Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Gru 06, 2019 1:09 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 14 pranešimai(ų) ] 
Rimgaudas Sinkus. baltiškumo paieškos 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Rimgaudas Sinkus. baltiškumo paieškos
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... siaure.htm

Rimgaudas Sinkus gimė 1944 m. Kaune, gražius metus praleido Utenos krašte. Nuo jaunystės domėjosi dingusiomis civilizacijomis, ieškojo seno lietuviško gyvenimo pėdsakų. Išleido keturias knygas, kuriose ryškūs mokslinės fantastikos elementai, dalyvavo pasaulio idėjų konkurse „The Rolex Awards Enterprise“ Šveicarijoje.
Įgijęs techninį ir humanitarinį išsilavinimus, kalbėdamas trimis užsienio kalbomis, savo teiginiams pagrįsti Sinkus turi sukaupęs nemažai duomenų. Penktoje knygoje autorius apibendrina įgytas žinias, parodo, jog lietuvių būta ne tik žemėje, bet ir aukštai virš matomo horizonto ribų.
Nesiimame vertinti, tiesiog pateikiame savitas įžvalgas, kurios vieniems atskleis ieškojimų žavesį, antriems išplės mąstymo erdvę, tretiems galbūt taps paskata ieškoti ir kurti.
Paveikslėlis
Rimgaudas Sinkus

I. VARTAI Į ŠIAURĘ

Knygoje „Vartai į šiaurę“ sąvoka „lietuviai“ apima buvusias ir esamas lietuviškas gentis – sėlius, žemaičius, dzūkus, jotvingius, kapsus (dab. suvalkiečius) ir nuo sėlių dar atskiria utynų gentį. Apie latvius ir prūsus, taip pat kitas tautas, bus rašoma atskirai. Šiuose kukliuose puslapiuose pakelsime senų, labai senų laikų klodus, po to grįšime į ne tokius ankstyvus bei dabartinius laikus.
Nagrinėjant tautosakos, mitologijos, archeologijos, kalbotyros, istorijos, astronomijos, keliautojų surinktus faktus, skaitant fizikos, kvantinės mechanikos, genetikos, matematikos, filosofijos, religijos veikalų, geologijos mokslų tomus supranti, jog laikas parašyti jau atėjo. Dideli praeities autorių – Jono Basanavičiaus, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Česlovo Gedgaudo ir dabarties tyrinėtojų – Juozo Jokubausko ir Juozo Šeimio, prelato Antano Rubšio darbai sudaro terpę, kviečiančią likti ištikimam praeities ieškojimų šauksmui. Teneįsižeidžia kiti, gyvi ar mirusieji, – jie visada buvo, yra ir bus kartu mūsų mąstymo lauko plotuose.
Žmonijos lopšys yra senutėlė Afrika. Taigi, baltųjų žmonių kalba irgi turėjo užgimti ten, aname žemyne. Senesnės už lietuviškų genčių kalbą (kiti vadina sanskritu) nėra, taigi ieškoti savo kalbos ištakų turime ten, kur vėjas pusto nūnai praėjusio laiko smiltis. Beveik prieš tris šimtus metų Karaliaučiaus universiteto profesorius Imanuelis Kantas, nykstant lietuvybei, parašė: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi savyje raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Tuo užrašu garbusis filosofas amžiams įpareigojo mūsų istorikus, filologus, kitus inteligentus spręsti savo, o tuo pačiu visų tautų bei istorijų raidos mįslę. Kartą Paryžiuje profesorius Algirdas Julius Greimas atsisveikinant man palinkėjo: „Geriausios kloties linkiu Jums, ryšio tarp senosios ir naujosios lietuvių mitologijos kūrėjui“. Nerimą įplieskė. Kokio ryšio? Ryšio tarp senųjų ir naujų laikų?… Gali būti.
Kuo skiriasi fantastai nuo realistų? Ryškiausias skirtumas – požiūryje į kasdienius reiškinius. Archimedas nebūtų atradęs skysčių statikos dėsnio, jeigu besimaudydamas vonioje būtų galvojęs vien apie muilinimąsi.
Knyga nepretenduoja į tiesą, ji pristato metodą, kuriuo prasiskleidžia tiesa. Šį tiesos praskleidimo būdą galima būtų vadinti žodžio prasmės pagal fragmentą ar jo nuoskalas atstatymo metodu. Pavyzdžiui, žinodami žodį žemė ir senuose raštuose aptikę nutrintą ar pakeistą žodį emkasė, mekasė, mežkasė, pagal fragmento žem nuoskalas em, me, mež galime atkurti pirminę viso žodžio prasmę – žemkasė. Žinoma, jeigu tekste kalba sukasi apie žemės tvarkymo darbus. Jeigu kalba suktųsi apie medžių iškasimo darbus, tas pačias nuoskalas iš aptrintų ar pakeistų žodžių turėtume atstatyti kitaip: (žd)emkasė, me(dž)kasė ir panašiai, o tai reiškia, jog toponiminį objektą reikėtų sieti su teisingo žodžio fragmentu. Užsienio tyrinėtojams, paviršutiniškai žinantiems mūsų kalbą, šis metodas yra sunkiai prieinamas, nes iš žodžio fragmento, nuoskalos, juolab pateiktų atvirkščia tvarka, atstatyti pirminę žodžio prasmę jiems būtų neįmanoma.

Žemės paviršius ir gelmės


Jungtinių Amerikos valstijų Jeilio universiteto profesorius Ričardas Fosteris Flintas knygoje „Žemės istorija“ daug vietos skiria ankstesnėms sąlygoms, kuriose mes, žmonės, galėjome tinkamai gyventi ir išgyventi. Esame trapūs planetos paviršiaus gyventojai, sąlygas mums diktuoja Žemės gelmėse vykstantys procesai, kur jų įtakojamos juda tektoninės plokštės, persilieja okeanų vandenys, tekėjimo kryptis keičia mažos ir didelės upės. Žmogus ištyrinėjo paviršinę planetos dalį, kiek geriau – atmosferą ir kosminę erdvę, tačiau visai blogai pažįsta vidinę Žemės sandarą. Žinome tiek, kad planetos paviršių sudaro pluta, susidedanti iš uolienų, ir ji, palyginus su Žemės rutulio skersmeniu, yra labai nedidelė, plonesnė už kiaušinio lukštą. Paviršinės sausumos yra sudarytos iš lengvesnės uolienos, negu giliau esantis bazaltas, todėl žemynai tvirto pagrindo „po kojomis“ neturi. Einant gilyn, Žemės temperatūra didėja ir, pavyzdžiui, 40 km gylyje gali siekti 1200 laipsnių karštį. Ten bazaltas skystėja, virsta magma ir maždaug 60 km. gylyje pluta atsiduria ant plastiškai takios medžiagos pagrindo. Nejauku, tiesa? Taip. Ypač, jeigu karštoje Žemės magmoje vykstantys procesai verčia magmą judėti ir pastaroji pro bazalto plyšius ima veržtis į planetos paviršių.
Žemės pluta yra nevienalytė, suskilusi į plokštes, dalinai palindusias viena po kita. Išcentrinės ir įcentrinės Žemės traukos jėgos stengiasi jas išlaikyti pusiausvyroje, bet ne visada sekasi. Nors tektoninės plokštės, surėmę siūles, stumia viena kitą lėtai, tačiau stiprūs asteroidų smūgiai, požeminiai sprogimai gali šį judesį paspartinti: tuomet plokštės užima naujas vietas, grupėmis arba po vieną pasisuka viena kitos atžvilgiu. Ašies vieta nepasikeičia, tačiau plokštės po šalčio ašigaliais gali kišti vieną arba kitą savo pusę tol, kol po tampraus svyravimo nusistovės masių judesio kiekio balansas. Tuomet ledai vienur ištirps, kitur susidarys, vanduo vienur pakils, kitur nuslūgs, kalnai prasmegs, iškils naujoje vietoje. Ką reikės daryti žmogui? Ogi gelbėtis, nes būtent taip ateina jo aplinkinio pasaulio pabaiga. Laimei procesai, vykstant staigioms jų fazėms, trunka lėtai – tęsiasi dešimtis metų. Masės yra inertiškos, ir tik atskirose vietose dėl galingų magmos proveržių gali vykti ypač staigios lokalinio pobūdžio katastrofos.
Postūmį judesiui plokštės gali gauti visos kartu, tačiau gali gauti po vieną arba po kelias. Tai sąlygoja procesai, vykstantys planetos gelmėje. Taigi, pavojaus šaknys mums, paviršiaus gyventojams, glūdi Žemės gilumoje, ir to nuspėti neįmanoma. Matome tik pasekmes. Gal yra pasekmių cikliškumas? Yra, vėliau bandysime paieškoti.
Visuomenei yra įteigtas požiūris, jog iki pasaulinio Tvano lakstėme po planetą su akmeniniais kirvukais, nieko doresnio nenuveikdami. Kaipgi tada Nojus pastatė šitokį didelį laivą? Tvanas buvo ne vienas, nes mūsų mitologija aiškiai skiria Tvaną nuo Patvinimo, tai yra skiria visuotinį planetos plutos pasisukimą nuo lokalinio pobūdžio tektoninių plokščių kryptelėjimų. Vadinasi, senieji lietuviai pergyveno ne vieną Tvaną ir Patvinimą, ir Nojaus laivu plaukti mums taip pat buvo ne pirmiena.

Klimatas

Toliausias ledo pasistūmėjimas į Europą, pastarojo ledynmečio laikotarpiu, pasak R. F. Flinto, buvo prieš 20 000 metų. Ledynas dengė žemyną į pietus nuo dabartinių Kopenhagos, Berlyno, Sankt Peterburgo miestų, ledo danga kai kur viršijo pusantro kilometro storį. Po ledu atsidūrė visi ledyno įtakos zonoje buvę kalnai: Skandinavų, Pirėnų, Alpių, Kaukazo. Tokią žiauraus šaltymečio klimatinę situaciją profesorius pateikia žemėlapyje.
Paveikslėlis
Pav. 1. Europos, Vakarų Azijos ir Afrikos žemėlapis per paskutinį apledėjimą;
pavaizduota ledynų danga Islandijoje, Pirėnuose, Alpėse, Kaukaze. Piečiau – sauso klimato juosta.

„Dabar norint pamatyti tundrą, – rašė mokslininkas, – reikia pasikelti į Švedijos arba Norvegijos kalnus arba nukeliauti prie Šiaurės Ledinuotojo vandenyno pakrantės. Tačiau anksčiau, ledynmetyje, tundra ir kitos bemiškės erdvės driekėsi per visą Vakarų ir Centrinę Europą ir pietuose beveik siekė Viduržemio jūros krantus. Į šiaurę nuo Alpių platumos augo labai mažai medžių. Vietomis Šiaurės Europą dengė daugiau kaip trijų kilometrų storumo ledo sluoksnis. Ledu padengtos buvo ir esančios į pietus nuo ledyno Centrinės Europos sritys. Dėl sausumos ir jūros pasiskirstymo ypatybių, vėjų sistemos skirtumų, Alpių ir kitų aukštų kalnų buvimo į šiaurę nuo Viduržemio jūros, tik nedidelės šilto oro masės galėjo pasiekti Europos centrines sritis“. Taigi, sėsliai gyventi Europoje buvo neįmanoma.
Kur tuo metu galėjo gyventi baltos odos spalvos žmonės? Pakankamai sausa ir vėsu buvo pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje, šiaurinėje Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje. Čia prie kalnų augo ūksmingi miškai, slėniuose tekėjo upės, buvo daug ežerų, užteko plotų medžioti žvėris. Žmonių tada buvo nedaug, gal 3-4 milijonai gyventojų visame Žemės rutulyje. Tą metą žmones vadino „Laimingąja Arabija“. Pirmieji tokį pavadinimą užrašė antikos rašytojai Diodoras Sicilietis knygoje „Istorijos biblioteka“ ir Klaudijas Ptolomėjas („Geografija“), po to – Kosma Indokoplovas („Krikščioniškoji topografija“). Gi lietuviai labai senus laikus vadina Auksiniu amžiumi. Kuris tai buvo laikas? Norint žinoti metą, skiriantį mus nuo „Laimingosios Arabijos“ laikų, reikia pažvelgti į Saulės šviesulio kelią dangaus skliauto fone. Yra dvi žvaigždės, kurias senovės arabai vadino Sadal melika (Karalių laimė) ir Sadal suudu (Laimingų laimingiausia). Jos priklauso Vandenio žvaigždynui ir dabar vadinamos ALFA bei BETA vardais. Lengva nustatyti, jog šių žvaigždžių foną praskriejome prieš 21000-22000 metų, tai yra tuo laiku, kuomet visą Europą spaudė šaltymečio letenos. Vėsusis klimatas tuo metu buvo laimingų laimingiausias Arabijos pusiasalio gyventojams ir, tuo pačiu, Auksinio amžiaus žmonėms visoje Sacharos sausojo klimato juostoje.
Kaip atrodė anuometinė Europa, šiaurinė Afrika? Europos ir Afrikos žemynų sausumos tuomet buvo pasistūmėję į priekį, salų buvo žymiai daugiau, o Raudonosios jūros vietoje plytėjo gėlo vandens ežeras. Neveltui rašytojų analuose Raudonoji jūra minima ir kaip „Meldų jūra“ (Jonas Efesietis „Cerkvės istorija“, 51 sk.). Meldai sūriame vandenyje neauga. Geologų teigimu, okeanų vandens lygis tuo metu buvo 90 m. žemesnis, negu dabar. Žmonių buvo mažai, gyveno bendruomenėmis. Kalbą išreiškė žodžiais, taip pat ženklais, vadinamais runomis ir piešininiais hieroglifais. Runų ir hieroglifų žinovas Juozas Šeimys pažymi: „Skiemeninis garsų raštas – kalba – runa, tai yra – rašyti, braižyti, įbrėžti, raižyti, rėžti, ronyti (sužeisti, įpjauti). Tik tokiu būdu (ronijant, sužeidžiant paviršių) kaulo, bronzos, aukso, sidabro, vario titnago dirbiniuose, klintyje, akmenyje, ant uolų, sienų buvo galima palikti informaciją. – Ir tęsia: – Kažkuriais metais viena maža konkurso „Dainų dainelė“ atlikėja padainavo labai gražią seną lietuvių liaudies dainą. „Aš parašiau runa, ru-na, ru-na-na, aš parašiau runa…“ – vien už šiuos žodžius, kažkada pasakytus močiutės, jeigu būčiau vertinimo komisijos narys, tai mergaitei skirčiau pirmą vietą…“. Knygoje „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“ šis tyrinėtojas pateikia Egipto piešininių, taip pat skitų – lytų runų skaitymo lietuviškus raktus, parodo atitikmenis dabartinio lietuviško rašto raidėmis. Kitų autorių darbai taip pat rodo, jog senovės Egipte, vėliau Mažojoje Azijoje ir Europoje buvo kalbama, skaitoma, rašoma ir lietuvių kalba. Juozui Šeimiui maloniai sutikus, pateikiame piešininių Egipto hieroglifų skaitymo raktą.


Tęsinys žemiau

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Paskutinį kartą redagavo BURTONIS Pen Sau 16, 2009 5:32 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Pen Sau 16, 2009 5:26 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Pav. 2. Egipto piešininio runų rašto abėcėlė („Egiptas, skitai, lietuviai runomis“; p. 78, 79 , 80)

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:29 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Raidės, jų junginių patvarumas

„Raidės nėra bevertės“ – rašo garsus istorinių šaltinių tyrinėtojas, daugelio knygų autorius Romualdas Neimantas. Jo teigimu, raidės matuojamos informacijos vienetais – bitais. Sakoma, kad kiekviena lietuviškojo raidyno raidė talpina apie 5 bitus informacijos. Esamos talpos pakanka, kad būtų galima gauti tokį informacijos kiekį, kurio negali apdoroti mūsų smegenys. Smegenys per sekundę priima 50 bitų informacijos – tiek, kiek telpa į vieną mašinraščio eilutę. Raidžių nešamą informacijos kiekį galima riboti, jungiant jas į skiemenis ir žodžius. Siaurinant paieškos sritį, raidžių nešama informacija mažėja lokalizavimo kryptimi. Raidės k nešama informacija vargiai tilptų mūsų smegenyse. Pavyzdžiui, nustatę kompiuterį rinkti žodžius pagal raidę k, gautume tūkstančių tūkstančius skiemenų, žodžių, junginių ir t. t. Tačiau, susiaurinę paiešką raidžių junginiu ks, gautume mažiau informacijos: Ksenija, boksas, skėtis, skurdas, skitai, asketai ir t. t. Paieškos lauką dar labiau susiaurinus, pavyzdžiui, fragmentu auks, gautume dar mažesnį informacijos kiekį: auksas, Auksuolė, auksingas ir t. t. Panašiu būdu dirba smegenys: pašnekesio metu jos atpažįsta raides, po to skiemenis, dar po to žodžius, juos akimirksniu lokalizuoja pokalbio temai.
Fragmentu laikysime žodžio šaknį ar raidžių junginį, jeigu pastarieji žodžiui ar tekstui suteikia prasmę. Tuo tarpu skiemenis, trumpinius ar atskiras raides, paimtas iš fragmento, laikysime nuoskalomis, šiuo atveju nesvarbu, kokia eilės tvarka tos raidės, trumpiniai ar skiemenys tekstuose yra pateikiami. Numanomos raidės tarp nuoskalų, norint suprasti patį fragmentą, įrašomos skliausteliuose.
Studijuojant antikos laikų istorikų Plinijaus Vyresniojo, Strabono, Herodoto, Diodoro Siciliečio, kitų autorių pasakojimus apie įvykius Afrikoje, jos tautas, vietoves, atstumus ir panašiai, reikia turėti omenyje, jog pastarieji naudojosi ir kitų, dar senesnių, bibliotekose buvusių autorių žiniomis, kurios, deja, iki mūsų laikų neišliko arba išliko nudrengtų atskirų puslapių pavidalu. Įtraukdami šias žinias, antikos istorikai stebėjosi anų klaidingumu. Pavyzdžiui, Plinijus Vyresnysis veikale „Gamtos istorija“ (V, 36) rašo: „Keisčiausia, kad mūsų autoriai praneša vienus … miestų pavadinimus, tuo tarpu kai pats jis (Kornelijus Balba – aut.) triumfo eisenoje… pateikia visai kitus…“. Taigi, keliautojai, rašytojai kartais klaidino vieni kitus, ir nežinia, sąmoningai tai darė, ar ne. Gal norėjo, jog tik „savi“ žmonės perskaitytų ar tik „savi“ prekijai rastų kelius Afrikos žemių platybėse.
To išdavoje, tūkstantmečių bėgyje Afrikos vietovių pavadinimai buvo iškraipomi ir tuo nereikėtų stebėtis: mums traukiantis nuo atogrąžų karščio tolyn į šiaurę, naujų, į paliktas vietas atėjusių tautų žmonės mūsų pavadinimus „nukąsdavo“, pridėdavo savo kalbos elementus, o ir visai pakeisdavo. Taip garsas p slydo į f, k slydo į g, o tarp priebalsių radosi svetimos balsės. Noromis nenoromis tenka prisiminti legendą apie Babelio bokšto statybą: žmonės, norėdami būti ne prastesniais už dievus, sumanė pasiekti dangų. Ėmęsi statyti bokštą, tarėsi dangų pasieksią, tačiau dėl to supyko dievai. Supratę užmačias, jie sumaišė kalbą, ir žmonės statyboje negalėjo susikalbėti, tad bokštas liko nebaigtas. Panašiai galbūt nutiko ir su mūsų kalba: vieningą buvusią sistemą kažkas sumaišė. Kartais gal specialiai, kartais gal ir ne. „Laikas virusą įnešė“, – sakytume dabartiniu supratimu.



Senoji Afrika

Atidžiau pažvelgę į šiaurinės Afrikos geografinį reljefą pamatytume, jog anuometinių savanų, o dabartinių dykumų fone ryškėja trys elementai: kalnynas priešais Ispaniją (Atlasas), kalnynas centrinėje dalyje (Tibestis) ir kalnynas šiaurinės Etiopijos pusėje. Charakteringa, jog kiekviename iš šių kalnynų iškyla po tris netoliese esančias, maždaug vienodo aukščio viršukalnes: vakaruose – 3340 m., 3825 m., 4165 m.; centre – 3265m., 3376 m., 3415 m.; rytuose – 2637 m., 2187 m., 2216 m. Be šios geografinės ypatybės, netoli šių vietų buvo ir kiti akcentai: rytuose Atlaso kalnai baigėsi Kartaginos miestu, centre tyvuliavo įlankos Mažasis Syrtas ir Didysis Syrtas, žemyno rytinėje pusėje stūksojo miestai Kair(t), Dira, Diryna, Dirėja.
Išryškinkime minėtų objektų fragmentus: Atlaso kalnai anksčiau vadinosi Dirys. Atstatę t garso nuslydimą į d ir pašalinę įterptą balsę i, gauname originalų buvusį pavadinimą Trys. Kodėl Trys? Ogi minėtų viršukalnių, stūksančių šalia viena kitos, dėka. Gyventojai, beje, buvo vadinami trogloditais, t. y. trog(y)loditais – trokyloditais. Beje, mūsų miestą Trakus slavai iki šiol tebevadina Troky vardu. Trims netolimoms viršūnėms žvelgiant į aukštą dangų, norom nenorom pavadinsime jas Trys Akys, o teritoriją, kurioje dominuoja šios viršukalnės, įvardinsime Triakija, gyventojus „pakrikštysime“ triakiais. Anų, senųjų laikų keliautojai sutiktų afrikiečių klausdavo, kas gyvena ten, gilumoje, ir jie atsakydavo: „žmonės triakiai“. Viduržemio jūros pusiasalyje šie triakiečiai įkūrė garsų anų laikų miestą Kartaginą – Ka(i)rtaginą – kairTagyną – Triakagyną, kuris gynė jų kraštą iš jūros pusės.
Minėjome, jog Centrinės Afrikos dalyje priešais Tris į aukštį šaunančias viršūnes tyvuliavo Mažasis syrT’as ir Didysis syrT’as (dab. Gabesas ir Sidras), kalnuotos teritorijos gyventojai buvo vadinami „ūlų trogloditais“ – trok(y)loditais. Dabartinės Libijos sostinė prie Sidro įlankos tebevadinama Tripolio vardu.
Rytinėje Afrikoje trijų minėtų viršūnių zonoje yra buvę miestai Dira, Diryna, Dirėja, jų gyventojai taip pat buvo vadinami trogloditais, ką pažymi Plinijus Vyresnysis veikale „Geografija“ (VI, 189 str.). Trogloditų vardo genezė buvo aiškinta, tačiau atskirai pažymėsime fragmentus Trys miestų Tira – Tryna, Tiryna – Trynyna, Tirėja – Trynėja pavadinimuose. Dabartinis miestas Kair(t) – Triak simbolizuoja pavydėtiną rytų Triakijos pavadinimų išliekamumą, kaip ir Chartum – Kartum – Tr(i)akum miesto prie Nilo upės vardas.
Taigi, senosios šiaurinės Afrikos žemyno dalis natūraliai buvo susiskirsčiusi į tris sausumos zonas, ir kiekvienoje zonoje buvo po tris ryškias viršukalnes. Pažymėsime, jog kiekvienos teritorijos, buvusios viršukalnių „įtakoje“, pirminis pavadinimas buvo Triakija, nudilusi į Trakija, dėl ko ir visa šiaurinė Afrika galėjo būti vadinama Trakija. Tirpstant ledams vandens lygis kilo, ir kranto, išsikišusio į Viduržemio jūros pusę, linija dėl Tvano tapo panaši į trišakį. Juozo Šeimio raidyne raidę T išreiškiantis hieroglifas taip pat yra trišakis. Jūrų dievo Neptūno rankoje išvydę trišakį suprantame, jog šis dievas gyveno jūros valdovų finikiečių kontroliuojamos šiaurinės Afrikos žemyno pakrantės gelmėse.
Šiaurinę Afrikos žemyno pusę Trakiją, siekiant jos nepainioti su vėlesne europine Trakija, vadinsime Senąja Trakija.
Kiekvienoje Senosios Trakijos dalyje (Vakarų, Centro, Rytų) gyveno žmonės, kūrėsi miestai, sąjungos, karalystės, imperijos. Atkilę į Mažąją Aziją, taip pat į Europą, įvairios tautos, jų karaliai, norėdami pabrėžti garbingą kilmę, miestų, upių pavadinimuose, savo pačių varduose palikdavo lengvai aptinkamą fragmentą trak arba jo nuoskalas raidžių t, r, tr, (t)ra, tria pavidale. Šis fragmentas iki mūsų dienų tebeskamba Trakų miesto, Trakiškių, Trakėnų miestelių pavadinimuose.
Paveikslėlis
Pav. 3. Šiaurinė Afrikos pusė, IV a. pr. Kr. („Žemės istorija“; p. 222).

