsitikinę, kad pirmapradė buvo Šviesa, o ne Tamsa? :roll:


Man tai buvo pirmapradė iš kurios jūs ir aš, atgal į ją ir sugrįšiu :) Kas liečia mirtį, tai šios patirties, nors dalinai buvau patyręs, nelinkiu niekam. O kas pats ten keliauja, tai tik todėl, kad neišmoko saugoti gyvenimo ir matyti šviesos savo gyvenime. Aš neneigiu tamsos egzistavimo, tik ji man yra tuštuma pilnatvei, kaip man nėra mirties, o tik perėjimas (nors ir skausmingas). Sąmoningumas ir yra šviesos pilnatvė man, o sąmonės praradimas, tai savęs nesuvokimas.
Sakykim budizme yra zen technika savo sąmonės "tuštumos" būsenai pasiekti, tačiau ne tamsai, o pirmapradei šviesai, kuri pažadina, pabudina sąmonę ir tada suvoki, kad VISKAS YRA TAIP, KAIP YRA, O NE KAIP ATRODO. Ta Buda ir suvokė prabudęs po medžiu Bo. Tamsos, tuštumos, blogio garbinimas kyla iš vaikystėje patirtų skaudžių išgyvenimų, į kuriuos gal tėvai, gal visuomenė nusispjovė, o gal tai kažkam svarbiausios pamokos pažinti tikrąjį save. Bet kokiu atveju nesu matęs žmogžudžio, kuris nebūtų psichinis ligonis ar sužaloto mąstymo vaikystėje. Dėl tarpusavio konkurencijos dažnai kyla neurozės, gali galutinai suformuoti neurotinę asmenybę. Kai asmenybė tampa sunkiai pagydoma psichologinių priemonių pagalba, yra , mano požiūriu, labai nehumaniškos psichiatrinės priemonės ar tam tikra psichoterapinė metodika, kai sugriaunama iš pamatų asmenybė ir kuriama iš naujo. Pabuvus tokioje psichoterapinėje grupėje nors 1 dieną, sveikam gali pavažiuoti stogas, o ligotam- galbūt grįžti į normalaus mąstymo rėmus.
Cituoti:
Kodėl manote, kad mirties momentu negali būti samoningas? Man atrodo priešingai, kad mirties momentu tampi samoningesnis nei buvai gyvenime. Mirtis - tai ramybės ir susivokimo akimirka, kai suvoki ką "užgyvenai", o suvokimui reikia daug samoningumo..

Mirtis nėra sąmoningumas, tai kritinis lūžio momentas. Mirimas yra procesas, ir tai sąmonė gali išlikti nevisuomet. Pats sąmoningumas yra psichinis procesas, kai neuronuose susilieja sąmonės zonoje (kaktos sritis) informacija ir tampa vientisa šviesa - vaizdiniu, tada sušunkate "eureka" :) suvokiau, atradau, supratau. O mirtis, tai sąmonės perėjimas į kitą šviesos būvį arba iš tiriamojo pasaulio į idėjinį, iš mokslo į filosofijos glėbį :) Kažkas tai padaro dar būdamas gyvas, tokie žmonės vadinami pašvestaisiais.

Cituoti:
Apskritai, blogio ir gėrio savokų, kaip tokių, nelabai suprantu, niekad nesupratau ką tie žodžiai reiškia.


Supratimas šių sąvokų ateina su brandos laikotarpiu. Pradžioje mes jas tarsi išskiriame, kažką neigiame, kažką teigiame. Ateina laikas, kai tos sąvokos tampa abstraktesnės, tai susieta su sąmonės plėtimu. Pradžioje, dėl neigimo proceso, yra poreikis viską materialiai apčiuopti, bent sąvokomis, vėliau suvoki esąs pats ta sąvoka, kurią teigi (neskanus procesas :) Taigi, blogis, kai tau bloga (žiūrėk. aukščiau mano žinutę), bet tai nereiškia Tamsa ar Tuštuma. O gėrio ir blogio nesuvokimas gali būti susietas su vaikystėje neišvystytu SUPER EGO, kuris atsako už sąžinę, moralę, yra žmogaus "kontrolierius". Jei vaikui vaikystėje nėra skiepijama kas gera, kas ne, ką galima ir ko negalima daryti, tai nesusiformuoja SUPER EGO, kuris atsako už moralinį ir dvasinį žmogaus vystymąsį. Tokie žmonės vėliau tampa labai nepatiklūs, įsitikinimui dažnai pasirenka kelią empyrišką ir dažnai peržengiant morales rėmus, kenkiant kitiems. Jei pasuka mokslo keliu, tai tampa mokslininkais, kurie neatsižvelgia į gyvąją gamtą, ją suvokia kaip išteklių šaltinį ir t.t. Nebesinori testi, tiek to....

