Grigalijaus arba naujojo stiliaus kalendorius – 1
Linvydas Krivickas
Apie senus ir naujus kalendorius, jų keitimą bei tikslinimą.
Daugelį amžių žmonės naudojosi Julijaus[1] kalendoriumi. Tačiau buvo nuspręsta jį pakeisti. Svarbiausia kalendoriaus keitimo priežastis buvo tokia: pavasario lygiadienio kalendorinė data, kovo 21-oji, pastebimai ėmė nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad egiptiečių astronomas ir matematikas Sozigenas (Sosigenes), Egipto Saulės kalendoriaus pavyzdžiu sudarydamas minėtąjį Julijaus kalendorių, neatsižvelgė į Hiparcho (Hipparchus, 190–120 m. pr. Kr.) atradimą[2] ir nustatė kalendorinių metų trukmę iš 365,25 parų[3]. Hiparchas išmatavo lygiadienio eigą, todėl XVI amžiaus antroje pusėje susidarė jau beveik 10 parų skirtumas.
Tikslinama Velykų data
Pagrindinė kalendoriaus keitimo priežastis – Velykų datos tikslinimas. Šios šventės data buvo nustatoma pagal mėnulio fazes ir pavasario lygiadienį. Astronomiją gerai išmanantys katalikai pastebėjo, jog yra tam tikrų neatitikimų, todėl jau 1581 metais Katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta speciali komisija. Į šią komisiją įėjo jėzuitų astronomas ir matematikas Kristoferis Klavijus[4] (Christopher Clavius, 1537–1612), Bolonijos universitete profesoriavęs dominikonų matematikas bei instrumentų gamintojas Ignacijus Dantis (Egnatio Danti, 1536–1586) ir kiti. Komisija priėmė projektą, kurį dar anksčiau parengė Perudžijos universiteto medicinos dėstytojas Alojyzas Lilijus (Aloysius Lilius arba Luigi Giglio, 1510–1576). Anksčiau Grigaliaus kalendorius ir buvo vadinamas Lilijaus vardu[5]. Pats A. Lilijus mirė dar iki reformos, bet jo brolis Antonijus perdavė popiežiui A. Lilijaus manuskriptą „Compendiuem novae rationis restituendi kalendarium“, kurį pakoregavo K. Klavijus, ir speciali komisija jį patvirtino. Taigi 1582 m. vasario 24 d. popiežius Grigalius XIII išleido specialią bulę, kurioje buvo parašyta, jog įvedamas naujasis kalendorius.
Dienų skaičiavimas pasistūmėjo dešimčia parų į priekį. Pakeistame kalendoriuje buvo išbraukta dešimt dienų iš ankstesniojo kalendoriaus. Netikslumas buvo ištaisytas: pavasario lygiadienis ir vėl buvo kovo mėnesio 21 diena[6]. Tam, kad vėliau neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas keturis šimtus metų sutrumpinti keliamuosius metus trejais metais. Taip vietoje šimto keliamųjų metų įvesti 97 metus, o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Todėl 1700 metai, 1800 metai, 1900 metai ir 2100 metai yra laikomi paprastais, o 1600 metai, 2000 metai, 2400 metai ir 2800 metai – keliamaisiais. Toks kalendorius atogrąžinių metų atžvilgiu įgyja tik trijų dienų paklaidą per 10 000 metų!
Konfesinis pasipriešinimas reformai
Naujasis kalendorius buvo pavadintas Grigaliaus arba naujojo stiliaus kalendoriumi. Todėl Julijaus kalendorius dabar yra laikomas senojo stiliaus kalendoriumi.
Dėl šešioliktame amžiuje Europoje vykusios reformacijos protestantai neskubėjo pripažinti šios kalendoriaus reformos, todėl 1582 metais jis įsigaliojo tik pagrindinėse Europos katalikiškose valstybėse. Taip pat ir Lenkijoje bei Lietuvoje, nors čia vėliau dar buvo sugrįžta ir prie Julijaus kalendoriaus.
