Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Kov 29, 2024 1:55 am



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
INTELEKTAS 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė INTELEKTAS
autorius: Vilma Kuzmienė .... psichoanalitinė psichoterapeutė

... ko gero, ne visi žino apie kitus intelekto tipus, todėl truputį panagrinėkime juos.
....................

Vizualinis - erdvinis intelektas
yra labai svarbus ne tik profesijoms, susijusioms su techninių žinių naudojimu bei mokslu. Nuo 60 iki 90 procentų visos informacijos žmogus išreiškia neverbaliai. Neverbalinė komunikacija - tai veido grimasos bei išraiškos, atstumas tarp bendraujančių žmonių, prisilietimai, pozos, gestai ir akių kontaktas. Mario Pei, ekspertas komunikacijos srityje, teigia, kad: įvairiose kultūrose egzistuoja apie 700 000 skirtingų kūno signalų. Stebėtina? Rėjus Berdvistelis nustatė, kad vien tik žmogaus veidas sugeba perteikti 250 000 skirtingų išraiškų. Pagrindinė vizualinio intelekto tipo savybė - sugebėjimas suvokti pasaulį ir apdoroti vaizdinius trimatėje erdvėje. Žmonės su išlavintu vizualiniu intelektu mato tai, ko kiti nepastebi. Tai, ką pamatė, jie sugeba išreikšti vizualiai - nupiešti, pastatyti, sukurti skulptūrą.

Muzikinis intelektas
Kai Šerlokas Holmsas susidurdavo su itin sudėtinga problema, jis imdavo smuiką ir grodavo. To dėka jam atsiverdavo naujos perspektyvos ir jis rasdavo aiškų sprendimą ten, kur iki tol buvo vien tik sumaištis. Arturas Konan Doilis, nuotykių romano apie Šerloką Holmsą autorius, parodė mums, kad egzistuoja begalo įdomus ryšys tarp muzikos ir mąstymo veiklos. Muzika padeda mums krizinėse situacijose. Visus svarbius įvykius gyvenime, simbolizuojančius perėjimą į kitą etapą, mes palydime su muzika - tai - vestuvės, laidotuvės, paradai..

Muzika atitinka mūsų dvasinius poreikius, tačiau ji tarnauja ir labiau trivialiems tikslams. Ji lydi politinių partijų lozungus ir didelių įmonių reklamą. Būtent muzika padeda mums geriau prisiminti jas. Senai senai, kai dar nebuvo radijo ir televizijos, kai nebuvo netgi rašto, mūsų protėviai turėjo kitą būdą kaip perduoti žinias iš vienos kartos - kitai. Šamanų ir vadų užduotis buvo informacijos apie pasaulio sukūrimą, dangaus šviesulius, gydančius augalus, medžioklės ypatumus perdavimas augančiai kartai. Šias svarbias žinias išlaikyti atmintyje jiems padėjo būtent muzika. Vado žinios formuodavosi į nedidelius teminius "vienetus", kurie vėliau rimtiškai būdavo dainuojami adresatui. Net ir dabar kai kurios pirmykštės bendruomenės savo žinias perduoda muzikinio - ritminio intelekto pagalba.

Kinestetinis intelektas
Yra toks Džeimso Džoiso apsakymų rinkinys, kurio herojai - mažo Airijos kaimelio gyventojai. Vienas jų - banko kasininkas, ponas Džeimsas Dafis. Šis nedrąsus žmogus susipažino su moterimi. Jis labai mėgo pokalbius su ja, tačiau nutraukė santykius, kai ji norėjo paliesti jo veidą. Autorius taip paaiškina šį keistą herojaus poelgį - "Jis gyveno išlaikydamas tam tikrą atstumą nuo savo kūno" ("He lived a little distanced from his body"). Ponas Dafis - geras pavyzdys sielos ir kūno atsiskyrimui pademonstruoti.

Senovės graikai ir romėnai teikė didelę reikšmę sielos ir kūno bendrumui. Visi žinom jų garsųjį šūkį - Sveikame kūne sveika siela. Rytų kultūrose intlektualinis ir dvasinis augimas skatinamas kūno pratimais - joga, tai chi, aikido. Tačiau mūsų mokyklose ir universitetuose dominuoja lingvistinio bei matematinio intelekto lavinimas. Panašu, kad mes laikomės tik prancūzų filosofo, kuriam jau 400 metų, Rene Dekarto pozicijos, kuris teigė: "Mąstau, vadinasi - egzistuoju". Tačiau daugybėje visuomeninio gyvenimo sričių savo kūno suvokimas ir kinestetinis intelektas yra labai vertinamas. Tai sportas, kuriame siekiama nugalėti. Tai televizija, labai pabrėžianti kūną, kuris tampa viena svarbesnių vertybių mūsų visuomenėje .

Daugybė žmonių stengiasi tesingai maitintis, sportuoti, atsipalaiduoti, kad tik netaptų "sudegimo" ir streso aukomis. Išlavintas kinestetinis intelektas labai svarbus ne tik šokėjams, sportininkams. Jis svarbus toms profesijoms, kurios reikalauja daug bendrauti- vadovams, pardavėjams ir pan. Jie turi mokėti taip save išreikšti neverbaliai, kad auditorija, bendradarbiai ar klientai jais pasitikėtų, jaustųsi gerbiami.

Vidinis asmenybinis intelektas

Visi mes stengiamės rasti atsakymą į klausimą:"Kas aš esu?". Tačiau nuosavą Aš sunku apibrėžti. Jeigu trijų metukų berniuko paprašysite -"Parodyk, kur tu?", greičiausiai jis bakstels piršteliu sau į pilvą. Jeigu tą patį klausimą užduosite vyresniam vaikui arba suaugusiam, ko gero, jis nurodys galvą arba krūtinę. Mes negalime tiksliai pasakyti, kur yra mūsų Aš arba mūsų sąmonės centras. Kur kas lengviau nusakyti "vidinio Aš" savybes. Psichiatras Džeimsas Mastersonas išskyrė tokias "vidinio AŠ" savybes:

- sugebėjimas aiškiai, intensyviai ir spontaniškai išgyventi platų jausmų spektrą

- sugebėjimas įtvirtinti save

- savo vertės jausmas

- sugebėjimas pripažinti ir išgyventi sunkius jausmus

- pasirengimas prisiimti atsakomybę

- kūrybingumas ir mokejimas būti artimu

- sugebėjimas pakelti vienatvę.


