Pagone rašė:
Netgi nenustembant galima stebėtis pasauliu.
aaa, taip ir aš moku
bet tai jau gal nelabai nuostaba, o žavėjimasis 
| PSICHOLOGIJOS IR PEDAGOGIKOS FORUMAS http://baltai.lt/psichologija/ |
|
| Nuostaba http://baltai.lt/psichologija/viewtopic.php?f=49&t=336 |
Puslapis 2 iš 2 |
| Autorius: | Pagone [ Pen Kov 24, 2006 12:49 am ] |
| Pranešimo tema: | |
Pats žodis nuostaba gali reikšti truputį skirtingus dalykus, ir turėti skirtingus atspalvius, todėl gali būti vartojamas skirtingose situacijose ir kontekstuose. Deja, kad ir kokia turtinga kalba bebūtų, ji sunkiai gali perteikti tikslius įvairiausių reiškinių apibūdinimus. Nuostaba gali reikšti sutrikimą (neigiama prasme) pirmą kartą kažką matant, išgyvenant. (O gal čia labiau tiktų žodis nustebimas?) Bet nuostaba gali būti juntama šimtajį kartą regint tą patį vaizdą ir juo žavintis/ stebintis. Būtent pastaroji mums suteikia kūrybiškumo galią, pasitenkinimą, džiaugsmą pasauliu ir savim. Netgi nenustembant galima stebėtis pasauliu. |
|
| Autorius: | Hestija [ Pen Kov 24, 2006 5:36 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Geriausia nuostaba, kai ilgai kažko nesupranti, o po to aplanko nušvitimas. Tokio gerumo jausmas apima... |
|
| Autorius: | optiMiste [ Šeš Kov 25, 2006 11:22 am ] |
| Pranešimo tema: | |
Pagone rašė: Netgi nenustembant galima stebėtis pasauliu. aaa, taip ir aš moku bet tai jau gal nelabai nuostaba, o žavėjimasis
|
|
| Autorius: | Nendrė [ Šeš Kov 25, 2006 3:50 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Man stebėjimasis tai lygu atradimui kažko naujo. Ir kaip tik manau, kad vaikai stebisi daugiausiai, juk jie kasdiena atranda kažką tokio. |
|
| Autorius: | Hestija [ Šeš Kov 25, 2006 8:00 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Cituoti: Nendrė Man stebėjimasis tai lygu atradimui kažko naujo. Ir kaip tik manau, kad vaikai stebisi daugiausiai, juk jie kasdiena atranda kažką tokio. Sako, kol dar turi ką atrasti ir pabandyti, liksi jaunas
|
|
| Autorius: | Baltas [ Ant Kov 28, 2006 6:07 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
<...> Nuostabos sąvokos suvokimas O kaip "nuostabos" pasija buvo suvokiama XVII a.? R.Descartes buvo pirmasis, "nuostabą" įtraukęs į pasijų sąrašą 1649 m. traktate "Apie sielos pasijas" (Les passions de l'ame). Ji (admiration) yra pirmoji, nes gali atsirasti "dar prieš sužinant, ar [ją sukeliantis] objektas mums tinka, ar ne". Tad nuostaba yra pirmesnė už euforinį ar disforinį objekto vertinimą. Tad ji vienintelė neturi jokios priešpriešos (n'a point de contraire). Descartes bando aiškinti "nuostabos" atsiradimą, pagal kurį ji betarpiškai siejasi su žinojimo modalumu: "Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums atrodo, jog tai kažkas nauja ar skiriasi nuo visų ankstesnių dalykų ir mūsų lūkesčių - stebimės ir esame nustebinti" (... cella fait que nous l'admirons et en sommes etonnes). Pasijų prasmė atsiranda susikertant su lūkesčių neatitinkančiu, tad jo žinias pranokstančiu, objektu: "Stebina tik tai, kas keista ir