Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ant Sau 21, 2020 11:35 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 31 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3  Kitas
Eilės, kuriomis norėtumėt pasidalinti su kitais 
Autorius Žinutė
Mokytojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 390
Miestas: Vilnius
Standartinė Eilės, kuriomis norėtumėt pasidalinti su kitais
Šioje temoje kviečiu visus pasidalinti su kitais jums patikusiomis įvairių poetų eilėmis, ar giliai istrigusių dainų žodžiais.



R.Kiplingas "Jei"

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys - ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!";

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais - paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Paskutinį kartą redagavo Electra Šeš Lie 02, 2005 11:14 pm. Iš viso redaguota 2 kartus.



Tre Bir 08, 2005 9:42 am
Aprašymas
Mokytojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 390
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Žvaigždė prie grumsto - grūdas. Po lietaus
ištrūksta jo dvasia - gyvybė - daigas,
ir kaip visų stebukliangiausias daiktas,
į mirtį atsispyręs ima augt.
O šalia jo - žmogus, atsimenantis viską,
tik nesuprantantis pradžios ir pabaigos.
Pagrok, daigeli gležnas, jam pagrok,
kaip niekieno neraginamas vyksta
gyvenimas, kaip dygsta, žydi, vysta
prie niekad nesibaigiančios vagos.

Just. Marcinkevičius

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Ant Bir 21, 2005 1:09 pm
Aprašymas
Senbuvis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 183
Miestas: Vilnius
Standartinė 
NERIMAS Vladas Jūra Vaitkevičius S. Neries jubiliejui

"Dainuok, širdie, gyvenimą".
Nūnai juk tu dar gyveni.
Ir nors laikai ne tie.
Ir polėkiai lyg svetimi.
Pakalbinu švelniai Tave,
Ar tu vis dar plaki?
"Dainuok, širdie, gyvenimą",
Užmiršus rūpesčius, vargus
Ir prisimindama laikus,
Kaip diemedžiu pražydus
Stovėjai ryto rasose
Ir lūpos vėl ir vėl prabyla:
"Dainuok, širdie, gyvenimą",
Krūtinėn meilę liek,
Pripildyk sielą nerimo
Skubėk, skubėk, skubėk…
Dainuot, širdie, gyvenimą.

_________________
Gyventi čia ir dabar


Šeš Lie 02, 2005 10:43 am
Aprašymas
Mokytojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 390
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Brigita, labai atsiprašau, kad dingo jūsų žinutė, su parašyta balade. Čia aš ją pacituosiu:

Brigita rašė:
Autorius nežinomas

Ši baladė tikrovei labai artima:
Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima.
Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys
Atminimui žmonos liko dukterys trys.
Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių.
(Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!)
Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra,
Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra.
Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin,
Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn...
Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą:
"Dukras man už vyrų išleisti jau verta!"
Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė:
"Tau kraičiui skiriu išdidumą."
O vyrą įžymų ir gražų išrinko -
Vyriausioji tapo žmona karininko.
Antrosios jaunikis - turtingas pirklys,
Besaikis godumas - jos kraičio dalis.
Trečiajai - poetą akių mėlynų
Ir įteikė nerimą jiems dovanų.
Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta
Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta...
"Tau neskirsiu dalies!"
Tarė Velnias piktai.
"Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai.
Tave motina šaukdavo meilės daina,
Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!"
Atsiduso duktė ir nuleido akis...
Tą akimirką apgaubė žemę naktis,
Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu...
Ir tada pavadino ja Meilės vardu.
Ir keliauja ji per pasaulį,
Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę,
Galingesnė už mirtį, per amžius jauna,
Ją supranta be žodžių širdis kiekviena.
Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili,
Ją kartą išvydęs, pamiršt negali.
Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis.
Ir ilgėsies tu jos, neužmigęs nakčia,
Abejonių ugnim degins sielą kančia...
Vieną švelniai ji guos,
Kitą žiauriai kankins,
Ir kiekvienas vardu ją kitokiu vadins.
Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau,
Ją mums lemta pažint anksčiau ar vėliau...
Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu,
tas gyvenimą visą paliks nelaimingu.
Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai,
Kartais sako, kad ją siuntė Velnias patsai!

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Šeš Lie 02, 2005 11:03 pm
Aprašymas
Standartinė 
"Ką vengei pasakyti-
sakyk.
Tartum akmenį svieski išsyk.
Ar lyg verdančią dervą išliek
ir širdy nepalik jos nė kiek.
Nebijok,
neužgausi grubiau,
Nenudeginsi sielos labiau.
Tavo melas,
man virtęs tiesa
nuramins,
Tartum aklą šviesa."

