Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Lap 14, 2019 11:26 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
Rože Kaijua.Sapnų apžavai ir problemos 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Rože Kaijua.Sapnų apžavai ir problemos
Rože Kaijua

Sapnų apžavai ir problemos


Skaitykite 1 dalį

Rytų ir vakarų filosofai (Čuan Czi ir Šankara, Dekartas ir Leibnicas), stulbinančiai pastoviai ir su išmone įvairiu tikslu darė išradingas ir, kartais, įtikinamas išvadas, - siekdami įrodyti kaip sunku, o gal ir neįmanoma, atskirti sapną nuo tikrovės. Tuo tarpu, kiekvienas mūsų yra įsitikinęs, kad kiekvieną rytą pabusdamas geriausiai atlieka tą paprastą veiksmą, - be jokių pastangų ir net apie tai nepagalvoję.

Toliau, be šių mokslinių samprotavimų, naudinga prisiminti, kiek daug naudos ir peno sapnų egzistavimas visada davė rašytojams, tiek geriausiems, tiek blogiausiems - nuo Biblijos iki feljetonų kūrėjų. Antruoju atveju, tai buvo greičiau antrarūšiai literatūriniai triukai, tačiau jų pastovumas ir veiksmingumas yra savaip reikšmingi.

Iš kitos pusės, yra sapnininkai, kurių tradicijos siekia istorinių laikų pradžią. Specializavęsi (ir ne tik jais) leidėjai tebespausdina senus ir leidžia naujus sapnininkus. Be to, sapnų aiškinimas įgavo ir mokslinę, kaip ir dera mūsų laikmečiui, formą - atnaujintas psichoanalizės (žr. K.Jungo "Žvelgiant į pasamonę""), jis vis dar klesti, o su juo ir dėmesys sapnams, jų, neretai, užburiančiam patrauklumui. Tai reiškia, kad su jais susiję problemos nėra tos, kurias sukelia praeinančios aplinkybės ir kurie išnyksta kartu su jomis. Mano tikslas - pabandyti išsiaiškinti tokio stulbinančio jų panašumo ištakas ir priežastis.

I

Nuo gilios senovės žmonėms atrodė, kad sapnai savyje slepia paslaptingą, bet tuo pačiu ir prieinamą prasmę, kurią patyręs aiškintojas gali paaiškinti. Iš čia kilo nesuskaičiuojami sapnininkai, t.y. keistų pranešimų šifruotės. Vienas tokių rinkinių priskiriamas Senovės Egipto XII dinastijos laikmečiui, t.y. 2 tūkst. m.pr.m.e. Indijoje 68-as iš eiliuotų traktatų (paricista), papildančių "Atharvedą" ir priskiriamas V a.pr.m.e., pavadintas "Traktatu apie sapnus". Jis remiasi dar senesniu to paties pavadinimo traktatu, turinčiu visą išaiškinimų sąrašą.

A.L.Oppenheimas išvertė ir išleido Naujojo Babilono sapnininką, rastą Ninevijoje tarp Ašurbanipalo bibliotekos molio lentelių (apie 669-633 m.pr.m.e.). Ne kartą buvo adaptuojamas ir išleidžiamas Artemidoro iš Daldžio sapnininkas. Ir visa ši literatūra pasižymi keistu vienodumu.

Sapnas yra kažkas painaus, neaiškaus, migloto. Sapnininkas turi iš jo išskirti tam tikrus atskirus įvykius, elementus. Ir tada prasideda nesibaigiantis vardijimas. Štai atsitiktiniai pavyzdžiai iš Babilono sapnininko: "Jei valgoma lokiena - laukia maištas; jei bezdžioniena - užkariavimai, paprasta mėsa - dvasios ramybė, jei valgai dervą - nusivylimas, jei naftą - dvasios nerimas..." ir t.t. iki begalybės. Toliau naujos išvardijimų eilutės "jei duoda... jei pjauna... jei ima,,, jei neša...". Pagavus bendrą principą, neįmanoma sustoti.

Kiti sapnininkai, atskirti amžių ir geografiškai, nei savo esme, nei dėstymo stiliumi nesitraukia nuo tos, nepajudinamos tradicijos. Štai dar vienas, paskutinis, pavyzdys iš "Sušruta samhitos" (Indija, IV a.pr.m.e.), nes jis daugiausia skiriasi nuo populiariųjų sapnininkų, kaip nutikimų lentelė nuo psichoanalizės, - nors tai ir ištrauka iš veikalo apie mediciną.

Sapnai, pranašaujantys mirtį

Kalbėsiu apie sapnus, susijusius su mirtimi ir sveikata - juos gali sapnuoti tiek sergantysis, tiek jo draugai:

Kuris, išsitrynęs aliejumi keliauja į pietus su drambliais, plėšrūnais, asilais arba jaučiais;
Kurį surištą į pietus veda juoda susivėlusi moteris raudona suknia - pasišaipydama ir pasišokinėdama;<....>
kurį nuneša srovė, kuris pametė savo šventąją virvelę [nuolat nešiojamas brahmanų kastos atributas], kurį apsupa ir užpuola varnos ar kiti piktieji paukščiai - visi žus;<....>
kuris vemia, triedžia arba kuriam krenta dantys, kuris lipa į medvilnės krūmą arba kokį kitą žydintį medį [čia tekste panaudoti sanskritiški Butea frondosa, Eryphina fulgens ir Bauhinya variegata pavadinimai], kas užlipa ant skruzdėlyno, ant laidojimo laužo arba dirbtinio stulpo;
Kuriam paduoda arba kuris valgo medvilnę, išspaudas, geležį, druską, sezamą, virtą maistą arba geria stipriuosius gėrimus,
VISI TIE, JEI JIE SVEIKI, TAI SUSIRGS, O JEI SERGA, MIRS.
[Sources orientales II, Les songes et leur interprétation, Paris, 1959, p.223-4]

Šiose situacijose žmogaus protas pasireiškia kaip keistai konservatyvus. Atrodo, kad tai dėsninga. Iš tikro, uždavinį nusako pati žmogiškoji prigimtis, kuri mažai pavaldi pasikeitimams. Nėra nieko, nei nesąmonės, nei stebuklo, nei prieštaravimo, ko nebūtų galima išvysti sapne - ir praktiškai neįmanoma, kad bent maža dalis tų neįprastų dalykų nutiktų realiame gyvenime. Tad aiškintojui tenka jų begalinę įvairovę suvesti į nedidelį nutikimų skaičių, - kurie beveik visada kiekvienam iš mūsų nutinka neilgame gyvenimo kelyje: susitikimas, liga, pelnas arba nuostolis, sėkmė ir nesėkmė, kraštutiniu atveju turtai arba netektis, kelionė, meilė,nekalbant apie neišvengiamą - mirtis. Kiekviena būrimo rūšis - chiromantija, astrologija ir kt., kaip ir sapnų aiškinimas, turi praeiti pro šiuos siaurus vartus - sako keistumu niekuo neribojamą begalę pradinių duomenų suvesti iki kokio tuzino nutikimų, beveik visada nutinkančių kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai nepralošiantis variantas. Nes po pirmo sutapimo kiekvienas būna sukrėstas to, kaip aiškintojas sugebėjo perskaityti lemiamo nutikimo pranašystę - išskyrus, tiesa, statistiką. Kaip bebūtų, jau maždaug 4 tūkst. metų sapnų vaizdų ir jų reikšmių sąrašai turi pasisekimą. Šiandien, daug lankstesne forma ir pasitelkiant mokslo terminų žodyną, jų tradiciją tęsia psichoanalizė, tenkindama tą patį pirmapradį poreikį.

Daugybę pranašai išaiškintų sapnų rasime Biblijoje. Tai Navuchodonosoro arba Faraono sapnai. Vėlesnėje literatūroje iškeliama mintis, kad pats sapnas nėra toks svarbus kaip jo išaiškinimas, paveikiantis tikrovę. "Jeruzalėje buvo 24 sapnų aiškintojai. Kartą, susapnavęs, apėjau visus juos. Kiekvienas pateikė savo, ir puikų, paaiškinimą - ir jie visi išsipildė: nes pasakyta, kad sapnas seka aiškintojo burna" [Iš *), kitoje citatoje] Sukurti pasakojimai, įrodantys šios doktrinos teisingumą ir nurodantys jų dievišką pagrindą.

Sapnas apie įgriuvusią klėtį

Pas rabiną Eliezerą atėjo moteris ir papasakojo: "Sapnavau, kad klėtis įgriuvo". Šis paaiškino: "Pagimdysi sūnų". Ji išėjo, - ir taip nutiko. Ir vėl jai prisisapnavo toks pat sapnas, ir ji jį papasakojo rabinui Eliezerui, kuris taip pat paaiškino - ir taip nutiko. Trečią kartą jai prisisapnavo tas sapnas, ir ji nuėjo pas rabiną Eliezerą. Jo neradusi, ji papasakojo jo mokiniams: "Sapnavau, kad klėtis įgriuvo". Tie atsakė: "Palaidosi vyrą". Taip ir nutiko. Nustebęs jos raudomis, rabinas paklausė, kas nutiko. Mokiniai jam papasakojo. Jis sušuko: "O nelaimingieji! Nužudėte tą vyrą! Juk parašyta: ir kaip jis mums išaiškino, taip ir buvo (Pr.41:13)."

Ir rabinas Johanas užbaigia: "Kiekvienas sapnas svarbus tik išaiškinimu".
*) Iš G. Levitte, G.Casaril, Les reves et leur interpretations dans les textes post-bibliques// Evidences, no 82, mars 1960, p.18-28].

Jei išsipildo neturintys sąryšio ir laikini sapnų vaizdiniai, tai tektų laikyti, kad jie gali nuspėti arba nulemti nenuspėjamą ateitį. Bet jei išsipildo jų išaiškinimai, tai, norint priimti ir suprasti tai, užtenka prisiminti, kokie lengvatikiai yra žmonės ir kaip lengvai jie nusileidžia įtakai, be to, papildomai, jie yra garbėtroškos, nes malonu įsivaizduoti save pranašystės arba antgamtiško perspėjimo dalyviu. Įtikėtina, kad dėl panašių priežasčių mūsų laikų psichoanalitiniai išaiškinimai turi ypatingą poveikį pacientams.

II

Kitos problemos susiję su tikrovės ir sapno sąveika, su jų priešprieša, hierarchiniu santykiu, galima sąsaja. Tik šįkart klausimas ne apie sapnų vaizdų reikšmę, o patį sapnavimo faktą. Sapnų karalystė - tai kita Visata. Ar ji labiau reali, tokia pat reali ar mažiau reali nei pasaulis?

Dažnai buvo tvirtinama, kad vadinamosios pirmykštės tautos neskiria sapno ir tikrovės. Manau, šią nuomonę reikia patikslinti - jos puikiai žino, kas yra sapnas ir kas yra tikrovė, tačiau regėtiems sapne vaizdams suteikia ne mažesnę svarbą, nei tikrovei. Kartais, esant dideliam įspūdžiui, jie sapną laiko svarbesniu nei įprastą kasdieninį daiktų suvokimą ir mano, kad jis liudija apie kažkokią aukštesniąją realybę. Taigi, atskyrimas egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad sapnas yra kažkas iliuzorinio, o tikrovė neginčijama. Gali net nutikti, kad sapnas laikomas pirmesniu.

