| Cituoti: Paulo Coelho
PORTOBELO RAGANA
Ištrauka
Nabilas ALAIHIS
amžius nežinomas, beduinas
Labai malonu sužinoti, kad Atėnė laikė mano nuotrauką savo bute pastačiusi į pačią garbingiausią vietą, bet aš netikiu, jog jai pravertė mano mokslas. Ji atvažiavo čionai, į patį dykumos vidurį, su trejų metukų sūneliu ant rankų. Atvožė savo krepšį, išsitraukė magnetofoną ir atsisėdo prie mano palapinės. Žinojau, kad miestiečiai nurodo mane svetimšaliams, trokštantiems paragauti vietinės virtuvės patiekalų, ir iškart jai pasakiau, jog vakarieniauti dar per anksti.
– Aš atvažiavau anaiptol ne vakarienės, – atsakė ji. – Jūsų brolėnas Hamidas, banko, kuriame dirbu, klientas, man sakė, kad jūs – išminčius.
– Hamidas – jaunas ir kvailas, sako, kad aš – išminčius, bet niekada neklauso mano patarimų. Vienintelis išminčius buvo Pranašas Mahometas, telaimina jį Alachas.
Linktelėjau į jos automobilį.
– Nedera vienai važinėti nežinoma vietove ir juo labiau – be vedlio.
Užuot atsakiusi, ji įjungė magnetofoną. Tą pačią akimirką pamačiau nebent, kaip toji moteris ima sklandyti virš smėlio kopų, o vaikas džiūgaudamas žiūri į ją truputį išsigandęs, ir muzika tarytum užtvindo visą dykumą. Baigusi šokti, ji paklausė, ar man patiko.
Pasakiau, kad patiko. Mūsų tikėjime yra kryptis, kurios nariai šoka trokšdami susitikti su Alachu, teesie pagarbintas ir pašlovintas Jo Vardas! (Turima galvoje mistinė, asketinė islamo kryptis – sufizmas – red. past.).
– Puiku, – tarė moteris, prisistačiusi kaip Atėnė. – Nuo pat mažens jaučiau, jog privalau prisiartinti prie Dievo, tačiau be paliovos nuo Jo tolstu. Muzika buvo vienas iš kelių į Dievą, tačiau to nepakanka. Visada, kai tik imu šokti, regiu šviesą, ir toji šviesa man liepia eiti į priekį. Aš jau nebegaliu mokytis pati viena, man reikia mokytojo.
– Pakanka ir menkniekio, – atsakiau. – Alachas gailestingas, Jis visada greta, tavęs niekada nepalieka. Gyvenk dorai, ir to bus gana.
Tačiau mano žodžiai moters neįtikino. Aš jai pasakiau, jog neturiu laiko – privalau ruošti vakarienę keliems turistams, kurie netrukus ateisią. Ji atsakė, kad sutinka laukti tiek, kiek reikės.
– O vaikas?
– Prašom nesirūpinti.
Darydamas įprastą darbą, nuolat žvilgčiojau į moteriškę ir vaiką, jiedu abu man atrodė vienmečiai: zujo po dykumą, kvatojo, mėtėsi grumstais, stumdėsi versdami vienas kitą ant žemės, ritinėjosi nuo smėlio kopų. Pagaliau pasirodė vedlys su trim vokiečių turistais, jie sėdo valgyti vakarienės, paprašė alaus, ir man teko aiškinti, jog mano tikėjimas draudžia gerti alkoholį ir kitus juo vaišinti. Pakviečiau prie stalo motiną su vaiku, ir vienas vokietis ūmai pagyvėjo netikėtai išvydęs moterį. Pasigyrė, jog ketina nusipirkti žemių, jog yra labai turtingas ir tiki, kad šiame krašte atsiveria plačios perspektyvos.
– Žinoma, – atsakė ji. – Ir aš tuo tikiu.
– Ar nepageidautumėte kur nors kitur pavakarieniauti su manimi ir nuodugniau aptarti visų galimybių...
– Ne, – nukirto ji, paduodama jam savo vizitinę kortelę. – Jei pageidaujate, galite kreiptis į mano banko skyrių.
