Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Tre Lap 13, 2019 1:48 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 9 pranešimai(ų) ] 
Ekstremalios būklės baltų tradicijoje 
Autorius Žinutė
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1630
Miestas: Vilnius
Standartinė Ekstremalios būklės baltų tradicijoje
Cituoti:
Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I)

GINTARAS BERESNEVIČIUS

Išėjimas iš kūno

Ekstremalūs išgyvenimai (arba ribiniai išgyvenimai, paribio potyriai) tradicijoje puikiai patvirtinti. Turbūt žymiausias lietuvių mitologijos "ekstremalas" yra mitinis Sovijus, kuris, įpykęs ant savo sūnų dėl kažkokio ritualo pažeidimo (sūnūs suvalgo jo sumedžioto šerno blužnį), nueina į "pragarą". Šis nužengimas yra gana sudėtingas, nes, kaip atrodo, pragaras dar nėra atrastas, ir Sovijus tampa pirmeiviu į pomirtinį pasaulį. Kai nepavyksta įžengti pro aštuonerius vartus, jis įžengia pro devintuosius, padedamas vieno iš sūnų. Tačiau pragare Sovijus galutinai apsistoja ir pasilieka tik tada, kai jo kūnas, patyręs dvejopą laidojimą žemėje ir medyje, yra sudeginamas, ir jis pasijunta gerai. Nuo to laiko jis yra lietuvių ir kitų giminingų bei aplinkinių genčių vedlys į pragarą. Būtent iš to pragaro Sovijus apskelbia ne tik mirusiųjų deginimo ritualo pradžią, bet ir įveda Andajaus, Perkūno, Žvorūnos, Teliavelio kultą (BRMŠ I, 266–268). Tai pirmojo mirusiojo kelionė, turinti atitikmenų Indostane, Tibete, Korėjoje ir apskritai šamaniškoje tradicijoje. Iš esmės Sovijus, kaip pirmas mirusysis, susiduria su problema, kurią šamaniškas mąstymas interpretuotų taip: anoje pusėje, pas dievus, protėvių ir dvasių pasaulyje, šamanai lankosi, tačiau tie vizitai trumpalaikiai, nes juos atlieka siela, kuri anksčiau ar vėliau grįžta į kūną; šamanas atbunda iš transo ir kelionė baigiasi. Matyt, tam tikra anapusinio pasaulio zona Sovijui pasirodo gana patraukli, jis į ją prasibrauna su didelėmis pastangomis ir ieško būdų joje pasilikti. Tai ne taip paprasta, nes tam reikia radikaliai nutraukti sielos ir kūno ryšius. Sovijus problemą išsprendžia, įvesdamas palaikų deginimą. Deginimas radikaliausiai suardo kūną ir sielos atgal niekas nebetraukia, ji gali apsistoti anoje pusėje. Galima sakyti, Sovijus tampa pirmuoju mirusiuoju ir pirmuoju pomirtinio pasaulio valdovu, kaip getų Zamolksis / Zalmoksis ir indų Jama.

Kelionės į kitą pasaulį, šamanistiniai atsiskyrimo nuo kūno ir panašūs elementai yra būdingi ne tik mito vaizduojamam pirmalaikiui, bet ir vėlesniems laikams, oficialiajai lietuvių religijai XIII–XIV a. ir vėlesniam sinkretizmui. Atsiskyrimas nuo kūno yra paliudytas ne sykį, ir mes netgi turime keleriopas tokio atsiskyrimo atmainas, tarpsnius, stadijas.

Matas Pretorijus apie 1670 m. praneša apie ypatingus pranašavimo atvejus nadruvių ir skalvių krašte: "Man pranešė, kad kelios žiniuonės moterys Žemaičių pasienyje kelias dienas turėdavo išgulėti kaip negyvos ir tik tada galėdavo duoti klausiančiajam tinkamą atsakymą" (BRMŠ III, 241).

Kitur M. Pretorijus perteikia panašų pasakojimą, tik jau iš Žemaitijos: "Tenykštis Katyčių pamokslininkas N. Cintijus, jo teigimu, netoli Vainotų aptikęs žemaitį, vėlų vasaros vakarą, kai buvo labai žvaigždėtas dangus, stovintį tarp dviejų ąžuolų ir retsykiais abiem rankomis graibstantį orą, bet nekalbantį nė žodžio. Tas žemaitis, minėtam kunigui stebint, stovėjo daugiau kaip valandą, vis dėlto šis [kunigas] pastebėjo, kad retkarčiais paslapčia jis kažką murma. Tačiau vyras stovėjo toks sustingęs ir visu kūnu toks nejudrus, kad būtų galima buvę pagalvoti, jog jis lyg iš žemės išaugęs. Veidą ir akis jis buvo taip įsmeigęs į dangų, kad net nematei jų judant ir tik iš graibstymo ore galėjai suprasti, jog jis gyvas. Kunigas keletą kartų jį užkalbinęs, bet anas nieko neatsakęs ir į jį net nepažvelgęs, o tik be atvangos žiūrėjęs į dangų".

