Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Spa 23, 2020 2:55 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Paulo Coelho knygos 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė Paulo Coelho knygos
Cituoti:
PORTOBELO RAGANA

Paulo Coelho

Kategorija: Užsienio grožinė literatūra
Išleidimo metai: 2007
Vertėjas (-a): Valdas V. Petrauskas
ISBN: 978-5-415-01995-3
Puslapiai: 256
Įrišimas: Kietieji viršeliai

Pagrindinė Paulo Coelho romano "Portobelo ragana" herojė - Atėnė. Ji našlaitė, palikta čigonės mamos Transilvanijoje ir įtėvių išvežta į Beirutą. Mergaitė nuo mažumės pajunta turinti nepaprastų sugebėjimų. Paskatinta tikėjimo ir aistros, nesuprantamų daugumai jos bendraamžių, ji klaidžioja po Europą ir Viduriniuosius Rytus, siekdama būti priimta, ieškodama tikrojo savo gyvenimo kelio. Atėnė tampa šių laikų raganų medžioklės objektu.

Knygoje autorius surinko prisiminimus žmonių, pažinojusių, ar bent maniusių, kad pažįsta Atėnę. Šie pasakojimai romane sukuria nepaprastą Portobelo raganos portretą.


Paveikslėlis
Cituoti:
Paulo Coelho
PORTOBELO RAGANA

Ištrauka

Nabilas ALAIHIS
amžius nežinomas, beduinas

Labai malonu sužinoti, kad Atėnė laikė mano nuotrauką savo bute pastačiusi į pačią garbingiausią vietą, bet aš netikiu, jog jai pravertė mano mokslas. Ji atvažiavo čionai, į patį dykumos vidurį, su trejų metukų sūneliu ant rankų. Atvožė savo krepšį, išsitraukė magnetofoną ir atsisėdo prie mano palapinės. Žinojau, kad miestiečiai nurodo mane svetimšaliams, trokštantiems paragauti vietinės virtuvės patiekalų, ir iškart jai pasakiau, jog vakarieniauti dar per anksti.

– Aš atvažiavau anaiptol ne vakarienės, – atsakė ji. – Jūsų brolėnas Hamidas, banko, kuriame dirbu, klientas, man sakė, kad jūs – išminčius.

– Hamidas – jaunas ir kvailas, sako, kad aš – išminčius, bet niekada neklauso mano patarimų. Vienintelis išminčius buvo Pranašas Mahometas, telaimina jį Alachas.

Linktelėjau į jos automobilį.

– Nedera vienai važinėti nežinoma vietove ir juo labiau – be vedlio.

Užuot atsakiusi, ji įjungė magnetofoną. Tą pačią akimirką pamačiau nebent, kaip toji moteris ima sklandyti virš smėlio kopų, o vaikas džiūgaudamas žiūri į ją truputį išsigandęs, ir muzika tarytum užtvindo visą dykumą. Baigusi šokti, ji paklausė, ar man patiko.

Pasakiau, kad patiko. Mūsų tikėjime yra kryptis, kurios nariai šoka trokšdami susitikti su Alachu, teesie pagarbintas ir pašlovintas Jo Vardas! (Turima galvoje mistinė, asketinė islamo kryptis – sufizmas – red. past.).

– Puiku, – tarė moteris, prisistačiusi kaip Atėnė. – Nuo pat mažens jaučiau, jog privalau prisiartinti prie Dievo, tačiau be paliovos nuo Jo tolstu. Muzika buvo vienas iš kelių į Dievą, tačiau to nepakanka. Visada, kai tik imu šokti, regiu šviesą, ir toji šviesa man liepia eiti į priekį. Aš jau nebegaliu mokytis pati viena, man reikia mokytojo.

– Pakanka ir menkniekio, – atsakiau. – Alachas gailestingas, Jis visada greta, tavęs niekada nepalieka. Gyvenk dorai, ir to bus gana.

Tačiau mano žodžiai moters neįtikino. Aš jai pasakiau, jog neturiu laiko – privalau ruošti vakarienę keliems turistams, kurie netrukus ateisią. Ji atsakė, kad sutinka laukti tiek, kiek reikės.

– O vaikas?

– Prašom nesirūpinti.

Darydamas įprastą darbą, nuolat žvilgčiojau į moteriškę ir vaiką, jiedu abu man atrodė vienmečiai: zujo po dykumą, kvatojo, mėtėsi grumstais, stumdėsi versdami vienas kitą ant žemės, ritinėjosi nuo smėlio kopų. Pagaliau pasirodė vedlys su trim vokiečių turistais, jie sėdo valgyti vakarienės, paprašė alaus, ir man teko aiškinti, jog mano tikėjimas draudžia gerti alkoholį ir kitus juo vaišinti. Pakviečiau prie stalo motiną su vaiku, ir vienas vokietis ūmai pagyvėjo netikėtai išvydęs moterį. Pasigyrė, jog ketina nusipirkti žemių, jog yra labai turtingas ir tiki, kad šiame krašte atsiveria plačios perspektyvos.