Išvardindamas šiuos bruožus, Mastersonas tarsi nusako "vidinio Aš" centrą . Ilgą laiką buvo manoma, kad mintys apie "Aš" ateina į galvą tik psichoterapeutams, filosofams ir teologams. Tačiau viskas pasikeitė. Žmogiškuoju Aš pradėjo domėtis daugybė profesijų - pedagogika, vadybos teorijos ir tt. Šio susidomėjimo priežastis - milžiniški visuomenės vystymosi tempai. Labai greitai ėmė senti žinios. Ir dabar žmonės nori pasirinkti, ko jie nori išmokti. Tikiuosi, kad šis trumpas intelekto tipų pristatymas sudomins jus ir padės išskirti jums būdingus intelekto tipus, o gal atsiras noras tobulinti bei ugdyti ir tuos, kurie jumyse mažai išreikšti.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pir Lap 21, 2005 2:46 pm
Aprašymas WWW
Standartinė 
INTELEKTAS
Intelekto traktavimo problema
Intelektas suvokiamas labai įvairiai. Dažnai jis sutapatinamas su mąstymu, protu, kartais jis traktuojamas kaip proto dalis. Tokį skirtingą intelekto traktavimą atspindi tai, kad nėra tikslaus jo apibrėžimo, kurį pripažintų visi. V.P.Zinčenko (cit. pagal Paulauską, 1995) pateikė apie 70 labai skirtingų, net prieštaraujančių vienas kitam intelekto apibrėžimų. Ir R.J. Corsini (2002) Psichologijos žodyne pateikia net keliolika intelekto apibrėžimų:
 bendri protiniai, kognityviniai gebėjimai, intelektinis įžvalgumas, gebėjimas mokytis iš patirties;
 gebėjimas abstrakčiai mąstyti (Terman, L.M. cit. pagal Corsini, 2002);
 gebėjimas mokytis, prisitaikyti prie aplinkos (Colvin, S.S. cit. pagal Corsini, 2002);
 gebėjimas pozityviai adaptuotis naujose gyvenimo situacijose (Pintner, R. cit. pagal Corsini, 2002);
 mokėjimas bendrauti (Spearman, C.S. cit. pagal Corsini, 2002);
 asmens gebėjimas spręsti problemas ir pateikti atsakymus, atitinkančius jo amžių (English, H. cit. pagal Corsini, 2002);
 efektyvus bandymas užsiimti veikla, kuri laikoma sunkia (Stoddard, G. cit. pagal Corsini, 2002);
 gebėjimas vertinti, suvokti, pagrįsti (Binet, A cit. pagal Corsini, 2002);
 asmens gebėjimas tikslingai veikti, racionaliai mąstyti, efektyviai reaguoti į aplinką (Wechsler, D. cit. pagal Corsini, 2002);
 greitis, kuriuo asmuo reaguoja į įvairius fiziologinius ženklus (Galton, F. cit. pagal Corsini, 2002);
 gebėjimas mokytis ir įgytos žinios (Henmon, V. cit. pagal Corsini, 2002).
R.Amthauer intelektą supranta kaip substruktūrą asmenybės struktūroje, kaip struktūralizuotą protinių sugebėjimų visumą, kuri realizuojasi pasiekimų lygiu. Atskiri sugebėjimai susiję tarpusavyje ir negali būti vertinami kaip izoliuoti elementai (pagal Černi, Komarnik, 1988).
F.Kliksas (cit. pagal Paulauską, 1995) intelektą apibūdino taip:“Jei žodis mąstymas reiškia procesą, tai intelektas – to proceso kokybę.“
Kibernetikoje mąstymas (kaip protinis aktyvumas) ir intelektas (kaip protinių sugebėjimų visuma) apskritai neskiriami (Paulauskas, 1995).
D.Wechsler (1971) teigia, kad intelektas – ne viena visuma, o bruožai ir sugebėjimai, daugiau nustatomi pagal tikslus, kuriems jie pasitarnauja, nei pagal savybes elementų, sudarančių intelektą. Intelekto apibūdinimų daug, tačiau, anot autoriaus, vienas nuo kito jie daugiau skiriasi ne tuo, ką apibūdina, bet ko nepamini. Nė vieno iš šių apibrėžimų negalima laikyti neteisingu, bet kartu kiekvienas jų nepilnas, nes apsiriboja tik nedidele dalimi bruožų, kurie yra būtina plataus intelekto spektro dalis.
Dabartinės koncepcijos
Nors iki šiol nesutariama dėl intelekto prigimties (Sternberg, Detterman, 1986, cit. pagal Gage, Berliner, 1994), tačiau dėl kai kurių dalykų nuomonės vis dėlto sutampa. Daugelis ekspertų sutaria dėl trijų svarbiausių intelekto požymių:
 sugebėjimas geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, simbolius, santykius, koncepcijas, dėsnius) svarbesnis nei naudojimosi konkrečiais dalykais (mechaniniais įrankiais, sensorine veikla) įgūdžiai;
 sugebėjimas spręsti problemas – orientuotis naujose situacijose svarbesnis nei gebėjimas panaudoti gerai išmėgintus reagavimo į įprastas situacijas būdus;
 sugebėjimas išmokti, ypač išmokti ir panaudoti žodžiais ir kitais simboliais reiškiamas abstrakcijas.
Estes (cit. pagal Gage, Berliner, 1994), remdamasis šiais požymiais, suformulavo tokį intelekto apibrėžimą:“Intelektas – individo adaptacinė veikla, kurią paprastai sudaro tam tikri problemų sprendimo aspektai ir kurios kryptis priklauso nuo pažinimo procesų ir operacijų“. Anastasi (cit. pagal Gage, Berliner, 1994) pastebi, kad toks apibrėžimas primena, jog intelektas – ne organizmo viduje egzistuojanti visuma, o veiklos savybė.
„American Psychologist“ (1987) paskelbė Snyderman ir Rothman psichologijos ir pedagogikos specialistų apklausos rezultatus, kurios metu jie turėjo išvardinti jų manymu svarbiausius intelekto požymius. Apibendrinus apklausos rezultatus sudaryta tokia svarbiausių intelekto požymių seka:
Sudedamosios dalys Reikšmingumo procentinis rangas
1) abstraktus mąstymas 99,3
2) gebėjimas spręsti problemas 97,7
3) gebėjimas įgyti žinių 96,0
4) atmintis 80,5
5) prisitaikymas prie aplinkos 77,2
6) protavimo greitis 71,7
7) kalbiniai sugebėjimai 71,0
8 ) matematiniai sugebėjimai 67,9
9) bendrosios žinios 62,4
10) kūrybiškumas 59,6