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Šeš Sau 21, 2006 2:42 am
Aprašymas WWW
Standartinė 
:D oho, kiek akmenų į mano daržą. Dabar aš ne tik nebrendyla, bet dar ir su psichologinėm traumom iš vaikystės ir apskritai kažkoks neišsivystęs.. :(

Baltas, man sunkoka patikėti, kad iš tiesų taip galvoji, bet jei jau taip rašai tai tikriausiai taip ir yra. Tuomet man belieka tik kritikuoti, kritikuoti ir dar kartą kritikuoti :wink: :D
Tikiuosi nesupyksii, jei aš išnarstysiu tavo pasisakymą po sakinį (beveik) ir kiekvieną atskirai sukritikuosiu (pagal savo pasaulėžiūrą) :roll:

("Quote" man kažkodėl neveikia, todėl tavo sakinius tiesiog paryškinsiu)

1. Blatas: Kas liečia mirtį, tai šios patirties, nors dalinai buvau patyręs, nelinkiu niekam.

Nesutinku, tu nebuvai patyręs ir negalėjai patirti visiškos mirties. Mirtis turi dvi fazes (jei galima taip išsireikšti). Pirma - "fizinė" mirtis, kuri tikrai gali būti (bet gali ir nebūti) ganėtinai sunki, gal kažkam tai net gali kelti asociacijas su pragaru ar pan. Šis laikotarpis gali būti trumpas, bet gali būti ir pakankamai ilgas. Viskas priklauso nuo daugelio faktorių. Tai yra neišvengiama ir netgi būti, kažkokiam sielos apvalymui.
Bet anksčiau ar vėliau pereiname į kitą fazę, tai ir yra tikroji mirtis, tai "nušvitimo", "suvokimo" akimirka, kai "atsikratai" visko, kai nutrauki visus dvasinius, psichinius ir visus kitus ryšius su tuo žemiškuoju gyvenimu. Visiškai atsikratai gyvenimo, kuris kaip didžiulis akmuo nukrenta nuo pečių. Kitaip sakant, galutinai suvoki savo mirtį ir viskas kas siejo su šiuo pasauliu gyvenime nebetenka jokios prasmės...
taigi kad ir kokia sunki būtų mirtis, anksčiau ar vėliau ji suteisk didelį palengvėjima, palaimą.. O po to vėl viskas nuo pradžių.. :wink:

2. Baltas: O kas pats ten keliauja, tai tik todėl, kad neišmoko saugoti gyvenimo ir matyti šviesos savo gyvenime.
Aš tikiu likimu, todėl kažin ar yra prasmė čia ką nors ir sakyti, nes kaip matau, tu likimu netiki :roll: Šiaip, oficialiai, aš už tai, kad "viskam savas laikas ir vieta", nereikia skubinti likimo. Žiūrint iš žmogiškosios pusės, aš labai gerai suprantu tavo nuomonę, bet tu jug dvasininkas, turėtum plačiau atmerkti akis.. visas tris :wink:

3. Baltas: Aš neneigiu tamsos egzistavimo, tik ji man yra tuštuma pilnatvei, kaip man nėra mirties, o tik perėjimas (nors ir skausmingas).
O čia sunku ką nors pasakyti, nes iš principo skiriasi pasaulėžiūros. Aš taip pat neneigiu šviesos egzistavimo (argi įmanoma būtų paneigti?), bet man šviesa yra tik foninis triukšmas. Man tik tamsa suteikia ramybę ir samonės tyrumą (bent kažkokį), o šviesa - tik bereikalingi trukdžiai "bendraujant" su visata.. :roll:
Mirtis - tik trumpas sustojimas, kai išlipęs iš vieno "autobuso", toje mentalineje stotelėje lauki atvažiuojant kito.. :)

4. Baltas: Sakykim budizme yra zen technika savo sąmonės "tuštumos" būsenai pasiekti, tačiau ne tamsai, o pirmapradei šviesai, kuri pažadina, pabudina sąmonę ir tada suvoki, kad VISKAS YRA TAIP, KAIP YRA, O NE KAIP ATRODO.
Tų technikų yra begalė, visais laikais daugelis išminčių naudojo vienas, kiti kitas technikas, treti kūrė savas ir visas tas vargas tik tam, kad suprastum kažką, ką suprasi ir taip, kai tam ateis laikas..
O zen technika tikrai puiki, bet ji, kaip ir visos kitos "technikos" tik šiek tiek praplečia akiratį (tik šiek tiek!) ŠIO pasaulio ribose..

