Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 2:15 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Straipsniai ir įspūdžiai po kelionių 
Autorius Žinutė
Paslapčių ieškotojas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 203
Miestas: Vilnius
Standartinė 
http://www.turizmas.lt/index.php?page=n ... a&id=63000

Vudu kultas prieš Holivudo mitus
2006-01-14

Vudu kultas visame pasaulyje tapo žinomas Haičio salos burtininkų dėka. Bet jo tėvynė yra Vakarų Afrika. Kai kurie mokslininkai netgi laiko vuduną seniausia tikėjimų sistema Žemėje.

Turi ir tamsiąją pusę

Tarp visų pasaulio religinių kultų vudu, ko gero, turi pačią prasčiausią reputaciją. Kruvini aukojimai (kalbama, kad ir žmonės aukojami), svetimai valiai paklūstantys atgiję negyvėliai zombiai, adatos, kurias žiaurieji burtininkai smeigia į širdį lėlei, siųsdami savo kruvinus keršto troškimus žmonėms... Holivudo trileriuose (kaip "Angelo širdis" su Mikiu Rurku, vaidinančiu pagrindinį veikėją) vudu išgąsdintiems žiūrovams pateikiama kaip pati egzotiškiausia ir niūriausia juodosios magijos sritis.

Sunku būtų ką nors įtikinti, kad šis kultas neturi tamsiosios pusės. Vudu šalininkai irgi šito neneigia ir yra įsitikinę magiškųjų, kartais labai žiaurių ritualų veiksmingumu. Tačiau virtimas zombiais (bet kokia forma, nepriklausomai, ar mes tuo tikime, ar ne) ir skudurinių lėlių badymas adatomis – dar tikrai ne viskas.

Prieš penkis šimtus metų vergų pirklių laivai iš Afrikos gabeno ne tik grandinėmis apkaltus belaisvius. Su jais į Naująjį Pasaulį atkeliavo jų muzika ir šokiai. Ir jų tikėjimas.

Ėjo dešimtmečiai, ir Haičio, Brazilijos, Kubos, Luizianos plantacijose senosios Vakarų Afrikos tikybos įmantriausiai susipynė su atskiromis katalikiškomis apeigomis ir vietos indėnų papročiais. Taip atsirado vudu – nauja senojo vuduno (kartais – voduno) kulto forma.

O savo tėvynėje, Afrikos Dahomėjos karalystėje, vudunas liko koks buvęs, sėkmingai priešindamasis katalikybės ir islamo įtakai. Juk tai buvo ateivių ir kolonizatorių religijos. O Vakarų Afrikos kulto praktikai, kaip mano jos adeptai, jau yra ne mažiau kaip dešimt tūkstančių metų.

Evė kalba "vudun" reiškia "dvasia", "dievybė". Šis tikėjimas kilo iš sudievintų protėvių ir gamtos – Vandens, Oro, Žemės ir Ugnies dvasių garbinimo.

<.....>

Čia tikima, kad viskas šiame gyvenime turi savo dieviškąjį globėją. Jeigu pamaloninsi reikalingą dvasią auka, ji gali padėti. Vuduno apeigas atlieka du trečdaliai beniniečių. Netgi tie, kurie save laiko musulmonais ar katalikais – daugelis išpažįsta dvi religijas, neteikdami pirmenybės nė vienai iš jų. Po mišių katalikų bažnyčioje galima atlikti senovišką ritualą – paaukoti šunį, katę ar kitą gyvūną – dviguba dieviška apsauga tikrai nepakenks.

Aukos ir ritualai skirtingi

Beninas yra vienintelė šalis, kurioje vudanas pripažintas oficialia religija. Vidos mieste – istoriniame kulto centre – kasmet sausio dešimtąją rengiama Vuduno diena.

Vidoje mes įsiprašėme į svečius pas Antuaną Čedį, pravarde Lakalokė. Jis yra orakulo Fa – likimo ir pranašysčių dievybės žynys. Jį pažįsta visi ir eina pas jį prašyti patarimų. Lakalokė kreipiasi į orakulą, o tas pasako, kokią dvasią įžeidė atėjusysis ir kokį gyvulį dabar reikia paaukoti nuodėmei išpirkti.

Šiandien Antuanas nepriiminėja prašytojų: jis rengia ceremoniją savo tėvui atminti. Velionis palaidotas čia pat, po jo namų grindimis. Pradžioje žynys, kaip ir visada, pasitaria su Fa: koks ritualas labiausiai tinka šiuo atveju? Į kokią dievybę geriausia kreiptis?

Išnaudodami laukimo minutes, mes dairomės mažyčiame tamsiame kambarėlyje. Viskas, ko reikia ceremonijai, jau paruošta: trys stabai, butelis džino, kolos riešutai, keletas dubenų ir tūkstančio vietinių frankų banknotas – dovanos dvasiai. Pasienyje meldžiasi ir tyliai kažką gieda trys moterys. Girdėti, kaip lauke zyzia musės ir po akinančios saulės įkaitintą kiemą slampinėja naminiai gyvuliai.