– Žinoma, – atsakė ji. – Ir aš tuo tikiu.

– Ar nepageidautumėte kur nors kitur pavakarieniauti su manimi ir nuodugniau aptarti visų galimybių...

– Ne, – nukirto ji, paduodama jam savo vizitinę kortelę. – Jei pageidaujate, galite kreiptis į mano banko skyrių.

Turistams išvažiavus, mes susėdome prie palapinės angos. Berniukas užmigo padėjęs galvą ant jos kelių. Aš atnešiau antklodžių, ir mudu likome besėdį žiūrėdami į žvaigždėtą dangų. Pagaliau ji nutraukė tylą:

– Kodėl gi Hamidas laiko jus išminčiumi?

– Galbūt todėl, kad aš nepalyginamai kantresnis už jį. Vienu tarpu bandžiau jį išmokyti šio meno, tačiau Hamidui labiau rūpėjo užsidirbti pinigų. Dabar tikriausiai jis įsitikinęs, kad yra išmintingesnis už mane: turi butą, jachtą, o aš tuo tarpu gyvenu štai čia, vidury dykumos, ir aptarnauju retus turistus. Jis nesupranta, jog man patinka tai, ką aš darau.

– Puikiausiai supranta, kitaip nešnekėtų visiems taip pagarbiai apie jus. O ką jūs turite galvoje sakydamas „menas“?

– Šiandien mačiau tave šokant. Ir aš darau tą patį, tik šoka ne mano kūnas, bet raidės.

Ji tarytum nustebo.

– Aš priartėju prie Alacho – teesie pagarbintas ir pašlovintas Jo Vardas! – per dailyraštį, stengdamasis surasti tobulą išraišką kiekvienam žodžiui. Paprasčiausia raidė reikalauja, kad į ją įdiegtume visą joje slypinčią galią, lyg nulipdydami arba iš akmens iškirsdami jos prasmę. Tad, kai bus surašyti visi šventieji raštai, juose išliks dvasia to žmogaus, kuris pasitarnavo įrankiu platindamas juos pasaulyje. Ir ne vien šventieji raštai, bet visa tai, ką mes patikime popieriui. Nes ranka, vedžiojanti linijas, atspindi rašančiojo dvasią.

– Ar jūs išmokysite mane to, ką pats išmanote?

– Pirmiausia aš nesu tikras, jog toks energingas žmogus galėtų turėti tiek kantrybės. Be to, jeigu tu neprieštarauji, leisiu sau pridurti, kad mano išmintis svetima tam pasauliui, kuriame tiesos spausdinamos mašinomis, nesusimąstant, kas rašoma.

– Vis dėlto norėčiau pabandyti.

Ir ištisus šešis mėnesius ta moteris, kuri atrodė tokia nepasėda, tokia judri, jog tarytum negalėjo nė akimirkos nustygti vietoje, atvažiuodavo pas mane kiekvieną penktadienį. Jos sūnus, įsitaisęs kamputyje, imdavo popieriaus lakštą ir teptuką ir taip pat stengdavosi piešiniais išreikšti tai, kas dangaus nulemta.

Matydamas, jog ji deda nežmoniškas pastangas prisiversdama ramiai sėdėti ta pačia poza, klausdavau: „Nejaugi negali prasimanyti kokios nors kitos pramogos?“ Ji atsakydavo: „Man to reikia, man reikia nuraminti savo dvasią, juk aš dar neišmokau viso to, ko galėtumėte mane išmokyti. Viršūnės šviesa man liepia eiti toliau.“ Aš niekada jos neklausiau, kas yra toji Viršūnė, – man tai visai nerūpėjo.

Pirmiausia jai reikėjo išmokti kantrybės, ir tai buvo sunkiausia.

Rašydami ne vien išreiškiame mintį, bet ir apmąstome kiekvieno žodžio prasmę. Mudu abu įnikome į vieno arabų poeto tekstus, nes aš buvau įsitikinęs, jog Koranas netinka kito tikėjimo žmogui. Diktuodavau jai paraidžiui, kad ji galėtų įsigilinti į tai, ką daro tuo metu, ir nesistengtų iškart suvokti žodžio, sakinio ar eilėraščio prasmės.