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:30 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Auksuma

Pirmasis Auksumą, neskaitant užrašų ant stelų, mini Klaudijas Ptolomėjas. Knygoje „Geografija“ (IV, VII sk., 25 str.) jis rašo: „Toli nuo (Nilo) upės, šalies viduje, yra išsidėstę miestai: Auksuma, kuriame yra karališkasis dvaras, miestas Kolojė …“. Taip pat nežinomo autoriaus „Eritrėjos jūros periple“ (4 str.) apie atstumus ir prekybos sąlygas tose vietose rašoma: „…o jau nuo jo (Kolojės) iki svarbiausio miesto tų, kuriuos vadina auksumitais (auksitais – aut.), dar yra penkios dienos kelio…“ . Kodėl galėjo būti toks šios karalystės pavadinimas? Pažvelgus į Žemės naudingųjų iškasenų žemėlapį matosi, kad Etiopijos šiaurėje iki šių dienų yra aukso ir tebestovi miestas, kurio pavadinimas Aksum. Ši karalystė nuo neatmenamų laikų buvo turtinga aukso, jo gaminiais prekiavo su aplinkinėmis šalimis. Karalystę įkūrė tie, kurie žinojo žodžio auksas prasmę, ir šalies gyventojai buvo vadinami auksitais. Europos šaltymečiu Auksumą valdė baltos odos spalvos žmonės.
Apie Auksumą rašė ir karalystės kaimynai. Pavyzdžiui, Sabos karalystės stelų užrašai, surasti Maribo, Zafaro ir kituose dabartinio Jemeno miestuose, apie Auksumą štai ką sako: „… ir jis įsakė jam (Šarach’asatui Ašvai) vadovauti pasiuntiniams į Chabašat’o ir Auksumos šalis. Ir leido jam jo ponas Almakach’as grįžti, pasirašęs taiką. Ir pasiuntė jis kartu su juo (atgal) du pasiuntinius, Achaikamą ir Za-Lonis’į…“ – byloja užrašas, pažymėtas numeriu III. Ankstyvųjų Auksumos karalių užrašai, parašyti įvairiomis kalbomis, tame tarpe ir neatpažintomis, praneša (I d.): „...Auksumos neplaukuotasis (nekūšas) ir Chimjaro valdovas, ir valdovas Raidan’o, ir valdovas Sabos, ir valdovas Salchino, ir valdovas Syjamo, ir valdovas bėgų, ir valdovas Kasų, neplaukuotųjų neplaukuotasis (nekūšių nekūšas) sūnus Machremo, kuris priešams yra nenugalimas. Pakilo jis į žygį, kad surinktų iš šalies duoklę ir padarytų tvarką. Ir kas sakė „taip“, tų jis nelietė, o kas atsisakinėjo, tuos užmušė…“. Didelė, galinga tai buvo karalystė. Ji paliko pilietinės priklausomybės fragmento auks nuoskalas au, ks, sk. Mums Auksuma ypač svarbi tuo, kad į jos sudėtį įėjo miestas pavadinimu Adulys.

Jūros pakrantės pažiba

Senosios Trakijos šone, netoli Raudonosios jūros, kuri anksčiau vadinosi Meldų jūra, buvo garsusis miestas Adulys. „Eritrėjos jūros periplas“ 4 str. rašo: „…(Raudonosios jūros) pakrantėje prie Oreinos (salos), 20 stadijų atstumu nuo jūros ir yra Adulys, malonios išvaizdos gyvenamoji vieta, nuo kurios iki esnačios viduje Kolojės … trys dienos kelio.“ Plinijus Vyresnysis veikale „Gamtos istorija“ (V, 174 str.) apie tas vietas pasakoja: „Po to (seka) Izidės prieplauka, atsiliekanti nuo adulytijų miesto dešimties dienų atstumu (iriantis) irklais. Į jį yra suvežama myra iš Trogoditikos (Rytinės Trakijos – aut.). Priešais prieplauką – dvi salos, kurios vadinasi Pseudopilys; tiek pat ir (prieplaukos) viduje – Pilys, ant vienos jų (yra) akmeninės stelos su nežinomais užrašais; po to Aualytaus įlanka ...“.
Apie šį miestą kalba ir Kosmos Indikoplovo užrašas „Krikščioniškosios topografijos“ knygoje (II, 70, 8-20): „Sritis, kur gaminami smilkalai, nors ir išsidėsčiusi pačioje aukštutinėje Etiopijos dalyje bei yra šalies viduje, yra apjuosta iš kitos pusės okeanu. Iš čia (ten esantys) kaimynystėje Barbarijos gyventojai pasikelia (į kalvas) aukštyn į šalies gilumą ir, mainikaudami su vietiniais gyventojais, atgal parveža myrą, kasiją, kalamą ir dar daug ką, ką po to jūra persiunčia į Adulyją.“ Kiti istorikai rašo, jog abiejose Raudonosios jūros pusėse buvo kalbama ta pačia kalba. Iš senosios miesto didybės dabar beliko miestelis, esantis maždaug 4 km nuo Zulos (anksčiau Adulos) įlankos, jos vakaruose. Vietiniai gyventojai išlaikė tradiciją savo miestelį vadinti švelniu Azuly vardu. Pavadinimas Adulys, vertinant garso t nuslydimo į d faktorių, turėjo būti tariamas kaip Atulys. Tuomet, atstačius skiemenų pamaišymą, iškyla tikrasis šio Auksumos karalystės miesto pavadinimas: Alytus.
Tačiau tai dar ne viskas. Stebime, jog Aualytaus įlankos pavadinime yra pastovusis fragmentas Au(ks)a, nurodantis įlankos priklausomybę Auksumai. Teisingas įlankos pavadinimas turėjęs būti Auksalytus. Pamąstę atstatome tikrąjį įlankos pavadinimą, susidedantį iš dviejų žodžių: Aukso Lytus. Vadinasi, miestas vakariniame šios įlankos krante irgi turėjęs būti ne Alytus, o Aukso Lytus. Dažnas Lietuvos gyventojas ir dabar tebesako „lytus“, o ne „lietus“. Štai kokia garsi buvo alytiškių protėvynė. Jie gyveno Aukso Lytaus mieste, kurio pavadinimas sutrumpėjo iki žodžio Alytus, ir tame Auksiniame amžiuje sapnavo, matyt, ne vien tik grybų lietų.
Tuo geografija, siekiančia „Laimingosios Arabijos“ metą, galima būtų ir apsiriboti, jeigu ne

Tęsinys: II dalis - „Auksanija“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:31 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Auksanija
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... nija_2.htm

Rimgaudas Sinkus

II. Auksanija

Praeitame skyriuje („Vartai į šiaurę“) minėjome, jog miesto pavadinimas Aukso Lytus – Auksulys nudilo iki Azuly vardo. Dar kartą pažymėkime šią azijinę vardo auks transformavimosi į az kryptį: Aukso Lytus – Auksulys – Azuly. Į šitą etninę, vėliau tapusią geografine, priklausomybę reikia atsižvelgti, skaitant tiek mokslui plačiai žinomą „Eritrėjos jūros periplą“, tiek kitus išlikusius senųjų autorių raštus.
„Periplas“ yra kelionių jūra žinynas ir pasakoja apie plaukiojimo ir prekiavimo sąlygas šiaurinėje Indijos vandenyno dalyje. Kodėl ši dalis buvo vadinama Eritrėjos jūra? Žodį Eritrėja išskaidykime nuoskalomis ir atstatykime fragmentus: Eritrėja – Erytrėja – Eryttriėja – E(smi) Ryt(inių) Tri(akų) Ėja – Esmi Rytinių Trakų Ėja. Pavadinimas pristato pats save, nurodydamas, jog jūros pakrantėmis ėjo (vaikščiojo) Rytinės Trakijos gyventojai, o vandenimis plaukiojo jų laivai. Įdomu, jog čia minima jūra. Vadinasi, Indijos vandenyno šiaurinėje dalyje „Laimingosios Arabijos“ ar kiek vėlesniais laikais galėjo būti sala, netgi dvi. Tai – pakankamai reali prielaida, nes senieji keliautojai mini tose vietose buvus apvalią Dylmuno salą. Pakartokime „Eritrėjos jūros periplo“ 15-16 skyrius ištisai:
„Jeigu, plaukiant iš Oponos, aplenkti statųjį (Indijos vandenyno) krantą, besitęsiantį toli į pietus, tai pirmi pasirodo Mažieji ir Didieji Azanijos Apokopai – šešių jūrinių perėjimų atstumu, tačiau jau į pietvakarius, po to Ėkvialas Didysis ir Ėkvialas Mažasis – kitiems šešiems jūriniams perėjimams, o už jo vienas prie kito Azanijos jūriniai perėjimai – pirmasis, taip vadinamas Sarapiono perėjimas, po to – Nykono perėjimas, po kurio (seka) daugybė upių ir paeiliui einantys uostai, atskirti vienas nuo kito po vieną perėjimą sausuma arba jūra; jų iš viso iki Piralajų salų ir taip vadinamo Kanalo yra septyni. Nuo jo, jeigu pasuktumėme kiek į pietus, po dviejų dienos ir dviejų naktinių jūrinių perėjimų (..?) kryptimi išnirs Menutesijos sala, nuo kranto esanti apie 300 stadijų … Nuo čia per du jūrinius perėjimus išilgai pakrantės yra paskutinė Azanijos turgavietė, vadinama Raptais...“.
Pavadinimai yra gerokai pasikeitę, tačiau ryškėja, jog visa šiaurinė Indijos vandenyno pakrantė, įskaitant Arabijos pusiasalį, buvo vadinama Azanijos, tiksliau, Auksanijos vardu. Manytina, jog kalbama apie Patvinimo laikus arba metus, kuomet Indo upės vandenys nebuvo prinešę tiek dumblo į savo žemupį ir Indijos vandenynas šiaurėje galėjo prasidėti, pavyzdžiui, nuo Mohendžo Daro. Žemėlapyje pasekime vietoves, apie kurias rašo „Periplo“ autorius, apčiuopdami senuosius pavadinimus naujuose rūbuose (jūrinis perėjimas – 111 km, sausumos perėjimas – 30 km, Erastofeno stadija – 445,2 m): „Jeigu, plaukiant iš Oponos (Aigonos Indijos pietuose), aplenkti statųjį (Gatijos) krantą, besitęsiantį toli į pietus, tai (po to) pirmi pasirodo Mažieji (Apokopai – Apatiniai Kopai, dabartiniai Suleimano kalnai) ir Didieji Auksanijos Apokopai (dabartiniai Kirtchoro kopai – kalnai) – šešių jūrinių perėjimų atstumu, tačiau jau į pietvakarius (Indo upės slėnis – po vandeniu), po to Atogrąžų Didysis (Chadžaro, 2151 m) ir Atogrąžų Mažasis (151 m) kalnai – kitiems šešiems jūriniams perėjimams, o už jo vienas prie kito (yra) Auksanijos jūriniai perėjimai – pirmasis, taip vadinamas Sarapiono (Sia (a)Raptiono – Arabiono) perėjimas, po to (seka) Nykono – Nyk(k)Ko(u)no – Kouno Ny(kščių) – perėjimas, po kuriuo daugybė upių ir paeiliui einantys uostai (dabartiniai Chaura, Irka, Achvaras, Sukra, Zindžibaras, Adenas, Turba), atskirti vienas nuo kito po vieną perėjimą sausuma arba jūra; jų iš viso iki Piralajų (dabartinė Kūrio sala) salų ir iki taip vadinamo Kanalo (sąsiauris į Raudonąją jūrą) yra septyni. Nuo jų, pasukus kiek į pietus, po dviejų dienos ir dviejų naktinių jūrinių perėjimų (...?) kryptimi išnirs Menutesijos (dabartinis Hafūno kyšulys) sala, nuo kranto esanti apie 300 stadijų … Nuo čia per du jūrinius perėjimus išilgai pakrantės yra paskutinė (likusi) Auksanijos turgavietė, vadinama Raptais (dviEiliais)...“
Aprašytą pakrantę galima identifikuoti pagal kranto pobūdį, perėjimų atstumus (žr. žemėlapį) ir pradinį bei galinį apibūdinimus. Kalnai anksčiau vadinti kopais (sulygink: kop’ti, kop’lyčia), Somalio kyšulys buvo vadinamas Nykščiu, o kouniai buvo to „nykščio“ gyventojai kounai. Istorikų teigimu, pavadinimas „raptai“ yra kilęs iš dvieile oda (raptum) dėl stiprumo susiūtų vietinių valtelių pavadinimo. Turgavietė, buvusi tokių dviem eilėm susiūtų valtelių naudojimo zonoje, vadinta Raptais. Vadinasi, tikrasis miesto Raptai pavadinimas gali būti suprastas kaip dabartinis (dvi)Eilio miesto vardas. Iš fragmento rapt – part matosi, jog etniniai raptai ir vėlesnės Partų karalystės įkūrėjai partai Kaspijos jūros pietų, pietryčių pakrantės plotuose buvo tie patys žmones. Beje, lietuviai, kviesdami padvigubinti pastangas, iki šių dienų vartoja posakį: „Padarykime šitą raptum!“, o tai reiškia siūlymą daryti veiksmą su dviguba jėga. Pavyzdžiui, atversdami valtį, pakeldami rąstą sakome „raptum!“ ir dviese „smūgiu“ verčiame arba keliame. Suvalkijoje šis posakis tebevartojamas ir dabar.
Paveikslėlis
Pav. Eritrėjos jūra senajame Indijos vandenyne

Ar tikrai žmonės, gyvenę šiaurinėje ir rytinėje Arabijoje buvo auksitai? Remiantis Klaudijumi Ptolomėju (VI, VII, 26) ir Steponu Bizantiečiu („Etninių pavadinimų žodynas“), dabartinės Kamaro įlankos krante, Arabijos pusiasalyje iš tikrųjų gyveno gentys, vadinamos askitais. Iš nuoskalos ask atstatome tikrąjį pavadinimą: pavadinimo fragmentą: auksitai. Auksitai buvo bendrinis genčių, atsikėlusių iš Auksumos, pavadinimas, vėliau transformavęsis į skitų pavadinimą Europoje. O auksanijai buvo vietiniai arba atsikėlę iš salos, nuo auksių priklausomi gyventojai.
Ką daugiau galime pasakyti apie auksitus, auksanijus, jų kaimynus? Taps aiškiau, kai perskaitysime išlikusius rašto paminklus...
Tęsinys: III dalis - „Ankstyvųjų Auksanijos karalių užrašai“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:33 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Rimgaudas Sinkus

III. ANKSTYVŲJŲ AUKSUMOS KARALIŲ UŽRAŠAI
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... asai_3.htm
Pažvelgę į dabartinį Arabijos pusiasalio žemėlapį, šiaurės rytų ir pietryčių pakrantėje pastebėsime miestus Ėz–Zana, Dubajus, Maskatas, Finsas, Suras, Galatas, Salala, taip pat koralinių rifų apsuptas Deimanijato salas. Ar liko paminklų, galinčių paliudyti buvusį šitų vietovių „auksiškumą“? Taip, jie išlikę ankstyvųjų Auksumos karalių užrašuose. Siekiant įamžinti dabartinės Persų įlankos zonoje karaliavusių valdovų pergales, viskas buvo užrašoma. Tikriausiai, užrašai buvo visų pergalingų mūšių vietose, tačiau iki mūsų dienų jie išliko tik Auksumos paminklinėse stelose. Ten išgraviruoto karaliaus vardas Ėzana liudija, kad jo sostas buvo dabartinio miesto Ėz–zana, esančio Persų įlankos pakrantėje, ribose. Atstatykime buvusį tikrą valdovo vardą: Ėzana – Ėjzana – Auksanijos Ėja. Išlikęs pavadinimas Ėz–Zana parodo, kur buvo šitų pergalių centras. Iš senojo pavadinimo Auksanijos Ėja matosi, jog įlanką anuomet kontroliavo iš Pietų atėjusios auksitų gentys.
Degino karštis. Nors auksitai iš Auksumos traukėsi į šiaurę, tačiau stengėsi išsaugoti įtaką kitiems, į jų plotus persikėlusiems ir geriau karštį pakeliantiems žmonėms. Tuo tikslu apleistose teritorijose būdavo paliekamos auksitų komandos, kurios naujai atėjusius mokė ūkio ir valdymo technologijų išminties. Tai buvo ir pačių auksitų išsilaikymo sąlyga, nes sparčiai besidauginantys ir neorganizuoti, į laisvus plotus atkeliavę žmonės galėjo ir juos pačius pavyti bei „praryti“. Juk ir šiais laikais Jungtinės Amerikos Valstijos teikia milijardines išmokas Meksikai, Lotynų Amerikos šalims, kad tik per sienas neplūstų „alkani“ tų šalių gyventojų pulkai. Mes taip pat mokome Horo miesto savivaldybę Afganistane tam, kad vietiniai žmonės gyventų labiau pasiturinčiai. Taigi, Auksanijos karaliai titulavo save ir anų, buvusiųjų žemių valdovais, ten išlikdavo senieji pavadinimai. Visgi, būta ir nesupratimų: likusieji laiku nemokėdavo duoklių, norėdavo būti savarankiški; išėjusios auksitų gentys pakliūdavo į vergiją, privalėdavo keisti religiją, jų naujieji „ponai“ reikalaudavo keisti religiją ir senosiose valdose.
Ką liudija dabartiniame Aksumo (Auksumos) mieste ir jo apylinkėse aptikti akmeniniai užrašai? Jie iškalti ant stelų, todėl radiokarboninis užrašymo laiko nustatymo metodas čia negalioja. Šifruotojų teigimu, įrašai yra atlikti graikų, senųjų etiopų, pietinių arabų ir neatpažintų kalbų rašmenimis. Panagrinėsime tekstus, skliausteliuose įrašydami šifruotojų, o taip pat šių eilučių autoriaus siūlomus intarpus:
Stela I. Čia rašoma:
Vietoje … Al(a)e – Amid beėjsa …na Aksumo negušys ir valdovas Chimjaro ir valdovas Raidano ir valdovas Sabos ir valdovas Salchino ir valdovas Syjamo ir valdovas bega ir valdovas kasų (sakų) … pakilo į žygį kad atkurti šalį ir įvesti joje tvarką.
Čia valdovas tvarką įvedinėja įvairių tautų tarpe, tačiau daugelį atpažinti sunku, kadangi pavadinimai, šifruotojų teigimu, yra užrašyti priebalsėmis. Pavyzdžiui: …ir atvyko jis į LBCh, …jis atvyko į FNSChT, …ir jis atvyko į (.)MVM… Atkreipsime dėmesį, jog išsireiškimas negūšys = nekūšys (garsas k nuslydęs į garsą g) galėtų reikšti, jog valdovas buvo neplaukuotas žmogus, nes žodis kūšys mūsuose reiškia plaukuotą odą, o nekūšys – neplaukuotą. Pagal šį odos plaukuotumo požymį išeitų, jog „neplaukuotasis“ buvo baltos odos spalvos žmogus, todėl konstatuosime Auksumos nekūšį valdovą buvus baltaodžiu.
Kokios tautos „bega“ valdovu galėjo būti šis baltasis žmogus? Atstačius skiemenų pamaišymą teigiame, jog „bega – gabe“ tauta buvo ta, kuri garbino ugnį, gaubė ją: iki šių dienų mes, lietuviai, minime ugnies deivę Gabiją.
Steloje rašoma, jog valdovas buvęs ir kasų – sakų tautos valdovas. Etninis pavadinimas sakai vėliau sutinkamas ir Eurazijos plotuose. Etninę tikrąją sakų priklausomybę identifikuoti paprasta, atkreipus dėmesį į charakteringą žodžio sakyti junginį: “Koun saką, a moun saką? Kūn saką, a mūn saką? Kaun saką, a maun saką?”. Vertimo nereikia: žmones, tarpusavyje taip kalbantys, buvo sakai. Auksumos sakai irgi turėjo tarmes. Dviejų tarmių sakai (koun’iai ir kūn’iai) nuo Afrikos atogrąžų karščio traukėsi Arabiono pusiasalio krantu link Indijos, o sakai kaun’iai, paskutinieji likę Afrikoje, nukeliavo į šiaurę tiesesniu keliu, kur priėjo Suecą ir prie Akabos įlankos vandenų užtruko likėnų pavadinimu. Dabartinis miestas Kaunas su šalia esančiais Likėnais yra pastaroji šios genties apsistojimo vietelė. Kauniečiai su likėniškiais priskiriami seniesiems sakams kauniams (“kaun saką?”).
Stela II. Šioje steloje apie žygį prieš bega – gabijus pasakojama konkrečiai. Kadangi ano meto įvykiai labai svarbūs, iššifruoto stelos užrašo vertimą pateikiame visą (stelos eilutės sunumeruotos):
1.: (Ė)zana, Aksumo malikas ir valdovas Chimjaro ir Raidano ir Chabašato ir Sabos ir
2. Salchė ir Syjamo ir kasų ir bega, malikas malikų sūnus Machremo, kuris
(yra) ne
3. nugalimas. Kuomet žmones bega ėjo karu, pasiuntėme mes du mūsų brolius Šeazaną ir Chadefu, kad jie už
4. pultų juos. Ir kada jie pasiekė tą šalį, pasidavė šeši negušyjai kartu su žmo
5. nėmis jų. Kada gi anie pasidavė, jie išsivedė juos iš jų šalies su jų vaikais ir
jų mo
6. terimis ir žmonėmis ir gyvuliais, taip kad skaičius žmonių š
7. ių šešių negušyjų 4400, o stambių raguotų gy
8. vulių 3200, o avių ir balnojamų gyvūnų 6224;
9. taip kad jie maitino juos, (pradedant) nuo tos dienos, kai jie išėjo iš jų šalies,
10. kiekvieną dieną duonomis iš kviečių su miežiais (-22000) ir mėsa
11. ganėtinai jiems daug, davė jiems alaus ir vyno iki
12. soties keturių mėnesių (bėgyje). O kuomet jie atvyko į Aksumą
13. pas mus, mes įvilkome juos – žmones jų – į šiurkštaus audimo aprangas ir
14. aprėdėme negušyjus jų (ir nukreipėme ju)os ten, kur plačiai vilnija šalis
15. vadinama Davala BJPN. Ir mes nurodėme, kad juos maitintų ten, ir mes iš
skyrė
16. me kiekvienam nagašyjui stambių raguočių 4190 galvų, (taip kad iš viso)teko
17. (šešie)ms (nagašyjams 25140 stambių raguočių galvų); kuomet gi mes atnaša
18. vome Machremui, kuris pagimdė (mus), sekančiai: statulą auksinę (vieną)
19. ir sidabrinę (vieną ir bronzines – tris), mes padarėme šitą
20. (uš)rašą ir pastatėme jį ir pa(statėme apsaugą ir paskyrėme) Astarui (ir …)
21. ir Becheriui ir (Machremui, kuris mus pagimdė. Ir jeigu atsiras) toks, kuris
su
22. griaus tai, ką mes paaukojome, (arba ištrauks jį iš šitos vie)tos arba nuvers
jį, tai te būna jis sunaikintas.
23. Giminė jo ir palikuo(nys te būna…-i)š ša(lies) jie privalo dingti.
24. O kas pagerbs tai, tegu grįžta jam ge(rove…- ir) dėl to
25. pastatėme mes tai, (kad pasakotų apie mus ir apie mūsų miestą amži)nai. Ir
mes pasky
26. rėme šventąjį sklypą prie rūmų ir (kelio ženklą, sudėtą iš akmenų), Machre
mui.
Paskaičius užrašą matosi, jog būta nepatenkintų. Elgiamasi su pralaimėjusiais pažįstamu būdu: gentis būdavo pavergiama ir perkeliama gyventi į kitą vietą. Gal taip ir Baltistanas dabartiniuose Himalajuose atsirado? Nesutarimo priežastimi galėjo būti prastos anų gyvenimo sąlygos, religiniai motyvai, o gal neatiduota duoklė Ėzanai. Steloje minima, jog Ėzana buvęs Machremo sūnus. Kas buvo jo “tėvas” Machremas? Bandykime atstatyti “Machrem” pavadinimo esmę žinant, jog viena anuometinių pagoniškųjų dievybių turėjo vardą Becher, netoli nuo dabartinios Ez zano teka upė Mechran. Žodis Machrem galėjo būti žodžių Becher – Bechrem – Mechran samplaika ir tikėtina, jog tikrasis žodis, iškaltas steloje, galėjo reikšti vardą Bachrem. Išskleiskime jį nuoskalomis: Bachrem – Bakrem – Ba ak rem. Tokių skiemenų galima būtų ir nesuprasti, jeigu pasaulyje nebūtų dvasinės doktrinos, vadinamos Mer ka ba vardu. Išeitų, jog šią Mer Ka Ba doktriną, naują gabijams, išpažino juos užpuolęs Ėzana. Vadinasi, jog Auksanijos gyventojai aprašomuoju laikotarpiu išpažino nevienodus tikėjimus ir tie, kurie valdė Auksanijos Ėją, buvo užkariautojai.
Stela IV. Steloje kalbama apie žygį prieš saranius, tai yra zaranius – zarius. Čia vėl minimas nugalėtojas Ėzana, kuris buvo Machremo sūnus ir kartu Al(a)e – Amido sūnus. Pažymėsime, jog 6-7 eilutėse rašoma:
… užpuolė (mus) sarane (gentys), kurių karalystė A(la)n(ija)…
Ėzana buvo Mer ka ba sūnus, todėl jo karas prieš zarius yra visai suprantamas. Po susirėmimų 16–17 eilutėse konstatuojama:
… ir paėmėme (vadą) Alytą kartu su abiem jo vaikais…
Zariai, bent jau dalis jų, šį kartą pralaimėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog po tūkstančių metų karaliaus Mindaugo žūtis taip pat minima kartu su abiem jo vaikais. Be to, prisiminkime, jog karalius Mindaugas buvo užsidaręs Turov’o – Vorut’os pilyje, o Turovas tada buvo Lyd’os – (a)Lyt’os kunigaikštystės aplinkoje. Epizodas kartojasi. Panašu, jog įrašas metraštyje buvo padarytas sąmoningai, kad galima būtų susekti ano Alytos ir dabartinio karaliaus Mindaugo (irgi alytiškio) etninę tapatybę.
Įdomios 11-12 eilutės:
Mes įrengėme stovyklą prie kariuomenės surinkimo punkto Ala.
Ėzana galėjo stovyklauti prie punkto Ala, nes pats buvo ir Al(a)e – Amido, tai yra to paties tikėjimo, sūnus. Pažvelgę į žemėlapį užfiksuosime, jog iki šių dienų aptariamoje teritorijoje stovi miestas Salala, o jo pavadinimas kalba pats už save: Sa(a)lala - sia Ala(nla). Tai rodo į buvusį Alanlos - Alanijos genties ar genčių grupės egzistavimą. Ala Ėzana vadino dabartinę Salalą.
Kadaise Karaliaučiaus profesorius Imanuelis Kantas, nykstant lietuvybei, įvade į naujai parengtą vokiečių – lietuvių kalbų žodyną įsakmiai parašė: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Neskaitant besivystančių filologinių aplinkybių, ši knyga per lietuvių kalbą brėžia gairę prabilti ir naujiems tautų raidos istorijos puslapiams.