neįprasta, o šitaip mums tegali pasirodyti tai, kas ligi tol buvo nepažįstama ar skiriasi nuo to, kas buvo pažįstama. Dėl šio skirtingumo tai ir vadinama neordinariniu". Skyriuje apie nuostabos definiciją aprašomas šios pasijos poveikis subjektui: "Nuostaba yra netikėta staigmena sielai, leidžianti atidžiai stebėti objektus, kurie jai atrodo keisti ir neįprasti". Tad "nuostabos" pasekmė kognityviniame veiksme (atidžiai stebėti) nukreiptame į objektą, sukėlusį sielos virpesį. Toliau, "nuostaba", apskritai, yra prielaida žinojimui įgyti: "... tie, kurie šiai pasijai neimlūs iš prigimties, paprastai [lieka] nieko nežinantys... gerai, kai yra įgimtas polinkis į šią pasiją, nes jis skatina siekti mokslų". Poveikio apibūdinimas "atidžiai stebėti" leidžia suprasti, kad sąveika su "keistu ir neįprastu" ne iškart veda prie žinojimo įgijimo. Sudėtinga jojo prigimtis pasipriešina subjektui, kas ir sukelia šio "nuostabą". Neįprasto dalyko negalima iškart padaryti savo žinojimo objektu, bet jis turi savybių, kurios daro jį geistiną galutinai įtraukti taip, kad ir vėliau išliktų "nuostaba" {žinoti-norėti sąveika}. Šioji skatina tą dalyką apžvelgti esant dvejopos struktūros: manifestacinę (signifiant) ir imanentinę (signifie). Subjektas turi siekti atskleisti to dalyko tikrąją, paslėptą prigimtį. Tai išsakyta sąvokomis "atidžiai stebėti" (considerer avec attention) ir "tinti" (examiner). Descartes įvardintas "polinkio" (inclination) ir "imlumo" sampratas 1674 m. veikale "De la recherche de la verite" išplėtojo Malebranche. Jam "polinkis" papildo pasiją, pvz., nuostabą papildo smalsumas (curiosite), kurį galima apibūdinti {žinoti-norėti} pora. Pirmiausia ji susijusi su neaiškiu pažinimo objektu, suvokiamu kaip tuo momentu subjekto žinių papildymas. <...> Pilnas straipsnis Žiūrovo nuostaba kaip pagrindas kūrinio suvokimui: vieno paveikslo samprata http://www.spauda.lt/menas/caritas.htm |
|
| Autorius: | Baltas [ Ket Geg 04, 2006 3:57 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Cituoti: Platonas atkreipė dėmesį į psichologinį šios problemos aspektą: "… filosofui lemta patirti … nuostabą. Ji ir yra filosofijos pradžia". Nuostabos, kaip filosofijos priežasties, idėją toliau plėtojo ir Aristotelis, pasak kurio, žmonės filosofuoti ėmė vengdami neišmanymo. Tam jie turėjo pažinti savo neišmanymą, o tai žmogui neduota tiesiogiai, nes, įprasta, kad jis savo neišmanymo nesuvokia – tad ir negali jo atsikratyti. O suvokimas turi prasidėti nuostaba. Ta emocinė būsena, kai nustembama dėl to, kas atrodė akivaizdu (o kartu ir suprantama), padaro žmones filosofais: "Dėl nuostabos žmonės ir dabar [filosofuoja], ir kadaise pradėjo filosofuoti" [Metafizika, I.2]. Tačiau iš nuostabos savaime neatsiranda nei filosofija, nei mokslas. Mokslas atsiranda, kai žmonės išmoksta atskleisti juos nustebinusio reiškinio (o kartu ir jų suglumimo) priežastis. Taip nesant, gimsta mitas, nes jis "sudarytas iš nuostabos" [M., I.2] ir tuo yra artimas filosofijai – tik, nesant pažinimo, dalykų suvokimas per jį yra menamas. Cituoti: Neoplatonikai Proklas ir Olimpodioras grįžo prie Platono idėjos: "Bet kurios filosofijos pradžia – nuostaba. Stebėdamiesi, mes "ko" keičiame "kodėl". Filosofuoti – tai atsiskaityti apie būties priežastis. Filosofija yra būties pažinimas arba pati būtis. Ir jos simbolis yra Irida (vaivorykštė), Taumanto dukra…" |