Prano Rasčio eilerastis.


Pir Lie 04, 2005 7:31 pm
Senbuvis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 183
Miestas: Vilnius
Standartinė 
“Juodasis strazdas” Thomas Hardy, vertė Lionginas Pažūsis

Rymojau ant vartelių į giraitę,
Ją gaubė šmėkliška šarma,
O drumzlinoj padangėj nykiai blėso
Žiemos saulėlydžio žara.
Dangun lyg sudaužytų lyrų stygos
Raitojos virkščios apynių,
O žmonės, šmėklinėję netoliese,
Tūnojo jau prie židinių.
Dairiaus aplink, ir žemė man atrodė
Į šimtmečio lavoną panaši:
Po debesuotu skliautu jo kripta,
Klajojo vėjo aimana graudi.
Sena gyvenimo pradų tėkmė
Sustingo ir išsekino versmes,
Ir kiekviena gyva dvasia šioj žemėj
Bejėgė rodės kaip ir aš.
Staiga kažkur aukštai viršum galvos,
Šakų nykiausioj tankmėje,
Suskambo paukščio vakaro giesmė
Beribio džiaugsmo kupina:
Menkutis strazdas, senas ir sulysęs,
Praradęs plunksną jau ne vieną,
Šioj besitvenkiančioj nakties tamsybėj
Giesme atvėrė savo sielą.
Net ir toliau aplinkui apsidairius
Aniek čia buvo žemiškų dingsčių,
Kad kas nors imtų ir prabiltų
Ekstazės kupinu balsu,
Tad pamaniau slapčia, jog jo balse
Šviesia labanakčio gaida
Sužibo kažkokia Viltis šventa,
Kurią jis matė, o aš ne.

_________________
Gyventi čia ir dabar


Pen Lie 08, 2005 11:38 pm
Aprašymas
psichologas konsultantas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Geg 14, 2005 10:42 am
Pranešimai: 273
Miestas: Buvusi sostinė
Standartinė 
Pranas Vaičaitis

POEZIJA

I

Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vėversių.
Ten prakaitas aplieja žmones
Prie vasaros darbų sunkių
Ir prastas aprėdas marškonis
Apdengia sąnarius visų.
Bent tave meiliai pavaišina,
Kaip tik nueisi į svečius, -
Ten tave myli, valgydina,
Kiek daleidžia išteklius.
Ir grakščios tos šalies merginos
Ten žydi vis kuo nepuikiau...
Šalis ta Lietuva vadinas -
Bet aš neilgai ten buvau...
Atsimenu, kada į guolį
Saulutę prašo vakarai
Ir gieda lietuviai varguoliai,
Nes pabaigti dienos darbai...
Kaip tąsyk mergos veidą skaistų
Prie rūtų lenkia kvepiančių,
Dainuodamos jas meiliai laisto,
Lelijų skinas žydinčių.
Atsimenu, kaip vakars šiltas
Po vasaros kaitrios dienos
Ir oras, ramumu išpiltas,
Nenoroms traukia prie dainos,
Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia
Ir užgirdėt toli toli...
Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia,
Bet pats užmigti negali...
Kaip vandens upės mislys teka,
Idėjos reiškiasi galvoj,
Gamta su tavim, rodos, šneka:
"Gražu, gražu mūs Lietuvoj..."
O tėviške! kaip mielas kraštas,
Kuriuo taip netekau ūmai, - -
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai...

XII

AŠAROS
Iš lenkiško

Kur bakūžė samanota,
Kurioje gimiau,
Obelis kur augalota,
Ką sode mačiau?
Kur upeliai platūs, sraunūs,
Tekantie smagiai?
Kur tos mislys mano jaunos,
Linksmos kaip drugiai?
Ta bakūžė jau supuvo,
Obelies jau nėr,
Ir upeliai jau išdžiūvo -
Vargas viens tebėr.