Kunigas pastebėjęs kitus žmones, kurie ne per toliausiai laukė žinios iš šio burtininko, mat jie buvo prašę sužinoti, kaip jų giminaičiui sekasi kare. Kunigas laukė, tačiau procedūra užtruko, jis išlaukė dar dvi valandas, kol kažkas ėmė vykti: "Žemaitis pradėjęs linguoti į visas keturias pasaulio puses. Tai trukę kokį ketvirtį valandos, tada vyras puolęs ant kelių, tris kartus pabučiavęs žemę, paskui atsistojęs ir triskart baisiai surikęs: Way, Way, Way. Į tą šauksmą pas jį atskubėję žmonės iš slėnio, suklaupė prie ąžuolo ir, žvelgdami į dangų bei iškėlę rankas, murmėdami meldėsi, o jis triskart nuleido rankas ir kaskart jam nuleidžiant rankas žmonės triskart bučiavo žemę. Tai galėjo trukti maždaug ketvirtį valandos, po to jie atsistojo ir žemaitis nupasakojo jų giminaičio būklę. O su juo atsitikę taip: tų žmonių giminaitis pasisamdė tarnu vienam draugui [...], kuris drauge su juo patraukė į lenkų karą prieš kazokus, poną sugavo kazokai, o jis tame kare gavo tris žaizdas, nuo kurių pagijo. Šitaip pasakojo giminėms tas žemaitis; pasirodė taip ir buvus: po pusmečio giminaitis parsirado" (BRMŠ III, 269).

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tarsi ateities pranašavimas, bet įsižiūrėjus taip nėra. Tai ir ne klasikinis, visada kiek dviprasmiškas orakulas, o tiesioginis atsakymas. Tai atsakymas apie toli vykstančius įvykius. Ne tiek ateities, kiek dabarties nusakymas. Regėtojas praneša ne tai, kas bus ateityje, o kas yra dabar, tik toli, netgi priešiškų karinių stovyklų teritorijoje. Čia ne aiškiaregystė apie toli esančius dalykus, o kitas atvejis – sielos atpalaidavimas ir jos kelionėje topografiškai bei geografiškai tyrinėjant išgaunami duomenys. Sielos kelionei reikia laiko – "kelios žiniuonės moterys" užtrunka žvalgyboje kelias paras, minėtas žemaitis apimtas transo praleidžia, matyt, ne mažiau kaip tris valandas. Kad tai klasikinis transas, per kurį siela išeina iš kūno, byloja ir kunigo, tiesioginio stebėtojo, liudijimas. Burtininkas nereaguoja į aplinkinius dirgiklius, jis sustingęs, lyg iš žemės išaugęs (sukietėję, sustingę raumenys yra transo požymis). Taigi ir moterys žiniuonės, ir burtininkas – tai asmenys, kurie dar XVII a. antroje pusėje sugeba keliauti po geografinę erdvę ir stebėti toli vykstančius dalykus. Nežinia, ar minėtos žiniuonės po transo pasakodavo apie ateitį ar erdvėje nutolusius dalykus, bet šiaip klasikinis šamanas, atsiskyręs nuo kūno, gali tiek klausinėti apie ateitį dievų, protėvių ir dvasių, tiek keliauti geografiškai ir žvalgyti teritoriją. Mūsų regėtojai iš Nadruvos ir Žemaitijos dar XVII a. pab. demonstruoja klasikinį burtininko pasirengimą atlikti tai, kas vadinama "keliaujančia aiškiaregyste".

Kad geriau suprastume, su kuo susiduriame, galime pasitelkti skandinaviškus atitikmenis. Norvegiškai "sielos kelionė" yra hugferd. Nilsas B. Kvastadas (Paranormalūs reiškiniai senojoje skandinavų literatūroje, Kaunas, 2000) panašius ekstremalius reiškinius nagrinėja senovės skandinavų literatūroje bei tradicijoje. Pavyzdžiui, "Saga apie Vandeningojo slėnio gyventojus" pasakoja, kad Ingimundas Torsteinsonas norėjo įsitikinti, ar Islandijoje yra Frėjaus stabas. Pats Ingimundas tuo metu buvo Norvegijoje. Pas jį atvyko trys gerai magiją išmanantys samai ir tarė, kad ši kelionė jiems yra pavojinga: "Pirmiausia uždaryk mus [...] name, ir niekas mūsų tenešaukia". Po trijų naktų Ingimundas atėjo pas juos. Jie stovėjo stati, sunkiai alsavo [plg. žemaičio burtininko laikyseną po transo – G. B.] ir sakė, kad tai buvo nelengva. Jų kūnai visą laiką buvę Ingimundo name. Jie tiksliai aprašė, ko prašyti, nupasakojo Islandijos salą ir pasakė, kad Frėjaus stabas gulįs giraitėje. Ingimundas vėliau tuo įsitikino nuvykęs pats. Pučiant palankiam vėjui, kelionė iš Norvegijos į Islandiją trukdavo septynias paras. Tokių kelionių meistrais buvo laikomi samai, ir panašių pasakojimų Skandinavijoje esama nuo seniausių laikų iki pat XIX a.

