Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 4:41 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Sapno metafizika 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Sapno metafizika
RITA REPŠIENĖ


Sapno metafizika

Oi motin motin, motinėle mano,
Išvirozyk man šios nakties sapnelį:
Iš kairės rankos sakalas išskrido,
Dešinėj rankoj lelija pražydo.


Kita – paslaptingoji – gyvenimo pusė yra šalia ar net mumyse, kaip diena ir naktis, realus ir mistinis, įsivaizduojamas ir tikras pasaulis. Mes stengiamės įminti kitapusiškumo paslaptis, suprasdami savąjį ribotumą, stengiamės žengti savęs link, atrasdami tik būties iliuzoriškumą.
Sapnas yra nepaprasta duotybė, tai tartum konkretus, autentiškas, gilus ir kartu punktyriškas, fragmentiškas, subjektyvus išgyvenimas, vaizdinys ar vizija, užbaigta ir neapčiuopiama, kanoniška ir kiekvieną kartą nauja esatis, susijusi tik su mumis ir kartu bendrybėmis pasižyminti egzistencinės patirties forma.
Tikėjimas pranašaujančia sapnų galia būdingas visoms senosioms pasaulio kultūroms. Senovės Babilono lentelėse, datuojamose 3000 metų iki Kristaus, išlikę sapnų aprašymai ir jų aiškinimai. Pabrėžiama, kad sunkius sapnus siunčia demonai arba jau mirę žmonės. Seniausiame žmonijos epe, garsiajame babiloniečių „Gilgameše“, sukurtame VII a. prieš Kristų, pranašingi sapnai nuolat lydi herojų gyvenimą. Žinomi ir senojo pasaulio dievai, globodavę sapnus: Babilone buvusi šventykla sapnų deivei Mamu.
Senovės Egipte sapnų pasaulis buvo priskiriamas dievui Serapidui, kurio šventykla Serapijonas buvusi Aleksandrijoje.
Graikų pasaulyje sapnus globojo garsus Hipnas (graikų kalba hypnos reiškia sapną), kuris žinomas kaip Nakties deivės sūnus ir Mirties dievo Tanato brolis dvynys, vaizduojamas būtybe su sparnais. Hipno sūnus Morfėjus (gr. Morpheus) labiau besirūpinąs pačiais sapnų reginiais, nors taip pat vadinamas sapnų dievu. Bendrinis žodis morfėjas vartojamas miegui su maloniais sapnais apibūdinti.
Britų muziejuje saugomas seniausias sapnų rinkinys, išlikęs papiruse, vadinamoji „Sapnų knyga“, kuri apima daugiau kaip 200 sapnų. Ji kildinama iš Deir el-Medinos Egipte ir datuojama 1275 m. iki Kristaus.
Senajame Testamente sapnas – tai dieviškojo apsireiškimo būdas. Šv. Danielius, šv. Juozapas, šv. Jokūbas (garsusis sapnas apie kopėčias nuo žemės iki dangaus) sapnuodami sužino daugybę svarbių dalykų. Tradicinė kultūra siūlo įvairiareikšmes sapno diskursines dimensijas: sapnas – bendravimo ryšys (dievų ir žmonių, gyvųjų ir mirusiųjų, savų ir svetimų), galimybė gauti ar perteikti reikalingą informaciją, suprasti ir įvertinti susiklosčiusią situaciją.
Ateitį pranašaujantys sapnai yra ypatinga apreiškimo forma, vertintina kaip pagalba paprastame žemiškame gyvenime. Ateities nuojautos – skausmo ar džiaugsmo sapnai lydi žmogų nuolat. Pagrindinė sapno vertė kuriama ne sapno metu, o pabudus. Svarbu atskirti tikrus ir tariamus ateities ženklus.

Girdėjau, ką sako pranašai, skelbiantys melus mano vardu. „Aš sapnavau! – šaukia jie. – Aš sapnavau!“ Kaip ilgai tai tęsis? Ar turi mano vardą širdyje pranašai, skelbiantys melus ir savo pačių apgaulingas užgaidas? Savo sapnais, kuriuos pasakoja vienas kitam, jie nori, kad mano tauta užmirštų mano vardą. <...> Taip, esu prieš pranašus, kurie skelbia apgaulingus sapnus, – tai Viešpaties žodis, – ir suvedžioja mano tautą, kartodami savo melus ir tuščiai girdamiesi (Jer 23, 25–27, 32).

Visame pasaulyje plačiai komentuojami vadinamieji garsūs sapnai. Lietuvių istorijoje ypatingų sapnų kategorijai priskiriamas Gedimino sapnas.