XXII

Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu,
Kaip reikia gyventi, tave pamokysiu.
Dabar da tu mažas, tuojau bet paaugsi,
Mokslainėn kaip koks sau ponaitis tik trauksi.
Tėvukas juk tavo turtingas, ant visko užtenka.
Ir būsi tu kunigs, pastosi tuo lenku:
Vis lenkiškai, poniškai sau tu kalbėsi,
Į mus, kaipo kunigs, iš aukšto žiūrėsi.
O lenku pastoti - tai lietuvio laimė,
Ir lenku nebus, kas gyvena tik kaime.
Paskui tėvukus aplankyt parvažiuosi,
Tau puotą iškelsim, rankas išbučiuosim,
O jau į česnį kur kunigs ateina,
Užgėręs užtraukia ir lenkišką dainą.
Kožnam išvažiuodams vaikinui, merginai
Į dovanas duosi po kokią rublinę,
O rublių pas kunigą būva kaip šieno,
Jeigu tik moka apseit su kiekvienu:
Ateis koks prasčiokas, dėl Dievo malonės
Prašys jis už dyką palaidot jo žmoną,
Bet tu nesutik, reikalauk dešimtinės -
Ir verkdams jisai pažadės, paketinęs
Atneš tiek, kiek reikia, ką būtų pragėręs,
O girtas da galvą būt sau prasivėręs.
Paskui prisipirksi laukų arba dvarą,
Sudėsi ten pusės parapijos gerą,
O auksą, kas liks, tai į iždą įduosi
Ir nors kada-ne-kada mus užvaduosi,
Nes kožną metelį vis tūkstančius gausi."
Taip sakė močiutė, ir vaikas jos klausė,
Ir pats jis, nors mažas, taip elgtis dūmojo,
Nes savo močiutę širdingai guodojo.

XXIV

Neveskie, vaikine,
Neveskie pačios,
Neteksi, vaikine,
Liuosybės saldžios.
Pabuvus su vyru
Pati nors metus,
Ne kartais jį meta
Ir myli kitus.
Norėsi pas draugą,
Kaimyną užeit, -
Pati susiraukus
Neleis tave greit.
Nueisi pas Ickų
Nors stiklą ištraukt,
Kad vargą nuo savęs
Nors sykį nubraukt, -
Pati namie bando
Visaip tave dergt,
O kaip tik pareisi,
Pradės tuo ir verkt
Už būvį, tėvynę
Atseis tau kovot, -
Pati išsišiepus
Tuojau ims vaitot.
Neveskie, vaikine,
Neveskie pačios,
Neteksi, vaikine,
Liuosybės saldžios.

XXV

Pūskit, vėjai, pūskit, šiaurūs,
Pūskite be paliovos
Ir išpūskit, vėtros žiaurios,
Kančią iš jaunos galvos.
Ko nelaimės mane jauną
Vargina iš pat mažens,
Kam nė giltinė nepjauna,
Laukia, kol pastosiu sens?
Ko aš laukiu, ko aš augu?
Kam nešioti tuos skausmus?
Kodėl nėr ant svieto draugo,
Kas suprastų tuos jausmus?
Ūžkit, vėtros, audros žiaurios,
Ižkit naktyje dienoj,
Lai užgęsta kančios bjaurios
Mano širdyje jaunoj.

XXVIII

Užgimė viens prasčiokėlis,
Nieks to nė nežinojo.
Ėmė augti vargdienėlis,
Apie jį nieks nedūmojo.
Kaip paaugo, vargas spaudžia,
Reikia duonos sau ieškotis,
Nieks prie savęs jo neglaudžia -
Apie jį nenor galvotis.
Buvo geras ir patogiai,
Vargšas su visais šnekėjo,
Bet jį vargo spaudė smogiai,
Nieks žinot jo nenorėjo.
Kožną dieną prasčiokėlį
Vargas, bėdos vienos graužė
Ir į grabą vargdienėlio
Kūną silpną tuo parlaužė.
Kaip lydėjo vargdienėlį,
Nieks ant to nė neatbojo,
Graudžiai verkė motinėlė,
Svetimi tiktai žiopsojo.
Ir užmiršo vargdienėlį
Jau ir tie, kurie žinojo
Verkė jo tik motinėlė,
Bet ir ją tuo pašarvojo.