Turistams išvažiavus, mes susėdome prie palapinės angos. Berniukas užmigo padėjęs galvą ant jos kelių. Aš atnešiau antklodžių, ir mudu likome besėdį žiūrėdami į žvaigždėtą dangų. Pagaliau ji nutraukė tylą:
– Kodėl gi Hamidas laiko jus išminčiumi?
– Galbūt todėl, kad aš nepalyginamai kantresnis už jį. Vienu tarpu bandžiau jį išmokyti šio meno, tačiau Hamidui labiau rūpėjo užsidirbti pinigų. Dabar tikriausiai jis įsitikinęs, kad yra išmintingesnis už mane: turi butą, jachtą, o aš tuo tarpu gyvenu štai čia, vidury dykumos, ir aptarnauju retus turistus. Jis nesupranta, jog man patinka tai, ką aš darau.
– Puikiausiai supranta, kitaip nešnekėtų visiems taip pagarbiai apie jus. O ką jūs turite galvoje sakydamas „menas“?
– Šiandien mačiau tave šokant. Ir aš darau tą patį, tik šoka ne mano kūnas, bet raidės.
Ji tarytum nustebo.
– Aš priartėju prie Alacho – teesie pagarbintas ir pašlovintas Jo Vardas! – per dailyraštį, stengdamasis surasti tobulą išraišką kiekvienam žodžiui. Paprasčiausia raidė reikalauja, kad į ją įdiegtume visą joje slypinčią galią, lyg nulipdydami arba iš akmens iškirsdami jos prasmę. Tad, kai bus surašyti visi šventieji raštai, juose išliks dvasia to žmogaus, kuris pasitarnavo įrankiu platindamas juos pasaulyje. Ir ne vien šventieji raštai, bet visa tai, ką mes patikime popieriui. Nes ranka, vedžiojanti linijas, atspindi rašančiojo dvasią.
– Ar jūs išmokysite mane to, ką pats išmanote?
– Pirmiausia aš nesu tikras, jog toks energingas žmogus galėtų turėti tiek kantrybės. Be to, jeigu tu neprieštarauji, leisiu sau pridurti, kad mano išmintis svetima tam pasauliui, kuriame tiesos spausdinamos mašinomis, nesusimąstant, kas rašoma.
– Vis dėlto norėčiau pabandyti.
Ir ištisus šešis mėnesius ta moteris, kuri atrodė tokia nepasėda, tokia judri, jog tarytum negalėjo nė akimirkos nustygti vietoje, atvažiuodavo pas mane kiekvieną penktadienį. Jos sūnus, įsitaisęs kamputyje, imdavo popieriaus lakštą ir teptuką ir taip pat stengdavosi piešiniais išreikšti tai, kas dangaus nulemta.
Matydamas, jog ji deda nežmoniškas pastangas prisiversdama ramiai sėdėti ta pačia poza, klausdavau: „Nejaugi negali prasimanyti kokios nors kitos pramogos?“ Ji atsakydavo: „Man to reikia, man reikia nuraminti savo dvasią, juk aš dar neišmokau viso to, ko galėtumėte mane išmokyti. Viršūnės šviesa man liepia eiti toliau.“ Aš niekada jos neklausiau, kas yra toji Viršūnė, – man tai visai nerūpėjo.
Pirmiausia jai reikėjo išmokti kantrybės, ir tai buvo sunkiausia.
Rašydami ne vien išreiškiame mintį, bet ir apmąstome kiekvieno žodžio prasmę. Mudu abu įnikome į vieno arabų poeto tekstus, nes aš buvau įsitikinęs, jog Koranas netinka kito tikėjimo žmogui. Diktuodavau jai paraidžiui, kad ji galėtų įsigilinti į tai, ką daro tuo metu, ir nesistengtų iškart suvokti žodžio, sakinio ar eilėraščio prasmės.
– Esu girdėjusi, jog muziką sukūrė Dievas, ir žmogus, norėdamas užmegzti ryšį su pačiu savimi, privalo labai greitai judėti, – pasakė Atėnė vieną pavakarę, mudviem besėdint drauge. – Daugelį metų mačiau, jog taip ir yra, o štai dabar esu priversta padaryti tai, kas sunkiausia: sulėtinti savo žingsnius. Kodėl taip svarbu turėti kantrybės?
– Todėl, jog kantrybė mus moko sukaupti dėmesį.