– Esu girdėjusi, jog muziką sukūrė Dievas, ir žmogus, norėdamas užmegzti ryšį su pačiu savimi, privalo labai greitai judėti, – pasakė Atėnė vieną pavakarę, mudviem besėdint drauge. – Daugelį metų mačiau, jog taip ir yra, o štai dabar esu priversta padaryti tai, kas sunkiausia: sulėtinti savo žingsnius. Kodėl taip svarbu turėti kantrybės?

– Todėl, jog kantrybė mus moko sukaupti dėmesį.

– Betgi aš galiu šokti paklusdama tik savo dvasiai, kuri skatina mane susitelkti į ką nors svarbesnio nei aš pati ir įgalina mane užmegzti ryšį su Dievu, jeigu čia dera minėti Jo vardą. Šokis man padėjo kitaip pažvelgti į daug ką, taip pat į darbą. Argi dvasia ne svarbiausias dalykas?

– Savaime suprantama. Vis dėlto, jeigu dvasia sugebėtų susijungti su protu, ji galėtų dar daugiau nuveikti.

Mudu darbavomės toliau. Aš žinojau, jog ateis toks metas, kai privalėsiu jai pasakyti tai, ko ji, galimas daiktas, dar nepasiruošusi išklausyti, tad, negaišdamas laiko, stengiausi sustiprinti jos dvasią. Išaiškinau jai, jog mintis gimė anksčiau už žodį. Jog minčiai davė pradžią Dievo kibirkštis. Viskas, visiškai viskas šioje žemėje turi prasmę, nevalia pražiūrėti nė mažiausio menkniekio.

– Aš išmokiau savo kūną išreikšti visa tai, ką jaučia dvasia, – tarė ji.

– O dabar išmokyki tik savo pirštus išreikšti visa tai, ką jaučia kūnas. Sukaupki juose nežmonišką galią.

– Jūs esate tikras mokytojas.

– O kas yra mokytojas? Tai va, aš tau atsakysiu: tai anaiptol ne tas, kas ko nors moko, bet tas, kas skatina mokinį dėti visas pastangas, kad jis atskleistų tai, kas jam jau žinoma.

Aš numaniau, jog Atėnė jau buvo tai patyrusi, bent jau ankstyvojoje jaunystėje. Iš rašysenos paaiškėja žmogaus asmenybė, tad aš supratau, kad ją mylėjo ne tik sūnus ir tėvai, bet – kurį laiką – ir vienas vyriškis. Taip pat supratau, jog ji apdovanota paslaptingomis galiomis, tačiau stengiausi daryti viską, kad tik ji jų nerodytų, nes jos gali tiek suvesti ją su Dievu, tiek ją pražudyti.

Aš ne vien mokiau ją dailyraščio – taipgi bandžiau jai atskleisti kaligrafų filosofiją.

– Plunksna, kuria dabar tu rašai eilėraščius, – tai tik įrankis. Ji neturi valios, bet aklai paklūsta ją laikančiojo norui. Ir tuo ji labai panaši į tai, ką mes vadiname „gyvenimu“. Daug žmonių šioje žemėje atlieka tam tikrą vaidmenį nesuvokdami, kad juos valdo Nematoma Ranka. Štai dabar šiame teptuke, kuriuo tu savo rankomis vedžioji raides, sukaupti visi tavo dvasios siekiai. Pasistenki tai suprasti.

– Aš suprantu ir, be to, man aišku, kaip svarbu išlaikyti eleganciją. Nes jūs reikalaujate, kad pradėčiau rašyti tik tada, kai atsisėsiu tam tikra poza ir persiimsiu pagarba tai medžiagai, kuria ketinu naudotis.

Savaime suprantama. Sprendžiant iš to, kaip žmogus gerbia teptuką, galima suvokti, kaip svarbu, mokantis rašyti, išlaikyti ramybę ir eleganciją. O ramybė kyla iš širdies.

– Elegancija – tai ne koks nors paviršutiniškas dalykas, o žmogaus atrastas būdas pagerbti gyvenimą ir darbą. Todėl, kai tu pajunti, jog tau nepatogu sėdėti ta poza, nemanyki, kad ji nenatūrali arba dirbtinė: ji pati tikriausia, nes ją sunku išlaikyti. Ji skatina tiek popierių, tiek plunksną didžiuotis tuo, jog dėl jų tau tenka dėti tokias pastangas. Prieš tai buvęs paprasčiausiu lygiu baltu paviršiumi, popierius perima jame surašytų dalykų gelmę.