Pasikvietęs tėvo dvasią, Lakalokė sumeta riešutus į džiną, apipila juo stiebus ir tiksliais judesiais perpjauna gerklę į trobelę įneštiems gaidžiui ir ožiui. Kraujas srūva ant fetišų. Dievybė turi būti patenkinta. Nenuskriausti ir žmonės: gyvulių mėsa bus paruošta valgyti namiškiams. Tokių skanėstų čia leidžiama sau nedažnai, tik aukojimų dienomis.

Sprendžiant iš aukų parinkimo, Lakalokė kreipėsi į vuduną Legbą. Višta, šuo ir ožys yra jo gyvūnai, tokie pat gašlūs, kaip ir pats Legba. Legba tarnauja tarpininku ir vertėju, kai bendrauja žmonės ir dievybės, nes kalba jie skirtingomis kalbomis.

Mes jau žinome, kad Legbą visada vaizduoja kaip neaukšto ūgio vyrą, nuolat čiulpiantį pypkę, saldumynus arba bent jau savo pirštus. Tas vudunas turi nežabotą temperamentą ir milžinišką penį, net jo šokis imituoja lytinį santykiavimą. Legbą pamėgdžioja jo žyniai – legbanai, kad būtų vaizdžiau naudojantys medinius falus.

Kelia siaubą ir pasibjaurėjimą

Lakalokės namuose per apeigas buvo apsieita be sekso. Legbos pokštus mums teko pamatyti kiek vėliau Abomėjoje. Kartą per penkerius metus tą miestą teikiasi aplankyti neįprasti svečiai: princai ir princesės Nesuchvės. Jie ateina žmonių pavidalu, apsirengę baltai, pasipuošę brangenybėmis. Abomėjo gyventojai Nesuchvės dvasias laiko savo protėviais.

Penkis vakarus paeiliui miestiečiai nekantraudami laukia jų palaiminimo. Paskui jie surengia ypatingą ritualą. Tą vakarą Legba gauna auką – berniuką, kurį nurodė orakulas Fa. Nepasotinamoji dievybė pagal tradiciją turi užvaldyti vaiką. Žynys imituoja smurtą mojuodamas milžinišku mediniu "sekso simboliu". Mums pašiurpsta oda... O žiūrovai aplink juokiasi ir reikalauja dar.

Ką išgyvena vaikas tokių veiksmų metu? Belieka tiktai spėlioti. Į vaikus čia aiškiai žiūrima daug paprasčiau. Savo gyvenvietėje mes matėme, kaip burtininkas kvietė mirusių vaikų dvasias Abiku. Tos dvasios gyvena krūmokšniuose. Ir štai – kodėl.

Manoma, kad nuošaliuose kampeliuose besislapstančios dvasios kenčia nuo bado ir užmaršties: niekas jų negarbina, neteikia aukų. Ir jos pereina į naujagimių kūnus kaip parazitai, misdami jų valgiu. Kūdikis pradeda silpnėti ir nykti. Tada, suvokusi kūdikio negandos priežastį, motina nusprendžia išvaryti tą blogą dvasią. Ji vaiko kūnelį keliose vietose įpjauna ir žaizdas priberia pipirų – tegul Abiku kenčia! Jeigu dvasia kantriai ištveria kankinimą ir neapleidžia savo aukos, vaikas miršta. Jo nepalaidoja, o numeta į pakrūmę, kad dar labiau būtų suerzinta žiaurioji dvasia Abiku...

Mačiusieji daugiau tų apeigų teigė, kad kartais motina net spardė ir draskė lavonėlį, kad Abiku išsigąstų ir neįlįstų į jos būsimus vaikus.

Bet grįžkime į pačią ceremoniją Savyje.

Iškviestos Abiku dvasios vėl apsės kūdikius, ir tada aplinkiniai negalės prisiliesti prie vaikų – antraip jie patys mirs. Ir vis dėlto siaubo apimta minia laukia ateinančių dvasių.

Štai tunelyje pasirodo "atgijusios" Abiku, nuo galvos iki kojų apsivyniojusios spalvingais audiniais, su kaukėmis ir pirštinėmis. Jos lėtai šliaužia klūpodamos ant kelių taku, kurį joms nubrėžė burtininkas, mėtydamas ant žemės kolos riešutus. Matyti, kad juodi žiūrovų kūnai pašiurpsta lyg nuo šalčio. Jie prašo negyvėlių atleisti ir palaiminti... Tačiau kam šaukti dvasias, jeigu jos tokios pavojingos?

Sunku įžvelgti prasmę

Benine visų tų reginių ir ritualų prasmė mums neretai likdavo mįslė. Afrikiečių religiniai tikėjimai ir ritualai atskiruose kaimuose skiriasi taip pat, kaip ir tarmės, kuriomis kalbama kaimyninėse gyvenvietėse. Šios šalies gyventojai susišneka daugiau kaip 60 kalbų. Kartais, kai mes klausinėdavome beniniečių, kiekvieną frazę iš vienos kalbos į kitą versdavo trys ar keturi vertėjai. Ir dažniausiai žvelgiama į "jovo" labai nepatikliai.

