Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ant Spa 22, 2019 9:36 am



Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 43 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2, 3  Kitas
Atgailos programa 
Autorius Žinutė
Forumo krivis
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1630
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Man tas straipsnis primena jauno krikščionio pasiteisinimą, kodėl jis pasirinko celibatą, o ne normalų pasaulietinį gyvenimą. Su daugelio teiginių galima sutikti, tai bendražmogiški dalykai, tačiau atimk žmogui galimybę suklysti ir jis neprisikels po pirmo nuopolio, jei įsikals į galvą, kad "tokios nuodėmės" jam nepakeliamos ir niekas nebeatleis, toliau suicidinė situacija...
Štai mano vaikystės patirtis. Mano amžina atilsi teta vedžiojo mane paauglį į bažnyčią, mokė poterių ir kitų dalykų (ruošė į kunigus), buvau vienas iš geriausių mokinių :oops: Bet kai tik reikėdavo eiti išpažinties, niekaip nesuprasdavau savo "blogų darbų", nesijaučiau, kad esu kažkoks nusikaltėlis ar nesugebantis atsiprašyti už kažkokias tai nuodėmes. Tada man teta surašydavo sarašiuką nuodėmių, kurias turėdavau išmokti ir atkalti mintinai kunigui :lol: :
neklausiau mamos,
keikiausi (nors to nedariau)
ir t.t., net nebeatsimenu, bet sarašas būdavo netrumpas.
Aš labai prieštaravau tokiai neteisybei, nesijaučiau toks baisiai nuodėmingas, ypač, kai tai buvo man pritemptos išgalvotos nuodėmės. Tai galutinai mane atkratė nuo noro lankytis ten, kur vyravo melas. Tėvas kartą prasitarė, kad jam jaunystėje kunigas per išpažintį liepęs pašnipinėti kaimynus ir atėjus jam viską papasakoti. Po to tėvas tapo ateistinių pažiūrų, bet niekada nebuvo partiniu. Taip galutinai bažnyčia vaikystėje prarado man autoritetą, bet nuo tikėjimo į dvasinį pasaulį, ne. Kai paaugau, ta pati teta, per užpirktas mišias už tėvelio sielą man sakydavo: " tu geriau žinai pagal savo tikėjimą, kaip pasimelsti už tėvelį, eik nuo giminės ten (nurodydavo ypatingą vietą) ir padaryk tai". O visi giminės neturi tokių savybių, kaip tu, tai jie tegu pastovi. Pirmą sykį man tai buvo netikėta, supratau, kad teta mane supranta daug giliau, nei kai kurie giminės ar dogmatiški kunigai.

Kad diskutuočiau toliau, būtų įdomu išgirsti, ką jūs mesijau laikote nuodėme, kitaip tariant bent trumpą nuodėmių sarašiuką :wink:

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbkuronas/viewt ... 6d195205c3


Pir Vas 06, 2006 1:31 am
Aprašymas WWW
Standartinė 
Bendrai paėmus, krikščionybė ir kitos pietų tradicijos religijos remiasi dualizmu, skaldymu - šviesa/tamsa, gėris/blogis, valdo žmones baimė - dievobaimingumas ir panašiai.... Pagonybė arba kaip aš vadinu senasis kelias, jame nėra dualizmu, aš neatsiejama gamtos dalis, viskas turi sielą, ne tik žmogus, bet ir medis, ir šuo, ir miškas, ir banga ir vėjas... Aš jų dalis, jie mano dalis, mes vientisa visuma... Žemė taip pat turi savo sielą, kaip ir kitos planetos, o aš tik maža jos dalelytė, maža, bet neatsiejama :)