5. Baltas: Tamsos, tuštumos, blogio garbinimas kyla iš vaikystėje patirtų skaudžių išgyvenimų, į kuriuos gal tėvai, gal visuomenė nusispjovė, o gal tai kažkam svarbiausios pamokos pažinti tikrąjį save.
O kas kalba apie kokį nors garbinimą? Kaip ir šviesos garbinimas, man lygiai taip pat kvailai atrodo ir tamsos garbinimas. Bet tokie jau tie žmonės.

6. Baltas: Bet kokiu atveju nesu matęs žmogžudžio, kuris nebūtų psichinis ligonis ar sužaloto mąstymo vaikystėje.
Parodyk tu man žmogų, kuris gyvenime nėra patyręs jokios psichinės traumos (didesnės ar mažesnės).. Pasakyk tu man kriterijus, pagal kuriuos nusprendžiama kas yra psichinis ligonis.. Kaip manai, kiek procentų, musų "sveikos" visuonės narių, pasakytų kad, tarkim, tu esi sveikos psichikos? :roll: :) (aš tai, kaip visuomenės narys, puikiai sugebu apsimetinėti prieš kitus narius. jei visada sakyčiau tai ką galvoju, iš žiegždrių "sanatorijos" neišleistu kol iš manęs padarytu vaikščiojantį kopūstą) :roll:

7. Baltas: Mirtis nėra sąmoningumas, tai kritinis lūžio momentas. Mirimas yra procesas, ir tai sąmonė gali išlikti nevisuomet.
<<žiurėti 1-ą >> Tik papildomai pridursiu, kad mes turime, dvi sąmones - "fizinę" ir "dvasinę". Kaskart gimę gaunam nauja tą "fizinę" sąmonę (o "dvasinė" nustumiama į šalį, ji užima "pasąmonės" vietą), kuri kuriasi, auga mums gyvenant, o mirę mes jos atsikratom ir lieka tik "dvasinė"..

8. Baltas: O gėrio ir blogio nesuvokimas gali būti susietas su vaikystėje neišvystytu SUPER EGO, kuris atsako už sąžinę, moralę, yra žmogaus "kontrolierius".
Čia nelabai supratau ka tu vadini tuo "SUPER EGO" :?
Šiaip jau, aš neturiu jokiu problemų su morale ar sąžine. Jos veikia pakankamai gerai. Aš pakankamai gerai suprantu kokiam pasaulyje gyvenu ir kas jame yra priimtina, o kas ne. Mano pasaulėžiūra išoriškai nelabai pasireiškia, tiesiog viduje aš niekada pernelyg neliūdžiu dėl "išėjusių" ir pernelyg nesidžiaugiu dėl "atėjusių"..

p.s. Kaip be būtų visų pirma aš esu žmogus, visa kita antroje vietoje (bent kol kas, kol aš dar čia). Argi neužtenka kad mano veiksmai neprieštarauja jokioms moralės nuostatoms? Negi dar privalau ir MĄSTYTI taip kaip visuomenė pageidauja?

p.s.s Aukso medalis tiems, kuriems užteko kantrybės visai tai perskaityti :wink: :) ir beabejo visa tai tik mano nuomonė, į kurią jūs galit nekreipti jokio dėmesio :wink:


Šeš Sau 21, 2006 3:20 pm
Bendraujantis (-i)

Užsiregistravo: Sek Lap 20, 2005 9:37 pm
Pranešimai: 154
Miestas: Vilnius - Raseiniai
Standartinė 
ačiū, Amare, už aukso medalį ;)
tikiuos jūs nieko prieš, jei įsiterpsiu į jūsų kritikos mūšį? :)

visų pirma man nelabai aišku, tai ką, Baltai, jūs laikote mirtimi? iš pradžių jūs teigiat, kad tai tuštuma, o paskui jau, kad tai yra lūžis. manau, tai dvi skirtingos sąvokos. išvis šitoj vietoj, manau, reiktų aiškiau apibrėžti, kas yra tuštuma ir kas yra lūžis. man asmeniškai mirtis labiau asocijuojasi su lūžiu, perėjimu, transformacija, kurią lydi ir dvasinis sąmoningumas. o tuštuma negali egzistuoti ar atsirasti ten, kur kažkas egzistuoja. mes negalime tiesiog imti ir pradingti, nebeegzistuoti - ištuštėti. mūsų mirtis nėra mūsų ištuštėjimas, o tik perėjimas į kitokią energetinę "formą".