XXX

Oi, ūžia, švilpia blogas oras,
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo karan brolius šaukt.
Jau trempia viešųjį kelelį,
Pulkai jau eina už pulkų,
O eik, vaike, balnok žirgelį,
Užstok už garbę lietuvių.
Štai kabo tavo tymo balnas,
Ir kardas tavo štai šviesus,
Ir jokie per miškus, per kalnus,
Malšinkie priešus plėšikus.
O ar tai vėtros žiaurios kaukia,
Siūbuoja girios aržuolai,
Ar tai išalkę žvėrys traukias,
Ar staugia meškos ir vilkai?
O, tai ne vėtros žiaurios ūžia,
O, tai ne meškos ne vilkai -
Tai broliai joja į karužę,
Tai žvengia juodbėriai žirgai.
Tai joja vyrų minių minios,
Tai narsūs Lietuvos vaikai...
Jau peržengti kalnai ir plynios,
Jau priešų netoli laukai...
Sudiev, tėvyne mūsų miela,
Tu būk laiminga visada,
Sau pinkie laimės aukso vielą,
Tegul gyvuoja Lietuva!
Jau dūmai rūksta, dunda žemė,
Nerimsta juodbėriai žirgai,
Pats Vytuts žiūri, mūšį lemia,
Arti kryžiokai vanagai...
Tai ne perkūns smarkus sugriovė,
Ne šviesūs tvykstelėj žaibai, -
Tai lietuviai į priešus šovė,
Tai čerška šviesūs jų kardai.
Ir kaip kopūstai ritas galvos,
Ir maišos su maldoms keiksmai,
Lavonų guli baisios kalvos,
Kanuolių dauginas griausmai.
Nuo Žalgirio rytinės pusės,
Kur tik akims vos užmatai,
Kryžiokai guli kaipo musės,
Ir drasko kūnus jų vilkai.
O lietuviai linksmai dainuoja,
Jų grobio nė nesuskaityt,
Dainuodami namuosna joja
Baltų tėvelių atlankyt.

XXXI

Paliovė griaut ir baubt kanuolės,
Laukuos jau vėl nėra pulkų,
Tik viens pašautas ir parpuolęs,
Bet gyvas tarpe užmuštų;
Ir mislija: "Ką čion aš blogo,
Ką pikto artimui dariau,
Kam atitraukė nuo to stogo,
Kuriam ramiai aš gyvenau?
Už ką čion gausiai liejos kraujas,
Kam atvedė pulkus čionai?
Kareivius veja čion kaip gaują
Žvėrių, kad muštųs mirtinai.
Ar už tėvynę, už liuosybę?
Bet ką čion! ponams to nereik,
Jiems reik tik turtų ir linksmybių,
O tu už juos numirti eik.
Mat, prastas yra ant to sutvertas
Kad ponų reikalams tarnaut,
Pas juos esi tu šuns tik vertas,
Už juos reik duotiesi nukaut...
Parneškie, juodas varne, žinią
Į mano gimtinius namus,
Ten manęs laukia nusiminę,
Bet nematysiu aš jau jūs.
Parneškie, žirge, mandierėlę
Mieliems tėveliams, seserims,
Tegul ją plaus su ašarėlėms,
Pakolei Dievs ir juos ne'tims.
Tik jūs vieni ant viso svieto
Gailėtis mokat iš širdies;
Mes ponams įrankio tik vietoj,
Mes numirėm, ir ką išties
Jiems mūs vargingų da gailėtis,
Da rūpinsis dėl mūs katras;
Kad jiems tarnauti, jais gėrėtis -
Kitus kvailius jie sau suras.
Ir vėl dėl mislių šėtoninių,
Dėl savo laimės ir garbės
Jie duos pasmeigti ant deiginių
Visus kareivius, kiek turės.
Ar tinka man prakeiktas kardas,
Sunki kareiviška taurė,
Kada man miels artojaus vardas,
Palši jauteliai ir ore?
Ten mano mirčio nieks negeidžia
Pas mielus brolius, tėvelius,
Ten meilės saulė nesileidžia
Nė jokius ilgus metelius.
Tenai pušelės siūbuonėlės,
Plačiai išskėtusios šakas,
Vilioja jauną artojėlį
Silsėtis per dienos kaitras.
Raiba gegutė ten kukuoja,
Jai paukščių padeda pulkai,
Ir niekas niekad nedejuoja,
Pakolei nežili plaukai.
Dabar ne eglė ten siūbuoja,
Išskėtusi plačias šakas,
Tai motinėlė ten dejuoja,
Iškėlus sielvartoj rankas.
Dabar ne aržuolas aukštasis,
Iškėlęs galvą, žiūr žemyn, -
Tėvelis verkia tik baltasis,
Kas dieną eidamas senyn.
Dabar ne obelis žalioji
Linguoja, vėjo pučiama, -
Seselė rauda tik jaunoji,
Rūtas žaliąsias skindama.
Broleli mažas, tu nors stokie
Į mano vietą pas tėvus
Ir laimę sau ir jiems ieškokie,
Beardamas plačius laukus.
Tegul vieni didžturčiai piaunas,
Kad taip jau geidžia kraujo jie.
Bet akys temsta, teka kraujas...
O tėviške, sudiev, sudiev!.."

