Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Gru 13, 2019 1:07 pm



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Kodėl mums patinka eilėraščiai 
Autorius Žinutė
Svetainės adminas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 869
Miestas: Vilnius
Standartinė Kodėl mums patinka eilėraščiai
Eglė Kudabaitė-Martinonienė

Kodėl mums patinka eilėraščiai

Kaip susidraugauti su eilėraščiu? Kodėl vaikai mieliau skaito prozos kūrinius? Ar suaugusiųjų siūlomi eilėraščiai patinka vaikams? Ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai geba ir jau gali savarankiškai, be močiutės, mamos, tėčio pagalbos pasirinkti kūrinį? Kokį mėgstamiausią poezijos kūrinį vaikai atsineštų paprašyti mokytojo? Nelengva atsakyti į šiuos klausimus. Labai nustebino viena mano pirmokė, atsinešusi į klasę Salomėjos Nėries poemos „Mama, kur tu?“ ištrauką. Atseit močiutė patarė...
Geriau pavyko kitas darbas – tyrimas. Vaikai namuose turėjo atlikti apklausą ir užrašyti bent dviejų šeimos narių nuomonę apie R. Skučaitės eilėraštį „Jeigu būčiau...“. Pavyzdžiui, vieno jų mamos nuomonė: „Na, pirmiausia tai labai gražus eilėraštukas. Man atrodo, kad tos svajonės yra vaiko, kuris tūno kiekviename iš mūsų, saugus, jaukus pasaulis. Norėdami jame galime viską pakeisti, daryti savaip.“ O štai kelios tėčių mintys: „Šviesus ir romantiškas eilėraštis“, „Trūksta aiškios autoriaus pozicijos.“ Pasak vieno iš vaikų brolio, „Aš irgi norėčiau būt meškerė. Tai pagaučiau gražią žuvį...“. Sesės žodžiais, „Aš irgi pagalvoju, jeigu būčiau <...> paukštis, tingėčiau ir tik skraidyčiau. Bet ir tai nusibostų. Siūlau visada likti savimi, nes taip geriausia.“

Taigi gyvenimiška patirtis skirtingai vertina tą patį eilėraštį, tačiau visiems buvo įdomu paklaidžioti po eilėraščio pasaulį. Tai perspėjimas ir mokytojui, kad jam nekiltų noras reikšti tik savo nuomonę kaip vienintelę, teisingiausią. Interpretacijų gali būti daug ir į jas verta įsiklausyti, tai įdomu.

I–II klasėje per eilėraščio aptarimo pamokas stengiuosi, kad vaikai pastebėtų ir jau pradėtų skirti ypatingą grafinę jo formą, lakoniškumą, skambumą, pajustų, kad dėl to lengviau jį įsiminti, kad eilėraštis kelia daug minčių, jausmų, sužadina išgyvenimus, leidžia daug ką išgirsti ar net pamatyti... Jau I klasėje susitariame, kad eilėraščio niekada neskaitysime skubėdami, nesusikaupę. Šio amžiaus tarpsnio vaikams eilėraštis turi būti tarsi mažas netikėtumas:

Atsidarė Vaivos vartai
Parvažiavo saulė,


Aukso raktais raktužėliais
Atrakino Žemę.

M. Vainilaitis. Parvažiavo saulė // Šaltinėlis. P. 156.

Eilėraštis kaip žaidimas, pvz.:

Bet avelės ima bliauti,
Laksto, sukasi ratu.
Negaliu aš jų pagauti,
Pabandyk, gal tu.

J. Erlickas. Juodosios avelės //
Šaltinėlis. P. 154.

Eilėraštis lyg pasaka be galo:

Ir taip kasdien per vasarėlę žalią...
Vėl senelė melžia Margę...

A. Karosaitė. Margė ir Prunciukas // Šaltinėlis. P. 134.

Eilėraštis kaip minklė:

Iš kur ežeras?
Dangumi atskrido.