M. Pretorijus pasakoja apie pokalbį su tokia ypatingomis galiomis apdovanota moterimi, kuri jį 1677 m. įtikinėjo, kad švedų armija tuo metu Prūsijos dar nepuls. Tai pasitvirtino, antpuolis, kaip moteriškė pranašavusi, įvyko 1679 m. Be kita ko, ji nupasakojo švedų išvaizdą, generolus, ir kai M. Pretorijus nuvyko jų pasižiūrėti, viskas atitiko moters pasakojimą. Ji gynėsi esanti burtininkė, kaip pavyzdį nurodė šventuosius pranašus ir sakė, kad tai esanti Dievo dovana, kurios neišmokstama ir negalima kitų išmokyti. Tačiau ir čia pasirodo, kad tie regėjimai susiję su transo būkle: "Ilgai klausinėjęs, sužinojau, kad ji kartais iš tikrųjų turinti gulėti tris dienas ir tris naktis kaip apžavėta".

Tai valdomi, dar šamaniškos tradicijos įgalinti atsiskyrimai nuo kūno. Lietuvių ir samų atveju matėme keliones erdvėje, tačiau burtininkai, paveldėję šamaniškas praktikas, lygiai taip pat turėtų sugebėti keliauti ir peržengdami geografines ribas, transcenduodami tiesiogine to žodžio prasme (transcendere ir reiškia "peržengti").


Transcenduojantis išėjimas. Likantropai

Paulius Einhornas, susidūręs su vilkolakyste Kurše XVII a., gana nuodugniai ją aprašė ir suklasifikavo pagal tam tikrus požymius. Pasak P. Einhorno, likantropai, arba vilkolakiai (Wehrwolf), pasirodo žmonėms pikto vilko pavidalu, bastosi po apylinkes, daro žalą žmonėms ir gyvuliams. Vienas atvejis būtų žmogaus sielos persikėlimas į vilko kūną, tą procesą jis vadina metempsichoze ir aprašo taip: "Žmonės, kurie šitaip vilko pavidalu bastosi, turi tam tikrą laiką, kada jiems būtina tokiu pavidalu pasirodyti ir imti po apylinkes baladotis; tokiu metu toks žmogus turi nukakti į tam tikrą sunkiai prieinamą vietą. Čia žmogaus siela persikelianti į vilko kūną. Bet prie kūno, iš kurio siela išėjo, niekam nevalia prisiliesti, ir jeigu kas nors netyčia tą kūną paliečiąs, tada siela nebegalinti sugrįžti į žmogaus kūną ir turinti pasilikti iki mirties vilko kūne" (BRMŠ III, 594). Taigi ši pirmoji versija primena transu pasiekiamą išėjimą iš kūno; žmogaus siela įeinanti į vilką, o žmogaus kūnas liekąs gulėti. Čia vėl galioja draudimas liesti, žadinti tokį kūną, lygiai kaip ir transo apimtų keliautojų atveju.

Antra versija, pasak mūsų šaltinio, aiškina, kad "likantropija esanti transmutacija, arba pasivertimas, kai visas žmogus vilku pavirsta su kūnu ir siela" (BRMŠ III, 594), ir čia jau įžiūrėtume metamorfozę. Įdomu, kad tokio pavirtimo vilkolakiu žmonės viens kitam linki užgerdami. Gana keistas linkėjimas, bet neatrodo, kad vilkolakystė visur ir visais atvejais yra pragaištis. Remdamasis skitų ir Skitijoje gyvenusių graikų pasakojimu Herodotas apie neurus, galimas dalykas, baltų šaką, taip rašo: "Kartą per metus kiekvienas neuras keletą dienų virstąs vilku, o paskui vėl atvirstąs kuo buvęs" (Hist., IV, 105; cit. iš BRMŠ I, 124). Čia matome metamorfozę, kuri neurus "ištinkanti", regis, kartą per metus (ar tuo pačiu laikotarpiu, ar skirtingu metu – Herodotas neleidžia suprasti). Tad jei vilkolakystė kadaise buvo ganėtinai paplitusi, ji galėjo būti laikoma ne liga ar apsėdimu, o natūralia ekstremalia būsena, suteikiančia emociniam, religiniam, pasaulėžiūriniam matmeniui naujų potyrių. Tad Kuršo valstiečiai, užgerdami vienas kitą ir linkėdami pavirsti vilkolakiu, kalba apie tokią laikiną metamorfozę, kuri tradicijos savaip pašventinta ir legitimuota. O dėl "keleto dienų", kurias žmogus išbūna vilkolakiu, gal įsidėmėtina ir vokiečių istoriko Christiano Kelcho informacija iš 1695 m. sudarytos "Livonijos istorijos": "Žmonėse sklinda gandas [...], kad kažkur vis dar gyvena tai pačiai tautai priklausančių valstiečių, kurie maždaug tuo metu, kai būna jų gimtadienio šventė, pasivertę vilkais, stebuklingais laukiniais žvėrimis ir kitais neprotingais gyvūnais, šėlsta" (BRMŠ III, 715). Ten pat autorius teigia, kad jo laikais tokių dalykų apmažėję ir telikę vienetai tokių pasivertėlių ir burtininkų.

