Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Kov 29, 2024 2:26 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
KOSMINĖ ŽUVŲ EPOCHA - KRISTAUS AR ANTICHRISTO 
Autorius Žinutė
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1634
Miestas: Vilnius
Standartinė KOSMINĖ ŽUVŲ EPOCHA - KRISTAUS AR ANTICHRISTO
KOSMINĖ ŽUVŲ EPOCHA - KRISTAUS AR ANTICHRISTO

Europos civilizacijoje religinės istorijos eigą galima įvertinti, vadovaujantis Žuvų zodiako ženklo turiniu, kuriame pavasario lygiadienio taškas buvo paskutinius du tūkstančius metų. Žuvų zodiako ženklas niekuom neišsiskiria iš kitų zodiako ženklų. Įpatingas jis tapo tik tada, kada pavasario lygiadienio taškas įėjo į šį ženklą ir paskelbė erą, kurioje “žuvis” tapo ne tik simboliu, bet ir Dievo vardu. Dievo sūnus įsikūnijo žmogaus pavidale, susirado mokinius-žvejus ir pasekėjus, kurie taip pat vadinosi “žuvelėmis”, pamaitino žmonių minią stebuklingai padaugintomis dviem žuvimis. Pagal evangelijos siužetą - penkių tūstančių minios pamaitinimą dviem žuvimis - Augustinas sutapatino su priklausančia Kristui karališka ir dieviška valdžia. Kristus - valdovas ir naujos eros šventikas, kurioje žuvys iliustruoja žmonių sielų išgelbėjimo idėją būsimoje gyvenimo jūroje.
K.G. Jungas rašo: “Žuvys pasaulį valdo astrologiniu keliu ir taip formuoja žmonių sąmonę. Žuvų simbolio veiksmas į dangaus projekciją buvo įrašytas dar iki Kristaus gimimo. Atėjus laikui jis turėjo atitikti naują epochą”. Žuvų simbolikos pasirodymas įvairiuose krikščioniškuose rašiniuose, liudija apie Žuvų zodiako ženklo reikšmę visai krikščionybės epochai.
Avino ir Žuvų epochų sandūroje Euroazijos religijoje tvyrojo sudėtinga teologija. Kristus atėjo kaip gelbėtojas ir buvo pirma žuvis Žuvų epochoje, o mirė kaip aukos avinėlis išėjusios Avino epochos.
Žuvys zodiake vaizduojamos plaukiančios į priešingas puses. Krikščionybės klestėjimo epochoje jos turėjo ir kitą padėti. Plaukiančios viena į kitą stačiu kampu ir sudarančios kryžių (pagrindinis krikščionybės simbolis). Tai buvo aiškinama tuo, kad astronominiame žvaigždyne pirma (šiaurinė) žuvis įsikūrusi vertikaliai, o antra (pietinė) – horizontaliai. Iki krikščionybės žuvų simbolika buvo vaizduojama įvairiai: dvi žuvys plaukiančios viena kryptimi, viena žuvis, dvi plaukiančios į priešingas kryptis. Žuvų jungtis tarpusavyje juosta, rodo jų neatskiriamą ryšį.
XVI amžius –Reformacijų laikas. Tuo metu pasireiškė laisvamaniška krikščionybės priešininkų dvasia, kuri pakeitė pasaulio istorijos eigą. Jungas rašo:“Jei Kristų sulyginti su viena žuvimi ir jos reikšmę aiškinti astrologiškai, ją reikės prilyginti vertikaliai žuviai. Kristų persekioja Antikristas. Todėl Antikristo dvasia pradėjo atitikta antrą žuvį, kai lygiadienis prisiartino prie Žuvų ženklo vidurio. Tai yra Renesanso ir antikristiškos dvasios epochos pradžia”. Šios dvasios poveikis juntamas ir dabar.
Neptūnas - astrologinis Žuvų valdovas, tai jis išryškino krikščioniškos religijos dominavimą visuomeniniame gyvenime dviems tūkstančiams metų.
