Ar ši tema bus aktuali, parodys ateitis. Mes visi kažko bijome, kad ir musės, kuri virsta mitologiniu padaru Belzebubu. Rašykite, ko jūs labiausiai bijote, mes bandysime aiškintis priežastis ir jums padėti sustiprėti dvasiškai.
Belzebubas
1. velnias, šėtonas, piktoji dvasia.
2. Najajame testamente - pragaro, demonų valdovas.
Demonas, daimonas [gr. daimon - dievybė, dvasia]:
1. Senovės graikų mitologijoje ir religijoje - gera
arba pikta dvasia, padedanti arba trukdanti žmogui
vykdyti savo sumanymus.
2. Krikščioniškuose mituose - piktoji dvasia, velnias.
3. Plačiau apie graikų mitologijoje sukurtą apibūdinimą:
"Neaiški, beformė dievybė, dažniausiai pikta, lemianti
žmogaus likimą. Ši jėga atsiranda netikėtai, yra bevardė,
su ja negalima bendrauti. Staiga atlikęs kokį nors veiksmą,
tuoj pat išnyksta. Demono veikla labai plati: jie siunčia
žmonėms nelaimes, baisius sapnus, vilioja, nukreipia į
pražūtį atnešančius veiksmus."
Homeras
Antikos tragikai ir filosofai demonus tapatina su likinu ir
mano, kad visi žmogaus gyvenimo įvykiai susiję su demonų
veikla.
4. Babiloniečių pasaulyje blogio dvasios taip pat vadinosi demonais
ir jų buvo labai daug. Šios blogio dvasios ir demonai tykodavo
pagriebti visus, ką tik gali. Jie pralįsdavo pro durų apačią ir
užpuldavo miegantį žmogų, pačiupdavo kūdikį nuo motinos
kelių, atpūsdavo ligas, susargdindavo.
Apsisaugoti nuo demonų būdavo specialūs kerėtojai, kurie
maldomis bei užkalbėjimais šaukdavosi dievų pagalbos ligotam
ir sužeistam, demonų paliestam žmogui. Kartais, atliekant
ritualą, nelaimė (demono užkeikimas) būdavo nukreipiama
į ožį ar kokį kitą gyvą pakaitalą, kurį paskui užmušdavo
ir kūną sunaikindavo.
Žmonės nešiojo talismanus ir amuletus (vienas žymiausių visų
laikų amuletuose naudojamų simbolių - neinversuota pentagrama),
apsaugančius nuo šių piktųjų jėgų, kabindavo juos namų
tarpdury, pakasdavo po slenksčiu. Kartais pakasdavo šunų
figūrėles, pavyzdžiui, su tokiu užrašu: "Ko lauki, kąsk!".
http://members.fortunecity.com/benitas/jpstejuodas.html
Skaičius "13" Lietuvos istorijoje
Daugelyje pasaulio šalių paplitęs prietaras apie skaičių "13". Lietuva - ne išimtis. Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje sakydavo, kad mėnesio 13-tą dieną Belzebubas iš pragaro į žemę paleidžia velnius pasišlaistyti. Pasklinda jie įvairiais pavidalais. Vieni pasiverčia vanagais ir peša vištas, kiti vilkais - grobia avis, tretieji - saldžialiežuviais ir gundo paneles. Jei tryliktoji diena turgaus - geriau nevažiuok, bus nuostoliai.
Pateikiu keletą visiems žinomų faktų iš Lietuvos ir su ja gludžius ryšius turėjusios šalies istorijos...
http://www.elnet.lt/vartiklis/voruta/tekstai/13.htm
kartą mane būrė iš rankos, tada sakė, kad turėčiau saugotis vandens, maždaug jis gali būt net mano mirties priežastim(kažkaip kraupokai skamba). Šiaip būdama pačiam vandeny ir plaukdama tik iki ten kur pasiekiu su kojom jaučiuos pakankamai saugiai. Tikriausiai mane net labiau gąsdina mintis, kad atsidūrus vandeny negalėčiau jausti žemės po kojom, gal todėl niekada neinu arti atviro krašto, jeigu nematau dugno, o jeigu ir prieinu tai toks jausmas, kad prarandu pusiausvyrą ir šiaip tokioj vietoj stovėdama dar labiau bijau jeigu už manęs stovi žmogus ir nesvarbu koks, toks nepasitikėjimas, kad mane gali įstūmti...
