| Cituoti: Nėr kur dūšelei dėcis,
Nėr kur griešnykei dėcis.
Ana puolė sauson mendrėn,
Ty išbuvo trajus metus.
Kap suvėjo traji metai,
Ir išėjo skandus lietus.
Ir papūtė šiaurus vėjas,
Ir nulaužė o tų mendrį,
O tų mendrį išdžiūvėlį.
Nėr kur dūšelei dėcis
Nėr kur griešnykei dėcis –
Ana puolė apušėlėn,
Ty išbuvo trajus metus.
Kap suvėjo traji metai,
Ir išėjo skandus lietus,
Ir papūtė šiauras vėjas,
Ir nulaužė apušėlį,
Nėr kur dūšelei dėcis,
Nėr kur griešnykei dėcis –
Ana puolė kelevertėn,
Ty išbuvo trajus metus.
Ar kas ajo, kas važiavo,
Per tų dūšelį griešnykį:
Kap suvėjo traji metai
Ir atėjo aniuolėliai:
– Kelkis, dūšia, negulėkia,
Aik, dūšela, bažnyčėlon,
Bus ta visa giminėlė,
Turės mišių pirmucinį.
(TD IV, 133–134)
Taigi archaizmai stiprūs, ir galima net įtarti, kad kalbama apie metempsichozės, sielų keliavimo atvejį. Trejus metus mirusiojo vėlė praleidžia nendrėje, trejus epušėje, trejus kelevertėje, – tik po šio devynerių metų ciklo ateina angelai, kviečiantys ją į „pirmucines mišias", kur žadamas visų giminių dalyvavimas ir jai, atrodo, pavyks iš šio pasaulio išeiti. Visa „anachroniškai" atrodanti giesmė išties yra vieniša, nors esama ir kai kurių ją atkartojančių nuotrupų, plg.: „Guli dūšia kaleime: / Kas važiavo, mani trynė, / O kas ėjo mani mynė" (LTR 3559 /10/). Matome, kad pastarosios vėlės „kalėjimas" ir skundas iš kelio gelmės pats savaime nėra suprantamas, tačiau visas dainos kontekstas pateikia jau pilnesnį vaizdą. Tai ne metempsichozė klasikine prasme, nes siela šiuo atveju turi atgimti naujame kūne (tiesa, jam žuvus turi ieškoti kito atgimimo objekto). Šioje giesmėje tiesiog matome „dūšią be vietos", kuri kažkur privalo prisiglausti. Devynerių metų ciklas neaiškus, bet galbūt dalykas ir autentiškas – tik jo kita lietuviška medžiaga kol kas patvirtinti negalime, nes dažniausiai susiduriame arba su vienų metų ciklu, arba su „metų skaičiaus" mitologema. Trumpai ties šiuo klausimu apsistosime.
Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių", kurioje skelbiama medžiaga surinkta XIX a. pab. Suvalkijoje ir Lietuvos vakarinėje dalyje, kalbama apie vėles, Visų šventųjų naktį ar per „Žaliąjį Četvergą" susirenkančias bažnyčion išklausyti mišių. Tuo metu paleidžiamos ir skaistyklos vėlės, matomos tais metais mirusiųjų vėlės, besiklausančios mišių; po jų jos pradingsta (BTB VII 210–214). Vienos dvasregės pasakojimu, ji matydavusi Kalėdų laiku mirusio žmogaus vėlę, kuri dar pasirodydavusi namie iki „Žaliojo Četvergo", t. y. Didžiojo Ketvirtadienio prieš Velykas. Pasak tos dvasregės, „po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina" (BTB VII 207) ir šitos „pirmąsias" ar „paskutines" mišias lankančios vėlės, matyt, yra tos, kurios tais metais mirė, o per Žaliąjį Ketvirtadienį su visais per tą metų ciklą dar šalia gyvųjų besilaikančiais mirusiaisiais iškeliauja į aną pasaulį galutinai. Tą pasakojimą papildo jau retas dvasregių aiškinimas, kad mirusiųjų dvasios tol iki žmonių sukinėjasi, kol iš tos giminės miršta kitas asmuo (BTB VII 207) – tai irgi gali būti reliktinis tikėjimas, kuris gal paaiškintų devynerių metų ciklą. Tačiau visa šios klaidžiojančios vėlės skundo esmė greičiausiai nurodo, kad tai yra tiesiog skaistyklos siela, kuri iki jai paskirto laiko turi kažkur įsikūnyti – tokių tikėjimų apstu, ir juose nusakomos vietos, kur tokia atgailaujanti skaistyklos vėlė turi pralaukti jai skirtą laiką: „Dūšios čion jau ant žemės už nusidėjimus kankinasi: vienos paverstos į visokius gyvulius, medžius, akmenis ir t. t.; kitos vėl, sako, tupinčios kur girgždančiame medyje, ošiančioj upėj ir t. t."; „Dūšaitės kenč čysčių kur po slanksniu, ugniakuryj, vandenyj", medžiuose (BTB VII 117, 119– 122 ir kt.). Mūsų apžvelgiamoje dainoje kaip tik ir matome tokią „čysčiaus dūšią", kuri kęsdama žemėje įsikūnija į nendrę ar epušę, bet turi bėdų dėl buveinės – trapiam augalui nulūžus, turi ją keisti. Po to, atgailaudama kelyje, visų minama ir visų važinėjama, ji, matyt, tas savo kaltes atperka ir pakviečiama su visa gimine (tikriausiai giminės mirusiaisiais) į „pirmucines mišias" – tai tos pačios Žaliojo Ketvirtadienio mišios, po kurių iškeliaujama dangun. . | |