Ir vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Ir labai jam patiko, ir jis apsigyveno tenai, ir įkūrė miestą, ir davė jam Trakų vardą, – tenai, kur buvo Senieji Trakai, ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus.
Po to, neilgai trukus, išjojo didysis kunigaikštis medžioti už keturių mylių nuo Trakų. Ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio aptinka didžiulį žvėrį taurą, ir užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu. Ir buvo labai vėlu grįžti į Trakus, ir apsistojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius lietuvių kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir tenai miegodamas jis sapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo iš miego, ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausiasis pagonių kunigas):
– Sapnavau keistą sapną!
Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Ir tasai Lizdeika tarė:
– Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – kad jos garsas sklis po visą pasaulį.
Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje, o antrą – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir įkūręs pilis, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių1.

Sapnų interpretacijos – tai ypatingo (žynių, aiškiaregių ar visažinių) luomo privilegija ir kartu kasdienės išminties raiška. Romantinėmis aspiracijomis dvelkiančios interpretacijos kuria aukštąjį prasmių lauką: šlovė, garsas, valdžia – šie dalykai atspindi sapnavusiojo statusą ir lemia šio sapno realizacijos galimybes.
Tradicinė bendruomenė perduodavo sapnų aiškinimus iš kartos į kartą. Sapnininkų populiarumas išlikęs iki šių dienų („Sapnų knygelė“, 1925; „Aigipto sapnininkas ir orakulas“, 1928; „Naujoji sapnų knygelė“, 1937; „Sapnininkas“, 1938; „Burtai, papročiai, sapnai, horoskopai“, sudarytoja D. Montvilienė, 1995; Vitorijas Buonamičis, „Sapnai ir burtai: sapnininkas su ateitį pranašaujančiomis senovės kortomis“, iš ispanų kalbos vertė Alfonsas Zdanavičius, Vilnius, 2004; „Senasis lietuvių sapnininkas“, sudarė R. Magilienė, Panevėžys, 2004 ir t. t., tai tik maža lietuviškų sapnininkų dalis)2. Kontekstas sąlygoja sapnų interpretacijas, tie patys sapnai gali turėti skirtingas reikšmes, tai priklauso nuo Mėnulio fazės, paros laiko, kada susapnuotas sapnas, ar ypatingo – šventės meto (pranašiški Kūčių nakties sapnai: kas supins kasas, kas perves per lieptelį, padarytą po lova, kas paduos gerti ir pan.3). Kita vertus, įvairių tautų sapnų interpretacijos yra gana pastovios ir tapačios. Tradicinėje kultūroje tikima, kad „iš sapnų galima numatyti, kas bus artimoje ateityje: koks būsiąs oras ar kas ypatingo nutiks“4, taip apibrėžiamos pagrindinės gyvenimo vertės ir su tuo susijusios aktualios reikšmės: oras, derlius, vedybos, mirtis.
Pasakose karalaitis įsimyli princesę iš paveikslo ar ją susapnavęs (ATU 516)***. Sūnus susapnuoja ar sužino, išgirdęs paukščių kalbą, jog tėvai turės jam nusilenkti, gers vandenį, kuriuo jis prausis (ATU 725). Kareivis susapnuoja sapną apie turtus, kurių negauna, nes neišlaiko tam tikros sąlygos (BLPK 3593, plg. ATU 1645). Mitologinių sakmių sapnuose pasirodo mirę vaikai ir prašo, kad jų taip nebeverktų (BLPK 3525).
Dažnai sapnas sunkiai atskiriamas nuo tikrovės: garsūs raganų tepalai, padedantys keliauti erdvėje, yra tik apsvaigimas sapne ar sapnas tikrovėje. Mieganti užburta karalaitė mato sapną apie ją išvaduosiantį jaunikaitį – ar tai pomirtinė vizija, ar paprasta vedybinė iliuzija?
Per sapnus žmogus įgyja kito – mitinio – pasaulio patirtis.

Savininkas Aleksandras Samsonas pasakoja, kad jų senojoj gryčioj kas naktį sapnuojasi sapnai, kad kas žmogų užgula ir negali nė iš vietos pasijudinti. Va, rodos, lėkti stengies, nes veja jau kokie plėšikai ar kas, bet negali kojos pakelt5.