"Amaras"
Cituoti:
Bet anksčiau ar vėliau pereiname į kitą fazę, tai ir yra tikroji mirtis, tai "nušvitimo", "suvokimo" akimirka, kai "atsikratai" visko, kai nutrauki visus dvasinius, psichinius ir visus kitus ryšius su tuo žemiškuoju gyvenimu. Visiškai atsikratai gyvenimo, kuris kaip didžiulis akmuo nukrenta nuo pečių. Kitaip sakant, galutinai suvoki savo mirtį ir viskas kas siejo su šiuo pasauliu gyvenime nebetenka jokios prasmės...
taigi kad ir kokia sunki būtų mirtis, anksčiau ar vėliau ji suteisk didelį palengvėjima, palaimą.. O po to vėl viskas nuo pradžių.. :wink:

čia būna ir išimčių, nes jei nebūtų, tai nebūtų ir po mūsų pasaulėlį besiblaškančių dvaselių, kurios niekaip negali iki galo nutraukti visų ryšių su šiuo pasauliu. vienos pvz nesuvokia, kad yra mirusios, kitos labai prisirišusios prie kažko materialaus. todėl reikalingi tam tikri žmonės (kunigai, šamanai ir kt.), kurie padėtų joms išeiti ten, kur toms dvaselėms reikia. taigi, tuomet kokia čia mirtis? visiška, ar dalinė?

"Amaras"
Cituoti:
Aš tikiu likimu, todėl kažin ar yra prasmė čia ką nors ir sakyti, nes kaip matau, tu likimu netiki :roll: Šiaip, oficialiai, aš už tai, kad "viskam savas laikas ir vieta", nereikia skubinti likimo.

neužtenka tikėti likimu. reikia suprasti ir tai, kad būtent mes patys, o nes kas kitas, už jį ir esam atsakingi ;)

_________________
Jei kelionės tikslas tobulas, tai dar nereiškia, jog visą kelią tobulumo nebus.


Šeš Sau 21, 2006 5:23 pm
Aprašymas
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1631
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Apsieisim ir be medalių :) Visų pirma nieko netaikiau asmeniškai, viską ką įmetėte į savo daržą ar sau priskyrėte, tai jau jūsų, negi dabar atimsi?
Amaras
Cituoti:
Nesutinku, tu nebuvai patyręs ir negalėjai patirti visiškos mirties.

Pagal jūsų apibrėžimą ar sampratą tai tikrai ne mirtis :) Jūs kalbate apie fizinę (biologinę) mirtį.
Mirčių yra daugiau:psichinė, asmenybės, klinikinė, biologinė.
Psichinė mirtis, tai stiprus emocinis kritinis lūžis, po kurio žmogus pasikeičia pats bei jo gyvenimo būdas. Tai viena iš iniciacijų būdų, praktikuota tiek egiptiečių, tiek keltų. Žmogus yra sąmoningas, tikslingas ir be rimtos psichinės patologijos. Tai galimybė pakeisti save dar šiame gyvenime pačiam, išsaugant didžiąją dalį savo atminties.
Asmenybės mirtis susieta su liga, patologija, nelaimingu atsitikimu.
Sakykim žmogus pateko į avariją ir jį ištiko koma, jei atsibudęs žmogus nebeprisimena kas jis ir koks buvo jo gyvenimas, tai galima sakyti, kad asmenybė mirė (įvyko asmenybės nesąmoningas lūžis). Kitas atvejis, jei žmogus persišaldė galvą ir susirgo meningitu, kuris iššaukė dalinę smegenų atrofiją, tai taip pat gali pažeisti suvokimą savęs, kaip asmenybės.
Klinikinė mirtis kai žmogui sustoja širdis ir jo gyvybinės funkcijos atstatomos per 7 minutes, kol nežūna neuronai. Tokiu atveju žmogus gali išlaikyti atmintį ir naujus patyrimus, kurie paliečia metafizinę būtį. Apie tai rašė garsus amerikiečių psichologas humanistas Maslow, patyręs tokią mirtį.
Biologinė mirtis įvyksta tada, kai žmogus neatgaivinamas biologiškai ir jo žemiškas egzistavimas nutrūksta.
Tačiau jei žmogaus biologinės funkcijos prikeliamos 7 dienų laikotarpyje tam tikrų technikų pagalba, žmogus vadinamas zombiu, nes faktiškai yra mirusi jo asmenybė. Turiu įdomios archyvinės video medžiagos apie tokius atvejus tam tikrose šalyse (Daugiau čiabuvių).