Venera - meilės ir harmonijos karalienė, jos savybės labiausiai išryškėja Žuvyse. Todėl kai kurie žmonės juto meilę Dievui visa širdimi, o kiti negalėjo šio jausmo suprasti. Užliuliuoti dieviškos meilės mistikai ir svajotojai, tartum apsvaigę nuo migdomųjų ėjo į nežinomus tolius ir netgi deginami ant inkvizicijos laužų nekeitė savo įsitikinimų.
Viduramžių alchemikai, apimti religinių jausmų, savaip aiškino žuvų paveikslą: “Žuvis - stella marina - žibanti po vandeniu ir duodanti liepsnelę visiems, kas prie jos prisiliečia”,- buvo aprašoma daugeliuose alcheminiuose traktatuose. Tai Šventos Dvasios žiburėlis, kuris uždega širdis paskendusias “nuodėmių jūroje”.
Alchemikų supratimu ši stebuklinga žuvis, skleidžianti šviesą nuo pirmų gyvenimo minučių, galėjo tarnauti religijos simboliu, nes jos negęstanti liepsna duoda viltį. Šviesą išeinančią iš stella marinos reikia suprasti, kaip gerumą ir dievišką meilę, apie kurią Saliamono dainoje dainuojama: “Dideli vandenys negali užpilti meilės ir upės neužlies jos”.
Meilės ir susitaikymo religija nugalėjo visas iki krikščionybės buvusias religijas, tačiau karų nesumažėjo, žmonija neatsisakė savo aistrų. “Dievo garbei” vykdavo kryžiaus žygiai, karai, o ant “šventų” inkvizicijos laužų degdavo laisvamaniai. Juoda laisvės idėja klestėjo.
Paskutinis išeinančios epochos šimtmetis tapo Antikristo pergalės laiku: tai seksualinių mažumų pripažinimas, technokratijos klestėjimas, mokslo ir technikos progresas, klonavimas, o dabar dar ir dirbtinas apvaisinimas mėgintuvėliuose. Visa tai yra pasekmė procesų, pradėtų tūkstantis metų atgal. Tai vešliai sužėlusios erezijų sėklos, kurios užgožė dvasingumą pirmų kryžiaus žygių metu.
Egipto ir Babilono žynių, žydų kabalistų, antikos filosofų žinios, Elados himnai, šventos keltų ir druidų dainos atsinaujino slaptuose mokymuose ir suvešėjo laisvomis mintimis, jos išjudino bažnyčių draudimus. Nusistovėjusios krikščioniškos nuostatos ėmė irti.
Kryžiaus karų metu iš Rytų į Europą plūstelėjo įvairūs okultiniai mokymai. Kartu su jais atėjo ir astrologija. Taip atsirado galimybė žemės įvykius lyginti su žvaigždžių išsidėstymu danguje. Dvigubą žuvų ženklą viduramžių astrologijos žinovai apibūdino kaip Kristų ir Antikristą. Jų nuomone pirma Žuvies epochos pusė bus “Kristaus” tūkstantmetis, o kita – “Antikristo”. Epocha iš tikrųjų pasidalino į du tūkstantmečius. Baigiantis pirmąjam tūkstantmečiui visi laukė pasaulio pabaigos, kuri, žinoma, neatėjo.
Tačiau tuo metu pasikeitė žmonių mąstymas, todėl politinis, kultūrinis ir religinis Europos gyvenimas apsivertė. Pradėjo kurtis riterių draugijos, amatininkų sąjungos, alchemikų ir mistikų mokyklos. Antrojo tūkstantmečio pradžioje iš užmaršties grįžo antikos istorikų, filosofų ir poetų kūriniai. Arabų mistinis mokymas į europietišką kultūrą prasiskverbė iš Ispanijos, o žydų kabala iš Izraelio.