Nuo seno žinomi būdai, kaip paveikti naktimis besireiškiančią mitinę būtybę:

Grigaliauską iš Kampinių (Suvalkų Kalvarijų parapija) būdavo kasnakt slogindavo slogutė. Na, ir jis niekaip nuo jos negalėdavo atsikratyti. Tai kažin kas prirodijo jam, kad eidamas gulti atgalios prieitų prie lovos ir taip priėjęs nusiautų klumpes ir atgalios, t. y. neapsukęs priešakiu in lovą, atsigultų. Taip jis ir padaręs, tai nuo to sykio jį kaip pametė, tai, sako, ir šiandie neslogina6.

Taip pat galima apgauti ir mirtį.
Su mirties tradicijomis siejamas ir vienas garsiausių lietuviškų sapnų – Sovijaus pranešimai apie pomirtinio gyvenimo tikrovę. XIII a. Jono Malalos kronikoje rusiškas intarpas apie mirusiųjų deginimo papročius vertintinas kaip unikalus tekstas.

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [V. variante pridėta: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį, ir paguldė ten [V. variante pridėta: įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau!“ Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau!“7

Pirmiausia, rusų kalba pateiktas intarpas vertinamas kaip vienintelis lietuviškas mitas. Antra, šio teksto lietuviškumu neabejojama dėl kelių priežasčių: herojaus vardo lietuviška kilmė ir giminingų tekstų lietuvių tautosakoje atradimas. Trečia, mitas saldžiu miegu įteisina naujus laidosenos papročius. Taigi sapnas – kultūrinių inovacijų įtvirtinimo instrumentas.
Sapnų teorija paveikė ir folkloristikos istorinę raidą. Ludwigo Laistnerio teigimu, sapnas yra pirma ir seniausia pasakojimų kilmės priežastis, kildindamas pasakas iš baimės sapnų. Sigmundo Freudo darbuose siūloma kita pasakų kilmės galimybė – tai erotinio geidavimo sapnai. Sukūręs interpretacinį mechanizmą, jis sugebėjo juo pagrįsti pačias įvairiausias žmogaus gyvenimo bei veiklos sferas ir susieti netikėtomis paralelėmis: tradicinį paveldą ir originalią kūrybą, sapnų pasaulį ir realią kasdienybę. Pagrindiniai S. Freudo propaguojami erotiniai simboliai, kaip teigiama, yra atėję iš tautosakos, tad turėtų būti kritikuojama ne psichoanalizė, o tautosaka8. S. Freudas visą gyvenimą domėjosi tautosaka. Savo malonumui jis rinko žydiškus pašmaikštavimus, jų įtaka jaučiama ir 1900 m. išleistoje studijoje „Sapnų interpretacijos“9.
Kai kuriose pasakose erotiniai sapnai išties yra palikę žymes (ATU *423, *424), tačiau suabsoliutinti seksualinę simbolikos interpretaciją, pasak Jono Balio, yra dirbtinė ir jokios kritikos neatlaikanti teorija. Pagal pozytivistines nuostatas J. Balys dar pabrėžia, kad „sapnas yra tik viena iš kai kurių pasakų epizodų kilmės priežasčių ir kiekvienu konkrečiu atsitikimu reikia ištyrinėti, kiek čia sapnas turėjo įtakos“10.
Pasakose propaguojami erotiniai išgyvenimai atitinka sapno virtualybę. Nakties personalijų, žinomų succubus ir incubus, vardai itin populiarūs mitologijoje ir tautosakoje. Siejami su moterimis, naktį, sapne, pasirodantys angelai arba demonai turi pačių įvairiausių tikslų: suvilioti, pavergti, kankinti ar sugniuždyti. Naktimis pasirodo ir garsioji, viduramžių laikų išpuoselėta ir plačiai Europoje žinoma La belle Dame sans merci, kuri pagrobia ir praryja miegančio vyro širdį11.
Vienas iš neįgyvendintų Norberto Vėliaus sumanymų buvo tirti lietuvių tradicinį naratyvinį paveldą remiantis sapnuose esančiais archetipais. Tai buvo siekiama įgyvendinti, pasitelkus psichologų ar psichoterapeutų tyrinėjimus.
Sąsajų su sapnais gausu ne tik lietuvių mitologinėse sakmėse, kai sapnas tiesiog yra pasakojimo forma, bet ir lietuvių pasakose. Joms būdingi daugelis sapno struktūros bruožų. Pradėsime nuo vadinamųjų „tuščių pastangų“. Tai tokie epizodai, kai Mėlynbarzdžio pasakoje (ATU 311) obuoliai, įkritę į kraują, niekaip neatsiplauna, kai kitoje pasakoje neįmanoma atsiplėšti nuo kėdės (ATU 330), kai prilimpama prie ko nors (ATU 571) ar jojama į stiklo kalną (ATU 530). Tokios situacijos priskiriamos sapniškajam reikšmių laukui.
Neįmanomi uždaviniai – išsemti su kaušu tvenkinį (ATU 425), atskirti sumaišytus grūdus (ATU 510, 554); nepaprasti veiksmai – priėjus pamotės dukrai, stebuklingi vaisiai pakyla aukštyn, vynas šuliny senka gilyn (ATU *481); nepaprastos daiktų transformacijos – pupos stiebu į dangų (ATU *1416A); ypatingos veiksmų moduliacijos – norime kalbėti, bet negalime (ATU 451, 516), krentame į bedugnę, bet neužsimušame (ATU 480), po daugybės nuotykių sėkmingai grįžtame atgal (ATU 555, 1430) ar keliaujame į kitą pasaulį (ATU 460A, *472) – tapatinami su sapnams būdinga veikla.
Kasdienybės istorijoje sapnas iškelia ypatingą patirčių klodą. Viena vertus, sapno realybė skatina kalbėti apie universalų vaizdinių pobūdį. Garsių sapnų aiškinimai postuluoja ryškią kanono formą. Tradicinė bendruomenė perduodavo sapnų aiškinimus iš kartos į kartą, ir taip patvirtindavo sapno pastovumo tendencijas, analogijų buvimą ir tendencijų sklaidą. Antra vertus, sapno tikrovė neatsiejama nuo žmogaus patirčių: pasaulis veikia sapnus, o sapnai veikia pasaulį. Kontekstualumas atskleidžia iracionalią sapno dabartį ir reikšmingas ištartis ateičiai. Kontekstas skatina sapno vaizdinių interpretacijas, sapnai veikia mus ir mūsų aplinką, nes žvelgiant iš sapnų pasaulio mes esame tekstas, o visa tai, kas mus supa, tampa mūsų pačių kontekstu.
Konsekruojanti sapno prasmė priklauso tapatybės identifikavimosi prasmių sričiai – gauti, priimti, suprasti. Supratimo prerogatyva akivaizdi: ji skatina ir kuria tolesnę sapno egzistenciją. Išsipildęs sapnas tampa pranašystės aktu ar bent sukuria realizacijos galimybę.