S. Geda. Klausimai ir atsakymai // Šaltinėlis. P. 94.

Visa tai vaikas gerai pažįsta, supranta. Šis pasaulis jam paprastas ir savas. I klasėje vaikui pakaktų suvokti, kad eilėraštis, kaip ir pasakojimas, yra trumpa istorija apie įvairius rimtus, linksmus ir juokingus įvykius, tik pateikta savita forma. O II klasėje, padedami įvairių užduočių, mokomės eilėraštį suvokti ne vien kaip įspūdį, – imame įsižiūrėti į jo nuotaiką, stengiamės pamatyti vaizdus, kalbėti apie garsus ir spalvas, mokomės pažadinti savo pojūčius.

Panagrinėkime R. Skučaitės eilėraštį „Dainelė Ievai – iš mažų daiktelių“(„Šaltinėlis“. P. 118.):

Pasakyk, kas tau patinka,
Aš dainelę parašysiu.
Daiktelius mažus aplinkui
Susirinkti paprašysiu:

Akmenuką ir smiltelę,
Stiklo žėrinčią šukelę
Ir pernykštį stagariuką,
Ir saldainio popieriuką.

Vos kas nors jiems toną duos,
Pamatysi, uždainuos –

Bum! – Nukrito akmenukas,
Ūžt! – Smiltelė vėjy sukas,
Šiuru šiuru – stagariukas
Ir saldainio popieriukas.

Žybt! – Šukelė sužėrėjo.
Gal tik ji ir tegirdėjo,
Kaip dainelę šią rašiau
Ir visus dainuot prašiau:
Akmenuką ir smiltelę,
Stiklo žėrinčią šukelę
Ir pernykštį stagariuką,
Ir saldainio popieriuką –


Ar patiko?

Su eilėraščiu vaikus supažindina mokytojas raiškiai jį skaitydamas ar deklamuodamas. Skaito paisydamas eilėraščio skyrybos ženklų, siekdamas kiek galima labiau atskleisti jo skambumą, artumą dainai. Perskaitęs gali patylėti, kad nebūtų suardyta tik ką sukurta nuotaika. Tada stengiasi įtraukti vaikus. Pirmiausia pasiteirauja, ką jie galėtų pasakyti apie ką tik išgirstą eilėraštį. Ar linksmas, ar liūdnas, o gal jaukus, šiek tiek paslaptingas? O gal vaikai norėtų ko nors paklausti? Aptaręs su vaikais nuotaiką ir pirmuosius kilusius jausmus, paprašo, kad jie tyliai perskaitytų eilėraštį ir pamąstytų, kaip savais žodžiais papasakoti, apie ką šis eilėraštis mums šneka. Atskirų eilėraščio dalių perpasakojimas padeda priartėti prie teksto, suprasti, kas iš tiesų yra eilėraštyje ir ko jame nėra. Tikriausiai kam nors iš perskaičiusių šį eilėraštį kils klausimas, kur visa tai buvo galima pamatyti, ką tai primena. Pasirodo, daiktelius – mums dėl vienų ar kitų priežasčių neįkainojamus niekučius, geriausius žaidimų draugus, kurie yra vertingesni ir už brangiausius žaislus... Šių daiktelių paprastai būna mūsų stalčiuose. Jie atkeliauja iš mūsų kišenėlių. O mūsų kišenėlėse jie atsiduria dėl įvairių priežasčių: kaip žaislo detalės, kaip patogus pagaliukas, keistos formos nuolaužėlė, blizgutis iš mamos brangenybių dėžutės, kaip su draugu iškapstytas senovinis pinigėlis, medžiagos skiautelė ir kt. Tai dalis tam tikros visumos, kuri svarbi konkrečiam žmogui.

Mokytojas leidžia vaikams pasakoti, samprotauti, atgaivinti prisiminimus, pasiaiškinti žodžio brangus reikšmę – ne tik daug kainuojantis daiktas gali būti brangus. Taip palengva išaiškėja, apie ką šis eilėraštis. Vaikai tikriausiai eilėraščio temą nusakytų žodžiais: tai eilėraštis apie mažus daiktelius, su kuriais mes mėgstame žaisti ir kurie turi savo atsiradimo istorijas. Tada galima jų paklausti, kodėl poetei taip svarbu, kad šie maži daikteliai susirinktų? Kodėl išvis apie juos reikia šnekėti? Taip po truputį ryškėja eilėraščio prasmė. Kad būtų aiškiau, gal net jaukiau, mokytoja gali atsinešti iš savo namų tokią pat dėžutę, pilną įvairių niekučių, ir papasakoti vieną kitą trumpą istoriją, pvz.:
– Štai ši megzta roželė yra mano mėgstamos suknutės, su kuria būdama maža eidavau į teatrą, detalė. Kokios mintys man šiandien kyla į ją žiūrint?
Tada atidžiai ir su nuoširdžiu nusistebėjimu išklauso vaikų istorijas.