Tęsinys: IV dalis - „Pradingusi sala - žemynas“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:34 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Rimgaudas Sinkus

IV. PRADINGUSI SALA - ŽEMYNAS

Apie išnykusias salas yra prirašyta šimtai knygų. Galimos salų buvimo vietos prasideda Viduržemio jūroje, Afrikoje, Indijos vandenyne, po to tęsiasi per Skandinaviją, Velsą, Airiją, Atlanto vandenyną, Šiaurės, Pietų, Centrinę Amerikas, Antarktidą ir baigiasi Ramiajame vandenyne. Išeitų, salų būta daug.
Ta proga paminėsime žinomą dingusių pasaulių ieškojimo autoritetą Ignotą Žiogelį (1821-1891), knygų „Atlantida – prieštvaninis pasaulis“ (anglų k.), „Senovės Egipto istorija“ (lenkų k.), kitų knygų, straipsnių panašia tematika autorių, kurį, užsieniečių teigimu, drąsiai galima apvilkti Platono mantija ir pavadinti atlantologijos tėvu. Šis, nuo Molėtų ar Anykščių apylinkių kilęs lietuvis pasaulyje žinomas Ignatius Donnelly vardu. Taurusis aukštaitis mirė daugiau kaip prieš šimtą metų, bet jo prielaidos, sukaupta medžiaga drumsčia protų ramybę: turint naujus mokslo pasiekimų duomenis, tyrėjai vėl ir vėl leidžiasi į pradingusios salos paieškas.
Žinome, jog žemę kiaurai kerta magnetinės linijos, jos klaidžioja. Šiaurės ir Pietų magnetiniai poliai juda ir šiuo metu vienas jų yra netoli Grenlandijos. Apie magnetines audras, siaučiančias žemės paviršiuje, nusimanome, tačiau nedaug kas kreipia dėmesį į tai, kad žemės gelmėse audros yra didesnės, įvairesnės. Įsivaizduokime geležies rūdos prisotintą kalną ir tai, kas atsitiktų, jeigu po juo pakištume galingą magnetą – kalnas murktelėtų gilyn, nelyginant plūdė meškeriojant žuvį. Suprantama, tai vyktų lėčiau, nes kalnas susijęs su aplinkine uoliena ir lengvai nepasiduotų. Panėrimo gylis, priklausomai nuo magneto stiprumo ir rūdos kiekio, būtų skirtingas. Žemės pluta suskiltų, po to užsirauktų ir tik seklumų bangelės primintų buvusios katastrofos vietą.
Mus šiuo požiūriu domina vietos, artimos Auksumai ir Auksanijai. Pažvelgus į fizinės geografijos žemėlapį peršasi mintis, jog aprašytas „murktelėjimas“ galėjo nutikti Seišelių salų areale, kur seklumų bangelės keičiasi su duburių atolais. Panagrinėkime Afrikos – Arabijos krantų aplinkos situaciją istorinių šaltinių požiūriu.
Kas tokie buvo „akvauėzatai“ (vanduoliai), rašėme anksčiau, tačiau iš kur į Auksaniją (Arabijos pusiasalio krantus) galėjo atkakti alanai? Lietuvių kalboje žodžiai alas, alys reiškia apvalumą, apvalų daiktą. Žodis sala gali būti kilęs iš pirminės sampratos čia ala – sia ala – sala. Žmogus (s)alanas tuomet būtų tas, kuris gyveno saloje. Raidė ‚s‘ amžių glūdumoje svetimose tautose išnyko, o sala – sia ala mūsuose tebefunkcionuoja. Ir alos ryšys su apvalumu išlikęs: Vilniaus rajone, 8 km. į pietvakarius nuo Giedraičių yra apvalus ežeras, kurio pavadinimas Alys, garsaus Alaušo ežero apvalumo sąsaja su ala akivaizdi, aukštumose prie Utenos yra kaimas Aliai ir t. t. Pagal vardą darome išvadą, jog alanai į Arabijos pusiasalį galėjo atsikelti iš salos.
Derėtų prisiminti, jog antikos laikų keliautojai Indijos vandenyne mini buvus Dylmuno salą: Dylmunas – Tyl mu(i)nas – (sa a)Lytų Muinas. Ką galėjo reikštis žodis Muinas? Mūsų kalboje – kažką besimainančio, besikeičiančio. Tuo pasižymi mėnulis. Išeitų, jog dabartine kalba tikrasis ano meto Dylmuno salos pavadinimas buvo (a)Lytų Muinas - Alytų Mėnulis. Pažvelgę į senųjų Egipto dievų panteoną, aptinkame dievaitį, vadinamą Mėnulio vaiku. Mėnulis yra besimainantis objektas. Sala – žemynas, nyrantis į vandenį, taip pat galėjo mainytis, nykti, keisti kontūrus. Mėnulio vaikas, vardu Konsū, galėjo būti tos salos dievybė.
Remdamiesi Juozo Šeimio piešininių hieroglifų skaitymo metodika, paskaitykime dievaičio Konsū įrašus:

Paveikslėlis
S – sakalas
A – apdangalas (plunksnų)


A – ausis
U – ūla į ausies būgnelį
K – kaušas (akiduobė)
S – sliekas (antakio vingis)
I – insaga (ausyje)
S – skylė (ausies spenyje)


I – įvija
S – sakalas


Tr – Trakų (trys)


Vi – Vilnijaus (vilnis)


Kai spaudė šaltymetis, sala buvo palankaus geografinio klimato juostoje. Kokių genčių auksiai gyveno saloje, aplinkui ją žemyne? Kaip jie vadinosi? Skaitome:

S – skeptras K – kepurė L – lūpos R – ryžis A – akis
A – apylanka I – įvija I – ilgas U – užantis L – lūpos
K – kumštis J – juosta N – namai S – suknelė A – akis (dešinė)
A – apyrankė A – ausis K – kumštis A – apyrankė N – nosis
S – skeptras A – apyrankė S – spyruoklė A – apylanka
S – spyruoklė S - spyruoklė

A – akis U – užantis P – pilis L – lūpos
L – lūpos K – krokod.(nykštys) I – ilgas A – akis
Y – įvija R – rankdarbis N – namai B – burė
T – trys A – apyrankė S – spyruoklė I – įvija
A – ausis S – skeptras A – apyrankė A – ausis

Ū – ūla (nosies) V – vokas (akies)
L – lūpos O
I – įvija K
A – apylanka I
A

Matome, jog saloje ir aplinkoje gyveno alytai, labiai, alanai, sakai, rusai, kijai, ukrai, pinsai, ūliai, vokiai. Salos vietą lokalizuojame esant Indijos vandenyne, tai yra ten, kur II-o skyriaus iliustracijoje pažymėta „Galima sala“. Paėmę dabartinį žemėlapį su miestais, kaimais pamatysime iš auksių salos atsineštus pavadinimus: Alytus, Trakai, Vokė, Ūla,Vilni(j)us, Kaunas – Sakaun’as, Kijevas, nors pati Kija (Čia Kija – Čekija) pasitraukusi kiek į vakarus. Vokiečiai, rusai, „labdien“ sakantys labiai – latviai, ukrai – ukrainiečiai irgi mums žinomi. Ne lenkas, o linkas tarmiškai tebesako Utenos krašto žmonės. Pinsais – finsais (garsas p dabar nuslydęs į f) vadiname suomius, vengrus, estus.
Beje, galime identifikuoti ir Auksumos karalių užrašuose anksčiau neatpažintas 1 stelos 7-10 eilučių prasmes:
… ir atvyko jis į LBCh, ir ten duoklę (jam) atidavė nekūšys akvaėzatų SVSVT kartu su savo tautomis … ir atvyko jis į FNSChT ir ten …
Žinant, kad arabuose ‚k‘ slysta į ‚ch‘ ir buvo rašoma praleidžiant balses, galime teigti, jog užrašai iš tikrųjų skamba taip:
… ir atvyko jis į LaBaKą, ir ten duoklę (jam) atidavė baltasis vanduolių (valdovas) Sia Vanduolis iS Vilnijos Trakų … ir atvyko jis į PiNSų Krašto Tautas, ir ten…
Matome, jog Užrašuose minimos labių – latvių bei fin(s)ų tautos. Ta proga pasekime Egipto pavadinimo atsiradimą: čia Kijptas – čy akijptas – čia Egiptas, o tai reiškia, jog anoje žemėje tuo metu dominavo kijai. Ukrai? Jie buvo žmonės, gyvenantys u kresta – kalnuotos Triakijos, pasižyminčios menama kryžiaus forma, gyventojai. Krestjanin, jų žodžiais tariant, buvo kryžiuje, Triakijoje besidarbuojantis valstietis. Arabai, senų laikų įtakojami, baltuosius žmones ir dabar tebevadina „kryžiuočių“ vardais.
Kaip dar galėjo būti įvardinama sala, be Trakų Vilnijaus ir Dylmuno? Išsiaiškinimui paimkime faraono Tutanchamono (Cheopso – Kijopso) dinastinį kilmės vardo įrašą ant auksu tviskančio sarkofago viršaus. Paskaitykime:
Paveikslėlis
A – ausis
U – ūlia (ausies)
K – kaušas
S – sliekas
I – insaga
S – skylė

Matome veidą, iškilusį iš vilnių, apsuptą žvynais – tai liudija, jog Cheopso protėvis auksis gyveno apsuptas vandenų. Išeitų, jog sala, kurioje gyveno auksiai, buvo vadinama Aukso sala. Seni, labai seni laikai… Kaip su alanais? Jie niekur nedingo: dabartinė istorija mini alanus, gyvenusius prie Kaspijos jūros, o jų palikuonys yra dabartiniai osetinai.
Istorikų lūpomis panagrinėkime Aukso salos kaimynus žemyne. Tūlas Johanas Malala, antikos laikų Bizantijos istorikas, parašė aštuoniolikos knygų „Pasaulio kroniką„, kur vardino įvykius nuo „pasaulio sutvėrimo“ iki pat jo dienų. Straipsnyje 433.3-434.18 Malala rašo: „Tais pačiais metais atsitiko taip, kad indams, taip vadinamiems auksumitams ir ameritams, teko vieniems su kitais pakariauti.“ Vadinasi, anais laikais auksumitai – auksitai buvo vadinami indais, Auksuma buvo laikoma indų šalimi. Tą pat įvardija ir kiti Bizantijos istorikai: Indostano pusiasalį jie vadina Didžiąja Indija, Pietinę Arabiją – Mažąja Indija, o Auksumą (kartu su Afrikos rago šalimis) – Vidine Indija. Taigi, Aukso sala buvo apsupta gyventojų, kurie vadinosi indais. Neveltui Simonas Daukantas, išvartęs archyvus, rašė: „Betgi senovės raštai skelbia, jog lietuvių, kalnėnų ir žemaičių giminės lopšiu buvusi Indų žemė.“ Be Indostano pusiasalio ji siekė Auksumos ir Auksanijos žemes.
Yra dar vienas išnykusios salos pavadinimas – Atlantida. Atstatykime šio pavadinimo prasmę, jį fragmentuodami: Atlantida – At(y)la(s) (a)nt I(n)da – Al(ys) ta ant Indos. Gauname, jog žodis Atlantida reiškia salą – žemę (ta), esančią virš Indos, tai yra Auksumos ir Azanijos krantų. Iš to seka, jog Platonas, minėdamas Atlantidą, kalbėjo lietuviškų žodžių santrumpa: Atlantida = Alys ta ant Indos.
Sprendžiant iš to, jog Aukso salos rašmenys buvo rašomi lietuvių kalba (tai liudija dinastiniai sarkofagai ir genčių pavadinimai), Atlantidą valdė alytai kartu su jiems giminingais sakais ir ūliais (apie juos vėliau). Sala turėjo savo dievaitį Konsū. Tarp kitko, ar ne Kounių sūnų?..
O mūsuose?.. Ar išliko mūsų dievų panteone koks nors salos dievas? Išliko. XVI a. publicisto ir istoriko Jono Lasickio knyga „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ sako, jog žemaičiai turėję daug dievų: miško, samanų, ežerų ir t. t. Turėjo ir dievą, vardu Alabathis. Šio žodžio tikslinti nereikia: Alabathis – Alapatis. Aukso sala Atlantida turėjo dievą vardu Alapatis, įprasminantį dievybę – salos viešpatį.

Tęsinys: V dalis - „Aukso sala“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:37 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Rimgaudas Sinkus