Elegancija – tai taisyklinga poza, kuria sėdint įmanoma dailiai rašyti. Taip yra ir gyvenime: atsižadėjęs visa ko, kas dirbtina ir nereikalinga, žmogus suvokia, ką reiškia paprastumas ir susikaupimas, – kuo paprastesnė ir kuklesnė poza, tuo ji bus gražesnė, nors iš pradžių ir pasirodys nepatogi.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Sau 03, 2008 3:01 am
Aprašymas WWW
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 1178
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Cituoti:
Janina Riškutė
Paulo Coelho magija
Stulbinantis Paulo Coelho fenomenas, kitaip nepavadinsi. Nors 1988 m. gimtojoje Brazilijoje išleisto "Alchemiko" buvo parduota tik keli šimtai egzempliorių, 1996-aisiais Frankfurto knygų mugėn atvykęs rašytojas jau garsėjo šiuo romanu Europoje bei Amerikoje ir pardavė autorines teises dar kelioms dešimtims užsienio (ir Lietuvos) leidėjų. O 2003 m. Frankfurto knygų mugėje Paulo Coelho, tituluojamas tarptautinio bestselerio autoriumi, pasiekė įspūdingą Guinnesso rekordą – per pusvalandį autografavo gerbėjams iš įvairių šalių "Alchemiką" 57 kalbomis. Tai knyga, šiuo metu pasaulyje išversta į daugiausia kalbų, tarp jų į baskų, islandų, hebrajų, nepalų ir kitas. "Alchemiko" jau parduota 27 mln. egzempliorių šimte penkiasdešimtyje šalių, o visų Coelho knygų tiražas siekia 47 mln. egzempliorių.

Į Lietuvą Paulo Coelho atkeliavo 1996 m., – nuo tada "Vagos" leidykla leidžia jo knygas. Jau išėjo šešios Paulo Coelho knygos ("Alchemikas", "Penktasis kalnas", "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama", "Veronika ryžtasi mirti", "Demonas ir panelė Prym", "Šviesos kario vadovas"), iš šios mugės parsivežtas naujas bestseleris "Vienuolika minučių".

Komercinę rašytojo sėkmę lemia jo asmenybė. Jaunystėje svajojęs apie aktoriaus kelią, buvęs Brazilijos hipis ir rašęs roko poeziją, patyręs psichiatrinės klinikos paciento ir kalinio dalią, dirbęs teatre, plokštelių parduotuvėse ir spaudoje, galiausiai jis susidomėjo dvasinėmis praktikomis, sekė Carlu Castaneda. Dabar jau senokai gyvena mažame Prancūzijos kaimelyje, kur tik 200 žmonių. Jaunystės romantiški nuotykiai susiliejo su vėlesniais dvasiniais ieškojimais ir tapo jo paprastos, daugelio žmonių širdis pasiekiančios prozos versme. Paulo Coelho vengia sudėtingumo, literatūriškumo, siekia dalintis su skaitytoju savo dvasine, emocine, gyvenimo patirtimi, ieško kuo paprastesnių atsakymų į klausimus apie kūrybos ar gyvenimo prasmę.

Coelho nebijo scenos, bet ja nepiktnaudžiauja. Uždarame vakarėlyje "King Kamehameha" klube, į kurį buvo pakviesti įvairių šalių leidėjai ir žurnalistai, girdėjome Paulą dainuojant. Nors vakaro organizatoriai anonsavo tris jo atliekamas dainas, jis dainavo tik pusantros, nes nori ne soluoti, o bendrauti. Pradėdamas vakarą Coelho padėkojo savo bendražygei – literatūros agentei Monikai R. Antunes ir visiems leidėjams: "Mes visi esame kartu, ir aš labai tuo didžiuojuosi". Autorius džiaugėsi ir savo naujo romano "Vienuolika minučių" sėkme Europoje – jau spėta parduoti 3 milijonus egzempliorių. Įsiminė šiltas Paulo Coelho bendravimas, jo nuoširdumas ir paprastumas. Kalbėjosi su leidėjais ir žurnalistais, nusifotografavo su "Vagos" leidyklos redaktorėmis. Jo mėgstamiausias rūbas – juodi džinsai ir marškiniai. O temperamentingos brazilų ir portugalų melodijos išjudino visus – šokiai truko iki paryčių.

Apie bendradarbiavimo su leidėjais svarbą rašytojas kalbėjo neatsitiktinai. Jam pasisekė: daugelis rašytojų tegali svajoti apie taip gerai dirbančią agentūrą. Išradingoji 1993-iaisiais Barselonoje įsteigtos "Sant Jordi Asociados" agentūros direktorė Monika R. Antunes dirba kartu su Coelho nuo 1989 metų. 1993-iaisiais "Alchemikas" buvo išleistas JAV (I leidimas – 50 000 egz.), teises įsigijo Prancūzijos, Norvegijos, Australijos, 1994 m. – Italijos leidėjai, dar po metų – "Diogenes" leidykla. 1996-aisiais autorines teises įsigijo ir "Vaga". Agentūra organizuoja naujos knygos pristatymus įvairiose šalyse, rašytojo susitikimus su skaitytojais, plataus masto reklamines akcijas, į kurias įtraukiami įvairių šalių leidėjai.