Europiečiai nusimetė šimtmečius slėgusias bažnytines dogmas, aplink skraidė džiaugsmo ir laisvės vėjai. Jie svaigo iš laimės, atrasdami naujus dvasinius idealus. Savo kelią į Dievą rado ir riteriai, kurie kryžiaus žygiuose jungėsi į ypatingas klases. Bažnyčių ir valdžios atstovų autoritetas krito. Religinės karių brolijos, kurios reiškė meilę ne tik Dievui, bet ir brolišką meilę brolijos nariams, sukūrė valstybę valstybėje ir religiją viduje religijos. Meilė Dievui, kurią jie skelbė, nepripažino nei krikščioniškos bažnyčios autoritetų, nei religinių dogmų. Jie turėjo savo vertybių sistemą, kuri pasiekė kulminaciją Reformacijų judėjime ir galutinai įsitvirtino Atgimimo laikotarpiu.
Prieš tūkstantį metų išpranašautas “Antikristo” tūkstantmetis atėjo su Jokimu Florskiu. Jis sukūrė eretinį Šventos Dvasios judėjimą ir jį išskaidė į daugybę srovių. Šie judėjimai užgožė klestinčią alchemiją, natūralių mokslų vystymasi, besiformuojantį protestantų judėjimą ir bekylantį epochos švietimą. Krikščioniškos religijos dvasinės vertybės buvo pakeistos į materialumą ir racionalumą. Antikristo epochos velniška dvasia suklestėjo. Jokimas Florskis laukė greito naujos “šventos evangelijos” pasirodymo ir naujos Šventos Dvasios eros. Jo pamokslai tarp skelbėjų “naujos dvasios eros” buvo vieni iš labiausiai žinomų. Jokimo pasekėjai galvojo, kad jo traktatai yra amžina evangelija, kuri pakeis Jėzaus Kristaus evangeliją. Jokimas savo pamąstymus laikė Šventos Dvasios atvirumais ir šių protrūkių jokia bažnyčia negalėjo sustabdyti. Svarbiausias faktas buvo tai, kad Jokimo Florskio veikla sutapo su “antikristiškos” žuvies eros pradžia Žuvų zodiake.
Tolimesniais metais Jokimo pamoksluose, kai kurie “šventos dvasios” judėjimo dalyviai matė Reformacijos pradžią, bet visą tai įvyko vėliau. Šių srovių atstovai kritiškai žiūrėjo į evangeliją, jų nuomone dangaus karalystė tai kažkas viduje kiekvieno, ir skaitė save žmonėmis stovinčiais aukščiau visų. Kiti atvirai vadino save dievais.
Pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje, civilizacijos persilaužimo Europoje metu, daugelio žmonių protus užvaldė erezijos. Jie atvirai reikšdavo savo eretines mintis. Žmonės tikėjo brolių-dvynių egzistavimu: “Du,- sakė jie,- buvo pagimdyti Dievo, vienas iš jų Kristus, kitas - velnias”. Susipažinę su astrologiją ir įsisavinę zodiako simboliką, dvi zodiako žuvys buvo pradėta lyginti su dviem jėgom. “Tai jėgos, -porino jie, -kurios egzistavo dar iki pasaulio sukūrimo: vyresnysis sūnus Satanaila ir jaunesnysis – Kristus”. Eretikų nuomone žmoniją sukūrė Šėtonas, po to kai Dievas išvarė jį iš dangaus ir leido savaitę daryti ką jis nori. Puolusio angelo kūrybos vaisiumi tapo netobulas pasaulis ir žmonijos nuodėmės. Bažnyčia, kiek įmanydama, kovojo su eretinėmis mintimis, bet kuo gausiau degė inkvizicijos laužai, tuo daugiau liepsnodavo maištinga laisvamaniška dvasia.
K.G.Jungas rašė: “XI-to šimtmečio pradžia yra Žuvų eros vidurys, erezijos tuo metu augo visur kaip grybai po lietaus. Būtent tada Kristaus priešininkas, antroji žuvelė – Velnias, pasirodė šventojo pavidalu. Istorijos požiūriu tai pūlingas šventasis, žemiausias padaras, iš kurio eina visas blogis”.