Paskutinį kartą redagavo Vigintas Pir Vas 06, 2006 2:50 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Pir Vas 06, 2006 4:53 am
Standartinė 
Baltas rašė:
Man tas straipsnis primena jauno krikščionio pasiteisinimą, kodėl jis pasirinko celibatą, o ne normalų pasaulietinį gyvenimą. Su daugelio teiginių galima sutikti, tai bendražmogiški dalykai, tačiau atimk žmogui galimybę suklysti ir jis neprisikels po pirmo nuopolio, jei įsikals į galvą, kad "tokios nuodėmės" jam nepakeliamos ir niekas nebeatleis, toliau suicidinė situacija...
Štai mano vaikystės patirtis. Mano amžina atilsi teta vedžiojo mane paauglį į bažnyčią, mokė poterių ir kitų dalykų (ruošė į kunigus), buvau vienas iš geriausių mokinių :oops: Bet kai tik reikėdavo eiti išpažinties, niekaip nesuprasdavau savo "blogų darbų", nesijaučiau, kad esu kažkoks nusikaltėlis ar nesugebantis atsiprašyti už kažkokias tai nuodėmes. Tada man teta surašydavo sarašiuką nuodėmių, kurias turėdavau išmokti ir atkalti mintinai kunigui :lol: :
neklausiau mamos,
keikiausi (nors to nedariau)
ir t.t., net nebeatsimenu, bet sarašas būdavo netrumpas.
Aš labai prieštaravau tokiai neteisybei, nesijaučiau toks baisiai nuodėmingas, ypač, kai tai buvo man pritemptos išgalvotos nuodėmės. Tai galutinai mane atkratė nuo noro lankytis ten, kur vyravo melas. Tėvas kartą prasitarė, kad jam jaunystėje kunigas per išpažintį liepęs pašnipinėti kaimynus ir atėjus jam viską papasakoti. Po to tėvas tapo ateistinių pažiūrų, bet niekada nebuvo partiniu. Taip galutinai bažnyčia vaikystėje prarado man autoritetą, bet nuo tikėjimo į dvasinį pasaulį, ne. Kai paaugau, ta pati teta, per užpirktas mišias už tėvelio sielą man sakydavo: " tu geriau žinai pagal savo tikėjimą, kaip pasimelsti už tėvelį, eik nuo giminės ten (nurodydavo ypatingą vietą) ir padaryk tai". O visi giminės neturi tokių savybių, kaip tu, tai jie tegu pastovi. Pirmą sykį man tai buvo netikėta, supratau, kad teta mane supranta daug giliau, nei kai kurie giminės ar dogmatiški kunigai.

Kad diskutuočiau toliau, būtų įdomu išgirsti, ką jūs mesijau laikote nuodėme, kitaip tariant bent trumpą nuodėmių sarašiuką :wink:


Tikrai nesakau kad reikia atimti žmogui galimybę suklysti

Man įdomų ar daug pasaulyje yra visiškai neklystančių?

Klysti žmogiška

Tam ir yra duota atgailos galimybė

Nereikia saves griaužti dėl praeityje padarytu nuodėmių, o suklydus tiesiog reikia žinoti ka kokiu atvėju daryti ir tiek

Nusidėti galima mintimis, žodžiais darbais ir apsileidimais

:D :D


Pir Vas 06, 2006 9:24 am
Standartinė 
Atgailauti nusidėjėlis turėtų tokia tvarka:
- prašyti atleidimo kaltininkams, įklampinusiems jį į nuodėmę, ir
pačiam nuoširdžiai jiems atleisti;
- prašyti nukentėjusiųjų atleidimo kaltininkams ir sau, o Viešpaties
ties Dievo - dangaus ir Žemės Sutvėrėjo - atleidimo visiems kaltininkams
, nukentėjusiems ir pačiam sau.
Svarbiausia yra atleisti kaltininkui (skriaudikui, vagiui, žudikui, išdavikui, prievartautojui ir pan.). Daugelis sakosi nepyksta ir atleidę, bet mintyse prašo Dievą bausmės, džiaugiasi skriaudiko ar jo šeimos nesėkme, trokšta keršto, nori, kad jis pajustų tą pačią skriaudą, o kartais ir nepalyginamai daugiau. Kaltininkas dažniausiai ir pats dvasiškai kenčia dėl tos nuodėmės, o nukentėjusysis vis vien yra negailestingas.
Šiais atvejais atgaila yra nevisavertė, ir atgailaujantis pasilieka tamsiojo pasaulio valdose, o kartu nesveiksta nei dvasiškai, nei fiziškai, ir ne tik jis, bet ir jo palikuonys. Atgailaujant yra labai svarbu, kai yra prašoma nuodėmių atleidimo skriaudikui ir visiems kaltininkams, įskaitant ir jo tėvus bei protėvius, dėl kurių nuodėmių jis toks gimė arba vėliau tokiu tapo, o galutinis atgailos rezultatas yra troškimas skriaudikui gėrio ir Dievo palaimos. Nuoširdus Dievo palaimos palinkėjimas - tai toks
62