Intelekto teorijų kryptys
Kartais teigiama, kad lengviau intelektą išmatuoti, nei pasakyti, kas tai yra. Todėl užsienio literatūroje intelektas dažnai turi empirinį-operacinį turinį ir susijęs su psichometrinėmis procedūromis, testavimu (Paulauskas, 1995). Psichometrinė pažiūra į intelektą pabrėžia intelekto „produktus“, tarp jų ir IQ rezultatus. Šio požiūrio besilaikantys tyrinėtojai klausia, ar intelektas – vienas bendras bruožas, savybė, ar tai grupė specifinių gebėjimų. Atsakymas į šį klausimą svarbus, nes jei intelektą laikysime vienu bendru bruožu, tuomet galime teigti, kad asmuo, kurio IQ žemas, nesugeba atlikti visų rūšių užduočių. Tačiau jei intelektas sudarytas iš daugelio specifinių gebėjimų, tai menki sugebėjimai vienoje srityje nereiškia, kad ir kitose srityse gebėjimai tokie pat (Bernstein et al., 2003).
A.Binet ir T.Simonas sukūrė pirmą intelekto matavimo testą, paskelbtą 1905 m. Binet teigė, kad proto procesai dalyvauja įvairiose veiklos rūšyse. Intelektas pasireiškia sudėtingais kognityviniais procesais ir auga iki tam tikro amžiaus (15-16 m.). Aktualią jo būklę galima išmatuoti ir nusakyti protiniu amžiumi, nes biologinis ir protinis amžius gali skirtis.
Šie autoriai davė pradžią statinei, labiau akcentuojančiai intelekto struktūrą, ir dinaminei, labiau besidominčiai intelekto raida, kryptims. Vėlesnes teorijas galima priskirti kuriai nors iš šių krypčių.
Statinės intelekto teorijos intelektą apibūdina kaip kelių įgimtų veiksnių sumą, ne itin kreipdami dėmesį į jo raidą. Nėra sutarimo, kiek tų faktorių ir kokie jie.
Dvifaktorinės teorijos. C.Spearman (Bernstein et al., 2003, Paulauskas, 1995) pastebėjo, kad beveik visi kognityvinių testų rezultatai tarpusavyje koreliuoja teigiamai. Jis padarė išvadą, kad tai lemia bendras kognityvinis gebėjimas, kurį jis pavadino g-faktoriumi (bendrasis intelektas), jis įvairių žmonių skirtingas, bet to paties žmogaus jis visose mąstymo operacijose toks pat. Kadangi pastarasis yra visuose protiniuose veiksmuose, jį galima matuoti bet kuriame iš jų, tačiau geriausiai tam tinka testai, besiremiantys ryšio ir koreliato radimu. G-faktorius, Spearman manymu, yra įgimtos protinės energijos rūšis. Specialiuosius intelektinius gebėjimus pavadino s (specifinis faktorius). Tai specifinė informacija ir įgūdžiai, reikalingi tam tikroms užduotims atlikti. Jie skirtingi to paties žmogaus įvairiuose mąstymo sugebėjimuose. Kiekvienam specifiniam gebėjimui matuoti reikalingas specialus testas.
Spearman teigė, kad konkrečių testų atlikimas priklauso ir nuo g, ir nuo s. Vėlesni testų rezultatų tyrimai atskleidė koreliacijas, kurių negalima paaiškinti nei g, nei s. Jie buvo pavadinti grupiniais faktoriais (Bernstein et al., 2003). Jo sukurta technika, padėjo išskirti g-faktorių, kaip žmogaus intelekto simbolį, vėliau jis išsirutuliojo į faktorinę analizę (Paulauskas, 1995). Toliau plėtodamas g ir s faktorių idėją jis suformulavo dvifaktorę sugebėjimų teoriją, kuri teigia, kad visi žmogaus protiniai sugebėjimai sudaryti iš dviejų nepriklausomų komponentų g ir s.
Miltifaktorines intelekto teorijas galima skirstyti į hierarchines ir lygiaverčių faktorių.
Hierarchinės teorijos daug kuo skiriasi tarpusavyje, bet sutinka, kad faktorių hierarchijos viršūnėje – G-faktorius, susidedantis iš daugelio labiau specifinių faktorių, dar vadinamų grupiniais faktoriais (Vernono, Burto teorijos, cit. pagal Paulauską, 1995).
R.B.Cattell (1971) paskelbė savo teoriją, kurioje Spearman g-faktorių padalino į fluidinį (gf) ir kristalizuotą (gc) intelektą. gc – pirminiai, specifiniai gebėjimai: verbaliniai, matematiniai, erdviniai, mechaniniai ir kt., jiems didelę įtaką daro aplinka, kultūra. gf taip pat remiasi pirminiais gebėjimais, bet labiausiai pasireiškia nuo kultūros nepriklausančiose srityse, užduotyse, susijusiose su abstrakcijomis, santykių išskyrimu, samprotavimu ir problemų sprendimu. Fluidiniam intelektui pakenkia bet kurios smegenų srities pažeidimas, kristalizuoto intelekto gebėjimai smegenyse turi tam tikras sritis, ir tik tos srities pažeidimas sukelia konkretaus gebėjimo sutrikimus. Skiriasi abiejų intelekto rūšių standartinis nuokrypis: gf protinis amžius būna apie 50% didesnis nei gc. gf piką pasiekia apie 15 gyvenimo metus, o vėliau palaipsniui mažėja, o gc auga iki senatvės.
Kad būtų galima tiksliau išnagrinėti intelekto faktorių dvilypumą, Cattell (1971) sudarė triadinę gebėjimų struktūros teoriją, skiriančią tris struktūrų klases. Pirmoji klasė galėtų būti vadinama faktoriais, nes tai tarpiniai bendrųjų gebėjimų išraiškos elementai ar tam tikrų sričių instrumentiniai gebėjimai. Antroji grupė – neurologiškai nulemtos jėgos, lokalizuotis tam tikrose smegenų srityse. Tai faktoriai, įtakojantys vizualizaciją, motorinius gebėjimus ir t.t. Trečioji grupė – bendrieji gebėjimai, padedantys atlikti kognityvines užduotis.