Įdomu tai, kad 1613 m. Šv. Romos imperatorius siuntė savo matematiką astronomą protestantą Johaną Keplerį (Johnannes Kepler, 1571–1630) į Regensburgą, kad debatuose paremtų kalendoriaus reformą. Mat J. Kepleris pats sudarinėjo tokius kalendorius ir 1603 metų knygoje „Dialogus de Calendario Gregoriano“ išreiškė savo pritarimą kalendorinei reformai. Tai buvo gana paradoksali situacija, nes protestantai (dėl minėtos kalendoriaus keitimo aplinkybės), iš esmės buvo prieš tokius pakeitimus.
[1]Įžymus Romos karvedys, rašytojas, valstybinis veikėjas Julijus Cezaris (102–44 metai pr. Kr.), būdamas Egipte, išstudijavo egiptiečių saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomo Sozigeno siūlomą kalendoriaus reformą, padarė išvadą, kad reikia pakeisti sudėtingą ir painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių nauju Saulės kalendoriumi. Šiam tikslui į Romą pasikvietė Aleksandrijos astronomą ir matematiką Sozigeną. Jo padedamas kalendorių perdirbo, o 46 metais pr. Kr. įteisino garsiąją kalendoriaus reformą.
[2]Daugiau apie Saulės kalendorių:
www.astronautas.lt/comments.php/category,3;show,30.
[3]Truputį ilgesnius (apie vienuolika minučių) nei atogrąžiniai metai (365,242196).
[4]Su žymiausiu to meto matematiku K. Klavijumi bendravo G. Galilėjus. Iš jo G. Galilėjus gaudavo jėzuitų vadovėlių, kuriais remdamasis formulavo savo moderniosios fizikos darbus.
[5]Daugiau apie tai prieigoje:
www.sizes.com/time/cal_gregorian.htm
[6]Tikslas – atstatyti pavasario lygiadienį perkeliant jį į kovo 21 dieną. Tai tradicija, siekianti Nikėjos (Nicaea) susirinkimą. Daugiau apie tai prieigoje:
www.polysyllabic.com/?q=calhistory/gregorian
Grigalijaus arba naujojo stiliaus kalendorius – 2
Linvydas Krivickas
Kalendorių sudarymas, jų skirtumai ir pakeitimai.
Metų pradžia yra jauno mėnulio pasirodymas, kai saulė būna arti pavasario taško. Kadangi diena, mėnuo ir metai neturi bendro daliklio, kalendoriaus sudarymas visada buvo gana sudėtinga problema. XVI amžiaus antroje pusėje buvo susidariusi tokia situacija – kas 400 metų kalendoriuje atsirasdavo po tris papildomas dienas. Todėl 1582 metų vasario 24 dieną, remiantis specialia popiežiaus Grigalijaus XIII (Gregorio XIII: Hugo Buoncompagni, 1502–1585) bule, buvo įvestas naujasis kalendorius. Daug žinomų mokslininkų rūpinosi kalendoriaus reforma. Dominikonų matematikas bei instrumentų gamintojas Ignacijus Dantis (Egnatio Danti, 1536–1586) įrenginėjo meridianus Italijoje, Florencijos mieste, Santa Maria Novella bažnyčioje, o 1576 metais numatė vietą meridianui Bolonijos San Petronio Katedroje. Kitame amžiuje Bolonijos universiteto profesorius, jėzuitų astronomas ir matematikas D. Kasinis (Giovanni Domenico Cassini, 1625–1712) šiuo meridianu naudojosi tikslindamas skaičiavimus naujajam kalendoriui.