XXXII

Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo,
Ugniasargė ilgai į jąją žiūrėjo.
"Tvaskėkie, ugnelė, nakties tamsumyne,
Raminkie man širdį, ką trinka krūtinėj.
Paliepkie vainikui, kad galvą nespaustų,
Paliepkie tu širdžiai, kad meilę nejaustų.
Rūtelių vainike, gentarais apsėtas,
Sakykie, ką veikia vaikins numylėtas.
Sakykie, kad gano jis žirgus greituosius,
Sakykie, kad kauja jis priešus baisiuosius,
Sakykie jo širdžiai, ką meilės nejaučia,
Kad da pamatytie nors sykį jį gaučia,
Kada apkabinus aš jam pasakyčiau:
"Aš myliu iš tikro, o tu tiktai tyčiai."
Sudiev, jaunikaiti, būk sveiks, bijūnėli,
Skaistusis jurgine, raudons putinėli;
Aš tave mylėsiu, aš tave guodosiu,
Su širdžia sutrinta šią ugnį dabosiu.
Tik šits aržuolyns, į dangų žiūrėdams,
Gegutė kukuojant kas dieną girdėdams,
Tik šitas mėnulis, ką linksmas taip plaukia,
Sakys tau: ji myli ir tave ji laukia.
Bet tu toks atžūlas, tau meilės nereikia,
Visi tave giria, o mane tik peikia.
Ugniasargės jausmas vargingos, jaunosios -
Kaip auksas ant dugno jūrelės giliosios.
Ir, veidus užs'ėmus, ji gailiai vaitojo
Ugnelė tvaskėjus tuo tarpu sustojo.

LVII

Kad sakė karalius į rindą sustoti,
Į rindą sustoti ir gudą kapoti,
O stojo daugybės ulonų narsiųjų,
Ir prunkštė daugybės žirgelių bėrųjų.
Auksinės kepurės ir aukso pentinai
Narsiųjų ulonų iš tolo žėrėjo,
O mano bernelis, tik vienas vaikinas,
Iš tolo atjojęs, prastai išžiūrėjo.
Anųjų ūsorių, narsiųjų ulonų,
Auksiniai kardeliai taip blizga prie šonų,
O mano bernelio, o mano tik vieno,
Bekabo kardelis iš vieno tik plieno.
Ant mano bernelio, iš kaimo prasčioko,
Puikoriai ulonai iš aukšto šypsojos,
Bet, priešą pamatę, tuo vytis pašoko
Ir, priešą panokę, į mūšį sustojo.
Daugybė narsiųjų krauju apšlakstyti,
Ant žemės išvirtę, durkliais subadyti,
Bet kraujo daugybė, priešų smurtybė
Sumažino greitai ulonų narsybę.
Tuo mirčio pabūgo, tuo bėgti pradėjo,
Karalius vos tik sulaikyt tegalėjo,
O mano bernelis ant vietos stovėjo
Ir, kraują beliedamas, priešus kapojo.
Ir gyrės ulonai - pamušę jie priešą,
Ir myli juos žmonės, duod pokylį viešą,
Ir laimino pulką ūsorių ulonų,
Ką gelbėjo žmonis nuo svetimo pono.
Ir dovanas davė karalius narsiausiem,
Ir kožno bevieno narsybę išgyrė,
O mano berneliui, o mano mieliausiam,
Tik drėgną žemelę ir grabą paskyrė.

XLIX

Žmonelės triūsia, prakaituoja,
Laukus plačiuosius ardami,
Per dieną dirbdami dejuoja, -
Sunku prastu būt žmogumi.
Vos tik užspėsi nors skatiką
Iš prakaito bangaus ištraukt,
Žiūrėk - padotkas atsitiko,
Reik ponams iždą vėl prikraut.
Nepažiūrės ant verksmo tavo
Nė tavo alkstančių vaikų! -
Kaip vilks, ką avį pasigavo,
Nepripažįsta pons skausmų.
Iš kur tau sąjausmos lėks žodis?
Kas tau padės, kas užtarys?
Kas kelią laisvės tau parodys?
Kas tavo plėšikus sutrys?
Geidi, kad aitvars būt nuvytas,
Nubodo amžius jau vergaut,
Bet tavo rankos surakytos
Vargais, iš kur liuosybę gaut?
Norėtum, metęs iš rūstybės
Šeimyną, gimtinius namus,
Ieškoti su kardu teisybės
Po kruvinus baisius laukus.
Bet širdį neturi tu tokią,
Į vilką nepavirs bitis,
Ir vėlei triūsk ir verk, prasčioke,
Gyvenims tavo tik viltis.
Viltis, ką niekad neišsipildo,
Nors stengtumeis kuo nolabiau,
Ir laikas tų žaizdų n'išdildo,
O vargas drasko kuo skaudžiau.
Iš kur pagelbą linksmą gausi,
Iš kur ramybę tau įgyt,
Kur užtaros šaltinį gausų
Atrasi prakaitą nutryt?
Tai yr tik viens toksai šaltinis,
Prie jo ir kriušas žmonija,
Jisai vadinasi "degtinė", -
Tai vaistas vargo ligoje.