Erezijų idėjos, kaip pūlingos votys, daug amžių buvo miego būsenoje. Tai ne nauji XI-to amžiaus atradimai, o tik chroninių ligų perėjimas į aštrią, atvirą formą. Erezijų ištakų reikia ieškoti tolimuose amžiuose, tada kai kūrėsi krikščionybė. O šio mokymo šaknys nusidriekia iš Aleksandrijos ir Babilono derlingų mokslo lankų, kur gausiai plėtojosi pačios įvairiausios teologijos. Gnostikai ir manichėjai - tai dvi nuodingos gyvatės, kurios besipindamos viename kamuolyje, pagimdė “alcheminį kiaušinį” apnuodytą juodais satanizmo nuodais. Senojo pasaulio mokslų centre Aleksandrijoje neatskiriamai susiliejo religiniai Rytų ir Vakarų mokymai. Mistiniai graikų siekiai, religinis persų mokymas, egiptiečių ir babiloniečių senovės žinios, paslaptingas judėjų mokslas - viskas susimaišė. Vietoje lauktos universalios religijos, sugebančios patenkinti įvairių tautų intelektualus ir dvasiškius, prasimušė erezijų maišatis. Visiems okultiniams ir mistiniams mokymams, kurie įvairiais istorinias etapais užvaldė žmonių protus, impulsą davė gnostikai-manichėjai. Viduramžių alchemikai rozenkreiceriai, vėliau masonai ir net trečio reicho mistikai visi gėrė iš vieno, dar amžiaus pradžioje apnuodyto, šaltinio.
Jaunai krikščionybei reikėjo atkakliai kovoti su eretikais, pasiruošusiais melstis visiems dievams iš sykio. Jie pripažino manichėjų idėjas, kuriomis velnias buvo pastatytas šalia Dievo. Religinės sektos draskė Europą dar pirmaisiais krikščionybės metais. Ofitai (viena iš sektų), vadino save gyvatėmis, suviliojusiomis žmonijos motiną, laikė save turinčiais gėrio ir blogio žinių nuo paties blogio medžio pažinimo. Kanaitai (sekta) paskelbė brolio žudiką Kainą pirmu žmogumi, o adomitai (sekta) nusimetė rūbus, paskelbė sutuoktuves nuodėmės vaisiumi ir padarė “seksualinę revoliuciją”. Antitaktitai (sekta) sukilo prieš bet kurią religiją ir atsisakė priimti, bet kokias religines apeigas. Šios daugiašakės plintančios ir įsigalinčios erezijos be gailesčio buvo sunaikintos krikščioniškos tikybos skleidėjų. Tačiau po septynių amžių ant eretinių žinių griūvėsių bogomilai ir katarai (naujo laikmečio eretikai) atkūrė pamatus naujam eretiniam judėjimui, vėliau tapusia laisvų akmenskaldžių Velnio šventove.
Manichėjų erezijų mintys nebuvo galutinai išmestos iš krikščioniško mokymo. Reikšmingos katalikų bažnyčios figūros, tokios kaip Augustinas Šventasis, Foma Akvinskis ėjo manichėjų idėjų kryptimi. Ilgą laiką krikščionybės liga buvo snaudulio būsenoje. Aiški ji tapo XI-tame šimtmetyje, kai susiformavo pastovus Šėtono įvaizdis, kaip galingiausio Dievo priešo. Ankstyvų viduramžių laiku, Šėtonas nebuvo pirmame plane. Jis įsitvirtino I-mo ir II-tro tūkstantmečių sandūroje. Viduramžių žmonės visuose reiškiniuose matė tai Velnią, tai gerą Dievą, kurie pastoviai kovojo dėl valdžios žemėje ir danguje. Velnio egzistavimas buvo įsivaizduojamas taip pat nerealiai, kaip ir Dievo.