Viena tokių akcijų vyko ir mugėje – įvairiakalbių "Alchemiko" egzempliorių pasirašymas, siekiant pakliūti į Guinnesso rekordų knygą. Agentūra dar vasarą informavo leidėjus apie šią akciją, rengiamą kartu su "Diogenes" leidykla, prašė leidėjų atsivežti į Frankfurto mugę po keletą egzempliorių turimų knygų. Pirmiausia Coelho pasirašinėjo tik "Alchemiką" ir tik tiems laimingiesiems, kurie turėjo rankoje pirkimo čekį ir sugebėjo prasibrauti per minią. Hebrajiško ir dar kelių kalbų "Alchemikų" savininkams buvo leista lipte perlipti stalą, ant kurio puikavosi Coelho knygos įvairiomis kalbomis. Vėliau buvo pasirašomos ir kitos jo knygos. Akcijos metu rašytoją saugojo pora apsaugos vyrukų. Bet pats Coelho visą laiką demonstruoja priklausąs kitam – kūrybos, paprastų žmoniškų santykių pasauliui.

Kodėl apie tai pasakoju? Akivaizdu, kad reklama leidybai ir literatūriniam gyvenimui tampa vis svarbesnė. Rašytojui jau nebeužtenka vien rašyti, norom nenorom tenka įsitraukti į reklaminį sūkurį – kitaip jo vietą užims pramogų verslo žvaigždės. Rašytojais jau vadinami ir tie, kurie tekstų nerašo (šiai kategorijai priklauso ne tik roko žvaigždė Dieteris Bohlenas). Paulo Coelho moka suderinti kūrybą ir reklamą. Kartkarčiais jis dalyvauja efektinguose tarptautiniuose renginiuose, paskui vėl kurį laiką ramiai rašo. Tapęs masinės kultūros reiškiniu, Coelho neužsidarė savo kabinete. Jis rašo esė, straipsnius laikraščiams, bendrauja internetu, keliauja, pasirašinėja knygas. Tačiau kuo paaiškinti sunkiai įsivaizduojamą Coelho knygų tiražą – 47 milijonus egzempliorių? Siekdamas tiesioginio kontakto su skaitytoju, Coelho dosniai atveria savo vidinę patirtį, suprantamai kalba apie žmonių problemas, paties patirtas ir išgyventas. Jis polemizuoja su literatūros kritikais, tvirtina, kad vertinga yra ir tai, kas nėra sudėtinga. Jo knygos ne tik skaitomos, jos veikia žmones, keičia jų likimus, padeda surasti save, pamatyti kitą reiškinių pusę. Susitikimuose su skaitytojais Coelho bendrauja ne tik žodžiais, bet ir akimis, visus laiko savo draugais, turi daugybę gerbėjų.

Coelho magija pagimdė koeljomaniją.
„Literatūra ir Menas“
2003-12-01 (Žmonės)


Cituoti:
ŠVIESOS KARIO VADOVAS

Paulo Coelho

Kategorija: Užsienio grožinė literatūra
Išleidimo metai: 2006
Kaina knygyne: 16,24 Lt
Pav. originalo kalba: MANUAL DO GUERREIRO DA LUZ
Vertėjas (-a): Irena Nutaitė
Viršelio dailininkas (-ė): D. Rybakovienė
ISBN: 5-415-01822-0
Puslapiai: 158
Įrišimas: Kietas

Ši knyga - kvietimas kiekvienam iš mūsų įgyvendinti savo svajonęs, atsilaikyti prieš nežinomybę ir klusniai eiti likimo nubrėžtu keliu. Kartu tai raginimas atrasti savyje šviesos karį. Įkvepiančiomis trumpomis istorijomis ir sentencijomis autorius kviečia kiekvieną žengti kario keliu. Kario, vertinančio gyvenimo stebuklą, nebijančio pralaimėti, nebijančio būti tuo, kuo jis trokšta būti.

Paulo Coelho knygos išverstos į 56 kalbas, skaitytojai iš 150 šalių, nepaisant nei tikėjimo, nei kultūrinių skirtumų, žavisi jomis.