LII

Lakštingale, gražus paukšteli,
Pas mano langą nečiulbėk,
Į mano gimtinį namelį,
Linksmai giedodamas, nulėk.
Tenai mamelę nuramykie,
Palinksmink baltą galvą jos,
Jai apie mane pasakykie,
Lai apie mane ką žinos.
Tenai kuplioji liepužėlė
Dejuoja, vėjo pučiama,
Tenai mamelė sengalvėlė
Vaitoja, manęs laukdama.
Sakyk - sulauksi tuo sūnelį,
Laiminga būsi ir linksma

LVIII

Nereikia mums turtų didžiųjų,
Nereikia goslybos tuščios,
Nenorime spausti prastųjų,
Neveržiam jų duonos juodos.
Nenorime mes viešpatauti,
Nenorim pamušti tautas,
Nenorim jų tėviškes griauti
Ir gimtines dovyt vietas.
Mes geidžiam, kad žmonės vargingi,
Tarnaujanti Dievui širdingai,
Žmogaus nors įgytų tiesas.
Už ką gi, o Dieve aukščiausias,
Taip atstumi visad žemiausias
Vargingų žmonelių maldas?

XLIX

Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo
Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai -
Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo,
Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai.
Kaip jiejie laimingi po sodą bėgioja,
Kiek turi žaidimų gražių, navatnių:
Viens kriauše, kits arklį su savim nešiojas,
Ten krūvos vežimų, lipytų žmonių,
Ten guli birbynės ir underės pintos
Ir gardūs įdėti į jas obuoliai.
Ir mislija vaikas, vargų surakintas:
"O Dieve! nors sykį kad šitaip smagiai
Galėčiau po sodą bėgioti, vartytis
Ir skindamas vaisių ragauti skaniai."

LXXVIII

VAITOJIMAS

Augo liepelė,
Augo šakojo,
Po ja mergelė
Verkė raudojo.
Mergelė jaunoji
Ašaras bėrė,
Liepa kuplioji
Ašaras gėrė.
Ko taip tu graudi,
Miela mergele,
Ko taip tu raudi,
Raiba gegele?
Kaip nenuliūsiu,
Kaip linksma būsiu:
Brolis išgrūstas
Į kraštą rusų.
Taip mažas daiktas -
Tikt už knygelę
Gudas prakeiktas
Spaudžia brolelį.
O kad pavirsčiau į oro paukštelį,
Tai aš išgirsčiau
Brolio verksmelį,
Oi, aš nulėkčiau -
Jį pamatyčiau,
Oi, aš pribėgčiau -
Jį suraminčiau.
Galvą nulenkus,
Verkė drebėjo,
Per abu veidu
Skaidrios rydėjo
Ašaros, graudžios
Kaip našlaitėlės,
Ašaros, skaudžios
Kaip akmenėlis.

XCIII

Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti
Nuo žemės, o paėmiau rasą tiktai,
Norėjau aš laimę ant svieto pasiekti,
O teko man usnys ir dagių pluoštai.
Norėjau prikalbint prie darbo doringo,
Prie darbo svarbiausio žmonių kuo daugiau,
Norėjau ištarti jiems žodį širdingą,
Bet širdis atšalusias, ledą radau.
O visgi šiandieną da mislys man mena,
Kad svieto žmonelių širdies viduryj,
Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandenyj.

XCVI

Gyvenimo mano saulutė jau leidžia
Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn;
Jausmai bekovodami pasilsio geidžia,
Kasdieną prie karsto slenku jau artyn.
Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio
Lazdelę keleivio turėsiu padėt,
Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau
Paleisti pasaulėje pasižmonėt.
Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos,
Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus!
Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!
Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos
Ir jus neatjaustų viengenčių širdis,
O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas
Rakstelis, kur gyvo netėmys akis.
Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės,
Sesutės laimingų pasaulės dienų,
Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj
Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų.

