Ar šventėjimas yra priklausomas nuo psichikos?
Ištrauka iš neseniai pasirodžiusios JEAN – FRANÇOIS CATALAN knygos "Dvasinė patirtis ir psichologija".
Dialogo kultūros institutas, 2003
**
Šiurkšti formuluotė: mes ją paėmėme iš vieno jau seno straipsnio, kuriam mažų mažiausiai galima priskirti aiškumo nuopelną:
Autorius primena, kad kai kurių psichika yra skurdi, menkų prigimtinių sugebėjimų, kad galėtų gyventi gyvenimą, atitinkantį moralės įstatymą: dėl to tokios būtybės niekada nebus visiškai dorybingos ir iki gyvenimo pabaigos vilksis iš silpnumo į silpnumą; egzistuoja (taip pat) „sausa“ ir nepalenkiamai racionali psichika, kuri neturi jokio polinkio į sakramentus ir į paprastą paklusnumą paslapčiai; esama infantilios psichikos, persekiojamos saugumo poreikio, užvaldytos iškrypusio kaltės jausmo, tiek, o tiek daug didelių ir mažų „nenormalių“, kurie niekada nesugebės teisingai spręsti apie vertybes ir išlaikyti tvirtą valią... Ar visi tokie, o jų yra daug, nuskriausti šventėjimo atžvilgiu? (Louis Beirnaert, „La sanctification dépend-elle du psychisme?“ dans Expérience chrétienne et psychologie, Épi, 1964, p. 133-142.)
Teigiamas atsakymas priešpriešintų mus Evangelijai. Ar Dievo Karalystė nėra pažadėta ligoniams, akliesiems, paralitikams, nusidėjėliams? Taigi ar reikėtų rezervuoti dieviškąją malonę šventoms, tobulai pusiausvyrą išlaikančioms, iki galo išsiskleidusioms esybėms? Atrodo, kad Bažnyčios istorija ir daugybė šventųjų gyvenimų labiau rodo esant priešingai. Kokia trapi šventųjų psichika... ir jų šventumas dėl to nė kiek ne menkiau nuostabus! Kiek esti vargšų žmonių, kurie mums kiekvienas savaip atskleidžia Dievo stebuklus. Tačiau ar tik tuo reikia pasitenkinti? Ar galima, kaip tai kartais buvo daroma, teigti, kad liga arba neurozė yra šventumo būklė, kaip kartais pasitaiko meninio įkvėpimo atveju? Net abejonių nekyla, kad čia jau paradoksas.
tęsinys
http://www.skrynia.lt/modules.php?name= ... le&sid=422