Vienam žmogui naktį prisisapnavo, sako:
– Ateik vakarą kluonan, ir ką rasi, tai pabučiuok.
Ans sako:
– Gerai, nuveisiu.
Na, ryto anksti prabudo, niekam savo sapno nepasakojo. Sulaukė vakaro, na, ir prietėmiais nuvėjo kluonan, kaip sapnavo, ir dabos, kas gi reik pabučiuot. Girdi, kas šalinėj niurna, egi daboja – išlindo didžiausia rupūžė, jam net bloga pasdarė. Padabojęs į ją ir sako:
– Aik tu skradžiai žemių, kol aš tave pabučiuosiu.
Tada iš tos rupūžės kai davė didžiausia ugnis po visą kluoną. Tai kad anas būtų šitą rupūžę pabučiavęs, tai būt paspylus didžiausia krūva pinigų12.

Sapnas mistifikuoja tikrovę, kaip ir tikrovė paklūsta sapnui.
Tarp sapno ir tikrovės kuriama erdvė interpretacijoms, ieškojimams ir pasirinkimams.

Tuščios ir apgaulingos neprotingo žmogaus viltys, sapnai duoda sparnus kvailiams. Kaip žmogus, kuris gaudo šešėlį ar vejasi vėją, taip elgiasi tas, kas tiki sapnais. <...> Nebent tai būtų ypatingas regėjimas, Aukščiausiojo siųstas, kitaip neimk jų į širdį. Juk sapnai suklaidino daugelį, ir žmonės, sudėję į juos savo viltį, įkliuvo į bėdą (Sir 34, 1–2; 6–7).

