PSICHOLOGIJOS IR PEDAGOGIKOS FORUMAS
http://baltai.lt/psichologija/

Skausmingos mėnesinės-priežastys ir būdai jų išvengti
http://baltai.lt/psichologija/viewtopic.php?f=49&t=506		 Puslapis 3 iš 3
Autorius:  lotus [ Sek Sau 29, 2006 1:39 am ]
Pranešimo tema: 
Electra:
Cituoti:
Kažkodėl man tai nėra priimtina. O Jums?

klausėte, bandysiu pateikti savo požiūrį.
Cituoti:
lotus, po Jūs nesureikšminate, kai Jums kažkas negero netinka?

stengiuos. žinau, viskas mano tobulėjimui:).
Cituoti:
Nejaugi taip į viską numojate ranka.

nenumoju, stengiuos išsiaiškinti priežastį situacijos, ją suprast ir pagydyt, kad daugiau tai nebesikartotų.
Cituoti:
O kas liečia maištavimą, tai ar geresnis yra gyvenimas taikstantis su pažeminimu, su skaudinimu.

su jais taikytis nereikia, tiesiog išmokt gyvent be įsiskaudinimo ir troškimo turėt vertę kitų akyse...
Cituoti:
Pasikartosiu, minėdama pavyzdį, tarkime užpuola gatvėje ir bando sumušti ar išprievartauti. Ar ir čia reikia susitaikyti su esama padėtimi, nekovoti, nemaištauti?

kai žmogus papuola į situaciją, kai gyvybei gręsia pavokus, jis instinktyviai ginasi, tai įdėta genuose. tokia prigimtis.
deramas veiksmas pagal situaciją: jei esi karys mušio lauke, tai ir kovok -tavo pridermė atlikti savo pareigą; jei esi motulė, tai mylėl ir vesk tobulėjimo keliu vaikelius -tai pavo pareiga; ir t.t.
bet tokios būtinosios ginties situacijos kaip apiplėšimas neatsitinka be priežasties - tai ženklas kad kažką gyvenime darome netaip...
Cituoti:
Juk nekovodamas už save žmogus vegetuoja, praranda vertę, praranda garbę, orumą, netgi gali prarasti gyvybę.Gyvenimas taikstatntis su žeminimu ne gyvenimas.

tai tik viena nuomonė. aš nekovoju ir nevegetuoju, o tiesiog gyvenu ir džiaugiuos :D be džiaugsmo sunku, kovoti norisi 8) ...
Cituoti:
Arba tarkime kita, hipotetinė situacija. Tarkime vyras muša savo žmoną. Kaip jai elgtis. Susitaikyti, nemaištauti, nesipriešinti. Atgailauti už savo kaltes ir viską atleisti?

taip atgailauti už savo kaltes. vyras muša, nes pats yra bailys bijo pripažinti, jog žmona lygevertė. o moteris taip pat kai ko nesupranta, jei jau vyras pakėlė ranką. vieno kalto dvieju situacijoj nebūna.
Cituoti:
Cituoti:
Nuoširdumas prieš save patį atveria akis. stebėjimas situacijas iš tolo padeda suprasti...

Taip nuoširdumas prieš patį save atveria akis, bet dažnai uždaro kelius į kitų širdis.

nesutinku. kodėl taip manote?
Cituoti:
O situacijos stebėjimas iš tolo tik atrodo kad padeda suprasti, nes kai pats pakliūni į tą situaciją, tai, ką supratai stebėdamas, netenka jokios vertės, ir nebegali niekuo padėti. Todėl labai lengva patarti viską stebint iš šalies, nuoširdžiai patarti. Tačiau kai ta pati cituacija užklumpa, duoti patarimai bandant jais pasinaudoti, nepadeda.

omeny turėjau savo situacijos stebėjimą iš šono.
Cituoti:
Ir tada suvoki, kad ankščiau kažkam duoti patarimai, kad ir buvo nuoširdūs ir rodos tikri, neturi prasmės.

neturi prasmės, jei nepriima. arba patarimai neteisingi.
Autorius:  lotus [ Sek Sau 29, 2006 1:42 am ]
Pranešimo tema: 
Hestija:
Cituoti:
lotus
visko neįmanoma užgniaužti. Ir neverta - sukaupti jausmai sprogsta kaip vandenilinė bomba.