Ir vis dėlto tokie "vienetai" išsilaikė ilgai, sakmės apie vilkolakius gyvavo iki XX a. Tačiau reikėtų skirti vilkolakius, kurie pasiverčia vilkais dėl pramogos ar dėl tam tikro "ištiktumo" arba kurie paverčiami dėl raganystės, nuo dar vienos vilkolakių rūšies, kurie tokie tampa savo noru ir gerų ketinimų vedami. Jie savęs nelaiko burtininkais, atvirkščiai – jie yra burtininkų priešininkai ir aktyviai kovoja su piktaisiais burtininkais ir raganiais.

1691 m. Jurgensburge buvo teisiamas 86 metų senolis Thiessas, lietuvis; jis kaltintas vilkolakyste. Turime proceso dokumentus, kuriuos surinko ir komentavo Mircea Eliade; iš jo knygos (Okultyzm, czary, mody kulturalne, Kraków, 1992) šiuos dokumentus ir perteiksime.

Teisėjų akivaizdoje Thiessas prisipažino esąs vilkolakis (Wehrwolf) ir šitokiu pavidalu kovojąs su velniu. Tris sykius per metus – Šv. Liucijos, Žaliojo ketvirtadienio ir Šv. Jono švenčių naktimis – jis ir jo kolegos, pasivertę vilkais, bėga "iki jūros galo", arba kitaip tariant – į pragarą. Ten jie kaunasi su velniu ir burtininkais, vaikydami juos it šunys. Kas be ko, Thiessas yra kadaise ir nukentėjęs, kai vienoje tokių kovų burtininkas, vardu Skeistanas (Skeistan), šluotkočiu sulaužęs jam nosį. Šie vilkolakiai pasiversdavo vilkais ir nužengdavo į pragarą, idant atsiimtų ten turtus, kuriuos pagrobė burtininkai – galvijus, javus ir kitus žemės vaisius. Jeigu jie pavėluotų, pasikartotų praėjusių nederlingų metų negandos, kai vilkolakiai užtiko užremtas pragaro duris ir negalėjo išgelbėti javų bei kitų gėrybių.

Mirus, teigė Thiessas, vilkolakių sielos eina į dangų, o burtininkų sielas pasigrobia velnias. Vilkolakiai neapkenčia velnio ir yra "Pono Dievo šunys". Jeigu vilkolakiai nuolat neįsikištų, velnias nusiaubtų žemę. Lietuvių vilkolakiai nėra vieninteliai, kurie saugo savąją žemę ir kaunasi dėl jos su velniu ir burtininkais; panašiai elgiasi ir vokiečių bei rusų vilkolakiai, tik jie keliauja į kitus pragarus.

Kai teisėjai mėgino įtikinti lietuvį senolį, kad vilkolakiai yra sudarę sandorį su velniu, Thiessas energingai prieštaravo. Pakvietus kunigą, kurio akivaizdoje, kaip vylėsi teisėjai, senolis išpažins nuodėmes, tasai sušuko, kad tai, ką jis darydavęs, davė daugiau gero nei kunigų veikla. Kadangi iki galo atsisakė atgailauti, senukas buvo nuteistas dešimčia rimbo kirčių – už prietarus ir stabmeldystę.

Visai tarp kitko – neatrodo, kad kas nors iš teisėjų buvo linkęs abejoti Thiesso pasakojimu, ginčytasi tik ar tai gerai etiniu ir religiniu požiūriu. Bausmė sąlygiškai švelni. Eilinė ragana būtų sulaukusi laužo.

Dar vienas įvykis, kurį pateikia ir komentuoja M. Eliade, nutiko Rygoje šventės rytmetį: vienas jaunuolis apalpo. Kažkas atpažino jį esant vilkolakiu. Ryte jaunuolis pasipasakojo kovojęs su burtininku, pasivertusiu peteliške; pridedama, kad vilkolakiai išties didžiuojasi tuo, jog nuveja burtininkus. Tyrinėtojai lygina tokias lietuvių vilkolakių grupeles su italų benendanti, kurie apimti ekstazės nusileidžia į požemių pasaulius, kad apsaugotų savąsias bendruomenes. M. Eliade dar prideda rumunų Strigoi. Trumpai tariant, Thiesso pastebėjimas, kad vilkolakiai gina konkrečiai savo tautą, patvirtinamas – italai gina savo kraštą. Įdomu, kad Inkvizicija toli gražu ne iš karto tokias grupes pasmerkė ir ne iš karto perkėlė į raganių, sudariusių paktą su velniu, lygmenį. Jos ilgą laiką gyvavo ir tarp gyventojų buvo populiarios – ir tik jų populiarumui kylant, ėmus jų tardymuose naudoti specialias priemones, benendanti prisipažino ir bendraują su velniu, ir lakioją į šabus ir kuo tik reikėjo.