jausmas, kokį jaučia motina, kai ji su meile žiuri į savo miegantį kūdiky linki jam visa ko geriausio ir prašo Dievą jį palaiminti. Nuoširdus Dievo palaimos palinkėjimas - tai atleidimo skriaudėjui viršūnė. Po jo nuodėmės pasekmės nebetenka galios.
Žinau, kad daugeliui toks paaiškinimas nepatiks, jie net palaikys tai nesąmone. Neklyskite, nes šia klaida tamsusis pasaulis naudojasi kaip galingiausiu svertu. Dėl šios klaidos nesuvokimo išyra šeimos, kyla konfliktai, karai, tautinė ir religinė nesantaika. Kas šito nesuvokia, tas lieka nepagydomu žmogumi, geru tamsiojo pasaulio pagalbininku. Ir dar. Kuo labiau toks žmogus serga, tuo menkiau suvokia šią išmintį, tuo labiau pasitarnauja tamsiosioms jėgoms, tuo giliau klampina save, savo palikuonis, artimuosius ir aplinkinius.
Dėl savo nesėkmių, nelaimių, likimo ar ligų dauguma žmonių paprastai linkę kaltinti kitus. Tik protingesnieji priežasčių ieško savose nuodėmėse, nes supranta, kad būtent jos susilpnino Dievo apsaugą ir atvėrė vartus visiems šiems nemalonumams, kartais net artimųjų mirčiai.


Pir Vas 06, 2006 9:27 am
Standartinė 
Atgailaujant dėl nužudymo, reikia prašyti nužudytųjų atleidimo žudikui. Dievo reikia prašyti, kad nužudytiesiems atleistų nuodėmes, dėl kurių jie prarado apsaugą ir buvo nužudyti. Be to, reikia prašyti atleidimo tiems, kurie, keikdami žudiką, įklimpo į nuodėmes patys.

Atgailaujant dėl nėštumo nutraukimo, Dievo atleidimo reikia prašyti nužudytojo tėvui, leidusiam nutraukti nėštumą, draugėms ir draugams, mintimis ir žodžiais pritarusiems šiam žingsniui, rekomendavusiems gydytoją tarpininkams, gydytojui-žudikui ir, žinoma, sau. Didelį dėmesį reikia skirti nužudytam kūdikiui ir būtinai prašyti jo atleidimo už tai, kad dėl tėvų bei bendrininkų kaltės jis neišvydo pasaulio. Būtina paprašyti Dievą tų nuodėmių atleidimo, dėl kurių buvo susilpnintos nužudytojo kūdikio angelo-sargo galimybės, ir jis negalėjo apsaugoti nuo mirties. Esmė ta, kad angelą-sargą nuo saugojamojo atitolina (neprileidžia) ir jo galiai trukdo pastarojo nuodėmės. Kuo didesni nuodėmių potencialai supa saugojamąjį, juo lengviau j į pasiekia tamsiosios jėgos.
[/b]


Pir Vas 06, 2006 9:30 am
Svetys

Užsiregistravo: Ket Sau 19, 2006 5:42 pm
Pranešimai: 7
Miestas: Vilnius
Standartinė 
- Pati didžiausia nuodėmė yra kvailumas.
- Labai rimta nuodėmė yra kaupti bei dėstyti išminties žodžius, bet jų nenaudoti savo gyvenime.
- Dar rimtesnė nuodėmė yra nebandyti.
- Nuo šių nuodėmių atgaila nepadeda.
- Visa tai yra nukabinta nuo lubų ir gali būti laikoma subjektyvia nuomone. Bet žinokit - ji pasitvirtina kartais..