|
| Autorius: | optiMiste [ Pen Geg 05, 2006 9:41 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Cituoti: O suvokimas turi prasidėti nuostaba. mano supratimu, nuostaba - priešinga suvokimui. taigi sakyčiau kitaip: suvokimas prasideda ten, kur baigiasi nuostaba. po nuostabos ne būtinai seka suvokimas, o prieš suvokimą - ne būtinai nuostaba. |
|
| Autorius: | Baltas [ Šeš Geg 06, 2006 3:29 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
optiMiste rašė: mano supratimu, nuostaba - priešinga suvokimui. taigi sakyčiau kitaip: suvokimas prasideda ten, kur baigiasi nuostaba. po nuostabos ne būtinai seka suvokimas, o prieš suvokimą - ne būtinai nuostaba. Kaip suprantu, Platonas kalba apie suvokimo priežastį - nuostabą. Kada stebime kažkokį mums nežinomą reiškinį, nuo stebėjimo atsiranda nuostaba. Taigi, pradžioje vizualiniu pojūčiu stebėdami nežinomą reiškinį, stebimės. Jei mes apie tą reiškinį ką nors jau žinotume, tai tada mes gal ir nesistebėtume, mes jį tyrinėtume, bandytume suvokti. Ir tai neprieštarauja psichologiniam suvokimo procesui atsirasti. Pradžioje pojūtis, paskui suvokimas. Tai nereiškia, kad pažindami, mes galime visada suvokti. Pavyzdžiui matome filmą be garso, tai filmo turinį suvokiame labai miglotai, tik iš vaizdų, o turinys dažnai būna užpildytas garsiniu prasminiu turiniu. Todėl Aristotelis, Cituoti: pasak kurio, žmonės filosofuoti ėmė vengdami neišmanymo. Tam jie turėjo pažinti savo neišmanymą, o tai žmogui neduota tiesiogiai, nes, įprasta, kad jis savo neišmanymo nesuvokia – tad ir negali jo atsikratyti. O suvokimas turi prasidėti nuostaba. Ta emocinė būsena, kai nustembama dėl to, kas atrodė akivaizdu (o kartu ir suprantama), padaro žmones filosofais ir po to neoplatonikai teigia, kad Cituoti: "Bet kurios filosofijos pradžia – nuostaba. Stebėdamiesi, mes "ko" keičiame "kodėl". Filosofuoti – tai atsiskaityti apie būties priežastis. Filosofija yra būties pažinimas arba pati būtis. Vadinasi emocinė būsena stebėjimasis yra būtina sąlyga pažinimui atsirasti. Pažinimas yra ne tik žinios apie reiškinius, bet ir tų žinių deranti visuma - suvokimas. Juk, kai mums prikrauna daug informacijos apie kažkokį tai reiškinį (kad ir meditaciją), medituoti mes nuo to neišmokstame, nors ir lyg "žinome" kas tai yra. Bet nežinome kaip tai yra. Pradėjus taikyti žinias praktikote įgauname vidinį (asmeninį) patyrimą ir žinojimą, o tai koreguoja "žinojimą", jis tampa subjektyvus, todėl suvokimas ateina per asmeninę patirtį. Taigi, nesistebėdami prarandame pirminį (tikrąjį) pažinimą, tampame ne vidinio (tikrojo), o išorinio (iškalto) žinojimo aukomis, plagijatoriais arba cituotojais kitų subjektyvių minčių, kurių visuma gali siekti objektyvumo. 