Pagal krikščionybės mokymą, velnias nelygus Dievui, nes jis yra Dievo kūrinys, puolęs angelas. Įvaizdį apie Dievo ir velnio lygybę viduramžių europiečių sąmonėje suformavo skleidžiamų tarsi maras manichėjų erezijos. Tai visų laikų ir tautų didžioji erezija. Pagrindus šiam mokymui sudėjo melo pranašas Mani, kuris apnuodijo zoroastrizmą, budizmą ir krikščionybę. Jis mokė tikėjimo į du dievus –gėrio dievą, kuris sukūrė dangų, ir blogio dievą, kuris sukūrė žemišką pasaulį. Mani požiūriu materialus pasaulis sukurtas velnio, todėl jo nuomone visas pastangas, bet kokiomis priemonėmis reikia dėti turto dauginimui. Jis reikalavo atsisakyti minčių apie žmogų, kaip dievišką būtybę. Jo mokymas pasklido didžiulėje teritorijoje nuo Kinijos iki Ispanijos. Manichėjų bendruomenės kūrėsi pagal penkiaukštės piramidės principą ir buvo valdomos 12-kos mokytojų ir 72-jų vyskupų. Mani pasekėjai vadino save <našlės sūnumis>.Pagrindinis mokymas <našlės sūnų> buvo pašvenčiama “tiesos” mokytojui Mani. Jie atlikdavo apeigas panašias į krikštą ir tai buvo jų paslaptis. Todėl ilgą laiką jie išsilaikė krikščionybėje ir prisitaikė prie oficialios bažnyčios apeigų. Tačiau nežiūrint į visus jų gudrumus ir troškimą padaryti krikščionybėje “pradinę švarą”, Romos bažnyčia iš karto atsisakė Mani pasekėjų.
Remiantis krikščionybės ir zoroastrizmo mokymu, didžiausia manihėjų klaida buvo Velnio prilyginimas Dievui. Manichėjų nuomone velnias buvo ne tik galinga, bet ir lygi Dievui jėga, nes tai reikalinga Visatos egzitavimui. Ši mintis vėliau tapo Liuciferio kulto patvirtinimu.
Mani buvo persų belaisvis. Jo mokymas, pakeitė europiečių pasaulėžiūrą visuose religiniuose ieškojimuose. Mirties bausmė Mani buvo įvykdyta 276 metais kovo mėnesį, bet jo pabaisiškos erezijos pasirodė tokios gyvybingos, kad po septynių amžių sugebėjo prisikelti. Šios idėjos po truputėlį klojo kelią Refomacijai, kurios šūkis buvo: “Nėra vieno Dievo, yra du. Ir jie abu viešpatauja pasaulyje, tai gėrio dievas ir blogio dievas. Žmonijos nemirtinga siela linksta prie gero dievo, bet kūnas - prie blogo.”
Visa pietų Prancūzija tapo Mani idėjų platinimo centru, ir tai sukėlė karaliaus ir popiežiaus pyktį. XIII amžiaus pirmoje pusėje dėl religinių nesutarimų vyko didžiuliai karai. Šioje kovoje Europa susiskirstė į dvi priešingas stovyklas. Kadangi žmonių mąstyme dominavo neaiškumas, tai kai kas manichėjų mokymą suprato net teologiškai. Jų supratimu vienoje pusėje buvo Dievas, o kitoje – Velnias. Šis pasiskirstymas vyravo moraliniame, socialiniame ir politiniame gyvenime. Žmonija buvo draskoma pusiau. Viduramžių žmogus kaip amžinas nuodėmės obuolys stovėjo tarp Dievo ir Velnio. Juoda ir balta, be jokių atspalvių, tokia buvo XI-XIII amžių Europos gyventojų realybė. Išversti į prancūzų kalbą ir pritaikyti tuometiniam gyvenimui Mani pamokslai užvaldė žmonių protus. Vieni buvo nuteisti, kiti išaukštinti. “Švarūs” eretikai kaltino popiežiaus valdžią, kaip bedievių, paskendusių prabangoje ir paleistuvystėje. Jie neapskundžiamai teikė pirmenybę naujam tikybos judėjimui. Religiniai nesutarimai, paremti “Šventos dvasios” apsireiškimu, įsiliepsnojo iki karų ir draskė Europą kelis šimtmečius.