Sapno reikšmingumas ir įtikinamumas atsiranda dėl jo sukelto įspūdžio. Sapnas, kuris nesukėlė jausmų, greitai užmirštamas - tai tuščia ir bevertė fantasmagorija, kuri atsiranda ir čia mat išsisklaido, išnyksta be pėdsakų, kad ir koks žavi būtų akimirką trukusi jos apraiška. Bet jei jos vaizdiniai, galbūt, net ir nereikšmingi, sąmonėje sukelia pavojaus ar kitą jausmą, protas nenurimstamai ieško slaptos nerimo priežasties. Jis jame randa kažkokį perspėjimą, kol kas dviprasmį neaiškų atsivėrimą, kažkokią sąšauką, pranašaujančią nelaimę arba neįprasto likimo pažadą.

Įdomu, kad patirtas jausmas išlieka nepriklausomai nuo vaizdo, kuris, atrodytų, buvo jo priežastis. Kokia nors aplinkybė, kuri tikrovėje būtų nereikšminga, pikantiška ar juokinga, sapne sukrečia. O jeigu taip nutiko, reikia išsiaiškinti tos baimės priežastį, kurio prigimtis sarkastiškai paslėpta. Paaiškinimo nebuvimas sukelia nerimą. Ir atvirkščiai, iš esmės nepatrauklus, baisus ar jaudinantis vaizdinys tapatinamas su pasigėrėjimo ar palaimos būsena, parodant, kad jį reikia suprasti netiesiogiai ir jis, atvirkščiai, reiškia kažkokią sėkmę, keistą ir brangią likimo malonę.

Skirtumas, bent jau neatitikimas, tarp vaizdinio ir jo sukelto jausmo ir sudaro sapno ir tikrovės atskyrimą, kur vienas visada dera su kitu, nes jausmas kyla iš paties vaizdinio, o ne pridedamas prie jo iš šalies kažkokios neaiškios, veikiančios atskirai, pavojingos jėgos. Sapnavimo jėga tame, kad jį reikia paaiškinti, reikia tęsinio, vos ne jo išpildymo. Kai tik jis ima varžytis su tikrove, iškart atsiduria aukščiau jos - ir pirmiausia žmogus linkęs ginčyti tikrovę, nes jos paprastas tęstinumas sukrečia jį mažiau nei sapnavimo stebuklai - bent jau tada, kai jis savo hipnoze sukelia jo sąmonėje nerimą ir nesupratimą.

Greičiausia, sapnų valdžia ir neturi kitos paslapties. Iš jos seka kelios išvados, pirmiausia, kad įvykiai sapne atrodo nemažiau tikri, nei realybėje. Visa, kas matoma sapne, laikoma esant tikėtina. Prabudęs žmogus gali liepti pasiaiškinti draugą ar kaimyną, kuris sapne elgėsi nedraugiškai, įžeidė ar padarė kažkokią žalą. Tasai, vargšelis, nieko nežino, tačiau priverstas pripažinti, kad sapne iš tikro galėjo, pats to nežinodamas, nusikalsti tuo, kuo jį kaltina. Atsikalbinėti beviltiška. Kuo gali paneigti neabejotinus jausmus?

Paragvajaus indėnas susapnavo, kad misionierius V.B.Krabas iš jo daržo vagia moliūgus, Tą naktį misionierius buvo už 160 km nuo kaimelio, kuriame gyveno sapnavęs. Tačiau tai visiškai neįtikino šio: jis gi matė, kaip misionierius ima ir nusineša moliūgus. Kitas susapnavo, kad tas pats misionierius, kaltindamas kažkokiu nusižengimu, šauna į jį iš šautuvo. Sėkmingai išvengęs mirties, bet bijodamas naujo pasikėsinimo, kitą dieną jis pabandė nužudyti Krabą.

Panašiai čiabuvis iš Borneo salos susapnavo, kad žmona jį apgaudinėja. Jos tėvas ją išsivedė, kad jai nereiktų mokėti baudos už žmonų neištikimybę. Sapnavusiojo paliudijimas yra aukščiau bet kokius atsikalbinėjimus ar patikinimus. Vienam prisisapnavo, kad kitas, kurį pažinojo ir nurodė, sudavė ietimi uošviui. Uošvis iš tikro sirgo, bet neabejotinai ne nuo sužeidimo ietimi - bent jau jis neturėjo jokios regimos žaizdos. Tai nebuvo svarbu - juk aišku, kad ietis sapne padaro nematomas žaizdas. Apkaltintajam nieko kito neliko, kaip ieškoti pagalbos pas valdžią. Pats jis neneigė savo kaltės, juk negalėjo būti tikras, kad jo "siela" ja, miegant nepadarė nusižengimų, kurių jis neprisimena. [H.L.Roth. The Natives of Sarawak and British North Borneo, 1896, I, p.232]

Toks labai paplitusį aiškinimą dar XVII a. misionieriai pastebėjo tarp Naujosios Prancūzijos [17-18 a. Prancūzijos valdos Kanadoje] indėnų. "Jie mano, kad negalima suvokti, kaip elgiasi siela sapno metu, kai ji paveikia tolimus arba net nesančius daiktus; tarsi miegant ji palieka kūną ir pati skrieja pas sapno dalykus, į tas vietas, kur jie mato, o baigiantis nakčiai, kai sapnai išsisklaido, grįžta į kūną." [Iš L.Levy-Bruhl. La Mentalité primitive, 1933, p.104; dauguma pavyzdžių pateikiama iš šios knygos bei kitų šio autoriaus rinkinių]

Panašių samprotavimų pastebėta pas Hudzono įlankos eskimus, Afrikoje ir Australijoje. Kai sapnas neatitinka tikrovės, jis laikomas tikroviškesniu nei realybė. Ch. Kelavėjus mini zulusą, kuris susapnavo, kad jo draugas turi blogų ketinimų. Nuo to laiko jis jo vengia. Jis labiau tiki tuo, kas perduota sapne, nei draugyste. [H.Callaway. The Religious System of Amazulu, 1868, p.164] Dar toliau žengia irokėzai: "Tuo klausimu jų religija pasiekia ypatingą stropumą - kas jiems prisisapnuoja, jie laiko, kad privalo tai įvykdyti kuo greičiau" [Iš L.Bruhl]. Jei kuris jų susapnavo, kad žudo prancūzus, tai, kaip 1926 m. rašė Lalemanas, pirmasis, kurį sutiks negyvenamoje vietoje, rizikuoja būti nužudytas.

Net nebūtina pačiam sapnuojančiam ką nors daryti, užtenka būti šalia. Kad tikrovė tiksliai atkartotų sapną daroma viskas: "Ne taip seniai vienas žmogus iš Ojogoeno kaimo sapne matė, kaip 10 vyrų neria į užšalusią upę, nerdami į vieną eketę ir išnerdami per kitą. Pabudęs jis iškart suruošė didelę puotą ir į ją pakvietė 10 draugų. Visi atėjo ir buvo daug linksmybių ir malonumų... Tada jis jiems papasakojo savo sapną, kurio, vienok, jų visai nenustebino ir jie nusprendė neatidėliotinai jį įgyvendinti. Taigi, visi patraukė prie upės, pradėjo kirsti ledą dviem eketėms 15 žingsnių atstumu. Nardytojai nusirengė ir pirmasis nutiesė kelią kitiems - iššokęs į vieną eketę sėkmingai išniro iš kitos; tą patį padarė ir visi kiti, išskyrus dešimtą, kuris sumokėjo už visus, nes nesugebėjo išlįsti ir žuvo po ledu".

Kaip aiškėja iš šių pavyzdžių, sapnas ne tik pranašauja tikrovės įvykius, bet ir sukuria jai tam tikrą prievolę, kurią reikia kuo greičiau atlikti, kad vyksmo audinyje neatsirastų trūkis, sukeliantis sapnavusiojo mirtį. Huronai, pranašaudami būsimą psichoanalizę, laikė, kad sapnuose pasireiškia žmogiškosios sąmonės slapti troškimai ir kad neįvykdyti norai ne mažiau pavojingi nei nuodai ar rūgštis ir nenumaldomai tęsia savo pražūtingą veikimą: "Ir jie tiki, kad siela praneša apie savo troškimus žodžiu bei sapnais - ir kai tie troškimai patenkinami, jie laimingi; ir atvirkščiai, kai jai neduodama, ko ji nori, ji piktinasi - ir ne tik neduoda savo kūnui gerovės ir ramybės, ką jam žadėjo, bet ir sukyla prieš jį keldama įvairius negalavimus ir net mirtį".

Tokia samprata vilioja piktnaudžiauti. Vietoje sunkiai įvykdomo sapno, galbūt, net nepatiriant jokio malonumo, naudinga išgalvoti sapną, kuriame tarytum matei tai, ko iš tikrųjų nori ir kas neleistina, kad juo iš anksto pateisintumei poelgį, kurį ketini padaryti. Mažosios Azijos kurdai, kai jiems prisisapnuoja koks prabangus daiktas, nedelsdami pareiškia, kad privalo jį gauti "ginklu, nužudant arba pagrobiant", o prisisapnavęs priešas yra ženklas, kad turi nedelsiant jį sunaikinti ir užvaldyti jo turtą [Abbé J. Tfinkdji. Essai sur les songes et l'art de les interpréter en Mésopotamie// Antropos, VIII, 1913, p.506-507].

Kraštutiniu atveju, žmogus privalo atlikti tai, ką sapne matė kas nors kitas. G.B. Štelerio liudijimu, Kamčiatkoje užteko paminėti, kad prisisapnavo kurios nors merginos malonės, kad iš tikrųjų jas gautum. Ji greičiau numirtų, nei nepadarytų taip, kad tikrovė neatidavė duoklės sapnui [G.W.Steller. Beschreibung von dem Lande Kamtchatka, 1774, S.279].

Įsidėmėtina, kad visais šiais atvejais niekada neiškyla sapnų išaiškinimo klausimas - apie skverbimąsi per jų vaizdinius prie paslėptos prasmės. Sapnas suprantamas tiesiogiai. Reikia anuliuoti arba išpildyti jį (tokiu pačiu būdu), kad jis neliktų nepriimtu perspėjimu, tuščia grėsme, neišsipildžiusiu troškimu, nes kitaip vaizdinys, pakrautas aukščiausios pavojingos galios, pats apsireikš tikrovėje ir išlies savo stebuklingą jėgą.