Ir darsyk galime prisiminti linkėjimą užgeriant, kuris skambėdavo maždaug taip: "Kad tu vilkolakiu pavirstum". Tai buvo geranoriškas linkėjimas; o neurų tradicija, kurią mes darsyk prisimename, baltų žemėse XVII a. klesti; matyt, tai dar vienas neurų baltiškumo įrodymas. Antra vertus, vilkolakiai, matyt, bent jau tam tikrais atvejais buvo teigiami herojai, Dievo šunys ir piktųjų burtininkų priešai. Ir visai naujai nuskamba Žemaičių vyskupo Petro Parčevskio aplinkraštyje nuskambėjusi frazė apie kažkokių "šunų praciaunykų" garbinimą apie 1651 m.; ji šiaip gana mįslinga, bet mūsų kontekste atgyja visiškai nauju turiniu: "Pemeskiet wisas paganistes burtas... a labiaus pameskiet atminimus Szunun procewniku, nes taj ira obrozda Diewa [...]. Ira pas junsu pagoniszkaz budas, juns walgidami pirma yr paskutini kansni duodate szunij, wieridami, jog taj atnesz numams skalsa" (BRMŠ III, 529). "Šunys praciaunykai", iš kurių tikimasi būtent skalsos, ir yra tie žemaičių Dievo šunys darbininkai, kurie tris ar keturis kartus kaunasi su velnio pajėgomis dėl žmonių gerovės, derliaus ir skalsos. Neatrodo, kad jiems aukojama kasdien, valgant – tikriausiai tai daroma pavojingo virsmo metu, kai jie požemiuose ar už jūrų kaunasi dėl skalsos.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Tre Sau 14, 2009 11:27 pm
Aprašymas WWW
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1630
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Cituoti:
Ekstremalios būklės baltų tradicijoje

EGLĖ ALEKNAITĖ

Baltų tradicijai, kaip ir daugeliui kitų, būdingos tam tikros žmogaus būsenos, kurias galima pavadinti ekstremaliomis. G. Beresnevičius šias ekstremalias būkles baltų tradicijoje (G. Beresnevičius, "Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (I)", Šiaurės Atėnai, 2005 m. vasario 12 d.) gana laisvai (ypač apibrėžiamas kaip "išėjimas iš kūno") tapatina ar bent gretina su šamaniškos tradicijos praktikomis. Pastarosios apima daugelį veiklų ir veikimo būdų, aptinkamų visame pasaulyje ir būdingų daugeliui religinių tradicijų. Lengvabūdiškas tapatinimas leistų kalbėti apie visame pasaulyje klestėjusį ar net tebeklestintį šamanizmą. Vis dėlto yra išskiriamos specifinės šamanistinės tradicijos, o šamanai nėra laikomi tapačiais burtininkams, mistikams, ekstatikams, ateities pranašautojams ar gydytojams. Nors šamanai, be viso kito, gali atlikti ir pastarųjų funkcijas, tačiau ne kiekvienas burtininkas, magas, gydytojas etc. yra šamanas.

Kokiu pagrindu G. Beresnevičius tapatina baltų tradicijos ekstremalias būsenas su šamanistine tradicija? Minėtame tekste aptinkami du tapatinimo atvejai: pirmojo mirusiojo kelionė (Sovijus) ir atsiskyrimas nuo kūno.

Sovijus

Apie Sovijaus žygį G. Beresnevičius rašo, kad "tai pirmojo mirusio kelionė, turinti atitikmenų [...] šamaniškoje tradicijoje". Sovijus čia tapatinamas su šamanu, sprendžiančiu problemą, kaip nutraukti sielos ir kūno ryšius ir pasilikti anapusiniame pasaulyje. Vėliau priduriama, kad "Sovijus tampa pirmuoju mirusiuoju ir pomirtinio pasaulio valdovu, kaip getų Zamolksnis / Zalmoksis ir indų Jama". Šis tapatinimas, pavyzdžiui, Sovijaus ir Jamos, yra iš tiesų logiškas: abu nėra dievai, abu yra pirmieji mirusieji, abu tampa pomirtinio pasaulio valdovais, jų keliu seka kiti mirusieji.

Tačiau ar toks pat logiškas Sovijaus ir šamano tapatinimas? Taip, šamanas iš tiesų susijęs su mirusiaisiais; jis keliauja į mirusiųjų pasaulį; jis užtikrina, kad mirusieji saugiai ir galutinai paliktų šį pasaulį. Tačiau neįmanoma, kad klasikiniam šamanui būtų aktuali Sovijaus problema: kaip nutraukti sielos ir kūno ryšį ir amžinai pasilikti pomirtiniame pasaulyje. Priešingai, šamanas įšventinimo procese ne tik įgyja gebėjimą keliauti tiek šiapusinėje, tiek anapusinėje erdvėje, bet ir yra mokomas kito šamano ar dvasių, kaip nepasiklysti tenai ir kaip išvengti galimų pavojų.