Ši teorija panaši į D.O.Hebb (cit. pagal Paulauską, 1995) intelekto skirstymą į A ir B intelektus:
intelektas A – pagrindinis organizmo intelektas, nulemtas genotipo, apibrėžia viršutinę žmogaus galimybių ribą. Jis negali būti stebimas;
intelektas B įeina į įgimtų savybių ir aplinkos tarpusavio sąveiką. Jį lemia fenotipas. Pasireiškia išorėje, elgsenoje.
Trijų pakopų teorija (cit. pagal Paulauską, 1995) teigia, kad intelektą sudaro autonomiškos, kartais menkai koreliuojančios tarpusavyje, dalys, bet išsiugdytas intelektas – struktūra, jungianti savyje harmoningai organizuotą lygių hierarchiją:
1) sveikas protas – tai bazinis lygis, kasdieninės veiklos logika, praktinis mąstymas, padedantis lanksčiai prisitaikyti prie situacijų, remiantis buitine patirtimi. Ryšio tarp daiktų suvokimas, mokėjimas sieti konkrečias žinias ir taisykles su konkrečia situacija. Veikia akivaizdumo pagrindu;
2) nuovoka, protingumas. Tai išsilavinimo pagrindas: gebėjimai abstrahuoti, sisteminti, kurti taisykles. Šį intelekto lygį sąlygoja žinių sistema. Jis turi kolektyvinio patyrimo komponentą. Jame susijungia dėsniai, būdai, metodai, normos, taisyklės, lemiančios žmonių tarpusavio santykius visuomenėje. Veikia pagal išankstines instrukcijas, schemas formalios logikos pagrindu, greit, automatiniu rėžimu. Jo pagrindas – stabilios buitinio ir mokslinio žinojimo struktūros. Šis lygis nelankstus, nekūrybingas, neperžengia susiklosčiusių darbinių schemų ribų, bet universalus savo apibendrinimu;
3) protas, išmintis – aukščiausios kūrybinės galios, potencijos; aukščiausio loginio supratimo pakopa; teorinė, reflektuojanti, filosofiškai mąstanti sąmonės dalis, operuojanti plačiais apibendrinimais, orientuota į išsamiausią, giliausią tiesos žinojimą. Į naują intelekto kokybė vienija geriausias pirmo ir antro lygių savybes. Veikia pagal principą nuo abstraktaus prie konkretaus. Gali veikti peržengdamas gramatinių formų ribas.
Lygiaverčių faktorių teorijos. T.L.Kelley (cit. pagal Paulauską, 1995) pasiūlė į intelekto struktūrą įtraukti penkis vienodai svarbius faktorius: erdvinių gebėjimų; verbalinių gebėjimų; skaičiavimo gebėjimų; atminties gebėjimų; greičio gebėjimų.
Kad intelektas neturi hierarchinės struktūros, teigė ir L.L.Thurstone (Paulauskas, 1995). Jis, naudodamas statistinę faktorių analizę, nagrinėjo koreliacijas tarp IQ testų, bandydamas nustatyti esminius faktorius ar gebėjimus, matuojamus tais testais. Analizės neatskleidė vieno dominuojančio g-faktoriaus. Vietoje to jis išskyrė santykinai nepriklausomus pirminius protinius gebėjimus: suvokimo greitis; skaičiavimas; žodžio suradimo lengvumas; verbalinis supratimas; erdvinių santykių įvertinimas; atmintis; samprotavimas. Thurstone (cit. pagal Bernstein et al., 2003) neneigė, kad g egzistuoja, bet jis tvirtino, kad jis nėra toks svarbus apibūdinant konkretų asmenį, kaip nepriklausomi pirminiai protiniai gebėjimai. Taip pat ir Spearman neneigė specialiųjų gebėjimų egzistavimo, bet tvirtino, kad apie asmens protinius gebėjimus g pasako daugiau.
Po dešimtmečius trukusių tyrinėjimų daugelis psichologų sutinka, kad tarp įvairių pažintinių gebėjimų testų yra teigiama koreliacija, ką būtų galima pavadinti g-faktoriumi. Tačiau smegenys neturi tokio vieningo bruožo, kurį žmonės vaidina intelektu. Tačiau kognityviniai gebėjimai gali būti sugrupuoti „sluoksniais“, pradedant siaurais, specifiniais gebėjimais ir einant prie platesnių, bendresnių; g – bendriausias iš jų (Carroll, 1993, cit. pagal Bernstein et al., 2003).
J.P.Guilfordas (cit. pagal Paulauską, 1995), remdamasis hipoteze, kad kiekvieną sugebėjimą galima aprašyti remiantis trimis dimensijomis (operacija, turiniu ir rezultatu), sukūrė trimatį intelekto modelį. O kiekvienas matavimas, dimensija susideda iš kategorijų. Šis modelis apima 120 kubelių (gardelių), simbolizuojančių unikalų elementarų sugebėjimą. Vėliau figūrinė informacija buvo padalinta į akustinę ir vizualinę, todėl faktorių padaugėjo iki 150. Šis modelis pranašesnis už kitus, nes yra artimiausias intelekto sampratai informacijos teorijos požiūriu, atspindi įvairius lygius, kokybiškai skirtingus procesus, sudarančius intelektą, palengvina sugebėjimų taksonomiją.
Tačiau Guilford naudojamų testų elementariems sugebėjimams matuoti rezultatai dažnai tarpusavyje teigiamai koreliuoja gana dideliu laipsniu, tai galėtų rodyti G-faktoriaus egzistavimą. Be to, dirbtinis ir nepakankamai pagrįstas atrodo elementarių sugebėjimų skaičius.