Dienų skaičiavimas naujame kalendoriuje pasistūmėjo dešimčia parų į priekį. Pavasario lygiadienis ir vėl buvo kovo mėnesio 21 diena[1]. Europoje protestantai dar neskubėjo pripažinti kalendoriaus reformos, todėl nuo 1582 metų jis galiojo tik pagrindinėse Europos katalikiškose valstybėse, taip pat ir Lenkijoje bei Lietuvoje. Kai 1752 metais šias kalendoriaus pataisas priėmė ir Didžioji Britanija, į priekį teko pastūmėti dar 11 dienų.
Nesutampančios švenčių dienos
Pradėjus kalendoriaus reformą Europoje, dar buvo šalių, kuriose ir toliau liko tam tikrų laiko, ypatingai – religinių švenčių, skaičiavimo skirtumų. Vienas iš tokių pavyzdžių – Rusija. Ten galiojo Bizantijos era[2], įvesta 988 metais, kai didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras (Volodimeras) atsižadėjo stabmeldystės ir priėmė krikščionybę. Tik 7208 metais pagal Bizantijos eros skaičiavimą Petro I įsakymu buvo įvesta era nuo Kristaus gimimo. Todėl 7208 metai nuo pasaulio sukūrimo buvo pakeisti į 1700 metus nuo Kristaus gimimo. Perėjus į erą nuo Kristaus gimimo, buvo nutarta metų pradžia laikyti ne rugsėjo 1 dieną, kaip buvo priimta Bizantijos eros kalendoriuose, o sausio 1 dieną, o metų pabaigą iš rugpjūčio 31 d. perkelti į gruodžio 31 dieną. Tam, kad naująjį rusų kalendorių galima būtų suderinti su kitų šalių kalendoriais, kuriuose jau buvo naudojamas Julijaus (nuo Kristaus gimimo eros) kalendoriumi,[3] paskutiniuosius 7207 nuo pasaulio sukūrimo eros metus reikėjo prailginti dar keturiais mėnesiais – vietoje 365 dienų kalendoriuose buvo sutalpintos net 487 dienos!
Julijaus kalendorius laikomas senojo stiliaus kalendoriumi. Naujasis Grigalijaus arba naujojo stiliaus kalendorius Rusijoje buvo priimtas tik 1917 metais. Stačiatikiai arba ortodoksai religines šventes mini remdamiesi Julijaus kalendoriumi, todėl šios švenčių datos pamažu tolsta nuo katalikų ir protestantų švenčių dienų. Tiesa, Šv. Velykų data kartais sutampa.
Reformuoto kalendorius palikimas Lietuvoje
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje Grigalijaus arba naujojo stiliaus kalendorius buvo įvestas 1586 metais. Nors vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) dar 1848 metais rašė, jog naująjį popiežiaus Grigalijaus XIII kalendorių (skaitlių) Žemaičių vyskupystėjė priėmė jau 1582 metais, pagal jį visas šventes šventino iki 1799 metų rugpjūčio 5 dienos, kai buvo sugrįžta prie senojo kalendoriaus (metų skaitliaus). Toliau vyskupas teigė, jog nuo 1812 metų, prancūzams įžengus, vėl galiojo naujasis kalendorius (iki prancūzai paspruko iš Lietuvos), todėl nuo 1813 metų kovo 2 dienos žemaičiai vėl turėjo naudotis senuoju kalendoriumi.