|
|
| Autorius: | optiMiste [ Šeš Geg 06, 2006 10:41 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
norit pasakyt, kad be nuostabos mes neįgauname žinių praktikos (asmeninio/vidinio patyrimo) 
|
|
| Autorius: | Baltas [ Pir Geg 08, 2006 10:44 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Štai paimkim, kad ir Budos Šakjamuni žodžius, kurie jam savaimingai išsprūdo iš lūpų gruodžio 8 d. po šešerių za-dzen praktikos metų (pagal Kegon sutrą): Cituoti: "Nuostaba, kokia nuostaba. Iš esmės visos būtybės nuo pat pradžių yra Buddha'is, apdovanoti dorybėmis ir tobulumu, bet kadangi, bet kadangi žmonių sąmonė iškrypo per nepagrįstą samprotavimą, jie nepajėgia to suvokti". Pirmas Buddho įspūdis buvo nustebimas. Tikrai, kaip yra nuostabu, kad visi žmonės , ar gudrūs ar kvaili, gražūs ar bjaurūs yra pilnai tobuli tokie, kokie yra. Kitaip tariant, nesiskiri nuo paties Amido Buddho ar kurio nors kito Buddho. Šitas pirmasis Šakjamuni Buddho pareiškimas yra kartu galutinė budhizmo išvada. "Trys dzeno ramsčiai"Philip Kapleau, 1967m. Nuostaba yra tas pirmas, intelektualizavimo neužgoštas pažinimas, neturintis nei nuostatų, nei įsitikinimų ar kitų iliuzijų. Vidinis patyrimas yra tikrasis žinojimas, kurį pasiekiame per za-dzen arba indiškai dhiana pratybas. Netgi K.G. Jungas mirties patale skaitė Čarlzo Luko "Č'an ir dzen mokymai", o jo giliai paveiktas , jis paprašė savo sekretorės parašyti knygos autoriui, kad "jis sužavėtas...Kai jis perskaitė Šu Jun, pamatė, kad kaip tik taip jis pats būtų pasakęs! Tai, kaip tik tai  "Mes įpratę gauti "žinias" ne vidiniu potyrių keliu, o išoriniu. Todėl tai tik informacija intelektualizavimui. Neveltui, tiek medikams, tiek jau ir psichologams reiks internatūros, kad įkaltos žinios virstų asmenine patirtimi. Todėl vakariečiai vis mažiau stebisi, neva tai jau "viską žino", todėl vis mažiau sugeba patirti tikrąjį žinojimą, neiškraipyta intelekto ar svarstymų. Bet man kyla klausimas sau pačiam, kam aš čia kažką įrodinėju? Juk dabar, kaip tik užsiimu intelektualizavimu, nuo kurio jūsų patirtis nei kiek nepasikeis (bus tik dar viena nuomonė)
|
|
| Autorius: | Pagone [ Ant Geg 09, 2006 12:17 am ] |
| Pranešimo tema: | |
| Man tikrai patiko prieitos išvados.
|
|
| Autorius: | optiMiste [ Ant Geg 09, 2006 2:11 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Ne, Baltai, jūsų intelektualizavimai tikrai nėra beverčiai. jie pakoregavo mano nuomonę (ir ne tik) apie nuostabą. kai ką atradau iš viso to savyje... dėkui jums už tai
|
|
| Autorius: | Baltas [ Pen Bir 09, 2006 2:39 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Apie nuostabą Nuostaba - tai yra tam tikra emocija, kuri atsirado kokio nors nestandartinio įvykio rezultate. Ta prasme įvykis neturi jokio mokslinio aprašymo ir žmogus negali šio įvykio analizuoti dėl informacijos trūkumo. Tokie įvykiai ir nustebina žmones. Nuostaba padeda žmogui išeiti iš kasdienybės, pakeisti gyvenimo ritmą, pažiūrėti į pasaulį nauju žvilgsniu, apmastyti jį ir duoti jam apibūdinimą. Taip senovėje pavyzdžiui, atsirado įvairios legendos, pasakos, mitai. Žmogaus protas negali ignoruoti reiškinio kurį žmogus matė ir negali apibūdinti. Nes kiekvienas daiktas pasaulyje privalo turėti savo prasmę ir apibūdinimą, kad išvengti chaoso. Lietuviškoje kalboje yra du terminai, kurie apibūdiną žmogaus stebimo funkciją: „žiūrėti“ ir „matyti“. Žodis „žiūrėti“ priklauso nuo žmogaus fizinės būklės. Ar jis pasyviai žiūri į daiktą, minimaliai analizuojant ją protų. Ar jis tiesiog „mato“ nuostabų daiktą, nemastydamas apie jį. Rezultate žmogaus nuotaikoje atsiranda euforija, džiūgavimas arba baimė, priklausomai nuo žmogaus asmenybės. Kaip jis priima mūsų nuostabų pasaulį?! Nuostaba reikalinga žmogui dėl to, kad pritrauktų jo dėmesį prie dar nepažįstamų daiktų, kurių jis dar nesupranta, bet apie kurios jis jau turi mąstyti. Žiūrėdamas į daiktą suprasti jo prasmę pasaulyje ir kam jis aplamai reikalingas, nes pasaulyje tiesiog negali būti nereikalingų daiktų. Tiktai taip žmogus gali sutvarkyti mūsų chaotišką pasaulį ir struktūrizuoti jį, kad jis būtų priimtinas mūsų protui. |
|
| Puslapis 2 iš 2 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
| Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group http://www.phpbb.com/ |
|