Kadangi bažnyčia daugelį šimtmečių neleido prasiskverbti jokiai laisvai minčiai. Draudimas gyventi be teatro, dailės, muzikos, pasaulietiškos literatūros, privedė Europą prie sprogimo. Žmonės svajojo ne tik apie fizinę, bet ir apie dvasinę laisvę. Todėl į pirmus kryžiaus žygius ėjo ne tik riteriai, bet vargšai ir paprasti žmonės, tikėdami atkariauti Viešpaties karstą iš nuklydusiųjų. Religinis entuziazmas žadino liaudyje didelį norą išsilaisvinti iš bažnytinio ir feodalinio išnaudojimo. Pirmieji kryžiaus žygiai į Rytus atvėrė Europos gyventojams naujus horizontus ir išplėtė akiratį. Dabar prieš juos atsivėrė pasaulis, su kitomis šalimis bei tautomis, kurių kalba ir kultūra buvo visiškai nepanaši į jų vaikystėje įprastą genties gyvenimą. Augo noras numesti susiformavusias gyvenimo nuostatas ir ideologinės priklausomybės krūvį. Vietinės bažnyčios Europoje atsidūrė ant bedugnės krašto, ir taip balansavo kelis amžius. Kai “Reformacijos kultūra” ir “Atgimimo epocha” nugalėjo krikščionišką dvasią, prasidėjo Europos nuosmukis. Tai detaliai išanalizavo savo darbuose Osvaldas Špengleris.
Istorija žino daug pavyzdžių, kada geri pradėjimai, laikui bėgant apsiverčia aukštyn kojom. Taip atsitiko ir su kūrybiniu trubadūrų judėjimu. Meilės riteriai puikiosios damos paveikslą iškėlė taip aukštai, kad žemiškiems jausmams šalia šio idealo neliko vietos. Neprienamos širdies damos meilė vertė riterius duoti susilaikymo ir nesantuokos įžadus. Tai sumenkino dvasią tiek, kad mistiniai pergyvenimai užgožė ne mažiau gražų, realų gyvenimą. Idealios meilės, nemirtingumo eleksyro ieškojimas viduramžių Europos visuomenę jaudino labiau, nei dvasininkų pamokslai. Šis aklas tikėjimas ir įkvėpianti “dieviška meilė” neretai paslaptingo mokymo adeptus nuvesdavo į tokias aklavietes, kad grįžti nebūdavo kaip. Svajojantis meilės dainių romantiškumas su laiku išaugo į erezijas.
Žuvyse karaliaujanti Veneros jėga vos neužgožė Neptūno įtakos. “Donos” paveikslai kai kuriems poetams pasidarė auksčiau Viešpaties Dievo. Meilės deivė Venera spaudžiama krikščioniškos moralės, buvo neužtarnautai užmiršta. Žuvų epochos istorijoje meilė turėjo būti pagrindine varoma jėga, o iš tikrųjų šis šventas jausmas buvo išniekintas ir pavadintas “peklos ugnimi”. Laisvas ir natūralus jausmas buvo uždraustas, antikos kultūros paveikslai buvo be gailesčio naikinami, o į masių sąmonę prievarta buvo kišama dievo vergų psichologija. Aišku toks požiūris į daiktus negalėjo būti amžinas. Užmirštos antikos dievybės, kurios buvo priimamos, kaip bendravimas su gamtos jėgomis ir paremtos žmogiškais jausmais, septynis amžius buvo užslopintos žmonių pasąmonės tamsiausiuose kampeliuose.
Tačiau gamtos dėsnių negalima sutramdyti jokiais draudimais. Alkio jausmą, kaip ir seksualinį instinktą, galima užslopinti iki tam tikro laiko. Tai, kas tinka vienam žmogui, tik laikinai galima primesti žmonijai. Tai ir įvyko XI-me amžiuje, kai buvo užmiršta Antikos Venera –kultūros, bei dvasinių ir materialinių vertybių globėja. Krikščionys niekino žemišką meilę, bei gražias moteris. Patrauklias moteris inkvizitoriai-fanatikai-benediktinai vadino “velnio sėklos indais”. Meilės deivė Venera krikščionybės epochoje atgimė neužtarnautame baisiausiame pavidale.
