Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 12:37 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 
SAVIŽUDYBĖS 
Autorius Žinutė
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė SAVIŽUDYBĖS
Kodėl lietuviai žudosi?

DARIUS POCEVIČIUS

2004 m. balandžio 24 d. pirmajame savaitraščio "Šiaurės Atėnai" puslapyje buvo išspausdintas interviu "Nelaikšiai ant Golden Gate tilto". Žurnalistė A. Baranauskaitė ir psichologė D. Gailienė kalbasi apie savižudybes Lietuvoje: ar lietuviai žudosi? Kodėl jie taip daro? Kas paskatina žmogų atsisveikinti su šiuo pasauliu? Interviu pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški atsakymai:

1. "Į Europos Sąjungą ateina kraštas, pasižymintis didžiausiu savižudybių skaičiumi. [...] Mes atrodome kaip koks zoologijos sodas".

2. "Tai yra sovietmečio pasekmės. [...] Krikščionybė prieštaravo savižudybei, ir tik atėję sovietai sumaitojo šį kraštą".

3. "Įtaigiai parašytas straipsnis tikrai padidina teigiamą požiūrį į savižudybę, ypač tų, kurie palankiau į tai žiūrėjo anksčiau..."

Taigi, viskas tarsi paprasta ir aišku. Lietuviai žudosi daugiau už kitus europiečius, dėl to prieš šiuos jaučiasi baisiai nejaukiai, lietuviai tuo anksčiau niekada nepasižymėjo, savižudybėmis juos užkrėtė sovietmetis, dabar viskas būtų lyg ir gerai, bet nesupratinga žiniasklaida romantizuoja savižudžius, o visokie intelektualai tik kvailai postringauja apie pasirinkimo laisvę, todėl savižudybių nemažėja...

Iš karto reikia pasakyti, kad šis interviu tiesiog pribloškė vulgarumu. Didžiai gerbiama psichologė (čia gal geriau tiktų žodis "sociologė"?) D. Gailienė kalba lyg iš valdžios tribūnos, dejuoja dėl prastų demografinių rodiklių, gąsdina procentais ir sociologinių apklausų rezultatais.

Visą kaltę dėl didelio savižudybių skaičiaus D. Gailienė tiesmukai suverčia sovietmečiui, kurio metu Lietuva neva prarado krikščioniškas tradicijas. (Beje, savižudybių skaičius gerokai išaugo tik LAISVOS IR NEPRIKLAUSOMOS Lietuvos laikais – 1994–1995 m.) Tačiau ne viskas taip paprasta. Šimtai šviesiausių žmonijos protų – pranašų, filosofų, mokslininkų – šimtmečiais bandė išsiaiškinti, kodėl žmogus – tikintysis ar bedievis – staiga ima ir nusižudo. Taip ir neišsiaiškino. Nieko naujo nepasakysiu ir aš. Užduosiu tik keletą klausimų, kurie galbūt sukels tik dar daugiau neaiškumų: kodėl krikščionybė perėmė Platono idėją apie kūno ir dvasios atskyrimą? Ką reiškia Jėzaus žodžiai "Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras"? Ką turėjo galvoje apaštalas Paulius, sakydamas: "Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas"? Kodėl tarp pirmųjų krikščionių buvo pastebima masinių savižudybių atvejų? Kodėl kitų religijų atstovai šaiposi iš krikščionių, kad šie garbina "mirusį Dievą", "Dievo lavoną"? Ar tiesa, kad senovės prūsai ir lietuviai buvo įteisinę savižudybę (pvz., "Prūsų teisyne" parašyta, kad 523 m. Brutenis paskelbė dievų įsakymus, tarp kurių buvo ir toks: "Jei žmogus apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis")? Kada ir kodėl Krikščionių bažnyčia ėmė drausti žudytis? Kodėl Dante Alighieri savo "Dieviškojoje komedijoje" savižudžius įkurdina septintajame pragaro rate, o žmogžudžius – aukštesniame, šeštajame? Ar teisinga S. Freudo 1920 m. sukurta "mirties instinkto" teorija, teigianti, kad visa, kas gyva, siekia sugrįžti į neorganinę ramybės būseną, į amžiną "Nieką"? Ar teisingas daugumos šiuolaikinių mokslininkų (E. Durkheimo ir kitų) bei psichologų požiūris į savižudybę kaip į grynai socialinį procesą?..

