Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 2:51 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
Tai aš patyriau, man tai tikra 

Ar manote, kad ši tema apie asmeninius potyrius reikalinga?
Taip, aš neturiu ko slėpti, noriu pasidalinti vidine šviesa 100%  100%  [ 4 ]
Ne, tai per daug intymu rašyti 0%  0%  [ 0 ]
Viso balsų : 4

Tai aš patyriau, man tai tikra 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Tai aš patyriau, man tai tikra
Jūsų išgyvenimai apeigų ar baltiškų švenčių metu.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Paskutinį kartą redagavo BURTONIS Pir Bir 20, 2005 7:03 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Tre Vas 02, 2005 4:37 pm
Aprašymas WWW
Standartinė 
:) Burtoni as su dideliu džiaugsmu ir laime ketinu pasidalinti išgyvenimais su visais skaitančiais ir ieškančiais :wink: Tuojau pat ir pradedu taves paskatintas :wink:


Tre Vas 02, 2005 10:17 pm
Standartinė 
Taigi mielieji, dalinuosi su jumis visais, kurie ieškote dvasinės šviesos savo gyvenime, dalele savosios :wink: Galbūt ir jūs vieną dieną žengsite pirmąjį savo žingsnį Baltųjų Žynių kelyje,druwių kelyje,protėvių kelyje.
Pradedu savo pirmąja dvasine kelione šviesos link.




ŠATRIJA – ugnies apeiga ( 2004 07 17 )