Pagrindinė problema – kaip atskirti tikrus ir netikrus sapnus. Antikinė tradicija apskritai vertinama kaip pagoniška, t. y. eretiška, kaip ir su šia kultūra siejami sapnai. „Atrodo, kad ir plačiosios masės, ir intelektualai didžiąją dalį sapnų laikė tikrais, patikimais sapnais. Tačiau visoje graikų ir romėnų filosofijoje gyvavo priešiška sapnams mokslinė mintis, laikanti juos iliuzijomis ir nepripažįstanti, kad juose gali būti bent kiek tiesos ar sveiko proto“13. Tačiau pagoniškoji „sapnų“ kultūra skleidė savąsias patirtis, versdama jas krikščioniškosiomis tiesomis. Pasak Tertuliano, sapniškoji teologija yra gana sudėtinga, kaip ir jo sukurta trinarė sapnų tipologija pagal jų kilmę: sapnai siunčiami Dievo kaip pranašiški regėjimai, sapnai ateinantys kaip žmogaus sielos pasiuntiniai ir siunčiami demonų14.
Krikščionybė pagal biblinį kanoną išvadavo sapnus nuo mirusiųjų ir demonų, pabrėždama sapno privalomybę: „Pagaliau, jei Biblijoje pasitaiko reikšmingų sapnų, tai jie sujungia ne tiek dabartį su ateitimi, kaip pagoniškoje oneiromantijoje, kiek žemę su dangumi. Laikas priklauso tik Dievui. Sapnas sapnuojančiam žmogui veikiau padeda užmegzti ryšį su Dievu, nei atskleidžia ateitį“15.
Tradicinė kultūra sapnui suteikia konkretų aiškinimą, lemia interpretacinius sprendimus. Įvairialypė dabartinė aiškinimų pasiūla profanuoja tradicinį paveldą, siekdama vartotojiškų tikslų ir neigdama individualų interpretacinį požiūrį. Sapno realizacija tautosakoje – tai tartum neapčiuopiamybės ir realybės sintezė. Tikėjimų ir sakmių pasaulis glaudžiai susijęs su sapno metafizika. Anot Ericho Frommo, sapnai, kaip ir mitai, teikia svarbią informaciją mums patiems apie mus pačius. Jei nemokame kalbos, kuria jie rašomi, mes nesužinome to, ką galėtume sužinoti ir apie ką pasakytume patys sau16.
Sapno realybė funkcionuoja tarp žinojimo kaip patirties, perduodamos iš kartos į kartą, ir tikėjimo kaip privalomybės, kurios ribas nustatome patys. Atsiribodami mes prarandame ir konteksto poreikį, ir dešifravimo galimybes. Tik gal taip išsaugome paslapties iliuziją?

Sutrumpinimai

ATU – Uther H.-J. The Types of International Folktales. A Classification and Bibliography. – Parts I–III. – Helsinki, 2004 (FF Communications, No. 284–286).
BLPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas // Tautosakos darbai. – T. II. – Kaunas, 1936.

1 Bychovco kronika. XVI a. III dešimtmetis // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI amžius / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. – P. 381–382. (Atgal>>>)
2 Internetas siūlo savo paslaugas: sapnų daktarus www.dreamdoctor.com, sapnų žodynus www.sleeps.com/dictionary, sapnų vaizdinius www.dreamviews.com ir pan. Lietuviškoji pasiūla yra itin saikinga: www.baltai.lt/kuronas/sapnai.htm ar www.sapnai.narod.ru. (Atgal>>>)
3 B a l y s J . Raštai. – T. II. – Vilnius: LLTI, 2000. – P. 168. (Atgal>>>)
4 Ten pat. – P. 98. (Atgal>>>)
5 B a l y s J . Raštai. – T. IV. – Vilnius: LLTI, 2003. – P. 192. (Atgal>>>)
6 Ten pat. – P. 193. (Atgal>>>)
7 Jono Malalos kronikos intarpas // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 267. (Atgal>>>)
8 F r e u d S . Symbolism in Dreams // International Folkloristic. Classic Contributions by the Founders of Folklore. Ed. by A. Dundes. – Lanham – Boulder–New York–Oxford, 1999. – P. 180. (Atgal>>>)
9 Ten pat. – P. 177. (Atgal>>>)
10 B a l y s J . Raštai. – T. III. – Vilnius: LLTI, 2002. – P. 238. (Atgal>>>)
11 V o i g t V . The Woman who Destroys Life – La belle Dame sans merci // Tautosakos darbai. – T. XXI (XXVIII). – Vilnius: LLTI, 2005. – P. 165–186. (Atgal>>>)
12 Vilniaus krašto lietuvių tautosaka / Spaudai paruošė dr. J. Balys. – Kaunas, 1938. – P. 295. (Atgal>>>)
13 L e G o f f J . Viduramžių vaizduotė / Iš prancūzų k. vertė D. Bučiūtė. – Vilnius: Alma littera, 2003. – P. 322. (Atgal>>>)
14 Ten pat. – P. 342–343. (Atgal>>>)
15 Ten pat. – P. 321. (Atgal>>>)
16 F r o m m E . Zapomniany język. Wstęp do rozumnenia snów, baúni i mitów. – Warszawa, 1994. – P.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Rgs 14, 2006 2:59 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007