Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Gru 06, 2019 8:42 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Pasakaitė apie Arklį Dominyką ir begemotuką Nikodemą 
Autorius Žinutė
Naujakurys(ė)

Užsiregistravo: Ant Sau 24, 2006 1:12 am
Pranešimai: 30
Miestas: Vilnius
Standartinė Pasakaitė apie Arklį Dominyką ir begemotuką Nikodemą
:D :D
Ir iškeliavo arklys Dominykas toliau į vakarus. Rugiagėlių kvapas vis stiprėjo, stiprėjo, ir galių gale Dominykas išvydo didžiulę nuostabią rugiagėlių pievą. O tos pievos pakraštyje jis pamatė begemotuką Nikodemą, kuris stovėjo kaip įbestas pagalys ir, matyt, šios pievos grožio sužavėtas, negalėjo ištarti nė žodžio. Gal ir norėtų pasakyti, tarkim, - „kokia graži pieva, kaip man čia gera žaisti“, bet kas iš to, kai nori, o negali...
Arklys Dominykas prišuoliavo prie jo ir džiaugsmingai sušuko:
- Sveikas gyvas, begemote! Kaip gyveni?
Bet Nikodemas neatsakė nė žodžio...
- Laba diena, aš arklys Dominykas! – dar garsiau šūktelėjo arklys, manydamas, kad begemotukas gal neprigirdi.
Tačiau begemotukas ir toliau elgėsi kaip įbestas – stovėjo ir savo žydrom begemotiškom akim žiūrėjo į rugiagėlių pievą.
- Kas tau atsitiko, gal apkurtai? – suriko arklys, bet ir šįsyk begemotukas net galvos jo pusėn nepasuko. Tada Dominykas apėjo begemotą ratu ir atsistojo priešais jį, - kad tas nors pamatytų, jog su juo yra šnekama. Bet ir šis būdas nedavė teigiamų rezultatų, nes begemotukas paprasčiausiai nusigręžė į priešingą pusę, nemandagiai atsukdomas Dominykui kuprą, ir spoksojo toliau į kitą pievos pusę. “Tikriausiai jis neapkenčia arklių, - ėmė svarstyti Dominykas. – Gal vaikystėje jam yra įspyręs koks nors arklys ir nuo to laiko jis mano, kad visi arkliai tik spardosi… O gal jį užkerėjo kokia baisi afrikietiška ragana ir atėmė iš jo žadą. Jeigu viskas įvyko taip, kaip aš spėju, tai dabar ta ragana turi du žadus – begemotuko ir savąjį, o šis vargšelis nebeturi nė vieno… Gal aš galėčiau kaip nors jam padėti tą žadą atgauti?”
Ir pabandė jis prisiminti, kaip gaivinami gyvūnai, netekę žado. Ir prisiminė, kaip kažkada buvo matęs vieną žmogų, nukritusį nuo arklio ir gulintį be žado. Tai prie jo pribėgęs kitas žmogus padaužė nukritusįjį per žandus ir tas kaipmat atsigavo… Nutarė ir Dominykas pabandyti šį metodą pritaikyti begemotukui pagydyti. Priėjo ir porą kartų trinktelėjo – per vieną žandą, paskui per kitą…
Begemotukas tučtojau atgavo žadą ir pradėjo šaukti:
- Ko čia spardais kaip koks arklys, gal nematai, kad rugiagėlėm žaviuos?!
- Atsiprašau, aš pamaniau, kad tu susirgai, - atsiprašinėjo arklys Dominykas. – Be to, aš norėjau pasiklausti, kur yra rugiagėlių pieva, bet dabar ir pats ją matau, taigi klausti kaip ir nėra jokios prasmės.
- Jūs, arkliai, pernelyg dažnai visko klausinėjat, nes nemokat prieš paklausdami pagalvoti savo galva, - ėmė pamokslauti žadą atgavęs begemotukas Nikodemas, - ir jeigu jūs geriau į viską įsižiūrėtumėt ir ramiau pamąstytumėt, tai suprastumėt, kad viską puikiausiai galima suprasti ir be žodžių.
- Aš pasistengsiu, aš pasitaisysiu, - pažadėjo paraudęs Dominykas ir padėkojo: - Ačiū jums už šias vertingas gyvenimo pamokas…
- Nėr už ką, - atsakė Nikodemas ir vėl nusisuko į kitą pusę.
Arklys Dominykas, nesmagiai jausdamasis, patrypčiojo vietoj ir jau norėjo bristi į rugiagėlių pievą. Bet staiga apsigalvojo ir, dar sykį apėjęs begemotuką, vėl atsistojo priešais jį ir paklausė:
- Atleiskit, mielas begemotuk… Jūs esate toks išmintingas gyvulys, kokių aš niekad nesu sutikęs. Gal galėtumėte man pasakyti – ką gi jūs šiuo metu tylėdamas galvojate?
- Aš galvoju nieką, - kiek patylėjęs atsakė Nikodemas. – Matote, aš esu taip išvargęs nuo visokių nereikalingų minčių, kad dabar stengiuosi apie nieką negalvoti. Tisiog grožiuosi viskuo, ką matau…
- Ir jums niekad nepasidaro liūdna taip su nieko nesikalbant tik vienam pačiam viskuo grožėtis? – toliau klausinėjo Dominykas.
