Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Bir 05, 2020 9:22 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Kas yra MEMAS? 
Autorius Žinutė
forumo burtininkas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Geg 14, 2005 10:42 am
Pranešimai: 304
Miestas: Buvusi sostinė
Standartinė Kas yra MEMAS?
Julius Narkūnas apie memų teoriją
Paveikslėlis
Į kultūros raidą galime žvelgti kaip į informaciją teikiančių objektų, jų rūšių, formų bei turinio evoliuciją. Pastebimas reiškinys ar tendencija, jog informaciją perteikiantis objektas (melodija, reklaminis klipas, vaizdinys, politinis šūkis, religinis ar kulto simbolis, idėja ar nuomonė) patenka į visuomenės kolektyvinę atmintį ir plinta ne dėl savo naudos ar pranašumo, o dėl patrauklumo, įsimenamumo ir gundančių ypatybių, kurių dėka visuomenė pradeda ją nevalingai skleisti tarpusavyje. Memų teorijos pagrindinė prielaida teigia, kad smulkūs informacijos vienetai plinta ir evoliucionuoja žmogaus atminties dėka (...).

Memų teorija tiria informacijos genų evoliuciją, panašiai kaip Darvinas savo evoliucijos teorija grindžia biologinių formų paveldimumą ir gebėjimą išlikti. Šiuo atveju geno funkciją atlieka ne gyvosios formos, o žmogaus sukurti kultūros artefaktai. Memų teorija pirmą kartą buvo pristatyta genetiko Richardo Dawkinso darbe "The selfish gene" ("Savanaudiškasis genas"), 1976 m. Memas yra apibrėžiamas kaip save atkartojantis kultūros elementas, perduodamas imitacijos būdu. Apskritai memetika nagrinėja kultūrą, kaip kultūrinių elementų – memų – visumą, parazituojančią šeimininkuose – žmonėse. Memai yra vertinami pagal gebėjimą užkrėsti šeimininką, išlikti šeimininko atmintyje pakankamai ilgai, nepakisti per ilgą laiką, užkrėsti kitą šeimininką. Nors memetikos mokslas yra jaunas, jau yra aprašyta metodikų, kaip memus naudoti formuojant reklaminius pranešimus, t.y., įtikinimo pranešimus (...).

[Įsibėgėjant XX amžiui] neriboto vaizdo reprodukavimo bei naujos rūšies medijų pagalba į kolektyvinę žmonijos atmintį pradėjo stichiškai skverbtis subjektyvaus ir klaidinančio turinio informacija. Tuo pasinaudojo modernistai, 1920 m. pateikę naują pastato formą1, kurios paplitimas informacinėje visuomenėje ir stulbinanti sėkmė buvo sąlygota ne objektyvių žmogiškų poreikių gerinimo, o revoliucingų idėjų, didžia dalimi pasiskolintų iš futuristinio Sant Elia manifesto (Messagi,o 1914), kuris kvietė atsisakyti tradicinių vertybių ir aukštinti moderniąsias.

Civilizacijoje kalba yra tik vienas iš nedaugelio pavyzdžių. Drabužių mada, papročiai, ceremonijos, menas, architektūra (ir t.t.) vystosi istoriškai ir turi panašumų į Darvino evoliucijos teoriją, tačiau su biologiniais genais neturi nieko bendra.

Itin dažnas reiškinys modernizme – masinės informacijos priemonėse pasirodžiusių skandalingų pranešimų keliama grandininė reakcija meno sferoje bei kituose kultūros sluoksniuose. Kaip pavyzdį pateikiu amžiaus sensaciją – "Žmogaus žingsnį mėnulyje" ("Man on the Moon"). Naujiena sukėlė milžinišką rezonansą, kuris, manoma, padarė didelę įtaką 1970-ųjų stiliui. Sferos paviršiai, sidabro ir psichodelinės spalvos buvo užkrėstos informacinio viruso apie kosmosą (...).

Keli pavyzdžiai iš Tarybų Lietuvoje leidžiamų pašto ženklų rodo, kad net Gedimino pilis savo paprasta ir įsimenama forma buvo tarybinei ideologijai itin parankus memas. Tai iliustruoja memų ypatybę keisti informaciją priklausomai nuo konteksto ir įvaizdžio.