V. AUKSO SALA - KOKIA JI?
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... sala_5.htm
Aukso salai Platono suteiktas įvardinimas Atlantida yra mūsų kalbos žodžių fragmentų sutrumpinimo išdava. „Buvo, ar nebuvo Atlantida?“ – toks klausimas jau nebeegzistuoja, nes paaiškėjo, jog Alys – ta ant Indos tikrai buvo. Salą, kartu su kitais, valdėme mes, lietuviai. Įvairių tautų legendos byloja, jog Atlantidos gyventojai buvę baltaodžiai, šviesiaplaukiai arba kaštoninių plaukų, aukšti, barzdoti, nusimanantys medicinoje, moksle ir įstatymuose žmonės. Jų tarpe buvo ir žemo ūgio, šviesios odos spalvos, tamsių plaukų ir šviesiai arba tamsiai rudų akių žmonių. Plačiausiai Atlantida yra nupasakota graikų filosofo Platono (428-348 pr. Kr.) dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“. Ši informacija yra patikimiausia, nes Platonas išsireiškimą Atlantida panaudojo vienintelis, tuo tarpu kiti, jį mėgdžiodami, pavadinimą padarė bendriniu visų nugrimzdusių pasaulių sinonimu. Pirmasis dėmesį į šiuos dialogus atkreipė mūsų kraštietis Ignotas Žiogelis, jie išspausdinti knygoje anglų kalba „Atlantida – prieštvaninis pasaulis“. Kokia ji, prieštvaninė Atlantida? Kokybiškai į lietuvių kalbą išverstų Ignoto Žiogelio darbų neturime. Skliausteliuose pateikti intarpai yra šių eilučių autoriaus pastabos. Ignotas Žiogelis (Ignatius Donnelly) Platono dialogus vertė prieš gerą šimtmetį, todėl derėtų turėti naują dialogų „Timajas“ ir „Kritijas“ vertimą iš rankraščio ir žiūrėti į šį darbą ne tik vertėjų, bet ir lingvistikos, istorijos, mitologijos, tautosakos, technikos mokslų specialistų akimis. Juk tai – mūsų istorija. Pateikiame svarbesnes ištraukas.
Kritijas „Timajuose“ sako:
Papasakosiu seną padavimą, nugirstą iš vyro, kuris ir pats anaiptol nebuvo jaunas. … Vienas labai senas (Egipto) žynys sušuko: „O (poete) Salonai, Salonai! Jūs, helėnai (graikai?), amžinai esate vaikai, ir nėra tarp helėnų senolio!“ Tai išgirdęs, Salonas paklausė: „Kaip? Ką turi galvoje, šitaip sakydamas?“ – „Jūs visi jauni savo sielomis, – atsakė žynys, – nes jose neįstengiate išsaugoti jokio pasakojimo, pagrįsto senu padavimu, nei jokio mokymo, pražilusio nuo laiko. … Jau buvo anksčiau ir bus ateityje daug įvairių žmonijos sunaikinimų, didžiausių – ugnimi ir vandeniu, o kitų, ne tokių didelių, – dėl gausybės kitų nelaimių. Jūsų pačių pasakojimas … (yra) panašus į mitą, tačiau jame daug tiesos: mat, kūnai, besisukantys aplink žemę ir keliaujantys per dangų, nukrypsta nuo savo tako, todėl kiekvieną kartą, praėjus ilgiems laiko tarpsniams, visa kas ant žemės sunaikinama baisia ugnimi. Taigi tuomet, gyvenantieji kalnuose, aukštumose ir sausose vietose išnaikinami gausiau, negu gyvenantieji prie upių ir jūros. ... O dievams, apvalantiems žemę vandeniu, atsiuntus tvaną, išsigelbėja kalnuose gyvenantys jaučiaganiai ir gyvulių augintojai. … Viskas nuo seno mūsų šalyje (Egipte) užrašyta ir išsaugota šventyklose; tuo tarpu pas jus ir kituose kraštuose, vos tik sukuriamas raštas ir visa kita, ko reikia valstybėms, praėjus įprastam metų skaičiui, ant žmonių tarsi maras vis prapliumpa dangiška srovė, palikdama iš jūsų tik neišsimokslinusius ir nekultūringus; taigi, nuo pat pradžios ir vėl tampate tarsi jaunuoliai, nežinantys nieko, kas tiek čia, tiek pas jus vyko senovės laikais.
… Nuostabą kelia gausybė didžių jūsų miesto (Atėnų?) darbų, kuriuos mini mūsų įrašai, tačiau visus juos didingumu ir kilnumu viršija vienas: mat įrašai kalba, kokią baisią galybę, įžūliai žygiavusią užkariauti visą Europą ir Aziją (Auksumą?) ir užgriuvusią nuo Atlanto jūros, sunaikino jūsų miestas. Keliauti ana jūra tuomet buvo įmanoma, nes prieš sąsiaurį, kurį, kaip sakote, jūs vadinate Heraklio Stulpais (aukšti kalnai), būta salos, didesnės už Libiją ir Aziją (Auksaniją?), kartu paimtas; iš tos salos keliautojams buvo nesunku nuvykti į kitas salas, o iš salų – į visą priešais plytintį žemyną, nusidriekusį aplink aną, tikrąją, jūrą; mat, jūra vadinami vandenys, kiek tik jų esama šiapus sąsiaurio, pasirodo esąs tik uostas (įlanka), turintis tam tikrą siaurą kanalą įplaukimui; o aną jūrą iš tikrųjų galima taip vadinti, kaip ir ją juosiančią žemę visiškai teisinga ir teisėta vadinti žemynu (Antarktidą?). Taigi, toje Atlantidos saloje iškilo didi ir nuostabi valdovų galybė, valdžiusi visą salą, daugelį kitų salų ir žemyno dalių. Be jų, dar šiapus sąsiaurio, Libiją iki Egipto ir Europą iki Tirėnijos. … Bet vėlesniais laikais, ištikus neregėtiems žemės drebėjimams bei potvyniams, per vieną baisią dieną ir naktį visa jūsų kariuomenė prasmego po žeme; taip pat ir Atlantidos sala pranyko, nugrimzdusi gelmėje … Tačiau, prieš pasakojant, dar būtina kai ką paaiškinti, kad nesistebėtumėte dažnai girdėdami helėniškus svetimšalių vyrų vardus. Jie atsirado taip: kai Salonui atėjo į galvą panaudoti šį pasakojimą savo poemai, aiškindamasis tų vardų reikšmę jis aptiko, jog egiptiečiai, pirmi šį pasakojimą užrašę, vardus išsivertė į savo kalbą, todėl ir pats Salonas, tyrinėdamas ką kiekvienas vardas reiškia, užrašė juos išverstus į mūsų kalbą…
Iš pastarojo sakinio matome, jog pateikti pavadinimai ir vardai dialoguose taip pat yra sąlyginiai. Turint Platono raštų originalą ir žinant, kur iš tikrųjų buvo Atlantida, pavadinimus ir vardus derėtų patikslinti.
Atlantida minima dialoge „Kritijas“, kur Kritijas sako:
… Kadangi per devynetą tūkstančių metų įvyko daug potvynių, juk šitiek metų praėjo nuo anuomet iki dabar (iki Salono) – dirva tais laikais šitokių nelaimių metu nuplaunama nuo aukštumų – (ji) neužkliūdavo, kaip kitose vietose, už nors kiek didesnės užtvaros, bet iš visų pusių skalaujama dingdavo gelmėje. Tad lyginant tai, kas buvo anuomet su tuo, kas yra dabar bėra (ir) likę, kaip kad mažose salose, (liko) tarsi ligos nukamuoto kūno griaučiai; visa žemė, kiek tik būta jos derlios ir minkštos, tapo nuplauta, o iš pačios šalies liko vien oda ir kaulai. … Kaip jau anksčiau sakyta, dievai traukė burtus ir šitaip pasidalijo žemę, vieni – didesnėmis, kiti – mažesnėmis dalimis, įkūrė šventoves ir įsteigė aukojimus; lygiai taip pat Poseidonas (Salono arba Platono duotas vardas), burtais kaip savo dalį gavęs Atlantidos salą, apgyvendino savo palikuonis, pagimdytus mirtingos moters, maždaug tokioje salos vietoje: prie jūros, salos viduje driekėsi lyguma, kuri, kaip pasakojama, buvo gražiausia iš visų lygumų ir pakankamai derlinga, o šios lygumos viduryje, maždaug penkiasdešimt stadijų (1 stadija yra apie 185 m) nutolęs nuo jos kraštų, savo ruožtu stovėjo iš visų pusių neaukštas kalnas… Daug kas dėka toli siekiančios jų valdžios buvo įsivežama iš svetur, tačiau daugiausia to, ko reikia gyvenimui, teikdavo pati sala – pirmiausia visus, kokius įmanoma iškasti kasyklose, kietuosius ir lydžiuosius metalus, tarp jų ir tą, kurio dabar išliko tik pavadinimas orisakas (pažodžiui reiškia „kalnų varis“), o anuomet jis iš tiesų buvo kasamas iš žemės daugelyje salos vietų ir vertinamas labiau už visus metalus, išskyrus auksą. Miškas dosniai teikė visa, ko reikia statytojams, taip pat sočiai maisto naminiams ir laukiniams gyvūnams.
Saloje ganėsi ir didžiausia dramblių kaimenė, nes pašaro pakako ne tik visiems kitiems pelkių, ežerų upių, kalnų ir lygumų gyvūnams, bet ir šiam žvėriui, didžiausiam ir rajausiam iš visų. Be to, visa, ką kur kvapnaus dabar augina žemė – šaknis, žoles, medieną ar varvančias dervas, žiedus ar vaisius, ji (sala) gimdė ir augino. Dar ir tuos naminius vaisius bei javus, kuriuos mes valgome ir kuriuos vartojame kaip duoną, įvairias jų rūšis vadiname ankštiniais, taip pat visus medžius, kokie tik teikia gėrimus, valgius bei aliejus, lygiai kaip netinkamus saugoti vaisius, kuriuos kaip mielą paguodą, pasisotinus po pietų, duodame pasismaginti ir pasmaližiauti pavargusiam, – visų šių gėrybių gyvavusi tais laikais po saule šventa sala teikė ir nuostabiai puikių ir neaprėpiamą gausybę. Taigi, naudodamiesi visu tuo, kas auga ant žemės, jie įkūrė šventyklas ir valdovų rūmus, uostus bei laivų statyklas ir išpuošė visą kraštą … Pirmiausia buvo sakoma, kad visas kraštas plytėjo labai aukštai ir prie jūros kaip nukirstas baigėsi stačiu skardžiu, tačiau visa lyguma, besidriekianti aplink miestą ir jį supanti, o pati aplinkui apsupta kalnų, nusitęsusių iki pat jūros, lygi, plokščia ir visa pailga, buvo trijų tūkstančių stadijų ilgio, o pločio ties viduriu, einant nuo jūros į krašto gilumą, – du tūkstančius. … Tokia tad buvo ši lyguma iš prigimties, o ją gražindami ilgą laiką triūsė daugybė valdovų. Ji buvo pailgo, daugiausia taisyklingo keturkampio formos, o ten, kur kontūro linija nelygi, ištiesinta aplink lygiai iškasus griovį. … Būta gausybės atskirų įstatymų apie kiekvieno valdovo teises, tačiau didžiausias buvo toks priesakas: nė vienas jų niekada neturi pakelti ginklo prieš kitą, tačiau visi privalo atskubėti į pagalbą, jei tik kas viename kuriame iš jų valdomų polių sumanytų nuversti karališkąją giminę, taip pat, kaip senovėje, kartu tartis karo ir kitais klausimais, pirmenybę atiduodant Atlanto giminei. Tačiau (pastarosios giminės) valdovas neturėjo teisės mirtimi bausti nė vieno savo giminaičio, jei tik tam nepritardavo daugiau negu pusė iš dešimt, priklausančių tarybai.
…Daugelį kartų, kol juose viešpatavo iš dievo paveldėta prigimtis, (valdovai) buvo paklusnūs įstatymams ir palankūs dieviškajam pradui, kuriam buvo giminingi. Mat savo mintis jie kreipė teisybėn ir į tai, kas didu visais atžvilgiais, būdami nuolankūs ir išmintingi tiek bendraudami vieni su kitais, tiek pasitikdami tai, ką neišvengiamai atneša likimas, todėl į viską, išskyrus dorybę, žiūrėdami su panieka, savo turėtus turtus vertino kaip nereikšmingą dalyką ir lengvai, tarsi nieko nevertą sunkumą, nešė aukso ir kitų turtų naštą. Jie neklupdavo prabangos apsvaiginti, neprarasdavo savitvardos dėl turto, tačiau, likdami blaivaus proto, skvarbiai įžvelgdavo, jog net turtai auga dėl tarpusavio draugystės ir dorybės, bet, jeigu jie tampa rūpesčiu bei pasidaro garbstomi, nyksta ir jie patys, o kartu su jais pražūva ir dorybė. Tačiau, kai dieviškoji paveldėtoji dalis juose sumenko, dažnai atskiedžiama viskuo, kas mirtinga, ir įsiviešpatavo žmogiškasis būdas (dalis), jie prarado padorumą, nebeįstengdami ilgiau nešti nė anksčiau įgyto turto naštos; tam, kuris sugeba matyti, jie atrodo gėdingi, nes iš savo brangenybių (dorybių) buvo pražudę tai, kas gražiausia. O tiems, kurie neįstengia įžvelgti, koks gyvenimas yra iš tiesų laimingas, jie (patys sau) atrodė nuostabiausi ir laimingiausi … tada, kai buvo kupini nedoro godumo ir jėgos.
Dievų dievas Dzeusas (Salono ar Platono duotas vardas), valdąs įstatymais ir mokąs tokius dalykus pastebėti, susimąstė apie tai, kaip smarkiai pagedo garbinga giminė, ir, nusprendęs juos nubausti, idant po to, kai bus išmokyti saikingumo, taptų doresni, sušaukė visus dievus į šlovingiausią jų buveinę, stūksančią pasaulio viduryje, iš kurios galima apžvelgti visa, kas gimsta, o sukvietęs pasakė…
Platono pasakojimas šioje vietoje nutrūksta. Be minėtų ištraukų, dialoge „Kritijas“ atpasakojamos ir techninės detalės, kurios išmuša iš vėžių daugelį mokslininkų. Jie netiki, kad priešistoriniame pasaulyje galėjo egzistuoti sąmoninga kuriamoji mintis. Šitų aprašymų autorius neturi. Tokius techninio pobūdžio ekskursus mokslininkai priskiria magijos ir burtininkavimo praktikai. Visgi žinant, jog tai buvo realus mūsų protėvių pasaulis, paieškokime ano pasaulio pėdsakų ne vien salos dievo Alapačio asmenyje, bet ir technikoje. Pavyzdžiu gali būti Simono Daukanto „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ aprašomos senovinės Vilniaus žinyčios („Raštai“, 1976, t. 1, psl. 513) studijos. Be keleto aprašytų statinių (1 kurpė = 1 pėda), Simonas Daukantas mini aukurą: Tas aukuras turėjęs 12 laiptų, kožna laipta buvusi per keturias kurpes su viršum aukšta, pats aukuras turėjęs devynias kurpes aukščio, o 37 platumo ketvirtainy, kurio viršus tauro ragais apkaišytas buvęs; aukštis aukuro nuo apačios iki viršaus turėjęs 27 kurpes. Kiekviena laipta buvusi pavesta kiekvienam dangaus ženklui…“. Koks tai objektas? Dydžius pavertus metrine sistema, statinys sudaro kvadratinę, virš keturiasdešimties metrų pagrindo perimetro laiptuotą piramidę, kurios aukštis beveik devyniolika metrų. Vargiai tokia didelė, juolab medinė, ji buvo skiriama aukojamų aukų deginimui. Piramidės viduryje buvo įmontuota maždaug 8x8x8 m matmenų „stiklinė“, kuri sužadino mintį, jog buvo naudojama garso stiprinimui (rezonansui) išgauti. Tai – neregėtas tiek aniems, tiek šiems laikams techninis įrenginys, galintis siekti Aukso salos civilizacijos ištakas. Pagaminus daugiau kaip 30 kartų mažesnį maketą ir išbandžius prietaisais pasirodė, jog garso stiprinimas įrenginyje tikrai žymus. Nesidedame istorikais, todėl nediskutuojame, iš kur S. Daukantas gavo šiuos piramidės matmenis. Iš kokio šaltinio Simonas Daukantas bebūtų paėmęs matmenis, statinio techninių charakteristikų jungtys rodo, jog tos žinios ne klastotė.
Paveikslėlis
Pav. 1. Vilniaus piramidės maketas

Auksumos karalystės laikų turtu galime laikyti ir sutartines. Neseniai buvo atskleista, jog sutartines gieda ir kai kurios Rytų Afrikos juodaodžių gentys. Gerai, kai turėta ką iš mūsų paveldėti. Prie atsinešto iš Aukso salos turto galime priskirti ir tautų, miestų, vietovių, upių, dievų, taip pat žvaigždžių pavadinimus: Vilni(j)us, Trakai, Vil(n)ija, vokietis (iš Vokia), rusas (iš rūsas), Kaunas (iš sakas – sa kaun’as), Alanta, Alapatis, Alytus, Aliai, Lela, Polela ir t. t. Atsinešėme kitiems pavyzdžiu esančią kalbą, pasižyminčią balsių ir priebalsių grynumu, skambumu, gilia žodžių prasme bei žaismingumu. „Žodinės kalbos sukūrimas, – anot Juozo Jokubausko („Priešistorinių amžių istorija“, leidykla „Morkūnas ir Ko“, 2002, Kaunas), – yra pats didingiausias atradimas mūsų planetoje.“ Senesnės kalbos už lietuvių nėra, tad ko nepasididžiuoti šiuo atradimu. „Daugelyje kalbų kartojasi tie patys žodžiai, – toliau rašo Juozas Jokubauskas, – tačiau padarytume didelę klaidą, jei bandytume tvirtinti, kad kitos tautos tuos žodžius begyvendamos iš lietuvių pasiskolindavo. Praktiškai jos ne pasiskolindavo, o paveldėdavo.“ Mūsų kalba nukelia priešistorę tūkstančius metų atgal (daugiau kaip devynis tūkstančius metų iki Salono), todėl priešistorę paverčia jau istorija.
Vilniaus piramidės matmenys slepia savyje skaičių П (pi), susijusį su apskritimų erdvėmis, taip pat Aukso pjūvio skaičių 0,618, kurio tinkamas naudojimas architektūroje objektams suteikia harmoniją. Skaičiumi П=3,14 remiasi ir Cheopso piramidės matmenys Egipte. Jos pagrindo perimetro ir aukštinės santykis yra skaičius 2П, o majų Saulės piramidėje šis santykis yra 4П. Iš kur nuostabusis žemaitis gavo savo paskelbtas žinias? Iš kur jos bebūtų, tikslūs techniniai duomenys rodo, jog tai – ne klastotė. Kalba, raštas, rezonanso išgavimo mintis, sutartinės, dievai, skaičių 3,14 ir 0,618 žinojimas, gebėjimas valdyti rodo mūsų ryšius toli gražu ne su menkomis „akmeninio kirvuko“ tradicijomis, o su prarasta Aukso salos civilizacija, kuria rėmėsi Egipto, taip pat vėlesnių kultūrų atstovai Centrinėje Amerikoje, Mesopotamijoje, visame pasaulyje.
O ar pernešėme čionai, į dabartinę Lietuvą, lietuviškos kalbos užrašymo piešininiais hieroglifais būdą? Taip. Tyrinėtojas Juozas Šeimys Vilkaviškio apylinkėse rado titnaginius strėlių antgalius, išmargintus Egipto piešininių hieroglifų raštais. Tokiais, kokie užrašyti ant faraonų sarkofagų. Perskaitė. Antgaliai rodo sąsajas su Egipto dievais. Mūsų žinių lobyne yra nustatytas ryšys su kosmosu. Pavyzdžiui, Dvynių žvaigždės Alfa ir Beta (Kastoras, Poluksas) pas mus buvo vadinamos Lela ir Polela. Vadinasi, turėjome žinoti, jog Polela (po Lelos) yra toliau už Lelą. Tiesa tai, ar ne? Tiesa, nes nustatyta, jog Polela iš tikro yra 13 šviesmečių tolesnė.
Platono dialoge „Kritijas“ yra pasakojama:
Pirmiausia virš jūros žiedų, supusių senąją metropoliją, (Atlantidos valdovai) pastatė tiltus, nutiesdami kelią iš rūmų į juos. O valdovų rūmus jie iš pat pradžių įkūrė ten, kur gyventa dievo bei jų protėvių, ir, paveldėdami vienas iš kito, tol nuolat lenkdavo pirmtakus pastangomis juos išpuošti, kol padarė šį pastatą savo dydžiu ir grožiu pribloškiantį tą, kuris jį pamatydavo. Pradėdami nuo jūros iki išorinio (vandens) žiedo jie išrausė trijų pletrų (1 pletras buvo apie 32 m) pločio, šimto pėdų gylio bei penkiasdešimties stadijų ilgio griovį ir apvedė juo kanalą iš jūros į aną žiedą tarsi uostą, įrengę žiotis, pakankamas įplaukti net didžiausiems laivams. Žemės žiedus, skyrusius vandens ratus (vieną nuo kito), jie greta tiltų perkasė kanalais, idant šiais iš vieno vandens rato į kitą galėtų įplaukti viena triera (laivas), o iš viršaus užklojo perdangomis taip, kad po jais būtų įmanoma praplaukti, nes (atskirtų) žemės žiedų kraštai virš jūros lygio buvo pakankamai aukštai iškilę. Didžiausias ratas, į kurį atvestas jūros vanduo, buvo trijų stadijų pločio, o už jo ėjusio žemės žiedo plotis buvo lygus anam. Iš dviejų kitų žiedų, pripildytasis vandens buvo dviejų stadijų pločio, o sausumos žiedas vėlgi buvo tokio pat pločio, na, o vandens ratas, supęs viduryje esančią salą, buvo vieno stadijo pločio.
Sala, kurioje stovėjo rūmai, buvo penkių stadijų skersmens. Ją iš visų pusių, taip pat žemės žiedus ir pletro pločio tiltus, valdovai ratu apjuosė akmens sienomis, o ant tiltų visose vietose, kur jos ėjo virš jūros vandens, iš abiejų pusių pastatė bokštus ir vartus. Baltos, juodos ir raudonos spalvos akmenį jie kirto vidinės salos ir išorinio bei vidinio žemės žiedų gelmėse, o akmens kirtyklose, kur likdavo tuo pat akmeniu iš viršaus dengtos dvigubos ertmės, įrengdavo vietas laivams stovėti. Kai kuriuos savo pastatus jie statė vienspalvius, o kituose žaismingumo dėlei meistriškai derindavo įvairių spalvų akmenis, idant suteiktų savo akiai su tuo susijusį pasigėrėjimą. Taip pat sienas aplink išorinį žemės žiedą išilgai viso kiekvienos jų apskritimo jie apdailino variu, užliedami (išlydytą) tarsi aliejų. Vidinio pylimo sieną padengė lydytu alavu, o paties akropolio sieną – orisaku, žėrinčiu tarsi ugnis. Valdovų rūmai akropolio viduje buvo šitaip įrengti. Pačiame viduryje, aptvertas aukso siena, stovėjo Kleito (Pradžios moters) ir Poseidonui skirtas šventas dievnamis, į kurį buvo nevalia įžengti: tai buvo vieta, kur jie kadaise pradėjo ir pagimdė dešimties valdovų giminę ir šio įvykio garbei juodviem abiem kasmet iš visų dešimties sričių čia būdavo sunešamos aukojimo atnašos. Stovėjo ir vienam Poseidonui skirta šventovė, kurios ilgis buvo stadijas, plotis trys pletrai bei atitinkantis plotį aukštis ir kurios išvaizda buvo kažkokia neįprasta. Visą išorinį šventovės paviršių, išskyrus akroterijus (skulptūriniai papuošimai pastato frontono kampuose), jie padengė sidabru, o pačius akroterijus auksu; viduje buvo matyti lubos iš dramblio kaulo, kurios visos buvo išmargintos auksu, sidabru ir orichalku. Pastatė jie ten ir auksines statulas: patį dievą, stovintį karo vežime ir vadeliojantį šešis sparnuotus žirgus – tokį aukštą, kad galva jis siekė lubas, o aplink jį šimtą Nereidžių ant delfinų (mat anais laikais žmonės manė, kad jų yra būtent tiek) taip pat daug kitų statulų, kurias paaukojo atskiri žmonės. Išorėje aplink šventovę stovėjo auksiniai visų pirmųjų dešimties valdovų ir jų žmonų atvaizdai, taip pat gausybė kitų brangių daiktų, kuriuos buvo suaukoję valdovai ir šio miesto bei jam pavaldžių polių pavieniai žmonės. Šią prabangą savo dydžiu ir apdaila atitiko aukuras. Lygiai taip pat valdovų rūmai buvo verti tiek valstybės didingumo, tiek šventyklų grožio.
Skaitant pasakojimą susidaro įspūdis, jog žemės ir vandens žiedų išdėstymo aprašymą Aukso saloje simboliškai atspindi vadinamasis „Atlantidos kryžius“, kuris, tarp kitų ženklų, yra sutinkamas ant priešistorinių akmenų ir aukojimo aukurų sienų. Kotas veikiausiai vaizduoja siaurus Raudonosios jūros vandenis, o apskritimai - Aukso salos buvimo vietą.
Paveikslėlis
Pav. 2. „Atlantidos kryžius“

Kada nuskendo Aukso sala? Laiką, kuomet po vandeniu dingo Atlantida, nurodė Platonas: „Devyni tūkstančiai metų prieš Saloną“, o tai, manoma, yra apie 10 000 metų pr. Kr. Vertinant įvykių datas dabartine samprata, būna problemų. „Laikotarpio amžių nustatyti padeda radiokarbono metodas, kuris dažnai, kad būtų trumpiau, vadinamas tiesiog C14 metodu, – rašo archeologė Rimutė Rimantienė („Lietuva iki Kristaus“, VDA leidykla, 1995, Vilnius). – Kosminiam spinduliavimui patekus į žemės atmosferą, susidaro C14 radioaktyviosios anglies atomas. Jo gauna visi gyvieji padarai: žmonės, gyvuliai, augalai. Kai organizmas nustoja gyventi, – žmogus miršta arba medis nukertamas, – C14 atomas ima nykti ir per 5790 metų jo belieka pusė buvusio kiekio. Iš medienos, anglių, kaulų jo kiekį tam tikrais prietaisais laboratorijoje galima apskaičiuoti.“ Naudojamas C14 laiko nustatymo metodas gerai tinka organinių medžiagų datavimui, tačiau visiškai netinka užrašų ant akmenų laikui nustatyti. Tikslesnis už radiokarbono, pasirodo, yra datavimas pagal medžių rieves. Tyrimai parodė, kad C14 metodas laiką pajaunina, ir kuo senesni laikai, tuo labiau šitas pajauninimas ryškėja. Pavyzdžiui, 1500-ieji metai pr. Kr. pagal C14 metodą iš tikrųjų buvo 1800-ieji, o 3300-ieji faktiškai buvo 4000-ieji metai pr. Kr. ir taip toliau. „Vadinasi, iš kosmoso sklindantis radioaktyvumas ne amžinai buvo vienodas,“ – konstatuoja Rimutė Rimantienė (ten pat, psl. 17).
Šimtmečiais pasaulio istorija rėmėsi daugiausia bažnytine istorija, kurią rašė bažnyčios raštininkai. Ankstyvosios chronologijos pradininkais laikomi Eusiejus Pamfilijus ir palaimintasis Jeronimas (IV amžius). Eusiejaus veikalas „Visų laikų istorija nuo pasaulio pradžios iki Nikėjos soboro“ (vadinamoji „Kronika“), taip pat palaimintojo Jeronimo darbai buvo aptikti tiktai vėlyvaisiais viduramžiais. Vėliau atsiradusi pasaulietinė chronologija rėmėsi bažnytine. „Istorikai krikščionys pasaulietinę chronografiją padarė šventosios istorijos tarnaite“, – apgailestauja amerikiečių chronografas E. Bikermanas. Anot jo, jog istorikai datas rašė atsižvelgdami į bažnytinės istorijos poreikius, todėl ne visada sekėsi. Kada, pavyzdžiui, buvo sutvertas pasaulis? Sustatant įvykių raidą nuo Kristaus gimimo datos iki senovės, galima tai apskaičiuoti. Tokį darbą atliko ne vienas chronografas ir pasirodė, jog jų darbuose šis laikas varijuoja 5969 m. pr. Kr. (Teofilas) – 3941 m. pr. Kr. (Jeronimas) laikotarpyje. Paklaida stulbinanti – 2028 metų. Žiūrint pasauliečio akimis, pasaulio sutvėrimu galima laikyti, pavyzdžiui, datą, kuomet nusistovėjo geografinė žemių padėtis po tvano ar patvinimo, kuomet gentis atsikėlė gyventi naujai į kurią nors teritoriją, kuomet įsteigė didelį miestą ar pastatė jo vartus, kuomet sudarė genčių sąjungą ir panašiai. Remiantis dabartiniais mokslo pasiekimais darosi akivaizdu, jog tikroji pasaulio sutvėrimo data yra kur kas ankstesnė už bažnytinės chronologijos nustatytą laiką. Istorinės datos yra sąlyginės, nustatomos santykyje su kitais įvykiais. Tačiau kiek tikros yra tų kitų įvykių datos? Kur ieškoti objektyvios, nešališkos tiesos? Dabartiniu metu piešininiai hieroglifai ir gališkosios runos yra šifruojamos pagal autoritetų nuomonę: „Šitas užrašas reiškia tai ir tai“, – sakoma. Teisinga tai ar ne, niekas patikrinti negali, kol tekstų neperskaitysime mes, lietuviai. Šiais žodžiais neneigiame anujų pastangų, tačiau tenka karčiai konstatuoti, kad iššifruotuose raštuose tiesos yra nedaug. Mat, daugelis runas, senovinius raštus ir Egipto hieroglifus šifravo ir šifruoja savo tautoms ir religijoms tinkama linkme. Taip atsiranda netikra „Velesova knyga“, „Slavų – arijų vedos“, „Bojanovo himnas“ ir t. t., taip pat klaidingi faraonų vardų nustatymai ir su jais susiję įvykiai, neteisingos datos, pasisavinami kitų pinigai, daiktai, raštai, prekybinės plombos, kunigaikščių antspaudai ir panašiai. Derėtų suprasti, jog įvairioms tautoms būtų naudinga turėti mūsų kalba parašytus ir nuosekliai perskaitytus savos raidos įvykių aprašymus, o ne primestas iš šalies mintis. Aukso salos laikais kartu gyvenome, nekėlėme ginklo vienas prieš kitą. Turėtų būti šitaip ir šiandien.