taip, užgniaužti neverta, nes sprogsta ligomis ir emociniu nestabilumu.
Autorius:  lotus [ Sek Sau 29, 2006 1:50 am ]
Pranešimo tema: 
dabar pamastymas:

nejaugi manot, jog žmogus žemindamas kitą, nenusižemina save pats?..

niekas negali mūsų pažeminti, kol mes patys neprisiimame pastarosios įtakos. gali nesuprasti. tik tiek. ir čia mūsų orumo klausimas ar bandyti aiškinti tam, kas mūsų nuomonės nesupranta, ar, jei nepriima, geriau palikti ir paeiti...
Autorius:  Vigintas [ Sek Sau 29, 2006 10:33 am ]
Pranešimo tema: 
Lotus : vilkai man ne simbolis, kaikurie šios laisvos tautos atstovai, nuoširdus mano draugai, kartais net į medžioklę pakviečia :) Mes mokomės vieni iš kitų, tik vilkiukai apdrasko odą, nes maniškė žymiai plonesnė nei vilkių :) Man tai ne simbolis, vilkai nuoširdus, ištikimi draugai :) Miške kuriame yra vilkų aš badu nenumirsiu :)

elektra : kova man ne abstrakti sąvoka, kova turi nuostabų dalyka - euforiją, kaip sako jaunimas, kova veža geriau už bilia kokį narkotiką, tai labai panašu į ne valdoma aistrą, net degančiom akim... tik kovoje agresija, neapykanta, pyktis neracionalus jausmai...
Na kaip pavizdys korida - bulius speciliai ruošiamas kovai, net genetiškai, sekanti bulių karta atsiranda tik iš tų individų kurie liko gyvi arenoje, tai nugalėtojų tauta... o arenoje, kai joje lieka tik dviese, matadoras ir bulius, didžiulis stiprus, net užgalastais ragais, net lengvas brūkštelėjimas ir žmogaus kūne atsiveria nuožmi žaizda.... o matadoras su mulete taip gražiai žaidžia su tuo agresijos kalnu, keliu centimetru atstumu praleidžia pro save tuos nuožmiai pavojingus ragus.... kovoje šoka dviese, mirtinoje kovoje, nes paskutiniam kardo smugyje matadoras nesitraukia nei per žingsnelį, jis atvira krutine pasitinka bulių... taip tai mirties šokis ir visaip jis baigiasi :) retai kada matadorai sulaukia senatvės...
Ir sena koridos išmintis - kol bulius isiutęs, krauju iš pykčio pasruvusiom akim, jis nepavojingas, taip jis kaip išprotėjas puola žmogų, o tas tik žaidžia, stengiasi patikti publikai.... Bet jei tik bulius nurimsta, jei tik matadoras pamato buliaus akyse šaltą ramybę, šalta ryžtą, matadoras bėga, nes bulius nebereaguos į muletę, jis nugalės... tokioje situacijoje šie drąsus žmonės bėga iš arenos, ir nesvarbu, kad tribunos švilpia, mėtosi pomidorais ir kiaušiniais...
Autorius:  Geistė [ Sek Sau 29, 2006 3:47 pm ]
Pranešimo tema: 
Electra rašė:
O kas liečia maištavimą, tai ar geresnis yra gyvenimas taikstantis su pažeminimu, su skaudinimu. Pasikartosiu, minėdama pavyzdį, tarkime užpuola gatvėje ir bando sumušti ar išprievartauti. Ar ir čia reikia susitaikyti su esama padėtimi, nekovoti, nemaištauti? Juk nekovodamas už save žmogus vegetuoja, praranda vertę, praranda garbę, orumą, netgi gali prarasti gyvybę. Gyvenimas taikstantis su žeminimu ne gyvenimas. Arba tarkime kita, hipotetinė situacija. Tarkime vyras muša savo žmoną. Kaip jai elgtis. Susitaikyti, nemaištauti, nesipriešinti. Atgailauti už savo kaltes ir viską atleisti? Kažkodėl man tai nėra priimtina. O Jums?