Kitas etapas – bandymas pavaizduoti eilėraštį kaip debesėlius:
Paveikslėlis
– – –, – – – – – |,
– – – – – – – – ||.
– – – – – – – – |
– – – – – – – – ||:

– – – – – – – – |,
– – – – – – – – |
– – – – – – – – ||,
– – – – – – – – ||.

– – – – – – – |,
– – – –, – – – | –

– ! – – – – – – – – |,
– ! – – – – – – – – |,
– – – – – – – – – ||
– – – – – – – – ||.

– ! – – – – – – – – |.
– – – – – – – – |,
– – – – – – – ||
– – – – – – – ||:
– – – – – – – – |||,
– – – – – – – – |||
– – – – – – – – ||||,
– – – – – – – – |||| –?

Tai leidžia pamatyti, kad eilėraštis labai įdomus, nenuobodus. Eilučių galo ženklai įvairūs. Jų būtina paisyti – skaitant daryti ilgesnes ar trumpesnes pauzes, sustoti, pakelti balsą, paslaptingai pradėti, greitinti ir lėtinti tempą. Nustebti.
Pažymime posmą, kartojamą eilėraščio pabaigoje. Jei daikteliai linkę padainuot, tikriausiai nesunku nuspėti, kaip vadiname dainos pasikartojanią dalį (priedainiu).

Pažvelgiame į eilėraščio rimus – eilučių galo sąskambius. Vaikai turi pamatyti ir pažymėti, kas ir su kuo rimuojasi, kokie rimai būdingi šiam eilėraščiui. Ar jie pastebės, kad pirmo posmo 1 eilutė rimuojama su 3, o 2 eilutė – su 4. Visų kitų posmų – 1 su 2 ir 3 su 4. Ar tai svarbu skaitant, deklamuojant eilėraštį? Bandome patikrinti. Ir tikrai – pajuntame skirtumą tarp pirmo ir antro posmelio melodingumo. O kodėl nevienodai eilučių posmuose? (Pirmame – 4, antrame – 4, trečiame –2, ketvirtame – 4, penktame – 8, šeštame –1.) Ar tai įdomu?
O kas yra šios dvi eilutės:

Vos kas nors jiems toną duos,
Pamatysi, uždainuos.


Argi tai ne raginimas pasistengti išgirsti tuos daiktelius – gal jų tylią kalbą, gal niūniavimą ir kt. Ketvirto posmo žodžius skaitydami, nuotaiką perteikiame atitinkama veido išraiška, intonacija:

Bum! – Nukrito akmenukas,
Ūžt! – Smiltelė vėjy sukas,
Šiuru šiuru – stagariukas
Ir saldainio popieriukas.


Anot Dž. Rodario, „kad daiktas taptų meno objektu, jį reikia išplėšt iš įprasto konteksto, <...> daiktą reikia supurtyti, <...> išplėšti jį iš įprastų asociacijų sekos...“. Kiekvienas daiktas turi ypatingų savybių – skleisti garsą, žavėti spalva, spindėti. Daikto skleidžiami garsai gali pavirsti į triukšmą, o gali ir į dainą: pasiūlykime vaikams įsiklausyti, kaip skamba akmenuko apvalus garsas „bum“, smiltelės nesugaunamas „ūžt“, stagariuko paslaptingas „šiuru šiuru“. Pasiteiraukime, ar išgirdo.
Kyla noras dainuoti. Tai ir darome. Ir dar kiek skirtingų melodijų gimsta!..

Paskui galima paprašyti rasti eilėraštyje daiktelių, kurie yra pamatomi, o ne išgirstami:

Žybt! – Šukelė sužėrėjo.
Gal tik ji ir tegirdėjo,
Kaip dainelę šią rašiau.