Apie tai, kas reformos laikotarpiu randama ar žinoma Lietuvoje, rašoma straipsnyje „Saulės laikrodis ant Parnidžio kopos“, kurio autorius yra L. Klimka: „Originalus saulinis-mėnulinis kalendorius, išgraviruotas ant skeptro pavidalo lazdos1680 metais čia, mūsų žemėje, buvo rastas. Metai jame prasideda balandžio mėnesiu ir turi 12 mėnesių, kurių ilgis kinta tarp 29 ir 31 dienos. Kiekvienas mėnuo prasideda jauno Mėnulio faze. Mėnesių pavadinimai pateikti simboliais, kurie atspindi gamtos reiškinius ir žemės ūkio darbus. Skaičių žymėjimas yra panašus į romėniškus. Nacionaliniame muziejuje yra ir dviejų runų kalendorių kopijos. Abu runų kalendoriai yra skirtingi. Vienas iš jų – keturbriaunė lazda, su gražiai išdrožta rankena. Dviejuose lazdos šonuose išraižyta po dvi eilutes rašmenų, o kituose dviejuose – piktogramos, išreiškiančios šventes arba sezoninius gamtos reiškinius bei su jais susijusius darbus. Vienoje lazdos pusėje – vasara, kitoje – žiema. Įrėmintoje eilutėje rašmenys kartojasi kas septyni – tai savaitės dienos; iš viso metuose jų 365-ios. Tiek pat jų ir kitame kalendoriuje – nedidelėje devynių medinių lapų knygelėje. Dienoms bėgant šios knygelės lapus tektų versti vieną po kito iki paskutiniojo, po to ją apsukti ir lapas po lapo grįžti atgal į pradžią. Knygelės pabaigoje yra dvi lentelės, padedančios suprasti kalendoriaus esmę. Pažymėta ir pagaminimo data – 1638 metų balandžio mėnuo. Runų kalendoriai tinka bet kuriems metams. Lentelės įgalina nustatyti tuos ženklus, kurie einamaisiais metais reikštų, pavyzdžiui, pirmadienį ir Mėnulio pilnatį. Įsidėmėtina tai, kad dar visai neseniai kaime laiką buvo įprasta skaičiuoti tarpais nuo vienų švenčių iki kitų arba svarbesniųjų žemės ūkio darbų trukme. Todėl itin reikšminga yra vidurinė medinio lapo dalis, kur simboliais pažymėtos ypatingesnės dienos ar šventės. Piktogramose vaizduojama krikščioniškųjų šventųjų atributika. Šv. Petro ir Povilo dieną žymi raktas ir popiežiaus tiara, o Šv. Mykolo dieną – svarstyklės geriems ir blogiems darbams bei trimitas, Šv. Klemenso dieną – inkaras, Šv. Mergelės Marijos šventes – lelijos žiedas. Yra ženklų, sietinų su fenologiniais reiškiniais: žuvų nerštu, augalų sužaliavimu, rugių žydėjimu. Šie kalendoriai buvo sudaryti jau pagal reformuotą popiežiaus Grigalijaus XIII naujojo stiliaus sistemą, kuri buvo labai greitai Lietuvoje priimta. Jų kilmė yra vietinė, tik runų ženklai – skoliniai iš skandinaviškųjų kraštų“ [4].
Štai toks yra etninis palikimas. Įdomu tai, jog Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei praradus savo valstybingumą, buvo net kelis kartus sugrįžta prie ankstesniojo Julijaus kalendoriaus.
Didesnėje pasaulio dalyje šiuo metu yra naudojamas Grigalijaus arba naujojo stiliaus kalendorius. Taip pat dar yra paplitę musulmonų, hebrajų ir kinų kalendoriai.
[1]Tikslinga buvo atstatyti pavasario lygiadienį į kovo 21 dieną. Tai – tradicija, siekianti 325 metų Nikėjos (gr. Νίκαια) susirinkimą. Daugiau apie tai prieigoje:
www.polysyllabic.com/?q=calhistory/gregorian
[2]Bizantijos eroje nuo pasaulio sukūrimo buvo priskaičiuoti 5508 metai iki mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo. Tai yra pati seniausia iš visų žinomų erų. Hebrajų eros nuo pasaulio sukūrimo pradžia yra laikomi 3761 metai pr. Kr.
[3]Romos karvedys, rašytojas, valstybės veikėjas Julijus Cezaris (Gaius Julius Caesar, 102-44 metai pr. Kr.), padedamas Aleksandrijos astronomo Sozigeno, perdirbo kalendorių ir 46 metais pr. Kr. įteisino Julijaus kalendoriaus reformą.