XCVIII

DAINA GIRTUOKLĖLIO

Turi katinas kačiukę,
Turi žąsinas žąsiukę,
Turi poniškas panaitę,
Turi bernas sau tarnaitę,
O aš, vyras aržuolinis,
Turiu butelį degtinės.
Muš kačiukės katinuką,
Peš žąsiukės žąsinuką,
Juoksis mergos iš bernelių,
Juoksis panos iš ponelių,
Tik aš vienas laimingiausias,
Nes degtinė - draugs tikriausias.
Į kišenių įsidėsiu,
Ją aš girsiu, glamonėsiu,
Bonkos kamštį išsitrauksiu,
Degtinukės paragausiu,
Tuo krūtinė bus šiltesnė
Ir galvelė bus linksmesnė.
O, kad Nemunas garbingas
Būtų šiandien išmintingas,
Kad ant mūsų susimiltų,
Savo vandenis išpiltų,
O degtinę įsilietų,
Viena degtine tekėtų, -
Tai būt lėbė! tai būt džiaugsmas!
Tai būt laimė, tai būt kauksmas -
Visi žmonės ir žvėreliai,
Visos žuvys ir paukšteliai
Vis prie Nemuno keliautų
Ir degtinės paragautų.
Žvėrys gertų ir riaumotų,
Žmonės šoktų ir leliotų,
Net žuvytės vis tik nertų,
Degtinukę mielą gertų;
Viskas džiaugtųs, šokinėtų,
Net ir žemė strapinėtų.

CII

GAILA!

Gaila tų dienų jaunųjų,
Kurios praslinko be naudos,
Gaila debesų drėgnųjų,
Kurie negrįš jau atgalios.
Gaila darbo ir troškimo,
Kurie sugriūva kaip matai,
Gaila to užsidegimo,
Kuris atšąla kaip ledai.
Gaila meilės, nors tikriausios,
Kuri išnyksta kaipo sniegs,
Gaila kalbos, nors geriausios,
Kurios nenor klausyti nieks.
Gaila paukščių nekaltųjų,
Kuriuos gal vanags sudraskyt,
Gaila ašarų karčiųjų,
Kurių negal nieks sustabdyt.
Gaila motinos vargingos,
Kuriai atseina elgėtaut,
Gaila žemės nelaimingos,
Kuriai sutingo vaiks tarnaut.

http://anthology.lms.lt/texts/24/tekstas/1.html#XXXII

_________________
Tiesa, kaip šešėlis po tavo kojom...
Aš esu, vadinasi tu gyvas<:)


Ant Lie 12, 2005 1:31 am
Aprašymas
Neapsisprendęs (-usi)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Gru 11, 2004 11:36 pm
Pranešimai: 25
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Nežinomas Autorius

Apie raganą ir trolį,
Tūnantį gelmėj kalnų,
Apie dvasią palydovę
Jūs neklausote dainų!
Manot patikimos juslės
Niekad jūsų neapleis,
Niekad jums neteks keliauti
Užmaršties tuščiais keliais.

_________________
Tebūnie šviesa


Tre Lie 13, 2005 11:18 pm
Aprašymas YIM
Mokytojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 390
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Vytautas Mačernis
"Aš pažinau karalių tavyje"

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: "Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty".

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Ket Lie 14, 2005 4:37 pm
Aprašymas
Savas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Sek Geg 30, 2004 12:28 pm
Pranešimai: 221
Miestas: Vilnius
Standartinė 
S.Nėris "Prakeikimas"

Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią.
Visi stovėjo tylūs ir išbalę-
Prieš savo norą nepravirkę.-
O tėvas rodė rūsčio galią.

Įnirtęs lyg perkūnas griaudė.-
Jo sunkūs žodžiai krito man.
Kur eisiu aš per liūtį, audrą -
Jo prakeikimo lydima?

Sutvisko žaibas - nušvietė lūšnelę.
Drebėjo tėvo kumštis pakelta. -
Visi drebėjo mirtinai išbalę,
Nedrįso niekas tart: "Ji nekalta!"

Nepulsiu aš po kojų piktam seniui,
Kad spardytų mane, paskui atleistų.
Kad vėl gyventum kaip gyvenę
Tarp prietarų tamsiųjų raistų?

Atplėšė vėtra man duris lūšnelės -
Ir aš benamė girios glūdumoje.-
Gražus žaibais nušvitęs kelias!
Gražu, kai debesys grūmoja!

Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą.-
Naktis ją globė letenom juodom.-
Girdėjau, kai pušis per audrą lūžta...
Kuris jų seks manom pėdom?