Kaltas ne tik praėjęs sovietmetis, bet ir dabartinė žiniasklaida. Žurnalistus psichologė kaltina tendencingu savižudybių faktų pateikimu, o intelektualus – neveiklumu. Lietuvos visuomenės šviesuliai savo svariu žodžiu neužkerta kelio tragedijoms! Kliūva ir "Šatėnams", prieš keletą metų išspausdinusiems straipsnį "50 savižudžių rašytojų". Šie kaltinimai turi pagrindo, jei vadinamasis "Verterio efektas" yra teisingas ir įrodytas (1774 m. Goethe knygoje "Jaunojo Verterio kančios" aprašė savanorišką jaunuolio mirtį ir tuo tarsi sukėlė savižudybių bangą Vakarų Europoje). Kita vertus, paprastas žurnalistas – tai ne J. W. Goethe, o Lietuvos žiniasklaidoje jokių savižudybės romantizavimo apraiškų lyg ir nepastebėjau. Greičiau yra priešingai. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje buržuazinėje visuomenėje, orientuotoje į "progresą", "turtą" ir "sėkmę", vyrauja hedonistinis "gero gyvenimo" kultas. Šimtai žurnalistų savo "stiliuose" ir "gyvenimo būduose" išsijuosę kuria sotaus, šilto ir laimingo pasaulio įvaizdį, pasaulio, kuris panašus į rojų "čia ir dabar". Ne išimtis ir kultūrinė Lietuvos spauda, maitinama iš valstybės biudžeto už "pilietinės visuomenės ugdymą". Štai kur tikroji propaganda, kuriai pasiduoda šimtai tūkstančių Lietuvos jaunuolių! Tokioje publicistinės propagandos jūroje skęsta bet kokie bandymai išsiaiškinti objektyvias savižudybių priežastis. Juk "rojuje" niekas nesižudo! O jei ir žudosi – tai tik kvailiai bei visokie nevykėliai, žodžiu, psichiniai ligoniai. Todėl kaltinti žiniasklaidą mirties ir savižudybės garbinimu – visiškai idiotiška. Žurnalistai paprasčiausiai vaikosi sensacijų, savižudybė jiems – tik dar vienas neįprastas reiškinys, panašus į marsiečių invaziją.

Visur įžvelgdama savižudybės idealizavimą, psichologė moko žurnalistus "teisingo" rašymo paslapčių, parodo, kokiomis spalvomis reikia nušviesti savižudybės faktą. Tuo šis interviu labai panašus į straipsnį, prieš porą metų išspausdintą nepriklausomame švietimo savaitraštyje "Dialogas". Rubrikoje "Dialogas" klausia" savaitraščio redakcija iškelia problemą: "Spalio mėnesį nusižudė du mokytojai". Ir klausia: "Kaip užgriuvusį sukrėtimą įveikti aplinkiniams?" O Ona Kristina Polukordienė, Jaunimo psichologinės paramos centro psichologė-psichoterapeutė, tiesiai šviesiai atsako: "Įprastas mokyklos gyvenimas dėl bendruomenės nario savižudybės neturi sutrikti, – krizinėje situacijoje išlaikytas darbo ritmas suteikia saugumo jausmą ir mobilizuoja. Organizuojant nusižudžiusio asmens laidotuves būtina prisiminti ir prevencinius principus: pagarba mirusiam bei susitaikymas su jo apsisprendimu neturi tapti savižudybės fakto garbinimu. Todėl patartina:

– velionį šarvoti ne mokykloje;

– atsisakyti kai kurių įprastų laidotuvėms atributų, tokių kaip didelis velionio portretas visų lankomoje mokyklos vietoje, degančių žvakių ir pan.;

– neplatinti, nepridėti prie nusižudžiusiojo nuotraukos, neskaityti viešai velionio atsisveikinimo žodžių;

– neversti ir neraginti laidotuvėse dalyvauti visų mokyklos bendruomenės narių".

D. Gailienės interviu geras todėl, kad puikiai parodo šiuolaikinį socialinių mokslų lygį. Žudytis yra blogai, nes silpsta valstybė! Žudomės, nes priklausėme kitokiai santvarkai! Žudomės, nes žudytis mus skatina žurnalistai!

Kvailiau ir nesugalvosi...