(...) Žala, kurią gali padaryti smulkios informacijos dalelės, pasirodančios vis kitais pavidalais ir nuolat kovojančios dėl vietos smegenų ląstelėse, yra ta, kad jos tarsi kompiuterių virusai sunaikina ar iškreipia mentalinę realybę. Atverdami sąmonę išorinio pasaulio suvokimui, tuo pačiu įsileidžiame iš išorės besiskverbiančius minčių virusus. Kaina, kurią mokame švaistydami savo intelektą, yra mūsų pasidavimas reklaminių šūkių, kulto, politinių ideologijų įtakai. Kaip komerciniai šūkiai siūlo tariamai naudingą produktą, taip politiniai – sunkiai tikėtinus socialinių ar ekonominių problemų sprendimo variantus.

Iš pasaulio gyventojų virtome pasaulio žiūrovais. Priežastines dominantes keičia emocinės. Šiuolaikinėje miesto aplinkoje racionalaus paaiškinimo, objektyvumo nebuvimas maskuojamas jutiminiais ir vaizdiniais elementais. Erdvės atmosfera, pompastika ir kiti reklaminiai triukai tapo prioritetiniai kriterijai masinės kultūros vartotojui. Tiek konkreti architektūra, tiek ir kitos vaizdinių pramonės šakos glaudžiai bendradarbiauja miesto sociokultūrinio konteksto evoliucijoje. Vaizdo kopijos ir jo interpretacijos šiuolaikinėje visuomenėje skverbiasi lyg virusas, todėl kartais sunku objektyviai nusakyti, koks yra pirminis vaizdinio informacijos pobūdis.

Tomas Pabedinskas apie performatyvumą

Performatyvumo sampratos susiformavimui įtaką darė XX a. šešto ir septinto dešimtmečių antropologijos ir sociologijos teorijos, performanso ir vizualaus meno praktikos bei bendra postmoderni kultūrinė situacija. Tai lėmė tarpdisciplinišką jos pobūdį, leidžiantį performatyvumo sąvoką taikyti įvairių kultūrinių, socialinių ir meninių reiškinių analizei. Kita vertus, į žmogaus elgesį ir į aplinkiną žvelgti kaip į performatyvų reiškinį skatino ir sparčiai besiplėtojančios šiuolaikinės medijos. Būtent jų vaidmuo bei reikšmė performatyvios realybės kontekste ir bus analizuojami šiame tekste.

Pasak prof. Marylos Hopfinger, šiuolaikinės audiovizualinės medijos pasižymi antropocentriniu charakteriu. Pavyzdžiui, kinas ir televizija fiksuoja ir rodo žmogų įvairiose situacijose (...). Galimybė fiksuoti ir stebėti žmogaus elgesį, jo veiksmus pavertė savirefleksijos objektu, leido formuotis kasdienio bendravimo praktikai, paremtai sąmoningu jos kanonų suvokimu. Kitaip tariant, šiuolaikinės medijos įprastame žmogaus elgesyje leido įžvelgti vieną svarbiausių performatyvaus veiksmo savybių – jis tapo suvokiamas kaip elgesys, kuris yra suformuotas ir interpretuojamas pagal konkrečius kultūrinius kodus. Toks elgesys gali būti apibrėžiamas performatyvumo teorijoje teatrologo Richardo Schechnerio suformuluota atkurto elgesio sąvoka. Pasak R. Schechnerio, veiksmas, kuris yra suprantamas kaip apibrėžtą informaciją perteikiantis ženklas, susideda iš atskirų dalelių, kurios yra mažiausi sąmoningai kontroliuojamo atkurto elgesio vienetai. Atskirtos nuo didesnių elgesio schemų šios dalelės gali būti pertvarkomos panašiai kaip kino filmo kadrai montažo metu – iš jų gali būti sukuriami nauji veiksmai. Tačiau šis pertvarkymas nėra mechaniškas – jis savirefleksyvus ir priklauso nuo konkretaus kultūrinio konteksto. Be to, mažiausi sąmoningo atkurto elgesio vienetai, išskirti iš vieno konteksto ir naujai atlikti kitame, ne tik įgyja naują prasmę, bet visada išlaiko ir dalį ankstesniosios, suformuotos konkrečios sociokultūrinės terpės.

(...) Su sociokultūrinėms performatyvumo formoms būdingu atkurto elgesio principu siejasi ir materialistinio feminizmo kryptis, kuri grindžiama teiginiu, kad lytiškumas yra kultūriškai konstruojamas, o moterų diskriminacija yra istoriškas, nuo konkrečių sociokultūrinių aplinkybių priklausantis reiškinys. Feminizmo teoretikės Judith Butler teigimu, žmogaus elgesys sukuria materialios lytiškumo esmės įspūdį, tačiau jis remiasi vien išorine kūno raiška, kuri sugestijuoja ją lemiančių identiteto konstravimo principų veikimą, tačiau niekada jų neatskleidžia. (...) Lytiškumas, pasak J. Butler, nėra pastovi duotybė, o nuolat atliekamas, performatyvus žmogaus identitetas. Kitaip tariant, lytinis identitetas ir yra performansas, vykstantis nuolat kartojant tam tikrus veiksmus, kurie konkrečioje kultūroje yra suprantami kaip lytinio identiteto ženklai ir yra tos kultūros kontroliuojami.