Rytinė Venera nuo antikos laikų žinoma Liuciferio vardu. Šiuo šviesą nešančiu vardu buvo pradėtas vadinti Dievo priešas. Tuo metu, kai romantikai trubadūrai apdainuodavo gražiąją “Donną-Venerą”, laisvamaniai agresyviai nusiteikė prieš bažnyčią, ruošė pagrindus Liuciferio religijai. Šį pasiruošimą tuometinėje bendruomenėje juto kiekvienas žmogus.
Romantinė trubadūrų poezija gražiąją Doną taip iškėlė, kad šalia jos neliko vietos Dievui. Vėlesnio laikotarpio trubadūrai, su savo poeziją, “nusileidę ant žemę”, savo dainose atvirai sukilo prieš esamą pasaulėžiūrą. Jie skelbė, kad pasaulis yra žaisliukas blogio rankose, o turinti valdžią katalikų bažnyčia, atsakinga už netvarką pasaulyje. Skleidžiantieji erezijas skaitė save “tobulais”, “švariais” šioje nuodėmių pakalnėje. Jie skleisdavo erezijas, dainuodavo, kovodavo ir degdavo ant inkvizicijos laužų.
Romantinis riteris, svajojantis apie širdies damą, kovojo su neteisybe ir netobulu pasauliu, užvaldė poetų sąmonę daug šimtmečių į priekį. Tačiau jų poezija nebuvo vien pakilūs žodžiai. Jie aiškino, kad pasaulis amžinas ir neturi nei pradžios, nei pabaigos. Dievas negalėjo sukurti Žemės, nes tai reikštų, kad jis sukūrė idingą ir nedorovingą pasaulį. O Kristaus-žmogaus niekada nebuvo, jis niekada negimė, negyveno ir nebuvo nukryžiuotas. Nes kryžius - tai ne tikėjimo simbolis, o priemonė kankinimams. Krikštas nereikalingas, nes krikšto apeigos vykdomos su nieko nesuprančiu kūdikiu ir tai jo neapsaugo nuo nuodėmių ateityje ir t.t.Viso to aiškinimo užteko, kad suprasti, kodėl katalikų bažnyčia taip atkakliai kovojo prieš erezijas.
Net inkvizicijos laužai XI amžiuje negalėjo sulaikyti erezijų plitimo. Nei kardas, nei ugnis negalėjo padėti taško plintančiai bedievystei.
XV- tame amžiuje jonitų ir tamplerių riterių ordinai tapo prieglobsčiu visokio plauko eretikams. Jų turtas buvo toks didelis, kad sudarė pavojų Prancūzijos monarchijai. Nežiūrint į visišką kryžiaus žygių bankrotą, per du šimtus metų vedamus karus tamplerių ordinas praturtėjo. Ordinas buvo labai išplitęs rytų ir vakarų Pracūzijos provincijose. Tiems laikams ordinas turėjo negirdėtas pajamas, po 112 milijonų frankų per metus. Ordinas turėjo tokia didžiulę galią, kad daugelis mažesnių ordinų savanoriškai lenkėsi prieš didingą juodai-baltą kryžiuočių vėliavą. Alfonsas Ketvirtasis, Aragono ir Navaro karalius paskelbė ordiną savo turto paveldėtoju.