Reikia tarp afrikiečių gyventi ne vienus metus, kad jie atėjūną priimtų ir atvirai su juo kalbėtų apie savo buities ir būdo subtilybes. Tarp jų – ir su vudunu susijusios apeigos, ir papročiai, kurie kilo iš daugiau kaip trisdešimties Vakarų Afrikos tautelių mitologijos vaizdinių. Prašalaičiui visiškai nesunku suklysti: vuduno panteone yra šimtai dievybių, kai kurios garbinamos tik atskiruose kaimuose. Tačiau bendrų kultinių ceremonijų bruožų vis dėlto aiškiai esama.

Štai kaip atrodo ritualas Trono, garbinamo Godomėjoje, garbei. Tas vudunas saugo žmones nuo prakeiksmų, nuodų ir burtininkų kerų. Šiandien susirinkusieji nori gauti jo palaiminimą jaunuolio, seniūno sūnaus, vedyboms.

Dvasią kviečia ypatingoje šventykloje – chunforėje, labai erdvioje lūšnoje su didžiule pavėsine. Pirmiausiai į žemę įkasa labai ilgą kartį, kad dvasia galėtų ja nusileisti iš savosios padangių būstinės. Paskui visi susėda ant žemės palei chunforės sienas. Vyrai ir moterys atskirai. Baltai apsirengusios moterys kažką tyliai gieda ir meldžiasi, o vyrai pritariamai linksi.

Peržengdamas per gulinčias ant žemės surištas vištas, du kačiukus ir šunį, į šventyklą įeina žynys Sofo Tokanus. Po trumputės maldos jis ima iš baimės sustingusį šunį ir perrėžia jam gerklę. Atskiria galvą nuo kūno ir paguldo ją ant fetišo. Išplėšia šuns širdį ir deda ant dar virpančio šuns snukio. Kai užbaigia ritualą su šunimi, ateina eilė kitoms aukoms...

Tą akimirką Tronas turi nusileisti į žemę. Mes matome, kaip be paliovos krūpčioja žiūrovų kūnai: jie prisipildo iš padangių nužengusio ir juose įsikūnijusio vuduno jėgos. O žynys, stebėdamas šokančiuosius, nusprendžia, kieno lūpomis prabils dvasia. Staiga jis parodo pirštu vieną moterį. Ji, apimta transo, prisiartina prie žynio, kad perduotų jam vuduno žodžius. Ar jis patenkintas aukomis? Ar pritaria vedyboms? Moteris kažką lemena, žynys atidžiai klausosi: tik jis gali teisingai išaiškinti vuduno žodžius...

Panašiai vyksta ceremonija vuduno Kofio Ganbado garbei. Pirmiausiai, kai įbedžiama kartis ir prasideda šokis aplink fetišą, jį apiberia aromatingais augalais. Toliau seka tradicinis aukojimas. Iš ceremonijos dalyvių judesių palaipsniui darosi aišku, kad juos užvaldžiusi nežinoma jėga. Jie blaškosi, krato galvą, įsibėgėję visu kūnu atsimuša į medžių kamienus. Bet ar jie jaučia skausmą? Jų apkvaitimas galiausiai pasiekia aukščiausią lygį. Štai vienas po kito žmonės iššoka iš šventyklos, kad atsipeikėtų.

Ganvjės gyvenvietėje garbina Koku, galingą dievybę karį, galintį pasipriešinti burtams. Ceremonijos pradžią skelbia ritmingas tamtamų signalas. Žmonių veidus dengia sudžiūvęs košės iš miltų, palmių aliejaus ir kiaušinių sluoksnis. Ant klubų jie segi sijonus iš palmių plaušo. Ant žemės be garso raitosi šuo surištomis kojomis ir surakintu snukiu. Vargšas gyvūnas tuoj mirs, kad pašventintuosius pasiektų dieviškoji dvasia. Žynys stveria šunį ir perrėžia jam gerklę. Žiūrėti į visa tai neapsakomai sunku. Mes nusisukame...

Štai maldininkai, jau apimti ekstazės, raičiojasi ant žemės, daužo sau į galvas butelius su vandeniu, užsimoję smaigsto save peiliais. Pagaliau šito pasiutėliško šokio dalyviai puola prie upės, bet vėsus vanduo neišblaivina žmonių: padėrusios jų akys nemato nieko aplink... Žmonės pamiršo viską, jie susiliejo su dvasia, kuri jiems suteikia viltį. Vienintelę viltį jų nelengvame gyvenime.

Kristina Papeni
Dienraštis "Klaipėda"

_________________
Gyventi čia ir dabar


Tre Sau 18, 2006 11:06 pm
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007