Šiuo požiūriu įvairios medijos, įgalinančios stebėti žmogaus elgesį, ne tiek atskleidžia jo performatyviąsias savybes, kiek jas sukuria – įsisąmoninus įvairias elgesio schemas ir suvokus jų prasmę, net ir kasdienio veiksmo suvokimas tampa dvigubas, nes jis, viena vertus, suvokiamas kaip realus fizinis veiksmas, atliekamas čia ir dabar, kita vertus, jis yra nuolatos lyginamas su galimu, idealiu ar atsimenamu originaliu veiksmo modeliu2. Tokį dvigubą suvokimą R. Schechneris laiko svarbia atkurto elgesio savybe, kuri jam leidžia šiuo terminu apibūdinti ne tik tam tikrą socialinį žmogaus elgesį, tačiau ir kitus, atrodytų, skirtingus jo veiksmus. Atkurtu elgesiu jis vadina vaidmenų atlikimą teatre ar kitomis aplinkybėmis, šamanų veiksmus, ritualus ir net transo būseną. Svarbiausia, kad visais atvejais žiūrovai ir atlikėjas sąmoningai suvokia skirtumą tarp atliekamo veiksmo ir jį atliekančio asmens tikrojo identiteto. Ši skirtis gali būti prilyginta vaidmens ir aktoriaus santykiui teatre. Identiški aktoriaus veiksmai scenoje ir už jos ribų bus suprantami skirtingai: pirmu atveju jie bus atliekami (performed), antru – paprasčiausiai daromi (...).

Svarbu pabrėžti, kad atkurtas elgesys nėra vienintelė dvigubo performatyvaus veiksmo suvokimo priežastis. Panašų požiūrį į atliekamus veiksmus provokuoja ir jų išskirtinumas vietos, laiko ar abiejų šių matavimų atžvilgiu. Tokį veiksmo ar objekto išskyrimą iš įprasto konteksto ir jo sąlygotus suvokimo pokyčius teatrologas Marvinas Carlsonas sieja su performatyvumo teorijoje ypač svarbia įrėminimo sąvoka, kurią detaliai analizavo E. Goffmanas savo 1974 m. veikale "Frame Analysis". Veiksmo rėmais E. Goffmanas vadina organizavimo taisykles, kurios lemia veiksmo suvokimą ir kartu veikia patį veiksmo atlikimą (...). Veiksmo apribojimas ar, kitaip tariant, įrėminimas vietos ir laiko atžvilgiu sąlygoja jo performatyvumą – tam tikrą laiko tarpą jis yra stebimas žiūrovų, kurie patys tame veiksme nedalyvauja (...). E. Goffmano teigimu, nuo įprastoje realybėje atliekamų veiksmų šiuo atžvilgiu aiškiai skiriasi ne tik teatras, sporto varžybos, žaidimai ar ritualai, bet ir tam tikri kasdieniniai veiksmai. Umberto Eco vietoj žodžio įrėminimas pasiūlė naudoti prasmės požiūriu jam artimą terminą demonstravimas, kuris tapo ypač populiarus semiotinėje performatyvumo analizėje. Nors įprasta manyti, kad ženklai yra sąmoningai kuriami pranešimui perduoti, tačiau U. Eco pateikia tokios performatyvios situacijos pavyzdį, kurioje vaidmenį atliekantis asmuo nesupranta savo padėties ir sąmoningai neatlieka jokių performatyvių veiksmų. Jis teigia, kad svarbu ne ženklo kūrėjo intencijos, o jo suvokėjo interpretacijos.

____________________

* šiuolaikinio meno puslapis

1 "International style" perrašė pastato formą. Stiliui būdingos stačiakampės formos, lygūs plokšti paviršiai, metalo, betono, stiklo naudojimas bei – daugeliu atvejų – spalvos eliminavimas.

2 Carlson M. "Performance: a critical introduction". – London; New York: Routledge, 1996, p. 5.


Literatra ir menas
2005-09-23 nr. 3063

_________________
Tiesa, kaip šešėlis po tavo kojom...
Aš esu, vadinasi tu gyvas<:)


Ant Rgs 12, 2006 12:53 pm
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007