Nors struktūrinėmis intelekto teorijomis remiasi daugelis intelekto testų, tačiau jos tik aprašo , o nenurodo priežasties-pasekmės ryšio ir yra statiškos, neatsižvelgia į kognityvinių procesų dinamiką, intelekto kitimą bręstant.
Dinaminės intelekto teorijos. Jos intelektą traktuoja kaip vieną svarbiausių priemonių, laiduojančių prisitaikymą prie aplinkos. Svarbus prisitaikymo aspektas – reagavimo lankstumas, susijęs su gebėjimu mokytis. Intelekto, kaip sugebėjimo mokytis, matas yra pateiktos medžiagos, kurią dar sugebame išmokti, sunkumo laipsnis (Ferguson, cit. pagal Paulauską, 1995). Tokiu atveju intelektas laikomas individo įgytu generalizuotu mokymosi technikų rinkiniu. Požiūrio į intelektą kaip gebėjimą spręsti problemas atstovas Piaget (cit. pagal Paulauską, 1995) daugiau domėjosi intelekto vystymusi, mąstymo procesų kitimu ontogenezėje. Jo teorijos esmė: intelektas – tam tikra biologinės adaptacijos forma. Protinė vystymosi raida sąlygoja vis geresnį prisitaikymą, kuris paremtas kognityvinių struktūrų sudėtingumo ir efektyvumo didėjimu. Prisitaikymas kognityvinių kategorijų aspektu paremtas asimiliacijos ir akomodacijos palaikymu. Asimiliacija – išorinio pasaulio priskyrimas prie jau susiformavusių kognityvinių struktūrų. Tai būdinga visiems kognityvinės raidos etapams. Akomodacija – jau esančių kognityvinių struktūrų modifikacijos procesas, padedantis prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Abu šie procesai neatsiejami o prisitaikymo esmė – pusiausvyros tarp jų palaikymas. Prisitaikymo galimybės didėja sudėtingėjant kognityvinėms struktūroms, joms tampant pastovesnėmis. Iš pradžių jos formuojasi nesąlyginių refleksų pagrindu, vėliau, asimiliacijos ir akomodacijos dėka, randasi vis sudėtingesnė struktūrų hierarchija. Formuojantis toms kognityvinėms struktūroms pasireiškia intelektas. Tos struktūros visiems žmonėms universalios, bet skirtingos įvairiais amžiaus periodais.
H.J.Eysenck (cit. pagal Paulauską, 1995) pastebi, kad Piaget periodai primena protinio amžiaus idėją: Piaget manė, kad vystantis mąstymui išsiskiria nemažai nepriklausomų nuo turinio formalių struktūrų, viena kitą keičiančių vaikui augant. Jų eilė nulemta biologiškai. Mokymo proceso reikšmė ignoruojama. Mąstymo raida laikoma tarsi stichiniu procesu, vien organinio brendimo produktu. Pagrindinis raidos dėsnis: vystydamasis mąstymas pereina daug stadijų, kurių nuoseklumas fatališkai determinuotas. Vaiko psichinė raida vyksta tarsi savaime, veikiama tarpusavyje sąveikaujančių vidinių dėsnių, vidaus ir išorės faktorių. Testais nustatyti protiniai gebėjimai tyrėtų parodyti kurioje stadijoje, kokio protinio amžiaus yra tiriamasis.
Praėjusio šimtmečio VI dešimtmečio viduryje Berkley universitete atlikus intelekto tyrimą asmenų nuo gimimo iki 21 metų amžiaus nustatyta, kad testais matuojamas intelektas didėja iki 21 metų, taip pat didėja ir individualūs intelekto skirtumai (cit. pagal Paulauską, 1995). Tai prieštarauja Cattell ir Piaget manymui, kad intelektas vystosi tik iki 15-16 m. bei Eysenck pateiktoms intelekto ir amžiaus tarpusavio priklausomybės kreivėms.
Panašios į Piaget požiūrį rusų mokslininkų suformuluotos veiklos efektyvumo (protinių gebėjimų) teorijos. Remdamiesi teze, kad praktika – pažinimo šaltinis ir jos pagrindu formuojasi pažintiniai procesai, L.Vygotskis ir S.Rubinšteinas (cit. pagal Paulauską, 1995) padėjo veiklos teorijos pamatus: veikla - pagrindinė žmogaus aktyvumo forma, centrinis santykio „žmogus-pasaulis“ reguliatorius. Plėtodami šia tezę B.Teplovas ir A.Leontjevas (cit. pagal Paulauską, 1995) sukūrė gabumų teoriją. Teplovas taip įvardina visų gabumų pagrindines funkcines savybes:
gabumai – tokie bruožai, kurių atžvilgiu žmonės skiriasi tarpusavyje;
gabumai – tik tokie bruožai, kurie sudaro sąlygas veiklos efektyvumui;
gabumai sudaryti iš individualių bruožų, paaiškinančių žinių, įgūdžių, sugebėjimų priėmimo greitumą, lengvumą.
Gabumai, kaip visi psichiniai reiškiniai, nei įgimti, nei paveldėti: įgimtos tik anatominės-fiziologinės savybės, nervų sistemos struktūros ypatumai, sudarantys gabumų raidos pagrindą. Gabumai – raidos rezultatas, o kadangi žmogaus raidos pagrindas – veikla, vadinasi, ji – būtina gabumų atsiradimo sąlyga. Gabumai labai susiję tarpusavyje. Žmonės skiriasi ne tik gabumų lygiu, bet svarbiausia tuo, kad turi gabumų, t.y., skiriasi kokybiškai. Todėl individų skirstymas pagal gabumų lygį tradicinių intelekto testų pagalba neesminis ir net beprasmiškas. Gabumus galima išugdyti, todėl jų galimybes riboja išgyvenimo ilgumas ir mokymo metodai. Teplovas intelektą sutapatina su protiniais gabumais. Ir jis, ir Rubinšteinas skirstė gebėjimus į bendruosius (protiniai gabumai – intelektas) ir specialiuosius (muzikiniai, dailės, literatūriniai).