Šis verksmingas didaktinis straipsnis gal ir tiktų kokiam "Dialogui" ar "Naujajam židiniui", bet "Šiaurės Atėnuose", visada garsėjusiuose savo liberaliu požiūriu, jis atrodo mažų mažiausiai keistai.
← →


Skaitytojų vertinimai:

15837. Rūta 2004-05-03 08:17

Kaip man baisu skaityti tuos pastringavimus apie savižudžius. Šis straipsnelis -geras, man patiko aštrus žodis, nevyniojimas į vatą. Šaunu, kad atliepta į tokius svaičiojimus , kurie buvo aname straipsnyje. Taip, rojuje negali niekas žudytis, reikia būti uch, reikia būti šaunuoliu, o žudosi tik nevykėliai ir kvailiai. iš tikro niekas rimtai nesvarsto savižudybės priežasčių ir iš tikro niekas neištiesia rankos, kai blogai. Ne kvailiai žudosi ir ne ligonys, o vienišieji, suskilusios sielos žmonės. Ir niekam tai nerūpi.Ir nepadės čia, deja, nei kunigas, nei psichologas, tik artimas ir labai kantrus draugas.Jei jo nėra-kiek pats ieškosi išeities, kiek pats būsi stiprus.. Paprastai dėl vienos konkrečios priežasties nieks nesižudo. Kokie baisūs tie Dialogo nurodymai, brrr. stebėtis galima bukumu ir tiek.

15848. ebola 2004-05-03 09:22

Na, ne visose kulturose savizudybe toks smerktinas dalykas. Japonai charakirinosi su iskelta galva ir ko gero, tokio akto niekas nepriskirdavo savizudybiu statistikai net...? Nezinau, bet speju.O Gailiene...kad ir koks pavirsutiniskas poziuris josios, "isprotejes" keleto desimtmeciu vertybiu kompasas isvare is proto dideli skaiciu viso rytu bloko zmogeliuku... Jei tiketi mano draugu is jugoslavijos, tai ten savizudybes labai daznos ir jie kazkaip neziuri i jas kaip i tiesu kelia pragaran...Sako tundroje buna tokiu reiskiniu, kai atrodo be jokios priezasties milijonai lemingu(siaures peliu)subega i jura ir nusiskandina...Kazin ar mes kiek reiksmingesni uz tas peles...As manau kad didele dalis siandienines visuomenes zudosi netiesiogiai,dvasiskai, metodiskai.I tai reiketu atkreipti demesi labiau...


skaityti komentarus http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... st_id=2614

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Pen Gru 09, 2005 2:36 am
Aprašymas WWW
Naujakurys(ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lie 31, 2006 10:47 pm
Pranešimai: 40
Miestas: Klaipėda
Standartinė 
Na, kažkaip neįžvelgiu aš čia tokio blogio ir kaltės, jei žmogus pasirinko savižudybę. Žinoma, mirtis visada liks mirtimi, su ją lydinčiais jausmais.
Juk savižudžių tauta galėjome vadintis dar tryliktame amžiuje, bet tuomet didelė garbė buvo žengimas į valdovo laidotuvių laužą, pasiaukojimą dievams. Žmonos atguldavo šalia savo mirusių vyrų, tarsi priesaiką šiandieninė "iki mirtis mus išskirs", skambėtų "per amžių amžius". Kariai, atsidavę kovai visu kūnu ir dvasia, kovėsi siekdami užsibrežto tikslo iki paskutinio atodūsio ir net visiškai beviltiškoje padėtyje nepripažino pralaimėjimo, neišsižadėjo savo laisvės ir orumo, pasirinkdami vietoj vergijos - mirtį. O kaip gi Pilėnų istorija? Kodėl niekas Margirio ir jo pilionių nevadina silpnais, bailiais, paniekos vertais savižudžiais? Kažkada svetimšaliai, negalėdami paaiškinti ir suvokti, su baime, nuostaba, siaubu ir pagarba minėjo Pilėnus, o šiandien patys nuleidę galvas, besigėdydami ir apgailestaudami, vadinamės Savižudžių tauta.
Kiekvienas esame karys už šviesą, įdėjas, įsitikinimus... Kiekvienas kaunamės savo didesnėse ar mažesnėse kovose, atitinkamai kiekvienas savaip susitaikome arba nesusitaikome su pralaimėjimu...
Nesu už savižudybes, bet ir nesmerkiu savižudžių. Turbūt kažkur giliai, pasąmonės labirintuose, pasigirsta tą juodą valandą protėvių paguoda ir paveldėtos laisvės pasirinkimas...
Kuo daugiau tikėjimo, ryžto, drąsos Gyvenime ir PERGALIŲ" :!:

_________________
Mieliausia - Nekenčiausia :)


Šeš Rgs 09, 2006 9:09 pm
Aprašymas
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė Nelaikšiai ant Golden Gate tilto
Straipsniai "50 savižudžių rašytojų"
Pradžia 1
Tęsinys 2
Tęsinys 3

Cituoti:
Nelaikšiai ant Golden Gate tilto

Su psichologe DANUTE GAILIENE kalbasi Audra Baranauskaitė
Paveikslėlis
Šauksmas. 1895
Edvard Munch

– Beveik prieš metus per tris "Šiaurės Atėnų" numerius buvo išspausdintas straipsnis "50 savižudžių rašytojų", sudarytas pagal Rusijos intelektualo ir rašytojo G. Čkhartašvilio, savo romanus pasirašančio Boriso Akunino slapyvardžiu, knygą ir kitus šaltinius. Ar anksčiau esi girdėjusi apie panašaus pobūdžio klasifikaciją?

– Žinau tik kad savižudybes tiriantis amerikiečių psichologas Davidas Lesteris yra išleidęs knygą, kurioje aprašė žymių žmonių savižudybes. Bet ji išėjo specializuotose leidyklose ir buvo skirta specialistams.

Tačiau kasdienybėje daugybę kartų esu susidūrusi su intelektualais (nenoriu minėti pavardžių), kurie mėgsta postringauti apie pasirinkimo laisvę. Kai mėgini sakyti, kai toks kalbėjimas gali turėti realių pasekmių, jie dažniausiai ironiškai šypsosi arba mandagiai patyli. Anksčiau tikrai turėjau įkarščio aiškinti, įrodinėti, o dabar, susidūrusi su totaliniu abejingumu, jaučiu tik didžiulį nuovargį. Juk nerašau dienoraščių arba šeštadieninių esė apie savižudybes, bet dirbu su realiais žmonėmis, kurie arba mėgino žudytis, arba nusižudė jų artimieji...

Tarkim, įėjo motina pro duris ir rado pasikorusį sūnų... Baisu vardyti pavyzdžius, bet tai tikra epidemija, kuri plinta mūsų krašte. Taigi kolekcionuokime, aprašinėkime, postringaukime... Dėl mūsų postringavimų jau 62 procentai paauglių mano, kad savižudybė yra visai priimtinas poelgis. O juk dar prieš penkerius metus tokių buvo tik 36 procentai.

Kas nors pasakys, kad paaugliai "Šiaurės Atėnų" neskaito...

– Tačiau skaito jauni, ne tik intelektualūs, bet ir jautrūs žmonės. Juk ne automobilių vagys yra rizikos grupė. O paaugliai taip pat žino, kad savižudybių atvejų yra labai daug. Tai jie mato kasdien laikraščiuose ir per televizorių. Moksliškai šimtą kartų įrodyta: savižudybės rizikos padidėjimas tiesiogiai susijęs su įsitikinimu, kad nusižudyti yra visai įmanoma. Jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad visi 62 procentai Lietuvos paauglių taip padarys, tačiau palankus galvojimas – jau žingsnelis į tą pusę, todėl kai kurie jų gali nueiti ir kitus žingsnius.

– Pirmame kurse dėl viso pikto nešiodavausi į kuprinę įsimetusi virvę. Dabar tai atrodo juokinga, bet turbūt buvau potenciali savižudė. Tai ir pamaniau: jeigu tais laikais man būtų pakliuvęs toks tekstukas...

– Taip, tai iš tikrųjų labai paveiku. Puikiai žinom, kas yra jaunystė, kai jautiesi esąs vienas prieš visą pasaulį, kai ieškai modelio, įvaizdžio, kuris būtų ne toks kaip visi. O čia staiga vienoje vietoje toks žvaigždynas... "Tauriai gyventi ir tauriai mirti..."