[4]L. Klimka, Saulės laikrodis ant Parnidžio kopos // Lietuvos dangus, 1999 m., internetinė prieiga:
http://www.astro.lt/ldangus/straips/kli ... krodis.htm
Naujojo stiliaus kalendorius – 3
Kalendorius įspėja mus apie oro sąlygų kaitą, leidžia prisitaikyti prie agrikultūrinių režimų, padeda susiskirstyti religines, bendruomenines ir asmenines šventes bei finansinio atsiskaitymo terminus, t.y. visus kasmet besikartojančius dalykus. Taigi suprantama, kodėl kalendoriumi buvo ir yra plačiai naudojamasi, tačiau ne visur galioja dabar paplitęs Grigalijaus arba naujojo stiliaus kalendorius.
Istoriškai seniausiai praktikuotas laiko skaičiavimo vienetas buvo Bizantijos era. Šios eros pradžia laikyta 5508 metų pr. Kr. rugsėjo 1 diena. Hebrajų kalendorius, kuris galioja ir dabar, ne daug tesiskiria – čia eros sukūrimo pradžia laikoma 3761 metų pr. Kr. spalio 7 diena. Visų kalendorių sudarymas yra paremtas saulės judėjimu (saulės kalendorius) arba mėnulio judėjimu (mėnulio kalendorius), arba abiejų judėjimų kombinacija (saulės ir mėnulio kalendorius).
Tarp saulės ir mėnulio
Antikinėje Graikijoje, kurioje atskiri poliai turėjo skirtingus metų skaičiavimus, bet bendrai buvo remiamasi saulės ir mėnulio kalendoriumi, buvo plačiai paplitusi olimpiadų era, skaičiuojama nuo 776 metų pr. Kr. liepos 1 dienos. Romos respublikoje irgi buvo paplitę kelios eros. Jau Romos imperijos laikais jos centre buvo skaičiuojama era nuo Romos miesto įkūrimo, t.y. 753 metų pr. Kr. balandžio 21 dienos.
Mesopotamijoje buvo naudojamasi saulės ir mėnulio kalendoriais. Babilone buvo skaičiuojama era, prasidėjusi 747 metų pr. Kr. vasario 26 dieną. Mėnesių pradžias žmonės nustatydavo stebėdami mėnulį, bet nuo penkto amžiaus pr. Kr. jau buvo naudojamas papildomo priskaičiavimo metodas, kai po tam tikro laiko intervalo buvo įterpiamas papildomas mėnuo, kad mėnulio kalendorius sutaptų su saulės metais. Pagal metoninio ciklo[1] reikalavimus kartą per 19 metų buvo taikomi 7 tokie įterpimai (kaip ir dabartiniame hebrajų kalendoriuje).
Armėnijoje metai pradėti skaičiuoti nuo 552 metų pr. Kr. liepos 11 dienos remiantis hebrajų ir kitų tuo metu jau pažengusių kultūrų nustatytu metų skaičiavimu[2]. Ši data gali būti siejama su ankstyvu tautos vado Arminos paminėjimu. Pirmą kartą jis buvo minimas asmeniniuose persų valdovo Darijaus Pirmojo arba Didžiojo (Darrioush, 549–486), valdžiusio 522–486 metais pr. Kr., raštuose[3].
Saulės ir mėnulio judėjimu remiasi ir kinų bei tibetiečių kalendoriai. Kadangi jėzuitai savo veiklos pradžioje Europoje sukauptas astronomijos mokslo žinias perkėlė į Kiniją – 200 metų ją ten dėstė, o 1673 metais Ferdinandas Verbiestas (Ferdinand Verbiest, 1623–1688) Kinijoje liejo ir instrumentus, kuriuos naudojo astronomijos reikmėms, čia ilgainiui prigijo Grigalijaus kalendorius. Metų skaičiavimas nuo tradicinio kalendoriaus nelabai skiriasi, tik Naujuosius metus kinai sutinka kitu laiku. Ir dabar Kinijoje laikomasi tokios Naujųjų šventimo tradicijos, nors dar 1929 metais, Kinijos respublikos laikais, buvo įteisintas Grigalijaus arba naujojo stiliaus kalendorius. Indų Saka kalendorius yra oficialus valstybės kalendorius, jis remiasi saulės ir mėnulio judėjimu. Šis kalendorius buvo įteisintas 1957 metais, tačiau šalia jo yra plačiai naudojamasi ir Grigalijaus kalendoriumi.