Paveikslėlis
Cituoti:

Paulo Coelho. Šviesos kario vadovas.
Citatos

Šviesos kariui rūpi, ką mato vaiko akys. Nes jos moka žvelgti į pasaulį be kartėlio. Kai nori sužinoti, ar asmuo, esantis šalia, vertas pasitikėjimo, stengiasi kaip vaikas pasižiūrėti jam į akis. Šviesos karys niekada neužmiršta padėkoti. Niekada neužmiršta draugų.
Kariui nėra sąvokų „geresnis“ ar „blogesnis“: kiekvienas apdovanotas individualiam keliui reikalingais gabumais.
Kad tikėtum, jog eini tikru keliu, nebūtina įrodinėti, kad kito kelias klaidingas.
Jei lauksi idealaus meto, niekada nepajudėsi iš vietos; žengti pirmam žingsniui reikia krislelio beprotybės.
Kariui praverčia truputis beprotybės. Kadangi - nei kare, nei meilėje - neįmanoma visko numatyti.
Gazelės stiprybė - vikrios kojos. Žuvėdros stiprybė - taiklumas griebiant žuvį. Tigras nebijo hienos todėl, kad suvokia savo jėgą.
Šviesos karys dalijasi savo pasauliu su žmonėmis, kuriuos myli.
Kaupti meilę - vadinasi, kaupti sėkmę, kaupti neapykantą - vadinasi, kaupti didelę nelaimę.
Karys, kęsdamas neteisybę, paprastai stengiasi likti vienas - kad neparodytų savo skausmo kitiems.
Šviesos karys kartais elgiasi kaip vanduo, aplenkiantis sutiktas kliūtis.
Ir jo jėgos panašios į vandens, nes niekas niekad nesugebėjo sunaikinti vandens kūju ar sužeisti peiliu. Pats galingiausias pasaulyje kardas bejėgis palikti žaizdą jo paviršiuje. (…) Silpnas upeliukas palaipsniui augina jėgas susitikdamas su kitomis upėmis. Ir štai ateina laikas, kai vandens galia tampa nenugalima.
Šviesos karys negali būti abejingas neteisybei. Jis žino: pasaulyje viskas susiję ir vieninga, ir todėl bet koks atskiro žmogaus veiksmas įtakoja visus kitus žmones, nesvarbu kiek jų Žemėje bebūtų. (…) [Tačiau] niekada neteisia engėjo, nes atmena: kiekvienam reikės atsakyti už savo veiksmus prieš Dievą.
Šviesos kariui neįmanomos meilės nebūna. (…) Šviesos karys nesileidžia išgąsdinamas, kai ieško tos, kurios jam reikia. Be meilės jis – niekas.
Šviesos karys – patiklus. Jis tiki stebuklais – ir stebuklai vyksta. Jis įsitikinęs, kad mintimis gali pakeisti gyvenimą, - ir gyvenimas palaipsniui tampa kitoks. Jis neabejoja tuo, kad sutiks meilę, - ir štai atsiranda meilė. (…) „Koks jis naivus“, - neretai girdi jis už nugaros. Tačiau karys žino – jis vis vien laimės. Kiekvienam pralaimėjimui tenka dvi pergalės. Tai žino kiekvienas, kuris gali tikėti.
Šviesos karys elgiasi kaip vaikas. Jis stebina žmones, kurie užmiršo, kad vaikas turi šėlioti, žaisti, kartais įžūlauti, uždavinėti naivius klausimus, kalbėti kvailystes, kuriomis jis pats netiki. Ir žmonės išsigandę sušunka: „Nejaugi tai ir yra dvasinis kelias? Tačiau juk šis žmogus – nesubrendęs!“. Karys didžiuojasi tokiais atsiliepimais. Ir nekaltai linksmindamasis jis nepaleidžia iš akių savo misijos, toliau palaiko savo ryšį su Dievu.
Karys – paprastas kaip balandis, ir gudrus kaip gyvatė.
Iš tiesų, bet koks uždavinys atrodo labai paprastas – po to, kai išsprendžiamas. Ir didelė sėkmė, pasiekta – kaip dabar atrodo – beveik be pastangų, buvo paskutinė smulkių pergalių, kurios liko nepastebėtos, grandis. Ir tada karys supranta to, kas vyksta prasmę. Ir miega ramiai. Ir, vietoje to, kad kaltintų save, jog pernelyg ilgai ėjo link tikslo, karys džiaugiasi, kad galų gale priėjo.
Šviesos karys užtikrintai elgiasi prieštaraudamas visuotinai priimtoms normoms. Kelyje į darbą jis gali pradėti šokti, pažvelgti į akis nepažįstamajam, prisipažinti meilėje iš pirmo žvilgsnio, ginti pažiūrą, kuri atrodo netinkama. Šviesos karys leidžia sau tai. Jis nesigėdija verkti, prisimindamas buvusį skausmą, ar triumfuoti prieš atrasdamas kažką nauja. Jausdamas, kad atėjo laikas, jis viską meta, pasinerdamas į rizikingą ir lygiai taip pat geidžiamą avantiūrą. Suprasdamas, kad jo sugebėjimas priešintis tuoj tuoj išgaruos, jis pasitraukia iš mūšio ir nekaltina savęs už tai, kad padarė vieną ar dvi netikėtas kvailystes. Karys niekad neleidžia savo dienų vykdydamas rolę, kurią jam skiria kiti.