Prancūzijos karalius Pilypas Ketvirtasis, kurio iždas po nevykusių karų buvo tuščias, labai bijojo kryžiuočių ordino. Ilgesnis kryžiuočių ordino egzistavimas, grėsė ne tik krikščionybės, bet ir karalių dinastijos išnykimui, nes tampleriai buvo sukūrę savo religinį kultą. Tačiau gražuolis karalius Pilypas padarė galą Šėtono ordino egzistavimui. Jis savo planą įvykdė gerai apgalvojęs. Sutinkamai inkvizicijos teismo tyrimais, jis įsakė suimti visus tamplerius vieną dieną ir 1310 metais įvyko teismas ordino riterių dvasininkijai. 54 riteriai, kurie atsisakė jiems pateiktų kaltinimų ir buvo sudeginti. Po dviejų metų ordino religijos mokymas buvo supaprastintas. O dar po dviejų metų 1314 Pilypas Gražusis nubaudė mirtimi gros-meisterį Žaką de Mole. Tuo padarydamas galą tamplerių ordinui, kuris ardė Prancūzijos monarchijos pamatus. Žako de Mole prakeiksmas skirtas karaliui Pilypui ir popiežiui Klementei, išsipildė tuoj po jo mirties bausmės. Popiežius Klementė mirė po 40-ties dienų, o Pilypas Gražusis žuvo medžioklėje po dviejų mėnesių. Kai kurie Pilypo poelgį laikė teisingu, o kiti kalbėjo apie karaliaus pavydą galingam ordinui. Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti, kad Pilipas penkiems šimtams metų sulaikė Šėtono religijos formavimąsi. Atvirai mesti iššūkį ordinui galėjo tik karalius ir Pilypas pasielgė, kaip tikras monarchas. Visiškai ne atsitiktinai dabartiniai tampleriai-masonai rituališkai paliečia kojomis karaliaus vainiką ir popiežiaus kepuraitę, apiberdami prakeiksmais Pilypo Gražiojo ir popiežiaus Klementės palaikus. Šitaip elgdamiesi jie naikina pačią monarchijos idėją, o niekindami popiežiaus galvos apdarą atsisako nuo bažnyčios ir skelbia Antikristo religiją.
Kokią valdžią beturėtų vienas žmogus, jis niekada negali uždaryti kelio ištisai civilizacijai. Pilypas tik laikinai užkirto kelią organizuotos struktūros procesui, garbinusiems Dievo priešą. Karalius neįstengė sunaikinti riterių skleidžiamų erezijų sėklos. Visokio plauko masonai sugebėjo užbaigti nusikalstamą veiklą, jie sugriovė krikščioniškos civilizacijos pagrindus ir iki šiol naikina evangelijos tiesas. Būtent šio persilaužimo momentu, dvasinis ir moralinis žmonijos vystymąsis nukrypo antikristo kryptimi. Ir esamu momentu Europa yra krizėje, o civilizacija Amerikoje peržengė visas ribas.
Žinomas analitikas K.G. rašo: “Tik antikristo epochą galima kaltinti tuo, kad dvasia tapo nedvasinga, o gyvenimo supratimas palaipsniui išsigimė į racionalumą ir materialumą. Visa tai tiesiu keliu veda į šių laikų tragediją, kuri kabo virš mūsų galvų, kaip Damoklio kardas...Mūsų laimė, kad mes buvome perspėti apie Antikristo atėjimą jau Naujame Testamente. Bet kuo mažiau velnią pažįstame, tuo jis pavojingesnis. Kas gali įtarti, kad jis slepiasi po gražiais posakiais: bendruomenės gerovė, garantija iki mirties, taika tarp tautų ir pan”.
Dabartinėje vakarų civilizacijoje išeinanti į praeitį Žuvų epocha davė pasauliui ne tik Kristaus religiją, bet ir antikristo prisilietimą. Antras epochos tūkstantmetis praėjo įnirtingoje kovoje tarp Kristaus bažnyčios ir Antikristo kariaunos. Šv. Jono pranašystė pildosi, Antikristo valdžia eina į pabaigą. Ne už kalnų ir pranašystė apie antrą Dievo sūnaus atėjimą. Jokių žmogiškų jėgų neužteks, kad nugalėti aštunkojo galybę, suspaudusio savo galingame glėbyje nusilpusią nuo bereikalingos kovos žmoniją. Mums belieka tikėtis ir laukti Viešpaties.

P. Globa “God Olinia” kalendar zoroastrijskij puslapis 14-29

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Ket Bir 08, 2006 4:03 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007