Po mėnuliu
Jei kalendorius yra sudarytas remiantis mėnulio[4] judėjimu, tai laiko skaičiavimo sistema tokia – mėnulio metai turi dvyliką sinodinių mėnesių[5], kiekvieno mėnesio trukmė – 29,530 dienos. Per metus susidaro 354,367 dienos. Mėnulinio kalendoriaus metus sudaro 354 dienos, keliamuosius metus – 355 dienos. Per metus iš viso būna 12 mėnesių, kuriuos sudaro 29 arba 30 dienų. Tam, kad mėnulio kalendorius neatsiliktų nuo sezonų kaitos (saulės kalendoriaus), kas keli metai pridedamas tryliktas mėnuo.
Arabijos pusiasalio teritorijoje iki septintojo amžiaus vidurio gyveno pavienės arabų gentys, kurios dar neturėjo vieningo laiko skaičiavimo, taigi neturėjo ir visiems bendros eros. Vėliau, tose žemėse plintant islamui, jo šalininkai buvo nuolat persekiojami. Dėl šių persekiojimų 622 metais Mahometui ir jo pasekėjams teko persikelti iš Mekos į Mediną. Jo persikėlimo data – 622 metų liepos 16 diena – tapo islamo eros pradžia. Taip atsirado naujas Persikėlimo (arabiškai – Hijri) kalendorius[6].
Kai septintame amžiuje islamas užgimė didžiojoje Arabijos teritorijoje, buvo sukurtas Arabų Kalifatas. Kalifas Omaras (Umar ibn al-Khattâb, 581–44) 638 metais įvedė mėnulio kalendorių Hijri, kurio pagrindą sudarė matomas mėnulio judėjimas. Metai skaičiuoti nuo Mahometo persikėlimo dienos. Lotyniško junginio Anno Hegirae raidėmis yra žymimi metai pagal šį kalendorių (AH 1427 metai prasidėjo mūsų AD 2006[7]). Kalifatui jau nebeegzistuojant, šis Hijri kalendorius išliko oficialus kalendorius daugelyje įlankos šalių. Pirmiausia – Saudo Arabijoje, po to Irake, Kuveite, Alžyre, Egipte, Pakistane, Indonezijoje, Turkijoje. Šiose šalyse jo tebėra laikomasi religinėje kasdienybėje, o civiliniame gyvenime naudojamasi Grigalijaus kalendoriumi.
Grigalijaus kalendoriaus metus perskaičiuoti galima remiantis tokia formule: Musulmonų kalendoriaus metai = Grigalijaus kalendoriaus metams – 622 + Grigalijaus kalendoriaus metai – 622/33.
Pasaulyje dominuojantis saulės kalendorius
Beveik visų dabartinės Europos saulės kalendorių prototipu galima laikyti istorinį senovės Egipto kalendorių, sudarytą dar penktame ar ketvirtame tūkstantmetyje prieš Jėzaus Kristaus gimimą.
Tuometiniai saulės dievo Ra šlovintojai sudarė 365 dienų metų kalendorių. Metų pradžia Aukštesniajame Egipte pagal tokį kalendorių buvo laikoma diena, kai pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodydavo prieš saulėtekį po dviejų mėnesių nematomumo periodo (apytiksliai – po 70 parų). Egiptiečių astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsiliedavo beveik tuo pačiu metu, kai pasirodydavo Sirijus, o savo ruožtu šie abu reiškiniai sutapdavo su vasaros saulėgrįža. Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžią nutarė laikyti potvynio sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukme sutarta laikyti 365 paras. Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių: kiekvienas mėnuo turėjo po 30 dienų.