Ištrauka iš Luule Viilmos knygos "Skaidrus meilės šaltinis":

"Ligos priežastis- blogos mintys- slypi pačiame žmoguje. Kuo ilgiau tos mintys sūkuriuoja sieloje, tuo labiau baugina situacija- štai kažkas tuoj tuoj atsitiks ir man bus labai negera. Nematomos blogos mintys sukuria nematomą priešą, ir žmogus, apsvarstydamas santykius su juo, mąsto: atleisti ar neatleisti? Loginis mąstymas dažnai byloja, kad atleisti nedera, nes nenubaustas blogis tik didės. Taip kovotojas už teisybę savo širdyje nešioja prakeikto priešo paveikslą ir niekaip nesupranta, kodėl pats serga.
Kiekviename žmoguje glūdi poreikis atleisti, poreikis išsivaduoti nuo blogio. Šis poreikis toks pat senas, kaip ir žmonija. "Aš atleidžiu tau už man padarytą blogį", taip paprastai suprantama atleidimo esmė. Panašus atleidimas nuskaidrina vaiko ir primityvaus žmogaus širdį, nes jie nesąmoningai atleidžia iš visos širdies.
Bet žmonija vystosi. Inteligentiškas žmogus sako:"Taip, aš žinau, kad turiu atleisti, ir aš atleidžiu, bet kas iš to? Žmogaus vis tiek nepakeisi." Atleidimu jis daro gera sau, bet šito nežino, nes moksluneįrodysi. Nuoširdžiai pajusti jam trukdo protas. Protas nužudys protingąjį, jeigu šis nesupras, kad gyvenimo supratimo požiūriu jis niekuo nesiskiria nuo oloje gyvenusių žmonių.
Gyvenimo kokybės kitimas verčia kitaip žiūrėti į atleidimą. Tai reiškia, kad reikia atleisti įžeidėjui už tai, kad jis padarė kažką bloga ir prašyti jo atleidimo už tai, kad savo blogomis mintimis išprovokavote jį suteikti jums blogį. Kaip tik todėl nusikaltėliui reikia atleisti už tai, kad jis nežino, kas tai yra savikontrolė, ir todėl reagavo į situaciją gyvuliškais instinktais. Jis galėjo būti protingesnis ir to nedaryti. Atleiskite ir sau už tai, kad, atvirai šnekant, jūs esate toks pat, kaip jis.
Nuskriaudėjui dera padėkoti iš visos širdies už tai, kad jis atvėrė jums akis ir sudarė galimybę pradėti išpirkti didėjančią karminę skolą. be jo įsikišimo būtumėte likę akli. Ir baigiant reikia paprašyti atleidimo kantriai to laukiančio paties ištikimiausio savo draugo- kūno- už tai, kad dėl savo kvailumo privertėte jį kentėti."
Autorius:  BURTONIS [ Pen Vas 10, 2006 11:41 pm ]
Pranešimo tema: 
Electra rašė:
P.S. Baltas, gal iš tiesų vertėtų dalį šios diskusijos, perkelti į kokią naują temą, kad ir "Electros asmenybės narstymas"

Tema sukurta, tikiuosi diskusija įgaus įdomesnį koloritą, bet netaps Electros asmenybės įžeidinėjimų vieta :!:
Autorius:  Electra [ Šeš Vas 11, 2006 5:44 am ]
Pranešimo tema: 
Ačiū BURTONI už pastangas. Taigi neriame į šią problemą giliau ir įvairiais rakursais ;)
Autorius:  Electra [ Sek Kov 05, 2006 3:29 am ]
Pranešimo tema: 
Taigi, perkėlus temą diskusija kaip ir apsnūdo, o buvo tikrai labai įdomu išgirsti įvairias nuomones. Trumpai bandysiu apžvelgti tai, apie ką buvo diskutuojama:

1. Buvo išsakyta nuomonė, kad mėnesinių skausmai atsiranda dėl padidėjusios pasąmonės agresijos vyrams ir kad juos nutraukti galima atgaila.

Kontraargumentas. Už ką turėtų moteris konkrečiai atgailauti, jei tarkime skausmingos mėnesinės atsiranda dar vaikystėje.

