Tėvai ir treneriai: Dešimt įsakymų tėvamsPagal Marin Independent Journal
Nors ir pasitaiko labai aistringų tėvų-sirgalių, laimei, man dar neteko dalyvauti varžybose, kur jie būtų trukdę mėgautis vaizdu, agresyviai nurodinėdami ar rėkaudami ant trenerių, teisėjų ir vaikų. Tačiau panašu, kad JAV tokia problema egzistuoja. Maža to, ji nuolat vis labiau ryškėja.
Čia kai kuriems treneriams tėvai labaia psunkina jų darbą, mat nuolat kišdasi į jų veiklą, nurodinėja, ką reiktų daryti (ką leisti į aikštelę, o ko neleisti, kokios žaidimo strategijos laikytis), pyksta ir kaltina trenerius, kai jų vaikų komandai nesiseka. Tai dažnai baigiasi konfliktais, kurie priverčia trenerius palikti savo darbą arba labai apsunkina ne tik tėvų-trenerių, bet ir trenerių-sportininkų santykius. Arba dar blogiau, - iššaukia agresyvius pačių vaikų poelgius aikštelėje, kurių metu nukenčia kiti vaikai. Todėl žmonės atsakingi už sporto komandas bei sporto programas, treneriai ir psichologai ieško būdų šiems konfliktams spręsti.
Rick Winter vadovaujamoje sporto programoje dalyvaujančių vaikų tėvai gauna nedideles atmintines, kuriose, pagal analogiją su Dešimčia Dievo Įsakymų, yra išdėstyta 10 įsakymų tėvams. Šios rekomendacijos sudarytos remiantis sporto psichologu Rick Wolff ir padeda kurti malonią atmosferą sporto varžybose. Štai tie įsakymai:
- kalbėkite apie kitų komandos (tiksliau, abiejų komandų) narius taip, kaip norėtumėte, kad kiti tėvai kalbėtų apie jūsų vaikus. Varžybas dažnai stebi ir kiti tėvai, todėl prieš ką nors sakydami tribūnose, gerai pagalvokite. Jei norisi ką nors pasakyti, tegu tai būna geri žodžiai.
- patapšnokite treneriui per petį, kai komanda laimi. Tačiau dar labiau patapšnokite jam ar jai per petį tada, kai komanda pralaimi. Treneriai daug atiduoda, dirbdami savo darbą, ir daro viską, kad komanda laimėtų.
- nevenkite per petį patapšnoti ir teisėjams ar arbitrams, juk jie taip pat žmonės. Vaikų sporte teisėjais dažnai būna savanoriai, šiek tiek vyresni sportininkai, kuriems svarbu, kad jų darbas būtų įvertintas.
- priminkite savo vaikui, kad svarbiausia yra stengtis. Visi vaikai nori laimėti, - tai aksioma,- tačiau laimėti gali tik vienas, vadinasi visuomet bus pralaimėjusioji pusė. Būkite pasiruošę sušvelninti savo vaiko nuoskaudas primindami tai, ką jis puikiai padarė aikštelėje ar arenoje.
- venkite povaržybinės analizės. Kai varžybos baigtos ir jūsų vaikas įlipa į automobilį, venkite nuodugnios, detalios povaržybinės analizės apie tai, ką jis ar ji padarė gerai ir blogai. Tiesiog atsipalaiduokite, išsaugokite tą malonų jausmą, kurį suteikė žaidimas, ir mėgaukitės. „Draugiška kritika“ yra blogiausia, ką jūs galite pasiūlyti iš karto po varžybų.
- daug šypsokitės. Vaikų sportas skirtas pramogai, be to, jūs esate pavyzdys savo vaikams. Bent jau pasistenkite sudaryti įspūdį, kad smagiai leidžiate laiką.
- jeigu jūs nesate „geras žaidėjas“ varžybose, nesistebėkite, jei ir jūsų vaikai nėra tokie. Jei pats, būdamas užribyje, rėkausite, šauksite ant teisėjų ar varžovų komandos, nesistebėkite, kai jūsų vaikas ims kopijuoti šį elgesį. Tai bus jūsų atsakomybė.
- skirkite laiko ir išmokite žaidimo taisykles. Šiais laikais vaikai gali užsiimti tokia sporto šaka, kuri jums yra nežinoma. Taigi jei nemokate taisyklių, kodėl jums neišmokus jų kartu su savo vaiku?
- jei jau negalite netriukšmauti per varžybas, tegu tai būna padrąsinimai ir pagyrimai. Pasistenkite, kad jums atvėrus burną, iš ten pasigirstų paskatinimas jūsų vaiko komandai. Tačiau jokiu būdu ne įžeidžiantys, nešvankūs ar sarkastiški komentarai, juk tai – vaikų sportas!
- bet svarbiausia, būkite šalia savo vaiko. Paremkite jį, padrąsinkite, pagirkite ir leiskite jam suprasti, kad mylėsite jį, nepriklausomai nuo pergalių ir pralaimėjimų.
Visą straipsnį anglų kalba galite pasiskaityti http://www.marinij.com/prepsports/ci_4227572.