Artėjant Joninėms visa savo esybe pajutau, tai užsidegė manyje, tai, kas buvo užslėpta giliai, kas buvo pasėta, bet nepuoselėjama, neauginama. Daigas, negaunantis vandens, negaunantis šviesos, pražūsta. Tas daigas buvau aš, mano siela, mano dvasia. Visa apjungus sakau, kad tai dvasia, kuri, nepaisant visų mano silpnybių, įspėjo mane, kad jei nesiliausiu gyvenęs taip ir tame, kame buvau tuo metu, galiu greitai pražūti. Aiškiai jaučiau, kad manoji dvasia veržiasi į šviesą, į laisvę. Pajaučiau, kad nematau prasmės aukotis, aukoti savo tikrąjį kelią, savąjį gyvenimą dėl kažko kito, dėl to, kas neturi tos dvasios, kuri šaukia mane suartėti su ja. Aukotis dėl kito žmogaus, supratau, kad neturiu teisės kaltinti kitą, kad jis yra toks ir toks, neturiu teisės pykti ant jo. Kiekvienam savas kelias. Supratau, kad turiu rinktis, čia ir dabar, turiu išsiveržti iš savo paties kalėjimo, kurį pats ir sukūriau sau pačiam. Pajutau, kad skrieju, manoji siela užsidegė, manosios dvasios sparnai ėmė po truputi skleistis. Dievybė man suteikė dar vieną šansą. Baltų atnaujintame tinklapyje, forume, radau kvietimą į ugnies apeigą, kuri vyks ant Šatrijos kalno. Jaučiau, kad tai yra mano galimybė, galimybė ištaisyti klaidas, tobulinti dvasią, galimybė sugrįžti, nesvarbu, kad ir labai gėda prieš visus. Ryžtas degė manyje, jaučiau, kad nebenoriu ir nebeketinu būti pats sau priešu, išduodančiu savo gyvenimą, apgaudinėjančiu savo Lemtį, nusisukančiu nuo savo dvasinio kelio, meluojančiu pats sau. Įveikiau visas abejones, graužatį, blaškymąsį, pajutau, kad senasis gyvenimas pradeda irti, byrėti. Jaučiau, kaip imu atplėšti nuo savęs tai, kas nebuvo artima man, priimtina, tai, ką aš priauginau bėgant laikui prie savęs. Žmogų silpnu padaro baimė, vienatvės baimė, šiandien galiu parašyti daug apie tai, kaip išsukau iš savo tikrojo kelio, duoto man aukštesniųjų jėgų, kad eičiau juo, kad mokyčiaus, kad išpildyčiau savają lemtį. Klaidingai maniau iki tol, kad tikrasis dvasingumas yra pasiaukojimas kitam, kito keliui. Dabar suvokiu, kad tuomet, kai ryžausi, įveikęs savąją nuolat prieštaraujančią pusę, valdžiusia mano gyvenimą ir mane patį, aš išjudinau dalelę šviesos, giliai snaudusios manyje, apleistos ir vienišos, kibirkštėlės, dūstančios tirštuose šešėliuose. Tai buvo postūmis, išjudinęs mano gyvenimą, pradėjęs keisti jį iš esmės. Vykdamas į Šatriją jaučiau dvasinį pakylėjimą, džiaugsmą, laisvę, jaučiau bundančią šviesą manyje, atgimstantį, atgyjantį tikėjimą. Viltis įsižiebė. Atradau tą krislelį drąsos savyje, kurios man taip trūko, ryžtą ir norą keistis, keisti savo gyvenimą, keičiantis pačiam. Praeitį palikau užnugaryje, ji virto tamsiu šešėliu, sekančiu mane, jutau jos alsavimą. Tačiau ryžtas ir ketinimas buvo nepalenkiami. Šiandien ta praeitis yra virtusi tuo, su kuo susidūriau nešdamas šviesą į Kuroną, ji virto tomis tamsos jėgomis, o aš virtau ta mažyte liepsnele, keliaujančia laike ir šviečiančia naktyje, atlaikančia smarkias vėtras. Kartais ji prigesdavo šiame kelyje, vos atlaikydavo smarkius tamsos puolimus, praeities atakas, nenorinčios taip lengvai atsitraukti kovoje ir parodančios savąjį veidą. Dabar jaučiu, kad šiai liepsnai jėgų šviesti suteikė Dievybė, Kurono dvasia, maginis kelias, visi veiksmai, įnešta šviesa į Laiko ašį, į šventyklą, į “ adiną” , valdančia mano gyvenimą. Šviesa neapleido manęs sunkiomis akimirkomis, nueitas kelias, nunešta šviesa, palaiminta ir pagarbinta Laiko Dievybė, jos dvasia, mylinti ir globojanti, atsilygino tuo pačiu, atidavė dalelę šviesos, suteikė jai jėgų švytėti, taip kaip ir mes visi įnešėm dalelę savosios šviesos į ją. Tai sutvirtino manąjį tikėjimą, tikėjimą šviesos galia, dvasinio kelio prasme.
Grįžtu prie Šatrijos. Išlipęs iš mašinos, išvydęs Šatriją, viduje pajutau didingą jausmą, tolimos praeities dvelksmą, protėvių prisilietimą. Jaučiau, kokia svarbi man yra ši kelionė. Tai pirmas žingsnis dvasiniame kelyje, kelyje į šviesą. Apsirengiau šviesiais drabužiais, pasijutau prisipildantis šviesos ir lengvėjantis, kažkas kėlė mane nuo žemės. Reikėjo susirasti savo akmenį, kurį turėjome užnešti ant kalno ir įdėti į bendrą aukurą. Jaučiau kur guli mano akmuo. Leidau dvasiai vesti mane link jo. Broviausi per brūzgynus link stūksančio sudžiuvusio medžio. Ten jį radau, savąjį akmenį, šalia medžio, užneštą tamsia žeme. Dabar suvokiu, kodėl jis ten gulėjo ir ką tai reiškė man tuomet, tas brovimasis per tankius krūmus, tas sunykęs medis.