Pir Vas 06, 2006 9:58 am
Aprašymas
Standartinė 
Atgailaujant už nuodėmes dėl noro nusižudyti, reikia ne tik prašyti atleidimo nuodėmių, dėl kurių kilo tas noras, bet ir pripažinti tą blogį, kurį mintimis padarei likimui, sveikatai, sėkmei, angelui-sargui, Šventajai Dvasiai, Dievui, žmonių tarpusavio santykiams ir kt., taip pat savo kūnui, kurio neapkentei ir nusivylęs norėjai nužudyti. Nereikia pamiršti, kad žmogaus kūnas po savęs pasmerkimo mirčiai praranda daug funkcijų ir ryšių su Visata, nes nusivylimas, pyktis, agresija lyg kardu nukerta daugelį ryšio gijų. Ryšiai atsistato, tik atleidus visiems ir pačiam sau, taigi reikia sugebėti ir mokėti tai daryti, priešingu atveju egzistencija bus nevisavertė.


Pir Vas 06, 2006 1:11 pm
Standartinė 
Daugelis žmonių sielojasi dėl praeities. Reikia aiškiai suvokti, kad ji negrįš, jos pakeisti nebegalime, tačiau galime pakeisti savo mintis apie praeitį, savo nuostatą į ją. Kvaila dabar bausti save tik todėl, kad kažkas kažkada mus įskaudino. Pagiežą per atgailą reikia vyti šalin, kol dar negresia chirurgo peilis ar kol dar neatsidūrėte mirties patale, nes tada reikės susidoroti dar ir su panika. Ši neleidžia susitelkti atgailai ir maldai, o kartu ir gydymuisi, didina neviltį ir bejėgiškumą. Nepamirškime, kad Dievas visada yra už mus, o ne prieš mus. Dievas ir didžiausią nusidėjėlį po kaltės suvokimo ir nuoširdžios atgailos paima į savo apsaugą ir suteikia jam palaimą.


Pir Vas 06, 2006 1:19 pm
Poezijos burtonė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 389
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Naiptol rašė:
Pati didžiausia nuodėmė yra kvailumas.


Labai jau man įdomiai ši frazė skamba. Ar žmogus yra kaltas dėl to, kad yra kvailas. Juk klailumo taippaprastai neišimsi, nepanaikinsi.

Mesijas rašė:
Atgailaujant dėl nužudymo, reikia prašyti nužudytųjų atleidimo žudikui. Dievo reikia prašyti, kad nužudytiesiems atleistų nuodėmes, dėl kurių jie prarado apsaugą ir buvo nužudyti. Be to, reikia prašyti atleidimo tiems, kurie, keikdami žudiką, įklimpo į nuodėmes patys.


Čia irgi kažkaip man nesisieja. Ar dėl to kad žmogus buvo nužutytas, kaltas jis pats? Ar vien dėl to, kad tarkim kažkur padariau kažkokią nuodėmę, mane reikia žudyti? Tai gal žudikas kaltas ir jis turėtų prašyti artimųjų atleidimo už savo poelgį.

Beje, Mesijau, ar šis tekstas atspindi Jūsų pasaulėžiūrą? Kiek Jūs pats juo vadovaujatės. Tai pat jūs visgi neatsakėte į klausimus, kas jūsų nuomone yra nuodėmė. Kad Jūsų nuomone yra tamsusis ir šviesusis pasaulis? Kodėl pasaulį reikia skirstyti į juoda ir balta. Pritarsiu Viginto nuomonei, kad visas pasaulis yra vienis. Negalima jo skaidyti į dvi dalis, nes viskas susiję, viskas turį ryšį. Mesijau, būtų labai malonu išgirsti Jūsų nuomonę.