Tokiomis sąlygomis sapnas - tai ne pranašavimas, o likimas; ne ženklas, o privalomas ateities vaizdas. Sapnavęs, o kartu ir visas pasaulis turi atitikti tai fantasmagorijai. Todėl taip svarbu prieš karą regėti pergalę, prieš medžioklę - laimikį, prieš lošimą - laimėjimą. Žmogus sąmoningai save išsekina pasninku ir budėjimu tol, kol sulaukia haliucinacijų, kuriose susiprojektuoja jo norai. Sapnas, kuriame užsispyrėlis krenta išsekus jėgoms, ko gero ir negali būti kitoks, nei jo valios parodymas. Tačiau tuo pačiu sapnas duoda jam užtikrinimą, kurio jam reikia. Jis neįtaria, kad jį aplankančius vaizdinius sukelia jo nuostatos. Jis mano, kad tir jam pavaldūs vaizdiniai kyla kitur, ateina iš išorės ir yra jam skirti, kad tai lemtis, kuria reikia pasitikėti. Sapnas garantuoja ateitį ir tuo pačiu metu yra kaip atpildas už nuopelnus ir aukas, už paklusnumą. Iš tikro, tai jau ne pasyviai gaunama atsitiktinumo malonė, o laukiamas, vos ne prievartinis aukštesniosios galios sukeltas įvykis, su kuriuo vėliau nuolankiai taikstysis realūs nutikimai - tarsi pavėlavusi ir neišvengiama nuotrauka.

Tuo pačiu, sapnas, neapibrėžtos tikrovės migloje, duoda žmogui tam tikrą vaizdą, dėl savo paslaptingo pasireiškimo iššauktą antgamtiškos galios. Atvėrimas per sapnus - tai realybės kopija, kylantis iš jos ir atsakingas už ją. Ji apiformina tikrovę taip, kaip turėtų realizuotis. Ateitis nepažini, neapibrėžta. Pamatyta sapne tampa neišvengiama. Tame yra sapno jėga - ji paveržia tikrovę. Jo silpnumas tame, kad kiekvienam sukčiui nereikia jokių pastangų pareikšti turint neįkainojamą dovaną, kilusią sutelkus nepasiekiamas paslaptis - miegančiojo sąmonėje. Neblogai būtų pajėgti valdyti ir registruoti sapnus. Ir tikrai ten, ten, kur sapnas yra vienu iš politinės valdžios pagrindų, jis, savo prigimtimi įtartinas, trumpalaikis, kvepiantis išmone ir niekaip neįrodomas, pradeda virsti socialiniu institutu. Reglamentuojamas jo naudojimas, rūpestingai apibrėžiamos jo kompetencijos ribos. Visur, kur pastebima inkubacijos praktika [nakvojimas šventykloje siekiant išvysti pranašingus sapnus], ji palydima tiksliai sustyguotu ritualu. Žengdamas į šventyklą, kandidatas turi apsivalyti, jis būna patyrusių tarnautojų priežiūroje, šie kartu turi išimtinę teisę patvirtinti dievų siųstų vaizdinių tikrumą. Be to, ne visi sapnai turi tą pačią galią. Didžiausia vertė duodama pasikartojantiems, vienu metu aplankantiems kelis miegančiuosius arba po savęs paliekančių kokią nors relikviją ir tuo pačiu patvirtintiems, patikimiems, tvarkingiems. Tokie sapnai sapnuojančiajam garantuoja socialinę tarnybą, duoda jam valdžią gydyti, bausti, maitinti, vadovauti šventajam šokiui, atlikti liturgines apeigas, įgyvendinti senovinius mitus, atlikti šventąsias genealogijas [L.Levy-Bruhl. Mythologie primitive, p.23-25; L.Levy-Bruhl. Experience mystique, p.111-113]. Jie tampa paveldima vertybe, pasikartodami iš kartos į kartą tie patys sapnai patvirtina ir įamžina visos giminės ryšį su neregimu, suteikiančiu jam titulus ir pranašumą.

Nuo šio momento sapnai tampa teisinės sistemos veiksniu. Bet jie jau neturi nieko bendra su nesusijusiais, stichiniais, nenuspėjamais sapnuojančiojo vaizdiniais. Greičiau, jie atlieka giminės talismano funkciją, kurios valdžios daugelis pavydi, nes ją, tarp kitko, galima parduoti ir pirkti, o taip pat laimėti arba prarasti lažybų, aukciono, kovos metu.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Rgs 14, 2006 11:44 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
(tęsinys, 2 dalis)

III

Kaip matėme, poreikis aiškinti sapnus, atskleisti jų simbolinę prasmę, polinkis juos nagrinėti kaip mįsles yra pastovus. Tas poreikis derinamas su bet kurios kultūros stiliumi, siekiais, papročiais. Jis atsiranda iš amžiaus į amžių vis naujomis, ne visada patraukliomis formomis – tarsi žmonėms labai knieti laikyti beprasmiais tuos vaizdus, kurie, sakytum, taip įkyriai reikalauja jų supratimo. Lygiai taip pat neišnaikinamas ir jam lygiagretus susirūpinimas sąryšiu tarp sapno ir tikrovės, reikalaujančiu lyginti juos pagal vertę ir savotišką ontologinį tankį. Šiuo atveju uždavinys yra ne iššifruoti slaptą pranešimą, o patikimumas skiriant tikrą nuo įsivaizduojamo, lemiamą nuo nesvarbaus. Ir tada sapnai, lengvai nugalintys žmogų, beveik neišvengiamai įgauna pranašumą prieš kasdienės būties monotoniją.
Roger Coillois, Creator of Diogene

Tie tiesiogine prasme fotografiniai dar neįvykusių scenų atvaizdai tarsi užburia tikrovę ir priverčia ją reikiamu momentu sutapti su tuo vaizdu, kuris per jas atsiskleidžia miegančiajam ir kartu yra tos realybės priežastimi bei pasekme, jos atvaizdu ir dvyniu.

Subjekto pasimetimą kartais sukelia gręsiantis, o kartais ir vykstantis varžymasis taip tikrovės suvokimo ir sapnų vaizdų. Jis nežino, kuriuo patikėti. Pritrenkiantis vaizdinys nebūtinai yra patikimiausias ir teisingas. Subjektui žinoma, kad kartais tokie vaizdiniai, pritrenkiantys tarsi žaibas, tokie trumpalaikiai, išnykstantys kartu su jų sukeltu apakimu. Iš kitos pusės, aišku, kad šioje srityje šoko galia, netikėtas ir nepaaiškinimas nušvitimas neišvengiamai turi, bent jau laikinai, tam tikras savarankiškas teises, iš karto užtemdant kuklias kasdienybės pretenzijas, galų gale nugaliančias tik įpročio galia.

Kai ant svarstyklių lėkštelių atsiduria sapno ir tikrovės faktai, o išsigandusi sąmonė nedrįsta tarp jų rinktis, kyla sunkumų. Pasimetimas, kuris, matyt, istorijos pradžioje apimdavo žmogaus dvasią, svyruojančią tarp nuostabių sapno regėjimų ir nuobodžios nesikeičiančios aplinkos, vėl pasireiškiančios po kiekvieno pabudimo, randa keistą pratęsimą nepaprastai sudėtingoje literatūrinėje tradicijoje. Savo išmone rašytojai tarsi atnaujina tolimų protėvių abejones. Kaip bebūtų, viena atitinka kitą nepaprastai tiksliai. Kaip kad dažnai nutinka, vietoje pavojaus atsiranda žaidimas, vietoje persekiojančių vaizdų – laisvos fantazijos polėkis. Problemos išlieka, tačiau pereina į kitą lygį: eadem in alio [lot., tas pats kitame]. Pabandysime išvardinti pagrindinius amžinus klausimus.

Pirmiausia, kas veikia sapne? Miegančiojo asmenybę užpuola kažkoks tai dvynys, nevaldomas ir savarankiškas, tačiau tam tikru laipsniu į savo gyvenimą įtraukiantis ir miegantįjį. Atsitinka, kad tas personažas pakeičia, pratęsia jį, dalijasi jo rūpesčius, įpročius ir pavedimus, tačiau būna ir taip, kad savo elgesiu jį pritrenkia ir pastato į aklavietę. Kartais sapnuojantysis jaučiasi esąs savo naktinio dvynio viduje: regi jo akimis ir jo rankomis liečia kitus sapno veikėjus. O kartais jis tik žiūri, kaip jo atvaizdas pats juda tarp jų. Jis sujaudintas arba abejingai stebi jo poelgius, daromus ne jame – tarsi scenoje, ekrane ar kitoje veidrodžio pusėje.

Antra, ar įmanoma iš sapnų pasaulio atsinešti kokį daiktą ar randą ant kūno, kokią nors stigmą ar įrodymą, patvirtinantį jų realumą, kažką pajuntamą, kas išliktų po to, kai išsisklaidys iliuzija, patvirtinantį pasaulio, į kurį vedė, tikrumą?

Žmogus sapne prabunda, tiksliau, jam atrodo, kad jis prabudo, o iš tikrųjų jis tebesapnuoja ir tik vėliau prabus – ar tai iš tikro, ar įsivaizduodamas, kaip pirmą kartą, tad sapnuojantįjį neša iš sapno į sapną, iš atsibudimo į atsibudimą, ir jis niekada nėra tikras, kad iš tikro atsibudo ir grįžo į tikrovę.

Kasdienybės pasaulis kartais atrodo paprastu sapnų pasaulio sudvejinimu. Patekęs į tikrovišką vaizdinių-pranašavimų pasaulį, sapnuojantysis regi, kaip klostosi įvykiai, kuriuos netrukus atkurs ar imituos realybė. Tikrovė seka ir paklūsta jiems, susiderina su jais per ilgesnį ar trumpesnį laiką. Nepaaiškinamu, neišvengiamu, nenumaldomu būdu jis tiksliai atkartoja scenas, išvystas sapnuose, tarsi pats būtų tik kiek atitolintas realizatorius tų vaizdinių, neskubant, tačiau neišvengiamai iškylančių atspindinčiame paviršiuje, kuri bergždžiai jų kratosi. Būna, kad laukti reikia taip ilgai, kad sapnas beveik užsimiršta. Atrodo, kad tikrovė nuo jo visiškai nutolo, kai staiga netikėčiausiu momentu viskas susieina, susirenka ir smulkiausiomis detalėmis, tačiau šįkart realiai, prikelia tą epizodą, anksčiau apreikštą vaizdinių pasaulyje.

Dabar aišku, kokia svarbi minėta transformacija. Tai, kas kažkada buvo išgyvenama kaip likimas, dabar priimama kaip keista išimtis, nuo kurios gali pasimaišyti protas. Buvęs nenumaldomas dėsningumas dabar tėra paprasta literatūrinė hipotezė. Pirmykščiam žmogui sapno veidrodyje atspindėta ateities scena kažkuria prasme jau įvykusi, tad ji ir turi anksčiau ar vėliau vėl įvykti tiksliai taip, kaip ją susapnavo. Pabrėžiamas buvo sapnas, ir matėme, kad sapnuotojas skubėjo ją įgyvendinti, kartais net rizikuodamas gyvybe. Dabar viskas atvirkščiai: skeptiškasis herojus abejingai arba net niekinančiai žiūri į sapną, tačiau pamažėle apstulbęs pastebi, kad tikrovė pamažu suartėja su juo ir galų gale atgamina jį.

