Baltas rašė:
Va aš individualistas 
Labai nepatinka, kai lenda į mano lėkštę 
Sakau, nori, įdėsiu. Tai ne, sako, nesvarbu kiek ir ko, svarbu, kad iš bendro...fui...
Nu ką padarysi, negaliu pakęsti bendro lovio
Gal manyje koks neįsisąmonintas prietaras, kad bendras ėdalas kažkaip stabdo dvasinį progresą
Labai nepatinka, kai lenda į mano lėkštę Sakau, nori, įdėsiu. Tai ne, sako, nesvarbu kiek ir ko, svarbu, kad iš bendro...fui... Nu ką padarysi, negaliu pakęsti bendro lovio
Gal manyje koks neįsisąmonintas prietaras, kad bendras ėdalas kažkaip stabdo dvasinį progresą
aha ryškus individualistas.hmm, valgymas is vienos lėkštės - tai bendrumo palaikymas. Draugiškumo skatinimas, kažkoks visumos kūrimas.
Tai gal ir yra smarvės, nes tipo visi einantys pirmyn turi atsiskirti nuo masės ir eiti patys, pasikliaudami daugiau savo jėgomis... num čia pamąstymas toks.
Šiaip yra valgių, kuriuos valgo žmonės tik iš vieno bendro indo. Tarkim, tradiciškas šveicariškas "Fondiu", dar Marokietiškas vienas patiekalas.
_______________
Yra toks prietaras, kad nereikia tarkim prisidegti cigaretės nuo žvakės ar šiaip ko, o vietoj žvakės naudoti degtukus. Tai va, visi aišku prisimistikavo, gal yra ir tiesos šiek tiek, nes žvakė šiaip su visokiom mistikom susijus. Tačiau turiu šiam prietarui paprastesni paaiškinima.
Kažkada vėliau, kai žinojau šį prietarą ir juo tikejau išgirdau dar ir platesnį jo variantą, kuris skambėjo maždaug taip, kad neužsideginėk, nuo žvakės, nes tada jūroje mirs vienas jūreivis, nuo kiekvieno užsidegimo.
Skambėjo nelogiškai ir iš kur tas jūreivis ir pan.
O dar vėliau man paaiškino, kad anksčiau jūreiviai gabendavo laivais degtukus ir taip duonos prasimanydavo, taigi reikia užsideginėti degtukais, tam , kad jūreivis galėtu pragyventi iš tokio savo verslo. Negaudamas pelno iš degtukų neturės užką duonos pirkti ir dėl to "mirs badu".
Šiaip , manau, kiekvienas prietaras turi savo istoriją, kaip ir kur vystėsi, tačiau daugumos jų istorijos mums nepasiekiamos, nes nugrimzdo kažkur užmarštin arba pats prietaras per amžius mutavo.
___
Manau, prietaruose gyvena senovės žmonių išmintis, kuri vertinga kaip patarimas, netgi iki galo nesuprantant kodėl reikia butent taip daryti. Ir tie prietarai atspindi visatos darnos dėsnius.
Todėl kartais įvairių prietarų, manau , verta laikytis.
Vienas tokių: nesėdėti arti lango žaibuojant, iš praktinės pusės, nors pamažu tampa neaktualus(manyčiau ne tik šis praranda savo aktualumą).
Arba, kad negalima žudyti į namus patekusio voro, nes jis laimę neša.
Esu girdėjus prietarą, kad juodos katės namus saugo.
*Dar vienas prietaras, kad pavyzdžiui nieko negalima imti iš kapų net konkoriežio nuo ten augančio medžio.
***Kitas prietaras, kad negalima tašės/kuprinės dėti ant grindų, nes išeis iš namu pinigai.
*Jei grįžti į namus ką nors pamiršęs tai reikia pažvelgti į veidrodį, nes jis tada nuima neigiama krūvį.
***Preš ilga kelionę dar reikia minutėlei sustoti, gal, tarkim, gurkšnelį arbatos išgerti.
_______
Galbūt būtų įdomu panagrinėti kokie prietarai pradeda kurtis mūsų laikais?
Manau vienas iš tokiu būtų: Kad jei radai monetą herbu į viršų, tai pasiimk ją, ji atneš laimę, o jei skaičiumi, tai turi palikti ją gulėti.
Esu girdėjus ir kitokių variantų, kad tarkim, jei herbas tai laimė, jei skaičius - pinigai.
A ir dar vienas prietaras apie monetas, kad turi paimti net ir smulkiausią monetą, jei ją radai ir nepatingėti pakelti jos nuo žemės, nes tipo , jei šitos nepaimsi tai nerasi visų kitų, kurios tau skirtos, negausinsi savo turto ar kažkas panašaus.
. Kaip jau daug kas minėjo, mano tėvų šeimoje priimta uždengti ne tik veidrodžius, bet ir visus atspindinčius paviršius, mirus tuose namuose gyvenusiam asmeniui. Pati gyvenu su juodu katinu, kuris man neša tik džiaugsmą, kol nepradeda vaidinti Tarzano ant brangių užuolaidų