Taigi, pasirodo jei žmogaus kūnas funkcionuoja, bet jo asmenybė mirusi, toks padaras laikomas zombiu, o ne žmogum. Jūsų minėta mirties sąmprata kyla iš biologinio požiūrio taško.

Tai ką patyriau, buvo psichinės mirties patirtis, dalinis sąmoningumo praradimas ir į tai daugiau nesigilinkim, čia ne įspūdžiai ne forumui.
Amaras
Cituoti:
Aš tikiu likimu, todėl kažin ar yra prasmė čia ką nors ir sakyti, nes kaip matau, tu likimu netiki

Iš kur tokios išvados? Aš tikiu į Dievą, o likimas man dalis dvasinės pasaulėjautos.
Amaras
Cituoti:
Man tik tamsa suteikia ramybę ir samonės tyrumą (bent kažkokį), o šviesa - tik bereikalingi trukdžiai "bendraujant" su visata..

Tamsoje mes visi pailsime, miegame, bet kai sapnuojame, tai nėra tamsa ar tuštuma. Smegenys net ir miegant nesustoja ir pastoviai funkcionuoja. Jei šviesa jums fonas ir triukšmas, tai jus esate vienas iš to triukšmo dalių, nes tamsa nėra kažkas. Šviesa yra kažkas, o jos priešingybė - niekas. Net sąvokos"yra niekas "negaliu pavartoti, nes žodelis yra liečia tik tai kas yra, priešybė niekam. Todėl tikėjimas į nieką, prieštarauja jau pačios gyvybės esmei. Visatoje yra tik Šviesa Tuštumoje. Sakote jūs bendraujate tamsoje su visata, vadinasi ir bendraujate su šviesos pasauliu, nes žodis VISATA reiškia VISĄ TAI kas YRA tuštumoje. Gyvybė visada savimi kelia garsus, kitus virpesius, kurie juda erdvėje ir sukelia bendrą foną. Kol barškinote klaviatūrą, jūs lygiai taip pat kėlėte tą foną :) Kam save išsskirti ten, kur net vaikui aišku, kad taip nėra?
Amaras
Cituoti:
...turėtum plačiau atmerkti akis.. visas tris

Kai atveriu dvi, matau atspindžius tikros šviesos, kai atveriu trečia, matau vidinę, tikrąją šviesą, bet niekada nematau tamsos, nes joje niekas nei atsispindi, nei iš savęs šviečia.
Amaras
Cituoti:
Parodyk tu man žmogų, kuris gyvenime nėra patyręs jokios psichinės traumos (didesnės ar mažesnės).

Kiek kas patiria traumų, negaliu atsakyti, tokių duomenų nemačiau, bet tai ne psichiniai ligoniai. Jūs perfrazavote mano mintį, nes aš kalbėjau apie žmogžudžius, kaip patologinius ligonius. (Tai neliečia nelaimingų atvejų).
Amaras
Cituoti:
Tik papildomai pridursiu, kad mes turime, dvi sąmones - "fizinę" ir "dvasinę".

Fizinė sąmonė apibūdinama fiziologiniais terminais, o dvasinė - filosofiniais. Peržengus ribą (biologinės mirties atvejis), sąmonės terminas , kaip žmogaus individo suvokinių procesų pasekmė, išnyksta, nes nebelieka pažinimo procesų žemiško mechanizmo, todėl belieka tik filosofinė terminija ir ezoterinis dvasios apibūdinimas
Cituoti:
Čia nelabai supratau ka tu vadini tuo "SUPER EGO"

Apie tai pasiskaitykite "PSICHOLOGIJA informacija besidomintiems", Jungas.
Amaras
Cituoti:
Tų technikų yra begalė, visais laikais daugelis išminčių naudojo vienas, kiti kitas technikas, treti kūrė savas ir visas tas vargas tik tam, kad suprastum kažką, ką suprasi ir taip, kai tam ateis laikas..