Taigi tie daiktai dar ir gyvi, jie gali girdėti. O juk vaikai taip tiki personifikacijomis, tuo persikūnijimu!..
Dar galėtume pasvarstyti, kodėl šis eilėraštis skirtas vaikams, jei ir suaugusieji dažniausiai turi brangių širdžiai daiktų. Iš ko matyti, kad tai eilėraštis vaikams? Tikriausiai skaitydami atkreipėme dėmesį, kad visi daiktai eilėraštyje pavadinami maloniniais žodžiais: dainelė, akmenukas, smiltelė, stagariukas, popieriukas. Be to, visi daikteliai kur nors rasti – nepirkti.

Pafantazuojame, kokios spalvos šiaip jau būna žodžiai. Vienam akmenukas – mėlynas, kitam – pilkas. Kai kam daiktelis – geltonas, o kai kam – žalsvas. O kokios spalvos žodis patiko? Ar ne rausvas? Dar žodžiai būna gražūs, lengvi, kaip antai smiltelė, ir ne visai gražūs, sunkūs, kaip, pvz., pernykštis. Kas juos tokius daro?

Įdomu būtų pabandyti rasti posmelyje svarbiausią, daugiausiai pasakantį žodį (nevartojant termino žodis–raktas), pvz.:

Pasakyk, kas tau patinka,
Aš dainelę parašysiu.
Daiktelius mažus aplinkui
Susirinkti paprašysiu.


Mes išskyrėme šiame posme pajuodintus žodžius. Gal kai kam atrodys ir kitaip. Kol kas tai tik žaidimas, bet juk kiekvienas žaidimas ko nors moko.
Eilėraštis baigiamas klausimu:

Ar patiko?

Jei patiko, susiraskime namie mielą mažą daikčiuką ir popieriaus lape nupieškime jį. O gal ir dvieilį ar ketureilį parašyti pavyktų? Visus darbus susegę, galėtume išleisti knygą „Mažų daiktelių nuotykiai“. Ją skaitytume, skaitytume, atsiliepimus rašytume...
Šį eilėraštį nesunku išmokti atmintinai. O dar lengviau mokytis būtų su melodiniais intarpais. Štai ir šventė. O svarbiausia, kad kiekviena diena mokykloje būtų nepanaši į vakarykštę.

IV klasėje toliau plečiamas ir įtvirtinamas literatūros žanrų supratimas. Išlieka svarbiausias dalykas – išmokti suprasti eilėraštį, tapti geru jo skaitytoju. Profesorius K. Nastopka rašė: „<...> kad eilučių rikiuotė taptų prasmingu tekstu, neužtenka iš raidžių sudėlioti tekstus, o iš žodžių – sakinius. Reikia dar išmanyti poezijos kalbą, atpažinti ryšius tarp poetinės raiškos ir poetinio turinio. Eilėraštį skaityti reikia mokytis – kaip mokomasi groti muzikos instrumentu“ (Nastopka K. „Imkit mane ir skaitykit“ // R. Tūtlytė. Eilėraščio skaitymas. V., 2001).

Labai dažnai vaikų meilė poezijai, gebėjimas pajusti eilėraštį priklauso nuo mokytojo sugebėjimo įtraukti, sudominti savo mokinius poezija: „Mokytojas – jau ne tas asmuo, kuris perduoda gražiai supakuotas žinias po pakelį per dieną. <...> Tai žmogus, kuris būna su vaikais tam, kad atiduotų jiems geriausią, ką turi savyje, kad ir pats ugdytųsi kūrybos ir vaizduotės įgūdžius, konstruktyviai dalyvautų įvairiose veiklos srityse“ (Rodaris Dž. Fantazijos gramatika. Kaunas, 2001. P. 169.).

Jei II klasėje vaikas tik išmoksta praktiškai skirti prozos tekstą nuo poezijos, išklausęs eilėraštį, pasakyti, kas jam įdomu, gražu, kas patinka, kuria pagal pavyzdį, IV klasėje jis turėtų skirti literatūros žanrus – pvz., epą nuo lyrikos, dramos. Išklausęs eilėraštį, paaiškinti, ką įsivaizdavo, išgyveno. Klausydamas eilėraščio, pajusti estetinį pasitenkinimą, atrasti tai, kas netikėta, originalu, savita, gebėti savarankiškai kurti sau artimomis temomis.