A.Leontjevas (cit. pagal Paulauską, 1995), remdamasis Vygotskio ir Teplovo požiūriais, sugebėjimus skirstė į įgimtus ir specifinius. Tačiau Rubinšteinas tvirtina, kad intelektiniai sugebėjimai traktuotini kaip mokymosi gabumai. Minėdamas fiziologinius sugebėjimų pagrindus jis turi omenyje struktūrų funkcionavimo būdą ir formavimosi lengvumą, kurie priklauso nuo nervų sistemos ypatybių, o ne nuo socialinių-istorinių sąlygų.
Intelekto grindimas veiklos efektyvumu patrauklus tuo, kad elgesio efektyvumą nesunku išmatuoti. Bet tokio požiūrio trūkumai yra tie, kad efektyvumą sąlygoja ne vien intelektinės savybės, bet ir daug kitų faktorių: motyvacija, temperamentas, patirtis, nervų sistemos tipas, aktyvacijos laipsnis, žinios, nuovargis ir kt. sąveikos. Didelę įtaką daro ir aplinkos sąlygos, kurios kinta įvairiomis situacijomis.
Apibendrinus galima pastebėti, kad intelekto raidos teorijos panašios į intelekto struktūros teorijas, bet kartu ir skiriasi nuo jų. Panašumai: abiejų grupių teorijos teigia, kad intelekto pagrindas – gebėjimas protauti. Piaget intelekto pagrindu sukonstruotų ir tradicinių intelekto testų rezultatai gana ryškiai koreliuoja. O tai leidžia manyti, kad Piaget naudotos užduotys turi g-faktorių. Skirtumai: struktūrinėse teorijose, paremtose psichometriniais matavimais, intelekto raida laikomas kiekybinis prieaugis, jos statiškos, pabrėžiami skirtumai tarp atskirų individų intelekto, o intelekto raidos teorijos pabrėžia dinamiškumą, kuris laikomas naujų kognityvinių struktūrų formavimusi, t.y., jos kreipia dėmesį į kokybinį vystymąsi, domisi to paties individo intelekto raida ontogenezėje.
Intelektas informacijos teorijos požiūriu. Čia labiau domimasi informacijos apdorojimo procesais, nei intelekto rezultatais ar kitais intelekto „produktais“ (Das, 2002; Hunt, 1983; Naglieri et al., 1991; Vernon, 1987, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Šio požiūrio šalininkai klausia, kokios protinės operacijos būtinos intelektinių užduočių atlikimui? Kurie aspektai priklauso nuo ankstesnio išmokimo, o kurie - nuo dėmesio, darbinės atminties, atlikimo greičio. Kitaip tariant, suvokimo, mokymosi, atminties ir pažintiniai procesai susiejami su intelektu. Nagrinėjama, ar šiuose procesuose yra individualių skirtumų, koreliuojančių su intelekto rodikliais, ar intelekto rodikliai koreliuoja su dėmesiu tam tikruose mąstymuose procesuose ar tų procesų greičiu (Bernstein et al., 2003). Informacijos teorijos schema, ir kai kalbama apie mašinas, ir apie gyvūnus ar žmones, apima tris bazinius elementus: siųstuvą, kanalą ir imtuvą. Psichologijoje ši teorija pirmiausiai panaudota kognityvinių, ypač informacijos apdorojimo, procesų, labiausiai atspindinčių mąstymo procesus, tyrimui. E.Huntas ir kiti autoriai (Ackerman, 1994: Eysenck, 1987; Hunt, 1980, cit. pagal Bernstein et al., 2003) teigė, kad intelektas priklauso nuo dėmesio. Dėmesys savyje turi daug protinės energijos. Kai žmogus atlieka sudėtingas užduotis arba kelias užduotis vienu metu, jie turi panaudoti didesnius šios energijos kiekius. Ankstyvieji Hunt (cit. pagal Bernstein et al., 2003) tyrimai parodė, kad intelektas priklauso nuo gebėjimo sutelkti dėmesį. Teigiamai koreliuoja IQ rezultatai ir gebėjimas atlikti užduotis, reikalaujančias dėmesio sutelktumo (Stankov, 1989, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Hunt (cit. pagal Paulauską, 1995) manymu, atmintis – tai pažintinius procesus tvarkantis mechanizmas, o intelektas – sugebėjimas pasirinkti teisingą kognityvinę strategiją.
Kitas galimas ryšys tarp informacijos apdorojimo procesų ir intelekto skirtumų susijęs su apdorojimo greičiu. Gali būti, kad aukštus intelekto įverčius turintys žmonės pasižymi greitesniu informacijos apdorojimo greičiu nei kiti. Kai užduotis sudėtinga, gebėjimas greit mąstyti gali pablogėti, nes informacija gali pasimiršti dar prieš tai, kai ji bus panaudota (Jensen, 1993; Larson & Saccuzzo, 1989, cit. pagal Bernstein et al., 2003).
Ši hipotezė atrodo pagrįsta, bet tyrimai rodo, kad tik apie 25% skirtumų tarpasmeninių skirtumų, susijusių su bendrųjų pažintinių gebėjimų testais, gali būti paaiškinami informacijos suradimo ilgalaikėje atmintyje greičiu, trumpalaikės ir darbinės atminties gebėjimais bei kitais informacijos apdorojimo gebėjimais (Baker, Vernon & Ho, 1992; Miller & Vernon, 1992, cit. pagal Bernstein et al., 2003).