O ką jūs galite pasiūlyti naujo ar pasidalinti patirtimi, neigti ir atimti lengviausia, teigti ir pasidalinti reikia drasos, patirties ir atlaidumo (čia taikau sau :) )
Amaras
Cituoti:
O kas kalba apie kokį nors garbinimą? Kaip ir šviesos garbinimas, man lygiai taip pat kvailai atrodo ir tamsos garbinimas. Bet tokie jau tie žmonės.

Taigi gerbiamasis jūs kalbat apie tamsos garbinimą. Atsiverskite temą "registruotiems nariams ir naujokams" Ar jau nebepamenate?
Amaras
Cituoti:
O jei rimtai, tai trūksta pas jus čia harmonijos, visi tik šviesą mato ir pan. kažkas gi turi ginti tamsos garbę..

Cituoti:
p.s. Kaip be būtų visų pirma aš esu žmogus, visa kita antroje vietoje (bent kol kas, kol aš dar čia). Argi neužtenka kad mano veiksmai neprieštarauja jokioms moralės nuostatoms? Negi dar privalau ir MĄSTYTI taip kaip visuomenė pageidauja?

O kas jus verčia mąstyti pagal priverstinį rėmelį ir kas jums 1 vietoje? Diskusija yra ne tam, kad teigtume tiesą, kaip nekintamą, bet pasidalintume patirtimi, žiniomis ir rastume bendrumus ir skirtumus. Konfliktas kyla, kai teigiama negirdint kito (būdinga ir man tame tarpe), ar kada ypatingai universalios žinios pateikiamos ir įrodinėjamos nepasiruošusiems asmenims.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Šeš Sau 21, 2006 8:37 pm
Aprašymas WWW
Standartinė 
:)
optiMiste: [b]čia būna ir išimčių, nes jei nebūtų, tai nebūtų ir po mūsų pasaulėlį besiblaškančių dvaselių, kurios niekaip negali iki galo nutraukti visų ryšių su šiuo pasauliu. [/b]
Taip, panašiai kažkur ir rašiau. Neužtenka tik numirti, reikia dar ir suvokti savo mirtį, atsikratyti visko kas sieja su buvusiu gyvenimu. Gal tik nenorečiau sutikti su tuok mums būtini dvasininkai, šamanai, kunigai ir pan. Mano įsitikinimu, jie nėra būtini, siela ir taip anksčiau ar vėliau pati gali "ištrūkti" iš šio pasaulio, bet galbūt geras dvasininkas, gali viska palengvinti, galbūt.. Čia jau tikrai tik nuomonė, kuri gali būti ir klaidinga. Bet iš esmės sutinku.

optiMiste: [b]neužtenka tikėti likimu. reikia suprasti ir tai, kad būtent mes patys, o nes kas kitas, už jį ir esam atsakingi. [/b]
Nelabai supratau, kokia atsakomybė turima omeny. Aš gal pasakyčiau kiek kitaip. Taip, neužtenka vien aklai tikėti likimu, dar reikia sugebėti gyventi taip lyg pats būtum savo likimo kalvis. Man tai sunkiai sekasi, bet kartais pavyksta :roll:


Pir Sau 23, 2006 3:17 pm
Standartinė 
[[ tęsinys ]]

Baltas, man mirtis tik vienokia, todėl labai nesunkiai galiu išskirstyt jūsų
pateiktas mirties "rūšis". Mano manymu, psichinė ir asmenybės mirtys -
tai tik smegenų veiklos sutrikimo apibrėžimai, galbūt tai žymiai gilesnis
reiškinys nei aš išsireiškiau, bet nemanau, kad tiek psichinė tiek
asmenybės mirtis turi kokių nors sąsajų su tokia mirtim apie kokia aš
rašiau. Klinikinė mirtis - tai tik vienas mažas žingsnelis iki visiškos mirties
(iki tos akimirkos, kai siela visiskai atsikrato visų sąsajų su savo
gyvenimu). O biologinė, panašiai kaip ir klinikinė, skirtumas tik tas, kad
atgal jau nebegryžtama. Zombiai - jau atskira tema.

Baltas: Iš kur tokios išvados? Aš tikiu į Dievą, o likimas man dalis
dvasinės pasaulėjautos.

Na, jei jau taip sakote. Išvadą padariau iš jūsų žodžių, gal tik netiksliai
juos interpretavau. :roll:


Pir Sau 23, 2006 3:35 pm
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 20 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007