Tęsinys: VI dalis - „Planetinė erdvė“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:38 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Rimgaudas Sinkus

VI. PLANETINĖ ERDVĖ
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... ybes_6.htm
Mūsų planetinė erdvė yra užpildyta elektromagnetiniais Saulės spinduliais. Aplink Saulę orbitomis skrieja Merkurijus, Venera, Žemė su Mėnuliu, kitos planetos. Jos nutolusios nuo Saulės skirtingais atstumais ir sukasi apie savo ašis. Greiti Saulės spinduliai, liesdami paviršių, skaito (skenuoja) planetų judėjimo duomenis, ir grąžina į planetinę erdvę atgal. Tai - labai žemo dažnio bangos, jos dideliais periodais skrieja Saulės elektromagnetinių spindulių audiniu. Veneros paviršius, pavyzdžiui, per “atmuštus” Saulės spindulius sukdamasis skleidžia 243 dienų periodo bangą, Merkurijaus orbita “atmuša” 88 dienų periodo bangą, Žemė – atitinkamai 365,25 d. (orbita) ir 1 dienos (ašis) bangas. Dangaus kūnų judėjimo periodus, tapačius “atmušamų” bangų charakteristikoms, galime rasti astronomijos žinynuose. Šios bangos Saulės spindulių audiniu vejasi viena kitą, sumuojasi arba atsiima, sudaro suminius veikimo krypties vektorius. Skaitymo (“atmušimo”) bangoms interferuojantis, kas kažkelintą atvejį jų amplitudės “x” ašies atžvilgiu būna maksimalios arba minimalios, taip pat užima nulines padėtis. Bangų forma yra sinusinė, svyravimo procesai vyksta ciklais ir, norint nustatyti charakteringus tarpusavio sąveikos taškus, naudojamės klasikinės mechanikos formule:

T = 1 : (1/T' - 1/T'')

T' – vienos bangos periodas dienomis,
T'' – kitos bangos periodas dienomis.

Skaitomas (skenuojamas) dangaus kūno bangos ilgis priklauso nuo orbitos, planetos skersmens. Pavyzdžiui, Žemės paviršius besisukdamas kelia 0,4 mln. kilometrų ilgio bangą, Merkurijaus orbita – 115,8 mln. kilometrų bangą ir t. t. Jos yra artimos žmogaus smegenų skleidžiamam bangų ilgiui, todėl jautresnių žmonių sąmonė gali bangas fiksuoti. Apšviestą Mėnulio pilnatį, pavyzdžiui, dažnas pajaučia.
Pagal anksčiau pateiktą formulę skaičiuojant Merkurijaus, Veneros, Saulės, Žemės ir Mėnulio “atmuštų” bangų tarpusavio sąveiką matosi, kad per metus susidaro 72 charakteringi atvejai. Ši situacija yra pastovi ir nesikeičia, lyg būtų koks spaudas (matrica). Skaičiuojamieji taškai metų bėgyje “slysta”, todėl grįžta į išeities padėtį po keleto, kelių dešimčių ar net šimtų metų pertraukos. Pavyzdžiui, Veneros – Žemės charakteringas bangų sąveikos maksimumas “grįžta” į Žemę po aštuonerių metų. Vieni ciklai tris, šešis, aštuonis ir t. t. kartų telpa į kitus ir kažkelintais metais sudaro smarkesnę suminę bangą, nei įprasta. Trikampiai, penkiakampiai, šešiakampiai, aštuoniakampiai žvaigždžių simboliai atspindi tokių ciklų kartojimąsi. Tai gerai išmano astrologai, ir nuolatiniame bangų sraute charakteringus sąveikų taškus bei ciklus suranda kompiuterinių programų pagalba. Pažymėtina, jog skaičius 72 tinkamai dalijasi ir dauginasi iš 2, 3, 4, 6, 8, 9, 12… Jeigu būtų įmanoma bangų sąveiką matyti šviesomis, pasijustume gyveną stulbinančių spalvų šalyje, kur kiekvieną minutę ir akimirką vyksta žėrinčių šokių vizijos. Jas regėjo mūsų Oskaras Milašius, sakydamas “…ir ant didžiulės tuštumos vis srūva kaip lietus šviesa…”
Paveikslėlis
Pav. 1. Saulės vidinių planetų sistema

Tyrinėdami Žemės, Saulės ir vidinių planetų, įskaitant Mėnulį, sąveiką, pastebime įdomią situaciją: sudėjus metinius bangų krypties vektorius, gaunasi uždaras daugiakampis. Klasikinės mechanikos prasme tai reiškia, jog Saulės, Merkurijaus, Veneros, Žemės ir Mėnulio skleidžiamos bangos sudaro vidinę sistemą.
Ar uždara žemo dažnio bangų erdvė buvo žinoma senovėje? Taip. Fragmentuokime žodį Zaratrusta. Tikslas – perprasti šio vardo esmę. Žinome, jog Merkurijus senovėje (liaudies dainos) buvo vardu Zarelė, Saulė vadinama Ra, Mėnulis – Selenė, o Žemė vadinta vardu Ta. Taip pat nuspėjame, jog Venerą galima buvo vadinti Tpru. Kodėl Venera galėjo būti Tpru? Todėl, kad Venera apie savo ašį sukasi lėčiau (243 d.), negu apskrieja aplink Saulę (225 d.), - lyg pristabdytų save. “Tpru,.. tpru,…” – ir šiandien šitaip pristabdome arklius. Įstatę žodžių fragmentus, gauname pavadinimo esmę: Za (Zarelė) – Ra (Saulė) – T(p)ru (Venera) – S (Selena) – Ta (Žemė) – Zaratrusta. Zariai žinojo apie Saulės, Merkurijaus, Veneros, Mėnulio ir Žemės sistemos buvimą. Sistema slepia savyje mokslą. Šis pavadinimas, tikėtina, buvo pritaikytas istorinei asmenybei, kuri šį mokslą pavertė teologine tiesa. Tokia asmenybė galėjo būti ne viena. Žinojo apie šitos sistemos buvimą ir dangiai, tačiau pastarieji dar žinojo Dausas, esančias už Žemės orbitos ribų, kuriose yra daugiau “zaratrustų”. Beje, “atmuštos” dangiškos bangos veikia Žemę ne tik paviršiuje, bet įsiskverbia ir gilumon. Tai liudija Karaliaus kameros Cheopso piramidėje nustatytas išvestinis dydis 1,618, įeinantis į “aukso pjūvio” skaičių eilutę. Kam reikėtų harmonizuoti kameros erdvę su Dangumi, jeigu bangų spinduliai neprasiskverbtų pro akmeninius blokus?.. Stebėtis skvarbumu netenka, nes tokios bangos yra beveik tiesinės, greitos ir todėl labai aštrios.
Pulsuojančios Danguje bangos skatina Žemės paviršiuje ir giliau vykstančius procesus. Šiai bangai atliepia požemiai, namų kvartalai, bokštų, koplytstulpių stogelių kampai, dangoraižiai, giraitės, vandens telkiniai, atskiri medžiai, akmenys ir t. t., todėl derėtų stengtis, kad dirbtiniai statiniai indukuotų darną.
Tai gerai žinoma architektams, todėl norėtųsi, kad Nemuno saloje statomų rūmų kontūrai ir spalvos derėtų su Kaunu, kad rūmai netaptų svetimkūniu, šokiruojančiu miestelėnus ar svečius. Miesto tėvams derėtų priminti, jog anksčiau, siekdami išsaugoti apibrėžtą kontūrą, giraitės pakraštyje net šakos nulaužti niekam neleisdavome…

Dievai, dievybės

Charakteringų sąveikų metu bangos Žemės paviršiuje ir gelmėje indukuoja gyvybinių procesų vyksmą, duoda impulsą gamtos virsmams vykti. Gamtos virsmų buvimą liudija mitologija, kur virsmai įvardijami dievais arba dievybėmis. Taip atsitiko todėl, kad “lietuviai, kaip ir kitų tautų žmonės, kai kuriuos daiktus, turinčius nesuprantamų savybių, sudievindavo” (J. Lasickis Apie žemaičių dievus, p. 84, Vaga, 1969, Vilnius). Todėl į mitų personažus derėtų žiūrėti rimtai, nes, anot psichiatro Karlo Gustavo Jungo, “mitas yra labiau individualizuotas ir gyvenimą išreiškia tiksliau, negu mokslas”.
Mus domina skaičius 72. Knygoje “Russkije vedy” be pagrindinių dievų minimi ir 72 eiliniai: Travič (Žolinis), Jagodinič (Uoginis), Zverinič (Žvėrių), Doždič (Lietaus), Gribič (Grybų), Vodič (Vandenų), Klenič (Klevų) ir t. t. Jonas Lasickis knygoje “Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus” taip pat mini ne mažiau kaip 72 dievus ar dievybes: Kirnis, Dugnai, Bezleja, Ezagulis, Ligiczus, Guboi, Krukis ir pan. Nesuprantamiems vardams fragmentavimo būdu derėtų grąžinti prasmę: Kirnis, tuomet, gal būtų Rinkis (uogų, obuolių ar grybų brandos virsmo ir rinkimo pradžios metas), o Dugnai būtų Duknai (užsnigimas). Junginys ziablia (rus. “rudeninis arimas”) su veja (liet.) taptų Ziabliaveja ir tuomet atpažintume Bezleja – Biazleja - Ziableją, kuri reikštų rudeninio arimo vejų pradžią, o Ezagulis – Ežiagulys žemės virsmo pavasariniam arimui pradžią, Ligičius – Lyginčius gal reikštų lygiadienių virsmą, Guboi – Guboja išreikštų javų brandos tašką, kuomet jau galima statyti gubas, Krukis reikštų žiemos saulėgrįžos (galo apsisukimas) metą ir pan. Nebūtinai J. Lasickio surinkti vardai reiškė gamtos virsmus, bet tai, kad dauguma jų tai išreiškė, – neabejotina. Be gamtos virsmų yra ir žmogaus dvasinio gyvenimo virsmai. Dalis virsmų pavadinimų išliko iki šių dienų: Rasos, Žolinė, Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Pusiaužiemis taip pat yra 72-ių virsmų sekos eilėje ir šitie pavadinimai galėtų papildyti J. Lasickio sąrašą.
Suprasdami bangų, sklandančių ore, esmę, žyniai vaizdavo juos sparnuotų, skrendančių būtybių pavidalu. Pavyzdžiui, Aukso saloje virsmų arba jų ciklų dienos buvo vaizduojamos 6-ių sparnuotų žirgų simboliais. Dabartinėje Lietuvoje virsmų polėkį namų lėkių forma vaizduoja skrendantieji „žirgeliai“ stogų galuose, jų erdvinę banginę prasmę simbolizuoja ant lėkių išraižyti paukšteliai. “Senųjų Lietuvos žemdirbių mitologinėje religinėje sistemoje žirgo vaizdinys daugiaprasmis, sinkretiškas: jis susijęs ir su chtoniškaisiais mitiniais personažais, ir su dangiškosiomis dievybėmis,” – rašo Laima Nakaitė (Žalvariniai senolių laiškai, „Vyturys“, 1991, Vilnius). Ten pat ji parodo ir lėkių pavyzdžius. Neabejotini virsmų procesai, žmonių ryšiai su kosmosu vaizduojami ir pateikiamoje prieverpstėje: žirgelis atspindi gamtos virsmus nuo vasaros saulėgrįžos iki žiemos, o antrasis - virsmų skrydį atgal, nuo žiemos saulėgrįžos iki Rasų šventės. Kita vertus, gal tie periodai yra tarp lygiadienių? Žmonės simbolizuoja jų ryšį su kiekvienu iš šių periodų. Verpstė yra susijusi su virsmų kiekiu: saulė (18 tarpelių) viršum gyvenimo širdelės atspindi 18 virsmų maksimumų, kvadratas žymi tarpines būsenas (18 x 4 = 72), visa tai vyksta iliuzinių bangų liepsnoje. Verpstėje pažymėti devyni ir du po tris (šeši) taškai, rodantys virsmų ciklus, taip pat septyni tarpeliai - ciklai, sudarantys virsmų liepsnos bazinį išeities tašką. Kiekvienas ciklas vaizduoja 11,3 metų tarpus tarp Saulės aktyvumo blyksnių ir, tuo pačiu, vidutinišką anų laikų žmogaus gyvenimo trukmę - 79 metus. Verpstė gali būti susijusi su Denderų Zodiaku: kosmosas, mat, yra sukimosi sukimasis apie sukimąsi. Egipto šventyklų komplekse Denderų Zodiako ratas irgi “sukasi”. Vyrų barzdose ir kepurėse yra po 13 brūkšnelių, žirgeliai turi po 13 karčių – gal anksčiau metuose buvo 13 mėnesių, orientuotų į virsmų grupes? Šios prieverpstės raižinys veda į gilumą, kurios, bent kol kas, iki galo suprasti negalime.
Kitose šalyse virsmų momentai buvo simbolizuojami varpo gausmu: Javos saloje Borobodūre virsmus simbolizuoja 72 varpo formos stupos su budinančios gamtą dievybės Budos atvaizdu kiekvienoje. Žmonių dvasinio gyvenimo ir gamtos virsmus gražiai aprašo Algirdas Patackas ir Aleksandras Žarskus (Virsmų knyga, 2002, Kaunas).

PaveikslėlisPaveikslėlisPaveikslėlis
Pav. 2. Lietuviškų žirgelių lėkiai ir prieverpstė, atspindintys gamtos,
žmonių ir dangiškosios sferos ryšių sąsajas.

Virsmų pavadinimai tūkstančių metų bėgyje kito: vienur gamta budo anksčiau, kitur vėliau, rudeninį arimą reikėjo arti taip pat nevienodu laiku. Be to, laiko atžvilgiu, kad ir toje pačioje vietoje virsmai objektuose sąlyginai galėjo nusikelti. Pavyzdžiui, esant vėlyvai vasarai, javų branda (Guboja) nusikeltų į vėlesnį laiką. Išeitų, jog norint užtikrinti gamtos procesų, įtakojančių kultūrų derlių, efektyvumą, globaliu mastu arba bent jau didesnėse teritorijose reikėtų vykdyti virsmus rezonuojančias apeigas. Lietūs tada gal lytų tinkamesniu laiku, ir vyšnios galbūt žydėtų balčiau… Gamtos virsmų dievus ir dievybes jotvingiai, sėliai, žemaičiai, suvalkiečiai ar alytiškiai galėjo vadinti skirtingais vardais. Tuo paaiškinama lietuviškų dievų gausa ir įvairovė bei viršesnių nebuvimas, nes kiekvienas virsmas metuose yra vienodai svarbus.
Juokaujant galima pasakyti, kad po tūkstančių metų užrašinėtojai žymės: “Lietuviai, gyvendami prie Baltijos, turėjo dievus: Zoline, Pusiaužiemis, Rinkis, Rasos…”. Užrašys, o mūsų palikuonims ir vėl reikės prasmę atstatinėti, nes kalboje gal bus naudojami, pavyzdžiui, techniniai gamtos virsmų pavadinimai.
Charakteringų virsmo dienų buvimą nustatė ir šių laikų vokalinio meno specialistai ir entuziastai, vadinantys save rimuviečiais. Ilgus metus tyrę sutartines, jie nustatė grafiką, kai vienos ar kitos sutartinės aidi geriausiai. Rimuviečiai sudarė geriausią sutartinių skambėjimo laiką pagal melodijų rūšis. Eilučių autorius palygino tyrinėjimų metu gautą grafiką su savo skaičiuote: skaičiuotė objektyviai patvirtina rimuviečių gautą 72-ių dienų metuose skambėjimo grafiką. Štai kodėl sutartinę (ar dainą) plėšiame kartais per jėgą, o kartais ji pati skrenda iš lūpų vos bepradėjus: tinkamos sutartinės (dainos) atliepia virsmo bangą. Sutartines, kaip ypatingą turtą, atsinešėme iš ten, iš toli. Neseniai atrasta, kad atskiros rytinės Afrikos juodaodžių gentys mūsų turtu, kaip paveldu, tebesinaudoja iki šiolei.
Paveikslėlis
Pav. 3. Borobodūro virsmų stupos Javos saloje.

Ilgiau neturint ryšio su prigimties erdve, žmogus ima jaustis nepatogiai, nes kitur yra kitas virsmų pobūdis (kitu laiku lyja, auga grybai, būna žiema – vasara, kitu rezonansu “dirba” miestų erdvės ir pan.). Norint prisitaikyti, reikia daug laiko ir turi įsispausti į organizmą naujos gyvenimo kokybės genetinis spaudas. Jis įsispaudžia į dezoksiribonukleininės rūgšties (DNR) struktūrą. “Žmonių genetinė įvairovė pasaulyje pasiskirsčiusi netolygiai. Ją lemia populiacijų istorija, geografinė padėtis…” – rašo genetikas profesorius Vaidutis Kučinskas. Atsidūrus naujoje vietoje, reikėtų apsistoti kartomis ir tik tada, nuolat veikiant aplinkai, galėtume tapti savais. Bazinio prigimties kokybės spaudo (72) tame procese nederėtų prarasti, nes neaišku, ar tikrai naujoje vietoje bus gyvenama kartomis. Tuo tikslu derėtų atsinaujinti įprastose erdvėse: bažnyčiose, prie vandens telkinių, giraičių, ąžuolų, prie akmenų senamiesčiuose. Atliepti malda, meditacijomis. Neskausmingo DNR struktūrų pritapimo laikosi arabai, kurie bent kartą gyvenime grįžta į savąją Meką, nustatytu maršrutu (banga) apeina religinį objektą ir apeigomis atnaujina DNR pradą. Arabai kasdien, kur jie bebūtų, atsisukę į Meką, kniūbsti puola ant kilimėlio (kūnas palinksta tam tikru kampu) ir atlieka save identifikuojantį ritualą. Taip arabai ir išlieka arabais. Mums toli iki jų pamaldumo, demokratiją dažnai suprantame kaip palaidą neorganizuotumą, tačiau derėtų suprasti, jog tik virsmų apeigomis senose vietose žmonės išlieka pačiais savimi arba analogišką savą aplinką turi organizuoti naujojoje vietoje. Priklausymas pasaulinei civilizacijai nereiškia priklausymo niekam. Pasaulinė civilizacija pritapimo pagrindu vienija, bet ne unifikuoja žmones. Tai suprato Aleksandras Makedonietis. Jis, ėmęsis globalizavimo uždavinių, nereikalavo kitur keisti konfesinių kanonų, o atvirkščiai – jiems vykdyti atstatinėjo religines šventoves.
Globalizavimo idėja nėra nauja, kadangi senovėje, anot Egipto žynių, pasaulį mes jau valdėme ir kiti mums, Atlanto giminei, teikė pagarbą bei pirmenybę...