Panašią evoliuciją patyrė ir kiti motyvai, pvz., dažnai kylantis noras, kad keli sapnai patvirtintų arba valdytų vienas kitą. Kai sapnas nustoja būti politinės valdžios šaltiniu, kai daugiau nebūna įteisintu paliudijimu, automatiškai patvirtinančiu tiesą, tai gali nutikti, kad tik pagarbi savisauga neleidžia žmonėms išgalvoti palankius sau sapnus arba taip pat beprotiškai atmesti priešininko nurodomus sapnus. Beje, pasaulyje, daugiau sapnais netikint, lieka nostalgija. Žmonės, vieni su gailesčiu, kiti susierzinę, jaučia nepasitenkinimą, kad sapnas – tai kažkas labai asmeniška, kad jis visiškai ir be išeities uždaro žmogų jo vienatvėje, kad juo taip sunku pasidalinti su kitais. Tikrovėje viską išgyvename kartu. Sapnas, vienok, toks nutikimas, kurį sapnuotojas patyrė vienas ir kurį tik jis gali atsiminti; tai uždaras pasaulis, neleidžiantis jokios sankirtos su kitų pasauliais. Tad taip vilioja įsivaizdavimas, kad du, keli arba daug žmonių iškart regi tą patį, arba panašius arba vienas kitą papildančius sapnus. Tada jie paremia vienas kitą, susijungia į visumą, tarsi dėlionės detalės, ir įgauna tokį pat tikrumą ir patikimumą, kaip ir tikrovės suvokimas – ir lygiai taip pat gali būti patikrinti bei, ar net stipriau, sukurti tarp žmonių ypatingus, slaptus, glaudžius ryšius, kurių niekas negali paneigti.

Ypač sunku įveikti paskutinę, abstrakčiausią, o tuo pačiu ir giliausią abejonę – kadangi sapnuojantysis nežino, kad sapnuoja, o kartais būna įsitikinęs, kad nemiega, tada juk ir nemiegantis gali bet kuriuo momentu tarti, kad, galbūt, jam visa tai sapnuojasi. Kaip žinia, su tuo sunkumu susijusi ilga ir sudėtinga filosofinė tradicija. Ji nedavė ramybės jau Aristoteliui, kuris keistai, tačiau be įžvalgos, pareiškė, jį apmąstantis svarsto kaip augalas. Nepriekaištingai išbaigtą formą suteikė Čžuan-czi dilemoje apie filosofą, kuris ką tik sapnavo, kad jis yra drugelis, ir drugelį, kuris dabar sapnuoja, kad yra filosofas. Nuo tada šis ginčas, atsinaujinantis iš amžiaus į amžių, turiningai vystėsi iki pat Prusto ir Borgeso [apie tai turėjau progą pasisakyti knygoje "Svajų nepatikimumas", 1956].

Žmogui, ką tik palikus pirmykštę būseną, kurioje sapnas turi įstatymo galią ir kartais viršenybę prieš tikrovę, tas kompleksas nuolat iškylančių klausimų savyje jau turėjo pagrindinius problematikos elementus, anksti pradėjusius neduoti ramybės skvarbiems protams. Iš tikro, vystantis dievo garbinimo sistemoms, visi jie, kaip taisyklė, netruko patvirtinti tiesą, kad sapnas duoda prieigą į dieviškąjį pasaulį, - visais atvejais reikšmingesnį nei tikrovė. Iš čia ir plačiai paplitęs tikėjimas pranašingais sapnais bei pačia oneiromantija [būrimu iš sapnų].

Taip, pagal 4 a.pr.m.e. papirusą, faraonas Nektanabo susapnavo, kad dievas Onuris skundžiasi izidei, kad jo šventykla nebaigiama statyti. Nektanabo paliepė išsiaiškinti – ir paaiškėjo, kad šventykloje dar nėra užrašų. Tad faraonas liepė surasti garsiausią hieroglifų raižymo meistrą ir pavedė jam, kuo greičiau baigti tą darbą.

Artemidoras (I 1) mini vadinamuosius "politinius" sapnus, t.y. besisapnuojančius tą pačią naktį visiems miesto gyventojams ir susijusiems su svarbiais miestui įvykiais. Tokius sapnus pamini ir Babilono Talmudas (Ta'anith, 21 b):

Aššurbanipalo sapnas

Kariai matė Jididjės upę – sraunią tėkmę, per kurią eiti atrodė pavojinga. Deivė Ištarė, esanti Arbelache, naktį mano kariams sapną ir sakė jiems: "Aš eisiu priešais Aššurbanipalą, karalių, mano sukurtą!" Kariai patikėjo sapnu ir be kliūčių perėjo upę.

[A. Leo Oppenheim. Le reve et son interpretation dans le Proche-Orient ancien, 1959]

Sapno tikrumą lemia tai, kad jį vienu metu matė daug miegančiųjų. Jis gali būti patikintas ir tada, kai jo pranešimas bus pripažintas tikru, t.y., realybė patvirtins sapno pranešimą, kaip kad kitame sapne, apie kurį praneša Plutarchas [Iz. ir Oz., 28] ir Tacitas [Hist. 4].

Ptolomėjaus sapnas

Plotomėjas Išgelbėtojas sapne matė milžinišką Plutono skulptūrą, esančią Sinopėje, bet, kadangi niekada jos nematė, tai apie ją nežinojo; o ji paliepė ją kuo greičiau nuvežti į Aleksandriją. Nežinodamas, ką ji vaizduoja ir kur ji yra, faraonas papasakojo apie vaizdinį draugams, o tie surado kažkokį Sosibijų, kuris daug keliavo ir sakė, kad Sinopėje matė kolosą, panašų į pamatytą faraono. Ptolomėjus ten pasiuntė Sotelą ir Dionisijų, kurie po ilgo laiko ir nemažų sunkumų, ne be dieviškosios pagalbos gavo statulą ir atvežė [į Aleksandriją]. Ją apžiūrėjo mokslininkai ir sutarė, kad ji vaizduoja Plutoną, nes joje buvo pavaizduoti Cerberis ir gyvatė – jie patikino Ptolomėjų, kad tai Serapio, o ne ko nors kito, skulptūra.

Klasikinėje antikoje žinoma ir dar įtikimesnių sapno tikromo įrodymų – tai sapne gaunamas užstatas, gaunamas pabudus. Pindaro odėse Bellerofontui sapne Paladė atneša stebuklingus pakinktus, panašius į auksinę diademą, kurie padės sutramdyti Pegasą. Prabudęs jis iškart gauna tą papildomą daiktą, kilusį ne šiame pasaulyje ir kažkokios dievybės padėtą greta [Olymp. XIII, 65].

Šis motyvas labai dažnas senojoje Šiaurės literatūroje. Kartais, subtilesniu atveju, išsisklaidžiusio sapno paliktas įkaltis nėra materialas, o, kaip ir pats sapnas, nepagaunamas, dviprasmis. Trumpučiame kinų pasakojime jaunuoliui Liu iš Penženo laikas nuo laiko sapnuojasi, kad jis eina į viešus namus ir ten pasigeria su merginomis. Kiekvienas sapnas jį nuveda į tą patį paleistuvystės namą. Tačiau jis abejoja, ar tai iš tikro sapnas, nes pabudus jo drabužiai vis dar prisisunkę moteriškų kvepalų [Mong Yeou-Lau, 6 sk.// T'ang Kien Wen Tse, 1957].

Kitais atvejais sapnas vyksta prieš tikrovę. Jis praneša apie ją arba pateikia jos antgamtiškai tikslų atvaizdą. Tokie sapnai primygtiniai ir detalūs: būsima tikrovė būna vergiškai nuolanki – savotišku haliucinogeniniu regėto sapno atkartojimu. Pateikiu du pavyzdžius, vieną senųjų laikų, kitą naujųjų; ir abu išsiskiria tuo, kad pateikiami kaip tikri nutikimai. Juos skiria viskas: amžiai, geografiniai atstumai, kultūrų ir tradicijų skirtumai. Tačiau kiekvienas jų savaip tvirtina, kad gyvenimas kartais tik atgamina sapnų regėjimus, yra tarsi atitolintas ar užtemdytas laike jų atspindys.

Pirmasis paimtas iš kinų traktato, surinkusio keistus nutikimus, atseit, vykusius Tan dinastijos valdymo laikmečiu. Jame rašoma, kad išsilavinęs jaunuolis Liu Tao-czi maždaug 899 m. apsistojo nakvynei Godzino vienuolyne ant Tiantai kalno. Ten jam prisisapnavo apsupta saulėgrąžų mergina sode už lango prie palinkusio kipariso. Jam sapnavosi, kad jis ją veda – ir po to jis ją ne kartą sutikdavo, kaip ir anksčiau, sapne. Ėjo laikas. Vienąkart kitame vienuolyne jaunuolis atpažino sapne regėtą sodą, langą, kiparisą ir saulėgrąžas. Vienuolyne svečiavosi kitas keleivis, kuriam neseniai susirgo duktė – neturtinga, graži ir nevedusi. Būtent ją sapne vedė jaunuolis, ir būtent su ja jis įprato susitikinėti [Mong Yeou-Lau].

Panašiai apie keistą nutikimą jaunystėje 1901 m. birželio 25 d. pasakojo ir pasaulietinis teisėjas Dž.O.Ostinas iš Niujorko valstijos. Kamilis Flamarionas jo liudijimą priėmė be jokių abejonių ir netgi pagarbiai. Dar daugiau, jis pasirūpino įterpti jį į naują knygos leidimą vietoje kito pasakojimo, kurio autorius p.Aleksandras Beraras tam laikui paaiškino, kad tai buvo gryna išmonė.

Pasaulietinio teisėjo iš Midltauno sapnas

Man buvo apie 20 m. ir dirbau visuomeninės mokyklos direktoriumi. Apimtas savo įsipareigojimų, aš galvojau apie tik juos ne tik darbo valandomis, bet ir naktį sapnuose. Kartą man prisisapnavo, kad esu mokyklos salėje ir ką tik pabaigiau atidarymo ruošą, kaip staiga išgirdau, kad į duris beldžia. Atidarau ir pamatau kažkokį poną su dviem vaikais – 11 m. amžiaus mergaite ir 8 m. amžiaus berniuku. Įėjęs man paaiškina, kad dėl Pilietinio karo paliko namus Naujajame Orleane ir pervežė šeimą į tą apskritį, kurioje yra mano mokykla. Jis nori patikėti vaikus mano globai, kad užsiimčiau jų auklėjimu ir mokymu. Tada jis paklausė, kokių knygų jiems nereikės, ir daviau jam sąrašą, kurį pasiėmė su savimi. Kitą dieną vaikus priėmė.

Čia sapnas nutrūko. Tačiau mane taip paveikė to tėvo ir dviejų vaikų vaizdas, giliai įstrigęs mano sieloje, kad juos būčiau atpažinęs bet kur, kad or tarp visų Paryžiaus ar Londono gyventojų.