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Pir Vas 06, 2006 2:23 pm
Aprašymas
Standartinė 
Dėl piktų žodžių, prakeiksmų tėvai neatgailauja, o juk vieno iš tėvų prakeikimas, ištartas prasikaltusiam vaikui, persekioja palikuonis net iki 7-os kartos. Todėl, tėvai, būkite labai atsargūs su tokiomis mintimis ir žodžiais. Žinotina, kad be atgailos užmarštin nuėjusio prakeikimo veiksmingumas, deja, nesumažėja, o kantriai laukia savo valandos, kuri ateina per vaiko ir jo palikuonių nuodėmes. Tėvai irgi neturėtų pamiršti, kad antra prakeiksmų pusė lydės juos pačius net po fizinio kūno mirties.


Pir Vas 06, 2006 2:56 pm
Standartinė 
Dešimtyje Dievo įsakymų yra pasakyta, ko reikia saugotis ir nedaryti, kad nepakliūtum į tamsiojo pasaulio valdas. Atgailaujant reikėtų visus juos prisiminti ir atlikti visavertę atgailą, antraip iš nuodėmių išsivaduojama tik dalinai, ir tamsusis pasaulis tebeturi į atgailaujantįjį savo galių.
Atgailaujant visuomet reikia (nors ir skirtų didelis nuotolis) atsiprašyti nukentėjusiųjų dėl padarytos žalos. Jeigu žala moralinė, reikia atsiprašyti ir susitaikyti su nuskriaustuoju. Jeigu materialinė, -ją kompensuoti, o negalint - nors atsiprašyti, ištiesti ranką nuoširdžiam susitaikymui. Tai būtinai reikia padaryti, nes, kol nukentėjusysis jaus pyktį, nuoskaudą ar neapykantą, nusidėjėlio nuodėmės kanalas iki galo neužsidarys.


Pir Vas 06, 2006 2:58 pm
Standartinė 
Būna, kad nukentėjęs jokios atgailos nepriima, tačiau, nusidėjėliui atgailaujant, padėtis vis tiek tampa geresnė, o kartais ir visai pasitaiso. Deja, tokiu atveju pasunkėja nukentėjusiojo padėtis (nes jis negali atleisti).

Jeigu Jus, nuoširdžiai atgailaudami, atsiprašėte, o žmogus Jūsų atsiprašymo nepriėmė, žinokite, kad savo pareigą atlikote, ir neleiskite, kad dėl neįvykusio susitaikymo Jus užvaldytų nepasitenkinimas, pyktis ir neapykanta tam žmogui.


Pir Vas 06, 2006 3:11 pm
Standartinė 
Dėl nuodėmės butu galima užvesti nauja tema ( žinoma jei tik yra norinčių) ir idėčiau ten informacijos taip pat iš šios knygos nes daugelyje vietu mano nuomonė sutampa su autoriaus. :D


Pir Vas 06, 2006 4:09 pm
Standartinė 
Auklėdami savo vaikus ir anūkus, neužmirškime išmokyti gyvenimo išminties, išmokyti juos branginti kitus žmones ir pirmiausia išmokykime atsiprašyti už klaidas. Tai padės gyvenime išvengti žaizdų. Atsiprašymas ne žemina, o parodo, kad žmogus yra stiprus: sugeba suprasti kitus, kritiškai vertinti save, gali pripažinti ir taisyti savo klaidas, yra sugyvenamas.


Pir Vas 06, 2006 4:11 pm
Standartinė 
Mesijau, pagal tavo pasaulėžiūrą niekas žmėje nevyksta be Dievo valios, net plaukas nuo mano galvos nenukris be Dievo valios... Na, aš čia labai sutrumpinu tą ilgą litaniją iš tavo pasaulėžiūros :) Bet tai tavo religijos ar pasaulėžiūros kertinis akmuo.... Tai apie kokią nuodėmę galime kalbėti, jei viskas vyksta tik iš Dievo valios ????? Na, nužudžiau kažką ir labai gerai, juk tokia Dievo valia, prie ko čia man atgailauti ??? Aš juk tik įrankis Dievo valios, žaisliukas jo rankose :) Kur šitame dualizme telpa atgailos ir pačios nuodėmės sąvoka ???? :)


Paskutinį kartą redagavo Vigintas Ant Vas 07, 2006 2:29 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Pir Vas 06, 2006 7:39 pm
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Forumas užrakintas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 43 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2, 3  Kitas


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007