G. Beresnevičius Sovijaus mito artimumą šamaniškoms tradicijoms dar labiau yra pabrėžęs nagrinėdamas pačią Sovijaus reformą (G. Beresnevičius, Baltų religinės reformos, Vilnius, 1995; G. Beresnevičius, Dausos, Vilnius, 1990). Ten mitas ir šios tradicijos lyginami įšventinimo ritualo schemos, skaičiaus 9 ir pirmosios kelionės į aną pasaulį aspektais. Per įšventinimo ritualą būsimasis šamanas būna vienumoje globojamas "šamano-tėvo" ir 9 "sūnų". Įšventinimo dieną jis kopia į jurtos viduryje įkastą medį ir į kas devintą aplink jurtą esantį medį. G. Beresnevičius, pritardamas V. Toporovui, teigia, kad ir Sovijaus sūnų turėjo būti devyni. Kopimas į medžius suprastinas kaip kelionė į anapusinį pasaulį; kopimas į kas devintą medį reikštų tai, kad "į aną pasaulį galima įeiti tik pro devintus vartus". Autorius sugretina ir prieš įšventinimą pasninkaujantį būsimąjį šamaną su mite blužnies negavusiu Sovijumi. Galiausiai G. Beresnevičius daro išvadą: "Ir Sovijaus mitas, ir šamanų ritualas yra tiek panašūs, kad pakankamai tvirtai galima teigti, jog šamano kelionės ritualą grindžiantis mitas iš esmės turėtų sutapti su Sovijaus mitu".

Tačiau iš esmės bet kuris įšventinimo ritualas laikosi tos pačios schemos: atskyrimas nuo bendruomenės (vienuma), išbandymai (pasninkas), mirtis (kelionė į mirusiųjų, dvasių pasaulį) ir prikėlimas (plg. M. Элиаде, Тайные общества: обряды инициации и посвясчения, Киев, 2002). Ši schema universali, aptinkama pačiose įvairiausiose kultūrose ir įšventinant į pačias įvairiausias bendruomenes (suaugusiuosius, slaptas brolijas ir draugijas etc.). "Iš esmės ceremonijas, lydinčias perėjimą iš vienos amžiaus grupės į kitą arbą priėmimą į kokią nors "slaptą bendruomenę", visada sudaro kelios apeigos, kurias galima nusakyti paprasta formule: kandidato mirtis ir prisikėlimas", – rašo M. Eliade. Jau atsiskyrimas, vienatvė ir pasninkas nurodo mirtį – mirusieji, dvasios nevalgo ir yra atsiskyrusios nuo gyvųjų bendruomenės. Tad visus, ne tik šamaniškus, įšventinimo ritualus galima numanyti turint sąsajų su mitu apie pirmąją kelionę į aną pasaulį ir susitapatinimą su mitiniu pirmeiviu. Ir vis dėlto visų įšventinimų tikslas yra naujas prisikėlimas. Tad mirtis čia suprantama daugiau kaip tarpinė būklė, o ne siekiamybė, kaip yra Sovijaus atveju.

Kadangi Sovijų kaip pirmą mirusįjį ir pomirtinio pasaulio valdovą galima gretinti su indų Jama, verta pažvelgti, kokių paralelių su šamaniškąja tradicija turi vediškoji ir brahmaniškoji tradicija. Šamanistinis kopimas į "pasaulio medį" turi atitikmenų viename brahmaniškajame rituale. Jame naudojamas iš medžio padarytas ir su "pasaulio medžiu" tapatinamas aukos stulpas jupa. Pasiekęs jo viršūnę, žynys šaukia: "Aš pasiekiau dangų, dievai, aš tapau nemirtingas!" Aukos stulpui jupai buvo meldžiamasi: "O Medi, leisk aukai eiti pas dievus". Kita paralelė – ornitologinė šamano aprangos simbolika ir vedų Indijos idėja, kad žynys, tapęs paukščiu, pakyla į dangiškąjį pasaulį; daugybėje tekstų minimi sparnai, kurie reikalingi, kad būtų galima pasiekti Medžio viršūnę ir kt. Dar viena paralelė – septynių Budos žingsnių ar septynių dangų koncepcija, kilusi iš brahmanizmo, ir analogiška šamaniška septynių ar devynių dangų samprata. Į šamaniškąjį skrydį panaši ir jogo per meditaciją pasiekiama dvasinė kelionė. Taip pat šamanistinių elementų galima rasti ir su mirtimi bei pomirtiniu likimu susijusiuose tikėjimuose. Pavyzdžiui, žinomas senas ritualas, kai mirusiajam buvo primenamas kelias, kuriuo reikia eiti, kad pasiektų Jamos valdas. Taigi čia priartėjame prie baltiškojo Sovijaus. Tačiau ar Jamą (kartu su Sovijumi) galima prilyginti šamanams, atliekantiems sielų vedlio, psichopompo vaidmenį? "Vedų ir brahmaniškoje religijose nėra apibrėžto dievo-sielų vedlio supratimo. Tokį vaidmenį kartais atlieka Rudra-Šiva, bet tai – vėlyva koncepcija, tikriausiai paveikta ikiarijinių gyventojų tikėjimų. Bet kuriuo atveju vedų Indijoje niekas neprimena Altajaus ir Šiaurės Sibiro mirusiųjų vedlių; mirusiam paprasčiausiai nurodė maršrutą, kuriuo jis turi sekti – tai panašiau į indonezietiškas arba polinezietiškas laidotuvių raudas ir Tibeto mirusiųjų knygą", – teigia M. Eliade (M. Элиаде, Шаманизм, Киев, 1998). Lygiai taip pat Sovijus, kad ir būdamas pirmuoju mirusiuoju, dar nesuteikia pagrindo teigti, jog "jis yra lietuvių ir kitų giminingų bei aplinkinių tautų vedlys į pragarą".