Prasidėjo apeiga. Priėjau vartus nešinas savuoju akmeniu, nusiploviau veidą vandeniu. Jaučiau kaip tai veikia mane, tas apsivalymas šalia vartų. Šiandien sakau, apeiga, visi maginiai veiksmai įeinantys į ją, atlikti jos metu, darė tiesioginę įtaką man, mano keitimuisi, manajai raidai. Nusiprausęs veidą vandeniu, nešinas tuo sunkiu, tamsiu akmeniu praėjau vartus. man tai buvo vartai į mano naujo kelio pradžią, pirmasis žingsnis dvasiniame kelyje, jaučiau kaip sugrįžau ir kaip einu toliau, pradėdamas nuo ten, kur baigiau, kuomet buvau nuklydęs nuo jo. Dabar apsivalęs nuo to, kas temdė mano veidą, kas temdė dvasią, sielą, nešdamas tai, kas buvo susikaupę per visą tą paklydimo laiką, pradėjau kopti aukštyn į kalno viršūnę. Man tai buvo kopimas pas Dievus, viduje troškau pasikalbėti su jais, jau dabar pradėjau jausti jų artėjimą. Kopiau į savo Lemties kalną kaip tada jį sutapatinau. Atėjo metas susitikti su Dievybe, atvedusia mane čia, pakvietusia suartėti, susilieti su ja šioje apeigoje ir keliauti toliau dvasiniu keliu, kurį ji vėl man atveria, suteikia viltį, suteikia tikėjimą eiti šviesos keliu. Kopti buvo sunku nešant praeities naštą, bet kopiau tvirtai, žinodamas, kad viršuje manęs laukia vieta, kur užsidegs ugnis, kur švies šviesa, kur susirinks Dievai.
Stengiausi kuo arčiau laikytis druwių, kurie man buvo tokie artimi, tartum ir nebuvau su jais išsiskyręs, suvokiau, kad jie visad buvo šalia, jų dvasia visad buvo šalia manęs, mano dvasiai reikėjo tik rasti kelią iš tamsos ir sugrįžti. Visada jaučiau, kad juos globoja aukštesnės jėgos, jaučiau iš jų sklindančią šviesą ir išmintį. Buvau prisilietęs prie tos dvasios, nors ir trumpam, tačiau tas prisilietimas pagimdė stiprų ryšį, kurį jutau kiekvieną dieną, visą tą laiką, kai nebuvau kartu su jais, kelyje, kurio dalimi esu aš pats. Šiandien aš esu laimingas sugrįžęs ir einantis šiuo keliu ir noriu dalintis šia laime su kitais, kaip ir su pačiu Kuronu, dalintis dvasine šviesa, pripildančia mano vidų einant šiuo keliu. Šiandien visa tai, kas buvo manoji tamsa yra pavirtę tuo, kas nebeturi tiek galios, kad užgesintų šviesą, palaužtų tikėjimą, išvestų iš dvasinio kelio.
Toliau apie pačią apeigą. Stovėdamas prie aukuro, kuriame įsiliepsnojo ugnis, gauta iš Dievų, kartu su jų palaiminimu, ėmiau po truputį jausti, kaip įsilieju į savo tikrąją būtį, atrandu tai, kas man yra taip be galo artima ir sava. Pradėjau jausti kas aš esu, kur esu, kodėl. Protėviai palietė mane, jų kelias įsiliejo į mano širdį ir mintis.
Apeigos metu šiek tiek trikdė atliekančiųjų apeigą skirtingas įsijautimas į tai ką darai, pats atlikimo nuoširdumas, bet labiausiai trikdė kai kurių greta stovėjusių žmonių vertinimai reiškiami pašnibždomis vienas kitam. Tuomet tai mane blaškė, bet stengiausi sukaupti visą dėmesį ir valią ir nukreipti į apeigą, juk atėjau čia ne tų žmonių pliurpalų klausytis, o bendrauti su Dievais. Jaučiau kaip Dievai kalbasi su manimi viduje, jie mato, kad aš atkeliavau tam, kad būčiau arčiau jų, esu čia, nes prašau jų pagalbos, suteikti jėgų. Šiandien žinau, kad jie anuomet mane išklausė ir padėjo ateityje.
Druwių atlikta apeigos dalis mane paveikė labiausiai. Jaučiau galią jų veiksmuose, kalboje,jaučiau gilų tikėjimą sklindantį iš jų širdžių, mačiau šviečiančias jų akis, jaučiau jų nuoširdumą ir tikrumą. Kai visi ėjo ratu kalno viršūnėje ir giedojo apeiginę giesmę, jaučiau kaip giesmė, susiliejusi sklinda į dangų. Apėjus ratą, prieš užbaigiant jį, atkeliavo Dievų atsakas. Smarkus ir staigus vėjo gūsis tvoskė visa savo galia. Burtininkas palaimino Dievus, priėmė jų siųstą ženklą, padėkojo. Viduje kilo džiaugsmo banga ir laimės akimirka užliejo mano vidų. Dievai palaimino mus visus, atsidėkodami už jiems skirtą ir atliktą apeigą.
Vėliau praėjome kitus vartus, juostą, kurios šonuose, buvo įkurtos ugnys. Tai buvo antrieji vartai, ugnies vartai. Dabar praeidami juos, visi apsivalėme ugnimi. Prasidėjo apeiginio valgio ruošimas ir linksmybės. Pamenu, didžiausią artumą ir šilumą jaučiau Senoliui. Jau kalno apačioje, dar prieš apeigą, pastebėjau jį išeinantį takeliu iš miško. Jo šviečiančios akys ir žili plaukai bylojo gilią išmintį ir gyvenimo patirtį, jaučiau jam gilią pagarbą ir meilę. Per apeigą labai apsidžiaugiau kai Burtininkas jam įteikė apeiginę žvakę. Mačiau kaip Senolis apsidžiaugė ir jo veidą nušvietė šypsena. Aš buvau laimingas. Jau po apeigos, kalno apačioje Burtininkas ir Senolis šnekučiavosi ir juokavo kartu, tartum seni geri bičiuliai. Tada suvokiau, ką duoda žmonėms šviesa, ką suteikia išmintis, kodėl toks svarbus yra protėvių kelias.
Iš Šatrijos atgal važiavau pakylėtas, kupinas dvasinės šviesos, jaučiausi laisvas ir lengvas, numetęs didžiulę naštą. Jaučiau, kad mano mintys tapo kur kas tyresnės, o krūtinėje virpa džiaugsmas ir liejasi laimė.


Tre Vas 02, 2005 10:58 pm
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1634
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Norėčiau paskatinti daugiau narių parašyti ar įkelti čia savo patyrimus po baltiškų apeigų, švenčių, dvasinio ugdymo seminarų. Ypač norėčiau paraginti kuroniečius pasidalinti savo išgyvenimais ir paskatinti kuo daugiau žmonių eiti baltišku keliu savęs link.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Pen Gru 02, 2005 10:02 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007