_________________
Kaip žiūri taip ir matai :)


Pen Lie 15, 2005 12:19 am
Aprašymas YIM
Mokytojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 390
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Justinas Marcinkevičius
"Meilė"

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Pen Lie 15, 2005 9:28 am
Aprašymas
Mokytojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 390
Miestas: Vilnius
Standartinė 
B.Brazdžionis
Per pasaulį keliauja žmogus


Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Buvo draugas šviesaus Apolono,
buvo brolis jis meilės Safo,
ir kely begalinės kelionės
nemačiau aš nuvargusio jo.

Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
su Katulu Dianos laukuos,
jam Horacijus šaukė: Bis, bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos ...

Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
kaip gyvenimas visas nukris,
o jis vienas, jis vienas, jis vienas
praraston praeitin nebegrįš.

*

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Eina jis pro karališkus sostus,
pro muziejus monarchų senų,
nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
nuo stabų užmirštų akmenų.

Per marias nemarias, per plačiausias
ir per kalnus vainikais baltais
nei kelių, nei dienų nesiklausęs
jis lig Nemuno klonių ateis.

Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
pasipuošęs žiedais kadugių,
kaip šventosios taures piligrimas
bris per plaukiantį lauka rugių.

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

*

Iš atogrąžų girių žaliųjų,
kaip vienuoliai suklaupę maldos,
kaip atodūsis mirt pasmerktųjų
amžiais amžinas balsas giedos:

- Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.

Per upelį, per ežerą gilų
ir per lapą palaukių gėlės,
iš pakrančių, iš tolimo Nilo
ir iš tekančios saulės šalies

baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Šeš Rgp 20, 2005 1:06 am
Aprašymas
Senbuvis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 183
Miestas: Vilnius
Standartinė 
UŽ LAIKO RIBOS Janina Dauginytė-Audzijonienė
Mažojo princo pėdomis

Mano pasaulis trapus kaip snaigė,
Mano pasaulis stiprus ir veiksmingas –
Niekas nežino, niekam neleista
Atrasti žemę, kur mano mintys.

Stiprūs negimsta – tai tarsi skausmas,
Jame gyventi reikia išmokti –
Gali užmiršti, gali praeiti,
Gali tylėti ir neraudoti.

Mano pasaulis – džiaugsmo verpetai,
Mano pasaulis – paukštis virš jūros –
Prisijaukinsiu krentančią žvaigždę,
Prisijaukinsiu skraidančią žuvį.

Prisijaukinsiu žemę rasotą,
Kad prisiglausti prie jos galėčiau...
Dykumos saulė, dykumos vėjas
Ir... užpustytos mažutės pėdos.

_________________
Gyventi čia ir dabar


Paskutinį kartą redagavo Brigita Sek Spa 02, 2005 1:26 am. Iš viso redaguota 1 kartą.



Šeš Spa 01, 2005 11:13 pm
Aprašymas
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Baltasis
GIMIAU

Didis ne tas,
Kieno mažos pėdos,
Tai skausmas didis,
Ir jo atneštos bėdos.

Per skausmą į šviesą,
Gimiau, bet niekas negirdi.
Brendau į saulę su tiesa,
Atidaviau meilei aš širdį.

Stiprus išdygęs daigelis,
Iš sėklos akmenis suskaldęs,
Bet gležnas jo žalias lapelis,
Ąžuolu pavirs suaugęs.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Sek Spa 02, 2005 12:08 am
Aprašymas WWW
psichologas

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 1849
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Autorius -PETA- www.beta.lt
2002 m. rugsėjo 8 d. 00:49

Sapnai tokie realūs kartais
Lyg ir gyvenimo tąsa,
Na, o rytai tokie apkartę
Todėl, kad viskas tik sapne.

Sapne tokie ilgi skambučiai
Ir gėlės bet kuriuo metu,
O sveikinimo atviručių
Ir suskaičiuoti negaliu.

Ir vis susitikimo laukiu.
Ta pažintis tokia sena.
Iš kur paimt lazdelę burtų
Kad tai įvyktų ne sapne?

Tegul kukliau. Tegul nebūna
Tiek prašmatnumo ir gėlių.
Man taip svarbu, kad tu ateitum
Iš mano rožinių sapnų.

_________________
Pas mus rašoma tik lietuvišku šriftu, susipažinkite su forumo taisyklėmis
http://www.baltai.lt/phpbbpsichologija/ ... 5ec4d1cec5


Ant Spa 04, 2005 11:16 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 31 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3  Kitas


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007