Žemutiniame Egipte kalendorius buvo paremtas mėnulio stebėjimais, jį sudarė kintančios 29 arba 30 dienų per mėnesį. Buvo pridedamos ir pridėtinės paros. Šis skaičiavimas buvo gana darnus, nes taip skaičiuodami, žmonės išvengė daugelio mėnulio kalendoriaus trūkumų. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogrąžinių metų pradžios apytiksliai ¼ paros, o per ketverius metus – viena para.
Remdamasis egiptiečių kalendoriumi, Julijus Cezaris (Gaius Julius Caesar, 102–44 metai pr. Kr.) painų romėnų mėnulio ir saulės kalendorių pakeitė nauju Saulės kalendoriumi, kuris ilgai dominavo didesnėje pasaulio dalyje. Julijaus kalendoriaus ryšys su mėnulio kalendoriumi buvo visiškai nutrauktas. Mėnesių trukmė buvo fiksuota, mėnesius sudarė 30 arba 31 diena (išskyrus vasario mėnesį).
Naujame kalendoriuje metai turėjo 365,25 paros, jie buvo truputį ilgesni už Sirijaus bei atogrąžinius metus. Kas ketverius naujojo kalendoriaus metus treji metai skaičiuojami iš 365 parų, o vieneri (keliamieji) – iš 366 parų. Metų pradžia imta laikyti sausio pirmąją. Julijui Cezariui teko pailginti ankstesniuosius metus iki 365 parų, vietoje 355 parų, kad romėnų metai prasidėtų sausio mėnesį. Kalendoriniai metai buvo 0,0078 paros ilgesni už atogrąžinius. Vėliau Romos imperijos centre dar buvo paplitusi era nuo imperatoriaus Diokletiano (Gaius Aurelius Valerius Diocletianus, 236/237–316) atėjimo į valdžią dienos[8], todėl iki pat ketvirtojo amžiaus niekam nebuvo kilęs klausimas dėl vieningos krikščioniškos eros įvedimo.
Nauja era
Naujos eros pradžią nuspręsta sieti su Jėzaus Kristaus gimimu. Jėzaus Kristaus gimimo laiką mėginta apskaičiuoti praėjus daugiau kaip porai šimtų metų nuo jo gimimo. Po ilgų svarstymų Bažnyčia pasirinko datą, kurią 525 metais nustatė popiežiaus archyvaras Dionisijus Mažasis (Dionysius Exiquus). Šis vienuolis gavo užduotį nustatyti oficialią Viešpaties Jėzaus gimimo datą, taip pat jis pradėjo naudoti modernią kalendorinių datų sistemą – Anno Domini (AD). Vakarų Europos visuomeniniame gyvenime skaičiavimas nuo Kristaus gimimo ėmė plisti aštuntame- devintame amžiuje. Konstantinopolyje dėl jo buvo ginčijamasi dar ir keturioliktame amžiuje. Dionisijus Mažasis Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo metus apskaičiavo remdamasis istorinių įvykių analize. Mėnuo ir diena – gruodžio 25-oji – tikriausiai buvo pasirinkta dėl jos ryšio su žiemos saulėgrįža. Minima ne pati astronominė saulėgrįžos data, bet kelios dienos po jos. Norėta įsitikinti, kad Saulės patekėjimo ar laidos azimutai nebekinta, taigi Saulė iš tiesų sugrįžta. Vėliau naujieji metai buvo perkelti į sausio 1 dieną[9]. Buvo nustatyta, kad ir paprastaisiais, ir keliamaisiais metais tos pačios savaitės ir mėnesio dienos sutampa kas 28 metus. Šis besikartojantis 28 metų periodas yra vadinamas saulės ciklu arba Saulės ratu.
skrynia.lt svetainės duomenimis