– Betgi aš galiu šokti paklusdama tik savo dvasiai, kuri skatina mane susitelkti į ką nors svarbesnio nei aš pati ir įgalina mane užmegzti ryšį su Dievu, jeigu čia dera minėti Jo vardą. Šokis man padėjo kitaip pažvelgti į daug ką, taip pat į darbą. Argi dvasia ne svarbiausias dalykas?
– Savaime suprantama. Vis dėlto, jeigu dvasia sugebėtų susijungti su protu, ji galėtų dar daugiau nuveikti.
Mudu darbavomės toliau. Aš žinojau, jog ateis toks metas, kai privalėsiu jai pasakyti tai, ko ji, galimas daiktas, dar nepasiruošusi išklausyti, tad, negaišdamas laiko, stengiausi sustiprinti jos dvasią. Išaiškinau jai, jog mintis gimė anksčiau už žodį. Jog minčiai davė pradžią Dievo kibirkštis. Viskas, visiškai viskas šioje žemėje turi prasmę, nevalia pražiūrėti nė mažiausio menkniekio.
– Aš išmokiau savo kūną išreikšti visa tai, ką jaučia dvasia, – tarė ji.
– O dabar išmokyki tik savo pirštus išreikšti visa tai, ką jaučia kūnas. Sukaupki juose nežmonišką galią.
– Jūs esate tikras mokytojas.
– O kas yra mokytojas? Tai va, aš tau atsakysiu: tai anaiptol ne tas, kas ko nors moko, bet tas, kas skatina mokinį dėti visas pastangas, kad jis atskleistų tai, kas jam jau žinoma.
Aš numaniau, jog Atėnė jau buvo tai patyrusi, bent jau ankstyvojoje jaunystėje. Iš rašysenos paaiškėja žmogaus asmenybė, tad aš supratau, kad ją mylėjo ne tik sūnus ir tėvai, bet – kurį laiką – ir vienas vyriškis. Taip pat supratau, jog ji apdovanota paslaptingomis galiomis, tačiau stengiausi daryti viską, kad tik ji jų nerodytų, nes jos gali tiek suvesti ją su Dievu, tiek ją pražudyti.
Aš ne vien mokiau ją dailyraščio – taipgi bandžiau jai atskleisti kaligrafų filosofiją.
– Plunksna, kuria dabar tu rašai eilėraščius, – tai tik įrankis. Ji neturi valios, bet aklai paklūsta ją laikančiojo norui. Ir tuo ji labai panaši į tai, ką mes vadiname „gyvenimu“. Daug žmonių šioje žemėje atlieka tam tikrą vaidmenį nesuvokdami, kad juos valdo Nematoma Ranka. Štai dabar šiame teptuke, kuriuo tu savo rankomis vedžioji raides, sukaupti visi tavo dvasios siekiai. Pasistenki tai suprasti.
– Aš suprantu ir, be to, man aišku, kaip svarbu išlaikyti eleganciją. Nes jūs reikalaujate, kad pradėčiau rašyti tik tada, kai atsisėsiu tam tikra poza ir persiimsiu pagarba tai medžiagai, kuria ketinu naudotis.
Savaime suprantama. Sprendžiant iš to, kaip žmogus gerbia teptuką, galima suvokti, kaip svarbu, mokantis rašyti, išlaikyti ramybę ir eleganciją. O ramybė kyla iš širdies.
– Elegancija – tai ne koks nors paviršutiniškas dalykas, o žmogaus atrastas būdas pagerbti gyvenimą ir darbą. Todėl, kai tu pajunti, jog tau nepatogu sėdėti ta poza, nemanyki, kad ji nenatūrali arba dirbtinė: ji pati tikriausia, nes ją sunku išlaikyti. Ji skatina tiek popierių, tiek plunksną didžiuotis tuo, jog dėl jų tau tenka dėti tokias pastangas. Prieš tai buvęs paprasčiausiu lygiu baltu paviršiumi, popierius perima jame surašytų dalykų gelmę.
Elegancija – tai taisyklinga poza, kuria sėdint įmanoma dailiai rašyti. Taip yra ir gyvenime: atsižadėjęs visa ko, kas dirbtina ir nereikalinga, žmogus suvokia, ką reiškia paprastumas ir susikaupimas, – kuo paprastesnė ir kuklesnė poza, tuo ji bus gražesnė, nors iš pradžių ir pasirodys nepatogi. | |