Panagrinėkime „Šaltinyje“ IV klasei pateikiamą L. Gutausko eilėraštį „Laukinės žąsys“ (p. 58–59):

Ei, laukinės žąsys,
Ar labai pailsot?
Gal mane nunešit
Ten, kur žvaigždės žvilgso?

Ak, paimkit, žąsys, –
Man sparnai neauga!
Aš pakilti trokštu
Virš pilių, virš bokštų
Ir pažvelgt į žemę –
Ten mamelė semia
Merkio vandenėlį
Ir gražiai dainuoja,
O iš pirkios dūmas
Rangos, vinguriuoja.

Iš didžios aukštybės
Aš pažvelgti noriu,
Kaip dirvoną aria
Mano brolis Juozas,
Kaip jį seka kuosos,
kirmėles lesioja,
Kaip viršūnė uosio
Saulelę sijoja.

Jūs negirdit, žąsys,
Baltas žąsinėli,
Nėr kada jums – skabot
Žemės žolynėlį.


Negi nuo žolelių
Tiek jėgų pribūna,
Kad įveikti galit
Klystkelius perkūno?
Kad į sunkų lietų
Neatmušat sparno,
Į gimtinę grįžtat
Dukart šimtą kartų!


Šį eilėraštį skaitome po S. Lagerliof ištraukos „Stebuklinga Nilso kelionė“. Pastarasis kūrinys vaikus emociškai nuteikia, parengia šiam eilėraščiui, nes jie nepamiršo, kaip Nilsas skrido ant žąsino ir su nuostaba žvelgė į tą „languotą skarą“ apačioje, kokius jausmus išgyveno. Pirmiausia pasiklausome klasės draugo, kuris atitinkamai pasirengė šį eilėraštį skaityti. Tada visi skaitome tyliai ir pieštuku pasibraukiame labiausiai patikusias eilėraščio vietas, eilutes. Kiekvieno atradimai vis kitokie. Dalijamės įspūdžiais. Vienus nustebino pokalbis su žąsimis. Kitus – vaiko noras. Trečius – vaizdai. Dar kitiems nuostabi pasirodė žąsų stiprybė.
Skaitydami eilėraštį, mokomės trijų dalykų: pajusti, mąstyti, reaguoti (mintimis). Ir gyvenimui tai būdinga:

* Aš jaučiu: atvažiuoja mašina.
* Aš mąstau: ji labai greitai lekia.
* Aš reaguoju: reikia pasitraukti, kad neužkliudytų.

Tokios pratybos moko vaikus sutelkti dėmesį į paprastą situaciją. Jie ima suprasti, kad kiekvienas pojūtis sukelia minčių ir paskatina tam tikrą reakciją. Taigi perskaitytas eilėraštis pirmiausia padaro pirmą įspūdį. Tada norisi dar kartą sugrįžti, pasigilinti, kai ką pasiimti sau.

L. Gutausko eilėraštis „Laukinės žąsys“ yra jausmų eilėraštis. Pabandykime prisiminti tokią situaciją: labai kažko norime, bet nedrįstame niekam prisipažinti. Tačiau kartą ateina lemtinga akimirka, ir mes tai rėkte išrėkiame, gal net apsiverkiame... Taip ir eilėraštyje: dangumi skrendančios žąsys privertė berniuką sušukti, pratrūkti:

Ei, laukinės žąsys,
Ar labai pailsot?
Gal mane nunešit
Ten, kur žvaigždės žvilgso?


Eilėraščio herojus troško skristi, o, pavyzdžiui, Julius, kai buvo mažas, nekantravo nusileisti slidėmis nuo kalno tėčio skreite. Urtė svajojo su vyresniuoju broliu perlėkti motociklu miesto gatvėmis... Svarbu suprasti, prisiminti būseną, kai labai nekantravai, kažko norėjai, o paskui jau svajonių sparnai nuskraidino, pasidarė nesunku viską įsivaizduoti. Dėl to ir eilėraštyje iš pradžių paanalizuokime vaizdus – jų daugiau nei garsų ar spalvų.