Koks buvo mano nustebimas, kai kitą dieną aš išgirdau tokį pat beldimą į duris, atidariau jas ir prieš save išvydau tą patį lankytoją ir du jo vaikus! Ir toliau viskas vyko taip pat – mes kalbėjomės apie tą patį, ką ir sapne.

Pridursiu, kad tas žmogus man buvo visiškai nepažįstamas. Naujasis Orleanas yra už 1350 mylių, t.y. daugiau nei 2000 km nuo čia, o aš niekada neišvažiuodavau toliau nuo savo namų nei 100 mylių, t.y. 160 km.

[C.Flammarion. L'inconnu et les problemes psychiques, 1929, t.2].

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Paskutinį kartą redagavo BURTONIS Ket Rgs 14, 2006 11:51 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Ket Rgs 14, 2006 11:46 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
(tęsinys, 3 dalis)

Būna, kad sapne žmogus mato, pasakoja arba aiškina kito žmogaus sapną. Senovinis užrašas ant stelos (nes kartais tuos trumpalaikius vaizdinius išraižydavo tvirtame akmenyje) liudija apie valdovo Nabonido (556-539 m.pr.m.e.) sapną, kuriame jis išvydo jį sujaudinusią dangaus šviesulių padėtį. Tačiau šalia jo atsirado kažkoks žmogus ir pasakė: "Ta padėtis nepranašauja apie bėdą". Tada, kaip toliau pabrėžiama, tame pat sapne jam pasirodė Navuchodonosoras, lydimas tarno. Tarnas tarė Navuchodonosorui: "Pakalbėkite su Nabonidu, kad jis papasakotų savo sapną". Ir Nabonidas pasakoja jį. Gali būti, kad toliau jo karališkasis pirmtakas išaiškina sapną, tačiau toje vietoje stela yra pažeista.
Paveikslėlis
Atvejis, kai sapnas papasakojamas ir išaiškinamas vieno sapno metu, pateiktas Talmude (Barakhot, 55b). Tai minima ir Ašurbanipalo bibliotekos "Sapnų knygoje": "Jei sapne matai sapną ir [sapne] papasakoji sapną…"

Senovės Indijoje žinojo apie lygiagrečių sapnų, liudijančių dviems nepažįstamiems žmonėms bendrą jiems likimą, paslaptį. Somadeva, "Kathasaritsagaros" (Pasakojimų jūros) autorius, mini, kad karalius Vikramaditja susapnavo nepažįstamo krašto merginą ir ją įsimylėjo. Jis sapnavo, kad jau spaudžia ją savo glėbyje, kai jo palaimą nutraukė naktinis sargas. Tuo pat metu tolimame krašte karalienė Malajavati, nekentusi vyrų, susapnavo kažkokį aukštą vyrą, išeinantį iš vienuolyno. Ji tapo jo žmona ir jau ragavo meilės saldumynus vestuvinėje lovoje, kai ją pažadino kambarinė. Po daugybės nutikimų, jiedu susitiko, atpažino ir susijungė tikrovėje taip, kaip prieš tai darė sapne.
Dream

Sudėtingesni vienas kitą papildantys sapnai. Čia yra ne tik paprasta simetrija, bet ir subtilesnis sąryšis, kai antrasis sapnas būna pirmojo raktu. Įspūdingiausias pavyzdys yra iš "Tūkstantis ir vienos nakties" (351 naktis pagal Ričardo Bertono versiją).

Du sapnavę

Arabų istorikas al-Isssaki pateikia tokį nutikimą:

Kaip pasakoja patikimi žmonės (tačiau tik vienas Alachas visur esantis ir maloningas, kuris niekada nemiega), Kaire gyveno vienas labai turtingas žmogus, tačiau toks didžiadvasis ir dosnus, kad iššvaistė visus turtus, išskyrus tėvų namą, tad jam prireikė dirbti, kad pragyventų. Ir taip jis darbavosi tol, kol vieną puikią dieną namo sode po figos medžiu jį suėmė miegas. Jis susapnavo nuo galvos iki kojų šlapią vyrą, kuris iš burnos išsiėmėm auksinę monetą ir jam pasakė: "Tavo turtai Persijoje, Isfachane. Nueik jų!" Rytą nubudęs, jis išvyko į tolimą kelią, kuriame dykumose ir jūroje tykojo pavojai – piratai, pagonys, sraunios upės, plėšrūs žvėrys ir godūs žmonės. Pagaliau jis atvyko į Isfachaną. Mieste jį užklupo naktis ir jis prigulė mečetės kieme. Šalia mečetės buvo namas, į kurį, visagalio Alacho valia, per mečetės kiemą įsibrovė plėšikų gauja.

Vagių sukeltas triukšmas pažadino ten miegojusius, kurie ėmė šauktis pagalbos. Kaimynai irgi pradėjo šūkauti, atskubėjo apsaugos viršininkas su savo vyrais ir plėšikai paspruko terasa. Viršininkas liepė patikrinti mečetę, kurioje rado iš Kairo atvykusį vyrą, kurį taip smarkiai sumušė bambuko lazdomis, kad tasai vos nemirė. Atsipeikėjo po dviejų dienų kalėjime. Viršininkas liepė jį atvesti ir paklausė: "Kas tu ir kur tavo tėvynė?" Tas atsakė: "Aš iš šlovingo Kairo miesto ir mano vardas Muhamedas al-Magrebi". Viršininkas klausė: "Ko atvykai į Persiją?" Tasai ryžosi papasakoti teisybę: "Sapne kažkoks vyras liepė man vykti į Isfachaną, nes ten mano turtai. Štai aš Isfachane, o man žadėti turtai, matyt, yra lazdų kirčiai, kuriais mano taip gausiai apdovanojo tavo paliepimu".

Tai išgirdęs viršininkas pradėjo taip kvatoti, kad pasimatė protiniai dantys, ir pagaliau pasakė: "Beprotis tu ir patiklus žmogus! Štai man jau tris kartus sapnavos namas Kaire, už jo buvo sodas, o sode Saulės laikrodis, už kurio figos medis, už jos šaltinis, o po šaltiniu užkastas lobis. Tačiau nė akimirką nepatikėjau šiuo klaidinančiu reginiu. O tu, mulo ir velnio hibride klajojai iš miesto į miestą vien tik patikėjęs savo sapnu. Kad daugiau tavęs nematyčiau Isfachane! Imk šias monetas ir nešdinkis!

Tas paėmė pinigus ir grįžo į tėvynę. Po šaltiniu savo sode (tai buvo tas pats sodas apsaugos viršininko sapne) išsikasė lobį. Taip Alachas pamalonino jį, apdovanojo ir išaukštino. Alachas dosnus ir nesuvokiamas.

Ne tokia detali šio motyvo versija pateikiama ir hasidų liaudies padavime.

Kiti du sapnavę

Kartą prie Kockero upės vienas žmogus paprašė patarimo – jis norėjo sužinoti, ar verta palikti gimtąjį miestą, kur jam niekas nesisekė, ir ieškoti laimės kitur. Rabinas jam atsakė tokia istorija. Vienam žydui iš Krakovo kelis kartus iš eilės sapnavosi, kad šalia vieno malūno užkastas lobis. Kartą rytą jis atsikėlė, nuėjo prie malūno ir ėmė kasioti aplink jį – bet nesėkmingai. Malūnininkas jo paklausė, ko jis čia kasinėja, ir tasai paaiškino. Tada malūnininkas, nepaprastai nustebęs, papasakojo, kad jam pačiam keliskart iš eilės sapnavosi, kad Krakove vieno žmogaus kieme užkastas lobis – ir jis pasakė to žmogaus vardą, kuris, pasirodo, buvo ieškotojo vardas. Tasai iškart grįžo namo, išrausė visą kiemą ir rado lobį.
[Kotsker Maasyoth, 105]

Abiejuose šiuose pasakojimuose žmogus randa lobį dėka kito žmogaus sapno, kurį supranta geriau, nei savąjį. Japonų folklore yra įdomi šio motyvo atmaina: veikėjas išsiperka arba pavagia reikšmingą sapną. Vienoje šio tipo pasakų, žmogus matė, kaip iš greta užmigusiojo šnervių išlindo, o po kiek laiko atgal sulindo sparva. Miegojęs papasakoja savo sapną: Sado saloje sode pas turtuolį, po baltais žiedais nukibusiu kamelijos krūmu, nusileido sparva. Sparva jam paliepė: "Kask". Tasai ėmė kasti ir rado pilną auksinių monetų puodą. Tada veikėjas prašo parduoti savo sapną. Tas sutinka. Pirkėjas vyksta į Sado salą, įsidarbina pas turčių, išsikasi lobį iš po baltažiedės kamelijos, o tada pasiprašo atleidžiamas – ir toliau laimingai gyvena savo kaime.
[Sources orientales, II].

Kitas hasidų padavimas, kurio daugybė variantų randama įvairių tautų folklore, rodo, kaip trumpučiame sapne gali tilpti keli žmogaus gyvenimo epizodai.

Sapne atskleistas likimas

Kadaise gyveno labai svetingas žmogus, kuris visąlaik kalbėjo: "O garbusis mano svety, argi ne svetingiausias aš iš visų svetingųjų?" Beštas [Izraelis Beštas, hasidizmo įkūrėjas] pas jį pasiuntė vieną savo mokinių, Zijevą Kicesą. Kai tasai šiam uždavė savo įprastinį klausimą, rabinas Zijevas atitarė: "Pažiūrėsim". Ir kai šeimininkas užmigo, rabinas Zijevas pirštu jam paspaudė kaktą ir tasai pradėjo sapnuoti, kad pas jį apsistojo žinomas turčius, kuris, išgėręs visą vyną, krito negyvas. Svetingiausias iš svetingųjų pabėgo ir tapo vandennešiu. Kibirai buvo sunkūs, jis paslydo, krito ir susilaužė koją. Lūžusią koją taip smarkiai skaudėjo, kad jis prabudo. Jis papasakojo savo sapną rabinui Zijevui, kuris tarė: "Tau pavyko suvokti, koks bus tavo likimas, jei ir toliau penėsi Šėtoną savo puikybe, kuri skatina tave kaulyti pagyrų savo svetingumui". Tasai pažadėjo grįžti į susitaikymo kelią.
[Maasyoth ha Gedolim Hadach, 44]

Šia prasme įstabiausias infanto dono Chuano Manuelio (1284-1348), Alfonso Išmintingojo giminaičio, pasakojimas, tikėtina, kildintinas iš arabiško šaltinio. Jame keliose vaizdinio minutėse perteikiama visas likimas, karjeros galimybė.

Atitolintas užbūrimas

Santjage gyveno dekanas, norėjęs įvaldyti magijos meną. Jis sužinojo, kad to geriau niekas neišmano už Iljaną iš Toledo. Ir jis nuvyko į Toledo.