Tad galima teigti, kad Sovijaus "ekstremalumas" nėra tapatus šamaniškajam.

Atsiskyrimas nuo kūno ir keliavimas erdvėje

Ar galima teigti, kad šis atsiskyrimas nuo kūno ir gebėjimas keliauti peržengiant geografines ribas yra tapatūs šamanistiniam atsiskyrimui nuo kūno ir keliavimui erdvėje? Ar būklė arba veiksmas, vadinamas mistiniu skrydžiu, jau nurodo šamanišką veiklą? "Mistinis skrydis, – rašo M. Eliade, – yra bendros magijos, o ypač europinių burtų, leitmotyvas". "Maginio skrydžio" simbolika ir mitologija peržengia šamanizmo griežtąja prasme ribas ir yra kur kas senesnės; jos yra universaliosios magijos dalis ir atlieka pirmaeilį vaidmenį daugelyje religinių-maginių kompleksų". Tad ar konkretus mistinio skrydžio atvejis siejasi su šamanistine tradicija, ar jis priklauso bendrajai magijos tradicijai, pasakyti galima tik po išsamesnės jo analizės.

Trys G. Beresnevičiaus pateikti pavyzdžiai iš baltų tradicijos ir vienas iš germanų tradicijos vaizduoja pranašavimą, kuris vyksta būtent dėl kūno atsiskyrimo ir keliavimo erdvėje. Pirmasis pateiktas pavyzdys yra Mato Pretorijaus XVIII a. antroje pusėje užfiksuoti pranašavimai nadruvių ir skalvių krašte, antrasis – žemaičio pranašavimo proceso aprašymas, trečiasis – moteriškės pranašavimo atvejis. Taip pat pateikiamas iš principo analogiškas samų pranašavimo atvejis. Visus juos autorius aiškina kaip sielos atsipalaidavimą ir jos kelionę topografiškai bei geografiškai tyrinėjant išgaunamus duomenis. "Tai valdomi, dar šamaniškos tradicijos įgalinti atsiskyrimai nuo kūno". Jų šamaniška prigimtis grindžiama transu, per kurį siela išeina iš kūno: "Burtininkas nereaguoja į aplinkinius dirgiklius, jis sustingęs, lyg iš žemės išaugęs (sukietėję, sustingę raumenys yra transo požymis)". Viena moteriškių "kartais iš tikrųjų turinti gulėti tris dienas ir tris naktis kaip apžavėta". Taigi transas ir jo valdymas yra pagrindiniai šių atvejų priskyrimo šamanistinėms praktikoms argumentai.

Čia galima pasitelkti M. Eliadės pateikiamą skandinavų tradicijos pavyzdį, aprašantį pranašavimo seansus seidr. Juose veikia aiškiaregės, pranašautojos seidkona ir spakona. "Spakona per seansą dėvi mėlyną apsiaustą, brangenybes, kepurę iš juodo ėriuko ir balto katino kailio, laiko lazdą ir sėdi ant gana aukštos pakylos, ant vištos plunksnų pagalvės". Seidkona "eina nuo vieno ūkio prie kito, atskleisdama žmonėms jų ateitį ir pranašaudama orus, derlių ir t. t. Transo apimtos seidkonos siela palieka kūną ir keliauja erdvėje". Šie pavyzdžiai daug kuo panašūs į G. Beresnevičiaus pateiktuosius: pranašavimas, vykstantis dėl sielos atsiskyrimo nuo kūno ir keliavimo erdvėje. M. Eliade po savo pateiktojo pavyzdžio taip pat rašo: "Daugelis bendrybių jungia seidr ir klasikinį šamanistinį seansą", bet toliau priduria: "Specifinės šamanistinės temos – keliavimas į pragarą siekiant sugrąžinti sergančiojo sielą arba nuvesti mirusįjį – [...] nėra svarbiausias elementas seidr seanse. Visiškai atvirkščiai, atrodo, kad šis seansas telkiasi ties ateities spėjimu, t. y. galiausiai atstovauja "mažajai magijai".

Tad kokiu mastu galima kalbėti apie šamanistines praktikas baltų tradicijoje? Kiek aptarti atvejai yra šamaniški? Neabejotina, kad, kaip ir visose kitose tradicijose, baltų tradicijoje buvo magų ir ekstatikų. Jie atliko tam tikras funkcijas maginiame-religiniame bendruomenės gyvenime. Tačiau jų veiklos pobūdžiui suprasti būtina atsižvelgti į daugelį šios veiklos aspektų. Iš to, ką žinome apie šiuos atvejus, sunku daryti išvadas, kad jie yra šamaniški griežtąja prasme.

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... st_id=4005

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Tre Sau 14, 2009 11:29 pm
Aprašymas WWW
Svetys

Užsiregistravo: Ket Spa 02, 2008 11:47 pm
Pranešimai: 3
Miestas: vilnius
Standartinė 
Tad kaip reikėtų manyti iš tikrųjų? Turėjo baltai šamanų ar ne?


Ant Kov 24, 2009 4:36 pm
Aprašymas
Naujakurys(ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Gru 22, 2008 1:54 am
Pranešimai: 30
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Bent jau akmens amžiuje turėjo būt :wink:

_________________
▬╚▬▬▬▬


Ant Kov 24, 2009 10:52 pm
Aprašymas
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
rute rašė:
Tad kaip reikėtų manyti iš tikrųjų? Turėjo baltai šamanų ar ne?