Šviesos kariai siekia, kad neužgestų ugnis jų akyse.
Šviesos karys nebijo pasirodyti beprotis. (…) Tačiau vieną dieną jis pastebi, kad jo balsas skamba kitaip. Ir tada supranta, kad atvėrė kelią aukštesnei išminčiai pasiekti. Šviesos karys dažnai atrodo beprotis, tačiau tai tik apsimetinėjimas.
tada, kai mažiausiai tikisi, atsiveria naujos durys.
„Prisimink vieną dalyką,-atsako mokytojas.- Žmogus nuskęsta ne todėl, kad įkrenta, o todėl, kad būna po vandeniu“.
Draugai šviesos kario klausinėja, iš kur jis semiasi energijos. Karys atsako: “Iš slapto priešo”. Draugai klausia, kas jis toks. Karys atsako: “Tai tas, kurio negalime sužeisti”. Tai gali būti berniukas, kuris jį, dar vaiką, nugalėjo peštynėse, prieš vienuolika metų palikusi mylimoji, dėstytojas, vadinęs jį asilu. Kai karys pavargsta, prisimena, jog dar nėra matęs savo drąsos. Negalvoja apie kerštą, nes slaptas priešas jau nebe jo istorijos dalis. Galvoja vien apie tai, kaip būti dar vikresniam, kad jo žygiai išgarsėtų pasaulyje ir juos išgirstų tas, kuris jį kadaise įžeidė. Vakarykštis skausmas - šviesos kario jėga.
Šviesos karys visada turi prisiminti penkias kovos taisykles, prieš tris tūkstančius metų surašytas Chuango Tzu: Tikėjimas: prieš stojant į mūšį, reikia tikėti kovos prasmingumu. Draugas: pasirink sąjungininkus ir išmok kovoti drauge su jais, nes niekas nelaimi karo vienas. Laikas: kautynės žiemą skiriasi nuo kautynių vasarą; geram kariui rūpi, kokiu metu tinkamiausia stoti į mūšį. Erdvė: vienaip kovojama tarpeklyje, kitaip lygioje vietovėje. Pagalvok, kokia tavo aplinka ir kaip geriausia tenai elgtis. Strategija: geriausias karys tas, kuris suplanuoja savo mūšį.
Tikėjimas atremia visus smūgius. Tikėjimas nuodus paverčia tyru kaip krištolas vandeniu.
Šviesos karys supranta, kad Dievas panaudoja vienatvę, kad išmokytų žmones gyventi kartu. Panaudoja neapykantą, kad parodytų, kokia begalinė taikos vertė. Panaudoja nuobodulį, kad pabrėžtų rizikos ir atsižadėjimo svarbą. Dievas panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. Panaudoja nuovargį, kad galėtume suprasti pabudimo vertę. Panaudoja ligą, kad pajustume sveikatos palaimą. Dievas panaudoja ugnį, norėdamas paaiškinti, kas yra vanduo. Panaudoja žemę, kad suprastume oro vertę. Panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus gyvenimas.
Šalia jo yra žmonių, kurių širdis tokia gležna, jog ima gyventi liguista aistra; alksta meilės, bet gėdijasi tai parodyti.
Šviesos karys klauso Laozi, kai šis sako, kad turime liautis galvoję apie dienas ir valandas ir skirti kaskart vis daugiau dėmesio minutei.
Karys žino vieną seną liaudies posakį: „Savigaila žudo…“
„Pirmoji dvasinio kelio pakopa yra drąsa“,- sakė Gandhis.
Bailiams pasaulis atrodo grėsmingas ir pavojingas. Jie ieško apgaulingo saugumo, kurio suteikia gyvenimas be didelių iššūkių, ir apsiginkluoja iki dantų, kad apgintų tai, kas, jų nuomone, priklauso jiems. Bailiai galiausiai įtaiso grotas savo pačių kalėjimui.
Šviesos kario mintis siekia toli už horizonto. Jis žino, kad jeigu nieko nepadarys pasaulyje, niekas daugiau to ir nedarys.
Chico Xavier: „Išsprendęs sudėtingas bendravimo problemas, minėk ne sunkias valandėles, bet džiaukis, kad įveikei dar ir šį išbandymą savo gyvenime. Pasveikęs po ilgos ligos, negalvok apie skausmą, kurį turėjai iškęsti, bet dėkok Dievui, kad leido išgyti:.
Šviesos karys kaupia savyje mažus kasdienio gyvenimo stebuklus.
Jis geba pamatyti tai, kas gražu, todėl, kad nešiojasi grožį savyje, - pasaulis yra veidrodis ir kiekvienam žmogui parodo jo paties veidą. Net ir žinodamas savo ribas ir trūkumus, karys daro visa, kas įmanoma, kad išlaikytų gerą nuotaiką krizės valandėlėmis.