Atvykęs, dar tą pačią dieną jis nuėjo į Iljano namus, kur rado jį skaitantį nuošaliame kambaryje. Tas jį džiugiai sutiko ir pasiūlė pirmiausia papusryčiauti, o vėliau paaiškinti apsilankymo priežastį. Jis nuvedė svečią į gana vėsų kambarį ir pasakė, kad džiaugiasi jį matydamas. Po pusryčių dekanas paaiškino, ko jis atvyko, ir paprašė jį mokyti magijos mokslų. Don Iljanas atsikalbinėjo: jis spėjo, kad svečias yra dekanas, žmogus su padėtimi ir šlovinga ateitimi, tik baiminosi, kad tasai jį užmirš. Dekanas pasižadėjo, kad niekada neužmirš don Iljano malonių ir visad jausis jam skolingas. Jie sudarė sandorį, don Iljanas paaiškino, kad magijos galima mokytis tik nuošalioje vietoje ir, paėmęs už rankos, nuvedė į pereinamą (smezhaja) kambarį, kurio grindyse matėsi didelis geležinis žiedas. Iš pradžių jis tarnaitei nurodė pietums paruošti kurapkų, tik tol jų nekepti, kol jis nepasakys. Tada abu už žiedo pakėlė dangtį ir pradėjo leistis glotniai tašytų akmenų laiptais, tol, kol dekanui pasirodė, kad jie nusileido taip žemai, kad Tacho upės dugnas turėtų būti virš galvos. Po laiptais buvo keljė , biblioteka ir kabinetas, pilnas magiškų instrumentų. Jie apžiūrinėjo knygas, kai staiga įėjo du vyrai su laišku dekanui. Laiškas buvo nuo jo dėdės vyskupo, rašančio, kad jis sunkiai serga ir dekanas turi pasiskubinti, jei nori jį pamatyti gyvą. Ta žinia suglumino dekaną, ne tik dėl dėdės ligos, bet ir dėl to, kad reikia nutraukti mokslus. Jis ryžosi parašyti laišką su atsiprašymu ir išsiuntė vyskupui. Po trijų dienų atvyko žmonės gedulo drabužiais su naujais laiškais dekanui, kuriuose buvo rašoma, kad vyskupas mirė ir vyksta rinkimai ir kad tikimasi, kad Dievo valia bus išrinktas jis. Taip pat buvo rašoma, kad jis neapsunkintų savęs kelione, nes norėtųsi, kad jį išrinktų jam nesant.

Dar po 10 dienų atvykę du prabangiai apsirėdę jauni dvariškiai puolė prie jo kojų, pabučiavo ranką ir pasveikino jį kaip vyskupą. Kai tai išvydo don Iljanas, jis džiaugsmingai pasakė naujai išrinktam prelatui, kad dėkoja Dievui, sužinojęs tokias džiugias naujienas. Po to paprašė atsilaisvinusios vietos savo sūnui. Vyskupas atsakė, kad anksčiau tai vietai buvo numatęs savo brolį, bet pasiruošęs jam suteikti tą malonę ir jie galės kartu važiuoti į Santjago.

Jie trise nuvažiavo į Santjago, kur buvo sutikti labai pagarbiai. Po pusės metų pas vyskupą atvyko popiežiaus pasiuntiniai su pasiūlymu tapti Tulūzos archivyskupu ir pačiam pasirinkti įpėdinį. Kai apie tai sužinojo don Iljanas, jis priminė apie seną pažadą ir paprašė, kad vyskupo mantiją perleistų jo sūnui. Archivyskupas pastebėjo, kad tą vietą buvo numatęs savo dėdei, tėvo broliui, tačiau yra pasiruošęs padaryti malonę ir jie galės kartu vykti į Tulūzą. Don Iljanui beliko tik sutikti.

Vėl trise nuvyko į Tulūzą, kur buvo pagarbiai sutikti su maldomis. Praėjo du metai ir pas archivyskupą atvyko popiežiaus pasiuntiniai su pasiūlymu užsidėti kardinolo kepurę ir pačiau parinkti įpėdinį. Sužinojęs apie tai, don Iljanas priminė apie duotą pažadą ir paprašė archivyskupo titulo savo sūnui. Kardinolas paaiškino, kad tą vietą saugojo savo dėdei, motinos broliui, tačiau sutinka padaryti malone ir jie galės kartu vykti į Romą. Don Iljanui beliko tik sutikti.

Visi trise nuvyko į Romą, kur buvo pagarbiai sutikti su maldomis ir procesijomis. Po 4 m. popiežius mirė ir mūsų kardinolas buvo vienbalsiai išrinktas popiežiumi. Sužinojęs, don Iljanas pabučiavo jo šventenybės kojas, priminė pažadą ir paprašė kardinolu skirti jo sūnų. Popiežius pagrasino, kad įmes jį į kalėjimą – juk jam žinoma, kad jisai tėra burtininkas, mokęs magijos Toledo mieste. Nelaimingas don Iljanas atsakė, kad grįžta į Ispaniją ir paprašė duoti šiek tiek kelionei. Popiežius atsisakė. Tada don Iljanas pasakė be jokios baimės balse: "Vadinasi, teks vienam valgyti kurapkas, kurias užsakiau šiam vakarui".

Atėjo tarnaitė ir don Iljanas paliepė kepti kurapkas. Su tais žodžiais popiežius vėl atsidūrė požeminėje keljė kaip dekanas iš Santjago ir buvo taip susigėdęs dėl savo nedėkingumo, kad nesustodamas prašė atleidimo. Don Iljanas atsakė, kad šio išbandymo pakanka, nesidalino su juo kurapkomis ir išvarė į gatvę, kur palinkėjo gero kelio ir labai mandagiai su juo atsisveikino.
[Libro de los Enxiemplos, ex.XI]

Būna, kad sapne žmogus pabunda, kai iš tikro tai vystosi tas pats sapnas. Iš tokios dviprasmiškos situacijos miegantysis įgauna tik dar didesnį apgaulingo tikrumo, kad nemiega, jausmą. Dažniausiai jis patiria tokią būseną, kai apmąstymai galutinai susimaišo su iliuzija. Pavyzdį iš istorijos pateikia šacho Tachmaspo I (1514-1576) "Užrašai", kai jam 961 hidžros metų safaro mėnesio 19 dieną (t.y. 1554 m. sausio 23 d.) prisisapnavo, kad mato danguje parašytą eilutę iš Korano, II 131: "Alachas išlaisvins iš jų: jis juk girdintis, žinantis". Tada jis susapnavo, kad pabudo. Atsidūrė vasaros stovykloje prie Chojės, kur, baimindamasis artėjančio uragano, stengėsi apsaugoti savo šeimą, jei vėjas nuplėš palapines. Tačiau paskutinę akimirką vėjas pasikeitė ir jo sukeltose dulkėsi pamatė daugybę antilopių ir avinų. Tada, vėl sapne, jis pamatė, kaip jo sesuo kloja pagalves, o ant jų gula kažkokios aukštos moterys be papuošalų ir puošnių apdarų, kažkokios žavios gruzinės, o tarp jų vizirio sesuo, kurios jis nepažino, nes jos veidas buvo pasikeitęs. Tada jis trumpam laikui prabudo (arba susapnavo, kad pabudo), tebedainuodamas Korano eilutę, kurią matė danguje. Tada vėl užmigo (arba susapnavo, kad užmigo), grįždamas į ankstesnį sapną ir tebedainuodamas tą pačią eilutę. Netiktai jis suprato, kad eilutė reiškia "priešų nugalėjimą".

Indijoje, asketizmo ir dvasinės susitelkimo krašte, sapnui buvo priskiriama ir kitokie apžavai. Atsiskyrėlis, įgudęs meditacijoje, suteikia sapnams materialų egzistavimą, jei sugeba palaikyti juos pakankamai intensyviai. Tada sapnas turi sąmoningą, suplanuotą ir kuriamąjį pobūdį – tai intensyvios pastangos, kurios būna sėkmingos, jei daromos pakankamai ilgai ir stipriai. Poetas Tulsidas sukūrė epą apie Chanumaną ir jo beždžionių kariauną. Bėgo metai. Kažkoks despotas uždarė Tulsidą akmens bokšte. Tada poetas ėmė įtemptai galvoti, medituoti, vėl galvoti (greza), panaudodamas visas priemones, kurių pagalba koncentruota ir išlavinta dvasia susikuria savyje tuštumą. Tada iš graužaties išėjo Chanumanas su savo beždžionių kariauna, įsiveržė į despoto karalystę, užėmė bokštą ir išlaisvino poetą.

Visi arba beveik visi tie motyvai randami ir neišsemiamoje kinų literatūroje, kuri, matyt, sistemiškai ištyrė visas su sapnu susijusias problemas. Tikslingai parenkant pasakojimus, galima, matyt, sudaryti kažką panašaus į sapnų kazuistiką. Kai kurie jų kalba apie paprastas problemas, pasižymi įmantrumu ir sukuria neregėtą painiavą, užburiantys savo neįprasta logika – pvz., pasakojimas apie žmogų, kuris sapne pereina į realų ant sienos nutapytą paveikslą, arba pasakojimas, kurio veikėjas realiai išgyvena epizodą, kuris sapnuojasi kitam ir kurį nutraukia ryžtingu veiksmu, įvykstančiu miegančiojo sapne ir juo pabaigiančiu sapną, arba juridinė painiava, susidaranti radus negyvą (kosulj), kurią, atseit, kažkoks valstietis užmušė sapne, arba, pagaliau, pasikartojantis Bao-jujo sapnas, pateiktas Cao Sue-cinio (1720? - 1763) romane "Sapnas raudonoje (terema)".

Pasikartojantis (begalinis) Bao-jujo sapnas

Bao-jujas susapnavo, kad jis sode, visiškai tokiame pat, kaip jo paties. "Argi įmanoma, - pasakė jis sau, - kad būtų sodas, visiškai toks kaip mano?" Prie jo priėjo kelios tarnaitės. Bao-jujas vėl buvo sukrėstas: "Pas gali turėti tarnaites, taip panašias į Si-žen, Pin-er ir kitas mūsų namų tarnaites?" Viena tarnaičių sušuko: "Štai ir Bao-jujas. Kaip jis čia pateko?" Bao-jujas pamanė, kad jį pažino. Jis išėjo į priekį ir tarė tarnaitėms: "Aš vaikštinėjau ir atsitiktinai patekau čia. Pasivaikščiokime dar." Tarnaitės nusijuokė: "Na ir apsirikom! Supainiojome tave su Bao-juju, mūsų šeimininku, tačiau tu ne toks patrauklus". Tai buvo kažkokio kito Bao-jujo tarnaitės. "Sesutės, - pasakė jis, - taigi aš Bao-jujas, O kas jūsų šeimininkas?" "Mūsų šeimininkas yra Bao- jujas, - atsakė jos. – Tėvai jam davė tą vardą, sudarytą iš dviejų hieroglifų" 'Bao" (brangus) ir 'Juj' (nefritas), kad jo gyvenimas būtų ilgas ir laimingas. O kas tu, prisiskiriantis sau tą vardą?" ir juos besijuokdamos nuėjo.