Eilėraščio herojus stebi aplinką, panoraminę erdvę:

Iš didžios aukštybės
Aš pažvelgti noriu.


Ką nori pamatyti berniukas? Pasirodo, jam įdomi jo artimoji aplinka, jį supantys žmonės, kaip jie atrodo iš viršaus (naujomis aplinkybėmis):

Ten mamelė semia
Merkio vandenėlį
Ir gražiai dainuoja.


Arba:

Kaip dirvoną aria
Mano brolis Juozas.


O ką mes norėtume pamatyti iš aukštybių ar lėkdami nuo kalno su slidėmis? Pasirodo, pasilypėję aukštėliau (pvz., ant Gedimino kalno), didžioji dauguma iš mūsų stengiasi surasti savo namus, o lėkdami nuo kalno su slidėmis – sugauti susižavėjusį mamos ar kito artimo žmogaus žvilgsnį. Tai, paaiškėjo, svarbu. Bet atkreipiame vaikų akis ir į tokį eilėraščio lyrinio herojaus norą – pamatyti:

Kaip viršūnė uosio
Saulelę sijoja.


Tikriausiai berniukas dažnai palydi saulę, vakarais besislapstančią tarp šakų. Tai neatsiejamai suaugę su jo kasdienybe. Taip jis pajunta gamtos grožį, ir tas nesudėtingas vaizdas pradeda neapsakomai spindėti. Ir vėl pabandome visa tai susieti su savo asmenine patirtimi. Štai vienam brangus vaizdas yra klevas vidury kiemo, kuris vasarą teikia šešėlį, o rudenį mėto spalvotus lapus. Kitam pro langą matomas šlaitas, kuriame pavasarį žibutes renka, o vasarą ir rudenį keistuose kauburėliuose nykštukai gyvena... (iš vaikų pasakojimų). Tad ir mes panašūs į tą berniuką. Nors gyvename mieste, taip pat pasvajojame ir turime savo akiai brangių vaizdų...

Atkreipiame vaikų dėmesį, kad šiam eilėraščiui būdingos tokios pat dalys kaip ir pasakojimui:
* įžanga (berniukas pamato žąsis);
* dėstymas (įsivaizduojamas skrydis; kulminacija būtų berniuko vaizdiniai pakilus ant žąsino sparnų);
* atomazga (žąsų nesugebėjimas suprasti berniuko troškimų).
Tačiau pabaiga ne pesimistinė, nes vaiko mintys lekia kaip debesys dangumi. Jam įdomūs ir kiti dalykai:

Negi nuo žolelių
Tiek jėgų pribūna,
Kad įveikti galit
Klystkelius perkūno?


Čia kiek ilgiau pasigrožime poetiniu žodžiu. Skaitydami eilėraštį dar kartą, stengiamės pajusti harmoningą žodžių bangavimą. Kadangi kiekviena eilėraščio eilutė – vis atskiras vaizdas, todėl, aptarę eilėraštį, atliekame kūrybinį darbą – pasistengiame įsivaizduoti eilėraštį kaip lėtai plaukiančius kino kadrus. Piešiame, konstruojame ir vėliau demonstruojame filmą, komentuojame vaizdus.

Šis straipsnis apie eilėraščio nagrinėjimą II ir IV klasėse. Apie eilėraščio skaitymą I ir III klasėje tik užsiminta. Taip pasielgta dėl to, kad aiškiau suvoktume pasiekimų lygmens kitimą ir kaip keičiasi vaikų galimybės nagrinėti eilėraštį. Manyčiau, vaikai tikrai pamils poeziją suvokę paprastą tiesą – eilėraštyje, kaip kokioje užburtoje pilyje, slepiasi užrakintos mūsų slapčiausios mintys, jausmai, išgyvenimai. Džiaugsmas aplanko tada, kai vaizdas tampa pažįstamas ir nesinori trauktis. Jei taip atsitinka, eilėraštis pasidaro artimas, savas, jis yra Tavo.

ŽVIRBLIŲ TAKAS, 2005-ieji metai, Nr. 3

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Tre Bir 14, 2006 4:52 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Forum style by Vjacheslav Trushkin for Free Forums/DivisionCore.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007