Tęsinys: VII dalis - „Laiko skaičiavimas“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:42 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Rimgaudas Sinkus

VII. LAIKO SKAIČIAVIMAS
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... vima_7.htm
Ekskursas

Skaitytojams paklausus dėl praeitoje dalyje Planetinė erdvė Jono Lasickio užrašytų dievybių vardų patikimumo (Šluotražis – koksai čia „dievas“?), galima atsakyti, jog balandžio mėnuo yra pavasarinio apsitvarkymo, švaros metas. Šį mėnesį vyksta 6 virsmai, todėl bent vieną jų sarmatai ar žemaičiai galėjo vadinti apvalymo priemonės vardu – Šluotražis, taip pat šiuo vardu galėjo vadinti visą balandžio mėnesio žemės apvalymo virsmų ciklą. Nuostabą, atrodytų, kelia ir kitas pavadinimas - Bentis. Fragmentuokime: Bentis – Nebtis – Neb(ū)tis – Nebūtis. Šis pavadinimas gali būti tiek virsmo pavadinimas, tiek susijęs su visu vėlių, mirusiųjų minėjimo ciklu, vykstančiu lapkričio mėnesį. Reikia pastebėti, jog J. Lasickis, aprašydamas kontaktus su žemaičiais ar sarmatais, sako, kad dievukų prasmę „jie labai nenorom krikščionims atskleidžia“, todėl tikėtina, jog sakralinėmis paslaptimis su svetimaisiais lietuviai nesidalino ir pavadinimus galėjo sąmoningai iškreipti.
Skaitytojai stebisi: argi galėjo Aukso salos civilizacijos lygis būti toks aukštas, kad siekė žinias apie žmogaus genetines struktūras? Atsakant buvo įsigilinta į genetiką, kur profesorius Algimantas Sinkus pateikė pasaulinėje praktikoje žinomus DNR struktūrų tipus. Sulyginus juos su tautinio rašto ornamentais matosi, kad DNR struktūra sudaryta iš šešiakampių žvaigždučių A, T, G, C..., užpildytų „įspūdžiais“ (schemoje jų nesimato), o tautiniuose raštuose taip pat yra šešiakampės formos kompozicijos, kurios užpildytos spaudais (mintimi). Kas mūsiškiams prisakė šitaip austi, nežinia. Žmogus gimsta su paveldėtais DNR įspaudais, turinčiais pirminę informaciją, pagal ją elgiasi ir gyvenimo bėgyje įspaudžia naują informaciją.
Paveikslėlis
Paveikslėlis
Pav. 1. DNR ir tautinių raštų struktūrų tipai

Taigi, tautiniai raštai gali „kalbėti“, perduoti žinias. Juose slypi užkoduotos mintys: krikštui kuriami vieni raštai, vestuvėms antri, laidotuvėms treti, šokiams ketvirti, rankogaliams penkti, staltiesėms šešti, lovatiesiems septinti, rankšluostinėms aštunti, suolsėdžiams devinti ir t. t. Raštai kalba linijų vingrumu, spalvų deriniu ir toks kūrinys skleidžia bangas, nevalingai veikiančias pasąmonę. Meno srityje galėtų būti dailininkas Virginijus Kašinskas, kuris tautinio rašto kodais perteikia informaciją ir, žiūrint į paveikslą, šis atgyja. Taip atsitiko 2006 metais A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje, kur vyko dailininko kosmogoninių paveikslų paroda. Pilietis Vykintas S., įsižiūrėjęs į tautiniais raštais koduotą paveikslą, pajuto matąs langą į kitą pasaulį. Jame ėmė rodytis miškas, laukymė: „Viskas beveik kaip žemėje, - sakė Vykintas S., - tačiau žmonės kitokie“. Vadinasi, menininkas tautiniu rašto kodu perteikė informaciją apie kosmosą, „išZIP-ino“ rašto informaciją. Autoriui maloniai sutikus, pateikiame kosmogoninio paveikslo kopiją skelbimo apie tapybos darbų parodą fone.
Paveikslėlis
Pav. 2. Foninio paveikslo kopija.

Kosmose gali egzistuoti įvairios gyvybės formos. Kalbant apie žmogaus gyvybę, reikia pažymėti, kad jos egzistavimą užtikrina kraujas. Ką reiškia žodis kraujas? „Kraują,“ – atsakome negalvodami. Tačiau autoriui Jurbarko krašte teko girdėti kitą, archainį, šio žodžio kirčiavimo būdą – kraujas su dešininiu kirčiu ant a. Šitoks kirčiavimas išryškina žodžio kraujas priklausomybę nuo prasmės įkrauti. Išeitų, pirminė žodžio „kraujas“ prasmė yra „įkraujas“, ir ji reiškia turinį, kuriuo įkrautas mūsų organizmas. Žinome, jog ši mūsų įkrova yra raudona, tačiau tai, kad ji gali būti ir kitokia, rodo Pietų Amerikos Titikakos ežero salos ūrų (uros) gyventojų atvejis. Šių žmonių (paskutinysis mirė 1962 m.) kraujas buvo ne raudonas, o juodas. Toračų (toradscha – vok.) gentis, gyvenanti Sulaus jūros salose Ramiajame vandenyne, tvirtina, kad jų protėvių kraujas buvo baltas. Kyla klausimas: kokios spalvos ir sudėties galėtų būti organizmo „įkrova“ planetoje, kur vietoje vandens telkšotų skysto amoniako jūra? Aišku, įkrova būtų su nemažu amoniako kiekiu gyslose. Taigi, kitų planetų gyventojai, jei tokie būtų, skirtųsi nuo mūsų organizmo įkrauja (įkrova) ir natūraliai egzistuoti Žemės sąlygomis negalėtų. Nebent, skafandrų apgaubti, galėtų būti pas mus svečio teisėmis. Kirčiuodami žodį kraujas su archainiu kirčiu ant a, mes liudijame, jog anksčiau apie kosmines dausas žinojome kur kas daugiau, negu manyta.

Laiko skaičiavimas

Laiką skaičiuojame ciklais: gamtos, žmogaus gyvenimo, trumpais žemiško ar ilgais kosminio gyvenimo tarpais. Metinį gamtos ciklą patogu vertinti pavasariu, vasara, rudeniu ar žiema, pasmulkinant mėnesiais ir dienomis. Žmogaus gyvenimo ciklus patogiausia vertinti vidutiniška gyvenimo trukme, taipogi kartomis. Trumpą žemišką ciklą gerai pradėti kokiu nors įvykiu, pavyzdžiui, pastačius naujo miesto vartus, pažymint garsaus karaliaus valdymą, išsilaisvinus tautai iš vergijos, įvykus gamtinei katastrofai (potvynis, sausra, liūčių metai) ir panašiai. Metinį gamtos ciklą nesunku sekti pagal Saulę arba Mėnulį. Vidutinis žmogaus gyvenimo ciklas priklauso nuo geografinės padėties, socialinių sąlygų ir kiekvienai tautai (valstybei) yra skirtingas, kur žinoma, jog per vieno žmogaus gyvenimą kartos keičiasi 2-3 kartus.
Senovėje žmogaus gyvenimo trukmė buvo skaičiuojama ir pagal Veneros slinkimo bei grįžimo į senąją padėtį danguje ciklus, trunkančius po 8-erius metus. Skaičiavimas pagal Veneros slinkimo tarpsnius (ciklus) pastebėtas tiriant Centrinės bei Pietų Amerikos senųjų gyventojų religijas, jų istorinius paminklus, kur Aušrinė buvo garbinama kaip dievybė. Mūsuose 8-erių metų ciklas taip pat buvo įaugęs į kasdienę žmogaus santykio su gamta, buitimi ir kosmosu būtį. „Istorija byloja, kad paskutinįjį tūkstantmetį prieš krikščionybės atsiradimą Senajame pasaulyje laikas buvo skaičiuojamas pagal 8 metų kalendorių, - rašo Ginas Žiemys (Austėjos gimimas, leid. Naujasis lankas, 2001, Kaunas), – VI a. pr. Kr. jį į apyvartą įvedė babiloniečiai. Be to, eneida buvo naudojama net III a. po Kr. … Ji apima laiko, erdvės, dieviškąją, astralinę, socialinę ir kitas dimensijas“. Knygoje rašoma, jog, remiantis stebuklinėmis pasakomis – austėmis ir istoriniais šaltiniais, yra atstatoma senoje Lietuvoje buvusi 8 metų ciklo laiko skaičiavimo sistema. Čia daug vietos skiriama Venerai – pagrindinei 8 metų ciklo „kaltininkei“, atstatomi keli senieji Veneros pavadinimai. Ilgiau sustojama ties dvigubo 8 metų ciklo fenomenu. Nors knyga skiriama astroetnologamas, folkloristams ir archeomitologams, ji galėtų būti įdomi visiems indoeuropietiškos kultūros tyrinėtojams.
Šališki valdovai, skelbiantys, kad tik nuo jų prasideda tikroji tautos ar pasaulio istorija, subjektyvumas, tautų persikraustymai sąlygoja tai, kad neturime tęstinio kalendoriaus. Sakymas „nuo krakusmečio“ yra nuoroda į labai senus laikus, tačiau to krakusmečio datos nežinome. Šiais laikais, datavimą bandoma vykdyti radiokarbono būdu, kuris vadinamas C14 metodu, ir apie tai jau rašėme. Metodo pagrindą sudaro liekamosios C14 radioaktyviosios anglies atomo dalies organinėse medžiagose nustatymas. Šis metodas yra netikslus ir todėl derinamas su kitais datavimo būdais. Nustatant laiką vien C14 būdu, galima labai apsirikti ir, nors pačia technologija neabejojama, archeologai pastebėjo, jog matavimas gali duoti žymias paklaidas. Ši problema iškilo jau pačioje C14 metodo taikymo pradžioje: žurnale „Science“ (1959 m., Nr. 130) aprašoma, kad radiokarbono metodu bandyta nustatyti sugautų moliuskų amžių ir pasirodė, kad jiems …2300 metų. Žurnale „Nature“ (1970 m., Nr. 225) pateiktas atvejis, kai C14 metodu buvo nustatinėjamas organinės medžiagos, buvusios statybiniame Anglijos rūmų skiedinyje, amžius. C14 metodas parodė, kad rūmai pastatyti prieš 7370 metų, tuo tarpu tikrai žinoma, kad jie iškilo vos prieš 738 metus. Buvo datuojamas ir nušautų ruonių amžius, kur C14 metodas rodė, jog jie plaukioja vandenyje jau 1300 metų. Šie rezultatai paskelbti žurnale „Antarctic Journal of the United States“ (1971 m., Nr. 6). Atsižvelgiant į panašius faktus, mokslininkai nutarė, jog C14 būdu galima datuoti tik labai senus organinės kilmės daiktus, jų atsiradimo laiką siejant su dešimčių ar net šimtų tūkstančių metų senumu. Skelbiant „jaunesnių“ radinių datas, reikalingas koordinavimas su kitų mokslo sričių specialistais.
Matome, jog tikslaus datavimo problema yra labai aktuali, todėl ieškomos išeitys ir siūloma, pavyzdžiui, pastatų amžių nustatyti pagal kolonų deformacijas, nusėdimą, keramikos gaminių amžių testuoti pagal archeomagnetinį ar termoliuminescentinį būdus ir panašiai. Šie amžiaus nustatymo metodai taip pat yra ginčytini. Vadinasi, nėra tikrai patikimo daiktų amžiaus nustatymo būdo ir tokia situacija kelia sumaištį archeologų bei istorikų tarpe. Galop buvo rastas kompromisas: „Tas ir tas daiktas priklauso tokiai ir tokiai epochai, nes jis panašus į tokį ir tokį jau surastą tos epochos daiktą“, – sakoma. Tačiau kas nustatė anos ar tos epochos laiką? Čia remiamasi autoritetais, kurie tyrinėja archeologinius radinius laiką, šifruoja raštijos paminklus. Priklausydami kuriai nors religinei konfesijai, vienai ar kitai tyrėjų mokyklai, tie autoritetai būna šališki. Vokiečių mokslininkas G. Brugš’as konstatuoja: „Nežiūrint į visus atradimus egiptologijos srityje, datavimo skaičiai iki šiol yra labai nepatenkinami“. Tokią padėtį patvirtina faktai. Pirmasis Egipto faraonas buvo Menas, tačiau jo įžengimo į sostą metus vokiečių specialistai netgi tarpusavyje traktuoja labai skirtingai: Unger’is – 5613, Brugš’as – 4455, o Bunsen’as nurodo 3623 m. pr. Kr. laiką. Ne mažiau margos žinios apie Meną yra ir prancūzų mokslininkų darbuose: Šampoljonas – 5867, Palmer’is – 2224 m. pr. Kr. ir t. t. Žinoma, ne kiekvienam gali šauti į galvą paskaityti Egipto piešininius hieroglifus lietuviškai.
Sakkara. Čia, Nilo upės kairiajame krante buvusiame sakų mieste (Sak kara), 16 km. atstumu nuo didžiosios Cheopso piramidės, yra faraonų nekropolis, jame į viršų šauna apie 60 m. aukščio Zosero piramidė. Kurių sakų? Tikėtina, jog kaunių, jau anksčiau aptiktų prie Akabos įlankos Raudonojoje jūroje. Toje šešių laiptų piramidėje yra ir faraono laidojimo kambarys, išrašytas piešininiais senųjų Egipto laikų hieroglifais, tie rašmenys yra žinomi „Piramidžių tekstų“ vardu. Turinyje yra daug seniausius laikus menančių įrašų, kurių prasmė dar nevisiškai nustatyta. Visgi perskaityta, jog svarbiausios teksto vietos kartuše (ovale) yra užrašytas faraono vardas: „Unas“. Aplinkui kartušą yra išrėžtos žinios apie jo gyvenimą ir tai, jog Uno siela ateityje turės atgimti Šienpjovių žvaigždyne. Ar tikrai viskas taip? Pateikiame „Piramidžių tekstų“ užrašo dalį su kartušo fotografija.
Paveikslėlis
Pav.3. „Piramidžių tekstų“ kartušas

Ovalo apatinis virvelės kryžiavimas rodo, kad tekstą reikia skaityti iš kairės į dešinę: apylanka – A, medis – M, sliekas – S, šuo – Š, arklas – A. Gaunasi tekstas A M S Š A. Kartuše, kaip įprasta, tekstas turi būti suprantamai skaitomas ir atvirkščia tvarka: A Š S M A. Dabar bandykime nustatyti, kas ilsėjosi šiame kape. Skaitant dešine kryptimi: A – Auksis, M – Medas, S – Seliamonas, ŠA - šia (čia). Skaitant atvirkščia kryptimi: AŠ – aš, S – Seliamonas, M – Medas, A – Auksis. Dabar šį karališkąjį tekstą galime suformuoti galutinai: „Auksis Medas Seliamonas čia“ ir „Aš Seliamonas Medas Auksis“. Štai ir atradome išmintingojo karaliaus Saliamono kapą! Dokumentuota istorinė aplinka verčia manyti, jog neapsirikome. Pirmasis vardas Auksis sako, jog karaliaus dinastija kilusi Aukso salos laikais. Ką sako antrasis vardas Medas? Pavartykime istorijos šaltinius, kur antikos istoriko Plinijaus Vyresniojo veikale „Gamtos geografija“ (VI, str. 169) apie senuosius Afrikos šiaurės rytų miestus parašyta: „Trogoditika, kurią senieji anksčiau vadino Mida (Meda), o kiti Midiojė (Medoja)…“, taip pat Heliodoro raštus „Etiopika“ (IX, str. 16), kur skaitome apie mūšį: „…jam priešais pajudėjo ir Gidaspas, kuris persams ir midams (medams) priešpastatė Mėros karius, besikaunančius sunkiąja ginkluote ir turinčius patirtį mūšiuose vienas prieš vieną…“. Net ir dabar lietuviai kartais ištaria mediai, o ne medžiai. Taigi, dinastinis Auksis buvo Medų, tarpe medžių gyvenusių žmonių valstybės valdovas. Čia susiduriame su vardų „rozete“: Medas - Seliamonas, kur vienoje pusėje yra natūralios prasmės žodis medas, medenis, o kitoje pusėje Medenį kitaip paaiškinantis junginys selliamonas – lesiamonas, o tai taip pat yra medas, medenis (slav. les – miškas, giria). Nereikia ir sakyti, jog medai (mediai) gyveno tarp medžių arba garbino juos, o kaimyniniai slavai praminė juos lesiais, ką mūsiškai priėmė savaip: lesiai – seliai – sėliai. Labiau į pietus, prie Nilo, kažkada gyvavo Mėros imperija: Mėra – Mė(n)Ra. Žinant, kad anuometiniame Egipte saulė buvo vadinama Ra vardu, galime teigti, jog tai buvo Mėnulį ir Saulę išskirtinai garbinanti dangių valstybė. Buvusi Mė(n)ros valstybės sostinė Mėra (Mėroja) iki šių dienų puikuojasi Nilo upės kilpoje. Iš ten per tūkstančių metų gausmą į dabartinę Lietuvą mes, dangiai, „atsinešėme“ upę Mėra (Mera) ir gyvenvietę Mėronys (Meironys), nes būtent šitaip vardus taria vietiniai gyventojai. Taip pat Dangę. Visi „slenkantys“ žemyn upe niliečiai buvo sakai - kauniai (kaun saką?), kurie, traukdamiesi iš byrančios Aukso salos ir nuo karščio į šiaurę, atsidūrė prie Akabos įlankos Raudonojoje jūroje krantų. Jie, Minijos (El Minya), Sėlos (Sella), Medenių (Medenit), Darasavos (Dar as-Sava), Kauno (karalystė Kata - Ka(un)ta) vardus nuo Nilo ant savo pečių atsinešė į Lietuvą.
Yra ir kita vardų „rozetė“: tai ežero Seliger pavadinimas Rusijoje. Iš jo išteka Volga. Tikrasis ežero vardas turėtų būti Sellytgir. Vidurinis žodžio fragmentas lyt sako, kad čia gyvena „lytuviškai“ kalbantys žmones ir paaiškina kokie: giruliai (geruliai), skaitant iš vienos pusės, ir lesiai – seliai, skaitant iš kitos pusės. Jų gyvenimo kelią brėžia Sėla ir Medeniai netoli Tauragnų, Medume už Zarasų Latvijoje, Medininkai prie Vilniaus, Medilas vakarų Baltarusijoje, Medynė į pietvakarius nuo Maskvos, jau nekalbant apie buvusią Medų (Midų) karalystę Vidurinėje Azijoje su sostine Ekbatan, kuri susišaukia su Akabos (Ekabos) įlankos pavadinimu.
Atkurdami DNR įspaustą atmintį, karves, išpuoštas aukso spalvos pienių vainikais, Mėronių kaimo gyventojai pavasarį plukdo į Lūšio ežero salą pasiganyti, o žiemą laukia naujo plaukimo į geltonomis pienėmis liulančią salą. Tuo savo veiksmu sėliai išreiškia viltį, kad ateis toks pavasaris, kai Aukso sala vėlei iškils į paviršių ir trauksim atgal senosiomis vietomis gyventi į naują pasaulį.
Ką sako „Piramidžių tekstų“ užrašymas, jog karaliaus Saliamono (Uno) siela turės atgimti Šienpjovių žvaigždyne? Išeitų, ties šiuo žvaigždynu karalius pasimirė ir, apsukęs kartu su Saule didįjį ekliptikos ratą, vėl atsidurs senojoje vietoje. Tai reiškia, jog medai žinojo apie precesinį laiką - Saulės didžiojo ekliptikos rato egzistavimą. Kompiuterinės programos pagalba pažvelkime, kada Saulė, mirštant Saliamonui, praskriejo pro Šienpjovių žvaigždyną: tai įvyko 7000 m. pr. Kr. laiku. Stop!.. Vadinasi, objektyvų laiką mūsų senoliai skaičiavo pagal Saulės kelią Zodiako žvaigždynų juostoje. Štai ir atsirado tas, pats patikimiausias mūsų laikas, pagal kurį buvo skaičiuojami tęstiniai metai. Jeigu tekste būtų paminėta ir konkreti žvaigždė (o taip gali būti), tai Saliamono mirimo datą žinotume beveik preciziniu tikslumu, tačiau dabar turime pasitenkinti vidutinišku skaičiumi. Patikrinkime, ar pakankamai teisingai Uno gyvenimo metus pasako egiptologai? Jie nurodo, kad iškilusis medas Saliamonas (Unas) valdė 2356-2323 m. pr. Kr. laikotarpiu. Pasirodo, egiptologai apsirinka 4677 metų į jaunėjimo pusę. Išeitų, Egipto istoriją reikia nukelti beveik 4700 metų atgal, jau nekalbant apie tai, kad reikės kažkur „padėti“ dar apie 10 tūkst. metų tarpą, norint sugrįžti atgal į realią Aukso salos (Atlantidos) laikų istoriją.

Tęsinys: VIII dalis - „Ugnies garbintojų karalius“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:45 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Rimgaudas Sinkus