- Man retai kada būna liūdna, nes aš dar pakankamai jaunas, - atsakė išmintingasis Nikodemas, - o liūdni dažniausiai būna suaugę begemotai, kurie nebeturi laiko atsistoti ir žiūrėti į rugiagėlių pievą. Jie visur scuba, lekia, amžinai pavargsta ir dėl to kartais būna labai liūdni.
- O ar jums niekad nesinori turėti draugų ir draugių? – vis neatstojo su savo klausimai Dominykas.
- Aš jų turiu nesuskaitomą galybę, - nusijuokė begemotukas. – Visi, kuriuos kada nors esu sutikęs, yra mano draugai.
- Tai ką – nuo šiol ir aš būsiu tavo draugas? – nesitvėrė džiaugsmu Dominykas.
- Be abejo, nuo šiol tu būsi mano draugas, - patvirtino Nikodemas, - nes niekas čia nepatenka atsitiktinai.
- O kaip tu su manim draugausi, jei aš gyvensiu kitame žemyne, Lietuvoj?
- Matai, aš turiu tokį stebuklingą meilės spindulėlį, - paaiškino Nikodemas, - ir vakarais prieš miegą jį nusiunčiu savo draugams, linkėdamas jiems šviesių minčių ir daug laimės... Taip aš ir bendrauju su savo draugais.
- Oho! Iš kur tu jį gavai? Gal galėtum ir man parodyti? – susidomėjo Dominykas.
- Parodyti aš tau jo negaliu, nes tu jo vis tiek nepamatysi, mar tik labai retas arklys gali išvysti tą spindulėlį, - paaiškino begemotukas. – Bet tu gali jį pajusti, tik užsimerk.
Arklys Dominykas užsimerkė ir tuoj pat pajuto, kaip kažkokia nuostabi šiluma užlieja jo kūną, ji plinta nuo galvos iki kojų ir ūmai jis tampa lengvas lengvas lug balionas. O netrukus ėmė dėtis visiškai nesuprantami dalykai: arklys pajuto, tarsi jis kyla į orą, sklendžia lig debesų, o apačioje mato nuostabią rugiagėlių pievą… Virš pievos skraido linksmi įvairiaspalviai drugeliai, o netoliese auga didžiuliai baobabai, kuriuose slapstosi paslaptingai giedančios beždžionėlės. Jos tupi aukštybėse tarp tankių baobabo šakų, apsikaišusios jų lapais, - iš toliau žiūrėdamas nė už ką nepamanytum, kad baobabas pilnas beždžionėlių. Pasigrožėjęs paslaptingomis beždžionėlėmis, arklys – tarsi lengvas vasaros vėjelis – nusklendė toliau Afrikos paviršiumi ir netrukus netoli rugiagėlių pievos pamatė besiganantį tylų begemotuką Nikodemą, kuris stovėjo pievos grožio sužavėtas ir negalėjo tarti nė žodžio. Norėjo pasakyti – “kokia graži pieva, kaip man čia gera žaisti”, bet negalėjo ištart… Paskui dar išvydo pulką didžiulių buivolų, bėgančių per savannas. O paskui tuos buivolus bėgo žirafos ir zebrai, stučiai ir liūtai. Ir suprato Dominykas, kad jis stebi Afrikos gyvulių sporto varžybas, kurias netrukus laimėjo gepardas Žanas Polis Gepardjė.
Po šių vaizdų arklys Dominykas pajuto, kad jo kūnas ima po truputį sunkėti ir leidžiasi ant žemės. Netrukus, minkštai bumtelėjęs, arklys atsimerkė ir pamatė šalia stovintį ir besijuokiantį begemotuką.
- Aš juk skraidžiau! – sušuko Dominykas. – Kaip tu tai padarei?
- Tai ne aš padariau, tai mano meilės spindulėlis padarė, - atsakė Nikodemas. – O kaip jis tai padaro, aš ir pats nesuprantu. Ko aš tik jo paprašau – jis viską padaro. Štai ir dabar: aš paprašiau, kad tave paskraidintų virš Afrikos, jis ir įvykdė mano prašymą…
- O iš kur tu gavai tą spindulėlį? Aš irgi norėčiau tokį turėti, - negalėdamas atsistebėti stebuklingais draugo gebėjimais, paprašė Dominykas.
- Galiu tau papasakoti, kaip aš gavau tą spindulėlį, jei turėsi kantrybės, - pasakė begemotukas ir pridūrė: - Bet nelinkėčiau, ka dir tau taip atsitiktų, kaip man atsitiko…
- Klausau įdėmiai, - tarėarklys Dominykas ir įsitempė visas, kad nė vienas Nikodemo žodelis pro ausį nepraslystų.



Rugiagėlę laukų dovanoju :) , kvepiančią, linksmą nuotaikėlę keliančią :D
Paveikslėlis

Nuotaikos Vaivorykštinės :D :!: Jum.

_________________
Tiesiog leiskim mintim pailsėti
Ir mistinis vėjelis pūs lengvai,
Jauskim jį savimi:)...


Tre Vas 15, 2006 9:14 pm
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007