Bao-jujas buvo pritrenktas: "Niekad dar taip blogai su manimi nesielgė. Kodėl tos merginos taip manęs neapkenčia? Nejaugi iš tikro yra kažkoks kitas Bao-jujas. Reikia tai patikrinti". Kankinamas tokių minčių, jis atsidūrė rūmuose, kurie jam pasirodė keistai pažįstami. Jis pakilo laiptais ir įėjo į kambarį. Joje gulėjo kažkoks jaunuolis. Šalia lovos juokėsi ir jam patarnavo merginos. Jaunuolis dūsavo. Viena tarnaičių paklausė: "Apie ką susimąstei, Bao-juji? Kas tave liūdina?" "Man prisisapnavo labai keistas sapnas, kad randuosi sode ir nė viena jūsų manęs nepažįsta. Jūs mane palikote vieną. Paskui jus nuėjau į rūmus ir ten radau kitą Bao-jujų, miegantį mano lovoje".

Girdėdamas tą pokalbį, Bao-jujas neišlaikė ir sušuko: "Aš čia ieškojau Bao-jujaus, taigi čia tu!" Jaunuolis atsikėlė, apkabino jį ir sušuko: "Tai nebuvo sapnas, tu ir esi Bao-jujas". Abu sudrebėjo. Tas Bao-jujas, kuris buvo iš sapno, išnyko, o kitas jam pasakė: "Sugrįžk greičiau, Bao-jujau". Bao-jujas prabudo. Jo tarnaitė Si-žen jo paklausė: "Apie ką susimąstei, Bao-juji? Kas tave liūdina?" "Man prisisapnavo labai keistas sapnas, kad randuosi sode ir nė viena jūsų manęs nepažįsta…"
[Chun lou men]

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Rgs 14, 2006 11:49 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
(pabaiga, 4 dalis)

Aš sudariau kažką panašaus į tokių kinų sakmių rinkinį [Puissances du reve, 1962]. Jose vyksta tikros varžytuvės su sapnų galiomis, kitaip nei pas Europos rašytojus. Tarp šių, vieni jas panaudojo kaip patogų pateikimo būdą, tarkim, Ero iš Pamfilijos sapnas pas Platoną arba Skipiono sapnas pas Ciceroną. Tai tiesiog paslėptos metafizinės prielaidos. Pas kitus autorius didieji nusidėjėliai regi pamokančius sapnus, priverčiančius juos gailėtis dėl savo nusidėjimų arba pranašaujantys jiems antgamtišką bausmę (reikia pabrėžti, kad taip sapnai naudoti budizme). Romantizmas bandė paversti sapną literatūriniu triuku, kuris būtų lengvu postūmiu lyriniam įkvėpimui – ryškiausiu pavyzdžiu būtų, ko gero, Žanas Polis, kurio romanai pilni grynai retorinių sapnų. Vėliau kai kurie, atvirkščiai, apsiribojo tiesiog savo sapnų užrašymu, pateikdami juos kaip neapdorotą poetinę medžiagą, kuri sapne užvaldė autorių, o dabar turi tikrovėje pamaloninti skaitytojus.
Paveikslėlis
Daugeliu atvejų sapnas tėra iliuzija, kuri išsisklaido nubudus ir kuriam neretai priskiriamas sudėtinga alegorinė prasmė. Nėra nieko panašaus į subtilias intelektualias priemones, sugalvotas Rytuose. "Tai tebuvo sapnas", - sušunka pabusdamas žmogus, kartais nusivildamas, kartais su palengvėjimu, priklausomai nuo to, džiugino ar slėgė sapnų vaizdiniai. Bet kuriuo atveju tai tik iliuzija, maloni ar bauginanti, ir pakanka atmerkti vokus, kad ji dingtų.

Dekartas nagrinėjo klausimą apie tai, kas gali atsitikti su miegančiu žmogumi, kuris sapnuoja susijusius ir nenutrūkstančius sapnus ir kurį toje miego būsenoje perkelia į kitas, nepažįstamas vietas, tad jis kiekvienąkart pabunda naujoje aplinkoje, niekuo nesusijusioje nei su ankstesne, nei būsima. Jam sapnas galėjo įgauti realybės pastovumą, o tikrovė – sapnų neįtikėtinumą, nepastovumą, besikeičiantį trumpaamžiškumą [papildomai skaitykite R.Dekartas ir sapnai].
Joni laBollita. Dream time

Kaip liudija legenda, tą teorinę filosofo prielaidą prieš kelis amžius įgyvendino pirmasis izmailitų imamas Hasanas ibn Sabachas Alamuto pilies soduose, kad pasiektų fanatišką asasinų paklusnumą. Hasanas kvietė pakviesdavo jaunesnius ir karštakošius adeptus į neįveikiamą tvirtovę, stūksančią ant plikų uolų – tikrą erelio lizdą ant uolos dykumoje. Atrodė, kad ten negali prigyti jokia augmenija. Tačiau ten buvo slaptas šaltinis, paverčiantis paslėptą įdubą pasakišku sodu, kuriame gausiai augo gėlės ir vaismedžiai. Hasanas savo svečiams duodavo indiškos kanapės. Kai jie jau būdavo paveikti žolytės, jo įsakymu juos pernešdavo į pasakišką sodą. Ten jie prabusdavo pritrenkiančioje aplinkoje, žavios merginos, viliojančios ir permatomais apdarais, siūlė jaunuoliams skinti gėles ir vaisius. Jos vaišino vėsiais gėrimais ir siūlė ragauti meilės malonumų. Užmalonintus ir prisnūdusius, juos pernešdavo atgal į įkaitusias ir dulkinas celes. Prabudę, jie per šaudymo angas, žiūrėjo, kiek tik užmato akys, į to nesvetingo krašto beribius smėlynus ir akmenis. Jiems sakė, kad sapnavo, o tas sapnas jiems leido iš anksto paragauti Rojaus malonumų, kur jie paklius, jei žus vykdydami Pranašo paliepimus. Juos dar kelis kartus (tiek, kiek buvo būtina) pernešdavo miegančius į nuostabų sodą, apie kurio buvimą nebuvo galima nuspėti. Pabusdami jie vis labiau įtikėdavo, kad sapnavo.

Tas stulbinantis triukas užfiksuotas Marko Polo ir dar viename 14 a. rankraštyje, saugomame Vienos bibliotekoje [apie jį, 107 rankraštį, žr. J.Bolle. Les seductions du communisme, de la Bible a nos jours, 1957. Kita versija žr. B.Bouthoul. Le vieux de la Montagne, 1958]. Toji gudrybė atvirai prieštarauja paplitusiai nuomonei apie sapnus, kad žmogus akimirksniui sapną palaiko realybe, tačiau niekada ilgam laikui tikrovės nelaiko sapnu. Tad tas padavimas netgi netruko pasikeisti ir pseudo-haliucinacijas priskyrė hašišo poveikiui: realistiškai mąstantis Senis, atseit, nenorėjo visiškai pasikliauti juo ir didesniam užsitikrinimui manė esant geriau sustiprinti jas tikromis gėlėmis, vaisiais, ir visai kūniškomis merginomis.

Egzistuoja ir krikščioniška tos rytų fantasmagorijos versija – Pedro Kalderono de la Barko (1600- 1681) "Gyvenimas tai sapnas". Siužetą visi prisimena – Sigizmundą nuo pat vaikystės nuošaliame bokšte uždarė tėvas, Lenkijos karalius. Jam liepė duoti migdančiųjų žolelių. Užmigusį pernešdavo į karaliaus rūmus, kur jis nubusdavo prabangioje aplinkoje, ir, tėvo, norėjusio jį išbandyti, nurodymu, visi elgėsi kaip su karaliumi. Iš pradžių Sigizmundas klausia savęs, ar tai ne sapnas, o vėliau, įsidrąsinęs, greitai pasirodo kaip grubus, užsidegantis, žiaurus tironas. Išbandymas davė teigiamą rezultatą. Tada, to paties narkotiko paveiktas, jaunuolis tą pačią dieną patenka atgal į tamsiąją, vėl aprengtas savo skarmalais. Sargybiniui buvo nesunku įtikinti jį, kad tai tik prisisapnavo. Jį išlaisvina liaudies sukilimas ir antrąkart jam duoda aukščiausiąją valdžią. Tačiau šįkart jis mano, kad sapnuoja antrąkart ir tas stebuklingas reginys netrukus išsisklaidys ir jis grįš į kalėjimą. To neatsitinka, tačiau nuo tada jis žino, kad visas gyvenimas yra sapnas, o ir patys sapnai – irgi sapnas. Išvada labiau metafizinė, nei religinė. Nežinau, ar šią lenkų gudrybę, scenai pateiktą ispanų dramaturgo, paveikė persų triukas, kurį aprašė keliautojas iš Venecijos. Jei jokios įtakos nebuvo, tai jų panašumas dar nuostabesnis.

IV

Pradedant antra 19 a. puse atsirado daugybė sapnų tyrinėjimų. Galbūt neatsitiktinai įdomiausių tarpe yra dviejų mokslininkų, gyvenusių beveik tuo pačiu metu ir dėsčiusių de France koledže. Pirmasis, istorikas ir archeologas Alfredas Mori (1817-1892), 1961 m. išleido knygą "Sapnavimas ir sapnai". Antrasis, garsus kinologas markizas d'Erve de Sen-Deni (1823-1892), 1867 m. išspausdino dar ambicingesnį ir išskirtingesnį kūrinį, kurio pagrindinė paskirtis tiksliai išsakyta pavadinime: "Sapnai ir būdai jiems valdyti". Taip po dvigubu klasikinės senovės ir Kinijos poveikiu (kaip bent leista spėti) sapnai pradėti sistemingai tirti. Mokslininkai matavo jų galią, patys juos patiria arba paima iš kitų, bandydami įžvelgti jų spąstus.

Literatūroje sapnas apsireiškia tik kaip pamokantis pasakojimas, retorinė priemonė ar gryna išmonė, visiškai išlaisvinta iš logikos ir realybės dėsnių. Jis tampa intrigos varomąja jėga, leisdamas ją užsukti arba ją išpainioti. Jis pakeičia veikėjo psichiką, nukreipia jo minčių eigą, pakeičia elgesį. Kai kada jis pateikiamas kaip neįtikėtino likimo pranašas, jame apreiškiama nepakeičiama likimo ranka. Šarlio Nodje "Smara" lieka moksliniu pratimu, mano manymu, gana prastu dėl kvailos emfazės ir akademizmo, kai, bandant sukurti košmaro įspūdį, gaunama beveik groteskinė nesąmonė. Žeraro de Nervalio "Aurelija" – įkyrių pavojų ir rūpesčių, nuo kurių žuvo jo protas, pripažinimas - tai kažkas daugiau, nei literatūrinis žaidimas; tai greičiau pribloškiantis dokumentas nei sukonstruota struktūra, nors jai nėra svetimas ir sąmoningas menas. Iš tikro, tokie pavojingi sapno vingiai, spąstai ir pasalos, kad toje srityje beprotybė gali įgauti mokslinės struktūros griežtumą, o menininko meistriškumas paslėpti ketinimus po paslaugia paniško kliedesio kauke. Kaip bebūtų, tos nevienodo lygio apysakos sapnui suteikė naują prasmę, tarsi kilmingumo literatūrinį patentą. Ir nuo tada jam atsiveria nepaprasta karjera.

