Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 5:09 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 
Miniatiūros 
Autorius Žinutė
Standartinė Miniatiūros
Praeities šešėlis

Aplink ratu žmonės ritmiškai juda į kairę, ritmiškas garsas, stovėdamas rato centre pajuntu nepaaiškinamą troškimą susilieti. Rankos kyla plačiai išplėstos delnais į viršų. Staiga išnyksta žmonės, aplinka. Mintys pasilieka kažkur... Panirsti į begalinę tamsumą, pajusdamas užplūstančią vienybę. Tu visuma alsuojanti palaimingu buvimu, amžinybės kvėpavimu. Iriuosi pirmyn – ne todėl aš čia. Nepaliaujamai veržiuosi pirmyn. Pajuntu užplūstančias mintis, kodėl ir kas yra, kas įvyks. Pradedu matyti rūko darinius, ant jų pradeda ryškėti detalės – kūnas, rankos, kojos... Vis dar jaučiu vienybės alsavimą. Ne šįkart nebeužteks žinių perteikimo ar pakeitimo tai ko noriu žmoguje... reikia labiau pasistengti... Apima troškimas pasidalinti vienybės jausmu su aplinka – rankos nusileidžia žemiau vis dar plačiai išskėstos. Manimi plūsta jausmas toldamas nuo manęs tolygiai visomis kryptims. Užliedamas žalsvai mėlyna spalva viską ką sutinka kelyje – žolę, krūmus žmones... Priversdamas juos pajusti vienybės alsavimą. Staiga pajaučiu grėsmę bundančio pasipriešinimo...smogia staigiai nublokšdama mane atgal į vienybę, prisiminimai nutrūksta...
Pradeda kankinti mintys: Kodėl? Už ką...juk visi turi teisę tai justi...


Ket Bal 06, 2006 2:12 pm
Ieškantis(i)

Užsiregistravo: Sek Gru 04, 2005 7:32 pm
Pranešimai: 11
Miestas: Ezerėnai
Standartinė 
Kai nėra žodžių

Tylos ir ramybės šešėlis ties vienišu Ąžuolu. Plikos jo šakos pranašauja prisikėlimą: diena po nakties, naktis po dienos; gyvenimas po mirties, mirtis po gyvenimo.
Paklydę paukščiai tūpiasi ant šakų. Paklydę klajūnai glaudžiasi prie kamieno. Vėjo gūsiai šliejasi apjuosdami šakas.
Neskubėk – girdžiu tariant. Nėra žodžių – patylėk. Viskam savas laikas. Palauk. Leisk tekėti gyvatai, kol esi gyva. Leisk būti tuštumai, kurioje ilsisi Dievai.

[/img]


Pir Bal 24, 2006 11:56 am
Aprašymas
bendraujantis (-i)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Vas 23, 2005 3:36 pm
Pranešimai: 68
Miestas: Kaunas
Standartinė 
...Susilieji su medžiu...
galingos, žemyn smingančios šaknys - tavo kojos. Jauti kaip trauki i save visa: troškuliui numalšinti, sustiprėti, susijungti žemėje į giją su šalia augančiais medžiais, pasiekti esančius tolumoje, ir visai visai toli...

kamienas - liemuo: paskirstai sukauptą energiją, stumi ją aukštyn, aukštyn, aukštyn...kartu kildamas pats ir aprėpdamas vis didesnius plotus, pasieki saulės šviesą, jauti tave liečiantį vėją...

ir šakos - tavo rankos ir galva, švelniai atsipalaiduoji ir leidiesi vėjo supamas, saulės liūliuojamas, esi toks didelsi, labai labai didelis ir nori dar nors truputi pasistiebti, nes tau užstoja horizontą tas styrantis bokštas..

ir esi visas nedalomas, esi be galo mylimas, esi be galo mylintis...


Pen Bal 28, 2006 3:15 pm
Aprašymas
Mokytojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Lap 08, 2004 10:30 am
Pranešimai: 390
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Trumpai apie viską...

* * *

Kai paklysta rugiuose žaltvykslės... Išsiblaško jų žiburiai. Išnyksta tarsi varpų gaudesys, nutyla lyjant lietui. Lieka tik prisiminimų ir liūdesio našta, slegianti liaunus pečius, lenkianti tarytum vėtra beržą prie žemės...