– Beje, prieš kurį laiką rengdama straipsnį apie šešiolikmetį, kuris iššoko iš ketvirto aukšto, stengiausi būti atsargi. Tačiau vienoje vietoje – kadangi man pačiai padarė įspūdį – parašiau: "Kai jis buvo jau netoli žemės, jam pasirodė, jog greitis sulėtėjo..." Aišku, čia gali spekuliuoti kaip nori: angelas pakišo pagalvėlę, dar ką nors. Juk vaikinukas išgijo... Bet psichologė, kuri komentavo tą įvykį, man pasakė: šią vietą būtinai išbrauk.

– Ir buvo absoliučiai teisi... Galiu papasakoti apie vieną prieš kurį laiką atliktą eksperimentą. Mes, psichologai, patys sukūrėme du skirtingus straipsnius apie moksleivio ir moksleivės savižudybę. Mergaičių grupei davėme skaityti apie mergaitę, berniukams – apie berniuką, kad susitapatinimo galimybė būtų kuo didesnė. Vienas rašinys buvo toks, kokį įsivaizduojame esant tinkamą: jame santūriai informuojama apie nelaimę ir patariama, kur kreiptis, jei jie patys patirtų panašių sunkumų arba jaustų, kad tai išgyvena jų draugai. Ir kitas straipsnis toks, kokie spausdinami laikraščiuose: "ak, tėvai dabar raunasi plaukus", "tai buvo ypatinga būtybė, ir todėl ypatingas jos likimas" ir t. t., ir pan. Eksperimento išvada tokia: įtaigiai parašytas straipsnis tikrai padidina teigiamą požiūrį į savižudybę, ypač tų, kurie palankiau į tai žiūrėjo anksčiau...

Kartą didelei auditorijai skaičiau paskaitą apie savižudybių pateikimą viešumoje. Jai pasibaigus, prie manęs priėjo moteris. Prisipažino norinti patvirtinti, kiek daug tiesos mano žodžiuose. "Mano tėvas yra nusižudęs, – sakė ji, – ir mane kaip magnetas traukia bet koks spausdintas tekstas apie savižudybę. Kartais atrodo, kad per puslapius kiaurai matau. Jeigu tik yra kas nors apie tai, tuoj pat atrandu ir skaitydama tiesiog negaliu atsiplėšti..."

Tačiau ar įmanoma kaip nors paveikti žiniasklaidą? Pristabdyti visą šį paranojišką patosą?

– Dar 1996 metais, kai laikraščiai ėmė vis dažniau rašyti apie savižudybes, atlikome tyrimą. Pasirinkome vieną iš didžiųjų dienraščių. Jeigu radus straipsnį apie nusižudžiusį žmogų mums atrodydavo, kad jis pateiktas netinkamai, autoriui siųsdavome mandagų laišką, norėdami atkreipti dėmesį į kai kuriuos aspektus. Praėjus kuriam laikui tyrimą pakartojome. Neseniai vėl peržiūrėjome šio leidinio publikacijas. Deja, mūsų darbas nedavė jokios naudos, niekas taip ir nepasikeitė...

O savižudybių rodiklis Lietuvoje jau aštuoneri metai nejuda iš vietos, tebesilaiko aukščiausiame taške. Jokių valstybinių priemonių nėra, o tie, kurie atsako už žmonių psichinę sveikatą, nieko rimto nedaro.

Dabar nebūna savaitės, kad kokie nors užsienio žurnalistai nepaprašytų manęs pakomentuoti: į Europos Sąjungą ateina kraštas, pasižymintis didžiausiu savižudybių skaičiumi. Jie turi apie tai informuoti savo visuomenę ir, ko gero, mes atrodome kaip koks zoologijos sodas. Mėginu jiems paaiškinti, kad turėtų kantrybės, nes visos Baltijos šalys panašios, ir kad tai yra sovietmečio pasekmės. Tačiau su saviškiais žurnalistais nebeturiu tos savitvardos.

Nejaugi nesusidūrei su supratingu mūsų žurnalistų elgesiu?