R.J.Sternberg (cit. pagal Paulauską, 1995) teigė, kad protinius gabumus reikia analizuoti keturiais lygiais:
1. Paprastų uždavinių lygis. Analizė remiasi analogija, klasifikacija, seriacija, metaforų, įvairių silogizmų papildymas. Tam reikalinga indukcija ir dedukcija.
2. Sudėtingų užduočių lygis. Analizė išsamesnė. Tiriami informacijos apdorojimo procesai, įgalinantys spręsti uždavinį, skaidant jį į sudedamąsias dalis. Informacijos apdorojimo procese dalyvauja tokios sudėtinės dalys:
a)išvados darymo;
b)performavimo;
c)pritaikymo (priderinimo);
d)nustatymo;
e)kodavimo;
f)reagavimo (veikimo).
Nuo užduoties pobūdžio priklauso komponentų skaičius ir jų konfigūracija.
3. Komponentų lygis analizuojamas trimis smulkesniais lygiais:
a)aukščiausiu – bendri komponentai, reikalingi visų tipų užduotims spręsti;
b)kategorinių komponentų, reikalingų informacijai apdoroti užduotyse, priklausančiose tam tikrai kategorijai;
c)žemiausių – specifiniai komponentai, reikalingi konkrečioms atskiroms užduotims spręsti.
4. Metakomponentų lygis atlieka trečio lygio kontrolės funkcijas. Metakomponentai padeda parinkti komponentus ir veiksmus su jais, strategijas, leidžiančias spręsti uždavinį.
Antrojo lygio komponentai su metakomponentais sudaro vieną faktorių, Sternberg ir Spearman vadintą G-faktoriumi ir tapatintą su intelektu. Jį galima matuoti laiko, reikalingo užduočiai, sudarytai pagal minėtą komponentų koncepciją, atlikti ir padarytų klaidų kiekio ir pobūdžio pagrindu. Sternberg (cit. pagal Paulauską, 1995) teigia, kad komponentų sąrašas nėra baigtinis, ateities tyrimų pagalba galima išskirti tolimesnius komponentus (elementarius intelekto vienetus, atomus).
Ši teorija gana statiška, neatsižvelgia į tarpusavio sąveiką tarp bazinių elementarių kognityvinių procesų, kurie yra intelekto esmė.
Daugialypis intelektas
Žmonės, kurių IQ rezultatai tėra vidutiniai ar net žemesni už vidutinius, gali pasižymėti išskirtiniais gebėjimais tam tikrose srityse (Miller, 1999, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Išskirtiniai gebėjimai tam tikrose srityse patvirtina H.Gardner daugialypio intelekto teoriją (1998, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Tyrinėdamas intelektą Gardner sutelkė dėmesį į tai, kaip žmonės naudoja tokias simbolių sistemas kaip kalba, matematika, muzika. Jis klausė, ar su šiomis sistemomis susijusios užduotys reikalauja tų pačių gebėjimų ir procesų, to paties „intelekto“. Anot Gardner, skirtingoms užduotims atlikti reikia skirtingų gebėjimų. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą intelektinį potencialą, kurį kiekvienu atveju sudaro skirtingi gebėjimai. Biologinė prigimtis suteikia pagrindą tam tikriems gebėjimams atsirasti; kultūra pateikia simbolių sistemas (pvz., kalbą), padedančias tuos biologinės prigimties suteiktus gebėjimus mobilizuoti. Nors intelektiniai gebėjimai tarpusavyje sąveikauja, tačiau jie gali funkcionuoti ir nepriklausomai, o individai gali išvystyti tam tikrus intelektinius gebėjimus labiau už kitus.
Gardner (cit. pagal Bernstein et al., 2003) išskirti specifiniai intelektiniai gebėjimai yra tokie: kalbinis intelektas (jį atspindi platus žodynas ir skaitomo teksto suvokias); loginis-matematinis intelektas (nustatomas pagal aritmetinius gebėjimus, tam tikros rūšies samprotavimus); erdvinis intelektas (stebimas objektų santykių suvokimą); muzikinis intelektas (gebėjimai, apimantys ritmo, tempo, garsų atpažinimą); kūno-kinestetinis intelektas (gebėjimas šokių srityje, sporte); tarpasmeninis intelektas (gebėjimas suprasti kitus ir bendrauti). Yra tyrinėtojų, manančių, kad žmonės turi ir emocinį intelektą, apimantį gebėjimą suvokti emocijas ir susieti jas su mąstymu (Meyer & Salovey, 1997, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Gardner (cit. pagal Bernstein et al., 2003) teigia, kad tradiciniai intelekto testai tiria tik tris pirmuosius intelektinius gebėjimus todėl, kad jie labiausiai vertinami mokykloje.
Gardner požiūris į intelektą patrauklus tuo, kad pagal jį kiekvienas gali būti intelektualus bent vienoje srityje. Tačiau šis požiūris kritikuojamas, nes į intelekto sąvoką įtraukiant ir atletinius bei muzikinius gebėjimus sumenkėja intelekto sąvokos validumas ir naudingumas. Nepaisant to, Gardner su kolegomis ir toliau ties būdais, kurie padėtų įvertinti galbūt reikšmingus daugialypio intelekto komponentus, kuriuos iki šiol ignoravo tradiciniai intelekto testai (Kornhaber, Krechevsky, & Gardner, 1990, cit. pagal Bernstein et al., 2003).

