Burtai

Turbūt ne be reikalo teigiama, kad lietuvininkai paveldėjo senųjų krašto gyventojų prūsų žiniuonių sugebėjimus. Pasakojamos įvairios istorijos, susijusios su burtais:

• Jei koks bernas norėdavo jam patinkančią mergą suvilioti, turėdavo kartu pro bažnyčios duris išeiti ir stengtis jai nematant nosinę (šnupeldoką) iš jos kišenės (delmono) ištraukti. O čia jau visa paslaptis, kol tą nosinę bernas turėdavo, tol merga nuo jo neatsitraukdavo, bet jei tik nosinę pamesdavo – meilė prapuldavo.
• Jei mergina norėdavo, kad bernas ją pamiltų, pavasarį eidavo ieškot dvilypės varlės, tada su adata, kurioje būdavo įvertas šilkinis siūlas, ją perdurdavo. Ir siūlas tapdavo stebuklingas, tereikėdavo šį į patinkančio vaikino kelnes įsiūti ir amžina meilė garantuota...

Būta ir drastiškesnių meilės apžavų burtų:

• Jei jau labai vaikinui merga patikdavo, jis paimdavo cukraus gabalėlį, įsukdavo šį į skudurėlį ir nešiodavo pažastyje kokį mėnesį, tada šiuo cukrumi pavaišindavo jam patinkančią ir... merga tapdavo jo.
• Merginos keliaudavo pas kalvį ir prašydavo, kad šis, kaldamas arkliams pasagas, kanopų atplaišų paliktų. Šias atplaišas surinkusios, degtine užpildavo ir po kelių savaičių patinkantį jaunikį vaišindavo...

Po sėkmingų ar nelabai burtų prasidėdavo pasiruošimas vestuvėms. Vestuvės visoje Lietuvoje būdavusios panašios, skyrėsi tik papročiai. Naujos šeimos kūrimas prasidėdavo piršlybomis, po jų vykdavo pačios vestuvės, susidėjusios iš daugelio dalių, t.y. jungtuvių dienos išvakarių, jungtuvių dienos ryto apeigų, apeigų jaunosios namuose iki išleidžiant į marčias, marčios išleidimo ir priėmimo jaunikio namuose bei marčios įvesdinimo į vyro šeimą.