O kas pagal jus buvo legendinis Lizdeika?

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Kov 25, 2009 12:00 am
Aprašymas WWW
Svetys

Užsiregistravo: Ket Spa 02, 2008 11:47 pm
Pranešimai: 3
Miestas: vilnius
Standartinė 
Lizdeika buvo žynys. Tai tada išeina, kad visi žyniai buvo šamanai? Nežinome, kaip jis pranašavo, t.y. naudojo transą, ar ne.
O jeigu visi žyniai, žiniuoniai, raganiai buvo šamanai, tai kodėl juos reikia vadinti šiuos svetimu vardu, ne lietuviškais pavadinimais?


Tre Kov 25, 2009 11:27 pm
Aprašymas
Svetys

Užsiregistravo: Ket Spa 02, 2008 11:47 pm
Pranešimai: 3
Miestas: vilnius
Standartinė 
O gal yra dar kokių nors šamanų baltų tradicijoje, kurių Beresnevičius nepaminėjo?


Tre Kov 25, 2009 11:36 pm
Aprašymas
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
rute rašė:
Lizdeika buvo žynys. Tai tada išeina, kad visi žyniai buvo šamanai? Nežinome, kaip jis pranašavo, t.y. naudojo transą, ar ne.
O jeigu visi žyniai, žiniuoniai, raganiai buvo šamanai, tai kodėl juos reikia vadinti šiuos svetimu vardu, ne lietuviškais pavadinimais?

Beresnevičius yra mokslininkas, o ką mokslininkas gali nusimanyti apie dvasininko būsenas, kurios yra transendentinės ir jį aplankančios vizijos tik burtininkui suvokiamos. Nemačiau nei vieno rimto mokslinio darbo, nes mokslas remiasi statistiniais rodikliais ir lyginamąja analize. Neįsivaizduoju, kaip galima lyginti transendentinio pasaulio patyrimus objektyviai. Jei subjektyviai, tai jau ne statistika.
Dėl vardo visiškai sutinku, šamanas yra netinkamas pavadinimas, nes pavadinimas kilęs iš Sibiro, jo sinonimas pavadinimams "žiniuonis", "burtininkas", "kerėtojas", "raganius", bent jau taip rašo savo knygoje "Šamanai" Piers Vitebsky. Šamanizmas išsiskiria dažniausiai sielos kelione į kitus pasaulius ir veikimas šiapusinio pasaulio per anapusinio pasaulio dėsnius.
Lizdeika savo gimimu primena šamano gimimą. Viena iš versijų, kad buvęs kunigaikščio žynys susilaukė nesantuokinio kūdikio ir norėdamas savo vaiką apsaugoti, organizuoja kūdikio padėjimą į paukščio lizdą Verkiuose (pavadinimas toks ir yra dėl to, kad rado verkianti vaiką, vėliau tapusiu Lizdeika). Kunigaikščiui matyt buvo nurodyta kur geriau medžioti, o ten jis išgirsta verkianti kūdikį, kuris kažkaip atsiranda lizde. Aišku žynys išaiškina stebuklingą vaiko atsiradimo prasmę, kad kunigaikščiui būtina jį pasiimti į savo pilį ir iš jo išauginti ypatingų galių turintį žynį. Vėliau tas žynys išaiškina kunigaikščiui Gediminui jo sapną apie Geležinį Vilką - Vilniaus sostinės pranašą.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Bal 22, 2009 12:12 pm
Aprašymas WWW
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1630
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Radau aprašą ir įdėjau baltų forume Lizdeikos legendos vieną iš versijų
http://www.baltai.lt/phpBB/viewtopic.ph ... 1ba6fe32a2

Manau šamanizmo terminą mokslininkai įvedė savo tam tikriems aiškinimams tarpusavyje susitarti. Patys šamanai yra burtininkai, jų buvo daugybė ir skirtingais gebėjimais, apdovanoti nuo Dievo ypatingomis galiomis. Patys įvedė terminą, patys painiojasi, patys kuria nebūtus dalykus, patys kapstosi savo išmąstymuose. Sakykit, ką tai bendro turi su tikru burtininko patyrimu transendentine būsena, regėjimais?
Tai į klausimą, ar baltai buvo šamanai, tai yra burtininkai, žinoma buvo, tai liudija daugybė aprašymų ir liudijimų. Bet ar reikia dirbtinai sukurtą terminą taikyti kaip kažkokios išskirtinės technikos, o ne religijos įrankį? Tas pats su terminu MAGAS, tai iranėniškos kilmės žodis, aip esantis ir pas graikus, reiškiantis burtininkas. Vadinasi tiek šamanai, tiek magai, tiek burtininkai yra tas pats, tik kitos tautos atstovas, tradiciškai atliekantis tarpininkavimo vaidmenį pagal savo tautos tradicijas ir papročius. Čia galim plėstis iki begalybės, manau yra klaidingai formuluojama pati tema.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Ant Bal 28, 2009 4:30 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 9 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007