VIII. UGNIES GARBINTOJŲ KARALIUS
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... lius_8.htm
Seliamonas… Fragmentuokime šį žodį: Sel Lia Monas. Fragmento Sel (Les) – Med kilmė (veiksmas vyksta Medojos karalystėje) abejonių nekelia. Fragmentas lia galėtų reikšti natą. O žodis monas? Kalbant apie mainus, mumyse yra žinomas posakis: „Mainas – monas, kas apgauna, tai tas ponas.“ Šią frazę sakydavo tėvas, nors pats nemainikaudavo. „Monas – tai prigavimas,“ – sakydavo. Bandykime suprasti visą karaliaus titulo prasmę: Sėlis, skleidžiantis prigaunantį garsą lia. Tačiau, kas prigaudinėja? Akys krypsta į netoliese esančią Gizos piramidę: Cheopso piramidės pagrindo kraštinės ilgis yra 230,2 m, aukštis – 146,6 m briaunos ilgis – 186,19 m. Žinodami garso sklidimo greitį, randame, jog vėjas, braukdamas per šią briauną, skleidžia 1,77 Hz dažnio garsą. Tai – garsas, esantis aštuoniomis oktavomis žemiau už pirmosios oktavos „lia“ virpesį. Storas, labai storas šitos lia skambesys, todėl ausis jo nepagauna (reaguoja nuo 17 Hz). Štai ir prigavimas – garsas yra, bet jo ir nėra.
Cheopso piramidę statė sėlių – medynų karalius Selliamonas, todėl netenka stebėtis, kad buvusi Vilniaus piramidė, statyta jau kitos kartos medynų (Medininkai), taip pat „dirbo“ lia diapazone, tiktai girdimame. Išeitų, staugiančio vilko legenda turi realų pagrindą. Selliamonas (vad. Saliamonas) buvo ir tautinių mažumų, gyvenusių valstybėje, karaliumi. Taip pat, kaip ekscelencija Valdas Adamkus yra ir lenkų, rusų, karaimų bei kitų tautybių žmonių, gyvenančių Lietuvoje, prezidentas.
Skaitome Egipto „inventorinę stelą“, kur parašyta, jog Didžioji piramidė pavadinta Isidės vardu. Norėdami surasti prasmę, „pakasinėkime“ šį pavadinimą: Isida – Si ida – Si dia – si tia. Pavadinimas sako, jog si (čia) yra Tija. Padarę ekskursą į dabarties medynų gyvenamas vietas, Dysnų ežero (ir ne tik) aplinkos žmones išgirsime kalbant: „Ti padabok, ti paklausyk…“ Visai kitaip tada suskamba Dysnų ežero ir Dysnos upės pavadinimai: Ti’snų ežeras, Ti’snos upė. Tuomet supranti, jog pats Dysnų kraštas anksčiau vadinosi Ti’sna arba Ti’ja. Išeitų, karalius Selliamonas Didžiąją piramidę pavadino žodį „ti“ sakančių žmonių garbei.
Kita vertus, tijai dar kalba: „Kū sakai? Kū čia bepadarysi…“. Ši kalbinė savybė anksčiau neliko nepastebėta prie Kaspijos jūros ir Europoje. Genties kelią atspindi hunų – kūnų, kitur vadinamų kūmanais, kelias. Artėjant į dabartį, ilgesnį kūnų apsistojimą Gudijoje liudija senasis pavadinimas Kūtija. Dabar jau tampa suprantama Kukutėlių – Kūkūtėlių, Kuktiškių – Kūktiškių bei kitų miestelių ir kaimų su kū dvigarsiu pavadinimų kilmė.
Medynai turėjo savo deivę Medeinę, kuri pavaizduota Egipto dievybių panteone. Nors ji čia tituluojama kosmoso tvarkos palaikymo dievybe Maat, tačiau tikrąjį jos pavadinimą simbolizuoja raidė M viršum galvos (žr. hieroglifų abėcėlę). Kaip galėjo vadintis dievybė, pavaizduota su lapuočių medžių karūna ir giria ant nugaros? Jeigu čia pavaizduota giria, [img]tuomet pirmoji šio žodžio raidė G pasako, jog tai – dievas Girinis.
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... _diev2.jpg[/img]Paveikslėlis
Padėklo kompozicija nesunkiai perskaitoma: grybas – g, ilgas (padėklo linija) – i, ranka – r, urvas (pirmasis apskritimas) – u, letena (viršuje) – l, ilgas (brūkšnelis) – i, ąsotis – a, siūlas (dešininė kompozicija) – s, ilgas (kitas brūkšnelis) – i, urvas (antrasis apskritimas) – u. Tuomet, perskaitome: giruliasiulia = girulia si ulia = girulią cy ulia = girulių čia uliavonė (gyvenimas). Tikėsime, jog gerai perskaitėme. Tačiau atidesnė užrašo studija taip pat praverstų. Kitoje rankoje Girinis laiko indą, iš kurio pila „mintį“. Tai, kad ranka eina nuo galvos, rodo dvasinį šios kompozicijos pobūdį. Paskaitykime viršuje: gardas (kryžiokas) – g, takoskyra – t. Ką reiškė santrumpa G. ir T.? – Girulių Trakas. Dvasine prasme tai reiškia, jog giruliai ėjo savo tikėjimo traku (keliu): garbino Saulę, medžius, kūreno šventąją ugnį. Šis tikėjimo kelias vėliau gavo Zaratrustos pavadinimą, o lietuvių gentys jį vadino dar Dangės – Dangaus keliu.
Girinio karūnos medžių skaičius rodo, jog vyraujanti tauta turėjo 4-ias sandraugos gentis. Tikėtina, jog tai buvo lietuviai, kūtijai, alytai ir …(?). Tą patį dvasinį kelią išpažino dar penkios (suskaičiuokime) atskiros parodytos tautos: latviai, žemaičiai, bartai, …(?), …(?) su gentimis. Mes Šiaurinėje Afrikoje sudarėme Medį, kuris vėliau išsiskleidė šiaurinėje Europos dalyje. Didelę jėgą – devynias galybes turėjome. „Skaičius devyni … yra simboliškas ir dažnai randamas lietuvių mitologijoje“ (Lietuvių mitologija, t. 1, psl. 193, leid. Mintis, 1995). Čia mes šiek tiek aplenkėme knygos tekstą, tačiau neaiškumai išsispręs vėliau, kai kalbėsime apie Viduriniąją (Centrinę) bei Rytinę Trakijas.
Filologė Margarita Lužytė iš Pasvalio mane pavadino „žodžių archeologu“, todėl „pakasinėkime“ žodį „giruliai“. Žodis „giruliai“ turi geografinės aplinkos prasmę ir išreiškia žmones, gyvenančius girioje, tačiau religine prasme žodis giruliai reiškia ir „giriose apeigas atlikinėjančius žmones“. Tokie žmonės (žr. religijų žinyną) buvo zoroatristai, Zaratrustos išpažinėjai. Taigi, bendra religine prasme tarp girulių ir zarių galime dėti lygybės ženklą – medžių, Saulės garbinimas, ugnies kultas buvo jų žynių luomo kasdienybė. Kalbinę ugnies garbintojų priklausomybę galime atskirti pagal girulių pavadinimo invariacijas: medynai, sėliai, derevlianai (drevlianai), girivičiai (krivičiai – kirivičiai). Ar žodis „heruliai“ patyrė transformaciją, ar ne, sunku dabar pasakyti.
Nagrinėdamas herulių etninės priklausomybės klausimą, Albertas Vijūkas – Kojelavičius šitaip rašo (Lietuvos istorija, psl. 44 – 45, leid. „Šviesa“, Kaunas, 1989): „Vis dėlto dėl vieno dalyko visi sutaria: visoje Europinės Sarmatijos dalyje, apimančioje Prūsiją, Žemaitiją, Kuršą, Livoniją, Estiją, Lietuvą, Jotvingiją, arba Poleksiją, ir kai kurias kitas žemes, gerokai toliau nuo Venedų jūros esančias, kitados gyvenusios tautos, kurių ir kalba, ir kilmė bendra su lietuviais. Vieni juos taria buvus gotais, kiti – kimbrais, atsikėlusiais iš Gotų vandenyno salų. Kadangi šios labai gausios tautos, palikusios savo senąsias sodybas, pasklido įvairiausiais vardais šaukiamos po visą Europą, tadgi nesvarbu, kokiu vardu svetimšaliai rašytojai vadina tuos, kurie mūsiškių vardijami prūsais, lietuviais, žemaičiais, latviais, jotvingiais, polovcais, pečenegais. Man, ieškančiam išeities iš tokių abejonių, kai reikalo esmė paremiama tiktai spėliojimais, daug padėjo Volfgango Lazijaus teoginys, kad senovėje šios tautos buvo vadinamos herulais. Jisai, praėjusiame šimtmetyje parašytuose raštuose mokslingai nagrinėdamas Šiaurės tautų klajones, 20-oje knygoje, paminėjęs herulus, pasakoja, kad jų likučiai, išvyti iš Italijos, buvo įsikūrę Melagopolio apygardose ir dabar vadinami verulais. Jų kalba esanti skirtinga nei aplinkinių tautų, ir rašytojas, norėdamas parodyti skaitytojui tos kalbos įvaizdį, surašė uolekties dydžio raidėmis šventąją maldą jų kasdiene šnekta. Atidžiau ją skaitydamas, suvokiau, jog ši kalba visai ta pati, kokia šiandien šneka lietuviai ir latviai. Todėl vargu ar galima abejoti, kad senovės herulai turėjo sodybų ir gavo pradžią Lietuvoje bei kitose šios genties žemėse. Šį spėjimą patvirtina ir tai, kad herulų įstatymai ir papročiai tokie patys, kokius, kaip pateikia įvairūs šaltiniai, turėjo lietuvių protėviai."
Kadaise susitikime su žurnalistais archeologė Marija Gimbutienė kalbėjo: „Nereikėtų nustebti, jeigu lietuviai pasaulio istorijoje išnirtų visai kitais pavadinimais.“ Ši iškiliosios mūsų laikų amenybės įžvalga šiandien jau pildosi.
Nesvetimas girulių (zarių) tikėjimas buvo ir romėnuose. Cezario valdymo laikais zoroatristiniai įsitikinimai buvo įvardinti pačiame jo karališkajame varde: Cezaris – Ce zaris – Čia zaris. Itališkas vardas Čezaris reiškia religinę kategoriją (čia zaris), tačiau patys italai vargu ar tai įsisamoninę. Rusai žodžio „carj – sarj“ kilmės iš „zarj“ irgi neatseka. Dabartinėje istoriografijoje žodis „rasai“ (ypač rusiškuose tekstuose) naudojamas etnine prasme, nors jis turi platesnį, religinį, kontekstą. Norint šį žodį teisingai suprasti, reikia fragmentuoti: rasai – sarai – zariai. Dabar aiškesnė darosi Zarasų, Raseinių, Rasytės, Rasų (kapinės) pavadinimų kilmė, tačiau vargu ar derėtų šitą transformaciją taikyti Rasų šventei. Stebint, kaip Saulės spindulių ugnys žėri rasų lašeliuose ankstyvą birželio rytą, norom nenorom imi garbinti rasą kaip lašą, simbolizuojantį gyvybę. Neveltui Joninių šventę net medikai laiko data, tinkama giminei tęsti. Tuomet ieškome paparčio žiedo miškuose, pievose, maudomės įvairių spalvų aistros lašeliuose.
Kaipgi su kunigaikščiais? Matome, jog LDK Didysis kunigaikštis Algirdas buvo girulis. Fragmentas al rodo, jog Algirdo dinastinės šaknys siekė Alio, tai yra Aukso salos (Atlantidos) istorines ūkanas. Didysis kunigaikštis Gediminas (Gedemynas – Ge medynas – Čia medynas) buvo medynas. Medynai turėjo gerą žynių luomą, kur žyniai buvo vadinami kūnikais (kunigais). Tai, kad LDK Didysis kunigaikštis Algirdas išpažino zarių, garbinusių ugnį, tikėjimą, liudija titulas, kuriuo jį vadino krikščioniškasis Konstantinopolis: Ugnies Garbintojų karalius (Lietuvių mitologija, 1 t., psl. 487, leid. „Mintis“, Vilnius, 1995). O apie visą Lietuvą ten pat rašoma: „Ugnies kultas, labai gerai suprantamas šiaurės krašte, girių, sutemų ir šalčių šalyje, buvo toks būdingas Lietuvai, jog dar XIV a. ją vadino „ugnies garbintojų“ kraštu“. Vadinamieji „pagonys“ veidu buvo atsisukę į ąžuolus, giraites, dangų, deives, dievaičius, ugnį ir už jų nugaros stovėjo galinga zarių (dangių) tikėjimo religija.
Kaipgi gyveno mūsų tautiečiai tūkstančių metų gilumo šuliniuose? Kaip išliko nesusimaišę su svetimais, neišsibarstė? Kokias paslaptis, užtikrinančias išlikimą, galėjo žinoti? Paslapčių čia būta, ir ne vienos. Bent trejetą jų bandysim atskleisti.

TINKAMAS ZARATRUSTOS (DANGAUS) SKLEIDŽIAMŲ BANGŲ SĄVEIKOS VERTINIMAS

Žemės paviršiaus dariniai (kalnų grupės, slėniai, vandens paviršiai, girios, pievos ir pan.), trykštantys iš Žemės gelmių energijos šaltiniai skleidžia gyvybinio dažnio bangas. Dangaus bangos kontaktuoja su jomis. Rytuose tai vadinama In ir Jan energijų sąveika. O kaipgi mes, žmonės? Mus veikia sąveikos harmonija arba disharmonija ir stengiamės disharmonijos išvengti. Ilgesnis buvimas kitur veikia destruktyviai. Nors vidaus imuninėje sistemoje turime rezervą gal dviems žmonių kartoms, tačiau, numatant iš svetur sugrįžti, privalome nuolat atnaujinti imuninės sistemos rezervą: lankyti Lietuvoje tėvų, senelių kapus, melstis, dainuoti, šokti.
Naujose vietose derėtų burtis į etnines draugijas, stengiantis išlaikyti ne tiek materialinį, kiek dvasinį bendravimo pobūdį: pinigais įtvirtintas gyvenimas svetur tėra gyvenimas zombių teisėmis.

EVOLIUCIJOS DĖSNIŲ PAISYMAS

Kaip medis auga, žydi, nyksta, taip ir gentinė bendruomenė pereina tris raidos etapus: kilimą, klestėjimą, kritimą. Pirmajame etape genties potencija didėja, antrajame bujoja ir klesti, trečiajame etape potencija nyksta, bet lieka išmintis. Tokį gyvenimą galima sulyginti su sūnaus, tėvo ir senelio santykiais. Pirmajame etape sūnus turi būti klusnus, kantrus, imlus ir privalo augti. Antrajame, tėvo, etape energija liejasi per kraštus: klesti menai, ekonomika, sprendimai būna apgalvoti, valdoma be priekaištų, karai laimimi, atremiamos priešų užmačios. Trečiajame, senelio, etape pradeda trūkti jėgos, gentį kamuoja nostalgija praeičiai, turtinę negalią bandoma kompensuoti imperiniais karais, sandėriais. Tačiau išmintis (švintoji dvasia) pasilieka. Kilimo etapas yra pati silpniausia genties evoliucijos vieta, nes atsiradę „gelbėtojai“ dažnai būna apsišaukėliai svetimtaučiai. Šiame etape palankią veiklos dirvą taip pat randa genties (tautos) kenkėjai: narkotikų gamintojai, vagys, palūkininkai, svetimi tinginiai ir t. t. Jiems veikiant, gentis jaučiasi kaip vaikas statinėje, prikalinėtoje vinių, todėl reikalinga klestinčios genties parama.
Gilinantis į rašytiniuose šaltiniuose atpažintų lietuviškų genčių kelius, pastebime, jog iš Afrikos eita ne mažiau kaip po tris vienetus. Atrodo keista, kodėl vieni kitų „neprarijome“, neasimiliavome, naudodamiesi silpnumo faze? Pasirodo, jog, norint išlikti, rijimas būtų buvęs katastrofiškas pačiam rijikui. Sudėlioję genčių potencijos balansą matome, kad „rijimas“ (asimiliavimas) pasibaigtų paties rijiko katastrofa. Genties evoliucijos etapas yra 1500 metų (300 + 900 + 300). Įvertinę šių evoliucijos laikotarpių trukmę (papirusas Sankt-Peterburgo muziejuje), galime apčiuopti genčių išlikimo taisyklę.
Paveikslėlis
Dvi gentys, kaip matome, žlugtų, nes kilimo ar kritimo fazėse nebūtų trečiosios palaikančios jėgos, kurios potencija „padengtų“ pirmąsias. Kuo daugiau genčių yra sandraugoje (tautoje), tuo sandrauga atsparesnė. Gentys ir tautos gyvenime keitėsi fazių vaidmenimis, tačiau nuo Aukso salos (Atlantidos) laikų veikė griežtas įstatymas: ginklo vieniems prieš kitus – nekelti.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:47 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Ekskursas
Skaitytojas paklaus, kuriame evoliucijos etape esame dabar: kylame, klestime, ar leidžiamės žemyn? Sprendžiant šį, ne tokį jau paprastą uždavinį, derėtų grįžti į praeitį.
Uvarovo metraščių rinkinio dokumente Nr. 279 rašoma: „Parašyta metais 6362-aisiais. Rūsyniškosios žemės pradžia. … Buvo pas juos kariaunų valdžia miestų miestams, todėl teisybės nebuvo. Ir kalbėjo: „Paieškokime sau kunigaikščio, kuris valdytų ir teisybės žiūrėtų.“ Ir nuvyko jie už marių pas variagus ir kalbėjo variagams: „Nors žemė mūsų ir didelė, bet tvarkos pas mus nėra.“ Tada davė jiems kunigaikščiai tris brolius kartu su savo giminėmis ir pasiuntė juos į Novgorodą; ir valdė vyriausiasis pačiame Novgorode, ir vardas jo buvo Liurik’as, ...“.
Liurik’as? Taigi, Liurikas – Liurigas – Girulis. Girulį su komanda variagai paskyrė į pagalbą Novgorodui. Už tokią pagalbą rusai gerą draugą ir šiandien tebevadina „kiriucha“, tai yra „giriucha“. Į rūsyniškosios žemės pradžią (nereiškia, jog vien rusiškosios) Girulis atvyko 6362 metais. Ši Uvarovo metraščio žinia gali daugiau pasitarnauti latviams (Riga – Giria).
Lietuviškų genčių vienijimosi laikotarpiu Vašvasekas (Vaišvilkas) tošiniame pranešime, kuris buvo rašytas runomis karaliui Mindaugui (J. Šeimys, „Gališkos runos“, psl. 33, leid. TeleSATpressa, Marijampolė, 2003) be kitų duomenų nurodo datą: 1254 m. po Kr. ir jiems atitinkančius 6309-uosius metus, einančius Vilniuje. Tuomet, dabartiniai 2007-ieji, metai būtų 7062 metai, einantys Vilniuje. Iš Vašvaseko pranešimo matome, jog Vilnius jau prieš 7062 metus buvo minėtas rašytiniame dokumente, rastame kasinėjant Novgorodą, ir pažymėtas Nr. 199.
Lietuva – tai tauta, sudaryta iš genčių. Kuriai genčiai galėjo priklausyti Vaišvilkas? Vaišvilkas (Vašvasekas) buvo Mindaugo sūnus. Platesne prasme sūnumis anais laikais buvo vadinamos giminiškos vasalinės gentys ir titulas Vaišvilkas galėjo turėti tokios genties teritorinę arba tarminę žymę. Fragmentuojame: Vaišvilkas – šia V. Vilkas – Čia Vilkas (iš) Vilniaus. Teritorinė žymė yra akivaizdi: medynų. Vaišvilkas, būdamas Vilniuje, vadovavo medynų – kūtijų kunigaikštijai, ir tas pranešimas buvo rašytas Vilniuje (J. Šeimys). Tuo tarpu Mindaugas galėjo būti iš Vidurio Lietuvos, nes jį (be Vaišvilko) ypač palaikė Deltuvos (Deltuva – Leduva – Lietuva) kunigaikštis Lengvenis. Vaišvilkas Lietuvos vienijimo tikslams naudojo slaviškų genčių karius ir tai rodo, jog medynai neturėjo organizuotos kariuomenės formuočių (kilimo fazė). Slavai per Vaišvilką norėjo „pasiimti“ gudus (kūtijus). Kai Vaišvilkas kartu su Lengveniu atrėmė sąmokslą, už paslaugą savo kunigaikštiją tikrai „atidavė“ Švarnui, puikiai žinodamas, kad be genčių Išmintingųjų Tarybos pritarimo toks „atidavimas“ negalioja. Piktumo pagautas, Levas Danilovičius Vaišvilką nužudė: „Sūnau mano Jurijau, nežygiuok vienas kartu su lietuviais, nužudžiau aš jų kunigaikštį Vaišelgą, jie gali atkeršyti,“ – rašė laišką sūnui į Melniką Levas Danilovičius (Vladimiras Pašuta, „Lietuvos valstybės susidarymas“, Vilnius, 1971). Vaišvilkas ne mažiau už Mindaugą pasitarnavo Lietuvai susijungti po lietuvių genties vėliava.

Visgi, kokioje fazėje esame visa Lietuva? Tai, kad žemaičiai Vakaruose ir lietuviai (Panevėžys – Ukmergė – Kaunas) dabar yra klestėjimo fazėse, galime apskaičiuoti, tuo tarpu kitos gentys gal yra pereinamose fazėse. Tik Lietuvos Mokslo Akademija galėtų tokius teiginius patvirtinti arba paneigti. Dabar pažvelkime į Lietuvą kaip į tautą: po laimėto Žalgirio mūšio (1410 m.) pradėjome pastebimai ristis žemyn ir apie 1700 m. buvome suvaryti į ragą – prijungti prie Rusijos, tauta ir bajorai girtuokliavo, per mus skersai-išilgai žygiavo Šiaurės karo kariuomenės, siautė maras. Turėjo gi būti šiuo metu koks nors ženklas – mūšis, žmogus, gaisras, žemės drebėjimas ar bet kas, kas žymėtų kritimo pabaigą ir kilimo pradžią. Nulį, taip sakant. Toks ženklas buvo: 1714 m. gimė Kristijonas Donelaitis, kuris pačiu pirmu sakiniu „Metuose“ deklaruoja „saulelės vėl atkopimą“. Fenomenalu: po 1714 m., pastebimai ėmėme augti: 1812 m. sudarėme Laikinąją vyriausybę, 1831 m. ir 1863 m. sukilome, atgavome spaudą, dalyvavome 1905 m. judėjime, valstybingumą atkūrėme 1918 m., atsiėmėme Klaipėdos, Vilniaus kraštus, kariavome partizaninį karą, aktyviai priešinomės okupacijai, įkūrėme Sąjūdį, vėl atgavome valstybingumą, įstojome į Europos Sąjungą, priklausome NATO, vykdome valdymo, komunikacijų ir energetikos reformas. Todėl, praėjus 300 metų nuo kilimo pradžios, tai yra 2014 m., imsime klestėti.

Genties dydis

Kokio dydžio gentis gali savarankiškai egzistuoti? „Izoliantais vadinamos žmonių grupės, kuriose yra ne mažiau kaip pusantro tūkstančio vedybinio amžiaus žmonių,“ – sako genetikos mokslas. Vadinasi, turėdami 1,5 tūkst. vedybinio amžiaus žmonių galime gyventi kur nors vandenyne ir genetiškai neišsigimti. Pridėkime nuostolius dėl karo, bado ir maro, kaip sakoma, tuomet pasirodytų, jog 15-20 tūkst. žmonių dydžio gentis, įskaitant jaunųjų tėvus, kūdikius bei senelius, sandraugoje su kitomis, galėtų gyventi jau ir žemyno sąlygomis. Taip ir gyvename, tačiau nederėtų pamiršti, jog vienas vienintelis branduolinis užtaisas gali visus priversti keltis svetur – sprogimo atveju vaikai iki 3 metų amžiaus evakuojami 300 km atstumu: štai kodėl stengiamasi pritarti tiems branduolinės energetikos projektams, kurie yra kuo toliau nuo savosios valstybės ribų..

ATEITIES VIETŲ KŪRIMAS

Minėjome, jog, be palankaus genčių etapų kaitos proceso, tautai būtini ir atitinkami aplinkos faktoriai: klimatas, reljefas, gebėjimas rezonuoti Dangaus planetinės erdvės bangas. Rezonavimą mūsų tautos atveju (Egipto laikų turtas) apibūdina Aukso pjūvio skaičius 0,618. Architektams žinoma šito skaičiaus eilutė, tačiau naudotis ja derėtų tinkamai: besaikis Mekos Juodojo Akmens matmenų mėgdžiojimas (pastatų kubai), dangoraižių adatų atitikimas Rytų šalių minaretams skaido koeficiento 0,618 kuriamus aplinkos derinius.
Kyla būtinybė numatyti ir ateities vietas: pasikeis klimatas ir turėsime grįžti atgal į Aukso salos platumas. Šį būsimą laiką laiškuose Cezariui nušviečia aiškiaregys Nostradamas: „… visi žus ir išliks tik istorija ir garsios vietos, kalbininkai padarys neprilygstamų atradimų apie mano aprašytą pasaulio supratimą. … Sugrįš monarchija, o vėliau – ir Aukso amžius.“ Pridurti čia jau nėra ką.