Yra du maldos būdai.

Pirmasis toks, kai meldžiama, kad įvyktų konkretūs dalykai, - mėginama Dievui pasakyti, ką Jis turi daryti. Neduodama nei laiko, nei erdvės Kūrėjui veikti. Dievas - kuris puikiai žino, kas kiekvienam iš mūsų geriausia - ir toliau elgsis taip, kaip Jam pridera. Ir tasai, kuris meldžiasi, jaučiasi esąs neišgirstas.

Antrasis maldos būdas - kai žmogus, net ir nesuprasdamas Aukščiausiojo kelių, leidžia, kad jo gyvenime išsipildytų Kūrėjo ženklai. Meldžia, kad būtų apsaugotas nuo kančios, meldžia džiaugsmo kovojant Teisingą Kovą., bet neužmiršta kai kuriomis akimirkomis pasakyti: "Tebūnie Tavo valia".
Cituoti:

Šviesos karys meldžiasi šiuo antruoju būdų.

Karys žino, kad svarbiausi žodžiai visomis kalbomis yra trumpi žodžiai.

Taip. Meilė. Dievas.

Tai žodžiai, kuriuos lengva ištarti ir kurie užpildo didžiules tuščias erdves.

Vis dėlto yra vienas žodis - taip pat labai trumpas, - kurį daugeliui žmonių sunku pasakyti: žodis "ne".

Tas, kuris niekada nesako "ne", tariasi esąs kilnus, supratingas, išauklėtas; todėl, kad "ne" garsėja kaip prakeiktas, egoistiškas, nelabai dvasingas žodis.

Karys šių spąstų išvengia. Būna valandėlių, kai - sakydamas "taip" kitiems - gali sau pačiam sakyti "ne".

Todėl niekada netaria lūpomis "taip", jeigu jo širdis sako "ne".

Pirma: Dievas yra pasiaukojimas. Kentėk šiame pasaulyje, ir būsi laimingas kitame.

Antra: Tas, kas pramogauja, yra kūdikis. Gyvenk įsitempęs.

Trečia: Kiti žino, kas mums geriausia, nes turi daugiau patirties.

Ketvirta: Mūsų pareiga - kad kiti būtų patenkinti. Turime jiems būti malonūs, net jeigu tai reikštų atsižadėti svarbių dalykų.

Penkta: Nereikia gerti laimės taurės, antraip galime pamėgti - o ne visada ją turėsime savo rankose.

Šešta: Reikia priimti visas bausmes. Esame kalti.

Septinta: Baimė - įspėjimo ženklas. Kad nerizikuotume.

Štai priesakai, kurių laikytis negali nė vienas šviesos karys.

Gana nemažas žmonių būrys stovi vidury kelio, jį užtverdamas ir trukdydamas kitiems eiti į rojų.

Puritonas klausia: "Kam šie nusidėjėliai?"

O moralistas rėkia: "Prostitutė nori dalyvauti pokylyje!"

Visuomenės papročių sergėtojas šaukia: "Kaip atleisti svetimautojai, jeigu ji nusidėjo?"

Atgailautojas plėšia nuo savęs drabužius: "Kam gydyti neregį, kuris galvoja tik apie savo ligą ir netgi nepadėkoja?"

Asketas spardosi: "Tu leidi moteriai lieti ant tavo plaukų brangų aliejų! Kodėl jo nepardavus ir nenusipirkus maisto?"

Jėzus šypsodamasis laiko atvertas duris. Ir šviesos kariai įeina, nepaisydami isteriškų riksmų.

Šviesos karys žino savo trūkumus. Tačiau taip pat žino ir savo dorybes.

Kai kurie bendražygiai visą laiką skundžiasi: "Kitiems sekasi labiau nei mums".

Galbūt jų tiesa; bet karys nesileidžia paralyžiuojamas tokios minties; jis stengiasi maksimaliai tobulinti savo gerąsias ypatybes.

Žino, kad gazelės stiprybė - vikrios kojos. Žuvėdros stiprybė - taiklumas griebiant žuvį. Supranta, jog tigras nebijo nienos todėl, kad suvokia savo jėgą.

Tada stengiasi sužinoti, kuo gali kliautis. Ir visada pasitikrina savo ginkluotę, kuri susideda iš trijų dalykų: tikėjimo, vilties ir meilės.

Jeigu turi tuos tris dalykus, nedvejodamas žengia pirmyn.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Sau 03, 2008 3:09 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by Vjacheslav Trushkin for Free Forum/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007