2. Krikščioniškoji atgaila, nusižeminimas, kaip kelias į geresnį gyvenimą (Atsiprašau jei ne visai tiksliai traktuoju). Moteriškas nuolankumas ir nemaištavimas. Buvo teigiama, kad susitaikant su esama padėtimi dingsta visos problemos.

Mano nuomonė buvo priešinga. Išsakytas teiginys: "Aš ne Kristus ir ant kryžiaus mirti nesiruošiu". Mano nuomone kiekvienas žmogus puolamas (ne vien fiziškai bet ir psichologiškai) turi teisę gintis. Turi teisę kovoti už save. Ir čia atlaidumui ir keliaklupsčiavimui bei nuolankumui nebelieka vietos.

3. Išsakyta mintis "Santykiuose ir problemose niekuomet nebūna kalto vieno asmens". Taip pat idėja, jog kančia yra tai, ko mes nusipelnėme savo gyvenimu. Kiekvienas blogas įvykis ar skausmas yra atlygis už padarytas klaidas.

Oponuojanti pozicija: pavyzdys su išprievartavimu arba kai grįžęs girtas vyras muša savo žmoną. Ar išprievartauta mergina ir mušama žmona yra dėl to kalta. Arba tarkime vaikas, kenčiantis nepakeliamus skausmus jau yra nusikaltęs gyvenime, kad turėtų kentėti.

Diskusija tikrai buvo labai įdomi, tik man labai sunkiai sekėsi padaryti santrauką. Jeigu nepatingėsime, pratęskime šią diskusiją, nes taip ir nebuvo prieita prie kažkokių aiškių pozicijų iš vienos ar iš kitos pusės.
Autorius:  Geistė [ Sek Kov 05, 2006 11:43 am ]
Pranešimo tema: 
Jeigu žmogus tiki, kad jis gyvena ne vieną kartą, nėra sunku paaiškinti, kodėl vaikai serga ar net miršta nuo vėžio...Katalikiškos pasaulėžiūros žmogui tai yra nesuprantama.
Autorius:  Pagone [ Sek Kov 05, 2006 2:38 pm ]
Pranešimo tema: 
Geistė rašė:
Jeigu žmogus tiki, kad jis gyvena ne vieną kartą, nėra sunku paaiškinti, kodėl vaikai serga ar net miršta nuo vėžio...Katalikiškos pasaulėžiūros žmogui tai yra nesuprantama.

Gal galėtumėt, Geiste, paaiškinti plačiau šį savo teiginį?..
Autorius:  optiMiste [ Sek Kov 05, 2006 4:09 pm ]
Pranešimo tema: 
Electra:
1."Už ką turėtų moteris konkrečiai atgailauti, jei tarkime skausmingos mėnesinės atsiranda dar vaikystėje. "
O negi vaikai, paaugliai neturi nuoskaudų ir pykčio? Kaip pavyzdys: mergaitė, kurios tėvai išsiskyrė, nesąmoningai pyksta ant tėvo, kodėl jis paliko šeimą ir tarkim išėjo pas kitą. Kitas pavyzdys: mama nuolat keikia ant kiekvieno kampo visą vyrų giminę, kokie jie visi niekšai, nevykėliai ir t.t. Dukra tuo įtikės net nenoromis. Ir dar galima rasti begalę pavyzdžių, iš kur gali kilti pyktis bei kitos neigiamos mintys bei jausmai dėl vyrų.

2. Negi kovoje už save negalioja atleidimas? Kodėl kovos kirviu turime švaistytis tik su pykčiu, neapykanta? Atleidimas tikrai nėra silpnybės požymis. Jis mus tik sustiprina kovoje. Nebent pergale vadinsime visai skirtingus dalykus.
Beje, jei jauti, jog kova ne tavo jėgoms arba kad kova tau nepriimtina - traukis iš kovos lauko. Bandyk rasti tokią vietą, kur kova išvengiama.