Paveldimumo įtaka intelektui
Daugelio metų tyrimai leidžia psichologams daryti išvadą, kad ir paveldėjimas, ir aplinka sąveikauja ir įtakoja intelektą. Gabūs, protingi vaikai patys kuria ir turtina savo aplinką, o įgimti gebėjimai žmonėms leidžia pasinaudoti aplinkos teikiamais privalumais (Scarr & Carter-Saltzman, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Be to, jei biologiškai nulemtas intelektas padeda tėvams sukurti intelekto vystymąsi skatinančią aplinką, jų vaikams įtaką daro ir paveldėjimas, ir aplinka.
H.J.Eysenck (cit. pagal Paulauską, 1995) teigia, kad:
1. Vaikai paprastai savo intelektu panašūs į tėvus, bet tai gali sąlygoti ir paveldėti genai, ir tai, kad vaikas auga tėvų intelekto sąlygotoje aplinkoje. Čia galioja Mendelio paveldėjimo teorija, teigianti, kad itin ryškios tėvų savybės persiduoda vaikams su tendencija regresuoti vidutinių dydžių link. Tai gali būti paaiškinama vien paveldėjimo dėsniais.
2. Tyrimai rodo, kad homozigotiniai dvyniai, nuo mažens augę skirtingomis socialinėmis sąlygomis, turi panašesnį intelektą nei heterozigotiniai dvyniai, taip pat išskirti nuo mažens. Tačiau kai genetinė medžiaga skirtinga, o socialinė aplinka ta pati, būtų galima spėti, kad aplinka lemia intelekto lygį, bet tyrimai rodo, kad net toje pačioje aplinkoje augusių vaikų IQ toks pat įvairus, kaip ir augusių skirtingose šeimose.
Remdamasis šiais argumentais Eysenck nurodo, kad apie 80% faktorių, kuriais individai skiriasi vienas nuo kito, lemia paveldimumas, 20% lemia aplinka. Bet Eysenck patikslino, kad tai tinka Vakarų pasauliui ir tik šiuo metu, kad dydžiai tik apytikriai, ir kiekvienu individualiu atveju paveldimumo ir aplinkos įtaka skiriasi.
Kiti tyrinėtojai taip pat nagrinėjo, kokią įtaką intelektui turi paveldėjimas ir aplinka. Taip pat tirti homozigotiniai dvyniai, išskirti ankstyvoje vaikystėje ir auginti skirtingoje aplinkoje. Tuo pat metu tirti ir identiški dvyniai, auginti kartu. Šie tyrimai parodė, kad paveldėjimo faktoriai ryškiai koreliuoja su IQ rezultatais. Kai identiški dvyniai, išskirti nuo gimimo ir auginti skirtingose šeimose, buvo ištirti po daugelio metų, koreliacija tarp jų rezultatų buvo +,60 (Buochard et al., 1990; McGue et al., 1993; Pederson et al., 1992, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Tačiau IQ koreliacijų tyrimai parodo ir aplinkos įtaką (Scarr, 1998, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Tiriant du žmones (dvynius, brolius ar seseris ar genetiškai nesusijusius vaikus), kartu augintus globos namuose, genetinio tapatumo laipsnis netenka reikšmės – koreliacija tarp jų IQ rezultatų didesnė, nei tada, kai jie augo skirtingoje aplinkoje (Scarr & Carter-Saltzman, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Tai kiek prieštarauja Eysenck teiginiams.
Aplinkos įtaką rodo ir rezultatai tyrimų, kuriuose stebėti IQ rezultatų pokyčiai pakitus aplinkai po įvaikinimo. Kai vaikas iš skurdžios aplinkos pateko į intelektui vystytis palankią aplinką, kurioje jie susidūrė su įdomiais daiktais, nauja patirtimi, kur šalia buvo palaikantis ir jautrus suaugęs, jų IQ rezultatai nežymiai pagerėjo (Weinberg, Scarr & Waldman, 1992, cit. pagal Bernstein et al., 2003).
Prancūzijoje tuoj po gimimo įvaikintų vaikų tyrimai parodė ir genų, ir aplinkos įtakos svarbą. Šie vaikai buvo tirti praėjus keletui metų po įvaikinimo. Vaikų, kurių biologiniai tėvai buvo iš aukštesnio socioekonominio sluoksnio, kur aukštesni IQ rezultatai pasitaiko dažniau, IQ rezultatai taip pat buvo aukštesni nei vaikų, kurių tėvai buvo iš žemesnio socioekonominio sluoksnio, nepaisant to, kokiam socioekonominiam sluoksniui priklausė įtėviai (Capron & Duyme, 1989, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Tai patvirtina ir kitų tyrimų rezultatai (Cardon & Fulker, 1993; Cardon et al., 1992, cit. pagal Bernstein et al., 2003), teigiantys, kad vaikų pažintinių gebėjimų genetinis komponentas padeda geriau pasinaudoti naujos aplinkos teikiamomis galimybėmis. O vaikų iš žemo socioekonominio sluoksnio, po įvaikinimo patekusių į akademiškai turtingą aplinką, IQ rezultatai padidėjo 12-15 taškų (Capron & Duyme, 1989, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Kiti tyrimai taip pat patvirtino, kad įvaikintų vaikų IQ rezultatai buvo vidutiniškai 14 taškų aukštesni nei jų brolių ar seserų, likusių gyventi su biologiniais tėvais skurdesnėje, aplinkoje (Schiff et al. 1978, cit. pagal Bernstein et al., 2003).
Kiti faktoriai, galintys neigiamai įtakoti pažintinius gebėjimus: netinkama mityba, alkoholis, mažas svoris tik gimus, gimdymo komplikacijos (Matte et al., 2001; Strathearn et al., 2001, cit. pagal Bernstein et al., 2003). O ankstyvas ruošimas mokyklai, akademinių gebėjimų vystymas padeda gerinti intelekto testų rezultatus (Neisser et al., 1996; Ripple et al., 1999, cit. pagal Bernstein et al., 2003).
Kai kurie tyrinėtojai padarė išvadą, kad paveldėjimo ir aplinkos įtaka kognityviniams gebėjimams maždaug vienoda; kiti pastebi, kad paveldėjimo įtaka kiek didesnė (Herrnstein & Murray, 1994; Loehlin, 1989; Petrill et al., 1998; Plomin, 1994, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Viena tyrėjų grupė net mano, kad su ypač aukštai IQ rezultatais susiję tam tikri genai (Chorney et al., 1998, cit. pagal Bernstein et al., 2003). Tačiau reikia pabrėžti, kad apie tokį santykinį paveldėjimo ir aplinkos indėlį galima kalbėti tik aptariant žmonių grupes, o ne atskirus individus, nes kiekvienu konkrečiu atveju šių abiejų veiksnių įtakos dydis skirtingas. (Tą patį teigia ir Eysenck).
Aplinkos ir genetinių faktorių įtaka intelektui su laiku kinta. Aplinkos įtaka didesnė jaunesniame amžiuje (Plomin, 1994, cit. pagal Bernstein et al., 2003), o su amžiumi mažėja.


Pir Lap 28, 2005 7:23 pm
Senbuvis (-ė)

Užsiregistravo: Sek Lap 20, 2005 9:37 pm
Pranešimai: 194
Miestas: Vilnius - Raseiniai
Standartinė 
uoj, Baltai, jūs (lyg) žinodamas man labai naudingos info pateikėt :D beveik pusę kursinio ir turiu :wink: :lol: gal būtų galima sužinot, iš kokio šaltinio paėmėt :?: :)

_________________
Jei kelionės tikslas tobulas, tai dar nereiškia, jog visą kelią tobulumo nebus.


Pir Lap 28, 2005 8:08 pm
Aprašymas
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Džiaugiuosi, kad ir Siluma savo diplominiu pasidalino. Optimiste, teks tau nurodyti šaltinį www.baltai.lt :lol:

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pir Lap 28, 2005 10:20 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007