Tęsinys: IX dalis - „Kauno fenomenas“

I dalis

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:48 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Rimgaudas Sinkus

IX. KAUNO FENOMENAS
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... enas_9.htm
Gali kilti mintis, jog Vilniaus piramidės atvejis Lietuvoje yra atsitiktinis. Sutapimu galima manyti esant ir strėlių antgalių su Egipto hieroglifais, rastų prie Vilkaviškio (J. Šeimio kolekcija), atsiradimą Lietuvoje. Ar yra pas mus daugiau Egipto civilizaciją atspindinčių objektų? Ieškome. Vartome knygas ir, žvelgdami į Stp. Kolupailos knygoje „Nemunas“ (1940) aprašomas Kauno apylinkes, randame įdomių dalykų. „Jau XIV šimtmetyje buvo stengtasi tvarkyti Nemuno vagą, iškeliant iš dugno pavojingus akmenis. J. I. Kraševskis mini kažkokio Ryvijaus (gal T. Narbuto aptikto Rivijaus proprosenelis?) 1380 m. kroniką, kurioje aptariamas plukdomųjų upių valymas prekybos tikslais“, – rašo Kolupaila. Iš kur tiek akmenų? Knygoje pasakojama, kad žemiau Rumšiškių prasideda patys sunkiausi ir garsiausi Nemuno „slenksčiai“ – Velnio Tiltas, arba Bičenėtai. Čia Nemunas, nepajėgęs pragraužti Tursono kalno, aplenkia jį ir, ties Rumšiškėmis radęs tarpelį, prasiveržia toliau. Glausdamasis prie aukšto dešiniojo kranto ties Aštrago kalnu, jis 4 km atkarpoje iki Dvareliškio nukrenta 1,4 m; upės nuolydis čia daug didesnis už vidutinį tarp Birštono ir Kauno. Labai smarki srovė, – vasarą 1,3-1,6 m/s, pavasarį iki 2,5 m/s, – plauna dugną, iš kurio kyšo dideli akmenys, lyg tyčia primėtyti į upę. Tarp akmenų lieka siauras ir kreivas kelias, kuriuo sunku vairuoti laivą arba sielį. Ši rėva buvo laikoma ypatingai pavojinga dar dėl to, kad tiesus, beveik 3 km ilgio Nemuno ruožas nukreiptas į žiemių vakarus. Dažnai pasitaikantis vakarų vėjas spaudžia laivą prie dešiniojo kranto.
Toliau Kolupaila rašo, kad gudai sielininkai davė tai rėvai keistą Bičenėtų vardą, o kitą, dar pavojingesnę, žemiau Gastilonių pavadino Bičių vardu. Tai lyg patvirtina lietuviški vardai – Velnio Tiltas ir Velnio Pirtis. Velnio Pirtis – Bičių rėva. Velnio pirtimi ją vadina žmonės. Nemuno vaga čia labai plati ir sekli, pilna akmenų. Rėva pasižymi ypač dideliu kritimu: 1,5 km ruože vanduo krinta 0,6 m ir nuolydis čia didesnis už Velnio Tilto. Ties Pažaisliu yra dar viena – Kamendulės rėva. Glogeris mini čia didelį akmenį Velnio Pirties vardu. Kiti akmenys – Karališkoji Kamera, Jočis, Dziadzka ir kt. Jis nurodo dar daug didelių akmenų vardų Nemuno ruože iki Kamendulės žemiau Bičių: Obelinis, Matulis, Raudonasis, Plokščias ir kt. Mums žinomos dvi rėvos – Žirgas ties Jakštonių kaimu ir Bajorė – ties Žiegzdrių kaimu. Pasibaigus rėvų ir didelio kritimo ruožui, Nemunas nurimsta ir keičia savo būdą. Švelniais vingiais neaukštuose smėlio krantuose artėja jis prie Kauno. Gražią dešiniojo kranto kalvą stilingais kupolais puošia Pažaislio vienuolynas. Ties Jiesios žiotimis, kairėje, išliko atvira kalva, jos forma sako, kad senovėje čia buvo sargybinis piliakalnis. Tai – garsusis Napoleono kalnas. Pionieriams Napoleonas buvo įsakęs žemiau Jiesios per Nemuną nutiesti tris pontoninius tiltus kariuomenei persikelti, puolant Rusiją. kiekvienas 250 m ilgio pontoninis tiltas buvo sudarytas iš 75-ių dalių.
Paveikslėlis
Steponas Kolupaila mini, jog 1803-1807 m. m. buvo vykdomi Nemuno tyrinėjimo ir reguliavimo darbai: valomas Velnio Tiltas, padarant 225 m. pločio ir 0,8 m minimalaus gylio farvaterį. Iš rėvos 1855 m. buvo imami akmenys Kauno krantinės mūrijimui, tačiau vietos gyventojai priešinosi ir caro policija turėjo “įtikinėti” pakrančių savininkus, kurie nenorėjo leisti imti tų akmenų. Daug akmenų iš Velnio Pirties rėvos išimta 1874-1875 m. m. ir sukrautas išilginis pylimas prie dešiniojo kranto, o 1890 m. akmenis ėmė Kauno tvirtovei statyti.
Toliau pažymėsime, jog, kad ir kaip buvo ardomi slenksčiai, akmenų, išsidėsčiusių skersai Nemuną, pėdsakai išliko. Paskaitykime vėlesnių laikų Broniaus Kviklio įrašą knygoje “Mūsų Lietuva” (II t., 1991), kur sakoma: „4 km. į šiaurės vakarus nuo Rumšiškių, prie Nemuno, yra senas Gastilionių kaimas, tipiškas senomis sodybomis. Čia yra Brigytos kalnas, nuo kurio gražiai matyti Nemuno ir plačiosios apylinkės vaizdai. 1923 m. čia atkelta iš Dvareliškio ir žemiau Bičenėtų rėvų įtaisyta vandens matavimų stotis. Giliau įsižiūrėjus į Nemuną, buvo galima pastebėti skersai upę einančias tris pagrindines akmenų eiles. Tai Nemuno slenksčiai Bičenėtai, vietos žmonių vadinami Velnio Tiltu, į kurį dažnai suduždavo laivai, sieliai, baidokai. Apie tilto atsiradimą panemunių gyventojai pasakoja tokią legendą. Gilioje senovėje akmeniniuose rūmuose, kurie sergėjo dešinįjį Nemuno krantą, gyvenęs turtingas dvarininkas ir turėjęs labai gražią dukterį. Bajoro rūmai visada buvę pilni jaunų svečių – mergina patikusi visiems. Jų tarpe smagiausias buvęs niekam nežinomas svetimšalis, kartkartėmis nešiojęs vokiškus drabužius. Sakėsi atkeliavęs iš tolimos šalies, kilęs iš aukštos giminės. Šeimininkas jį labai vertinęs. Kiti svečiai į jį kreivai žiūrėję: svečias vengęs koplyčios, o prie gražuolės vis arčiau slinkęs. Kartą pasisakęs merginai mylįs ją ir norįs vesti, drauge pridėjęs esąs ne žmogus, o velnias. Mergina netekusi žado, tačiau veikiai atsipeikėjusi ir pasakiusi tekėsianti, jeigu jis per vieną naktį pastatysiąs per Nemuną tiltą. Naktį ji pastebėjusi, kad velnias labai stengiąsis, verčiąs akmenis į vandenį, tačiau ką jis pastatąs, vanduo vėl užverčiąs. Velnias vėl verčiąs didžiausias uolas, rodos, nedaug betrūksta iki tilto, tačiau tuo metu pragystąs gaidys: velnias tik sucypęs ir dingęs srovėje. Nemunas sau plaukiąs tarp akmenų; krante gulįs didžiulis akmuo su išspaustomis velnio nagų žymėmis.
Paveikslėlis
Velnio Pirties rėva (Stp. Kolupaila)

Mitai, legendos, aprašymai dažnai apvelkami romantikos, mistikos rūbais, tačiau išlaiko racionalius buvusių įvykių atšvaitus. Taip pat legendos svarbiems dalykams atminti gali būti kuriamos specialiai, tikint sulaukti žmonių, gebančių jas iššifruoti. Ta proga Kembridžo universiteto (D. Britanija) senųjų laikų specialistas Džonas Ivimy rašo: “Antikos tyrinėtojai tradiciškai ignoruoja pasakojimus apie magiją, kaip nevertus dėmesio, bet mums bet kuris kerėtojo lazdos ar burtininko lazdelės paminėjimas kvepia moksline laboratorija”.

MOKSLINĖ LABORATORIJA

Sekant Džonu Ivimy, susimąstykime, patyrinėkime ir papunkčiui pakomentuokime Velnio Tilto aprašymus bei išlikusią legendą:
a) giliau įsižiūrėjus į Nemuną, galima buvo pastebėti skersai upę einančias tris pagrindines akmenų eiles: žodis “giliau” reiškia, jog akmenų eilės glūdėjo ir po vandeniu;
b) valymo darbų metu (1803 – 1807) buvo padarytas 225 metrų pločio farvateris. Napoleono pastatyti pontoniniai tiltai kirto 250 m. vandens ruožo plotį: minimi skaičiai liudija, kad Nemunas ties Kaunu turėjo stabilaus pločio vagą;
c) akmenys Kauno tvirtovės statybai, pylimo įrengimui, kranto tvirtinimui ir pan. turėjo būti imami iš ten, kur sausa, todėl slenksčiai, “išlipę” į krantą, nukentėjo labiausiai;
d) legendoje minimas aukštos kilmės tolimas žmogus, kartkartėmis nešiojęs vokiškus (vokietiškus) drabužius ir, velniu virtęs, palikęs akmenyje savo nagų žymę (tikėtina, trišakį ženklą): velnias asocijuojasi su juoda spalva (atvykęs iš Afrikos žemyno). Prisiminkime mįslę: „Šakė dvinagė, vokiški rūbai, antverniška šnekta, - kas tai?“ Atsakymas: „Kregždė“. Ir atvykėlis, ir kregždė vilki vokiškais rūbais. Sugretinus išeitų, jog atvykėlis taip pat turėjo kalbėti „antverniška šnekta“. Kokia? Fragmentuokime: antverniška – antaverniška – ant varėniška šnekta. Kas yra „ant varėniškių“ šiauresne kryptimi? O gi keletas Vokių, esančių Vilniaus – Trakų apylinkėse. Todėl netenka stebėtis, kad tiek svetimšalis, tiek kregždė pavaizduoti apsirengę vokiškais (vokietiškais) rūbais – abudu kilę iš ten pat. Prie Vokių upių gyveno (ir tebegyvena) medynai, todėl akivaizdu, kad Kauno slenksčius senovėje, lietuvių genties pakviesti, statė medynai kū’tai, priklausę varėniškių patarmei;
e) žmogus vengė koplyčios: išeitų, jis buvo senųjų amžių „pagonis“;
f) svečias atvyko į rūmus, kur gyveno dvarininkas ir lankėsi daug svečių. Vadinasi, žmogus atvyko ne į palaidą balą, o į karalystę (rūmai) ir tiltą statė jau susitvarkiusioje visuomenėje.
Sprendžiant pagal velnio išvaizdą (juodas), slenksčius statė į Vokes atkakęs buvęs „egiptietis“. Todėl povandeninio tilto sumanymas turėjo atitikti senosios Egipto civilizacijos rangą.
Ar tikrai taip? Patyrinėkime slenksčio paskirtį inžinierine prasme. Tiltas buvo nuolat apsemtas, t. y. virš jo tekėjo vanduo. „Spūskas“, – šitaip rusišku žargonu galima būtų sakyti, prisiminus vandens malūno konstrukciją. Tačiau malūnui tokio masto „spūskas“ būtų buvusi per didelė prabanga. Išeitų, povandeninis tiltas atliko kitokią funkciją.
Paveikslėlis
Kokią? Matyt vanduo, tekėdamas aprėžtu slenksčio ilgiu, nuo briaunos poveikio vibravo ir grojo žemąją natą lia. Slenkstis atliko smičiaus vaidmenį. Tai, kad buvo grojama būtent nata lia, rodo ant kranto stovinčio miestelio pavadinimas Paliamonas (Palemonas), kur dalelytė pa nusako, jog miestelis stovėjo palei lia moną. Šis iš VIII-os mūsų teksto dalies žinomas žodžių junginys (lia monas yra suprantamas kaip ausiai nepagaunama žemoji nata lia) leidžia manyti, kad šalia miestelio vibravo ausiai negirdimas garsas, kurį velnias, pasak legendos, palikęs “cypimu” srovėje. Hidroakustikos aspektais žiūrint, žemoji lia nata galėjo būti gaunama virpinant vandenį 186,19 m ilgio briauna. Ir, jeigu Egipto Didžiosios piramidės 186,19 m ilgio briauna virpino orą, tai Kauno slenksčio briauna virpino vandenį ir efektas gavosi tas pats – lia. Tokiu būdu aptikome trečiąjį atsineštą Egipto civilizacijos elementą.
Slenksčiai, keliantys negirdimą 1,7 Hz dažnio vandens virpesį, buvo trys, todėl įrenginys buvo galingas. Kam reikėjo šitos lia? Atsakymas paprastas: reikėjo sukurti gyvenimo erdvės harmoniją, analogišką senojo Egipto sąlygoms. Apie tokių sąlygų būtinybę, atkilus į naują vietą, kalbėjome VIII dalyje.
Gudų – kū’tų sielininkai slenksčiams davė pavadinimą – Bičenėtai. Bičių, kaip ne kaip, medynuose netrūko, todėl ir akmenimis papiltais vanduo atrodė nelyginant bičių amalas. Amalių miestelis, išdygęs ant kranto, tai paliudija.
Po sumontavimo slenksčiai tapo šventi, abipus Nemuno atsirado aukurai su žyniais, gyventojai saugojo Bičenėtus. Vėlesniais laikais, kai slenksčių paskirtis buvo užmiršta, akmenų ardymo darbus mini 1380-ųjų metų Ryvijaus kronika, iš to seka, kad „gulinčią“ piramidę lietuviai pasistatė anksčiau. Pradedant statyti, „velnias“ atvyko į susiformavusią karalystę (rūmai), nes kitaip didelius darbus atlikti būtų buvę neįmanoma.

BIČENĖTAI

Norint pastatyti „gulinčią“ piramidę, reikėjo turėti gebėjimus ir resursus, prilygstančius dabartinės Kauno HE užtvankos statybai. Žemės kasimo ir krovinių kėlimo mašinų anuomet nebuvo. Nebuvo ir betono skiedinio, darbus reikėjo atlikti rankomis. Čia veikti tikrai buvo ką: sudėti į slenksčius ir „pribarstyti“ į vagą apie 100 tūkst. tonų akmenų, sukasti žemę, suplūkti molį, pastatyti užtvaras, sukonstruoti laikinus tiltus ir t. t. ir t. t. „Barstyti“ akmenis į vagą po slenksčių reikėjo praktiniais sumetimais, – kitaip, būtų išplautas Nemuno dugno gruntas. Sprendžiant techniškai, veikti galima buvo ir dirbtinėje vagoje, po to tik užliejant slenksčius vandeniu. Šitokią galimybę liudytų Tursono kalno, į kurį rėmėsi Nemunas, pavadinimas: Tursonas – Duršonas – Durų šonas. „Jeigu buvo šonas, tai turėjo būti ir pačios durys“, – sakytume. Pro tokias „duris“ galėjo būti padarytas Nemuno vagos apvedimas. Nors, kita vertus, kalno pavadinimas galėjo būti ne „durų šonas“, o „dūrio šonas“, nes Nemunas toje vietoje graužia, „duria“ kalną aštria vandens srovės linija. Tuomet pirmoji versija nepasiteisintų.
Vienaip ar kitaip, slenksčiai buvo padaryti, tačiau naudotis jais vietoje brastos neleido religiniai įsitikinimai, – trikdyti slenksčių „grojimą“ kojų, vežimų ratų, arklių kanopų bildesiu būtų buvusi tikra šventvagystė. Šventvagyste būtų tapęs ir atramų tiltui virš akmenų pastatymas. Tiltą reikėjo statyti kur nors šalimais, o tai – irgi nemenkas darbas. Seni, labai seni šitie laikai. Darbai buvo daromi turint egzistencinį tikslą – perteikti erdvinę ir socialinę aplinką, buvusią anuometiniame Egipte.
Pirmasis Palemono vietovės pavadinimas buvo Gesaldonos (Br. Kviklys). Norint suprasti esmę, fragmentuokime šį pavadinimą: Gesaldonos – ge saldonos – čia Lazdonos, t. y. permestos akmenų „lazdos“. Išeitų, Lazdonų pavadinimą į Paliamono vardą atvertė žyniai, kad amžių gausme neprapultų idėja sistemos lia, kuri dera su Aukso pjūvio skaičiumi 0,618. „Lia mono“ galybę patvirtina kairėje Nemuno pusėje įsikūrusi Vaišvydava – šia V. vydava – čia Vilnijos vydava. Išeitų, jog Paliamono vibraciją “matė” visa Vilnija ir pulsavimas įtakojo Nemuno upės baseiną bei požemio vandenis, kartu su juos lydinčių ežerų labirintais. Nors vandens tekėjimo greitis per slenksčius yra mažesnis už vėjo švilpimą Didžiosios Egipto piramidės briaunomis, tačiau skysčio tankis didesnis ir vibravimas persiduoda penkis kartus greičiau, negu oru. Pavyzdžiui, Nidą, Gardiną arba Šventosios upės aukštupį Kauno pulsuojanti lia pasiekė per 2 minutes. Tačiau šitą vibraciją reikėjo sustiprinti, kad neišnyktų. Tuo paaiškinamas aukurų tinklo su šventyklomis įsteigimas, kur žyniai, pasitelkę į pagalbą planetų skleidžiamas bangas, reljefo ypatybes, juslių energiją ir vaidilučių giesmes, gaubė Nemuną, žemę, kosmosą ir žmogų harmonizuojančiomis bangomis. Intakuose galėjo būti parengta ir daugiau slenksčių, tik apie juos nežinome, nes akmeninės natos lia „stygos“ gali veikti ir kitose oktavose.
|„Lietuvoje buvo įdiegta kryptinga aplinkos sveikatinimo programa“, – sakytume dabartinėmis dienomis, o senieji mintį reiškė paprasčiau: „Šaukite, nors jūsų šauksmas tebūtų šauksmas tyruose, nes tiktai šauksmas dykumas gali paversti žydinčiais sodais“ – rašė karalius Seliamonas savo Išminties knygoje, privertęs balsu lia šaukti Didžiąją piramidę senųjų laikų Egipto platumose.
Minėjome, kad harmonizavimo darbą išmanė žyniai, tačiau kaip jie tai darė - nežinome, nes žynių luomas sunaikintas, todėl aplinkui Kairą buvę sodai pavirto dykumomis. Kitų upių baseinuose ir ežeruose galėjo būti kitoks harmonizavimo dažnis, pavyzdžiui, paremtas nata si. Tuo paaiškinamas faktas, kad žmonės, atvykę gyventi į svečią aplinką, jaučiasi negerai. O mes, pasąmonėje atmindami trijų lazdų pulsavusį tinklą, kartojame, kad Kaunas – Lietuvos širdis. Buvusi. Nors menamoje erdvėje tebeegzistuojanti.
Visgi… Visgi, pas mus sodai dar tebežydi. Išeitų, jog Vilniaus piramidės, Lazdonų slenksčių praradimas lemiamo vaidmens krašto naikinimui nesuvaidino, nes yra Lietuvoje objektas, kurio neįmanoma nuversti ir kuris palaiko mūsų tautos genetinį virpesį. Kas jis? Su viltimi žvelgiame į žemėlapį: toks objektas yra Kuršių Nerija. Šio darinio linija rodo, jog nerija yra slenkstis, grojantis 0,0033 Hz dažnio vėjo nata lia iš vakarų. Galingą užuovėją turime, todėl svetimų atėjimas į Prūsijos žemę yra laikinas reiškinys. Tačiau tai, ką jie daro savojoje nerijos pusėje, turėtų labai rūpėti. Leisti viską daryti mūsų pusėje – taip pat blogai. Kuršių Nerija yra šventa vieta, todėl ne vietoje įspaustos „arklių kanopos“, svetimi tikėjimai blogina situaciją visame Nemuno krašto baseine. Užkariautojai, turėdami svetimo dažnio vibraciją, ilgiau pagyvenę, dvasiškai čia niekuomet nesijaus gerai. Adaptuotis „prūsais“ atvykėliai gali tiktai po keleto kartų su sąlyga, jeigu pažins senuosius žmones, priims jų gyvenimo būdą, papročius. Dauguvos (Gauduvos) upės baseinas gaudė arba gaudžia savuoju raktu, panašiu Nemuno bangai, todėl Žiemgaloje gal derėtų pastatyt stiprinančią piramidę. Ar atsirastų „žynių“, galinčių ją aptarnauti?..
Kokią vibraciją „pripažįsta“ prancūzai? Būtume tai sužinoję, jei Kaune stovėtų jų projektuotas „ledo gabalas“: pergales, ko gero, čia dažniau būtų šventę prancūzai. Na, negalime teigti, jog didelių pastatų, arenų, vandens telkinių, parkų, paminklų, meninių ar pan. objektų negali pas mus statyti užsieniečiai, tačiau išorės ir, reikalui esant, vidaus kontūrus, atliepiančius vienai ar kitai vibracinei bangai, turėtų sekti Aplinkos ministerija. Ar seka ji, ką „groja“ aukšti pastatai, iškilę vėjyje? Ką „dainuos“ būsimo stadiono plotai ir sienos Vilniuje? Ar nederėtų šiuo aspektu priimti aplinkosaugines normas? Rusijos Federacijoje jau „prikepta“ daug piramidžių, tačiau ar žinoma vibracijų įtaka gyventojams, gamtai? Ar derėtų leisti statyt panašius objektus netoli mūsų valstybės sienų? Yra aprašytas kankinimo būdas infragarsu: kalinys uždaromas į tuščią kamerą ir, nežinant, jis veikiamas negirdimo dažnio bangomis. Kalinį apima nerimas, baimė, išgąstis, pilasi kraujas iš nosies ir pan. Piramidžių keliamos bangos yra kur kas švelnesnės ir nebūtinai gali būti „blogos“, tačiau mokyklą šituo klausimu derėtų turėti.
Na, reikėtų pažvelgti dar į mitologiją ir, jeigu aptikome deivės Lazdonos būstinę, derėtų surasti ir Nerijos deivę. Kadangi Nerija, techniškai kalbant, turi išreikštą efektą „lia, la, le“, deivės varde reikėtų ieškoti fonetinės šito skiemens išraiškos. Pavartę „Lietuvių mitologijos“ (1995) pirmąjį tomą, aptinkame komentarą: „Laumė, dgs. Laumės (Narbuto vartojama forma Lauma yra netaisyklinga, o senoji lietuvių kalbos forma būtų Laumia). Etimologija neaiški. Žodynai ir su šiuo žodžiu pateikia visokių posakių: … Laumės papas „Laumės spenys“, t. y. „kaukaspenis“; Laumės justa, t. y. „vaivorykštė“ … “. Fragmentuokime Narbuto pateiktą vardą Lauma į garsinį Lia ūma ir pamatysime, jog šis pavadinimas prasmingas. Lietuvių kalbos žodynas byloja, jog ūma tarmiškai reiškia staigų vėjo gūsį, taigi, garsinis junginys lia ūma reiškia vėjo gūsyje gaunamą natą lia. Šitaip gražiai, žodžiu Liaūma (Laumia), senoliai apibūdino Kuršių Nerijos akustinį reiškinį. Na, o žodžiai „Laumės spenys“ nusako išorinę Nerijos išvaizdą. Siauras tai spenys, todėl „Laumės justa“ (vaivorykšte) irgi su speniu perkeltine prasme asocijuojasi. Taigi, išeitų, jog deivės Laumės (Laumios) buvimo vieta yra Kuršių Nerija.

Tęsinys: X dalis - „Būna, esa, aš'a“

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:50 pm
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Kas susidomėjote tęsiniu, tai nuorodos čia:
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... esa_10.htm
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... pis_11.htm
http://www.vydija.lt/straipsniai/knygos ... uta_12.htm

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Sau 16, 2009 5:52 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 14 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007