3. Manau, geistė turi omeny karmą, kuri mus "persekioja" iš gyvenimo į gyvenimą (reinkarnacija).
Autorius:  Electra [ Pir Kov 06, 2006 2:32 am ]
Pranešimo tema: 
Įdomi hipotetinė situacija išdėstyta pirmame pukte. O jeigu tarkime tėvai išsiskyrę, mergaitė gyvena su tėvu, ir dėl skyrybų kaltinama motina. Mergaitė tarkime labai myli savo tėvą. Ir nekenčia motinos. Tačiau mėnesinės vis tiek skausmingos. Ar tada agresija vyrams sukelia šį negalavimą. Kažkaip man niekaip nesinori sutikti su tuo teiginiu, kad būtent mėnesinių skausmas kyla dėl agresijos vyrams. O iš kitos pusės, man tada labai smalsu, kokios bėdos užpuola vyrus dėl panašios pasąmonės agresijos moterims? (nagi vyrai, pasipasakokite ;)).

O negi kovoje, ypač kovojant už savo garbę arba gyvybę kas kita belieka. nebekartosiu savo anksčiau minėtų pavyzdžių. Argi įmanoma žudikui į akis žvelgti su meile ir atlaidumu, kai tave drąsko į skutelius. Taip Kristus taip žvelgė, tačiau jis pagal viską iš anksto žinojo, kad mirs tokia mirtimi, taigi turėjo laiko apie tai mąstyti ir tam pasiruošti. O kai tarkime tave puola gatvėje, arba kad ir bando sudoroti žodžiai ir psichologiškai drąskydami dūšią, argi meilė ir atlaidumas yra pirmi dalykai apie kuriuos galvojame. Galbūt utopiniame pasaulyje taip turėtų būti, bet žmogus nori jaustis saugus, o kartais to saugumo vien traukiantis ir atgailaujant bei visus nuoširdžiai mylint nepavyksta pasiekti. Tuomet belieka tik kovoti ir stovėti už save. Kažkas yra pasakęs: "Geriau mirti stačiam, negu visą gyvenimą gyventi klūpant". Šiuo metu ši idėja yra man pakankamai artima.
Autorius:  Vigintas [ Pir Kov 06, 2006 10:43 am ]
Pranešimo tema: 
Na, Kristus gerai žinojo, kad nemirs :) Atai iš kur būtų atsiradusios velykos :) Jis juk prisikėlė ir apie tai žinojo :) Beje, Kristui , nagrinėjant psichologiškai, labai būdingas mazochizmas, ribinėse jo formose, na kiekvienas kaifuoja kaip nori :)
Dėl kovos, Elektra, visų kovų menuose taip pat sakoma, pyktis, neapykanta, net susierzinimas kovos metu, net labai agresyvios kovos metu aptemdo kovotojui akis.... Neapykanta suteikia jėgų, labai daug jėgų, tiesiog anplūdį, bet tu pasidarai aklas, todėl tampi labai lengvai valdomas, įsiutęs bulius koridos arenoje yra tam pavyzdys... Jei nori būti efektyvi pačioje kovoje, išlik šalta, na nors šaltai žvelk į viską... Nors kai išmoksti kautis, tu jauti pasitenkinimą kovoje, tiesiog neapsakomą pasitenkinimą, net ir tuo metu, kai praleidi stiprų smūgį ar peilio ašmenys pasiekia kūną, vistiek tiesiog gėriesi priešininko veiksmais... Tai ne katalikiška avių meilė, bet kovoje būdinga eforijos būsena, ji tuo metu saugo nuo baimės, nuo skausmo, net labai aštraus skausmo... Beje, toje euforinėje būsenoje išnyksta viskas ir moralė tame tarpe :)
Beje, kovoje labai svarbu turėti ir aukštesnį tikslą, na ne tą momentinį - nugalėti, bet aukštesnio lygio, sakykim įdėją, kodėl tai darai :)
Kaip nuo seno sako - "lengva kautis už tėvynę ir labai sunku už pinigus ".
Autorius:  ašvienis [ Pir Kov 06, 2006 2:29 pm ]
Pranešimo tema: 
Manyčiau, kai užsipuola - reiktų pirmiausia apsiginti ir apsisaugoti nuo galimo fizinio, dvasinio pažeidimo. Kylantis pyktis, neapykanta apakina - todėl pasekmės gali būti skaudžios ir neretai patys imame gailėtis tokio savo poelgio...
Geriau būtų surasti KAIP išvengti pakartotinio išvedimo iš pusiausvyros. Ne kiekvienas sprendimas - akis už akį...
Puslapis 3 iš 3 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
http://www.phpbb.com/