Iš esmės, vėl iškyla senovinė sapno problematika, tačiau jau ne schematiškai, kai jos aporijoms buvo suteikiama kažkokių aksiomų ar matematinių paradoksų forma. Nuo šiol ji yra ypatingo tipo psichologijos, noriai aprašančios žmogaus sielą kaip jautrią pranašavimams, imlią visokiems sutapimams ir dviprasmiškiems pasikartojimams, pavaldžią neregimo spaudimui, atidžią gaunamiems pranešimams ir spėjimams iš kito pasaulio, kurių puikūs perteikėjai yra sapnai, medžiaga.

Nesunku pastebėti, kad dažnai nauji pasakojimai apie sapnus remiasi literatūros tradicija. Jie parodo amžinus žmogaus rūpesčius. Meškerė, kurią pabudęs šalia rado Belerofontas, toks pat užstatas, kaip ir eilėraštis, Tan laikotarpio kinų pasakos veikėjo rastas rankovėje, arba užkeiktas smaragdas viename Leslio Čarterio [Leslis Čarlzas Baueris Inis, 1907-1993, kinų kilmės amerikiečių rašytojas] epizode, kaip ir rūsio raktas Vilje de Lil-Adano apsakyme "Tikėjimas".

Netikėtas Liuji Goldingo [1895-1958, anglų rašytojas] "Mėlynų marškinių" tragizmas, įkyriai atkartojantis nuspėjimus Ksavero Šandoro Džalskio [tikr.vardas Liubomiras Babičius, 1854-1935, chorvatų rašytojas] "Daktaro Miziko sapne" ir U.Somerseto Moemo "Lorde Mauntdrago" – visa tai tolimesnis išvystymas ir romantinis apdorojimas seno įsitikinimo, kartais, tikėtina, net išgyvento ir dažniausiai visiškai paaiškinamo iliuzija, kad sapnas leidžia iš anksto ir bauginančiai aiškiai patirti ateinančius įvykius. Tokie romanai, galima sakyti, perima estafetę iš išsilavinusio jaunuolio Goczino vienuolyne nutikimų ir iš praeito amžiaus Midltauno pasaulietinio teisėjo Dž.O.Ostino. Tie du pasakojimai, iš esmės, paprasti dokumentai, išsiskiria pateikimo dokumentika. Tačiau jų siužetinė spyruoklė yra ryški. Dramatiškų efektų išgavimui nepakanka vien rašytojo įgūdžių ir išmonės.

Redjardo Kiplingo "Sapnų mieste" du simetriniai sapnai, susapnuoti jaunos anglės ir Indijos kario dar iki jų susitikimo, susipažinimo ir vestuvių, perteikia šiuolaikinę valdovo Vikramaditjos ir karalienės Malajavatės lygiagrečių sapnų versiją.

Tulsidas, kurio valios dėka materializavosi jį išlaisvinusi beždžionių kariauna, atitiko asketą iš Chorchė Liuiso Borcheso "Griuvėsių žiedų", kuriame vien tik minties galia jis sukuria žmogų, nesiskiriantį nuo gyvųjų. Tačiau kuriam nebaisūs nei vanduo, nei ugnis. Paniręs į koncentruotą meditaciją, jis netikėtai pastebi, kad jo buveinė dega, o pats yra apsuptas liepsnų, kurios jo nedegina. Tada asketas ir supranta, kad jis ir yra išgalvotas tvarinys, kurį sapnuoja kažkas kitas. To paties motyvo patetinis variantas sudaro Džovanio Papini apysakos "Paskutinis sergančio dvarininko aplankymas" pagrindą, kurios veikėjas taip atpažįsta savo nepatikimą padėtį:
Aš egzistuoju, nes yra kažkas, kuris mane sapnuoja, ir kuris sapnuoja, kaip gyvenu ir judu – ir kuris dabar sapnuoja, kaip kalbuosi su jumis. Kai mane pamatė sapne, prasidėjo mano gyvenimas, kai jis prabus, liausiuosi egzistavęs. Aš jo vaizduotės žaidimas, jo dvasios kūrinys, jo ilgų nakties fantazijų svečias. To žmogaus sapnai tokie gilūs ir ilgi, kad tapau regimas ir nemiegantiems.

Net neišsprendžiama Čžuan-czi problema, kai jis nenustato, ar jis filosofas, kuris susapnavo, kad jis drugelis, ar drugelis, kuris susapnavo, kad jis filosofas, rado atitikmenį Vakaruose Teofilio Gotje "Mirusiosios gražuolės meilė". Tik pabaiga visai nepateisina vilčių, virsdama banalia istorija apie vampyrą, kai, tuo tarpu, pradžia leido tikėtis daugiau, veikėjui Romualdui pareiškus "man atrodė, kad esu tai šventiku, kuris kiekvieną naktį sapnuoja, kad jis kilmingas ponas, tai kilminguoju, sapnuojančiu save šventiku. Jau negalėjau atskirti sapno ir tikrovės, nesupratau, kur baigiasi iliuzija ir prasideda realybė".

Tiesa, toje neišsprendžiamoje dilemoje kalba visąlaik eina apie žmogų, vieną ir tą patį, kuris pakaitomis gyvena tai vienoje, tai kitoje aplinkoje, tai padorų, tai palaidą gyvenimus. Skirtumas tarp žmogaus ir vabzdžio nepaprastai drąsiai atstatomas Henrio Katnerio ir Ketrinos L.Mur fantastiniame apsakyme, kuriame žmogus ir vabzdys, būdami dviejų toli viena nuo kitos esančių planetų klinikose, sapnuose mato vienas kito gyvenimus ir gyvena tais neatskiriamas ir vienas kitą papildančiais sapnais. Gotje herojus gyvena tai vieną, tai kitą gyvenimą; ir nežino, kuris jų sapnas, o kuris tikras. H.Katnerio ir K.Mur apsakyme vabzdys sapne gyvena žmogaus gyvenimą, o žmogus vabzdžio, su fasetinėmis akimis, 6 kojomis ir persmauktu pilveliu. Čia ne viena sąmonė, neatskirianti iliuziją nuo tikrovės, o dviejų gyvų skirtingų rūšių būtybių sąmonės, kurių kiekviena sapne gyvena kitos dieninį gyvenimą, sudarydamos nuolatinių be galo pasikartojančių perstatų grandinę.

V

Visų variacijų ir pastovių temų ratas, aišku, vis dar neužbaigtas. Man, vienok, atrodo, kad pateiktų pavyzdžių pakanka įrodymui, kokią jėgą turi sapnas, kad pamalonintų ar suglumintų žmogaus protą. Galbūt, pabaigai verta pridurti kelis žodžius apie tai, kokios gali būti tos galios, kurią atkakliai pateikinėja tik kaip netvarkingą beprasmių vaizdinių seką, ištakos.

Sapnų paslaptis remiasi tuo, kad toji fantasmagorija, kuri nepavaldi miegančiajam, vis tik kyla jo vaizduotėje. Kadangi ji vyksta be jo sutikimo, tai jam sunku atsakyti už ją. Iš kitos pusės, jis įsitikinęs, kad ji skirta būtent jam. Ir tada jis mano tame pranešime esant kažkokią prasmę, kuri retai kada aiški, o, beje, ir nejaudintų taip labai, jei nebūtų paslaptinga. Miegančiajam malonu manyti, kad sapnas kyla ne iš jo, o yra siųstas kažkokios išorinės galios – aukštesniosios, nepasiekiamos, nesvarbu, palankios ar ne. Kartu jis neabejotinai pripažįsta save išrinktuoju kažkokio slapto pavedimo vykdytoju. Jis sapną išgyvena kaip siųstą kažkokios paslaptingos galios. Tas, kuris jį siunčia, gal ir nežinodamas, kad kažką siunčia, o pasyviai ir nesąmoningai gaunantis nuolankiai užrašinėja gaunamus valdingus žodžius, kuris su nuostaba skaito jan nepažįstamą tekstą, nelabai susivokdamas – visa tai vienas asmuo, tas pats sapnuojantysis. Sapno metu, būdamas jame veikėju arba liudininku, jis daro veiksmus arba juos stebi kito pavedimu. Jo vietą užima į jį panašus atvaizdas, veikiantis jo nurodymu, tačiau be jokių nuostatų, ir vis tiek už jį atsakingas – panašiai, kaip rašytojas lieka atsakingas už į gyvenimą išleistus personažus, kurių žodžiai ir darbai, iš esmės, negali būti jam priskiriami.

Taigi, sapnų apžavai sukelti, iš vienos pusės, labai artimais jiems įkyriais vaizdiniais, siekiais, asmenybės sudvejinimu, kito pasaulio pranešimų laukimu, apreiškimo viltimis. Iš kitos pusės, jie giminingi literatūrinei kūrybai, nors joje pirmiausia reikalaujama dėmesio ir atidumo, kas visiškai nesuderinama su pasyvumu sapnuojant.

Sapnas yra tarsi bendra miegančiojo, kuris jį matė, ir nemiegančiojo, jis jį mena, teritorija. Analogiškai romanas yra tarp jį sukūrusio rašytojo ir skaitytojo, kuris jį skaitydamas trumpam, tarsi menamam, laikui įžengia į išgalvotą pasaulį, neišvengiamai netikrą ir nepastovų, tačiau noriai priimamą tų, kurie džiaugiasi literatūros galimybe kurti patvaresnius už susapnuojamus pasaulius.

Žengsime dar vieną žingsnį. Jei nebūtų vaizdinių, nebūtų regėjimų, nebūtų sapno – argi įsivaizduojama, kad galėtų atsirasti ar egzistuoti žmogiškoji asmenybė, t.y. asmuo, kuris yra kažkuo, o ne viskuo?

Toji išvada tokia aiški, kad net griežčiausi visų laikų ir tradicijų religiniai šviesuoliai, tie, kurie išdrįso iki galo nueiti svaiginančiu metafiziniu šlaitu, buvę beveik matematikais savo nepriekaištingai šaltu griežtumu, vos ne vieningai pritaria prielaidai, kad Dievo ir pasaulio santykius galima palyginti tik su santykiais visagalės Dvasios – kuriam ir nėra poreikio ką nors galėti, o taip pat kvaila ko nors norėti dėl išsiblaškymo, kvailiojimo arba dosnumo, dėl pertekliaus (galios pranašumo) - jai pačiai to nesuvokiant, su nepažinia Visata, kurią ji išskiria iš savęs kaip kažkokią beprasmę ir neatskiriamą iliuziją.

w.spauda.lt

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Rgs 14, 2006 11:56 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007