– Ne, tikrai nenoriu apibendrinti. Sakyti, kad visi jie tokie... Tarkim, tai, ką padarė "Lietuvos ryto televizijos" žurnalistas Rimas Bružas, tikrai verta pasigėrėjimo. Gal prieš metus jis savarankiškai ėmėsi rutulioti temą apie moksleivių savižudybes. Pradžioje norėjo su manimi pasikonsultuoti. Atsakiau jam į keletą klausimų ir paprašiau: tik maldaute jūsų maldauju, neromantizuokite šio reiškinio ir negarbinkite. Tada jo nepažinojau, ir jis labai nustebęs pasižiūrėjo į mane... Kai pradėjo rinkti medžiagą, pats pašiurpo nuo to, ką rado laikraščiuose. Savo laida puikiai atskleidė, koks baisus šios tragedijos mastas.

Bet, žinoma, vėl nebuvo jokios reakcijos. Nemažai žurnalistų ir toliau tvirtina netikį, kad nuo rašymo ar kalbėjimo pobūdžio kas nors priklausytų, anot jų, nebebus paties reiškinio, nebereiks apie tai rašyti...

Akivaizdu, kad mums trūksta atsakomybės, užtat nestinga noro pasikutenti aštriais pojūčiais. Todėl, nutaisę rimtus veidus, sakome: "Mes – savižudžių tauta". O ką tai reiškia? Juk žodžiai nenusklendžia kažin kur, jie turi poveikį. Žodžiai kartais išties sėja mirtį...

– Beje, įdomu, kaip savižudybių kontekste atrodome istoriškai?


– Klausi, ar tikrai esame savižudžių tauta? Kai Lietuvoje pasigirdo pirmieji pasakymai, neva lietuviai į tai linkę nuo seno, ėmėmės tyrimo. Jį atlikome labai kruopščiai, dirbome keletą metų. Rėmėmės įvairiausiais šaltiniais. Pirmiausia istoriniais, kartu tyrinėjome mitologiją ir folklorą. Mūsų darbas buvo sukėlęs susidomėjimą, jį spausdino skandinavų, vokiečių žurnalai. Mums pasisekė įrodyti, kad jokių ypatingų savižudybės tradicijų Lietuvoje nėra. Net ir Pilėnuose nebuvo masinės savižudybės, žmonės kelių saviškių buvo tiesiog nužudyti. Apie tai vienoje konferencijoje pranešimą darė Gintaras Beresnevičius...

Taigi senovės Lietuvoje neradome jokių itin palankių nuostatų savižudybės atžvilgiu. Priešingai, dar Jonas Basanavičius yra užrašęs iš pagonybės laikų atėjusį žodį "nelaikšiai". "Nelaikšiai" todėl, kad jų siela nenueis į amžinąjį gyvenimą, kol neišbus skirto laiko čia, žemėje, ir todėl, kad numirė ne laiku, turės blaškytis medžiuose, krūmuose... Krikščionybė prieštaravo savižudybei, ir tik atėję sovietai sumaitojo šį kraštą. Netgi lyginant su greta esančia Lenkija – ten savižudybių buvo ir liko mažai, nes žmonės turėjo kur kas daugiau laisvių.

O gal savižudybės romantizavimas žmonėms padeda nebijoti mirties?

– Labai puiki gydytoja psichiatrė iš Telšių neseniai man skundėsi, kad dėl klinikinės mirties potyrių aprašymų masiškai paplitusi nuostata, jog tai "užliejanti beribė šviesa", "širdies skrydis į amžinybės gilumą". Prisiskaitę tokių dalykų, žmonės išties mažiau bijo žudytis.

Manau, mirties reikia bijoti, kartu ją gerbiant ir pripažįstant, kad tai be galo atsakinga ir rimta. Tiems, kurie tiki, kad esame Dievo kūriniai, esti vienaip, tiems, kurie netiki – kitaip. Niekam negali primesti savo vertybių.

Tačiau mintys apie savižudybę kaip apie laisvo pasirinkimo galimybę – absoliučiai neteisingos. San Franciske yra labai aukštas Auksinių Vartų (Golden Gate) tiltas – pamėgta savižudžių vieta. Atrodytų, šimtaprocentinė savižudybė garantuota, ir vis dėlto iš tūkstančio savižudžių apie trisdešimt buvo išgelbėti. Neseniai atlikta jų apklausa. Iš tų trisdešimties, regis, tik vienas gailėjosi, kad liko gyvas. Visi kiti tvirtino, kad dar krisdami suprato: tai pats blogiausias sprendimas, kokį jie yra padarę savo gyvenime...

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... st_id=2587

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Sek Rgp 12, 2007 10:21 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007