Nulyja gaivūs lietūs. Kaip upė nuplauna dulkes nuo pavargusių kojų ir nuneša kažkur tolyn į nevilties kupiną ašarų pritvinkusį ežerą. O jo pakrantėje žaliuoja viržiai, aštriai braižantys basas kojas, neleidžiantys atsigaivinti ašarų sūrume.

Kodėl nežydi liepos? Klausiu tuomet savęs keldama akis į rasojantį nuo lietaus dangų. Kodėl nekvepia šilas? Kodėl dulkės nusėda ant besiplaikstančių plaukų. Kodėl nulijo lietūs? Kodėl sava gaiva pasveikina žaibai? Kodėl suklupus gelia pėdas?.. Kodėl tu manoj širdy nepasilikai?...

Kai pasklysta rugiuose žatvykslės... Nuplauna lietūs dulkes pažerdami naujus gyvenimo lašus. Tik kažkodės vis maudžia širdį, nes joje lieka tuščia...


* * *

Kodėl nulijo lietus? Nuplovė dulkes nuo mano širdies kertelių ir purvinais upeliais išsiliejo vanduo. Čiurlendami upeliūkščiai pasileido per pievas nešdami džiaugsmą. Nesvarbu kad purviną, dulkėmis apgaubtą, dulkėse išaugusį, iškerojusį. Ir pati širdis, kaip dulkių gniužulas papūtus stipresniam vėjui išsibarstė po pasaulį. Nusėdo pievose, nusileido vandenynuose ir tik viena kita smiltelė pasiekė laukiančią širdį. Paiekė ir ištirpo kitų dulkių tumuluose.

Kodėl nulijo lietus ir leido mano sielai pravirkti? Keistai ir įdomiai tuomet kalbėjau. Tiesa pasakius šaukiau, klykiau ir laužiau iš skausmo svyrančias rankas. Kodėl nulijo lietus ir nusinešė tai kas buvo brangu. Lašai tarytum ašaros išdibarstė po visą visatą, upeliai suplaukė į ežerą o prie jo pražydo amžinai raudantis liūdesio medis, tiesiantis šakas į begalybę. O virš bedugnės žilvičių šakos tiesė tiltą, kuriuo galėčiau eiti nesuklupus ir rasti save.

Štai kodėl nulijo gaivūs lietūs. Kad vestų per bedugnę žilvičių takais... Kad čiurlentų purvo persunkti linksmi upeliukai. Kad raudotų medis prie ašarų ežero ir tiestų savo šakas link begalybės. Kad dulkės pasiekusios tavo širdį nepranyktų, o išsiskleistų lelijų žiedais ir tu pažintum tą keistai tyrą jausmą, gimstantį iš purvo ir virstantį tyru... Dėl tavęs nulijo lietus. Ir dėl tavo širdies - kad šioji praregėtų...


* * *

Supk mane. Auksiniais sparnais pakylėk lig dangaus ir nuskinki žvaigždes, kurios lyg maži deimančiukai vilioja akį ir sielą. Liesk mane. Plaštakės judesiu palytėk ir nunešk į svajonių gelmę, tokią gilią ir nenusakomą, kurioje gyvena meilė. Dainuok man. Lakštingalos balsu suvirpink kietą mano širdį ir paleisk krištolinius upelius tekėti, kad nuplautų visą kadaise patirtą skausmą. Šok su manim. Atsargiai prisiglausk ir pajusk, jog aš jaučiu tave taip arti ir man nesinori tavęs paleisti. Pasek man pasaką. Savo balsu, kurio šnabždesys palieka pėdsakus mano mintyse. Būk su manim, nes be tavęs gyvenimas prarastų spalvas.

_________________
Kilt, net jei patys sparnai nekyla aukštyn...


Ket Sau 11, 2007 12:26 am
Aprašymas
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 869
Miestas: Vilnius
Standartinė 
Nauji daigai išdygsta ant senolių kūnų, kurie lapais dar vis bando pridengti jauną želmenį. Ištirpęs ledas jau seniai virto upokšniu. Jo naują čiurlenimą pasitiko vyturėlis, tik žilvytis vis giliau leido savo šaknis ir kietėjo, kad galėtų atlaikyti artėjančia žiemą. Spalvos keičiasi...

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Ket Sau 11, 2007 12:47 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007